Dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-273/2011

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.1; 30.5; 114.11 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Nijolei Radevič,

dalyvaujant pareiškėjos B. S. atstovui P. J., suinteresuotiems asmenims V. K., R. Ž. ir A. R., suinteresuotų asmenų V. K., R. Ž., E. S., A. R., J. M. ir H. M. atstovei advokatei D. Ž., suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei N. J.,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų V. K., R. Ž. ir E. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos B. S. pareiškimą dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), V. K., A. R., H. M., J. M., P. K., K. Č., R. Ž., E. S.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių juridinio fakto nustatymą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Pareiškėja B. S. kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į sutuoktinio P. N. iki nacionalizavimo valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pateikti, pripažinus, kad terminas dokumentams pateikti praleistas dėl svarbių priežasčių, ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog P. N. 1929 m. spalio mėnesio dovanojimo sutarties pagrindu įgijo ir iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė apie 25 arų žemės sklypą Nr. 157–159, buvusį (duomenys neskelbtini) (šiuo metu esantį prie (duomenys neskelbtini)). Pareiškėja nurodė, kad ji, kaip savo sutuoktinio P. N. įpėdinė pagal įstatymą, 1992 m. vasario 25 d. pateikė Kauno miesto valdybai prašymą atkurti jai nuosavybės teises į P. N. nuosavybės teisėmis valdytą žemę; pateikdama pareiškimą, pareiškėja tiksliai nežinojo, kiek sutuoktinis turėjo žemės. Į dalį žemės - 1645 kv. m sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), jai atkurtos nuosavybės teisės. Pareiškėjos teigimu, jos sutuoktiniui su J. N. (M.) (pirmąja sutuoktinio žmona) priklausė dar vienas sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Jame stovi dar iki nacionalizacijos P. N. statyti pastatai, kuriuose pareiškėja iki šiol gyvena. Šį žemės sklypą lygiomis dalimis P. N. ir pirmajai jo žmonai sutuoktuvių proga 1929 m. spalio mėn. padovanojo J. N. tėvas J. M. Pareiškėjos teigimu, faktą, kad J. M. nuosavybės teisėmis valdė žemę, patvirtina 1927 m. liepos 15 d. (duomenys neskelbtini) kaimo žemės ploto savininkų sąrašas, kuriame nurodyta, kad J. M. priklauso 9 ha žemės. Žemės dovanojimo sutartis neišliko. Pareiškėja pažymėjo, kad ji yra senyvo amžiaus, ligota, neįgali, todėl negalėjo aktyviai ieškoti dokumentų ir rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu. Įgaliotos atkurti nuosavybės teises institucijos žinojo, kad ji pretenduoja ir į kitą P. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę; į pirmiau nurodytą žemės sklypą kitiems asmenims nuosavybės teisės neatkurtos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškimą tenkino – atnaujino pareiškėjai dėl svarbių priežasčių praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. N. 1929 m. spalio mėnesio dovanojimo sutarties pagrindu įgijo ir iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė apie 25 arų žemės sklypą Nr. 157–159, buvusį (duomenys neskelbtini) (šiuo metu esantį prie (duomenys neskelbtini)), nurodydamas, jog juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 1992 m. vasario 25 d. kreipėsi į Kauno miesto valdybą, prašydama atkurti jai nuosavybės teises į sutuoktinio P. N., mirusio 1990 m. sausio 18 d., iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Nustatytais terminais pareiškėja nepateikė visų reikalingų nuosavybės teisėms atkurti dokumentų. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjos amžių, persirgtas ligas, neįgalumą, sprendė, kad ji neturėjo galimybės tinkamai įgyvendinti savo teisių į nuosavybės grąžinimą dėl sveikatos būklės. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad, tik 2004 m. spalio 26 d., įsigaliojus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies pakeitimui, asmenims buvo suteikta galimybė kreiptis į teismą dėl termino papildomiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismas sprendė, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), į kurį pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises, 1929 m. dovanojimo sandorio pagrindu buvo perleistas vestuvių proga, lygiomis dalimis pareiškėjos sutuoktiniui P. N.ir J. N. (M.). Tokias išvadas teismas grindė byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotu projekto planu dėl pastatų statybos (duomenys neskelbtini) sklype Nr. 157–159, Butų ūkio lapu Nr. 5323 apie P. N. šeimos narius, 1937 m. gyvenusius name, pastatytame ginčo žemės sklype, ištrauka iš gyvenamojo namo techninio paso dėl teisinės registracijos atlikimo P. N. vardu, paveldėjimo teisės liudijimu, preliminarios laisvos (neužstatytos) žemės suformavimo planu, Žemėtvarkos skyriaus 2005 m. rugpjūčio 23 d. raštu, 1951 m. sausio 18 d. teismo nutartimi, teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-291/70, archyvo išduotais dokumentais, kuriuose nurodyta, kad nėra išlikusių duomenų apie P. N. valdytą žemę) ir liudytojų E. S. ir H. T. parodymais. Teismas pažymėjo, kad dovanojimo sandorio sudarymo metu Kauno apskrityje galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado 987 straipsnis, kuriame buvo nustatyta, kad nuosavybė gali atsirasti dovanojimo sandorio pagrindu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi suinteresuotų asmenų V. K., R. Ž. ir E. S. apeliacinį skundą, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegijos nuomone, lingvistiškai ir sistemiškai aiškinant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1, 9 straipsnių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057, 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 ir 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 nuostatas, darytina išvada, kad šiuose teisės aktuose išvardytais dokumentais administracine tvarka įrodinėjamas ne nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje esantis 1937 m. P. N. gyvenamojo namo fasadui pertvarkyti ir ūkio pastatui pastatyti sklypuose Nr. 157–159, esančiuose (duomenys neskelbtini), projektas patvirtina, jog pareiškėjos sutuoktinis dar iki nacionalizacijos ginčo sklype teisėtai statė statinius. Remdamasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gruodžio 18 d. pažymėjimu Nr. 550-M, teisėjų kolegija nustatė, kad (duomenys neskelbtini) buvo du fiziniai asmenys, kurių vardas ir pavardė J. M.; vienas iš jų buvo K., o kitas J. vaikaitis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad žemės ištyrimo žiniaraščiuose nurodyta, jog J. M. nuosavybės teise 1927 – 1937 m. (duomenys neskelbtini) priklausė 9 ha žemės, tačiau neaišku, kuriam J. M. konkrečiai. Teisėjų kolegija nurodė, kad 1936 m. gegužės 26 d. Žemės tvarkymo projekto pateikimo protokole nurodyta, kiek iš viso J. M., J. vaikaitis, turėjo žemės ir kur konkrečiai: sklype Nr. 94 – 2 ha 6086 kv. m, sklype Nr. 152 – 3810 kv. m, sklype Nr. 17 – 2 ha 5510 kv. m, sklype Nr. 201 – 1 ha 968 kv. m. Iš viso 6 ha 6374 kv. m. Remdamasi šiuo įrodymu, teisėjų kolegija sprendė, kad tarp J. M., J. vaikaičiui, 1936 m. nuosavybės teise priklausiusių sklypų nėra sklypų Nr. 157–159, kuriuose pareiškėjos sutuoktinis 1937 m. ruošėsi atlikti gyvenamojo namo fasado pertvarkymo ir ūkio pastato statymo darbus. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai apie žemės sklypo naudojimą po jo nacionalizacijos patvirtina, kad juo naudojosi pareiškėjos sutuoktinio šeima. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, liudytojų parodymus, pabrėždama, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, o tai lemia įrodinėjimo specifiką, teisėjų kolegija konstatavo, jog nors ir nėra išlikusios nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties, byloje esančių netiesioginių įrodymų visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog, J. M. vestuvių proga 1929 m. buvo perleidęs nuosavybės teises (padovanojęs) į žemės sklypus Nr. 157–159 savo dukteriai ir jos sutuoktiniui.

Spręsdama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino pareiškėjai terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, teisėjų kolegija nurodė, kad byloje esantys dokumentai (Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus ir pareiškėjos tarpusavio susirašinėjimas) patvirtina, jog valstybės įgaliota institucija žinojo, kad pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į visą jos sutuoktinio valdytą žemę ir kad ji įstatymo nustatytais terminais nebuvo informuota apie tai, jog trūksta nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nėra duomenų, kada tiksliai pareiškėja sužinojo, jog trūksta dokumentų nuosavybės teisėms atkurti, tačiau, jos nuomone, ne anksčiau kaip 2005 m. rugsėjo 1 d. – 2006 m. gruodžio 6 d. laikotarpiu. Dėl to teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėja ne dėl savo kaltės praleido terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuoti asmenys V. K., R. Ž. ir E. S. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškimo netenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatorių nuomone, teismai, atnaujindami pareiškėjai terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, nesilaikė bendrųjų teisės principų ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad prašymų ir dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems įgyvendinti savo teises iki įstatymo nustatyto termino pabaigos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Kasatorių teigimu, nagrinėjamu atveju teismai nenustatė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėja negalėjo laiku pateikti nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų.

2. Kasatoriai nesutinka su teismų išvada, kad byloje pakanka duomenų pareiškėjos prašomam juridiniam faktui nustatyti, t. y. kad P. N. 1929 m. dovanojimo sutarties pagrindu nuosavybės teise valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir, jų manymu, teismai, prieidami prie tokios išvados, pažeidė CPK 12, 178, 185, 263 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies normas. Nė viename iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nėra tokias išvadas patvirtinančių duomenų: P. N. medinio gyvenamojo namo fasadui pertvarkyti ir ūkio pastatui pastatyti (duomenys neskelbtini) projekte yra tik statinių techniniai brėžiniai, tačiau nėra jokių duomenų apie žemės sklypo dydį, jo valdymo pagrindą; visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo, atlikto 1942 m. gegužės 27 d., butų ūkio lape pažymėti tik P. N. šeimos nariai ir jų gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini); išrašas iš gyvenamojo namo techninio paso dėl teisinės registracijos P. N. vardu 1949 m. nepatvirtina žemės valdymo fakto. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad nuosavybės teisių perėjimą iš J. M. P. N. patvirtina ta aplinkybė, jog prieš nacionalizaciją sumažėjo J. M. valdytos žemės plotas, vadovavosi ne to savininko nuosavybės teisių atkūrimo byla (Nr. 1303). Ši byla yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. M., J. sūnaus, J. vaikaičio (duomenys neskelbtini) turėtą žemę (6,639 ha), o ne į J. M., J. sūnaus, K. vaikaičio (duomenys neskelbtini) turėtą žemę (9 ha). Be to, iš 1927–1937 m. žemės ištyrimo žiniaraščių matyti, kad (duomenys neskelbtini) buvo vienas žemės savininkas vardu J. M. ir jo valdytas žemės plotas iki nacionalizacijos išliko nepakitęs (9 ha). Taigi, kasatorių nuomone, vienintelis įrodymas dovanojimo sutarčiai patvirtinti byloje yra liudytojų parodymai, tačiau teismas neturėjo teisės jais remtis. Tokios išvados grindžiamos tuo, kad sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas, laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialiosios teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. I. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-120/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56,,Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ 10.2 punktas). Anot pareiškėjos, dovanojimo sutartis buvo sudaryta apytiksliai 1929 m. Tada Kauno apskrityje galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvadas, pagal kurio 98⁷ straipsnį nekilnojamojo turto dovanojimo sutartims buvo nustatyta privaloma notarinė forma. Tai reiškia, kad, kilus ginčui dėl tokio sandorio sudarymo fakto, negalima remtis liudytojų parodymais. Tokias išvadas patvirtina tuometė Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo praktika (1931 m. birželio 19 d. sprendimas, priimtas P. byloje; 1928 m. balandžio 26 d. sprendimas, priimtas J. Š. byloje). Kasatorių nuomone, įrodinėti dovanojimo sandorio sudarymą liudytojų parodymais negalima dar ir dėl tos priežasties, kad taip būtų pažeistas teisingumo principas, nes, nors ir nesant jokių rašytinių įrodymų, kasatoriai prarastų teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą. Byloje esantys duomenys ne patvirtina pareiškėjos prašomą nustatyti juridinį faktą, o jį paneigia. Pagal archyvų duomenis, J. M. dalį jam priklausančios žemės notarinėmis sutartimis perleido savo dukterims – A. M. ir M. M. Nuo 1938 m. sklypų paskirstymo protokoluose J. M. dukterys nurodytos kaip žemės sklypų savininkės. Aplinkybė, kad P. N. dovanojimo sandorio pagrindu nuosavybės teise valdė žemę, šiuose dokumentuose nenurodyta. 1929–1940 m. archyvų dokumentai patvirtina faktą, kad P. N. nuosavybės teise valdė 2100 kv. m žemės sklypą, kurį, mirus tėvui, paveldėjo kartu su kitais šeimos nariais. Šį sklypą jis vėliau pardavė. Taigi nurodytu laikotarpiu sudarytuose dokumentuose buvo duomenų apie P. N. nuosavybės teise valdytą turtą, tačiau jie nepatvirtina, kad P. N. priklausė 25 arų žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Teismai neaptarė ir visiškai nesivadovavo kitais byloje esančiais įrodymais, kurie paneigia išvadą, kad ginčo žemės sklypas iki nacionalizacijos galėjo priklausyti P. N.: Kauno miesto Lenino rajono teismo 1951 m. vasario 18 d. nutartimi, namų valdos, esančios ginčo sklype, inventorine byla Nr. 3719, kuriose yra J. N. paaiškinimai, kad dovanojimo sandoris niekada nebuvo sudarytas.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo bylose įrodinėtino dalyko ir įrodinėjimo priemonių leistinumo

Tam tikrais atvejais asmuo, siekdamas įgyti atitinkamą subjektinę teisę ar įgyvendinti turimą, turi patvirtinti, kad egzistuoja tokios teisės įgijimo ar įgyvendinimo pagrindas, t. y. juridinis faktas. Ne visada juridinis faktas yra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, todėl įstatyme nustatyta galimybė kreiptis į teismą jam nustatyti. Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinį reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaujantis šia ir kitomis CPK XXVI skyriaus, reglamentuojančiomis juridinio fakto nustatymą, nuostatomis, kasacinio teismo praktikoje išskiriami kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama, ar juridinis faktas konkrečiu atveju nustatinėtinas: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2008; 2009 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-45/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. ir kt. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-390/2010; kt.). Pažymėtina, kad turi egzistuoti visos nurodytos aplinkybės, priešingu atveju pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nuosavybės teisių atkūrimo tikslu. Pareiškėja nurodė, kad jos sutuoktinis P. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė apie 25 a žemės sklypą Nr. 157–159, esantį (duomenys neskelbtini), kurį jam ir jo pirmajai žmonai J. N. (M.) 1929 m. spalio mėn. sutuoktuvių proga padovanojo J. N. tėvas J. M.; dovanojimo sutartis neišlikusi, taip pat nėra kitų dokumentų, kuriais remiantis valstybės įgaliotos institucijos galėtų atkurti pareiškėjai nuosavybės teises, todėl būtina nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Teismai, įvertinę pateiktus rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus, sprendė, kad pakanka duomenų pareiškėjos prašomam juridiniam faktui nustatyti. Kasatoriai su tokiomis teismų išvadomis nesutinka ir kaip esminius tokio nesutikimo motyvus nurodo tas aplinkybes, kad pareiškėja neįrodė, jog buvo sudarytas dovanojimo sandoris, kurio metu ginčo žemė perleista pareiškėjos sutuoktinio ir jo pirmosios žmonos nuosavybėn, taip pat kad tokiam sandoriui įrodinėti pagal sandorio metu galiojusias teisės normas ji neturėjo teisės remtis liudytojų parodymais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisės į asmenų iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos specialia įstatymo leidėjo nustatyta tvarka. 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir vėliau jį pakeitęs 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas) nustato asmenų, turinčių teisę pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Įstatymo 2 straipsnis), dokumentų, pagrindžiančių turėtas nuosavybės teises, sąrašą (Įstatymo 10 straipsnio 4 dalis), valstybės institucijas, įgaliotas pateiktus prašymus nagrinėti ir priimti atitinkamus sprendimus (Įstatymo 17 straipsnis), ir kt. Įstatymo nustatyta, kad asmuo, pateikdamas prašymą atkurti nuosavybės teises, kartu turi pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Tokiais dokumentais laikytini išrašai iš hipotekos knygų, jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai (Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Dokumentų sąrašas tikslinamas Įstatymo lydimuosiuose aktuose: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“, taip pat 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“. Tik tuo atveju, kai dokumentų nėra išlikę ar jų nepakanka, asmuo turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka (Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei Įstatymo, nei jo lydimųjų aktų nuostatose nėra įtvirtinto reikalavimo, jog asmuo, siekdamas atkurti nuosavybės teises, turi įrodyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, ir kad priešingu atveju negalės būti priimamas palankus pareiškėjui sprendimas atkurti nuosavybės teises. Pastaraisiais metais suformuotoje kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ligvistiškai ir sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1, 9 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057, 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 ir 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 nuostatas, sprendžiant dėl nuosavybės teisės patvirtinimo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Šis faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek valdymo nuosavybės teise faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 24 d, nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. L. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2009). Tai reiškia, kad, administracine tvarka sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, asmuo gali pateikti pirmiau nurodytuose teisės aktuose išvardytus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisių įgijimo pagrindą arba valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą. Minėta, kad kai asmuo negali gauti tam tikrą juridinį faktą patvirtinančių dokumentų arba jie prarasti, jis gali kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti juridinį faktą. Kai prašoma nustatyti juridinį faktą nuosavybės teisių atkūrimo tikslu, asmeniui taip pat nekyla pareigos įrodyti būtent nuosavybės teisių įgijimo pagrindą, tokiu atveju asmuo gali pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo, į kurio turto pretenduojama atkurti nuosavybės teises, valdė jį nuosavybės teise nacionalizavimo momentu. Tai, kad tokiu atveju procesas vyksta ne administracine, o civilinio proceso nustatyta tvarka, lemia įrodinėjimo skirtumus. Spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, teismas visų pirma vadovaujasi CPK nustatytomis normomis, tarp jų ir reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą (CPK 176 straipsnio 2 dalis). CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šie duomenys nustatomi CPK 177 straipsnio 2–3 dalyse nurodytomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais ir ekspertų išvadomis; įrodinėjimo priemonėmis taip pat gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Taigi CPK nustatytas įrodinėjimo priemonių sąrašas yra daug platesnis, nei nustatytas nagrinėjant prašymus atkurti nuosavybės teises administracine tvarka, ir bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo turi teisę visomis šiomis priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą. Vis dėlto pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių klausimų nagrinėjimas turi tam tikrų ypatumų. Nuosavybės teisių nustatymas į nekilnojamąjį daiktą gali lemti ginčą su kitais asmenimis dėl tų pačių teisių. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustatant valdymo nuosavybės teise faktą dėl tų pačių teisių į tą patį daiktą esant ginčui tarp kelių asmenų turi būti taikomi valdymo metu galiojusios materialiosios teisės nustatyti įrodinėjimo priemonių panaudojimo ribojimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 24 d, nutartį, priimtą civilinėje byloje G. K. L. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2009). Vienas iš tokių – draudimas remtis liudytojų parodymais įrodinėjant nuosavybės teisės perleidimą, kuris buvo pripažintas iki nacionalizacijos Vyriausiojo Tribunolo praktikoje taikius didžiojoje Lietuvos dalyje galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado 141⁷ straipsnį ir į jį turi būti atsižvelgiama, kai byloje kyla ginčas dėl teisės į konkretų nekilnojamąjį turtą. Kita vertus, toks draudimas nereiškia, kad apskritai yra ribojama teisė naudotis liudytojų parodymais valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktui įrodinėti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio teismo išvada, kad pareiškėja galėjo įrodinėti ne tik nuosavybės teisės įgijimo pagrindą (šiuo atveju – kad buvo sudarytas dovanojimo sandoris), tačiau ir tą aplinkybę, kad jos sutuoktinis iki nacionalizacijos valdė žemę nuosavybės teise. Šią aplinkybę pareiškėja galėjo įrodinėti visomis CPK nustatytomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, kartu ir liudytojų parodymais, išskyrus tuos, kuriais liudijama dėl nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, nes byloje yra kilęs ginčas dėl teisių į tą patį sklypą (daiktą).

Dėl įrodymų pakankamumo taisyklės taikymo

Išvadas apie tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą teismas padaro, išanalizavęs byloje pateiktus įrodymus (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus teismas įsitikina, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms (įrodinėjimo dalykui) nustatyti. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla (CPK 180 straipsnis), koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, jog nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Įrodinėjimo apimties kriterijumi laikytinas protingo žmogaus etalonas ir faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. J. v. D. L., bylos Nr. 3K-3-260/2010). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, spręsdamas dėl įrodymų pakankamumo tam tikram faktui nustatyti, teismas turi atsižvelgti į bylos kategoriją, jos pobūdį, kitas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. ir kt. v. Palangos miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-367/2009; 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. B.ir kt. v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2009; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Speisuva“ v. UAB „M-1“, bylos Nr. 3K-3-498/2009). Bylose dėl juridinio fakto nustatymo teismas turi atsižvelgti į tai, kad tokiose bylose įrodinėjimas turi tam tikrų ypatumų, kuriuos lemia tai, jog naudojami netiesioginiai įrodymai (priešingu atveju asmeniui nereikėtų kreiptis į teismą) ir daromos prielaidos. Šios prielaidos turi būti motyvuotos ir atitinkamai turi būti pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybės nėra ar ji nedidelė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. v. S. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-324/2008; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. K. L. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2009; 2009 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. B. ir kt. v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-552/2010; kt.).

Pareiškėja aplinkybę, kad jos sutuoktinis P. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini), esantį žemės sklypą, įrodinėjo rašytiniais įrodymais (Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotu projekto planu dėl pastatų statybos (duomenys neskelbtini) sklype Nr. 157–159, Butų ūkio lapu Nr. 5323 apie P. N. šeimos narius, 1937 m. gyvenusius name, pastatytame ginčo žemės sklype, ištrauka iš gyvenamojo namo techninio paso dėl teisinės registracijos atlikimo P. N. vardu, paveldėjimo teisės liudijimu, preliminarios laisvos (neužstatytos) žemės suformavimo planu, Žemėtvarkos skyriaus 2005 m. rugpjūčio 23 d. raštu, 1951 m. sausio 18 d. teismo nutartimi, archyvo išduotais dokumentais, kuriuose nurodyta, kad nėra išlikusių duomenų apie P. N. valdytą žemę ir kt.) ir liudytojų E. S.ir H. T. parodymais. Teismai, spręsdami dėl juridinio fakto nustatymo, iš esmės rėmėsi liudytojų parodymais, įrodymais, patvirtinančiais, kad P. N. su šeima gyveno name, esančiame ginčo sklype, J. M. nuosavybės teise valdyto žemės kiekio pasikeitimą atskleidžiančiais įrodymais, taip pat nustatyta aplinkybe, jog suinteresuoti asmenys pretenduoja atkurti nuosavybės teises ne į tą pačią žemę kaip ir pareiškėja.

Pirmiausia pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai neteisingai nustatė savininką, į kurio žemę kasatoriai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, ir dėl to nepagrįstai sprendė, jog kasatoriai nepretenduoja atkurti nuosavybės teisių į tą žemės sklypą, dėl kurio valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo kreipėsi pareiškėja. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (kasatorių pateikti prašymai atkurti nuosavybės teises, 1927–1937 m. žemės ištyrimo žiniaraščiai ir pan.) ir kasatorių paaiškinimai per teismo posėdį patvirtina, kad jie siekia atkurti nuosavybės teises į J. M., K. vaikaičio, (duomenys neskelbtini) valdytą 9 ha žemės sklypą. Šis asmuo turėjo dukterį J. M., kuri buvo pareiškėjos sutuoktinio P. N. pirmoji sutuoktinė. Iš byloje pateiktos nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų matyti, kad (duomenys neskelbtini), kuris ribojosi su (duomenys neskelbtini), gyveno dar du asmenys, kurie buvo J. M., vienas iš jų – A., kitas – J. vaikaitis. Tačiau kasatoriai nepretenduoja atkurti nuosavybės teisių į jų iki nacionalizacijos valdytą turtą. Dėl to nepagrįstos bylą nagrinėjusių teismų išvados, kad kasatoriai pretenduoja atkurti nuosavybės teises į J. M., J. vaikaičio turėtą žemę. Taigi konstatuotina, kad tiek pareiškėja, tiek kasatoriai nuosavybės teises siekia atkurti į tą patį žemės sklypą, tačiau kasatoriai nurodo, jog šis iki nacionalizacijos priklausė J. M., o pareiškėja – kad jos sutuoktiniui P. N. Be to, net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta aplinkybė, kad suinteresuoti asmenys pretenduoja atkurti nuosavybės teises į kitą žemę, tai nesudarytų pagrindo išvadai, jog pareiškėja gali atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypą. Minėta, kad tiek administracine tvarka, tiek teismine tvarka sprendžiant nuosavybės teisės atkūrimo klausimus, reikšmingas buvusio savininko valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Aplinkybė, kad šiuo metu į ginčo žemės sklypą daugiau niekas nepretenduoja ar jis yra neužimtas, gali būti reikšminga sprendžiant nuosavybės teisės atkūrimo būdo pasirinkimo, bet ne valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu fakto nustatymo klausimą. Kaip minėta, bylą nagrinėję teismai sprendimus grindė ir archyviniais duomenimis, patvirtinančiais, kaip per tam tikrą laiką keitėsi (mažėjo) J. M., J. vaikaičio, turėtos žemės kiekis ir kokius konkrečius sklypus jis valdė nuosavybės teise, pažymėdami, kad sklypas, į kurį pretenduoja pareiškėja, juose nenurodytas, tai reiškia, jog galėjo būti padovanotas P. N. Nustačius, kad ginčas vyksta ne dėl J. M., J. vaikaičio, o J. M., K. vaikaičio, žemės, šie įrodymai pripažintini neatitinkančiais sąsajumo reikalavimų (CPK 180 straipsnis).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip reikšmingu įrodymu ginčo žemės sklypo savininkui nustatyti rėmėsi aplinkybe, jog po nacionalizacijos ginčo žemės sklype gyveno pareiškėja su šeima. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustatant valdymo nuosavybės teise faktą reikšminga yra nustatyti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas iki žemės nacionalizacijos, o ne aplinkybę, kas šia žeme naudojosi po žemės nacionalizavimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. v. M. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2006).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kartu su nagrinėjama byla teismui pateikta J. M. nuosavybės teisių atkūrimo byla, kurioje yra dokumentų, patvirtinančių J. M. turėtas nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) (1927–1937 m. žemės ištyrimo žiniaraščiai ir kt.). Nurodytoje byloje taip pat yra duomenų, kad J. M. apie 1936 m. dovanojo po žemės sklypą dviem savo dukterims – A. ir M. Nė viename iš pateiktų rašytinių įrodymų nenurodyta, kad J. M. perleido dalį savo turimos žemės (ginčo žemės sklypą) savo dukteriai J. M. (N.), atitinkamai – kad P. N. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė ginčo žemės sklypą nuosavybės teise. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad P. N. kartu su broliais ir seserimis paveldėjo tėvų žemę (duomenys neskelbtini) (2100 kv. m), tačiau vėliau ją pardavė. Byloje nėra iš esmės ginčo dėl to, kad P. N. gyveno ginčo žemės sklype: byloje esantys įrodymai patvirtina, kad sklype esantį namą P. N. tvarkė, prižiūrėjo, mokėjo mokesčius, jame gyveno visa šeima. Tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad P. N. ginčo žemės sklypas priklausė nuosavybės teise. Projekto dėl pastatų statybos (duomenys neskelbtini) sklype Nr. 157–159, plane, kaip ir kituose rašytiniuose įrodymuose, nėra duomenų apie žemės sklypo savininką. Priešingai, nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra pateiktų rašytinių įrodymų, kuriuose yra duomenų, patvirtinančių, jog ginčo žemės sklypo nuosavybės teisė nebuvo perleista, pvz., J. N. paaiškinimas namų valdos (duomenys neskelbtini) techninės apskaitos byloje, kad jos tėvas, J. M., leido jai ir P. N. ginčo žemės sklype gyventi, tačiau dovanojimo sandoris dėl žemės sklypo perleidimo jų nuosavybėn nebuvo sudarytas. Pažymėtina ir tai, kad byloje pateikti 1937 – 1938 m. (duomenys neskelbtini) kaimo žemės tvarkymo dokumentai, tarp jų ir (duomenys neskelbtini) kaimo kurorto dalies bei kitos (duomenys neskelbtini) kaimo dalies žemės plotų savininkų sąrašai, tačiau juose P. N. ar J. N. pavardžių nėra.

Kartu su rašytiniais įrodymais, juridiniam faktui nustatyti pareiškėja rėmėsi liudytojų parodymais. Iš bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų matyti, kad liudytojai E. S. ir H. T. patvirtino, jog tarp J. M. ir jo dukters bei jos sutuoktinio buvo sudarytas ginčo žemės sklypo dovanojimo sandoris. Minėta, kad kai yra kilęs ginčas tarp kelių asmenų dėl teisių į tą patį daiktą, nustatant valdymo nuosavybės teise faktą turi būti taikomi tuo metu galiojusios materialiosios teisės nustatyti įrodinėjimo priemonių panaudojimo ribojimai. Iki nacionalizacijos galiojęs Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado 1417 straipsnis tuometėje teismų praktikoje buvo aiškinamas kaip draudžiantis remtis liudytojų parodymais įrodinėjant nuosavybės teisės perleidimą. Kadangi nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjos ir kasatorių yra kilęs ginčas dėl teisių į tą patį žemės sklypą, tai pareiškėja negalėjo remtis liudytojų parodymais nuosavybės teisės perleidimo pagrindui įrodinėti, o kitokių aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjos sutuoktinio P. N. ginčo žemės sklypo valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo metu faktą, nurodyti liudytojai nepateikė. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pareiškėjos pateiktų įrodymų nepakanka nei nuosavybės teisės įgijimo pagrindui, nei valdymui nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktui įrodyti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus bei nepagrįstai sprendė, kad jų yra pakankamai juridiniam faktui, t. y. kad pareiškėjos sutuoktinis iki nacionalizacijos valdė ginčo žemės sklypą, nustatyti. Dėl netinkamai pritaikytų proceso teisės normų teismų procesiniai sprendimai naikintini, o pareiškėjos prašymas nustatyti juridinį faktą atmestinas (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

Kasacinio skundo argumentai dėl termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti nesudaro pagrindo spręsti, kad teismų išvados šiuo klausimu nepagrįstos. Tačiau pažymėtina, kad nenustačius prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto, termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimas nebeturi teisinės reikšmės. Dėl to naikintinos ir teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis nurodytas terminas atnaujintas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasatoriai prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Bendroji taisyklė yra ta, kad ypatingosios teisenos bylose bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Tačiau jeigu dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas turi diskrecijos teisę spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims arba priteisti jas iš asmens, kurio pareiškimas atmestas. Kadangi pareiškėjos pareiškimas dėl juridinio fakto netenkintinas, tai teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriams priteistinas jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kasatoriai reiškė reikalavimą atlyginti jų turėtas atstovavimo išlaidas pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme toks reikalavimas buvo pareikštas, tačiau nepateikta jokių patirtas išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl šių išlaidų atlyginimas kasatoriams nepriteistinas. Už apeliacinio ir kasacinio skundų padavimą kasatoriai sumokėjo atitinkamai 264 Lt ir 135 Lt žyminio mokesčio, kuris jiems priteistinas iš pareiškėjos. Iš kartu su prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas pateiktų dokumentų matyti, kad kasatoriams kasacinės instancijos teisme atstovavo advokatė R. Gradauskienė; kasatoriai už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo 3630 Lt (2011 m. gegužės 30 d. mokėjimo nurodymas); suteiktų teisinių paslaugų pobūdis nedetalizuotas. Remiantis teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.13 punktu, už kasacinio skundo, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios arba apeliacinės instancijos teisme (kaip yra nagrinėjamu atveju), surašymą rekomenduojama priteisti 2,5 minimalių mėnesinių algų dydžio atlyginimą, už kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese parengimą – 0,12 minimalios mėnesinės algos; už vieną atstovavimo valandą teisme – 0,15 minimalios mėnesinės algos. Atsižvelgdama į nurodytas nuostatas, taip pat į tai, kad ginčas nebuvo labai sudėtingas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog yra pagrindas priteisti kasatoriams iš pareiškėjos 2000 Lt advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys). Byloje pateiktuose mokėjimo dokumentuose nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidos apmokėtos kasatorės V. K., todėl jų atlyginimas priteistinas jai.

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 191,91 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, tenkinus kasacinį skundą, priteistinas iš pareiškėjos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos B. S. pareiškimą dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.

Priteisti iš pareiškėjos B. S. suinteresuotam asmeniui V. K. 2399 Lt (du tūkstančius tris šimtus devyniasdešimt devynis litus) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimo.

Priteisti iš pareiškėjos B. S. valstybei 191,91 Lt (vieną šimtą devyniasdešimt vieną litą 91 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Birutė Janavičiūtė

Pranas Žeimys