Dėl pažeistų teisių gynimo ir įpareigojimo iškeldinti garažus bei atlaisvinti žemės sklypus

Civilinė byla Nr. 3K-3-63/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

27.3.1.10; 30.12.2; 50.8;

121.19.2; 121.20

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. Z., V. M., D. Z. ir F. Z. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. Z., V. M., D. Z. ir F. Z. ieškinį atsakovui 16-ajai laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai, tretieji asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus apskrities viršininko administracija, I. L., L. G., M. T., M. B., V. B., I. B., I. P., dėl pažeistų teisių gynimo ir įpareigojimo iškeldinti garažus bei atlaisvinti žemės sklypus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjama apeliacinės instancijos teismo teisė grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ieškovai nurodė, kad jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantys 1,5056, 0,9320, 1,0117 ir 0,8516 ha kitos paskirties žemės sklypai, esantys Vilniaus mieste, šiuo metu yra užstatyti metaliniais laikinais garažais, kuriuos eksploatuoja 16-oji laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrija (toliau – Bendrija). Anot ieškovų, nurodytų laikinų statinių naudojimo terminas yra pasibaigęs, žemės sklypo savininkai nėra suteikę Bendrijai toliau naudoti žemės sklypų laikiniems garažams eksploatuoti, o Bendrija dėl žemės naudojimo į savininkus niekada ir nesikreipė. Ieškovų teigimu, žemės sklypų naudojimas laikiniems garažams eksploatuoti prieštarauja ir šiuo metu nustatytam žemės naudojimo būdui ir pobūdžiui – komercinės paskirties objektų teritorijos bei pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos. Ieškovų manymu, jų teisės pažeidžiamos būtent tuo, kad atsakovas eksploatuoja laikinus garažus, pastatytus ieškovų žemės sklypuose, ir šis teisių pažeidimas gali būti pašalintas vieninteliu būdu – įpareigojant atsakovą per protingą terminą iškeldinti eksploatuojamus garažus bei atlaisvinti ieškovams priklausančius žemės sklypus. Ieškovai pažymėjo, kad žemės sklypai yra užstatyti garažais, kurių, kaip daiktų, teisinis statusas yra laikini statiniai (Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Dėl to, atsižvelgiant į laikino statinio savybes, protingas terminas garažams iškeldinti, ieškovų manymu, yra šeši mėnesiai nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovai prašė įpareigoti atsakovą per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iškeldinti eksploatuojamus metalinius garažus ir atlaisvinti 1,5056, 0,9320, 1,0117 ir 0,8516 ha žemės sklypus, esančius Vilniaus mieste.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino: įpareigojo atsakovą per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iškeldinti eksploatuojamus metalinius garažus ir atlaisvinti 1,5056, 0,9320, 1,0117 ir 0,8516 ha žemės sklypus, esančius Vilniaus mieste. Teismas nustatė, kad ieškovai yra pirmiau nurodytų žemės sklypų bendrasavininkiai, jų nuosavybės teisės į šiuos žemės sklypus yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre; Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. liepos 20 d. sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovams yra galiojantys. Teismas nurodė, kad atsakovui ginčo žemės sklypai buvo išnuomoti Vilniaus miesto valdybos 1996 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 1673V ne ilgiau kaip trejų metų terminui. Kadangi atsakovas nepateikė įrodymų dėl nuomos sutarties pratęsimo, o kita nuomos sutarties šalis – Vilniaus miesto savivaldybė – patvirtina žemės nuomos sutarties sudarymą ne ilgiau kaip trejų metų laikotarpiui, tai atsakovo argumentai dėl teisėto ginčo žemės valdymo nesant savivaldybės sprendimo dėl nuomos termino pratęsimo nepagrįsti ir atmestini. Teismas konstatavo, kad ieškovai pateikė ieškinį atsakovui Bendrijai, kuri buvo įsteigta visų metalinių garažų savininkų iniciatyva, garažų savininkai yra bendrijos nariai, kuriems atstovauja bendrija, bendrijos valdymo organai, tarp jų ir bendrijos pirmininkas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 18 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių procesinių pažeidimų ieškinio priėmimo stadijoje, nenustatė šalių teisinių santykių, neatskleidė nagrinėjamos bylos esmės. Kolegijos vertinimu, ieškinys teismui buvo pateiktas su esminiais trūkumais: ieškovai nenurodė ir neanalizavo, kokiu būdu ir kokiu teisiniu pagrindu žemės sklype atsirado Bendrija, nuo kokio momento laikinų metalinių garažų buvimas bendrijai skirtoje teritorijoje tapo neteisėtas. Kolegija pažymėjo, kad dar 1996 m. spalio 17 d. Vilniaus miesto valdyba sprendimu Nr. 1673V nusprendė Bendrijai išnuomoti 104 125 kv. m žemės sklypą laikinai, ne ilgiau kaip trejiems metams, t. y. Bendrija atsirado žemės sklype ne savavališkai, žemės sklypas buvo suteiktas nuomos pagrindu. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad šalių pozicijos dėl žemės sklypo nuomos santykių nėra vienareikšmės – Vilniaus miesto savivaldybės administracija savo atsiliepime pažymėjo, kad žemės sklypo nuomos terminas nuo sklypo suteikimo yra pasibaigęs, atsakovo atstovo nuomone, žemės sklypo nuomos sutarties santykių tarp Bendrijos ir savivaldybės nebuvo, nes sutartis nebuvo įforminta raštu ir įregistruota, tačiau paaiškino, kad Bendrija iki šiol surenka ir moka žemės sklypo nuomos mokestį; Bendrija laiko, kad kiekvienam iš bendraturčių žemės sklypas buvo suteiktas naudojimuisi individuliai (Pašilaičių seniūnijos raštas, b. l. 93), t. y. žemės sklypo nuomos santykiai sieja Vilniaus miesto savivaldybės valdybą ir kiekvieno garažo savininką. Kolegijos vertinimu, ydingai suformuluotas ir pareikšto ieškinio reikalavimas (dalykas): ieškovai prašo įpareigoti Bendriją iškeldinti garažus ir atlaisvinti žemės sklypus. Akivaizdu, kad teismo sprendimas, kuriuo patenkintas toks reikalavimas, negali būti įvykdytas priverstinio vykdymo priemonėmis, nes Bendrija tiesiog neturi lėšų 800 garažams iškeldinti iš jai skirto žemės sklypo teritorijos. Kolegijos nuomone, nėra ir teisinio pagrindo tokiam įpareigojimui – pagal įstatus Bendrija neatlieka nei žemės sklypų skirstymo, nei privačių asmenų garažų nukėlimo darbų. Teismo sprendimas neįvykdomas CPK nurodytomis priemonėmis. Kolegija pažymėjo, kad, priimdamas sprendimą įpareigoti Bendriją iškeldinti bendrijos nariams priklausančius laikinus statinius – garažus – iš jos teritorijos, teismas tiesiogiai pasisakė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų – laikinų garažų savininkų – teisių ir pareigų, ir tai yra savarankiškas pagrindas sprendimui panaikinti (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kolegija nurodė, kad pašalinti ieškinio trūkumus apeliacinio skundo nagrinėjimo metu neįmanoma, tik pirmosios instancijos teismas atlieka ieškinio priėmimo procesinius veiksmus, todėl bylos negalima išnagrinėti pagal byloje pateiktus įrodymus. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiama didelės grupės žmonių – apie 800 bendrijos narių – teisių ir pareigų problema, taigi pakartotinio nagrinėjimo metu svarstytina, ar šios bylos problema sudaro viešąjį interesą, ar teismas turi imtis atitinkamų procesinių veiksmų bylos nagrinėjimo metu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 18 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismui neteisingai kvalifikavus bylos dalyką ir pagrindą, pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėjant bylą nurodoma atlikti veiksmus, kurių teismas objektyviai negalės įgyvendinti, o tai turi esminės įtakos kasatorių teisei į teisminę gynybą bei teismui vykdant teisingumą. Apeliacinės instancijos teismo motyvai yra prieštaringi; pasisakęs, kad bylos negalima išnagrinėti pagal byloje pateiktus įrodymus, tačiau kartu vertindamas tuos įrodymus, teismas padarė visiškai nesusijusias su bylos esme išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino CPK 115, 135 straipsnius, pažeidė dispozityvumo principą, kuris reiškia, kad tik ieškovui yra suteikta teisė formuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, taip pat nesilaikė rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo atsikirtimų ir reikalavimų pagrindu, taip pat pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą peržengti byloje pareikštus reikalavimus; savo nutartį iš esmės grindė formaliais pagrindais, tai draudžia CPK 328 straipsnis.

2. Neteisingai aiškindamas viešąjį interesą, apeliacinės instancijos teismas neteisingai kvalifikavo byloje nagrinėjamus teisinius santykius, ėmėsi aktyvaus vaidmens, taip pažeisdamas rungimosi principą. Bendrijos narių interesą vien dėl jų skaičiaus teismas nepagrįstai prilygino viešajam interesui. Anot kasatorių, viešasis interesas yra ne kiekybinė, o kokybinė kategorija. Be to, bet koks interesas gali būti ginamas tik tada, kai jis yra teisėtas interesas. Kasatoriai pažymi, kad šioje byloje sprendžiamas savininko ir jam priklausantį žemės sklypą neteisėtai naudojančio asmens ginčas, o tai, kad šis ginčas susijęs su 800 bendrijos narių interesais, nedaro bendrijos ar jos narių nei silpnąja šalimi, nei transformuoja jų neteisėtus veiksmus į viešąjį interesą.

3. Kasatoriai pažymi, kad jie kartu su ieškiniu pateikė įrodymus ir visiškai įrodė aplinkybes, jog jie yra žemės sklypų savininkai, todėl neaišku, kodėl teismas laiko neįrodytu nuosavybės teisės fakto. Kasatorių manymu, pateiktas ieškinys visiškai atitinka CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimus, o ieškinio dalykas atitinka vieną iš CK įtvirtintų civilinių teisių gynimo būdų – CK 4.98 straipsnyje nurodyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus. Taigi ieškinio dalykas visiškai atitinka įstatyme nustatytus ieškinio turinio reikalavimus. Nurodydamas ieškinio dalyko trūkumus, apeliacinės instancijos teismas nutartį motyvuoja iš esmės tik tuo, kad neva yra akivaizdi sprendimo negalimumo problema, nes Bendrija neturi lėšų 800 garažams iškeldinti. Skundžiama nutartis yra prieštaringa, nes apeliacinės instancijos teismas iš esmės konstatuoja, kad problema yra ne dėl ieškinio dalyko trūkumų, o tik ateityje galinti kilti problema teismo sprendimo vykdymo stadijoje. Toks apeliacinės instancijos teismo motyvas iš esmės yra atsisakymas vykdyti teisingumą ir pažeidžia teisės į teisminę gynybą principą. Taip pat teismas pažeidė lygiateisiškumo principą, akivaizdžiai gindamas atsakovo poziciją; ne tik neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, bet ir atsisakė ginti kasatorių teises dėl atsakovo turtinės padėties. Anot kasatorių, atsakovo turtinė padėtis nėra ir negali būti laikoma pagrįstu pateisinimu atsisakyti ginti teisėtus žemės savininkų (kasatorių) interesus.

4. Kasatoriai pažymi, kad šioje byloje nesprendžiama Vilniaus miesto savivaldybės ir Bendrijos ar jos narių teisinių santykių kvalifikavimo problema. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuoroda į tai, kad Bendrija laiko, jog kiekvienam iš bendraturčių žemės sklypas buvo suteiktas individualiai, t. y. žemės sklypo nuomos santykiai sieja Vilniaus miesto savivaldybės valdybą ir kiekvieno garažo savininką, kasatorių manymu, yra neturinti teisinės reikšmės teismo iškelta prielaida. Kasatoriai pažymi, kad jie nėra sudarę jokių sutarčių su atsakovu dėl žemės naudojimo, todėl klausimas dėl žemės sklypo naudojimo net negali kilti šioje byloje. Kasatoriai nurodo, kad Bendrija nepateikė jokių įrodymų apie jos narių individualius teisinius santykius dėl žemės sklypo.

5. Apeliacinės instancijos teismui nurodžius, kad šioje byloje turi būti įtraukti 800 bendrijos narių, iš esmės atimama kasatorių teisė į teisminę gynybą, nes bylos nagrinėjimas esant tokiam atsakovų daugetui praktiškai tampa neįmanomas. Anot kasatorių, aplinkybę, kad jų teises pažeidžia būtent atsakovas, patvirtina tai, kad šiuo metu kasatoriams priklausantys žemės sklypai buvo Vilniaus miesto valdybos 1996 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 1673V suteikti būtent atsakovui. Kasatoriai pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad už kasatorių teisių pažeidimą yra ar galėtų būti atsakingi kurie nors kiti asmenys, o ne atsakovas; apeliacinės instancijos teismo reikalavimas įtraukti visus garažų savininkus yra neįgyvendinamas, nes tokios informacijos nėra. Be to, dabar ši aplinkybė yra teisiškai nereikšminga, nes laikini garažai, pasibaigus jų laikino naudojimo terminui, negali būti nuosavybės teisės objektas. Anot kasatorių, atsakovo eksploatuoti boksai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre narių vardu, jie nėra suformuoti kaip daiktinių teisių objektai, nesant įstatyme nurodytų sąlygų jie nebuvo perduoti narių privačion nuosavybėn (1990 m. spalio 5 d. įstatymo „Dėl kooperatinių garažų ir sodininkų bendrijų“ 1 straipsnis).

6. Kasatoriai pažymi, kad byloje yra pateikti Bendrijos įstatai, kurių apeliacinės instancijos teismas nevertino, nors būtent juose nustatyta Bendrijos teisių apimtis. Pagal atsakovo įstatus Bendrija yra fizinių asmenų susivienijimas, siekiantis aprūpinti jos narius laikinais individualiais garažais ir šiuos garažus eksploatuoti (įstatų 1.1 papunktis). Anot kasatorių, jau vien pagal šį bendrijos įsteigimo tikslą akivaizdu, kad garažus eksploatuojantis asmuo yra Bendrija, o ne jos nariai, ir būtent šis atsakovas yra tinkamas atsakyti pagal pareikštą ieškinį. Be to, įstatų 2 punkte nustatyta, kad Bendrija turi teisę įsigyti žemės sklypą, kurį atlaisvinti ir prašo kasatoriai, tik Bendrija gali sudaryti rangos sutartis dėl garažų statybos ir projektavimo arba projektuoti juos ir statyti ūkio būdu, tuo tarpu Bendrijos narys turi teisę tik dalyvauti garažo statyboje savo darbu bei turtu ir gauti už tai atlyginimą (įstatų 4.1.2 papunktis). Kasatorių teigimu, teismo sprendimas įpareigoti atsakovą atlaisvinti žemės sklypus jokios tiesioginės įtakos Bendrijos nariui, kaip atsakovo dalyviui, neturi. Dėl Bendrijos galėjimo atsakyti pagal byloje pareikštą ieškinį tinkamai pasisakė pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Bendrijos veiklą reglamentuojančius dokumentus.

7. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino CK 4.98 straipsnį ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos tokiose bylose. Anot kasatorių, teismas neteisingai nustatė įrodinėjimo dalyką, nes įrodinėjant negatorinio ieškinio pagrindą ieškovas nei privalo nurodyti ieškinyje, nei įrodinėti apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodomų aplinkybių (kokiu teisiniu pagrindu kasatoriams priklausančiame žemės sklype atsirado Bendrija ir nuo kokio momento garažų buvimas Bendrijai skirtoje teritorijoje tapo neteisėtas, pažeidžiantis kasatorių nuosavybės teises į žemės sklypą). Kasatorių teigimu, įstatymas garantuoja besąlygišką bet kokių savininko teisių gynimą, nepriklausomai nuo teises pažeidžiančio asmens kaltės buvimo ar kitų aplinkybių. Kasatorių manymu, jie, kaip žemės sklypų savininkai, savo interesus gynė įstatymo suteiktomis gynybos priemonėmis, t. y. daiktiniu teisiniu reikalavimu – negatoriniu ieškiniu, kurio pagrindas yra aplinkybės, pagrindžiančios ieškovo, kaip savininko, teisę naudotis turtu bei patvirtinimas, kad kito asmens veiksmai kliudo normaliai naudotis savo nuosavybe. Būtent tokią teisės taikymo ir aiškinimo praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-72/1999). Kasatorių nuomone, nuo šios praktikos apeliacinės instancijos teismas nukrypo.

Trečiasis asmuo I. Levandovskis pareiškimu prisidėjo prie kasacinio skundo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas 16-oji laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrija prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad žemės nuomos santykiai siejo Vilniaus miesto savivaldybę ir kiekvieno garažo savininką. Tuo tarpu kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad Vilniaus miesto savivaldybės ir garažo savininko teisinių santykių klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovo teigimu, jis pateikė įrodymus, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija suteikė leidimą „laikinai naudotis vieta metaliniam garažui statyti 16-oje bendrijoje metalinių garažų aikštelėje, kol ši vieta bus nereikalinga miesto poreikiams“ atskirai kiekvienam laikino metalinio garažo savininkui – beveik 800 narių, o ne atsakovui.

2. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas byloje pasisakė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų. Atsakovas (Bendrija) nėra ir negali būti metalinių garažų savininkas. Pagal Bendrijos įstatų 1.1 papunktį ir Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį Bendrija valdo ir eksploatuoja bendrojo naudojimo objektus. Taigi atsakovas neturi teisės atlikti veiksmų, kuriuos prašo atlikti kasatoriai, o šiuos veiksmus gali atlikti tik patys metalinių garažų savininkai – Bendrijos nariai, fiziniai asmenys, kurie nebuvo įtraukti į bylą. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas netinkamo atsakovo atžvilgiu ir sprendimu pasisakyta dėl neįtrauktų į bylą laikinų metalinių garažų savininkų, todėl pažeistas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Atsiliepime pažymima, kad Bendrijos nariai nėra įgalioję ar kitaip davę sutikimą Bendrijai atstovauti jiems dėl jų garažų naudojimosi, valdymo ar disponavimo.

3. Kasaciniame skunde nepagrįstai neigiamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimas, nurodant, kad kasatorių teises pažeidžia ne Bendrijos nariai, bet atsakovas Bendrija. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad ginčo žemė buvo išnuomota atsakovui, turėjo pagrįsti įrodymu – rašytine valstybinės žemės sutartimi, kuri turėjo būti įregistruota Vilniaus miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnyboje (CPK 263 straipsnis, 177 straipsnio 4 dalis, 1964 m. CK 298 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 3.2 papunktis). Tuo tarpu tokio įrodymo byloje nebuvo ir negalėjo būti, nes atsakovas niekada nebuvo sudaręs žemės nuomos sutarties su Vilniaus miesto savivaldybe. Be to, byloje buvo pateikti ir teismo nenuginčyti įrodymai, kad laikinai iki atskiro pranešimo prieš šešis mėnesius naudotis ginčo žeme Vilniaus miesto savivaldybė buvo suteikusi kiekvienam metalinio garažo savininkui, bet ne Bendrijai kaip juridiniam asmeniui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl byloje pareikštų ieškinio reikalavimų ir bylos nagrinėjimo ribų

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), be to, ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis).

Aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Ž. v. UAB „Melsta“, bylos Nr. 3K-3-485/2008).

Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu prašoma įpareigoti atsakovą per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iškeldinti eksploatuojamus metalinius garažus ir atlaisvinti atitinkamus kasatoriams nuosavybės teisėmis priklausančius žemės sklypus. Taip suformuluotas ieškinio reikalavimas (dalykas) leidžia byloje pareikštą ieškinį vertinti kaip negatorinį ieškinį. Tokį vertinimą patvirtina ir ieškinio faktiniu pagrindu nurodytos aplinkybės – kad kasatoriams nuosavybės teisėmis priklauso atitinkami žemės sklypai, kurie šiuo metu yra užstatyti metaliniais garažais. Viena vertus, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamoje byloje kasatoriai pateikė pakankamai įrodymų (pažymėjimai apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, žemės sklypų planai ir kt.), patvirtinančių negatorinio ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes – kad atitinkami žemės sklypai kasatoriams priklauso nuosavybės teisėmis ir kad šie žemės sklypai, jų dalys priešingai kasatorių valiai yra užstatyti metaliniais garažais. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas, atsikirsdamas į jam pareikštą negatorinį ieškinį, nurodė aplinkybes, kurioms pasitvirtinus nebūtų pagrindo šio atsakovo atžvilgiu tenkinti ieškinio reikalavimų – būtent, kad kasatorių žemės sklypuose esantys metaliniai garažai nuosavybės teisėmis priklauso ne Bendrijai, o Bendrijos nariams – fiziniams asmenims. Vykdydamas jam tenkančią įrodinėjimo pareigą, atsakovas, teisėjų kolegijos vertinimu, pateikė pakankamai įrodymų (Bendrijos įstatus), patvirtinančių, kad Bendrija neturi nuosavybės teisės į kasatorių žemės sklypuose esančius metalinius garažus, taigi neturi ir teisės šiais garažais disponuoti, naudotis ir (arba) juos valdyti. Savo ruožtu kasatoriai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas turi teisę disponuoti ir, patenkinus ieškinio reikalavimus, iškeldinti pirmiau nurodytus metalinius garažus, kurie nuosavybės teisėmis priklauso Bendrijos nariams.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, steigiant laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendriją, taip pat valdant ir naudojant bendrijos nariams bendrosios nuosavybės teise priklausantį turtą, vadovautinasi Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymu (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 34 straipsnis). Tuo tarpu pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį bendrija yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti jos narių bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Pagal to paties įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 4 punktą bendrija privalo saugoti ir ginti bendrijos ir jos narių teises bei ekonominius ir kitus teisėtus interesus, susijusius su bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir kitokiu tvarkymu. Taigi teisės aktai nesuteikia Bendrijai teisės disponuoti jos nariams nuosavybės teisėmis priklausančiais metaliniais garažais, jais naudotis ir (arba) valdyti – be kita ko, juos iškeldinti, taip pat nesuteikia Bendrijai teisių (įgaliojimų) atstovauti jos nariams. Dėl to nėra pagrindo sutikti su atsakovo Bendrijos įstatais grindžiamais kasacinio skundo argumentais, kad garažus eksploatuojantis asmuo yra Bendrija, o ne jos nariai. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimai, kiek tai susiję su konkrečių metalinių garažų iškeldinimu, buvo pareikšti netinkamam atsakovui – Bendrijai, kuri gali būti tinkamas atsakovas tik dėl ieškinio reikalavimų dalies, susijusios su Bendrijoje esančių bendrojo naudojimo objektų (jeigu tokie atitinkamuose žemės sklypuose egzistuoja) iškeldinimu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pirmosios instancijos teismas, sprendimu įpareigodamas atsakovą Bendriją iškeldinti jos nariams priklausančius metalinius garažus, pasisakė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų ir kad tai yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra padaryta įvertinus atsakovo atsikirtimu į ieškinį nurodytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad taip apeliacinės instancijos teismas neva pažeidė dispozityvumo principą bei CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą peržengti byloje pareikštus reikalavimus.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje Vilniaus miesto savivaldybės atstovė nurodė, kad ji tiksliai negali pasakyti dėl žemės nuomos sutarties pasibaigimo, taip pat negali atsakyti, su kuo būtent žemės nuomos sutartis buvo sudaryta – su Bendrija ar kiekvienu Bendrijos nariu atskirai (T. 1, b. l. 278). Šie bylos duomenys kartu su atsakovo pozicija, kad žemė yra (arba buvo) išnuomota ne Bendrijai, o konkretiems fiziniams asmenims – metalinių garažų savininkams, gali kelti pagrįstų abejonių dėl žemės nuomos santykių pasibaigimo (tęstinumo). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tam tikrą kasatorių pozicijos nenuoseklumą, nes, viena vertus, neigdami žemės sklypų naudojimo(si) aplinkybių teisinę reikšmę byloje nagrinėjamiems santykiams, kasatoriai, kita vertus, teigdami apie Bendriją, kaip apie tinkamą atsakovą, vis dėlto remiasi ta aplinkybe, kad, jų įsitikinimu, žemės sklypas buvo suteiktas būtent Bendrijai. Tuo tarpu iš byloje nagrinėjamo ieškinio dalyko ir pagrindo matyti, kad kasatorių teises ir teisėtus interesus vis dėlto pažeidžia būtent metalinių garažų buvimas jų žemės sklypuose, o ne buvę (ar tebeegzistuojantys) prievoliniai žemės nuomos santykiai. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, taip pat į CK 6.559 straipsnio nuostatas, kad žemės nuomos sutartis galioja naujajam žemės savininkui arba valstybinės žemės nuomotojui, jeigu sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre, ir neturėdama duomenų, kad ginčo sklypų žemės nuomos sutartis (sutartys) būtų įregistruota (įregistruotos) viešame registre, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamoje byloje klausimai dėl žemės sklypo naudojimo yra teisiškai nereikšmingi ir kad įrodinėjant negatorinio ieškinio pagrindą ieškovas nei privalo nurodyti ieškinyje, nei įrodinėti apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodomų aplinkybių (kokiu teisiniu pagrindu kasatoriams priklausančiame žemės sklype atsirado Bendrija ir nuo kokio momento garažų buvimas Bendrijai skirtoje teritorijoje tapo neteisėtas, pažeidžiantis kasatorių nuosavybės teises į žemės sklypą). Taip pat pripažintini pagrįstais ir tie kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijami apeliacinės instancijos teismo motyvai, atkreipiantys dėmesį į atsakovo poziciją, kad žemės sklypas buvo suteiktas kiekvienam Bendrijos nariui individualiai.

Dėl metalinių garažų savininkų dalyvavimo byloje

Šioje nutartyje jau nurodyta, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Iš CPK 45 straipsnio 1, 3 dalių nuostatų išplaukia, kad ieškovas taip pat turi teisę nurodyti atsakovą (atsakovus), kuriam (kuriems) reiškiami ieškinio reikalavimai. Nagrinėjamoje byloje pareikštų ieškinio reikalavimų atsakovu kasatoriai nurodė vien tik Bendriją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodyta, jog kasatoriai turėtų įtraukti atsakovais garažų savininkus, priešingu atveju atsakovas prašė, vadovaujantis CPK 45 straipsniu, ieškinį atmesti (T. 1, b. l. 88). Iš bylos duomenų matyti, kad kasatoriai ėmėsi veiksmų nustatyti į bylos nagrinėjimą įtrauktinus Bendrijos narius – metalinių garažų savininkus. Šiuo tikslu buvo pareikalauta, kad Bendrija pateiktų atitinkamų narių duomenis, ir Bendrija šiuos duomenis pateikė. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nesprendęs atsakovo pagrįstai iškelto klausimo dėl atitinkamų Bendrijos narių įtraukimo į bylą, priėmė sprendimą dėl Bendrijos narių nuosavybės – metalinių garažų – iškeldinimo neįtraukus byloje dalyvauti pačių garažų savininkų. Teisėjų kolegijos vertinimu, neįtraukus į bylos nagrinėjimą Bendrijos narių – kasatorių žemės sklypuose esančių metalinių garažų savininkų – nebuvo pagrindo ieškiniui visiškai tenkinti vien tik Bendrijos atžvilgiu, nes, kaip jau pirmiau nurodyta, Bendrija gali būti tinkamas atsakovas tik dėl Bendrijos teritorijoje esančių bendrojo naudojimo objektų (jeigu tokie atitinkamuose žemės sklypuose egzistuoja) iškeldinimo. Pirmiau nurodytos aplinkybės teikia pagrindą nesutikti su kasacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio dalykas neva visiškai atitinka įstatyme nustatytus ieškinio turinio reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareikšto ieškinio trūkumus, kurių neįmanoma pašalinti apeliacinės instancijos teisme, taip pat pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliutų negaliojimo pagrindą, įtvirtintą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Padarius šias išvadas tampa teisiškai nereikšmingi kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijami apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl Bendrijos finansinių galimybių iškeldinti metalinius garažus.

Teisėjų kolegija, viena vertus, sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad viešasis interesas yra ne kiekybinė, o kokybinė kategorija. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nesuformulavo kategoriško išaiškinimo (nurodymo), jog byloje nagrinėjami santykiai iš tikrųjų būtų susiję su viešuoju interesu. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neva ėmėsi aktyvaus vaidmens, kad Bendrijos narių interesą vien dėl jų skaičiaus nepagrįstai prilygino viešajam interesui, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pateikiami klaidingai interpretuojant apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, kuriuose būtent nurodoma, kad iš naujo nagrinėjant bylą svarstytina, ar šios bylos problema sudaro viešąjį interesą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad, įtraukiant Bendrijos narius į bylos nagrinėjimą, dėl tokio atsakovų daugeto iš esmės atimama kasatorių teisė į teisminę gynybą ir kad toks teismo reikalavimas yra neįgyvendinamas. Pažymėtina, kad įstatymuose įtvirtinti būdai, kaip išvengti galimų bylos teisminio nagrinėjimo apsunkinimų dėl byloje dalyvaujančių asmenų daugeto. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į atstovavimo, procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu, atsakovo paieškos paskelbimo ir kitus proceso teisės institutus. Jų taikymo klausimai taip pat svarstytini pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisėtai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisėtą nutartį grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundžiamą nutartį naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis