Civilinė byla Nr. 3K-3-71/2009 (S)
Procesinio sprendimo kategorija 50.11.4
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių V. V. ir R. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos rašytojų sąjungos ieškinį atsakovėms V. V. ir R. V. dėl iškeldinimo iš tarnybinės gyvenamosios patalpos ir nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Bylos šalių ginčas kilo dėl atsakovių teisės į kitą gyvenamąją patalpą, iškeldinant jas iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų.
1980 m. spalio 20 d. atsakovė V. V. buvo priimta dirbti į Lietuvos rašytojų sąjungą. Pagal 1981 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Nr. 347 sprendimą ir 1981 m. rugsėjo 10 d. tarnybinį orderį Nr. 016289 atsakovei buvo suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini). 2005 m. balandžio 15 d. ieškovo ir atsakovės darbo sutartis nutraukta pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl darbo organizavimo pakeitimo. 2005 m. spalio 11 d., 2007 m. gegužės 31 d. ir 2007 m. gruodžio 12 d. raštais ieškovas prašė atsakovę ir jos dukterį išsikelti iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų. Atsakovė atsisakė išsikelti, motyvuodama tuo, kad pagal Butų kodekso 105 straipsnio 6 punktą jai kaip asmeniui, išdirbusiam Lietuvos rašytojų sąjungoje daugiau kaip dešimt metų, turi būti suteiktos kitos gyvenamosios patalpos.
Ieškovas 2007 m. rugpjūčio 31 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: iškeldinti atsakovę ir jos dukterį iš jam nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; priteisti iš atsakovės V. V. 15 600 Lt nuostoliams atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2008 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad atsakovių garantijų iškeldinimo atveju apimtis nustatytina vadovaujantis teisės aktais, kurie galiojo ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, t. y. svarbu nustatyti, ar galiojant Butų kodeksui (iki 1998 m. liepos 1 d.), atsakovė įgijo teisę būti iškeldinta iš tarnybinės patalpos, suteikiant kitą gyvenamąją patalpą. Teismas konstatavo, kad atsakovė dirbo Lietuvos rašytojų sąjungoje nuo 1980 m. spalio 20 d., taigi nuo 1990 m. spalio 21 d., kai išdirbo pas ieškovą daugiau kaip dešimt metų, pagal Butų kodekso 105 straipsnio 6 punktą įgijo teisę iškeldinimo atveju į kitą gyvenamąją patalpą. Dėl to ieškovo reikalavimą iškeldinti atsakoves nesuteikiant joms kitos gyvenamosios patalpos teismas pripažino nepagrįstu. Dėl ieškovo argumentų, kad atsakovė pasinaudojo teise apsirūpinti gyvenamuoju plotu, teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog: 1984 m. ieškovė (buvusi D.), kaip Rašytojų sąjungos kiemsargė, gyvenusi tarnybiniame bute, buvo įrašyta į eilę komunaliniam butui gauti; 1986 m. liepos 25 d. atsakovė susituokė su R. B. V.; 1991 m. lapkričio 28 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkiu Nr. 2041V butas (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas R. B. V., kuris buvo įrašytas į eilę 1982 m., keturių asmenų šeimai; 1992 m. balandžio 21 d. atsakovės ir R. B. V. santuoka buvo nutraukta; 1992 m. gruodžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvęs atsakovės sutuoktinis privatizavo nurodytą butą. Teismas priėjo prie išvados, kad dėl to, jog buto privatizavimo metu atsakovės santuoka buvo nutraukta, ji neįgijo nuosavybės teisės į nurodytą butą. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų gimnazija v. O. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-584/2004, pateiktą išaiškinimą kita gyvenamoji patalpa, iškeldinant iš tarnybinės gyvenamosios patalpos, nesuteikiama, jeigu asmenys pasinaudojo teise apsirūpinti gyvenamuoju plotu, įsigydami nuosavybėn gyvenamąsias patalpas lengvatine tvarka pagal Butų privatizavimo įstatymą; nagrinėjamu atveju atsakovė neįsigijo gyvenamosios patalpos lengvatinėmis sąlygomis, 2002 m. kovo 28 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu atsakovės įrašytos į patvirtintą eilę valstybės paramai apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis gauti. Teismo nuomone, ieškovo veiksmai taip pat įrodo, kad atsakovė neturėjo galimybės apsigyventi kitame bute, nes nuo 1991 m. lapkričio 28 d. buvo tęsiami tarnybinio buto nuomos santykiai, atsakovėms nebuvo siūloma persikelti į joms suteiktą butą (duomenys neskelbtini). Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad atsakovės neįsigijo minimalius reikalavimus atitinkančio gyvenamojo ploto ir dėl to neprarado nurodytos teisinės apsaugos iškeldinimo atveju. Teismas, nenustatęs neteisėtų atsakovių veiksmų, ieškinio reikalavimą atlyginti nuostolius atmetė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartimi patenkino dalį atsakovių apeliacinio skundo ir Vilniaus 3–iojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 4 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas iškeldinti atsakoves, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – iškeldino atsakoves iš ieškovui priklausančių gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini); kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog įstatymų pagrindu atsiradusių teisių ir pareigų pobūdį lemia jų atsiradimo metu galiojusios teisės normos, todėl, nors ieškovo ir atsakovių teisiniams santykiams dėl iškeldinimo iš tarnybinio buto taikytinos CK 6.620-6.621 straipsnių normos ir pagal CK 6.620 straipsnį asmenys gali būti iškeldinti iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos, atsakovės teisė gauti kitą gyvenamąją patalpą po iškeldinimo iš tarnybinio buto, įgyta jai išdirbus Rašytojų sąjungoje dešimt metų (1980-1990 m.) pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso 105 straipsnio 6 punktą, turi būti ginama. Kartu kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų gimnazija v. O. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-584/2004, pateiktų teisės išaiškinimų. Kolegija pažymėjo, kad nurodytoje nutartyje kasacinis teismas, sistemiškai aiškindamas Butų kodekso, CK, Butų privatizavimo įstatymo ir kitų teisės aktų normas, nustatančias asmens teisę į būstą, ir teisės normas, garantuojančias to paties asmens teisę apsirūpinti gyvenamuoju plotu, padarė išvadą, kad tais atvejais, kai asmuo keldinamas iš be teisinio pagrindo naudojamų tarnybinių gyvenamųjų patalpų, kita patalpa jam gali būti nesuteikiama, jeigu asmuo jau pasinaudojo teise apsirūpinti gyvenamuoju plotu lengvatine tvarka; asmenys, gyvenę tarnybiniuose butuose, buvo priskiriami prie asmenų, kurių teisė apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis nebuvo įgyvendinta, todėl jie buvo įtraukiami į įskaitą komunaliniams butams gauti, kooperatiniams butams statyti ir pan.; asmuo pasinaudojęs vienu iš apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis būdu, buvo laikomas įgyvendinusiu valstybės suteikiamą garantiją apsirūpinti gyvenamuoju plotu ir pakartotinai tokia garantija nebuvo suteikiama. Kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 1991 m. lapkričio 28 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkiu Nr. 2041V atsakovės sutuoktinio vardu jų keturių asmenų šeimai buvo suteiktas butas (duomenys neskelbtini). Kolegija sprendė, kad 1991 m. lapkričio 28 d. atsakovės šeimai (taip pat ir jos dukteriai – bendraatsakei) buvo skirtas butas iš valstybinio butų fondo, ir pagal buto skyrimo metu galiojusių teisės aktų normas atsakovės šeima buvo laikoma įgyvendinusia valstybės teikiamą garantiją apsirūpinti gyvenamuoju plotu. Butų privatizavimo įstatyme nebuvo nustatyta valstybinio ar visuomeninio buto nuomininkų pareigos privatizuoti jiems nuomojamą gyvenamąją patalpą – buto privatizavimas pagal šio įstatymo normas buvo galimas tik nuomininko pareiškimu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad asmenys laikomi pasinaudojusiais teise apsirūpinti gyvenamuoju plotu tada, kai jie yra įgiję gyvenamąją patalpą nuosavybėn lengvatine tvarka pagal Butų privatizavimo įstatymą. Kolegija priėjo prie išvados, kad atsakovė, nepersikėlusi į jos šeimai skirtą ir likusi gyventi tarnybiniame bute, nepasinaudojo savo teise dalyvauti privatizuojant jos šeimai skirtą butą, t. y. nepasinaudojo jai suteikta valstybės garantija apsirūpinti gyvenamuoju plotu, ir neteko teisės reikalauti aprūpinti gyvenamuoju plotu jos ir jos šeimos iškeldinimo iš tarnybinio buto atveju. Dėl to, kad, kolegijos nuomone, apsirūpinimas gyvenamuoju plotu negali būti siejamas su buto privatizavimu, kolegija pripažino teisiškai nereikšminga aplinkybę, kieno lėšomis buvo privatizuotas butas. Kolegija taip pat pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog atsakovės buvo įrašytos į Vilniaus miesto valdybos 2002 m. kovo 28 d. sprendimu patvirtintą eilę valstybės paramai apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis gauti, nepaneigia išvados, kad yra pagrindas laikyti, jog atsakovės šeima apsirūpino gyvenamąja patalpa, kai 1991 m. buvo suteiktas butas. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas iškeldinti atsakoves iš ginčo gyvenamųjų patalpų, ir šį reikalavimą patenkino; sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, paliko nepakeistą, nes konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog butas neteko tarnybinio buto statuso ir realiai galėjo būti panaudotas komercinei nuomai, taigi ieškovas neįrodė šio reikalavimo pagrįstumo.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovės prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 4 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, nes neteisingai įvertino įrodymus. Teismas visiškai nevertino atsakovės atleidimo iš darbo pagrindo, nors ši aplinkybė reikšminga sprendžiant šalių ginčą. Darbo sutartis su atsakove buvo nutraukta pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, t. y. darbdavio iniciatyva, nesant atsakovės kaltės (konkrečiai – panaikinus kiemsargės etatą). Pagal 1964 m. CK 363 straipsnio 6 punktą asmenys, atleisti iš darbo likvidavus įmonę, įstaigą, organizaciją arba sumažinus darbuotojų skaičių, gali būti iškeldinti iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikiant kitą gyvenamąją patalpą. Be to, Butų kodekso 105 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmenys, atleisti iš darbo sumažinus darbuotojų skaičių ar etatus, negali būti iškeldinti iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos.
Teismas neteisingai įvertino atsakovės santuokos nutraukimo aplinkybes. Iniciatorius nutraukti santuoką buvo tuometis atsakovės vyras. Tai patvirtina Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1992 m. kovo 2 d. sprendimas. Buvęs sutuoktinis nepranešė atsakovei apie galimybę pagerinti gyvenimo sąlygas; siekdamas gauti didesnio ploto butą, nurodė daugiau kartu gyvenančių asmenų, negu buvo jų iš tikrųjų. Atsakovės buvęs sutuoktinis privatizavo butą jau po santuokos nutraukimo, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, jog atsakovei buvo suteikta valstybės garantija, yra nepagrįsta.
2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų gimnazija v. O. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-584/2004, pateiktais teisės išaiškinimais, nes nurodytos bylos aplinkybės yra kitokios negu nagrinėjamos bylos: kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje atsakovai buvo mirusio darbuotojo, kuriam buvo suteikta tarnybinė gyvenamoji patalpa, šeimos nariai, o šioje byloje atsakovė yra darbuotoja, kuriai buvo suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos ir kuri atleista iš darbo ne dėl jos kaltės; kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje mirusiam darbuotojui darbdavys buvo suteikęs žemės sklypą individualiam namui statyti, t. y. ieškovas buvo suteikęs kitą galimybę įsigyti gyvenamąjį būstą; nagrinėjamu atveju atsakovės, kaip asmenys, turintys teisę gauti valstybės paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis, 2002 m. kovo 28 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu įrašytos į eilę tokiai valstybės paramai gauti.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Kasacinio skundo argumentai, kad teismas neteisingai įvertino atsakovės atleidimo iš darbo pagrindą, nepagrįsti. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad atsakovė atleista pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, teismo nutarties aprašomojoje dalyje nurodytas atsakovės atleidimo iš darbo pagrindas – DK 125 straipsnio 2 dalis – vertintinas kaip neesminis rašymo apsirikimas. Teismas, spręsdamas iškeldinti atsakoves, nesirėmė DK 125 straipsniu kaip savarankišku argumentu, o vadovavosi kasatorės prašomu taikyti Butų kodekso 105 straipsnio 6 punktu.
2. Prie kasacinio skundo pridėtas Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1992 m. kovo 2 d. teismo sprendimo, kuriuo nutraukta atsakovės santuoka, nuorašas yra naujas įrodymas. Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Pažymėtina, kad nors atsakovė teigia, jog skyrybos įvyko dėl kitos moters, tačiau ir po santuokos nutraukimo ji daugiau kaip penkiolika metų gyveno kartu su buvusiu sutuoktiniu Lietuvos rašytojų sąjungos patalpose.
3. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų gimnazija v. O. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-584/2004, pateiktais teisės išaiškinimais, prieštarauja ankstesnei kasatorių teisinei pozicijai byloje. Pirmosios instancijos teisme atsakovių atstovas, prašydamas atmesti ieškinį, rėmėsi ta pačia nutartimi, teismas, priimdamas sprendimą, kurį kasatorės prašo palikti galioti, taip pat vadovavosi nurodytoje nutartyje kasacinio teismo suformuluotomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis. Bylos, kurioje priimta įvardyta kasacinio teismo nutartis, ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra iš esmės panašios. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nurodytoje kasacinio teismo nutartyje suformuluota teisės aiškinimo taisykle.
4. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad atsakovė nepasinaudojo teise apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, per plačiai aiškino nurodytą kasacinio teismo suformuluotą taisyklę. Vilniaus miesto valdybos 1991 m. lapkričio 28 d. potvarkiu atsakovės keturių asmenų šeimai buvo skirtas 72,82 kv. m butas. Pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso 41 straipsnį gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui Vilniuje buvo 13 kv. m, taigi akivaizdu, kad tokio dydžio, koks buvo skirtas atsakovės šeimai, butas negalėjo būti skirtas dviem asmenims. Šio buto skyrimo metu jau galiojo 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymas (įsigaliojo 1991 m. birželio 30 d.), todėl buvo visuotinai žinoma, jog butą galima įsigyti nuosavybėn lengvatine tvarka. Atsakovė, turėdama galimybę įsigyti butą lengvatine tvarka, atsisakė pasinaudoti šia teise, kai 1992 m. balandžio 21 d. nutraukė santuoką, neaptardama turimos turtinės teisės. Toks atsakovės elgesys civilinės teisės požiūriu neatitinka sąžiningumo ir neleistinumo piktnaudžiauti teise principų (CK 1.2 straipsnis). Situacija, kai asmuo atsisako valstybės suteiktos galimybės įsigyti jo šeimai suteiktą gyvenamąjį plotą nuosavybėn lengvatinėmis sąlygomis, vertintina kaip pažeidžianti gerus papročius, moralės nuostatas. Įstatymų leidėjas, suteikęs asmenims lygias galimybes įsigyti nuosavybę lengvatinėmis sąlygomis, negali priversti asmenų įgyvendinti šią teisę. Tokios valstybės suteiktos teisės neįgyvendinimas, motyvuojant santuokos nutraukimu, neturi sukelti papildomų įsipareigojimų ieškovui – nevalstybinei, nebiudžetinei ir nepelno organizacijai. Dėl to nagrinėjamu atveju atsakovių teisės neturi būti ginamos (CK 1.137 straipsnis).
