Teisminio proceso Nr. 2-34-3-00568-2012-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 34.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. Ž. ieškinį atsakovei R. B. dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, sutikimo, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: R. Š., N. G., Prienų rajono 1-ojo notarų biuro notarė V. B., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą, atsisakymą nuo palikimo bei ieškinio senatį, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovės, atsakovės ir trečiųjų asmenų motina – A. Š. mirė (duomenys neskelbtini). Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. Š. ir N. Š. pareiškimais, paduotais Prienų notarų biurui 1993 m. spalio 11 d., pagal įstatymą atsisakė palikimo po motinos mirties kitos jos dukters atsakovės R. B. naudai. Ieškovė O. Ž. 1993 m. gruodžio 14 d. sutikime nurodė, kad neturi pretenzijų į palikėjos dukters R. B. palikimą ir ginčų teisme nekels, šį sutikimą patvirtino Veiverių apylinkės viršaičio pavaduotoja M. K. 1994 m. sausio 4 d. atsakovei Prienų rajono 1-asis notaro biuras išdavė paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 17, pagal kurį paveldimą turtą sudarė piniginis indėlis su procentais, esantis Lietuvos taupomojo banko Prienų skyriaus Veiverių filiale, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), ir 99 paprastosios vardinės akcijos; atsakovei kreipusis į notarų biurą su prašymu 2011 m. rugpjūčio 1 d. buvo išduotas papildomas paveldėjimo teisės liudijimas, kurio pagrindu 2011 m. rugpjūčio 4 d. atsakovė savo vardu įregistravo nuosavybės teises į minėtą žemę.
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti, kad ji priėmė ir faktiškai valdo palikimą, atsiradusį po motinos A. Š. mirties, pripažinti 1993 m. gruodžio 14 d. ieškovės atsisakymą nuo palikimo (sutikimą) Nr. 200 negaliojančiu, pripažinti 1994 m. sausio 4 d. atsakovei R. B. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 17 negaliojančiu, pripažinti 2001 m. rugpjūčio 1 d. atsakovei R. B., išduotą papildomą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 2915 negaliojančiu, priteisti ieškovei iš atsakovės 1500 Lt grąžintos kompensacijos už nuvertėjusį piniginį indėlį, taikyti restituciją ir grąžinti ieškovei A. Š. vardu atkurtas nuosavybės teises Kauno apskrities viršininko administracijos 1997 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 69/5479 ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 69/9555.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Prienų rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą sprendė, kad per įstatymo nustatytą terminą (iki 1993 m. spalio 13 d.) ieškovė įstatymų nustatyta tvarka iš viso nepareiškė savo valios dėl palikimo priėmimo. Nebuvo nustatyta duomenų, kad ieškovės atsisakymas nuo palikimo buvo apsimestinis, siekiant ateityje sukurti paveldėjimo santykius, kad atsakovė piktnaudžiavo savo teisėmis ar elgėsi nesąžiningai, kaip pirmosios eilės įpėdinė pagal įstatymą išreikšdama vienu iš įstatyme nustatytų būdų savo valią dėl palikimo priėmimo. Ieškovės nurodytas aplinkybes, kad ji kartu su atsakove, trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, žodine forma Prienų notarų kontoroje susitarė, jog mirusios motinos vardu ateityje atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą priklausys ieškovei, nes ši slaugė motiną, tvarkė visus reikalingus dokumentus dėl žemės ir miško grąžinimo, teismas vertino kritiškai ir pripažino nepagrįstomis. Teismas nurodė, kad atsakovė paneigė buvus tarp šalių bet kokį susitarimą ir tai, jog ji žodžiu būtų prižadėjusi, kad kai bus atkurtos visos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, šias teises ji perduos ieškovei. Teismo vertinimu, natūralu, kad, atsakovei kreipusis į notarų biurą su prašymu, 2011 m. rugpjūčio 1 d. buvo išduotas papildomas paveldėjimo teisės liudijimas, kurio pagrindu atsakovė 2011 m. rugpjūčio 4 d. savo vardu įregistravo nuosavybės teises į minėtą žemę. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog po motinos mirties ji turtą valdė kaip savo ir laikė save turto savininke. Byloje taip pat liko nepaneigta aplinkybė, kad atsakovė nesidomėjo, netvarkė jokių dokumentų, jos pusseserė neatliko geodezinių žemės matavimų ar kitokių veiksmų, susijusių su A. Š. nuosavybės teisių įteisinimo procedūra. Ieškovės domėjimasis nuosavybės atkūrimo procedūra, geodezinių matavimų dėl A. Š. grąžintinos žemės atlikimas praėjus įstatyme nustatytam imperatyviam terminui palikimui priimti, žinant, kad iš tikrųjų palikimą priėmė jos sesuo, atsakovė R. B., teismo nelaikytas faktiniu palikimo priėmimu įstatymo reglamentuota tvarka. Teismas konstatavo, kad ieškovė, žinodama apie palikimą jo atsiradimo metu, teisių į jį atsisakė, taip pat nesikreipė į teismą per tuo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą dėl palikimo atsisakymo ir paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi skundą tenkino iš dalies, panaikino Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimo dalį ir pripažino niekiniu ir negaliojančiu 1993 m. gruodžio 14 d. ieškovės O. Ž. sutikimą; nustatė juridinę reikšmę turinti faktą, kad ieškovė O. Ž. po motinos mirties atsiradusį palikimą priėmė faktiškai pradėdama jį valdyti; pripažino negaliojančiu Prienų rajono 1-ojo notaro biuro 2011 m. rugpjūčio 1 d. paveldėjimo teisės liudijimą, kuriuo atsakovė R. B. paveldėjo 12,0094 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) 1,5 ha miškų ūkio žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir nustatyta, kad R. B. ir O. Ž. paveldėjo po ½ paveldėjimo teisės liudijime nurodyto turto; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Kolegija nurodė, kad pagal palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 591 straipsnio 2 dalį įpėdinis turėjo teisę per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti palikimo, todėl nagrinėjamoje byloje nustačius, kad ieškovė 1993 m. gruodžio 14 d. Veiverių apylinkėje pasirašė sutikimą, jog mirus motinai į jos dukters R. B. palikimą pretenzijų ir ginčų teisme nekels, sprendė, jog pareiškimas buvo surašytas ir patvirtintas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams po jos motinos mirties, todėl buvo pagrindas sutikimą vertinti kaip niekinį ir negaliojantį, nes jis nesukelia teisinių padarinių (1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus palikimo priėmimo terminui, įpėdinio atsisakymas palikimo jokios teisinės reikšmės neturi, nes tokio įpėdinio neįgyvendinta paveldėjimo teisė yra pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. A. L., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-523/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-523/2007">3K-3-523/2007</a>).
Kolegija, spręsdama dėl faktinio palikimo priėmimo fakto nustatymo, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino kiekvieno pretendentų į mirusios motinos palikimą faktinių veiksmų ir jų pobūdžio, elgesio nuoseklumo, aktyvumo, kiek skyrėsi įpėdinių veiksmai, nelygino kiekvieno įpėdinio elgesio su kito įpėdinio elgesiu – kuris elgėsi kaip paveldimo turto savininkas ar kaip asmuo, neturintis teisių į palikimą. Byloje liko nepaneigta aplinkybė, kad ieškovė gyveno su motina iki jos mirties, o po to naudojosi motinai priklausiusiais namų apyvokos daiktais, atliko tam tikrus ūkio darbus, šėrė gyvulius, kapojo malkas, pjovė ir vežė šieną, nuomojo žemę, mokėjo mokesčius, rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu, atkūrus nuosavybės teises disponavo šiuo turtu kaip savininkė. Taigi, jos veiksmų pobūdis, siekis išsaugoti ar išlaikyti motinai priklausiusį turtą, savarankiškas siekis atkurti turtines teises į motinai priklausiusią žemę kolegijai leido daryti išvadą, kad ji priėmė palikimą sudariusį turtą, laikė jį savo nuosavybe. Dėl to kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias palikimo priėmimą pradėjus jį faktiškai valdyti, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Kolegija pažymėjo, kad nors palikimo atsiradimo metu dar nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, egzistavo teisė atkurti nuosavybės teises, kuri, kaip turtinė teisė, yra paveldima. Palikėja A. Š. kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl nuosavybės į žemę ir mišką atkūrimo. Iš bylos duomenų matyti, kad šią nuosavybę iki atkūrimo po motinos mirties faktiškai valdė ieškovė, ji tęsė ir dokumentų dėl nuosavybės atkūrimo procesą. Šių aplinkybių nepaneigė nei bylos dalyviai, nei byloje esantys rašytiniai įrodymai. Dėl to kolegija, remdamasi teismų praktika, sprendė, kad įpėdinio atlikti materialiojo teisinio pobūdžio veiksmai, nukreipti į palikėjui priklausančių teisių atkūrimą (paduotas pareiškimas atitinkamoms tarnyboms, kreipimasis dėl teisių įforminimo, teikti dokumentai, reikalingi tokioms teisėms įforminti ar įgyvendinti palikėjo ar savo vardu) patvirtino jo siekį savarankiškai įgyvendinti palikėjui priklausiusias materialiojo pobūdžio teises ir yra vertinami kaip faktinis palikimo priėmimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-586/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-586/2007">3K-3-586/2007</a>). Kolegija taip pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog vienas įpėdinis pradėjo paveldimą turtą valdyti, nepašalina kito įpėdinio teisės tokiu pat ar kitu būdu priimti palikimo; jeigu vienas įpėdinis kreipiasi į notarą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo, o kitas pradeda turtą valdyti, tai reiškia, kad palikimas yra priimtas kelių įpėdinių skirtingais būdais; įpėdinio nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas yra sandoris – palikimo priėmimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. N. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDEvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-241/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-241/2007">3K-3-241/2007</a>). Dėl to atsakovės pasirinkto palikimo priėmimo būdo (paduodant pareiškimą notarui) įgyvendinimas nepanaikino ieškovės teisės priimti palikimą kitu būdu, t. y. pradedant faktiškai valdyti turtą.
Nors pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir tuo pagrindu, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, tačiau kolegija sprendė, kad ieškovė senaties termino kreiptis į teismą nepraleido, nes apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik atlikusi atkurtos nuosavybės teisinę registraciją atsakovės R. B. vardu, t. y. po 2011 m. rugpjūčio 4 d. Vis dėlto ieškovė praleido CK 5.8 straipsnyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą ginčyti atsakovei 1994 m. sausio 4 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Pagal bylos duomenis, ieškovė su atsakove susitarimu pasidalijo piniginį indėlį, o kad iki nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tarp paveldėtojų nebuvo ginčo, patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai. Kolegija sprendė, kad teisinio fakto, jog ieškovė priėmė palikimą, nustatymas sukūrė ieškovei teisę reikalauti pripažinti negaliojančiu Prienų rajono 1-ojo notaro biuro 2011 m. rugpjūčio 1 d. paveldėjimo teisės liudijimą, kuriuo atsakovė po A. Š. mirties paveldėjo 12,0094 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir 1,5 ha miškų ūkio žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Byloje esant nustatytiems duomenims, kad atsakovė 2011 m. rugpjūčio 1 d. prašymu kreipėsi į notaro kontorą dėl papildomo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, kolegija sprendė, kad ieškinio dalis dėl 2011 m. rugpjūčio 1 d. atsakovei išduoto dalies paveldėjimo teisės liudijimo, kuriuo atsakovė po motinos mirties paveldėjo nekilnojamąjį turtą, pripažinimo negaliojančiu, tenkintina, nustatant, kad R. B. paveldėjo ½ paveldėjimo teisės liudijime nurodyto turto, o ieškovė – likusią turto dalį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį ir palikti galioti Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senaties eigos pradžios nustatymo taisykles, nukrypo nuo šiais klausimais suformuotos kasacinio teismo praktikos. Ieškovė 1993 m. gruodžio 14 d. pasirašė sutikimą, kuriame nurodė, kad į palikėjos dukters R. B. palikimą pretenzijų neturi ir ginčų teisme nekels; jai buvo žinoma, kad atsakovei 1994 m. sausio 4 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, o paveldimą turtą sudarė ne tik motinos pinigai, bet ir turtinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Ieškovė neneigė fakto, kad jai buvo žinoma apie 1994 m. sausio 4 d. atsakovei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, jai taip pat buvo žinoma, kad atsakovė kreipėsi į notarą dėl motinos turto paveldėjimo. Ieškinys teisme paduotas tik 2012 metais, nors pagal 1964 m. CK 587 straipsnį palikimo priėmimo veiksmai turėjo būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, tačiau ieškovė faktiškai palikimo nepriėmė, tik atsakovė kreipėsi į notarą ir gavo paveldėjimo teisės liudijimą. Šio dokumento išdavimas 1994 m. sausio 4 d. ieškovei buvo žinomas ir šiam faktui ji neprieštaravo, taigi faktiškai atsisakė palikimo. Pagal CK 5.8 straipsnį, paveldėjimo teisei ginčyti nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas.
Vienam iš įpėdinių vietos notarų biurui padavus pareiškimą apie jo teisę į atsiradusį palikimą, kitas įpėdinis jau nebegali priimti palikimo pradėdamas jį faktiškai valdyti. Ieškovės tvirtinimą, kad ji faktiškai priėmė palikimą, paneigia 1993 m. gruodžio 14 d. jos pasirašytas sutikimas. Pažymėtina ir tai, kad pagal 1964 m. CK 590 straipsnį įpėdinis, kuris pradėjo valdyti paveldimą turtą, nelaukdamas iki atvyks kiti įpėdiniai, neturėjo teisės disponuoti paveldimu turtu (jį parduoti, įkeisti ir pan.), iki sueis šeši mėnesiai nuo palikimo atsiradimo dienos arba iki jis gaus paveldėjimo teisės liudijimą. Taigi praėjus šešiems mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos ieškovei nesikreipus į notarų biurą, o, kaip ji teigia, pradėjus faktiškai valdyti mirusios motinos turtą, tačiau atsakovei gavus notaro išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, ieškovė jau nebegalėjo priimti palikimo pradedamą jį faktiškai valdyti. Kasatorės teigimu, paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas. Nors ieškovė nurodė, kad priėmė palikimą faktiškai pradėdama rūpintis atkuriamomis teisėmis į žemės sklypą, tačiau A. Š. dar iki mirties pati pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir pateikė visus tam reikalingus dokumentus; byloje nėra jokių duomenų, kad iš karto po motinos mirties ieškovė pareiškė valią paveldėti motinos turėtas turtines teises, per šešių mėnesių terminą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į notarą nesikreipė ir jokių aktyvių veiksmų neatliko. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalies nuostatą, reglamentuojančią palikimo priėmimą faktiškai pradėjus turtą valdyti, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią faktiškas pradėjimas turtą valdyti konstatuojamas esant įpėdinio veiksmams įgyvendinant nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. O.-K. v. I. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-65/2000; 2004 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-8/2004; 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-86/2007; ir kt.). Teismas taip pat nenustatė, kokius konkrečius turto valdymo veiksmus ieškovė atliko per šešis mėnesius po motinos mirties, taigi netinkamai taikė 1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas palikimo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, yra pabrėžęs, kad palikimo priėmimo pradėjus faktiškai turtą valdyti esmė – aktyvūs įpėdinio veiksmai, kuriais siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą; norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatyme nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės; vien nurodyti veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. P. v. Č. G. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-187/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-187/2010">3K-3-187/2010</a>; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. B. ir kt. v. A. D., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-487/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-487/2010">3K-3-487/2010</a>; ir kt.). Nagrinėjamoje byloje ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie motinai priklausiusio turto priežiūrą, prievolių, susijusių su juo, vykdymą; nei iš karto po motinos mirties, nei per šešis mėnesius ji neapsigyveno namuose, juolab kad motina savo nekilnojamojo turto, taip pat ir gyvenamojo namo, mirties dieną neturėjo. Taigi apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nes, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, nevertino ir netyrė visos byloje pateiktos medžiagos, nevertino įrodymų viseto, taip pat pažeidė CPK 443 straipsnio 8 dalį, nes nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylos aplinkybės. Teismas ieškovės persikėlimą gyventi į tėvų (faktiškai savo) sodybą, žemės dirbimą (šių aplinkybių nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys) prilyginęs palikimo priėmimui pradėjus faktiškai jį valdyti, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. B. L. ir kt.; bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-247/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-247/2006">3K-3-247/2006</a>, 2005 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. T. v. R. T. ir kt.; bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDgvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-448/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-448/2005">3K-3-448/2005</a>). Priešingai, ieškovė po motinos mirties per įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą kreipėsi į notarą kartu su kitais įpėdiniais ir išreiškė savo valią atsisakyti motinos palikimo atsakovės naudai. Nors ieškovė faktą, kad ji tariamai priėmė motinos palikimą faktiškai pradėdama jį valdyti, įrodinėja tuo, jog rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu į motinai priklausančią nuosavybę, tačiau byloje yra duomenų, kad motina dar iki savo mirties per įstatymo nustatytą terminą padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pateikdama visus nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė būtų aktyviai dalyvavusi motinai priklausančios nuosavybės gražinimo procese ir tai padariusi per šešis mėnesius po motinos mirties. Be to, ieškovė, neturėdama jai išduoto paveldėjimo teisės į motinos turtą liudijimo, jokių teisinių veiksmų motinos vardu atlikti negalėjo.
Ieškovė O. Ž. ir tretieji asmenys R. Š. ir N. G. atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Jie nurodo, kad skundas iš esmės yra grindžiamas tik tuo, jog apeliacinės instancijos teismas nustatė tokias faktines bylos aplinkybes, kurios netenkina kasatorės. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir teismas nenustatinėja bylos faktų, o patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu. Kasatorė skunde ginčija tik faktines bylos aplinkybes, susijusias su palikimo priėmimo ir ieškinio senaties eigos pradžios nustatymo momentu. Kasatorė nurodo, kad ieškovė raštu atsisakė priimti motinos palikimą, tačiau tokia faktinė aplinkybė šioje byloje nėra nustatyta. Atvirkščiai, apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovės sutikimas buvo surašytas ir patvirtintas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams po jos motinos mirties, todėl nesukėlė teisinių padarinių (1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus palikimo priėmimo terminui, įpėdinio atsisakymas palikimo jokios teisinės reikšmės neturi, nes tokio įpėdinio neįgyvendinta paveldėjimo teisė yra pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. A. L., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-523/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-523/2007">3K-3-523/2007</a>). Kasaciniu skundu atsakovė prašo ištirti ir kitus fakto klausimus, kurių ji nekėlė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismuose, ir nurodo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie motinai priklausiusio turto priežiūrą, prievolių, susijusių su juo, vykdymą; taip pat ginčija apeliacinės instancijos teismo nustatytą faktinę aplinkybę, jog palikėja, dar būdama gyva, kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl nuosavybės į žemę ir mišką atkūrimo. Bylos duomenys patvirtina, kad šią nuosavybę iki atkūrimo po motinos mirties faktiškai valdė ieškovė, ji tęsė ir dokumentų dėl nuosavybės atkūrimo procesą; šių aplinkybių nepaneigė nei bylos dalyviai, nei byloje esantys rašytiniai įrodymai. Ieškovė šioje byloje įrodė ir kitą faktinę aplinkybę, jog ji ir po motinos mirties rūpinosi mirusiosios kapo priežiūra, jos atminimo pagerbimu, ne tik lankėsi tėvų sodyboje, galėjo laisvai patekti į namą, bet, mirus motinai, persikėlė ten gyventi, dirbo žemę, mokėjo mokesčius, pateikdama tai patvirtinančius rašytinius įrodymus, taip pat liudytojų ir trečiųjų asmenų parodymais. Laikinųjų notarinių veiksmų atlikimo metodinių taisyklių, patvirtintų 1999 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 362, 39.1 punkte nurodyta, kad įrodymais apie faktiškai pradėtą valdyti paveldimą turtą gali būti savivaldybės išduotas dokumentas apie tai, kad įpėdinis gyveno kartu su palikėju arba apsigyveno palikėjo buvusioje gyvenamojoje vietoje per šešis mėnesius po palikimo atsiradimo. Nors kasatorė skunde teigia, kad teismui pateikti rašytiniai dokumentai patvirtino, jog ieškovė tik po paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo išdavimo atsakovei pradėjo rūpintis motinos nuosavybės teisių į žemę atkūrimo dokumentais, tačiau tokius teiginius paneigė pati kasatorė, 2012 m. rugsėjo 19 d. atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodydama, kad 1992 m. spalio 5 d. ieškovė motinos vardu pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Ši aplinkybė parodo kasatorės nesąžiningumą, jos paaiškinimų bei teiginių prieštaringumą ir nenuoseklumą. Atsakovė skundu klaidina teismą, deklaratyviai nurodydama, kad vienam iš įpėdinių padavus pareiškimą vietos notarų biurui apie jo teisę į atsiradusį palikimą, kitas įpėdinis jau nebegali priimti palikimo pradėdamas jį faktiškai valdyti. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovės pasirinkto palikimo priėmimo būdo (paduodant pareiškimą notarui), įgyvendinimas nepanaikino ieškovės teisės priimti palikimą kitu būdu, t. y. pradedant faktiškai valdyti turtą. Atsakovė taip pat klaidingai skunde nurodo aplinkybę, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie motinai priklausiusio turto priežiūrą, prievolių, susijusių su juo, vykdymą. Ieškovės motina mirė ieškovės namuose, kur buvo ieškovės slaugoma ir prižiūrima iki pat mirties. Šios aplinkybės neneigė net kasatorė; ji taip pat neneigė ir tos aplinkybės, jog jos motina gyveno sodyboje, kur vėliau buvo atkurtos nuosavybės teisės į nusavintą nekilnojamąjį turtą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl palikimo priėmimą ir atsisakymą nuo palikimo reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo
Byloje nagrinėjami paveldėjimo teisiniai santykiai atsirado 1993 m., todėl ginčo sprendimui taikytinos 1964 m. CK normos su išimtimis, nustatytomis 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme.
Palikimas atsiranda palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu (1964 m. CK 568 straipsnis). Palikimas bendriausia prasme – tai mirusiam fiziniam asmeniui priklausęs turtas. Palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis). Asmens valią dėl palikimo priėmimo ar nepriėmimo gali lemti įvairios priežastys, asmens ūkiniai, buitiniai ir kiti interesai. Savo esme palikimo priėmimas ar nepriėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo siekiama sukurti tam tikrus teisinius padarinius (CK 40 straipsnis). Taigi palikimo priėmimas ir atsisakymas yra įpėdinio valios aktas, kuriuo sąmoningai siekiama tam tikro teisinio rezultato. Įpėdinio valia priimti palikimą turi būti išreikšta tam tikra įstatyme nustatyta forma ir tvarka. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis). Palikimo priėmimas, pradedant faktiškai jį valdyti, pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalį, turėjo būti atliekamas aktyviais veiksmais, tačiau nebuvo reikalaujama tokio palikimo priėmimo teisiškai įforminti. Pagal galiojusį teisinį reglamentavimą, asmuo, priėmęs palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, norėdamas gauti jo nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą – paveldėjimo teisės liudijimą, privalėjo kreiptis į notarą ir pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad palikimas priimtas valdyti. Tokiais įrodymais galėjo būti: namų valdybos pažymėjimas, vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pažymėjimas, kad įpėdinis gyveno kartu su palikėju arba kad įpėdinis priėmė palikėjo turtą, finansų organo pažymėjimas, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo mokėjo gyvenamojo namo mokesčius, arba mokesčių mokėjimo kvitai, įsigaliojusio teismo sprendimo, nustatančio faktą, jog palikimas buvo laiku priimtas, nuorašas bei kitokie dokumentai, patvirtinantys faktą, kad įpėdinis pradėjo valdyti palikėjo turtą (Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos TSR valstybinėse notarinėse kontorose instrukcijos, patvirtintos teisingumo ministro 1975 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 8, 95 punkto 2 dalis). Teismo sprendimas, kuriuo buvo nustatomas teisiškai reikšmingas faktas, kad asmuo priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, buvo vienas iš įrodymų, bet ne vienintelis palikimo priėmimui, pradėjus faktiškai valdyti turtą, patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Ž. ir kt. v. V. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-484/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-484/2011">3K-3-484/2011</a>). Taigi, pagal 1993 m. galiojusį teisinį reglamentavimą, palikimą faktiškai priėmęs įpėdinis turėjo teisę, nesikreipdamas į teismą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, tiesiogiai kreiptis į notarų biurą pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ir pridėti įrodymus, kad palikimą priėmė valdyti,.
Byloje nustatyta, kad 1993 m. balandžio 13 d. mirė ieškovės, kasatorės (atsakovės) ir trečiųjų asmenų motina A. Š.. Po jos mirties 1993 m. spalio 11 d. kasatorė pateikė notarų biurui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Tą pačią dieną tretieji asmenys R. Š. ir N. Š. (G.) pareiškimais, paduotais notarų biurui, atsisakė palikimo kitos jos dukros R. B. naudai, o ieškovė O. Ž. 1993 m. gruodžio 14 d. pateikė notarui sutikimą, kuriame nurodė, kad neturi į palikėjos dukros (kasatorės) R. B. palikimą pretenzijų ir ginčų teisme nekels. Ieškovė po paveldėjimo teisės liudijimo kasatorei išdavimo palikimo atsisakymo pagrįstumo neginčijo ir, galiojant 1964 m. CK normų paveldėjimo santykių teisiniam reglamentavimui, į notarų biurą dėl palikimo priėmimo bei paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo nesikreipė; 2012 m. birželio 5 d. pareikštu ieškiniu prašo pripažinti sutikimą dėl atsisakymo nuo palikimo negaliojančiu ir nustatyti juridinį faktą, kad po motinos mirties palikimą faktiškai priėmė, todėl byloje aktualu pasisakyti dėl atsisakymo nuo palikimo teisinės reikšmės ir negaliojimo pagrindų, nes iš esmės tai lemia kitų byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumą.
Palikimo atsisakymas yra sandoris, kuris sudaromas vienasmeniu valios išreiškimu ir sukelia tam tikrus teisinius padarinius. Atsisakymo turinį sudaro asmens apsisprendimas atsisakyti įgyti nuosavybės teisę į palikimą. Atsisakydamas palikimo įpėdinis gali nurodyti arba nenurodyti, kieno naudai atsisako palikimo (1964 m. CK 591 straipsnio 1 dalis), abiem atvejais palikimo atsisakymas sukelia tas pačias pasekmes, kaip ir palikimo nepriėmimas (1964 m. CK 591 straipsnio 2 dalis). Apie asmens valią atsisakyti palikimo pranešama konkrečiam notarui – paduodant pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui (1964 m. CK 591 straipsnio 3 dalis). Įstatyme nereikalaujama šį sandorį patvirtinti notariškai. Tai reiškia, kad įpėdinio atsisakymas nuo palikimo atliekamas įpėdinio vienašaliu sandoriu, kuriam įstatymo nenustatyta privaloma notarinė forma. Tokio pareiškimo pateikimas palikimo atsiradimo vietos notarui ir jo priėmimas į paveldėjimo bylą yra notaro, tvarkančio paveldėjimo bylą, veiksmas, bet ne notarinis veiksmas. Tai – organizacinis-tvarkomasis veiksmas, t. y. faktinio, o ne teisinio pobūdžio veiksmas. Dėl to palikimo atsisakyti galima paprastu rašytiniu pareiškimu. Šis pareiškimas turi būti pateiktas notarui, tvarkančiam paveldėjimo bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Z. v. I. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Ny8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-47/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-47/2009">3K-3-47/2009</a>). Remdamasi šiais išaiškinimais, teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovės notarui pateiktas rašytinis atsisakymas nuo palikimo kasatorės naudai iš esmės atitiko įstatymo reikalavimus ir sukėlė teisinius padarinius.
Minėta, kad palikimo atsisakymas yra sandoris, todėl jį ginčijant taikomos bendrosios sandorių nuginčijimo taisyklės. Palikimo atsisakymo nuginčijimas sukelia sandorio negaliojimo pasekmes. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 9 straipsnio 2 dalį CK nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių taikomos sandoriams, pripažintiems negaliojančiais šiam kodeksui įsigaliojus, nepriklausomai nuo to, kada jie sudaryti. Pripažintas negaliojančiu palikimo atsisakymas laikomas negaliojančiu ab initio – nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Įpėdinio, pretenduojančio į palikimą, palikimo atsisakymo nuginčijimas (pripažinimas negaliojančiu) neatsiejamas nuo kitų įpėdinių palikimo priėmimo atitinkamos dalies nuginčijimo. Nuginčijus palikimo atsisakymą, atsiranda CK 5.9 straipsnyje nustatytos paveldėjimo teisės nuginčijimo pasekmės: asmuo, kurio teisė nuginčyta, laikomas palikimo nepriėmusiu, o teisę nuginčijęs įpėdinis – priėmusiu palikimą ir įgijusiu nuosavybės teisę į paveldėtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. v. V. L., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2009">3K-3-206/2009</a>).
Apeliacinės instancijos teismas ieškovės palikimo atsisakymą pripažino niekiniu ir negaliojančiu motyvuodamas tuo, kad jis buvo sudarytas ir pateiktas notarui praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams po motinos (palikėjos) mirties ir negalėjo sukelti teisinių pasekmių. Darydamas tokią išvadą, teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje J. P. v. A. L., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-523/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-523/2007">3K-3-523/2007</a>. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nurodytoje civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija palikimo atsisakymą pripažino niekiniu ir nesukuriančiu teisinių pasekmių dėl to, kad ieškovas per įstatymo nustatytą terminą nesikreipė į notarų biurą dėl paveldėjimo priėmimo ir jo neįgyvendinta paveldėjimo teisė pasibaigė. Dėl šios priežasties pripažino pavėluotai išreikštą atsisakymą nuo palikimo teisiškai niekiniu, neturinčiu jokios įtakos pasibaigusios teisės į palikimo priėmimą įgyvendinimui. Nagrinėjamu atveju yra kitaip, ieškovė teigia, kad po motinos mirties per įstatymo nustatytą terminą palikimą faktiškai priėmė, o palikimo atsisakymas neatitiko tikrosios jos valios. Taigi minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nagrinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės visiškai skiriasi, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, neturėjo teisinio pagrindo remtis minėtoje nutartyje formuojama teismine praktika ir privalėjo spręsti, ar yra teisiniai pagrindai pripažinti palikimo atsisakymą negaliojančiu pagal ieškovės reikalavimo pagrindu nurodytas faktines aplinkybes.
Ieškovė, teikdama reikalavimą pripažinti palikimo atsisakymą negaliojančiu, nurodė, kad jis tariamas arba apsimestinis, nes palikėjos įpėdiniai (mirusios motinos vaikai) palikimo paveldėjimą įformino kasatorės vardu dėl susiklosčiusių tam tikrų aplinkybių, nors faktiškai susitarė dėl kitokios motinos turto paveldėjimo tvarkos. Ieškovės teigimu, kasatorė, paveldėjusi motinos palikimą, susitarimo nesilaikė ir pažado tarp įpėdinių padalinti (perduoti ieškovei) paveldėtą turtą netesėjo. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimo faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes tyrė, vertino ir padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė savo atlikto vienašalio sandorio (atsisakymo nuo palikimo) negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, pažymi, kad vien ieškovės ir jos poziciją palaikančių kitų įpėdinių (trečiųjų asmenų) paaiškinimai dėl palikėjos vaikų (įpėdinių) kitokio susitarimo dėl pavedimo turto, nesant objektyviai tai patvirtinančių įrodymų, nesudaro teisėto pagrindo pripažinti palikimo atsisakymą neteisėtu ir negaliojančiu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines aplinkybes ir jas vertindamas, netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 ir kt. straipsniai), todėl nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl palikimo atsisakymo pripažinimo negaliojančiu.
Kasatorė, atsikirsdama į byloje pareikštus reikalavimus, prašė taikyti jiems ieškinio senatį. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas, spręsdamas dėl paveldėjimo teisinių santykių, yra išaiškinęs dėl reikalavimo pripažinti palikimo atsisakymą negaliojančiu pateikimo terminų. Pagal kasacinę praktiką, kai ieškinys dėl palikimo atsisakymo, įvykusio galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, yra reiškiamas jau įsigaliojus CK (2001 m. liepos 1 d.), dėl ieškinio senaties termino turi būti sprendžiama vadovaujantis Įgyvendinimo įstatymu. CK taikymas paveldėjimo santykiams reglamentuotas Įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnyje, pagal kurio 2 dalį CK 5.8 straipsnis taikomas, jeigu, įsigaliojus šiam kodeksui, dar nebuvo pasibaigęs šio kodekso 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ši Įgyvendinimo įstatymo norma turi būti taikoma kartu su to paties įstatymo 10 straipsniu, kuriame įtvirtintos bendrosios ieškinio senaties terminų taikymo taisyklės įsigaliojus naujajam CK. Taikydamas ieškinio senatį teismas turi nustatyti termino pradžios momentą, o kai terminas praleistas – įvertinti termino praleidimo priežasčių svarbumą ir svarstyti jo atnaujinimo klausimą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Sisteminio ir loginio paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo pagrindu darytina išvada, kad CK 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikytinas ir atsisakymui nuo palikimo ginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. v. V. L., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2009">3K-3-206/2009</a>). Minėta, kad ieškovė reikalavimą dėl 1993 m. gruodžio 14 d. pateikto notarui atsisakymo nuo palikimo nuginčijimo teismui pateikė 2012 m. birželio 5 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė pateikė ieškinio reikalavimą praleidusi įstatymo nustatą ieškinio senaties terminą ir jį atnaujinti nėra teisinio pagrindo.
Pirmiau nurodyta, kad atsisakymas nuo palikimo sukelia tuos pačius teisinius padarinius kaip ir palikimo nepriėmimas (1964 m. CK 591 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatyta, kad ieškovė po motinos mirties palikimo atsisakė, todėl nėra pagrindų vertinti, kad ji palikimą faktiškai priėmė ir valdė. Taigi esant ieškovės atsisakymui nuo palikimo, objektyviai negali būti nustatinėjamas palikimo priėmimo faktas, nes ieškovės valia dėl palikimo yra aiškiai išreikšta ir patvirtinta oficialiu rašytiniu įrodymu. Dėl to, atmetus ieškinio reikalavimą dėl atsisakymo nuo palikimo pripažinimo negaliojančiu, kiti ieškinio reikalavimai taip pat pripažintini nepagrįstais ir atmestini.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias 1964 m. CK normas ir netinkamai taikė aptartą teismų praktiką, todėl tenkino ieškinį nesant tam teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 61,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus atsakovės kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Tenkinus atsakovės kasacinį skundą, jos sumokėto 145 Lt žyminio mokesčio išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį ir palikti galioti Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą.
Priteisti valstybei iš ieškovės O. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 61,85 Lt (šešiasdešimt vieną Lt 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Priteisti atsakovei R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės O. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 145 (vieną šimtą keturiasdešimt penkis) Lt bylinėjimosi išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algis Norkūnas
Antanas Simniškis
Vincas Verseckas
