Dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-535/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 29.2; 30.8 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės,,Pakruojo arka“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB,,Pakruojo arka“ pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Byloje suinteresuotais asmenimis dalyvauja V. I., valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialas, Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškimo esmė

Pareiškėjas prašė nustatyti faktą, kad AB,,Pakruojo arka“ įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – Paežerių poilsio bazę, esančią (duomenys neskelbtini): pastatą svetainę–pirtį 1K1/p, pastatą poilsinę 2K1/m, pastatą klėtį 3I1/m, pastatą pirtį 4I1/m ir kitus statinius – tualetą V1, tualetą V2. Pareiškėjas nurodė, kad 1981 m. Pakruojo tarpkolūkinė statybos organizacija (1986 m. reorganizuota į Pakruojo rajono statybos organizaciją, 1991 m. – į valstybinę įmonę,,Arka“) iš valstybės gavo pastatus ir vieno pastato akmeninius pamatus. Kokiu pagrindu buvo perduoti pastatai, nežinoma, nes neišliko tai patvirtinančių dokumentų. Taip pat buvo gauta teisė naudotis 1,5 ha žemės sklypu, kuriame yra pastatai. 1982 m. ant akmeninių pamatų buvo pastatytas naujas pastatas. Statybos dokumentų neišliko. 1995 m. kovo 28 d. VĮ,,Arka“ buvo privatizuota, įregistruojant akcinę bendrovę,,Pakruojo arka“. Be kito turto, į bendrovės balansą buvo įtraukti ir pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), teisė naudotis žemės sklypu. Už žemės sklypą nuo 1991 m. mokami žemės nuomos mokesčiai.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

Pakruojo rajono apylinkės teismas 2007 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą patenkino.

Teismas nustatė, kad nekilnojamasis daiktas, dėl kurio į teismą kreipėsi pareiškėjas, nėra įregistruotas kito asmens, taip pat valstybės ar savivaldybės, vardu. Teismas neanalizavo ir nevertino nekilnojamųjų daiktų valdymo sąžiningumo, teisėtumo, nepertraukiamumo laikotarpiu nuo 1981 m.; konstatavo, kad pareiškėjas užvaldė pastatus 1995 m. kovo 28 d., kai, privatizavus VĮ,,Arka“, į pareiškėjo balansą buvo įtraukti ir šie pastatai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas visą pastatų valdymo įgyjamąja senatimi terminą (iki 2005 m. kovo 28 d.), taip pat kreipdamasis į teismą ir bylos nagrinėjimo metu išliko sąžiningas – nežinojo apie kliūtis, trukdančias jam įgyti šį turtą nuosavybėn.

Teismas nurodė, kad suinteresuotas asmuo V. I. ginčijo valdymo sąžiningumą, motyvuodama tuo, jog pareiškėjas teismo posėdžio metu sužinojo apie kliūtis, trukdančias įgyti jam šį turtą nuosavybėn: kad yra 1969 m. spalio 25 d. testamentas, kuriuo E. D. ir P. D. visą savo turtą, kuris mirties dieną jiems bepriklausytų, paliko A. T., suinteresuoto asmens tėvui, ir suinteresuotam asmeniui; be to, suinteresuotas asmuo 2006 m. rugpjūčio 18 d. prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šiuos pastatus kreipėsi į Pakruojo rajono savivaldybės administraciją. Teismas atmetė kaip nepagrįstą šį suinteresuoto asmens atsikirtimą, pažymėjęs, kad kliūtis, trukdanti įgyti asmeniui daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, yra tokio asmens suvokimas, jog kitas asmuo turi daugiau teisių į užvaldomą daiktą. Teismas laikė, kad suinteresuotas asmuo neįrodė, jog po E. D. ir P. D. mirties ji arba jos tėvas priėmė palikimą pagal 1969 m. spalio 25 d. testamentą tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 587 straipsnio nustatyta tvarka. Teismas nesivadovavo suinteresuoto asmens argumentu, kad ji iki tol, kol neperskaitė skelbimo laikraštyje apie pareiškėjo pareiškimą, nežinojo apie 1969 m. spalio 25 d. testamentą.

