Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-74/2009

Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB DnB NORD banko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. J. (M. J.) ieškinį atsakovui AB DnB NORD bankui dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1995 m. gruodžio 20 d. ir 1998 m. sausio 30 d. turto įkeitimo sutartimis ieškovas, užtikrindamas gautų paskolų grąžinimą, atsakovui įkeitė gyvenamąjį namą, gamybinį pastatą, sandėlį ir fermas. Ieškovui neįvykdžius kredito sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, 2000 m. gruodžio 29 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus nutartimi įkeistas turtas buvo areštuotas ir pradėtas išieškojimas iš įkeisto turto, nurodant, kad ieškovo skola, palūkanos ir delspinigiai pagal 1995 m. gruodžio 20 d. paskolos sutartį yra 13 079,94 Lt, skola, palūkanos ir delspinigiai pagal 1998 m. sausio 30 d. sutartį – 49 785,16 Lt. Vykdymo procese buvo parduoti du gamybiniai pastatai ir bankui išmokėta 9979,56 Lt. Nors, ieškovo teigimu, įkeisto turto pakako visiems skoliniams įsipareigojimams įvykdyti, atsakovas 2005 m. rugpjūčio 4 d. ieškiniu kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą dėl skolos priteisimo. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 15 d. banko ieškinį patenkino ir priteisė ieškovo negrąžintą skolą (30 000 Lt pagal abi paskolos sutartis) bei atitinkamai 15 ir 19 procentų dydžio metines palūkanas. Ieškovo teigimu, siekdamas greičiau atsiskaityti su atsakovu, jis 2005 m. lapkričio 15 d. sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią įsipareigojo per vieną mėnesį nuo sutarties sudarymo už 113 000 Lt parduoti du žemės sklypus, gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus J. D., pagal preliminariąją sutartį ieškovas avansu gavo iš J. D. 8 6803 Lt. Ieškovas 2005 m. gruodžio 14 d. ir 2005 m. gruodžio 20 d. mokėjimo pavedimais priteistas sumas sumokėjo ir, manydamas, kad su banku yra atsiskaitęs, pateikė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriui prašymą dėl turto arešto ir įkeitimo panaikinimo. Ieškovo prašymas buvo atmestas 2006 m. sausio 3 d. hipotekos tesėjos nutartimi atsakovui pareiškus prieštaravimus, kad skola nėra sumokėta iki galo. 2006 m. sausio 3 d. bankas padavė naują ieškinį Švenčionių rajono apylinkės teismui, kuriuo prašė priteisti dar 18 711,56 Lt negrąžintos skolos, palūkanų ir delspinigių. 2006 m. sausio 9 d. ieškovas bankui sumokėjo 22 953,54 Lt. 2006 m. kovo 6 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi patenkinus ieškovo atskirąjį skundą turto areštas ir hipoteka buvo panaikinti, teismui konstatavus, kad ieškovas yra visiškai įvykdęs prievoles pagal paskolos sutartis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. nutartimi ši nutartis buvo palikta nepakeista. Minėtose teismų nutartyse konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas ir nesąžiningumas, atsisakant panaikinti ieškovo turto areštą ir hipoteką. Ieškovas teigia, kad patyrė žalos dėl to, kad pagrindinė nekilnojamojo turto pardavimo sutartis nebuvo sudaryta preliminariojoje sutartyje nustatytomis sąlygomis – turtas nebuvo parduotas už 113 000Lt, bankui įkeisto turto neišlaisvinus iš hipotekos ir nepanaikinus arešto. Dėl nurodytų priežasčių nebuvo įvykdytas ir papildomas 2006 m. kovo 3 d. preliminariosios sutarties susitarimas, kuriuo tų pačių šalių buvo susitarta, kad areštas bus panaikintas iki 2006 m. kovo 31 d. ir turtas bus parduotas už 92 000 Lt. 2006 m. gegužės 11 d. turtas buvo parduotas tik už 85 000 Lt, nors preliminariosios sutarties pagrindu turtą buvo galima parduoti už 113 000 Lt, todėl ieškovas prašo iš atsakovo priteisti 28 000 Lt žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovui priklausančio turto hipoteka ir areštas buvo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartimi, o atsakovo kasacinio skundo nagrinėjimas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nesustabdė minėtos nutarties vykdymo, todėl padarė išvadą, jog nuo 2006 m. kovo 6 d. jokie apribojimai ieškovui priklausančiam turtui neegzistavo ir nusprendė, kad ieškovas turėjo galimybę parduoti jam priklausantį turtą pagal 2005 m. lapkričio 11 d. preliminariąją sutartį ir 2006 m. kovo 3 d. sudarytą papildomą preliminariosios sutarties susitarimą. Atsižvelgdamas į ekspertizės išvadą, kad 2006 m. gegužės 11 d., t. y. pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo, kuriomis turtas buvo parduotas už 85 000 Lt, metu, parduodamo turto vertė buvo 158 000 Lt, kuri, esant turto areštui, galėjo sumažėti 15-30 proc., teismas pripažino neįrodytu ieškovo argumentą, jog turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos vertę. Teismas, konstatavęs, kad CK 6.245-6.249 straipsniuose įtvirtintų civilinės atsakomybės sąlygų nėra, ieškinį atmetė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir ieškovui iš atsakovo priteisė 21 000 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo 21 000 Lt nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki visiško sprendimo įvykdymo. Teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2000 m. gruodžio 29 d. nutartimi įkeistas turtas buvo areštuotas, nurodant, jog skola pagal 1995 m. gruodžio 20 d. paskolos sutartį – 13 079,94 Lt, o pagal 1998 m. sausio 30 d. paskolos sutartį – 49 785,16 Lt. Vykdymo proceso metu pardavus įkeistą fermą ir sandėlį, atsakovui buvo sumokėta 9 979,56 Lt. 2005 m. lapkričio 11 d. ieškovas sudarė preliminariąją sutartį, kuria įsipareigojo jam priklausantį ir atsakovui įkeistą turtą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo sutarties sudarymo parduoti už 113 000 Lt. Preliminariosios sutarties pagrindu ieškovui buvo sumokėta 86 803 Lt. Ieškovas atsakovui 2005 m. gruodžio 14 d. sumokėjo 30 684 Lt, 2005 m. gruodžio 20 d. mokėjimo nurodymais – dar 30 231,20 Lt ir 2 291,65 Lt, 2006 m. sausio 9 d. mokėjimo nurodymu – 22 953,54 Lt. Šie ieškovo veiksmai, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad preliminarioji sutartis buvo sudaryta ieškovui siekiant atsiskaityti su atsakovu; be to, preliminarioji sutartis buvo sudaryta, kai Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjamas atsakovo ieškinys dėl skolos priteisimo iš ieškovo. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 15 d. sprendimu iš ieškovo atsakovui priteisus 30 000 Lt skolos ir palūkanų, šias sumas ieškovas atsakovui sumokėjo 2005 m. gruodžio 14 ir 2005 m. gruodžio 20 d. Teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2006 m. sausio 3 d. nutartimi ieškovo 2005 m. gruodžio 20 d. prašymas dėl įkeitimo ir arešto panaikinimo buvo atmestas dėl to, kad atsakovas teigė, jog prievolės nėra įvykdytos. Ši nutartis buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. kovo 6 d. nutartimi, kuri Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. spalio 20 d. nutartimi buvo palikta nepakeista, nustačius, kad skolinis įsipareigojimas yra įvykdytas, o kreditoriaus veiksmai, dėl kurių nebuvo panaikintas įkeitimas ir areštas, buvo pripažinti nesąžiningais. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo yra pagrindas remtis anksčiau nurodytomis aplinkybėmis (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir pripažino, kad dėl atsakovo kaltų veiksmų, dėl kurių nebuvo panaikintas įkeitimas ir areštas ieškovo turtui po 2005 m. gruodžio 20 d. iki 2006 m. kovo 6 d., ir ieškovui padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmetė ieškovo argumentus, kad dėl atsakovo kaltės jis buvo priverstas turtą parduoti už 85 000 Lt, nustačiusi, kad 2006 m. kovo 3 d. buvo sudarytas preliminariosios sutarties papildomas protokolas, kuriuo buvo susitarta turtą iki 2006 m. kovo 31 d. parduoti už 92 000 Lt. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. kovo 6 d. nutartis, kuria buvo panaikintas įkeitimas ir areštas ieškovo turtui, įsiteisėjo 2006 m. kovo 6 d. (CPK 331 straipsnio 6 dalis). Nekilnojamojo turto registro duomenimis buvo nustatyta, kad visi apribojimai buvo išregistruoti 2006 m. kovo 21 d., o antstolės taikytas areštas buvo panaikintas 2006 m. kovo 22 d. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija nusprendė, kad ieškovas turėjo galimybę įvykdyti 2006 m. kovo 3 d. preliminariosios sutarties pakeitimu prisiimtus įsipareigojimus ir turtą parduoti už 92 000 Lt, bei padarė išvadą, jog ieškovui neteisėtais kaltais atsakovo veiksmais buvo padaryta 21 000 Lt (113 000 – 92 000) žalos. Vertindama eksperto išvadas, kad preliminariosios sutarties sudarymo metu, t. y. 2005 m. lapkričio 11 d., turto vertė buvo 137 000 Lt, o 2006 m. gegužės 11 d. – 158 000 Lt, nurodant, jog turto vertę 15-30 proc. sumažina turtui taikyti apribojimai, teisėjų kolegija nurodė, kad eksperto išvados nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių dėl to, kad dėl atsakovo kaltų veiksmų ieškovas negalėjo parduoti turto už preliminariojoje sutartyje sutartą 113 000 Lt kainą. Kaip nepagrįsti buvo atmesti atsakovo argumentai, kad žalos dydis turėtų būti skaičiuojamas atsižvelgiant į tai, jog hipoteka buvo nustatyta tik gyvenamajam namui, nes parduoti gyvenamojo namo priklausinius ir žemės sklypą be gyvenamojo namo nebuvo galimybės, kartu pabrėžiant tai, kad nurodyti nekilnojamojo turto objektai yra susiję tarpusavyje ir sudaro visumą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas, remdamasis CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais peržiūrėti bylą kasacine tvarka, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutarties dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 21 000 Lt ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatoriaus teigimu, teismams nustačius, kad ieškovas visiškai įvykdė prievoles atsakovui 2006 m. sausio 9 d. ir, šiai aplinkybei paaiškėjus tik bylos dėl arešto bei įkeitimo panaikinimo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, tai sudarė pagrindą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 3 d. nutartimi panaikinti ieškovo turtui taikytus apribojimus CK 4.197 ir CPK 565 straipsniuose nurodytu pagrindu – skolininkui įvykdžius skolinį įsipareigojimą. Ieškinys dėl laikinųjų apsaugos priemonių (kartu ir dėl kitų apribojimų) taikymu padarytų nuostolių gali būti tenkinamas tik tada, jei reikalavimai, dėl kurių jos buvo taikomos, buvo atmesti – tokia taisyklė suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje civilinėje byloje UAB,,Militzer and Munch Fortransas“ v. „Lex System“ GmbH, bylos Nr. 3K-3-589/2006. Kadangi atsakovas nebuvo įsipareigojęs atsakyti už ieškovo sudarytos preliminariosios sutarties įvykdymą prieš trečiuosius asmenis, tai nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimo. Be to, teisėjų kolegija netinkamai taikė materialinės teisės normas ir neatsižvelgė į tai, kad pagal CK 6.248 straipsnį kalte laikomas nerūpestingumas vykdant prievolę. Tuo tarpu teisėjų kolegija atsakovo kalte pripažino geranoriškumo trūkumą. Kasatorius teigia, kad geranoriškumas reiškia ne pareigą, o galimybę (teisę) ir nepasinaudojimas ja nesąlygoja teisinės atsakomybės atsiradimo.

2. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo taikyti CK 6.282 straipsnį, nustatantį, kad jei žala atsirado dėl didelio laipsnio nukentėjusiojo kaltės, tai, net ir esant formaliems kriterijams civilinei atsakomybei atsirasti, nukentėjusiajam nuostoliai nepriteisiami. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovas vengė bendradarbiauti su kreditoriumi ir aiškintis skolos dydį, nepagrįstai skundė teismų sprendimus arešto ir hipotekos panaikinimo klausimais, nesiėmė priemonių turtui kuo didesne kaina parduoti. Apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti ir eksperto išvadas, kad preliminariosios sutarties sudarymo metu, t. y. 2005 m. lapkričio 11 d., turto vertė buvo 137 000 Lt, o 2006 m. gegužės 11 d. – 158 000 Lt, bei atsižvelgti į tai, kad tuo metu rinkoje nebuvo objektyvių priežasčių nekilnojamojo turto vertei mažėti, ir spręsti, dėl kokių priežasčių ieškovo parduodamo turto kaina vis mažėjo ir 2006 m. gegužės 11 d. turtas buvo parduotas tik už 85 000 Lt. Jeigu nėra jokių ypatingų aplinkybių, dėl kurių objektyviai galėtų sumažėti turto vertė, turto savininkas turi teisę į nuostolių atlyginimą, pasireiškiantį turto pardavimu mažesne kaina, tik tuo atveju, jei pateikia įrodymus, kad vėliau tas pats turtas parduotas maksimaliai aukšta kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje AB,,Šiaulių bankas“ v. M. S., kt., bylos Nr. 3K-3-117/2003), o tokių aplinkybių, kasatoriaus teigimu, byloje nenustatyta. Spręsdamas dėl žalos dydžio, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 113 000 Lt suma, nes neatsižvelgė į tai, kad daliai perleidžiamo turto jokių apribojimų nebuvo taikyta. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad vienam nekilnojamojo turto objektui taikyti apribojimai neriboja disponavimo kitais objektais teisės.

