Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-176/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 128.15.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal suinteresuoto asmens G. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys G. K., VĮ Registrų centras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo tėvas V. M. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir daržinę, esančius (duomenys neskelbtini), kuriuos jis sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai valdė nuo 1975 m. iki savo mirties – 2006 m. balandžio 13 d. Suinteresuotas asmuo G. K., teigdama, kad apie bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjimą ji nebuvo informuota, prašė atnaujinti procesą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas), nurodant, kad ji yra B. P., gyvenusios (duomenys neskelbtini), mirusios 1996 m. rugpjūčio 29 d., duktė ir vienintelė pirmos eilės įpėdinė. Po motinos mirties ji priėmė palikimą, pradėdama faktiškai valdyti B. P. iš savo motinos P. P. paveldėtą ginčo turtą. Juridinę reikšmę turintis faktas buvo nustatytas nepagrįstai, nes pareiškėjo tėvas nepastatė ginčo pastatų ir neturėjo teisinio pagrindo jų valdyti kaip savo. V. M. ginčo pastatuose gyveno kaip B. P. sugyventinis, tai nurodyta Mažeikių rajono Sedos apylinkės Dagių kaimo 1991 – 1998 m. ūkinės knygos išraše.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2008 m. gegužės 27 d. sprendimu panaikino Mažeikių rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmetė.

Remdamasis rašytiniais įrodymais – 1972 m. kovo 9 d. sutartimi dėl žemės perdavimo individualaus gyvenamojo namo statybai kaimo vietovėje, Mažeikių rajono „Dagių“ kolūkio valdybos 1971 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 12 P. P. skirto gyvenamojo namo statybai 0,15 ha žemės sklypo planu, P. P. sklypo generaliniu planu, tipiniu projektu IP-23M/67, 1972 m. gruodžio 29 d. aktu valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui, kuriame statytoju nurodyta P. P., Sedos ūkinės knygos Nr. 10 namų ūkio Nr. 529 išrašu, kuriame nurodyta, kad V. M. gyvena P. name kaip sugyventinis, Mažeikių rajono Sedos apylinkės Dagių kaimo ūkinės knygos išrašais, patvirtinančiais tai, jog šeimos nariai gyvena P. P. pastate, Sedos apylinkės Dagių kolūkio valdybos 1971-11-11 posėdžio protokolo Nr. 12 išrašu bei 1972 m. posėdžio protokolo Nr. 3 išrašu, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo pastatai V. M. nuosavybės teise priklausė nuo jų pastatymo, kartu pažymint, jog V. M., kaip B. P. sugyventinio, statusas negalėjo lemti nuosavybės teisės į ginčo statinius, kuriuose jis gyveno, atsiradimo. Net ir atsiželgdamas į tai, kad kai kuriuose rašytiniuose įrodymuose esama trūkumų, tokių kaip galbūt netikras P. N. parašas 1972 m. gruodžio 29 d. akte valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui, teismas nusprendė, kad surinktų rašytinių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog nuo ginčo pastatų statybos pradžios šie nuosavybės teise priklausė P. P. Dėl nurodytos priežasties spręsta, kad V. M. nebuvo ginčo pastatų sąžiningas įgijėjas bei valdytojas CK 4.70 straipsnio 1 dalies prasme, nes, esant duomenų, jog nuosavybės teisė į ginčo pastatus priklausė P. P., V. M. negalėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau teisių už jį į ginčo pastatus. Kadangi po P. P. mirties 1985 metais, jos įpėdinė pagal įstatymą B. P. iki mirties 1996 m. rupjūčio 29 d. gyveno ginčo pastatuose, tai teismas nusprendė, kad ji priėmė savo motinos palikimą, pradėjusi faktiškai valdyti ginčo pastatus, ir tapo teisėta ginčo pastatų savininke (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė, kad V. M. sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo ginčo pastatus galėjo valdyti tik nuo 1996 m. rugpjūčio 29 d., mirus B. P., iki savo mirties 2006 m. balandžio 13 d., t. y. mažiau kaip dešimt metų. Kadangi byloje nėra duomenų apie tai, kad po V. M. mirties nutrūkusį ginčo pastatų valdymą būtų perėmę jo įpėdiniai, tai, konstatavęs, jog V. M. valdymas neatitiko CK IV knygos V skyriaus trečiojo skirsnio reikalavimų, teismas nusprendė, kad V. M. neįgijo nuosavybės teisės į ginčo statinius įgyjamosios senaties pagrindu.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 11 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos faktinių aplinkybių vertinimu, teisės normų aiškinimu ir taikymu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti teismų priimtus procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – suinteresuoto asmens prašymą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo panaikinimo atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjo tėvas sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo galėjo valdyti ginčo pastatus tik nuo 1996 m. rugpjūčio 29 d., kai mirė jo sugyventinė B. P., iki savo mirties 2006 m. balandžio 13 d., t. y. mažiau kaip dešimt metų, ir kad byloje nėra duomenų, jog po 2006 m. balandžio 13 d. valdymą būtų perėmę palikėjo įpėdiniai.

Teismų išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių, nes iš liudytojų V. L., R. J. ir L. M. parodymų bei 1972 m. gruodžio 29 d. valstybinio asmeninio gyvenamojo namo priėmimo akto, kuriame kaip statytojas pasirašė pareiškėjo tėvas, taip pat 1980 m. birželio 6 d. abonentinės kortelės, kurioje pareiškėjo tėvas nurodytas elektros energijos vartotoju, matyti, kad ginčo pastatus savo darbu ir lėšomis pasistatė pareiškėjo tėvas 1975 m. ir nuo to laiko juos valdė kaip savus iki mirties. Notaro 2006 m. liepos 11 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas ir 2007 m. vasario 23 d. sudaryta kadastro duomenų byla patvirtina, kad pareiškėjas priėmė palikimą po savo tėvo mirties. Be to, teismai nevertino archyvinių duomenų – 1972 m. kovo 9 d. sutarties dėl žemės perdavimo individualaus gyvenamojo namo statybai ir 1972 m. gruodžio 29 d. valstybinio akto asmeninio gyvenamojo namo priėmimui, kurie savo turiniu iš esmės prieštarauja Mažeikių rajono „Dagių“ kolūkio valdybos 1971 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. 12 turiniui, nes pirmuosiuose dviejuose dokumentuose gyvenamojo namo statytoja įvardijama P. P., o trečiajame dokumente nurodyta, kad sklypas gyvenamojo namo statybai skirtas B. P. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis) ir tai lėmė neteisėtų procesinių sprendimų priėmimą.

Suinteresuoto asmens G. K. pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą teigiama, kad kasacinis skundas yra nepagrįstas, todėl jo tenkinti nėra pagrindo. Nurodomi šie argumentai:

1. Teismai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ginčo nekilnojamąjį turtą kasatoriaus tėvas įgijo įgyjamosios senaties pagrindu. Be to, kasatorius nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis būtų priėmęs tėvo valdytus pastatus.

2. Kasatoriaus tėvas negalėjo nuo 1996 m. rugpjūčio 29 d. iki 2006 m. balandžio 13 d. sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo valdyti ginčo pastatų, nes mirus B. P. jos palikimą priėmė, faktiškai pardėjusi jį valdyti, palikėjos duktė G. K.

3. Nagrinėjamos bylos atveju teisinės reikšmės neturi tai, ar V. M. galimą ginčo turto valdymą perėmė jo įpėdiniai, nes nagrinėjamoje byloje prašoma nustatyti, kad ginčo pastatus įgyjamosios senaties pagrindu įgijo kasatoriaus tėvas V. M. Šis faktas lemtų kasatoriaus paveldėjimo teisės į V. M. turtą atsiradimą. Dėl nurodytos priežasties suinteresuotas asmuo teigia, kad 2006 m. liepos 11 d. notaro išduotas kasatoriui paveldėjimo teisės liudijimas į kasatoriaus tėvo turtą ir 2007 m. vasario 23 d. sudaryta Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo pareigos teisiškai kvalifikuoti bylos teisinius santykius; dėl įgyjamosios senaties ir kolūkiečių kiemo nario nuosavybės teisės

Suinteresuoto asmens teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, apimančios ir reikalavimus teismui paduodamiems procesiniams dokumentams, kuriais yra inicijuojama civilinė byla. Civiliniuose procesiniuose įstatymuose, be kita ko, nustatomas reikalavimas teismui pateikiamame procesiniame dokumente (ieškinyje, pareiškime, skunde ir kt.) nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias reiškiamą reikalavimą (faktinį pagrindą) bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4 punktas), tačiau nereikalaujama, kad besikreipiantis į teismą asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų bylos teisinius santykius. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas jo juridinis pagrindas ir ar jis nurodytas teisingai, bylą nagrinėjantis teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Vien ta aplinkybė, kad pareiškimą teismui pateikęs asmuo neteisingai nurodo įstatymą, kuriuo grindžia reikalavimus, negali būti pagrindas pareikštus reikalavimus atmesti.

Iš nagrinėjamos bylos procesinių dokumentų turinio matyti, kad kasatorius kreipėsi į teismą ypatingosios teisenos tvarka, paveldėjimo tikslu prašydamas nustatyti faktą, kad jo tėvas V. M. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą su priklausiniais ir valdė šį turtą nuosavybės teise iki savo mirties. Kaip faktinį savo prašymo pagrindą kasatorius nurodė aplinkybes, kad pagal Mažeikių rajono Sedos apylinkės Dagių kaimo 1975-1998 m. ūkinių knygų išrašus jo tėvas, P. P. ir jos duktė B. P. buvo Dagių kolūkio kolūkiečių ūkio nariai, sudarė bendrą šeimą, tėvas savo darbu ir lėšomis esmingai prisidėjo prie ūkio turto sukūrimo ir valdė jį iki savo mirties.

Įgyjamoji senatis – tai savarankiškas nuosavybės teisės į daiktus įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), įgyjamosios senaties įstatyminė samprata atskleista CK 4.68-4.71 straipsniuose. Kasacinio teismo praktikoje dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo yra išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas gali būti konstatuotas tik esant šių sąlygų visetui: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Stoties turgus“ v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-586/2006; 2007 m. spalio 2 d. nutartis P. J. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., civilinė byla Nr. 3K-3-363/2007; 2008 m. spalio 29 d. nutartis O. L. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., civilinė byla Nr. 3K-3-514/2008 ir kt.).

Teismai atmetė kasatoriaus pareiškimą, konstatavę, kad nėra įstatyminių įgyjamosios senaties taikymo sąlygų viseto: ginčo turtas ūkinėse knygose buvo registruotas ne jo tėvo, o kitų asmenų vardu, pareiškėjo tėvas ginčo turto negalėjo valdyti įstatymo reikalaujamą laiką (dešimt metų). Kasatoriaus skunde pateikti argumentai šių bylą nagrinėjusių teismų išvadų nepaneigia.

Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai neįvykdė procesinės pareigos teisiškai kvalifikuoti nagrinėjamus teisinius santykius. Iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad byloje nustatytos kasatoriaus pareiškimo dėl pastatų valdymo nuosavybės teise faktinį pagrindą sudarančios aplinkybės: Mažeikių rajono Sedos apylinkės ūkinėse knygose nuo 1971 metų buvo registruotas Dagių kolūkio kolūkiečių kiemas, kuriam priklausė kasatoriaus tėvas V. M., taip pat nustatyta, kad tame pačiame gyvenamajame name kasatoriaus tėvas gyveno iki savo mirties 2006 m. Konstatavę šias aplinkybes, bylą nagrinėję teismai ex officio turėjo nustatyti, kokie materialiniai įstatymai reglamentavo kaimo vietovėje turėjusių gyvenamuosius namus, buvusių kolūkiečiais ir užsiėmusių žemės ūkio veikla pasodybiniuose ūkiuose asmenų nuosavybės santykius kasatoriaus pareiškime nurodytu laiku, ir šių įstatymų pagrindu įvertinti kasatoriaus reikalavimo pagrįstumą.

1964 m. Civiliniame kodekse buvo įtvirtinta kolūkiečių kiemo bendroji jungtinė nuosavybė (1964 m. CK 132-141 straipsniai); kolūkiečių kiemo nuosavybės teisės objektu galėjo būti gyvenamasis namas, pastatai, inventorius, gyvuliai ir kitoks turtas, reikalingas žemės ūkio veiklai pagalbiniame ūkyje (1964 m. CK 133 straipsnis). Pagal bendrąją kolūkiečių kiemo nuosavybės taisyklę buvo preziumuojama, kad visų kiemo narių, įskaitant nepilnamečius ir nedarbingus asmenis, dalys yra lygios (1964 m. CK 136 straipsnis), ši taisyklė buvo taikoma ir dalijant buvusio kolūkiečių kiemo turtą jam pasibaigus (1964 m. CK 139 straipsnis). Kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės institutas buvo panaikintas 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymu „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, šiuo įstatymu kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės santykiai buvo transformuoti atitinkamai į bendrosios dalinės arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės santykius. Kasacinio teismo praktikoje dėl šio įstatymo taikymo yra išaiškinta, kad, kolūkiečių kiemo nuosavybei transformavusis į privatinę bendrąją nuosavybę, buvę kolūkiečių kiemo nariai, nepasitraukę iš buvusio kiemo, taip pat buvę kolūkiečių kiemo nariai, pasitraukę iš kiemo, tačiau tokio pasitraukimo (išvykimo) metu buvę nedarbingi (dėl amžiaus, ligos), neprarado savo turėtos turto dalies, nors ir nebuvo kreipęsi dėl turto dalies nustatymo, padalijimo ar atsidalijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje J. J. v. M. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-463/2008).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai kasatoriaus pareiškimą dėl pastatų valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo turėjo įvertinti aptartų kolūkiečių kiemo bendrąją jungtinę nuosavybę reglamentavusių įstatymų ir teismų praktikos pagrindu.

Bylą nagrinėję teismai netaikė įstatymo, kurį turėjo taikyti, dėl šio materialinės teisės normų pažeidimo galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tinkamam materialinių įstatymų pritaikymui byloje reikia tirti ir nustatyti papildomas faktines aplinkybes, susijusias su buvusio kolūkiečių kiemo nuosavybės santykių raida, todėl byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Sigita Rudėnaitė

Pranas Žeimys