Teismas nurodė, kad suinteresuotas asmuo ginčijo pastatų valdymo atvirumą motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas šio nekilnojamojo turto valdymo neįregistravo viešame registre. Teismas netaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.27 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl valdymo įregistravimo viešame registre, nes pareiškėjas pradėjo valdyti nekilnojamąjį turtą iki CK 4.27 straipsnio 2 dalyje nustatytos nuostatos įsigaliojimo 2003 m. liepos 1 d.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nuo 1995 m. kovo 28 d. iki pat tos dienos, kai kreipėsi su pareiškimu į teismą, pastatus valdė nepertraukiamai.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 16 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškimą atmetė; priteisė iš pareiškėjo 100 Lt žyminio mokesčio ir 2000 Lt atstovavimo išlaidų suinteresuoto asmens V. I. naudai ir 44,30 Lt pašto išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad šioje byloje turi būti taikoma CK 4.27 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalį ji įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 1 d. Fakto, kad asmuo daiktą valdo kaip savą, išviešinimas kitiems asmenims yra valdymo įregistravimas viešame registre savo vardu. Pareiškėjo naudojamų ginčo pastatų neišviešintas valdymas tęsėsi nuo 1995 m. kovo 28 d., ir iki 2003 m. liepos 1 d. nebuvo praėję dešimt metų. Taigi pareiškėjo valdymas neatitiko CK 4.68 straipsnio nuostatų, t. y. reikalavimo nekilnojamąjį daiktą valdyti ne mažiau kaip dešimt metų taip, kad daikto savininkas būtų turėjęs teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nebūtų pasinaudojęs ja.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nustatančias įgyjamosios senaties sąlygas (CK 4.68, 4.27 straipsnius, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30, 33 straipsnius), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Nei CK 4.68 straipsnyje nenustatyta, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nėra išaiškinta, kad tik viešame registre įregistruotas valdymas reiškia daikto valdymo atvirumą ir ar daikto savininko (jei toks būtų) galimybę įgyvendinti savo teises į daiktą. Sistemiškai aiškinant CK 4.68, 4.27 straipsnius, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30, 33 straipsnius, darytina išvada, kad jeigu nekilnojamojo daikto valdymas prasidėjo iki kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi, tai toks daikto valdymas (neįregistravus jo viešame registre) yra teisėtas ir pakankamas pagrindas įgyti daiktą nuosavybės teise, jeigu įvykdomos visos kitos įgyjamosios senaties sąlygos. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad pareiškėjas negali įgyti nuosavybės teisių į pastatus įgyjamąja senatimi, nes pastatų valdymas nuo 2003 m. liepos 1 d. nebuvo įregistruotas, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2007 pateiktų išaiškinimų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-345 ir 2006 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, nenumato, kad valdymas yra teisėtas ir atviras tik tuo atveju, jeigu yra įregistruotas viešame registre. Teisinės registracijos, kaip paviešinimo, nebuvimas galėtų būti naudojamas tik tuo atveju ir tų asmenų, kurie faktiškai nežino apie registruotiną faktą ar kitą žinotiną informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2006).

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nekilnojamojo daikto valdymą skaičiavo ne nuo to momento, kai pareiškėjas iš tikrųjų pradėjo valdyti nekilnojamąjį turtą (1981 m.), o nuo AB,,Pakruojo arka“ įregistravimo 1995 m. momento. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2007 pateikto išaiškinimo.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 183, 185 straipsniai, 197 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Teismas nelaikė įrodymais, nevertino ir sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų įrodymų ir argumentų, buvo neatskleistos esminės reikšmingos aplinkybės.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo V. I. prašė palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti iš pareiškėjo išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Kasatorius ginčija fakto klausimus, kurie nėra kasacinio teismo kompetencija. Kasatorius rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2007, kurioje analizuojama situacija, kai iki 2003 m. liepos 1 d. pastatai buvo valdomi daugiau kaip dešimt metų. Nagrinėjamoje civilinėje byloje pareiškėjas iki 2003 m. liepos 1 d. pastatus valdė aštuonerius metus.

2. Civilinėje byloje yra dokumentas, įrodantis pastatų valdymo neteisėtumą. Tai – Pakruojo rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1971 m. vasario 23 d. sprendimas Nr. 49,,Dėl piliečių vienkiemių, nukeliamų nuo melioruojamų plotų, įkainojimo aktų patvirtinimo“, kuriuo buvo nurodyta, kad nurodytų piliečių pastatai bus griaunami, sodybos likviduojamos.

3. Kasatoriaus argumentai dėl valdymo teisėtumo nepagrįsti, nes pastatų užvaldymas nurodytu 1971 m. vasario 23 d. sprendimu Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. įstatymu,,Dėl 1938 m. gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“, 1990 m. kovo 11 d. įstatymu,,Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“ ir 1994 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu yra pripažintas neteisėtu.

4. Pareiškėjas nėra sąžiningas va1dytojas, nes žinojo, kad į tą patį nekilnojamąjį daiktą pretenduoja V. I., kuriai Šiaulių apygardos administracinis teismas 2006 m. liepos 1 d. sprendimu atnaujino terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti ir nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus.

5. Procesinės teisės pažeidimai, jeigu jų ir buvo padaryta, yra formalūs.

k o n s t a t u o j a :

Esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su CK 4.68–4.71 straipsnių, reglamentuojančių įgyjamąją senatį, taikymu ir aiškinimu. Svarstant kasacinio skundo argumentų pagrįstumą, būtina atsižvelgti į CK nustatytą reguliavimą. Nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui:

1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 straipsniai). Daikto valdymas kitu pagrindu, pvz., pagal nuomos sutartį, neatitinka nurodytos įstatymo sąlygos;

2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.68, 4.70 straipsniai);

3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 straipsniai). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Antai pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokį daiktą teisėtai valdyti kaip savą;

4) daikto atviro valdymo sąlyga (CK 4.68 straipsnis). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas;

5) nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71 straipsniai). Asmuo, kuris sąžiningai įgijo (užvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra netitulinis daikto valdytojas, jo teisės neginamos, jas užginčijus daikto savininkui ar kitiems asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal įstatymus ar sutartį. Dėl to daikto valdymo terminas nutrūksta pareiškus teisėtą reikalavimą (ieškinį) dėl daikto grąžinimo ar daiktą valdančiam asmeniui pačiam pripažinus kito asmens teisę į jį.

Tokių reikalavimų viseto būtinumą konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta byloje V. M. ir T. M. v. V. G., M. Š., R. M. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta byloje UAB,,Stoties turgus“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-586/2006; 2008 m. spalio 29 d. nutartis, priimta byloje O. L. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2008).

Iš išdėstyto įstatyminio reglamentavimo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šių normų aiškinimo matyti, kad vienas jame nustatytų reikalavimų yra jo valdymo terminas – jis turi būti ne trumpesnis kaip dešimt metų. Būtent dėl šio daikto valdymo termino trukmės, suteikiančios teisę įgyti nuosavybės teises į valdomą daiktą, teismai padarė skirtingas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tik išviešinus valdymą viešame registre atsiranda nekilnojamojo daikto teisėtas valdymas. Vertinant tokią apeliacinės instancijos išvadą, kuri turi esminę reikšmę aiškinant daikto valdymo viešumą, būtina atsižvelgti į tai, kad teismų konstatuotos pastatų užvaldymo pradžios momentu (1995 m. kovo 25 d.) galiojo 1964 m. CK. Pagal šiame kodekse nustatytą reglamentavimą jame nebuvo normų, kurios nustatytų nuosavybės teisės įgijimą daikto valdymu pagal įgyjamąją senatį. Tačiau tokių normų nebuvimas nereiškia, kad daikto valdymas, prasidėjęs iki 2000 m. CK, nesukelia teisinių pasekmių. Tokių pasekmių atsiradimą lemia Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 33 straipsnio norma, kurioje nustatyta, kad Civilinio kodekso ketvirtosios knygos V skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl įgyjamosios senaties taikomos ir tais atvejais, kai daikto valdymas prasidėjo iki šio kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus.

