Civilinė byla Nr. 3K-3-172/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
60; 44.2.3; 44.8 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Algio Norkūno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Transtira“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UADB „ERGO Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Transtira“ dėl nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys – UAB DK „PZU Lietuva“, G. B.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Ieškovas, remdamasis CK 6.820, 6.1015 straipsniais, prašo priteisti iš atsakovo 20 302,64 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad jis kaip draudikas sudarė su krovinio siuntėju vežamų krovinių draudimo sutartį. Krovinio siuntėjas sudarė su atsakovu sutartį dėl krovinio vežimo maršrutu Vilnius-Panevėžys ir 2006 m. spalio 19 d. atsakovas pagal važtaraščius Nr. P296926, P296928, P296930n priėmė vežti alkoholinius ir nealkoholinius gėrimus, tabako gaminius. Dalis krovinio 2006 m. spalio 20 d. buvo pavogta automobiliui su kroviniu stovint nesaugomoje stovėjimo aikštelėje.
Atsakovo draudikas nepripažino įvykio draudiminiu, nes pagal draudimo taisykles draudikas neatlygina žalos, kai pervežamas alkoholis ir tabako gaminiai. Krovinio siuntėjo patirtus dėl vagystės nuostolius 2006 m. gruodžio 20 d. atlygino ieškovas, išmokėjęs 20 302,64 Lt draudimo išmoką.
Ieškovas teigia, kad dėl krovinio praradimo yra kaltas vežėjas, nes automobilis stovėjo nesaugomoje ir neaptvertoje stovėjimo aikštelėje. Tai rodo, kad vežėjas nesiėmė reikiamų saugumo priemonių, kad kroviniui nebūtų padaryta žalos, todėl yra atsakingas už jo neišsaugojimą. Ieškovas, sumokėjęs krovinio siuntėjui draudimo išmoką, įgijo reikalavimo teisę į atsakovą, kaip žalą padariusį asmenį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį patenkino.
Teismas nurodė, kad vežėjas atsako už krovinio praradimą po krovinio priėmimo iki jo išdavimo gavėjui. Jo kaltė preziumuojama, t. y. jis turi įrodyti, kad krovinys buvo prarastas dėl aplinkybių, kurių jis negalėjo išvengti ir kurių pašalinimas nuo jo nepriklausė. 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau – CMR konvencija) normų prasme vežėjo prievolėms, susijusioms su pareiga saugoti vežamą krovinį, taikomi absoliutūs ir išimtiniai reikalavimai, susiję su krovinio vežėjo atsakomybe už jo žinioje esantį krovinį nuo priėmimo vežti momento iki jo perdavimo gavėjui. Byloje nustatytos faktinės prarasto krovinio saugojimo aplinkybės nesudaro pagrindo atleisti atsakovą nuo atsakomybės už prievolės, kylančios iš vežimo sutarties, neįvykdymą. Atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas, atidus ir pareigingas vežėjas, kiek atitinkamomis sąlygomis tai buvo būtina, ir nesiėmė visų reikiamų priemonių aplinkybėms, sudariusioms sąlygas vagystei įvykdyti, pašalinti ir taip išvengti krovinio praradimo. Jis neįrodė, kad krovinio praradimo aplinkybių jis negalėjo išvengti ir šių aplinkybių pašalinimas nuo jo nepriklausė. Priešingai, krovinys buvo atvežtas gavėjui anksčiau nei numatyta užsakyme, o automobilis su kroviniu paliktas nesaugomoje teritorijoje. Teismas konstatavo, kad krovinys buvo prarastas dėl vežėjo kaltės – šiurkštaus aplaidumo, tai tarptautinėje praktikoje prilyginama tyčiniams veiksmams. Pagal CMR konvencijos 29 straipsnį vežėjas negali vadovautis šios konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri prilyginama tyčiniams veiksmams. Dėl to atmestinas atsakovo argumentas, kad vežėjo atsakomybė už prarastą krovinį turėjo būti ribojama CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nurodytu dydžiu. Prarasto krovinio vertė yra 20 402,64 Lt (be PVM), todėl vežėjas, dėl savo kaltės praradęs šio krovinio dalį, turėtų atlyginti siuntėjui prarasto krovinio vertę. Krovinio siuntėjas buvo sudaręs su ieškovu draudimo nuo visų rizikų, įskaitant ir pervežamo krovinio praradimą, sutartį. Ieškovas (draudikas) išmokėjo krovinio siuntėjui 20 302,64 Lt draudimo išmoką, todėl jam perėjo teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovo kaip atsakingo už padarytą žalą asmens.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2008 m. lapkričio 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija sutiko su teismo sprendimo išvadomis bei motyvacija ir papildomai nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog ėmėsi visų reikiamų saugumo priemonių ir padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas, jog būtų galima išvengti žalos. Tai, kad trečiasis asmuo (vairuotojas) paliko krovinį nesaugomoje ir neaptvertoje teritorijoje, patvirtina atsakovo kaltę, nes ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas, atvykęs į pristatymo vietą anksčiau sutarto laiko, turi pastatyti transporto priemonę į saugomą aptvertą teritoriją, taip užtikrindamas tinkamą prievolių įvykdymą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas ar trečiasis asmuo atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sumažinti žalos atsiradimo riziką ir jos išvengti. Nuostoliai atsirado dėl atsakovo kaltų veiksmų, sudarant sąlygas krovinio vagystei įvykdyti, ir nėra teisinio pagrindo sumažinti priteistą iš atsakovo nuostolių sumą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti teismų sprendimo ir nutarties dalis dėl 14 537,73 Lt nuostolių ir kitų su tuo susijusių išlaidų priteisimo, ir dėl šios dalies ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kompensacija už prarastą krovinį negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas negali vadovautis šios konvencijos nuostatomis, kuriomis jis atleidžiamas nuo atsakomybės arba ji yra ribojama, jei žala padaroma sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Taigi akivaizdu, kad CMR konvencijoje nustatytos maksimalios nuostolių atlyginimo ribos (23 straipsnio 3 dalis) ir šis ribojimas siejamas su sąmoningu žalos padarymu esant kaltei (29 straipsnio 1 dalis). Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl CMR Konvencijos 23 straipsnio 3 dalies ir 29 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo yra nevienoda:
1) kasacinis teismas 2002 m. lapkričio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1333/2002, aiškindamas prarasto krovinio atsakomybės dydį, nurodė, kad vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą ribojama ne tik tiesioginiais nuostoliais, kurie yra susiję su krovinio verte, bet ir CMR Konvencijos 23 straipsnio 3 dalies nuostata, kad kompensacija už prarastą krovinį negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio, taip pat kad tokios išvados darytinos ir iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 31 34 punkto. Šioje nutartyje CMR Konvencijos 23 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas nesiejo su vežėjo kalte;
2) kasacinis teismas 2007 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007, aiškindamas CMR Konvencijos 29 straipsnio taikymą, nurodė, kad vienas iš atvejų, kada vežėjo atsakomybė nėra ribojama CMR Konvencijos 23 straipsnyje nustatytu maksimaliu dydžiu ir jis privalo atsakyti visa apimtimi, yra žalos padarymas dėl vežėjo kaltės – didelio neatsargumo (šiurkštaus aplaidumo), kuris tarptautinėje teismų praktikoje prilyginamas tyčiniams veiksmams (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punktas). Šioje nutartyje CMR Konvencijos 23 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinimą ir taikymą kasacinis teismas siejo su vežėjo kalte.