3. Nors apeliacinės instancijos teismas nutarties dalį dėl nuostolių dydžio grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. nutarties privalomumu bylos šalims (CPK 182, 279 straipsniai), tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartyje, kuri Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. nutartimi buvo palikta nepakeista, nustatytas prejudicinę galią turintis faktas, kad hipoteka ir areštas ieškovo turtui buvo pagrįstai nepanaikinti iki ieškovo kreipimosi į teismą, nes jis nebuvo įvykdęs prievolės atsakovui.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas teigia, kad kasacinis skundas yra nepagrįstas, todėl jo tenkinti nėra pagrindo. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovo neteisėti kalti veiksmai, dėl kurių ilgą laiką nebuvo panaikinta hipoteka ir areštas, lėmė tai, kad ieškovas prarado galimybę parduoti turtą už 113 000 Lt; tokiais atsakovo veiksmais ieškovui buvo padaryta žalos ir tarp ieškovui padarytos žalos bei atsakovo veiksmų yra priežastinis ryšys. Ieškovo teigimu, kasaciniame skunde neįrodytas atsakovo teiginys, kad nurodyti atsakovo veiksmai atitinka įstatymo reikalavimus ir už juos taikyti atsakomybę nėra pagrindo.

2. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad ieškovas vengė bendradarbiauti su kreditoriumi, aiškintis skolos dydžio, skųsdavo teismų sprendimus dėl arešto ir hipotekos panaikinimo, nesistengė turto parduoti už maksimaliai didelę kainą. Ieškovas nurodo, kad šios aplinkybės yra neįrodytos, be to, jos susijusios su fakto klausimais, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, ir pabrėžia tai, kad tinkamai įvykdyti prievolių kasatoriui negalėjo dėl sunkios turtinės padėties, nes už paskolos lėšas išauginta produkcija buvo parduota asmeniui, iššvaisčiusiam lėšas, dėl kurio už šią nusikalstamą veiką buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tačiau ieškovui padaryta žala nebuvo atlyginta.

3. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino eksperto išvadų dėl parduodamo turto vertės, nes apeliacinės instancijos teismas jas vertino ir nurodė, kad eksperto išvados nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 20 d. nutartyje, turinčioje prejudicinę galią bylos šalims, pripažinta, kad kasatoriaus veiksmai, dėl kurių nebuvo panaikintas turto areštas ir hipoteka, yra nesąžiningi. Ši nutartis, ieškovo teigimu, nėra pagrindas nustatyti nuostolių dydį, kaip nepagrįstai teigiama kasaciniame skunde, bet yra pagrindas konstatuoti kasatoriaus civilinės atsakomybės sąlygas.

5. Apeliacinės instancijos teismas teisingai apskaičiavo ieškovui padarytos žalos dydį ir pagrįstai pripažino, kad parduoti žemės sklypo ir gyvenamojo namo priklausinių, neparduodant areštuoto ir iš hipotekos neišlaisvinto gyvenamojo namo, ieškovas neturėjo galimybių, nes šie objektai yra tarpusavyje susiję ir sudaro visumą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai pritaikė įstatymą spręsdamas dėl civilinės atsakomybės sąlygų ir pažeidė šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl banko atsakomybės už žalą, padarytą skolininkui priverstinio skolos išieškojimo procese. Ginčo teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip civilinės deliktinės atsakomybės santykiai (CPK 6.245 straipsnio 4 dalis), tai nėra specialus civilinės atsakomybės atvejis, todėl tam, kad būtų konstatuota banko prievolė atlyginti žalą turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė ir žala (CK 6.246 – 6.249 straipsniai).