Vertinant daikto valdymą, prasidėjusį iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir jo valdymą, kuris tęsėsi jam įsigaliojus, būtina atsižvelgti į Įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise kaip savarankiška daiktine teise, įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d., išskyrus atvejus, kai šių teisių nustatymo pagrindas yra įstatymas. Ši įstatymo norma reiškia, kad tuo atveju, kai valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas suėjo iki 2003 m. liepos 1 d., tai CK 4.27 straipsnio 2 dalies nuostata, nustatanti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, netaikoma. Tokiu atveju daikto valdymo pagrindu pagal įgyjamąją senatį jau buvo įgytos nuosavybės teisės į valdomą daiktą. Pareiga išviešinti daikto valdymą nustatyta ir CK 4.27 straipsnio 2 dalyje. Neišviešintas daikto valdymas negali sukurti nuosavybės teisės į jį, nes pagal CK 4.23 straipsnio 3 dalį slaptas įgyto daikto valdymas yra neteisėtas. Pareigą išviešinti faktinį nekilnojamojo daikto valdymą, formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutartis, priimta byloje A. S. v. VĮ Registrų centras, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, K. M., bylos Nr. 3K-3-363/2007). Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad CK 4.27 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, netaikoma, nes pareiškėjo tėvas iki 2003 m. liepos 1 d. jau buvo valdęs įgyjamąja senatimi statinius daugiau kaip dešimt metų.

Kitokios teisinės pasekmės atsiranda, jeigu įstatymu nustatytas dešimties metų terminas nesuėjo iki Įstatymo 30 straipsnyje nustatytos 2003 m. liepos 1 d. datos. Pagal CK 4.27 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo jo įregistravimo viešame registre momento. Taigi tokiu atveju, kai CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas nesuėjo iki 2003 m. liepos 1 d., ir daikto valdymas nebuvo įregistruotas viešame registre, laikytina, kad daikto valdymas nėra viešas. Minėta, kad neišviešintas daikto valdymas negali sukurti nuosavybės teisės į jį, nes pagal CK 4.23 straipsnio 3 dalį slaptas įgyto daikto valdymas yra neteisėtas. Tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis, priimta byloje A. M. v. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-408/2007). Taigi teismų praktika tokios kategorijos bylose jau yra atitinkamai formuojama. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime konstatavo, kad (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Teisėjų kolegija mano, kad nėra būtinybės koreguoti ar kurti naujos teismų praktikos, negu ji formuojama šioje nutartyje. Tačiau ji turi būti papildyta CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyto dešimties metų termino skaičiavimo prasme. Kasacinis teismas formuluoja tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas valdyti daiktą atvirai reiškia, kad po 2003 m. liepos 1 d. daikto valdymas turi būti įregistruotas viešame registre nepriklausomai nuo to, kada šis valdymas prasidėjo – iki 2000 m. CK įsigaliojimo ar jam įsigaliojus. Daikto registracijos pagrindas yra teismo sprendimas, kuriuo patvirtintas daikto valdymo faktas (CPK 529 straipsnis). Jeigu nekilnojamojo daikto valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, o CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas nesuėjo iki 2003 m. liepos 1 d., tai, po šios datos daikto valdymo neįregistravus viešame registre, laikytina, kad neįvykdyta įstatyme nustatyta sąlyga – daiktą dešimt metų valdyti atvirai. Tokiu atveju daikto valdymas, neįregistravus jo viešame registre, negali būti pagrindas nustatyti faktą, kad nuosavybės teisės įgytos pagal įgyjamąją senatį. Po 2003 m. liepos 1 d., įregistravus daikto valdymą, prasidėjusį iki 2000 CK įsigaliojimo, šis terminas įskaitomas į dešimties metų terminą, skaičiuojamą nuo daikto valdymo įregistravimo viešame registre momento.

