Dėl įsakymo pripažinti nuomos sutartis negaliojančiomis panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-461/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-02704-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.1

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „ŽVC“ ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo pripažinti nuomos sutartis negaliojančiomis panaikinimo, tretieji asmenys mokslinė–gamybinė akcinės bendrovė „Precizika“, uždaroji akcinės bendrovė „Mabilona“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimu, kuriuo panaikintas apskrities viršininko įsakymas sudaryti valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis su pastatų savininkais, sukeltų teisinių padarinių ir valstybinės žemės patikėjimo teisės subjekto teisės pripažinti žemės nuomos sandorius niekiniais.

Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 3056-01 buvo nustatytos 43 325 kv. m žemės sklypo Vilniuje, Žirmūnų g. 139, dalys, kuriomis naudojasi šiame sklype esančių pastatų ir statinių savininkai, ir nurodyta šios žemės sklypo dalis išnuomoti ne aukciono tvarka šių pastatų savininkams. Taigi, nuspręsta išnuomoti UAB,,Fima“ 11 785 kv. m, MG AB,,Precizika“ – 31 477 kv. m, UAB,,Mabilona“ – 18 kv. m žemės sklypas, 63 kv. m dalis neišnuomota. Įsakymo pagrindu 2002 m. rugpjūčio 1 d. sudarytos su šių žemės sklypų naudotojais žemės sklypo nuomos sutartys.

2004 m. spalio 25 d., atsižvelgus į tai, kad UAB,,Fima“ perleido ieškovui žemės sklype esantį administracinį pastatą, buvo sudarytas susitarimas dėl valstybinės žemės nuomos sutarties dalinio pakeitimo, kuriuo žemės sklypo nuomininko teises ir pareigas perėmė ieškovas.

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu panaikintas Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr. 3056-01. Atsakovas, atsižvelgdamas į įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuotas aplinkybes, 2010 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. Ž49-3348 pripažino 2002 m. rugpjūčio 1 d. valstybinės žemės nuomos sutartis negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento.