Dėl neteisėtų veiksmų ir kaltės

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji civilinių teisinių santykių dalyvių pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, ši teisės norma yra bendrųjų civilinių teisinių santykių principų – sąžiningumo, teisingumo, protingumo išraiška, ji įpareigoja elgtis taip, kaip analogiškoje situacijoje elgtųsi bonus pater familias; šios pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 246 straipsnio 1 dalis); laikoma, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę jis nebuvo tiek rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).

Ieškovas reikalavimus grindžia tuo, kad dėl banko neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų, jam įvykdžius prievoles pagal paskolos sutartis, turtas nebuvo atlaisvintas nuo suvaržymų (arešto ir įkeitimo), dėl ko jis negalėjo sudaryti pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties preliminariojoje sutartyje nustatyta kaina, buvo priverstas sumažinti turto pardavimo kainą ir taip negavo naudos. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad banko neteisėti veiksmai ir kaltė yra įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti, iš naujo neįrodinėtini prejudiciniai faktai. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada pagrįsta ir teisėta. Pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsitesėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai, ši taisyklė yra teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška. Aiškindamas procesinės teisės normas dėl prejudicinių faktų taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, byla Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, byla Nr. 3K-3-37/2008, ir kt.). Įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis.

Ginčas dėl turto arešto ir įkeitimo panaikinimo tarp ieškovo ir atsakovo buvo nagrinėjamas kitoje civilinėje byloje, kurioje nagrinėjimo dalykas buvo ir banko veiksmų atsisakant panaikinti ieškovo turto suvaržymus teisėtumo klausimas. Aptariamoje byloje yra įsiteisėję ir reikšmingi prejudicinių faktų požiūriu du teismų sprendimai. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartyje, kuria panaikintas ieškovo turto įkeitimas ir areštas, konstatuota, kad ieškovas visiškai įvykdęs prievoles pagal paskolos sutartis, taip pat tai, kad bankas elgėsi nesąžiningai paskolos gavėjo atžvilgiu, nes vykdant išieškojimą pagal hipotekos teisėjos nutartį ir įkeisto turto pakankant skoloms padengti, du kartus dėl tų pačių paskolos sutarčių pateikė ieškinius teismui (antrą kartą po to, kai skolininkas pateikė prašymą panaikinti areštą ir įkeitimą), taip padidindamas jo skolą ir sukeldamas papildomų išlaidų; toks banko elgesys teismo įvertintas kaip pažeidžiantis bendruosius civilinių teisinių santykių dalyvių elgesio principus ir sudaręs sąlygas be pakankamo pagrindo laikyti įkeistu ir areštuotu skolininko turtą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo nutartis palikta nepakeista, kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad banko elgesys buvo nesąžiningas. Kasacinio teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad kreditorius teise reikalauti, kad skolininkas įvykdytų prievolę dalimis, privalo naudotis vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 1, 2 dalys).; turto arešto, kaip ir hipotekos, paskirtis yra užtikrinti, kad skolininkas iš tikrųjų įvykdytų visą prievolę kreditoriui, dėl to skolininkui, besivadovaujančiam įsiteisėjusiu teismo sprendimu, iki galo įvykdžius prievolę kreditoriui, turto areštas ir hipoteka turėjo būti panaikinti; tam priešingas kreditoriaus (banko) elgesys įvertintas kaip nesąžiningas.

Kasacinio skundo argumentas, kad prejudicinę įsiteisėjusių teismų sprendimų reikšmę paneigia tai, kad hipotekos ir arešto ieškovo turtui nepanaikinimas iki banko kreipimosi į teismą dėl skolų priteisimo nepripažintas neteisėtu, nėra reikšmingas kitų civilinės atsakomybės sąlygų kontekste; atsakovo prievolė atlyginti žalą grindžiama jo neteisėtais veiksmais po to, kai ieškovas įvykdė prievoles.