Kasatoriaus nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M., T. M. v. V. G., M. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-345/2004, ir 2006 m. lapkričio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB,,Stoties turgus“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-586/2006, dėl nekilnojamojo daikto valdymo fakto registravimo viešame registre fakto reikšmės tuo atveju, kai CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas iki 2003 m. liepos 1 d. nėra suėjęs, šia prasme atitinkamos teisės aiškinimo taisyklės neformulavo. Taigi kasatoriaus nurodytos nutartys šioje byloje neturi precedentinės reikšmės. Minėta, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą byloje A. S. v. VĮ Registrų centras, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, K. M., bylos Nr. 3K-3-363/2007, dešimties metų termino taikymo prasme šioje byloje taip pat neturi precedentinės reikšmės. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad valdymas prasidėjo 1995 m. kovo 25 d., todėl CK 4. 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas iki 2003 m. liepos 1 d. nebuvo suėjęs.

Minėta, kad abiejų instancijų teismai konstatavo pastatų užvaldymo pradžią – 1995 m. kovo 25 d. Pirmosios instancijos teismas neteikė reikšmės Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatai, kurioje nustatyta, kad Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise kaip savarankiška daiktine teise įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į šį reikalavimą. Tačiau teismai nesuteikė teisinės reikšmės ir nevertino pareiškėjo argumentų, kad Pakruojo tarpkolūkinė statybos organizacija (1986 m. reorganizuota į Pakruojo rajono statybos organizaciją, 1991 metais – į valstybinę įmonę,,Arka“) iš valstybės gavo pastatus ir vieno pastato akmeninius pamatus. Tuo pačiu buvo gauta teisė naudotis 1,5 ha žemės sklypu, kuriame yra pastatai, ir 1982 metais ant akmeninių pamatų buvo pastatytas naujas pastatas. Panašius argumentus kasatorius nurodo ir kasaciniame skunde. Šios kasatoriaus nurodomos aplinkybės turi reikšmės, nes CK 4.71 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu.

Minėti kasatoriaus argumentai dėl pastatų valdymo pradžios ir pagrindo turi reikšmės ir kita prasme. Iš nurodytų argumentų išplauktų, kad pastatus Pakruojo tarpkolūkinei statybos organizacijai perdavė valstybė. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms–kooperatinėms organizacijoms, operatyviai tvarkė šios organizacijos. Jos, neviršydamos įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises. Tačiau to turto savininkė likdavo valstybė. Teismai konstatavo, kad 1995 m. kovo 28 d. buvo privatizuota valstybinė įmonė „Arka“ ir įregistruota akcinė bendrovė „Pakruojo arka“, kuri įtraukė į savo balansą valstybinės įmonės turtą, taip pat ir pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Taigi tuo atveju, jeigu pastatų savininkė buvo valstybė, tai pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį tokie daiktai nuosavybės teise negali būti įgyti įgyjamąja senatimi. Ši norma yra draudžiamoji, todėl jos taikymas yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Kai asmuo prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamosios senaties faktą, teismas turi patikrinti visas įstatymų nustatytas sąlygas, būtinas turtui pagal šį institutą įgyti. Iš naujo nagrinėjant bylą aiškintina, kokiu pagrindu valstybinės įmonės „Arka“ pastatai privatizavimo metu buvo įtraukti į pareiškėjo balansą ir ar tie pastatai neliko valstybės nuosavybė. Tai, kad pagal VĮ Registrų centro duomenis šie pastatai ir teisės į juos neįregistruotos valstybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes priešingu atveju būtų paneigta minėta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Byla susijusi su galbūt valstybei priklausančio turto įgijimu remiantis įgyjamąja senatimi, todėl iš naujo nagrinėjant bylą svarstytina, ar dalyvaujančiu byloje asmeniu neturi būti įtrauktas Valstybės turto fondas.

Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios nuosavybės teisės įgijimą daikto valdymu pagal įgyjamąją senatį, išaiškintos ir pritaikytos netinkamai. Byloje neišaiškinta esminė aplinkybė – ar pastatai nėra valstybės nuosavybė. Taigi dėl šios dalies neatskleista bylos esmė ir priimtas neteisėtas teismo sprendimas. Dėl to pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimai naikintini, o byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. ir Pakruojo rajono apylinkės teismas 2007 m. sausio 30 d. sprendimus panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Pakruojo rajono apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Sigitas Gurevičius

Algis Norkūnas