Ieškovas 2011 m. kovo 30 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus 2010 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. Ž49-3348 dėl 2002 m. rugpjūčio 1 d. valstybinės žemės nuomos sutarčių Nr. 337 N01/2002-25754 ir Nr. 338 N01/2002-25753, kuriomis išnuomotas valstybinis žemės sklypas (kadastrinis Nr. 0101/0018:35), esantis Vilniuje, Žirmūnų g.139, pripažinimo negaliojančiomis. Ieškovas teigė, kad apie ginčijamą įsakymą sužinojo 2011 m. sausio 24 d. nagrinėjant administracinę bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir nedelsiant kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti įsakymo nuorašą. Įsakymas jam įteiktas 2011 m. vasario 9 d., todėl jis nėra praleidęs vieno mėnesio termino ieškiniui paduoti. Ieškovo nuomone, valstybinės žemės nuomos sutartys niekinėmis galėjo būti pripažintos tik de jure, t. y. teismui konstatavus niekinio sandorio faktą, todėl ginčijamas įsakymas priimtas akivaizdžiai viršijus jį priėmusios institucijos kompetenciją. Kadangi sutartis pagal savo esmę yra nuginčijamas sandoris, tai siekiant pripažinti ją negaliojančia būtina pareikšti reikalavimą įstatymo nustatyta tvarka, o atsakovas šios įstatymo nuostatos nesilaikė. Ieškovo nuomone, atsakovas apskritai neturi teisės ginčyti sutarčių, nes šalys sandorį dėl žemės sklypo dalies nuomos vykdė, sutartis įregistruota Nekilnojamojo turto registre, ieškovas naudojosi išsinuomotu turtu, mokėjo mokesčius ir priėmus Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pripažino nustatytomis šias aplinkybes: Vilniaus apskrities viršininkas 2002 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 3056-01 nustatė 43325 kv. m valstybinės žemės sklypo Vilniuje, Žirmūnų g. 139, naudojimo dalis proporcingai kiekvieno savininko pastatų dalims ir leido išnuomoti atitinkamas žemės sklypo dalis UAB „Fima“ ir UAB „Precizika“; šio įsakymo pagrindu Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas ir UAB „Fima“ 2002 m. rugpjūčio 1 d. sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 337, kuria 11785 kv. m žemės sklypas išnuomotas 99 metams UAB „Fima“; 2004 m. liepos 23 d. UAB,,Fima“ pardavė ieškovui administracinį pastatą; Vilniaus apskrities viršininkas 2004 m. spalio 15 d. įsakymu pakeitė 2008 m. rugpjūčio 1 d. žemės nuomos sutartį Nr. 337 ir 2005 m. spalio 25 d. buvo sudarytas susitarimas dėl valstybinės žemės nuomos sutarties dalinio pakeitimo, pagal kurį visos nuomininko teisės ir pareigos perėjo ieškovui; Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-774-52/05 panaikintas Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. 3056-01; nurodytu teismo sprendimu konstatuota, kad pažeista imperatyvioji CK 6.551 straipsnio 2 dalies nuostata, nes valstybinė žemė išnuomota ne aukciono būdu neatsižvelgus į juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančius ar jų nuomojamus pastatus, statinius ar įrenginius; Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2010 m. spalio 19 d. ir 2010 m. lapkričio 15 d. gauti trečiojo asmens AB „Precizika“ prašymai pateikti juridinį pagrindą išregistruoti valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo faktą Nekilnojamojo turto registre; atsižvelgęs į Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-774-52/05, atsakovo 2010 m. gruodžio 7 d. įsakymu 2002 m. rugpjūčio 1 d. valstybinės žemės nuomos sutartis su ieškovu pripažinta negaliojančia. Teismas sprendė, kad ieškovas nepraleido vieno mėnesio termino administraciniam aktui ginčyti, nes apie ginčijamą įsakymą sužinojo 2011 m. sausio 24 d., iš atsakovo įsakymo nuorašą gavo 2011 m. vasario 9 d., o ieškinį teismui išsiuntė 2011 m. kovo 8 d. Teismas konstatavo, kad ginčijamas įsakymas parengtas ir priimtas pagal Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo, Įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijų, patvirtintų teisingumo ministro 1998 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 104, nuostatas; jame nurodyti teisės aktai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis) ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, kurių pagrindu priimtas toks sprendimas. Atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-774-52/05 pripažino, kad Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. 3056-01 prieštarauja CK 6.551 straipsnio 2 dalies nuostatai, o valstybinės žemės sklypo Vilniuje, Žirmūnų g. 139, dalys išnuomotos šio panaikinto įsakymo pagrindu, teismas laikė, kad tokios valstybinės žemės sklypo dalių nuomos sutartis irgi prieštarauja CK 6.551 straipsniui. Kadangi ginčijame įsakyme nurodytos žemės sklypo nuomos sutartys akivaizdžiai prieštaravo imperatyviosioms teisės normoms, tai šių sutarčių negaliojimui konstatuoti, teismo nuomone, nereikėjo priimti papildomo sprendimo. Dėl to teismas padarė išvadą, kad atsakovas, vadovaudamasis įsiteisėjusiu teismo sprendimu, turėjo pagrindą pripažinti, jog žemės nuomos sutartys negalioja nuo jų sudarymo momento (ab initio).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu tenkino ieškovo apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. sprendimą ir priėmė naują – ieškinį tenkino. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad termino ieškiniui paduoti ieškovas nepraleido; pažymėjo, kad niekinio sandorio teisinius padarinius ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-774-52/05 panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 1 d. įsakymą Nr. 3056-01 konstatuodamas, kad, nustatant UAB „Mabilona“ išnuomotino žemės sklypo dalį, turėjo būti taikoma CK 6.551 straipsnio norma, t. y. atsižvelgiama ne tik į pagrindinius statinius, kaip nustatyta Vyriausybės nutarimu patvirtintoje tvarkoje, bet ir šiam juridiniam asmeniui priklausančius įrenginius. Toks teismo sprendimas savaime nėra pagrindas viešojo administravimo tvarka pripažinti negaliojančiomis valstybinio žemės sklypo nuomos sutartis, nes Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu nekonstatuoti niekinio sandorio teisiniai padariniai ir niekinio sandorio faktas ex officio. Kolegijos nuomone, žemės nuomos sutartys priskiriamos prie nuginčijamų sandorių, kuriuos galima panaikinti teisme pareiškus ieškinį. Aplinkybė, kad atsakovas gavo trečiojo asmens AB „Precizika“ prašymus pateikti juridinį pagrindą išregistruoti valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo faktą Nekilnojamojo turto registre, sudaro galimybę atsakovui įstatymų nustatyta tvarka pateikti ieškinį. Kolegija pažymėjo, atsakovas kaip valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektas neturi teisės pripažinti valstybinės žemės nuomos sutarčių niekinėmis ir negaliojančiomis. Dėl to, kad atsakovo įsakymas pažeidžia Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, Teismų įstatymo 1 straipsnį, CK 1.78 straipsnio 2 dalį, CPK 5, 6 straipsnius, kolegija jį panaikino.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl kasatoriaus teisės pripažinti žemės nuomos sandorius niekiniais ir teismo sprendimo, kuriuo panaikintas apskrities viršininko įsakymas sudaryti valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis su pastatų savininkais, teisinių padarinių. Kasaciniame skunde pažymima, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančius, ir nurodoma, jog valstybinė žemė gali būti išnuomojama tik griežtai laikantis imperatyviųjų teisės normų nuostatų, nes valstybinės žemės nuomos santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas, kuris riboja šių santykių šalių galimybę, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tarpusavio susitarimu nusistatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, nei tas, kurios įtvirtintos atitinkamus santykius reglamentuojančiose imperatyviosiose įstatymų nuostatose. Kasatoriaus nuomone, valstybinės žemės nuomos santykius reglamentuojančios teisės aktų normos yra imperatyvios, o jų pažeidimas gali lemti sandorio pripažinimą niekiniu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu panaikintas Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. 3056-1, nes jis pripažintas prieštaraujančiu CK 6.551 straipsnio 2 daliai. Atsižvelgiant į tai, kad valstybinio žemės sklypo Vilniuje, Žirmūnų g. 139, dalys išnuomotos teismo panaikinto įsakymo pagrindu, kasatoriaus nuomone, galima teigti, jog šios žemės sklypo dalių nuomos sutartys irgi prieštarauja imperatyviosioms CK 6.551 straipsnio nuostatoms. Taigi kasatorius, vadovaudamasis privalomai vykdytinu teismo sprendimu, nagrinėjamoje byloje ginčijamu įsakymu pagrįstai konstatavo, o pirmosios instancijos teismas sprendimu patvirtino, kad valstybinės žemės nuomos sutartys irgi prieštaravo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, todėl yra niekinės ir negaliojančios. Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius, pripažindamas valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis negaliojančiomis, veikė ne pagal savo kompetenciją, nes šios sutartys laikytinos niekinėmis CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl kasatoriaus teisės pripažinti žemės nuomos sandorius niekiniais ir teismo sprendimo, kuriuo panaikintas apskrities viršininko įsakymas sudaryti valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis su pastatų savininkais, teisinių padarinių. Ieškovo nuomone, atsakovas atlieka valstybinės žemės patikėjimo teisės subjekto funkcijas ir jam nesuteikta teisės pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento žemės nuomos sutarčių, kurioms pripažinti negaliojančiomis būtinas teismo sprendimas, nes šie sandoriai priskiriami prie nuginčijamų sutarčių. Ieškovo nuomone, kasatorius neturėjo teisės priimti ginčijamo įsakymo, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai jį panaikino kaip prieštaraujantį Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, Teismų įstatymo 1 straipsnio, CK 1.78 straipsnio 2 dalies, CPK 5, 6 straipsnių nuostatoms. Ieškovas pažymi, kad iš ginčijamo kasatoriaus įsakymo turinio neaišku, kokia imperatyvioji teisės aktuose įtvirtinta nuostata, sudarant 2002 m. rugpjūčio 1 d. žemės nuomos sutartis, buvo pažeista, todėl neaišku, kodėl jos laikytinos niekinėmis. Ieškovas nesutinka su kasatoriumi, kad nuomos sutartis prieštarauja CK 6.551 straipsnio 2 dalies nuostatai, nes teisę sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį jis turi – žemės sklypas užstatytas ieškovui nuosavybės teise priklausančiu pastatu. Nenustačius, kad valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, ji galėtų būti, ieškovo nuomone, pripažinta negaliojančia tik pagal suinteresuoto asmens ieškinį. Kasatorius žemės nuomos sutartis pripažino niekinėmis tik dėl to, kad buvo panaikintas įsakymas, kurio pagrindu sudarytos sutartys. Tačiau įstatymų leidėjas numato galimybę sandorį traktuoti niekiniu ir negaliojančiu tik tuo atveju, kai jis prieštarauja imperatyviosioms teisės normos. Esminė valstybinės žemės nuomos sutarčių sąlyga yra plotas, kuriuo gali naudotis nuomininkai. Taigi įsakymo panaikinimas galėjo lemti tik šią sutarčių nuostatą, kuria nustatomas nuomininkui priskirtinas naudoti valstybinio žemės sklypo plotas. Nepaisant to, kokio dydžio valstybinio žemės sklypo plotas ieškovui priskirtas, jis vis tiek būtų sudaręs valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis, nes sklypas reikalingas nuosavybės teise valdomam pastatui eksploatuoti. Ieškovas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu panaikintas tik kasatoriaus įsakymas, bet valstybinės žemės nuomos sutartys teismo iniciatyva nebuvo pripažintos negaliojančiomis, nors buvo žinomos visos tos pačios faktinės aplinkybės. Taigi nėra nustatytų aplinkybių niekiniam sandoriui konstatuoti. Atsižvelgiant į tai, kad valstybinės žemės nuomos sutartys neprieštarauja CK 6.551 straipsnio 2 dalies nuostatai, sudarant šias sutartis nebuvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir viešasis interesas, valstybinės nuomos sutarties šalims atitinkamas teises ir pareigas sukūrė susitarimas sudarant sutartis, o ne įsakymas, todėl šio panaikinimas savaime nedaro, ieškovo teigimu, valstybinės žemės nuomos sutarčių niekinių ir negaliojančių ab initio.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl niekinio žemės nuomos sandorio nustatymo fakto ir teismo sprendimo, kuriuo panaikintas apskrities viršininko įsakymas sudaryti valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis su pastatų savininkais, teisinių padarinių