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės gauti kitą gyvenamąją patalpą, iškeldinant iš tarnybinės gyvenamosios patalpos
Tarnybinės gyvenamosios patalpos skiriamos darbuotojams apgyvendinti, kai tokio apgyvenimo būtinumą nulemia darbo (tarnybos) pobūdis. Kai pasibaigia darbo (tarnybos) santykiai, išnyksta teisinis pagrindas naudotis tokia patalpa, t. y. pasibaigia naudojimosi tokiomis patalpomis teisė. Jeigu asmenys iš tarnybinių patalpų neišsikelia, atsiranda pagrindas juos iškeldinti.
Nagrinėjamoje byloje teismai teisingai nurodė, kad nors ieškovo ir atsakovių teisiniams santykiams dėl iškeldinimo iš tarnybinio buto taikytinos CK 6.620-6.621 straipsnių nuostatos, o pagal CK 6.620 straipsnį asmenys gali būti iškeldinti iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos, tačiau atsakovė V. V., dirbusi pas ieškovą nuo 1980 m. spalio 20 d. iki 2005 m. balandžio 15 d., išdirbusi daugiau kaip 10 metų, pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso 105 straipsnio 6 punktą įgijo teisę būti iškeldinta iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, suteikiant kitą gyvenamąją patalpą. Teismai taip pat pagrįstai nurodė, kad dėl ieškovo reikalavimo iškeldinti atsakoves, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į tai, ar jos pasinaudojo arba galėjo pasinaudoti teise apsirūpinti gyvenamuoju plotu pagal Butų privatizavimo įstatymą.
Tarnybinės patalpos nebuvo priskiriamos prie privatizuojamų gyvenamųjų patalpų (Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tarnybiniuose butuose gyvenantys asmenys buvo laikomi asmenimis, kurių teisė apsirūpinti gyvenamuoju plotu nebuvo įgyvendinta, todėl jie buvo įtraukiami į įskaitą komunaliniams butams gauti, jiems buvo suteikiami žemės sklypai individualiems namams statyti arba jie buvo priimami į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvus. Asmenys, kuriems vienu iš nurodytų būdų buvo suteiktas gyvenamasis plotas, laikomi pasinaudojusiais valstybės suteikiama garantija apsirūpinant gyvenamuoju plotu, todėl neturi pagrindo pakartotinai reikalauti užtikrinti įstatymo nustatytų teisių į gyvenamąjį plotą įgyvendinimą. Taigi bylą nagrinėję teismai vadovavosi teisinga nuostata, kad jeigu asmuo yra pasinaudojęs valstybės teikiamomis garantijomis apsirūpinant gyvenamuoju plotu, jis praranda teisinę apsaugą jo iškeldinimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų atveju. Tačiau klausimą, pasinaudojo atsakovės tokia teise ar ne, teismai išsprendė skirtingai: pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės neįgijo lengvatine tvarka nuosavybėn minimalius reikalavimus atitinkančio gyvenamojo ploto, todėl neprarado teisinės apsaugos iškeldinimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų atveju; apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kad atsakovių šeimai buvo skirtas trijų kambarių komunalinis butas, kuris galėjo būti privatizuotas pagal Butų privatizavimo įstatymą, padarė priešingą išvadą. Bylą nagrinėję teismai vadovavosi ta pačia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų gimnazija v. O. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-584/2004, tačiau, remdamiesi šioje nutartyje išdėstytais teisės išaiškinimais, padarė skirtingas išvadas.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi įvardyta kasacinio teismo nutartimi, nes šioje nutartyje analizuotos kitokios faktinės aplinkybės, negu nagrinėjamoje byloje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų gimnazija v. O. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-584/2004, tiek nagrinėjamoje byloje sprendžiamas analogiško pobūdžio šalių ginčas – dėl asmenų, keldinamų iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, teisės būti iškeldintiems suteikiant kitą gyvenamąją patalpą; tiek vienu, tiek kitu atveju atsakovai savo atsikirtimus grindė Butų kodekso 105 straipsnio nuostatomis. Tiek kasacinio teismo išnagrinėtoje, tiek nagrinėjamoje byloje atsakovams buvo suteikta galimybė pasinaudoti valstybės garantijomis apsirūpinant gyvenamuoju plotu lengvatine tvarka. Skirtumas tik tas, kad kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje atsakovams buvo skirtas žemės sklypas individualiai statybai, kurį jie, užbaigę statyti namą, galėjo įsigyti lengvatinėmis sąlygomis, tačiau šios teisės neįgyvendino, nes jame statytą namą pardavė; nagrinėjamoje byloje atsakovės sutuoktinio vardu jų šeimai valstybės buvo skirtas trijų kambarių butas, kurį jie turėjo teisę privatizuoti lengvatine tvarka, tačiau atsakovės šia teise nepasinaudojo ir nurodytą butą vienas privatizavo buvęs sutuoktinis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra visiškai identiškos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos aplinkybėms, tačiau šiose dviejose bylose sprendžiami analogiško pobūdžio ir iš esmės panašūs savo aplinkybėmis ginčai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo pakankamą teisinį pagrindą vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų gimnazija v. O. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-584/2004, suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisykle, pagal kurią, sistemiškai aiškinant Butų kodekso, CK ir kitų teisės aktų normas, nustatančias asmens teisę į būstą, kartu su teisės normomis, garantuojančiomis to paties asmens teisę apsirūpinti gyvenamuoju plotu, sudaro pagrindą spręsti, jog tais atvejais, kai asmuo iškeldinamas iš jau be teisinio pagrindo naudojamų tarnybinių gyvenamųjų patalpų, kita patalpa gali būti nesuteikiama, nes, kartą pasinaudojęs teise apsirūpinti gyvenamuoju plotu, asmuo kartu prarado atitinkamą teisinę apsaugą jo iškeldinimo atveju.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė neteko teisės būti iškeldinta suteikiant kitą gyvenamąją patalpą dėl to, kad jos šeimai valstybės buvo suteiktas trijų kambarių butas.
Byloje nustatyta, kad V. šeima buvo įrašyta į eilę butui gauti (atsakovė – nuo 1984 m., jos sutuoktinis – nuo 1982 m.); Vilniaus miesto valdybos 1991 lapkričio 28 d. potvarkiu Nr. 2041V atsakovės sutuoktinio R. B. V. vardu jų keturių asmenų šeimai, taigi ir atsakovėms, buvo skirtas naujas 72,82 kv. m ploto butas (duomenys neskelbtini); 1992 m. balandžio 21 d. atsakovės ir R. B. V. santuoka buvo nutraukta; 1992 m. gruodžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvęs atsakovės sutuoktinis privatizavo nurodytą butą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės, kaip R. B. V. šeimos narės, turėjo lygias teises į nurodytą butą (1964 m. CK 330 straipsnis). Pagal 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymą, įsigaliojusį 1991 m. birželio 30 d., tiek nuomininkas, tiek jo šeimos nariai turėjo lygias teises privatizuoti gyvenamąją patalpą ir tapti bendraturčiais. Taigi, kai 1991 lapkričio 28 d. atsakovės sutuoktinio vardu jų šeimai buvo paskirtas nurodytas trijų kambarių butas, atsakovės įgijo teisę privatizuoti šį butą lengvatine tvarka pagal Butų privatizavimo įstatymą kartu su R. B. V. ir tapti jo bendraturtėmis. Šią teisę atsakovės galėjo įgyvendinti, nepaisant to, kad 1992 m. balandžio 21 d. atsakovės V. V. ir R. B. V. santuoka buvo nutraukta, nes, minėta, jog butas buvo skirtas jų keturių asmenų šeimai ir abi atsakovės jau buvo įgijusios teisę privatizuoti šį butą.
Teisėjų kolegija pažymi tai, kad kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. turi elgtis protingai. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Asmuo, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai ir toks elgesys gali sukelti jam neigiamų padarinių, už kuriuos jis pats atsakingas. Nagrinėjamu atveju atsakovės, būdamos apdairios ir rūpestingos, turėjo domėtis savo teisėmis, susijusiomis su jų šeimai skirto buto privatizavimu, o kilus dėl jų neaiškumų, – kreiptis į kompetentingus asmenis ar institucijas. Pažymėtina ir tai, kad butų privatizavimo procesas įtraukė daugumą Lietuvos žmonių, apie šį procesą ir jo sąlygas visuomenė buvo šviečiama ir per masines informavimo priemones, taigi atsakovės, būdamos atidžios, apdairios, rūpestingos, turėjo žinoti apie savo teises ir rūpintis jų apsauga. Dėl nurodytų motyvų kasacinio skundo argumentai, kad buvęs sutuoktinis nepranešė apie šeimai skirto buto privatizavimą ir privatizavo šį vienas, laikytini nepagrįstais.
Apeliacinės instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad dėl to, jog atsakovės dėl kažkokių priežasčių nepasinaudojo teise dalyvauti privatizuojant šeimai suteiktą gyvenamąją patalpą ir tapti šios bendraturtėmis, ieškovui negali tekti pareiga, iškeldinant iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, suteikti joms kitą gyvenamąjį plotą. Teismas teisingai pažymėjo, kad Butų privatizavimo įstatymo normos nenustatė valstybinio ar visuomeninio buto nuomininkų ir jų šeimos narių pareigos privatizuoti jiems nuomojamą gyvenamąją patalpą, tai buvo šių asmenų teisė ir jie galėjo pasirinkti – įgyvendinti ją ar ne.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad tas faktas, jog atsakovės neįgyvendino savo teisės privatizuoti nurodytą butą ir tapti jo bendraturtėmis, gali būti vertinamas kaip atsakovių atsisakymas įstatymo joms suteiktų garantijų būti aprūpintoms gyvenamąją patalpa lengvatinėmis sąlygomis. Be to, šis faktas gali būti vertinamas kaip patvirtinantis darbdavio pareigos suteikti atsakovėms kitą gyvenamąją patalpą, iškeldinant jas iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, pasibaigimą (žr. taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų gimnazija v. O. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-584/2004).
Pažymėtina, kad priešingas tokios situacijos, kai iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų keldinamas asmuo, turėjęs galimybę privatizuoti gyvenamąją patalpą lengvatine tvarka, tačiau ja nepasinaudojęs dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, siekdamas išsaugoti teisę į nuomojamą gyvenamąjį plotą ar gauti kitą gyvenamąjį plotą iškeldinimo iš tarnybinio buto atveju), vertinimas prieštarautų sąžiningumo ir neleistinumo piktnaudžiauti savo teise principams.
Įstatymų leidėjas asmenims ir atskiroms jų kategorijoms gali suteikti lygias galimybes įsigyti nuosavybę lengvatinėmis sąlygomis, tačiau negali prievarta užtikrinti, kad asmenys tokią teisę įgyvendintų. Tokios teisės neįgyvendinimas, motyvuojant santuokos nutraukimu, negali sukelti papildomų įsipareigojimų ieškovui.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai dėl atleidimo iš darbo pagrindo vertinimo, sprendžiant šalių ginčą, yra teisiškai nereikšmingi. Teismai pripažino, kad kasatorė pagal Butų kodekso 105 straipsnio 6 dalį, t. y. dėl to, kad išdirbo pas ieškovą daugiau kaip 10 metų, buvo įgijusi teisę pasinaudoti teisine apsauga iškeldinimo iš tarnybinio buto atveju, tačiau prarado šią apsaugą, nes atsisakė garantijos būti apsirūpinta gyvenamuoju plotu lengvatine tvarka. Kartu pažymėtina, kad kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi 1964 m. CK 363 straipsnio 6 punktu, Butų kodekso 105 straipsnio 8 punktu, nes kasatorė atleista iš darbo 2005 m. balandžio 15 d., kai nei 1964 m. CK, nei Butų kodeksas jau negaliojo, taigi ji atleidimo iš darbo metu negalėjo įgyti negaliojančiuose įstatymuose nurodytų teisių.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinę bylą, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Dangutė Ambrasienė
Vincas Verseckas