Kasatorius nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje civilinėje byloje UAB,,Militzer and Munch Fortransas“ v. „Lex System“ GmbH, bylos Nr. 3K-3-589/2006, suformuluotomis teismų praktikos nuostatomis, nes abiejų bylų faktinės aplinkybės ir teisinė problematika yra skirtingos. Šioje byloje reiškiami reikalavimai grindžiami ne CPK 147 straipsnio normomis.

Dėl žalos ir priežastinio ryšio

Dėl neteisėtų kito asmens veiksmų žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginami tiesioginiai nuostoliai, taip pat netiesioginiai nuostoliai - pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (negauta nauda) (CK 6.249 straipsnis). Atlyginami tie nuostoliai, kurie yra susiję su neteisėtais veiksmais taip, kad yra pagrindas konstatuoti teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį – nuostolius, kurie pagal civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu (CK 6.247 straipsnis).

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su netesėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., civilinė byla Nr. 3K-P-382/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje E. M. v. R. K., byla Nr. 3K-3-585/2006; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje A. A. v. UAB „Kamintras“, byla Nr. 3K-3-199/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje R. J. firma „Tastos statyba“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, byla Nr. 3K-3-62/2008).

Apeliacinės instancijos teismas vertino ieškovo numatytų iš pastatų pirkimo pardavimo pajamų realumą, pagrįstumą, tikėtinumą ir atsakovo veiksmų įtaką jų negavimui. Teismas byloje nustatytų aplinkybių pagrindu konstatavo, kad ieškovo galimybė parduoti nekilnojamąjį turtą preliminariojoje sutartyje nurodyta kaina - už 113000 Lt, buvo reali, nes abiejų preliminariosios sutarties šalių veiksmai rodo, jog jos siekė pagrindinės sutarties sudarymo ir būtų ją sudariusios, jeigu turtas laiku būtų buvęs atpalaiduotas nuo suvaržymų; ieškovui ilgą laiką negalint sudaryti pagrindinės sutarties, jis turėjo sudaryti preliminariosios sutarties papildomą susitarimą ir sumažinti turto pardavimo kainą iki 92 000 Lt; šių kainų skirtumą teismas pripažino ieškovo negauta nauda. Teismas taip pat konstatavo tai, kad ieškovas nesudarė pagrindinės sutarties preliminariojoje sutartyje nustatytomis sąlygomis dėl to, kad atsakovas neteisėtai sutrukdė atlaisvinti nuo suvaržymų sutarties objektu buvusį turtą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad taip spręsdamas apeliacinės instancijos teismas nepažeidė taikytinų įstatymų ir teismų praktikos nuostatų. Kasatoriaus argumentai, kad ieškovas galėjo parduoti turtą didesne, ekspertų nustatytai rinkos vertei artima, kaina, nepakankami apeliacinės instancijos teismo išvadoms paneigti; turto pardavimo kainą konkrečiu atveju lemia ne tik rinkos vertė, bet ir sandorio sudarymo metu buvusių faktinių aplinkybių visuma. Preliminariąja sutartimi šalys susitarė dėl nekilnojamojo turto komplekso (žemės sklypo, jame stovinčių gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų) pardavimo, todėl nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad ieškovas galėjo parduoti žemės sklypą ir priklausiniais esančius pastatus be gyvenamojo namo).

Kasatoriaus argumentai dėl paties ieškovo didelio nerūpestingumo, kaip pagrindo mažinti ar atmesti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepagrįsti byloje nustatytais faktais. Bylą nagrinėjęs teismai, priešingai negu teigia kasatorius, nustatė aplinkybes, kurios parodo ieškovo, kaip skolininko, rūpestingą elgesį siekiant įvykdyti prievoles pagal paskolos sutartis (preliminariosios sutarties sudarymas, gautų pagal ją lėšų sumokėjimas skolai padengti, teismo sprendimo įvykdymas gera valia, pareikšto ieškinio reikalavimo pripažinimas ir įvykdymas iki teismo sprendimo).

Kasatorius nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje AB,,Šiaulių bankas“ v. M. S., kt., bylos Nr. 3K-3-117/2003, nes abiejų bylų faktinės aplinkybės ir teisinė problematika yra skirtingos. Nuostolių faktas ir dydis yra kiekvienos konkrečios bylos faktinių aplinkybių nulemti fakto klausimai.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė įstatymą ir nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamos nutarties.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Sigita Rudėnaitė

Pranas Žeimys