Kasaciniame skunde teigiama, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu panaikinus Vilniaus apskrities viršininko įsakymą, kurio pagrindu su ieškovu, taip pat trečiuoju asmeniu buvo sudarytos valstybinio žemės sklypo nuomos sutartys, šios nuomos sutartys de facto laikytinos niekinėmis ir negaliojančiomis, todėl apeliacinio teismo argumentai, jog kasatorius, pripažindamas valstybinės nuomos sutartis negaliojančiomis, veikė ne pagal savo kompetenciją, yra nepagrįsti. Dėl to nagrinėjamoje byloje aktualus subjekto teisės pripažinti sandorį niekiniu klausimas.

CK 1.78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis vadovaujantis įstatymais negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatyme nustatyti pagrindai (CK 1.78 straipsnio 3 dalis). Niekinio sandorio teisinius padarinius ir niekinio sandorio faktą ex officio konstatuoja teismas (CPK 1.78 straipsnio 5 dalis).

Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalies normą sandorio pripažinimas niekiniu ir negaliojančiu siejamas su jo prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką; įstatyme šių interesų apsaugai suteikiamas prioritetas civilinių teisinių santykių stabilumo ir privačių interesų atžvilgiu – imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja įstatymo pagrindu, jo negaliojimui neturi įtakos teismo sprendimas, šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis) ir toks sandoris jokių teisinių padarinių, išskyrus jo negaliojimo padarinius, nesukelia ir negali sukelti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. T. ir kt. v. AB Rytų skirstomieji tinklai ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTYvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-416/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-416/2005">3K-3-416/2005</a>; 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Reklamos laikraštis“ v. UAB „Vilniaus skelbimai“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-6/2008">3K-3-6/2008</a>; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Švenčionių rajono savivaldybės administracija, kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-532/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-532/2009">3K-3-532/2009</a>). Taigi įstatymų leidėjas nustatė galimybę sandorį CK 1.80 straipsnio pagrindu traktuoti niekiniu ir negaliojančiu tik tuo atveju, kai jis prieštarauja imperatyviosioms normoms, yra pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to buvo pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai, tačiau galiausiai pripažinti jį niekiniu ir negaliojančiu ex officio ar suinteresuoto asmens prašymu gali tik teismas – pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, Teismų įstatymo 1 straipsnį, CPK 6 straipsnį teisingumą vykdo teismai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB „Kraitenė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-62/2003; 2012 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. R. N., kt., Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-409/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-409/2012">3K-3-409/2012</a>). Nagrinėjamoje situacijoje ieškovas, nesutikdamas su kasatoriaus sprendimu pripažinti sutartis negaliojančiomis, kreipėsi į teismą. Dėl to teismui teko pareiga išsiaiškinti, ar nagrinėjamo ginčo atveju valstybinės žemės nuomos sutartys laikytinos niekinėmis ir negaliojančiomis, t. y. nustatyti, ar aplinkybė, kad teismo sprendimu buvo panaikintas Vilniaus apskrities viršininko įsakymas, kurio pagrindu sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys, nagrinėjamu atveju savaime yra pagrindas šias sutartis laikyti niekinėmis.

Siekiant pagrįsti, kad valstybinės žemės nuomos sutartys yra niekinės ir negaliojančios, kasaciniame skunde akcentuojamas valstybės žemės nuomos santykių imperatyvumas. Teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentu dėl valstybės žemės nuomos santykių imperatyvumo ir pažymi, kad valstybinės žemės nuomos santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas. Valstybės žemės perleidimo santykių įstatyme įtvirtintu reglamentavimu siekiama užtikrinti, kad valstybės (savivaldybių) nuosavybė būtų tvarkoma taip, jog tai atitiktų visos visuomenės interesus, viešajam interesui teikiant prioritetą prieš privatų tiek žemės naudojimo tikslų, paskirties, tiek žemės naudojimo sąlygų atžvilgiu. Šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Valstybės (savivaldybių) žemės perleidimo sandoriai, sudaryti pažeidus viešosios teisės principą, kai valstybės (savivaldybių) turtas įgytas kitaip negu nustatyta imperatyviuoju reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes), yra niekiniai. Taigi valstybinė žemė gali būti išnuomojama tik griežtai laikantis imperatyviųjų teisės normų nuostatų.

CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė ne aukciono būdu išnuomojama, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Ši įstatymo nuostata detalizuojama Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse. Pagrindas įgyvendinti teisę nuomoti valstybinę žemę ne aukciono tvarka yra teisėtas šioje žemėje esančių statinių, įrenginių valdymas. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama perduoti valstybinės žemės sklypų naudojimosi teises, skirtas savininko turimų nuolatinių statinių ar įrenginių eksploatavimui įgyvendinti. Taigi, pastatų ir įrenginių savininkai (nuomotojai) turi įstatyme garantuotą teisę lengvatine (ne aukciono) tvarka nuomoti pastatais užstatytą ir jų eksploatavimo tikslais naudojamą žemės sklypą. Nuomotino žemės sklypo dydis nustatomas pagal tikslinę paskirtį atitinkantį faktinį jo naudojimą, o sklypo ribos – pagal kompetentingų valdžios institucijų aktais patvirtintas sklypo planus. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad būtina sąlyga valstybiniam žemės sklypui išnuomoti ne aukciono tvarka yra ta, jog valstybinės žemės sklypas turi būti reikalingas statiniui ar įrenginiui eksploatuoti ir naudoti pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Semerta“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-577/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-577/2008">3K-3-577/2008</a>;2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Rudalita“ v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05Ni8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-96/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-96/2008">3K-3-96/2008</a>; kt.).

Kasatorius valstybines žemės nuomos sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis laiko dėl to, kad buvo panaikintas įsakymas, kurio pagrindu jos sudarytos. Tačiau Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas buvo panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu, konstatavus, kad, nustatant UAB,,Mabilona“ išnuomotino žemės sklypo dalį, reikia atsižvelgti ne tik pagrindinius statinius, bet ir į UAB,,Mabilona“ priklausančius įrenginius, t. y. įsakymas panaikintas ne dėl to, kad įstatyme draudžiama sudaryti tokius sandorius (žemės sklypas išnuomotas asmeniui, neturinčiam pagal CK 6.551 straipsnio 2 dalį tokios teisės), bet dėl to, jog, išnuomojant žemės sklypą keliems pastatų ir įrenginių savininkams, neteisingai buvo nustatytas išnuomojamo žemės sklypo dydis. Šiuo atveju Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo panaikinimą lėmė ne viešojo intereso, bet vienos sutarčių šalių interesų pažeidimas – UAB,,Mabilona“ išnuomotas mažesnis nei priklausytų pagal nuosavybės teise valdomus įrenginius žemės sklypas. Tai reiškia, kad šiuo atveju niekinio sandorio faktas nėra akivaizdus, todėl toks sandoris gali būti šalių ginčijamas, t. y. nenustačius, kad valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis prieštarauja imperatyviosioms normos, tokios sutartys galėtų būti pripažintos negaliojančia tik pagal suinteresuoto asmens ieškinį. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad šiuo atveju valstybinės žemės nuomos sutartys nėra niekinės ir galėtų būti nuginčijamos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, kuria nuspręsta panaikinti kasatoriaus 2010 m. gruodžio 7 d. įsakymą kaip pažeidžiantį Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, Teismų įstatymo 1 straipsnio, CK 1.78 straipsnio 2 dalies, CPK 6 straipsnio nuostatas, pripažintina teisiškai pagrįsta, o kasacinio skundo argumentai atmestini, kaip nesudarantys pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 40,99 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Ieškovas nėra pateikęs duomenų apie kasacinėje instancijoje patirtas atstovavimo išlaidas, todėl teisėjų kolegija nesprendžia jų priteisimo klausimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (j. a. k. 188704927) į valstybės biudžetą 40,99 Lt (keturiasdešimt litų 99 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigita Rudėnaitė

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas