Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-175/2009 Procesinio sprendimo kategorijos: 34.3; 114.11; 128.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo; suinteresuoti asmenys – Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos, Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, N. D.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėja, kuri yra palikėjos A. N., mirusios 1970 m. sausio 23 d., pusseserė, t.y. jos penktos eilės giminaitė, 2006 m. lapkričio 7 d. pateiktu pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. N., mirusi 1970 m. sausio 23 d., iki mirties asmeninės nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po A. N. mirties 1970 m. sausio 23 d. atsiradusį palikimą priėmė ji (pareiškėja); taip pat nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad teisę nustatantis dokumentas – 1942 m. birželio 25 d. Šiaulių miesto metrikinės apylinkės išduotas gimimo metrikų įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog Šiauliuose (duomenys neskelbtini) V. D. ir J. L.–D. gimė duktė V., yra išduotas V. D., po santuokos – G., a. k. (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja nurodė, kad Plungės rajono liaudies teismas 1957 m. kovo 29 d. sprendimu jos pusseserei A. N. priteisė iš tuomečio Telšių miškų ūkio gyvenamąjį namą, daržinę ir tvartą, esančius (duomenys neskelbtini). Dėl šių pastatų susigrąžinimo į teismą kreipėsi pati A. N., sugrįžusi po tremties iš Sibiro, nes tai buvo jos tėvo nuosavybės teise valdytas turtas. Nurodytoje sodyboje A. N. gyveno iki pat mirties, t. y. iki 1970 m. sausio 23 d. Aplinkybę, kad ji buvo sodybos savininkė, taip pat patvirtina Plokščių kaimo ūkinių knygų, kuriose ji įrašyta savininke, išrašai. Pareiškėjos tvirtinimu, po A. N. mirties atsiradusį palikimą, pradėdama jį faktiškai valdyti, priėmė ji (pareiškėja), nes nebuvo kitų giminaičių, kurie galėtų paveldėti turtą. Pareiškėja teigia, kad, be pastatų, ji priėmė ir iki šiol valdo kitą po pusseserės mirties likusį turtą – grožinės, mokslinės literatūros knygas, baldus, šaldytuvą, televizorių, kitus buities apyvokos daiktus, apie dvidešimt tiek A. N. tapytų paveikslų, tiek jai su kitų menininkų dedikacijomis dovanotų meno kūrinių, taip pat A. N. asmeninį archyvą, kurį sudaro laiškai, nuotraukų albumai, su pusseserės tremtimi ir nuosavybės grąžinimu susiję dokumentai. Pareiškėjos teigimu, 2006 m. rugsėjo mėn. ji sužinojo, kad nuo 2005 m. sausio 10 d. gyvenamieji namai, pagalbinis ūkio pastatas, daržinė ir kiemo statiniai, kuriuos ji priėmė kaip palikimą, yra įregistruoti VĮ Registrų centre Lietuvos Respublikos nuosavybės teise ir perduoti valdyti turto patikėjimo teise suinteresuotam asmeniui Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai. Prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1942 m. birželio 25 d. Šiaulių miesto metrikinės apylinkės išduotas gimimo metrikų įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog Šiauliuose (duomenys neskelbtini) V. D. ir J. L.–D. gimė duktė V. yra išduotas V. D., po santuokos – G., pareiškėja motyvavo tuo, kad visuose paskesniuose dokumentuose jos vardas įrašytas trumpąja „i“ raide.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Plungės rajono apylinkės teismas 2007 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškimą iš dalies tenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. N., mirusi 1970 m. sausio 23 d., iki mirties asmeninės nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini); nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po A. N. mirties 1970 m. sausio 23 d. atsiradusį palikimą priėmė pareiškėja V. G.; nurodė, kad juridinę reikšmę turintys faktai nustatyti paveldėjimo teisės liudijimui gauti; kitą pareiškimo dalį paliko nenagrinėtą.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 6 d. nutartimi suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmetė ir Plungės rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Plungės rajono liaudies teismas 1957 m. kovo 29 d. sprendimu priteisė A. N. iš tuomečio Telšių miškų ūkio gyvenamąjį namą, daržinę ir tvartą, esančius (duomenys neskelbtini); 1957 m. spalio 9 d. perdavimo aktu teismo vykdytojas perdavė, o A. N. priėmė pagal nurodytą teismo sprendimą jai perduodamus pastatus. A. N. ir Beržoto girininkijos girininko 1961 m. sausio 1 d. bei A. N. ir Plungės miškų ūkio direktoriaus 1967 m. sausio 2 d. pasirašytas buto nuomos sutartis, kuriomis ji buvo išnuomojusi nurodytoms institucijoms dalį jai priklausančių patalpų, taip pat 1964–1966 m., 1967–1970 m., 1671–1973 m. (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinių knygų išrašus, kuriuose pastatų savininke įrašyta A. N., teismai vertino kaip įrodymus, patvirtinančius, jog A. N. nuosavybės teise valdė pareiškime nurodytus pastatus. Aplinkybę, kad pareiškėja iš karto po A. N. mirties priėmė palikimą ir pradėjo jį valdyti, teismų vertinimu, patvirtina pareiškėjos iniciatyva jos tėvo vardu 1970 m. balandžio 5 d. pratęsta A. N. priklausiusio buto nuomos sutartis, pareiškėjos posėdžiui pateikti paveldėtų palikėjos paveikslų, literatūros veikalų su dedikacijomis A. N., šeimos nuotraukų albumų ir periodinėje spaudoje spausdintų straipsnių nuorašai, o aplinkybes, kad pareiškėja, siekdama išlaikyti giminaitės paliktą materialų turtą, šeimos kapines, tvarko aplinką, po A. N. mirties prižiūri ir vasaroja dalyje pastatų – suinteresuoto asmens Žemaitijos nacionalinio parko atstovo paaiškinimai, byloje apklaustų liudytojų L. P., I. P., J. R., E. B., B. R. ir E. R. parodymai.

Spręsdamas dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiame CK buvo nustatyta, jog penktos eilės giminaičiai negali būti įpėdiniais pagal įstatymą, tačiau laikė, jog negalėjimas teisiškai priimti ir įteisinti palikimo iki 2001 m. liepos 1 d. neužkerta kelio pareiškėjai vadovautis 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 5.11 straipsnio nuostatomis. Pažymėjęs, kad palikimo atsiradimo dieną (1970 m. sausio 23 d.) galiojusio CK 156 straipsnyje buvo nustatyta, jog turtas, neturintis savininko, pareina valstybės nuosavybėn tik teismo sprendimu, atsižvelgdamas į tai, kad suinteresuoti asmenys nepateikė įrodymų apie tokio teismo sprendimo buvimą, teismas darė išvadą, kad palikimas, dėl kurio priėmimo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, po A. N. mirties nebuvo pripažintas ir nebuvo perėjęs valstybės nuosavybėn. 1971–1973 m. (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinių knygų išrašus, kuriuose pastatų savininke įrašyta A. N., teismas taip pat vertino kaip patvirtinančius, jog A. N. turtas nebuvo pripažintas bešeimininkiu. Nurodydamas, kad atsižvelgia į byloje esančius įrodymų ir apklaustų liudytojų parodymus bei juos apibendrindamas, teismas sprendė, jog po A. N. mirties 1970 m. sausio 23 d. atsiradusį palikimą priėmė pareiškėja V. G. Spręsdamas dėl civilinės būklės akto įrašo duomenų ištaisymo, teismas byloje esančių duomenų pagrindu nustatė, kad V. D. ir V. G. yra tas pats asmuo, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja nepateikė į bylą įrodymų, jog, iki pateikdama teismui prašymą dėl civilinės būklės akto įrašo duomenų ištaisymo, ji kreipėsi šiuo klausimu į civilinės metrikacijos įstaigas, pareiškėjos prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad teisę nustatantis dokumentas – 1942 m. birželio 25 d. Šiaulių miesto metrikinės apylinkės išduotas gimimo metrikų įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog Šiauliuose (duomenys neskelbtini) V. D. ir J. L.–D. gimė duktė V., yra išduotas V. D., po santuokos – G., paliko nenagrinėtą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pažymėjusi, kad apeliantas (suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės atstovas) ginčija tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria konstatuota, jog po A. N. mirties palikimą priėmė pareiškėja, tvirtindamas, jog teisėtas pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), valdytojas 1992 m. gegužės 7 d. priėmimo–perdavimo akto pagrindu yra suinteresuotas asmuo Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, nurodė, jog suinteresuotas asmuo nepaneigė tos aplinkybės, kad faktiškai palikimą priėmė, jį valdė ir juo naudojosi pareiškėja; byloje dalyvaujantys asmenys taip pat sutiko, kad A. N., mirusi 1970 m. sausio 23 d., iki mirties asmeninės nuosavybės teise valdė gyvenamuosius namus, ūkinius pastatus ir kiemo statinius. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pagal palikimo atsiradimo metu galiojusią 1964 m. CK 573 straipsnio redakciją pareiškėja įpėdinių pagal įstatymą kategorijai nepriklausė, tačiau laikė, jog, nors ir nebūdama įstatyminė įpėdinė, ji, kaip palikėjos giminaitė, faktiškai pradėjo turtą valdyti, juo naudojosi, tvarkė, prižiūrėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos teisę į pastatus faktiškai pripažino ir valstybė, nes turto, kaip bešeimininkio, įstatyme nustatyta tvarka ir laiku nepriėmė (1964 m. CK 156 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad, 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 papildžius 1964 m. CK 573 straipsnį ir išplėtus įpėdinių pagal įstatymą sąrašą, pareiškėja, kaip palikėjos pusseserė, tapo penktos eilės įpėdine, kitų įpėdinių nėra, bei pažymėjo, jog naujo įstatymo priėmimas ar pakeitimas turi įtakos tik teisiškai lygių subjektų, šiuo atveju – tik pareiškėjos, teisėms ir pareigoms. Dėl to teisėjų kolegija, nurodydama, kad vadovaujasi CPK 3 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, laikė, jog įstatymų leidėjas, išplėsdamas įpėdinių sąrašą, pripažino, kad nuosavybė yra neliečiama, ją turi teisę paveldėti kraujo giminės, ir taip yra garantuojama asmenų turtinių teisių bei interesų apsauga. Atsižvelgdama į tai, kad po savininkės mirties sodybą valdė, tvarkė ir ja naudojosi pareiškėja, teisėjų kolegija sprendė, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad nurodytas turtas perėjo valstybei kaip bešeimininkis. Laikydama, jog priešingu atveju teisingumas būtų ne atkurtas, o pažeistas, teisėjų kolegija atmetė suinteresuoto asmens Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Žemaitijos nacionalinio parko direkcija prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 6 d. nutartį bei Plungės rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalį, neįvertino dalies byloje esančių įrodymų (pareiškėjos tėvo V. D. 1970 m. rugsėjo 2 d. prašymo Lietuvos TSRS miškų ūkio ir miškų pramonės ministrui leisti jam toliau naudotis A. N. priklausiusiomis patalpomis; pareiškėjos tėvo 1971 m. balandžio 14 d. prašymo LTSR Aukščiausiosios Tarybos atstovui leisti įsiteisinti patalpas; pareiškėjos motinos J. D. 1990 m. rugpjūčio 20 d. prašymo Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai ir Plungės miškų ūkiui leisti atlikti remontą ir toliau naudotis patalpomis; pareiškėjos sutuoktinio A. G. 1996 m. birželio 28 d. prašymo Žemaitijos nacionalinio parko direktoriui duoti sutikimą išsinuomoti pagal sutartį esamą A. N. gyvenamąjį namą ir leisti atlikti šio namo kapitalinį remontą), patvirtinančių, kad pareiškėjos šeimos nariai, žinodami, jog pagal palikimo atsiradimo dieną galiojusius teisės aktus nei pareiškėja, nei jos tėvas negali paveldėti A. N. turto, kreipėsi į valstybines institucijas kaip į šio turto valdytojas. Aplinkybę, kad pareiškime nurodytus pastatus valdė valstybė, be pirmiau išvardytų pareiškėjos šeimos narių prašymų, patvirtina byloje esantis Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerijos 1992 m. balandžio 7 d. įsakymas Nr. 28 „Dėl Žemaitijos nacionalinio parko“, kuriuo pastatai iš Plungės miškų urėdijos buvo perduoti Žemaitijos nacionaliniam parkui, šio įsakymo pagrindu pasirašytas 1992 m. gegužės 7 d. priėmimo–perdavimo aktas, taip pat nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, patvirtinantis, kad 2005 m. sausio 10 d. buvo atlikta pastatų teisinė registracija Lietuvos Respublikos vardu. Dėl to, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad po A. N. mirties 1970 m. sausio 23 d. atsiradusį palikimą faktiškai pradėjo valdyti ir taip jį priėmė pareiškėja. Be to, tiek liudytojų parodymai, tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad A. N. nuosavybės teisėmis valdė, o po jos mirties pareiškėjos šeima poilsiui naudojo tik vieną gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), todėl teismai nepagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. N. iki mirties nuosavybės teise valdė, o po jos mirties pareiškėja kaip palikimą priėmė ne tik nurodytą gyvenamąjį namą, bet ir gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė palikimo atsiradimo metu (1970 m. sausio 23 d.) galiojusio CK 156 straipsnio, reglamentavusio bešeimininkį turtą, nuostatas, nes šiuo atveju, kasatoriaus teigimu, turėjo būti taikomos palikimo atsiradimo metu galiojusios paveldėjimo santykius reglamentuojančios materialinės teisės normos. Nurodytu metu galiojusio CK 593 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad, palikėjui neturint nei įstatyminių, nei testamentinių įpėdinių, paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Dėl to aplinkybė, kad A. N. turtas nebuvo pripažintas bešeimininkiu, neleidžia daryti išvados, kad po A. N. mirties 1970 m. sausio 23 d. atsiradusį palikimą priėmė pareiškėja.

3. Pagal nuo 1970 m. sausio 23 d. iki 1994 m. gegužės 17 d. galiojusio CK 573 straipsnį mirusiojo pusseserės ir pusbroliai nebuvo priskiriami prie įstatyminių įpėdinių. Įstatyminių įpėdinių sąrašas buvo išplėstas ir pusseserės bei pusbroliai prie penktos eilės įpėdinių pagal įstatymą buvo priskirti tik 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo“ papildžius CK 573 straipsnį. Vadovaujantis civilinėje teisėje galiojančiu principu, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2001, suformuotą praktiką, laikytina, jog 1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo“, papildžiusio CK 573 straipsnį ir išplėtusio įstatyminių įpėdinių sąrašą penkta įpėdinių eile, į kurią įtrauktos ir pusseserės, nuostatų taikymas atgaline tvarka paveldėjimo santykiams, atsiradusiems 1970 m. sausio 23 d., yra materialinės teisės normų pažeidimas.

4. Teismai, nustatydami juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. N. iki mirties asmeninės nuosavybės teise valdė pareiškime nurodytus pastatus, pažeidė bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 445 straipsnį) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, kad klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėtinas teisme tik, kai yra visos šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kasatoriaus teigimu, šiuo atveju teismų nustatytą faktą, kad A. N. iki mirties asmeninės nuosavybės teise valdė pareiškime nurodytus pastatus, patvirtina byloje esantys dokumentai.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie suinteresuoto asmens Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos kasacinio skundo suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, nurodydama, kad pritaria kasaciniame skundei išdėstytiems argumentams ir prašymams, prašo kasacinį skundą patenkinti.

Atsiliepimu į suinteresuoto asmens Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos kasacinį skundą pareiškėja V. G. prašo palikti bylą nagrinėjusių teismų sprendimą ir nutartį nepakeistus, nesutikimą su kasaciniu skundu grįsdama šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nevertino kaip įrodymų kasatoriaus išvardytų dokumentų, kuriais pareiškėjos šeimos nariai kreipėsi į įvairias valstybės institucijas dėl palikėjai priklausiusių patalpų, nes į bylą buvo pateikti tik šių dokumentų nuorašai, be to, pareiškėjai apie šiuos dokumentus nebuvo žinoma, taip pat nenustatyta, ar šie dokumentai buvo išsiųsti adresatams, ar buvo svarstomi ir ar į juos buvo atsakyta. Dėl to nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl CPK 185 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

2. Pareiškėjos, kaip įpėdinės, klausimas, 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 pakeitus CK 573 straipsnį, šioje byloje buvo išspręstas taip pat, kaip ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 18 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje L. A. v. Šiaulių miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-1031/2000, kuri, pareiškėjos teigimu, visiškai analogiška šiai bylai. Dėl to kasatorius nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos.

Kitų suinteresuotų asmenų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl pastatų valdymo nuosavybės teise ir palikimo priėmimo faktų nustatymo

Teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis).