Šiuo metu Lietuvos teismų praktikoje nėra išaiškintos CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatos – kad vežėjas negali vadovautis CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies nuostata, kuri atleistų jį nuo atsakomybės, jei žala padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus asmuo gali būti pripažintas padaręs tyčinę veiką tik pripažinus jį kaltu administracine ar baudžiamąja tvarka. Kadangi atsakovo vežėjas nei CMR Konvencijos 29 straipsnio, nei Lietuvos Respublikos įstatymų prasme nėra padaręs tyčinių veiksmų, tai teismų procesiniai sprendimai turi būti panaikinti.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad:
1. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad ginčijamu klausimu kasacinė praktika yra nevienoda. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-36-1333/2002, nebuvo sprendžiama dėl vežėjo kaltės, todėl buvo taikytas CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatytas kompensacijos dydis.
2. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kas asmuo gali būti pripažintas padaręs tyčinę veiką tik pripažinus jį kaltu administracine ar baudžiamąja tvarka. Priešingai, nustačius sutarties šalies didelį neatsargumą, ji negali vadovautis teisės normomis dėl civilinės atsakomybės netaikymo arba jos ribojimo (CK 6.252 straipsnis).
3. Vežėjo atsakomybė neribojama CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatytu maksimaliu dydžiu ir jis privalo atsakyti visa apimtimi, jei žala atsiranda dėl jo kaltės – didelio neatsargumo (šiurkštaus aplaidumo), kuris tarptautinėje praktikoje prilyginamas tyčiniams veiksmams. Europos teismų praktika rodo, kad dideliu vežėjo neatsargumu pripažįstami atvejai, kai krovinis paliekamas nakties metu be priežiūros. Nagrinėjamu atveju vežėjas turėjo realią galimybę pasirinkti sustojimą nakties metu saugioje aikštelėje, kad nebūtų grėsmės krovinio saugumui, tačiau to nepadarė. Pagal policijos pažymą automobilis su kroviniu iš pakrovimo vietos Vilniaus išvyko 18 val., į Panevėžį atvyko apie 23 val. 45 min. Vežėjui turėjo būti visiškai akivaizdu, kad tokiu paros metu, pasibaigus darbo dienai, automobilis su kroviniu į krovinio gavėjo teritoriją nebus įleistas. Taip pat kyla klausimas, ar visą šį laiką automobilis užtruko kelyje ir 135 km atstumą tarp Vilniaus ir Panevėžio važiavo 6 valandas. Teismai pagrįstai sprendė, kad vežėjas neįrodė, jog jis negalėjo išvengti krovinio praradimo aplinkybių ir jų pašalinimas nuo jo nepriklausė, todėl krovinys buvo prarastas dėl vežėjo kaltės ir jam netaikytinas atsakomybės ribojimas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl vežėjo civilinės atsakomybės ribojimo
CK 6.820 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už žalą, padarytą dėl krovinio praradimo, vežėjo atsakomybės dydį nustato vežimo sutartis ar įstatymas. Tai reiškia, kad vežėjo atsakomybės dydis, be CK normų, reglamentuojamas ir kituose įstatymuose, kuriuose nustatyti vežėjo civilinės atsakomybės ribos, jo visiškas arba iš dalies atleidimas nuo civilinės atsakomybės (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, 6.253 straipsnio 9 dalis, 6.251 straipsnio 1 dalis), arba šalių susitarimuose, nepažeidžiant imperatyviųjų įstatymų normų (CK 6.252 straipsnis, 6.253 straipsnio 9 dalis).
Kelių transporto kodekso 46 straipsnyje reglamentuojamas vežėjo civilinės atsakomybės dydžio nustatymas. Jo 5 dalyje nustatyta, kad kompensacija už prarastą krovinį ar jo trūkumą negali viršyti 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo sutarties konvencijos nustatytų maksimalių nuostolių atlyginimo ribų.
CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta ribota civilinė vežėjo atsakomybė. Šio ribojimo viena iš išimčių yra CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje. Ji taikoma tuo atveju, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl vežėjo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Jeigu nustatyta vežėjo kaltė, atitinkanti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies sąlygas, tai vežėjo civilinės atsakomybės apribojimas, nustatytas CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje, netaikomas. CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams. Civilinėje atsakomybėje pagal teisinę reikšmę tyčinei kaltės formai gali būti prilyginamas didelis neatsargumas. Lietuvos nacionalinėje teisėje tiesiogiai didelis neatsargumas nevertinamas tyčia, bet teisinės tyčinių veiksmų ir didelio neatsargumo pasekmės neretai yra vienodos. Pavyzdžiui, savininko (valdytojo) ar didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę visiškai ar iš dalies pašalina nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas. Skolininko tyčia ar didelis neatsargumas įstatymo leidėjo požiūriu turi vienodą įtaką sudarant susitarimus, ribojančius civilinę atsakomybę – toks susitarimas negalioja (CK 6.252 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį kartu su Kelių transporto kodekso 46 straipsnio 5 dalimi vežėjo didelis neatsargumas pagal bylos aplinkybes gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams. Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas. Vežėjo didelis nerūpestingumas tais atvejais, kai krovinys prarandamas dėl vagystės, nustatomas atsižvelgiant į krovinio gabenimo organizavimą (maršrutą, trukmę, išvykimo laiką ir kt.) ir jo vykdymą (tikslių nurodymų davimą vairuotojui, bendradarbiavimą su gavėju, t. y. kad krovinys būtų priimtas nustatytoje vietoje ir laiku, kad nereikėtų daryti pertraukų, sustojimų ar laukimų nesaugioje aplinkoje, gabenimo pertraukų pasirinkimą ir darymą tik neatidėliotinais ar kitais būtinais atvejais, užtikrinant krovinio saugumą, ir kt.) tokiu būdu, kad būtų užtikrintas krovinio išsaugojimas. Nesugebėjimas nugabenti krovinio jo neišsaugojus nesudėtingo vietinio gabenimo atvejais teismo gali būti pripažintas kaip didelis neatsargumas, prilygintas tyčiniams veiksmams.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje teismai tinkamai ištyrė vežimo organizavimo ir vykdymo aplinkybes ir jas tinkamai teisiškai kvalifikavo. Teismų taikytos teisės normos ir padarytos išvados atitinka teismų praktiką, suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“, bylos Nr. 3K-3-259/2007. Kasacinio skundo argumentai dėl teismų praktikos prieštaringumo yra nepagrįsti, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Utenos trikotažas“ ir kt. v. UAB „Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-1333/2002, buvo pažymėta, kad teismai netaikė CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalies normos, nes nesprendė vežėjo atsakomybės ribojimo klausimo. Jeigu šis klausimas būtų sprendžiamas, tai kasacinis teismas pasisakytų dėl vežėjo galimybės pasinaudoti ribojančiomis nuostatomis pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija nekonstatuoja CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, Kelių transporto kodekso 46 straipsnio 5 dalies normų pažeidimo bei pagrindo panaikinti ar pakeisti teismų procesinius sprendimus (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovas pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą sumokėjo advokatui 3500 Lt ir prašo šias išlaidas priteisti iš atsakovo. Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę paslaugą maksimalaus dydžio 8.14 punkte nustatyta, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą taikytinas koeficientas – 2, kurio pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Taigi šiuo atveju maksimalus užmokesčio dydis yra 1600 Lt (MMA – 800 Lt x 2). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad prašomų priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydis viršija rekomenduotiną, taip pat į tai, kad byla nebuvo labai sudėtinga, joje nebuvo nagrinėjami nauji teismų praktikos klausimai, prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas mažina iki 1600 Lt (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Transtira“ (į. k. 122282884) ieškovui UAB „ERGO Lietuva“ (į k. 110012799) 1600 (vienas tūkstantis šeši šimtai) Lt išlaidų advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme apmokėti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas Simniškis
Birutė Janavičiūtė
Algis Norkūnas