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, nustatydami juridinę reikšmę turintį faktą, netinkamai taikė materialinės teisės normą (1964 m. CK 573 straipsnį), nustatančią įpėdinius, turinčius teisę paveldėti pagal įstatymą. Nagrinėjamoje byloje nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėja po palikėjos mirties (1970 m. sausio 23 d.), nebūdama įstatyminė įpėdinė, priėmė palikimą. Juridinis faktas nustatytas pavelėjimo teisės liudijimui gauti. Palikimo atsiradimo metu galiojo 1964 m. CK 573 straipsnis, kuriame išvardyti įstatyminiai įpėdiniai, galintys paveldėti palikėjo turtą. Ši norma, kuri galiojo iki 1994 m. birželio 9 d. (1994 m. gegužės 17 d. įstatymas Nr. I-459, Valstybės žin. Nr. 1994, Nr. 44-805), nepriskyrė pusseserių ir pusbrolių prie įstatyminių įpėdinių, turinčių teisę paveldėti po savo pusseserių ar pusbrolių mirties atsiradusį palikimą, ir yra imperatyvaus pobūdžio. Teismai, aiškindami ir taikydami nurodytą teisės normą, savo iniciatyva negali išplėsti įstatyminių įpėdinių, paveldinčių po palikėjos mirties atsiradusį palikimą, sąrašo. Įstatymų leidėjas 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 išplėtė įstatyminių įpėdinių sąrašą. Taip pareiškėja tik praėjus dvidešimt ketveriems metams po palikėjos mirties tapo penktos eilės įstatymine įpėdine. 1993 m. balandžio 6 d. įstatyme Nr. I-119 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nurodyta, kad įstatymai įsigalioja, kai jie pasirašomi ir paskelbiami „Valstybės žiniose“, jeigu nenustatyta kitokia jų įsigaliojimo tvarka. Visuotinai pripažintas principas, kad įstatymas atgaline tvarka negalioja. Apeliacinės instancijos teismas paveldėjimo santykiams, atsiradusiems 1970 m. sausio 23 d., taikydamas 1994 m. gegužės 17 d. įstatymą Nr. I-459 atgaline tvarka, pažeidė 1993 m. balandžio 6 d. įstatymą Nr. I-119. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos atsiliepime į kasacinį skundą nurodytais argumentais, kad jos, kaip įpėdinės, klausimas, 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 pakeitus CK 573 straipsnį, šioje byloje išspręstas taip pat, kaip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 18 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje L. A. v. Šiaulių miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-1031/2000, kuri, pareiškėjos manymu, visiškai analogiška nagrinėjamai bylai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos ir pareiškėjos nurodytos civilinės bylos aplinkybės netapačios: nagrinėjamoje byloje palikimas atsirado 1970 m. sausio 23 d., palikimą priėmė ir savo nuosavybe nekilnojamojo turto registre įregistravo Lietuvos valstybė, tuo tarpu pareiškėjos nurodytoje byloje palikimas atsirado 1993 m. gegužės 10 d., dukterėčia padengė įsiskolinimą už kooperatinį butą, buvo priimta į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narius, butas nekilnojamojo turto registre įregistruotas ieškovės vardu ir todėl pripažintas ieškovės nuosavybe. Dėl to nagrinėjamoje byloje nutartimi, priimta pareiškėjos nurodytoje byloje, negali būti vadovaujamasi. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja, palikimo atsiradimo metu nebūdama palikėjos A. N. įstatyminė įpėdinė, negalėjo paveldėti pagal įstatymą palikėjos turto, todėl teismai, nustatydami faktą, jog pareiškėja priėmė palikimą, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas.

Nagrinėjamoje byloje teismai taip pat nustatė faktą, kad pareiškėjos pusseserė A. N. iki mirties nuosavybės teise valdė pareiškime nurodytus pastatus. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nustačius, jog pareiškėja, nebūdama nei įstatyminė, nei testamentinė įpėdinė, neturi teisės paveldėti po palikėjos mirties atsiradusį palikimą, fakto, kad palikėja iki mirties nuosavybės teise valdė tam tikrą turtą, nustatymas nesukels pareiškėjai teisinių padarinių. Be to, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, kad palikėja iki mirties nuosavybės teise valdė pareiškime nurodytus pastatus, todėl ir dėl šios priežasties nebuvo teisinio pagrindo nustatinėti juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 445 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. S. v. M. T. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-81/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-7-24/2008).

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad teismai, nustatydami pareiškėjos prašomus nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kai jiems nustatyti nebuvo teisinio pagrindo, netinkamai taikė materialiosios teisės normas (1964 m. CK 573 straipsnį) ir pažeidė civilinio proceso teisės normas (CPK 444, 445 straipsnio), šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo ir nutarties priėmimui. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties dalys, kuriomis nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, naikintinos, o ši bylos dalis nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

Kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Plungės rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 13 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 6 d. nutarties dalis, kuriomis nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti.

Kitas sprendimo ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Sigita Rudėnaitė

Pranas Žeimys