V. P. pagal BK 199 str. 4 d., 253² str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-82-1073/2024

Teisminio proceso Nr. 1-03-4-00052-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.9.8; 1.2.17.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Danutės Jočienės ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens V. P. gynėjos advokatės Lauros Kardelienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 24 d. nuosprendžiu V. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 4 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta 150 MGL (7500 Eur) dydžio bauda. Transporto priemonė „Ural-375AM“ su ant jos sumontuotu konteineriu „K2-375“ konfiskuota, o iš V. P. išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma – 6400 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu pakeistas Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 24 d. nuosprendis: iš nuosprendžio nustatomosios dalies kaip neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių pašalintos įrodytomis pripažintos aplinkybės, kad V. P., neturėdamas leidimo, t. y. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos išduotos licencijos importuoti į Bendrąjį karinės įrangos sąrašą įtrauktas prekes į Lietuvos Respubliką, Bendrovės vardu gabeno strategines prekes – dvi kilnojamąsias elektros stotis „Э351A“, sumontuotas „ZIL-131“ platformose, kurios priskirtos Bendrojo karinės įrangos sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1216, ML17.k punktui; panaikinta Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalis, kuria nuspręsta išieškoti iš V. P. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 6400 Eur. Panaikinta Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalis, kuria V. P. pagal BK 199 straipsnio 4 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo redakcija), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, buvo paskirta 150 MGL (7500 Eur) dydžio bauda, ir, vadovaujantis BK 37 straipsniu, dėl nusikaltimo, nurodyto BK 199 straipsnio 4 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo redakcija), perkvalifikavus jį į BK 253² straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), V. P. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, ir ši bylos dalis nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsnio 1 ir 3 dalimis, V. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 100 MGL (5000 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Kita Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. P. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perkvalifikavus jo nusikalstamą veiką iš BK 199 straipsnio 4 dalies į BK 253² straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 37 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, kuri pasireiškė tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, mažareikšmiškumo: būdamas UAB „Dispatransa“ (toliau – ir Bendrovė) direktorius ir pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 punkto nuostatas būdamas atsakingas už Bendrovės veiklą, 2021 m. balandžio 2 d. apie 11.30 val. iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Vilniaus teritorinės muitinės Raigardo kelio postą, pasitelkdamas vežėją – „Diespatrans GmbH“, transporto priemone MAN, Vokietijos Federacinės Respublikos reg. Nr. DODP1006, su priekaba-tralu „Ozsan Treyler“, Vokietijos Federacinės Respublikos reg. Nr. DODP2121, neturėdamas leidimo, t. y. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos išduotos licencijos importuoti į Bendrąjį karinės įrangos sąrašą įtrauktas prekes į Lietuvos Respubliką, Bendrovės vardu gabeno strateginę prekę – automobilį „Ural-375AM“ su ant jo sumontuotu konteineriu „K2-375“, kuris priskirtas Bendrojo karinės įrangos sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1216, ML6 daliai.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens V. P. gynėja advokatė L. Kardelienė kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorė skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė, kad transporto priemonė „Ural-375AM“ su ant jos sumontuotu konteineriu „K2-375“ yra kontrabandos dalykas, o V. P. veikė tiesiogine tyčia. Bylos duomenys patvirtina, jog V. P. buvo ne kartą įvežęs tokias prekes kaip transporto priemonę „Ural-375AM“ su ant jos sumontuotu konteineriu „K2-375“ į Lietuvos Respubliką, o valstybinės institucijos šioms prekėms įvežti nereikalaudavo licencijos. Taigi ir minėta transporto priemonė su ant jos sumontuotu konteineriu negali būti laikoma kontrabandos dalyku. Pažymėtina, kad specialistas G. Veisbergas šių prekių nematė, tai, kad jos yra strateginės prekės, nusprendė tik iš nuotraukų.

2.2. Taip pat teismas neteisingai nusprendė, jog transporto priemonė „Ural-375AM“ su ant jos sumontuotu konteineriu „K2-375“ buvo geros būklės, nes taip nurodyta jos pardavimo skelbime. Visų pirma, byloje nėra jokių duomenų, kad V. P. būtų pirkęs transporto priemonę „Ural-375AM“ tam, kad vėliau ją parduotų detalėmis į metalo laužą. Be to, teismas be jokių patikimų įrodymų nusprendė, jog neapsimokėjo investuoti į tokios priemonės remontą, nors būtent naudotų transporto priemonių vežimas į Lietuvos Respubliką, jų remontas ir išvežimas į Vakarų Europą perparduoti yra UAB „Dispatransa“ pagrindinė ūkinė veikla. Byloje esantis skelbimas įrodo ne nupirktos transporto priemonės „Ural-375AM“ būklę, o būklę po jos remonto Lietuvoje, o ant jos sumontuotas konteineris yra uždaras kėbulas (būda), kuris yra naudojamas lauko dirbtuvėms, energetikams, naftininkams, dujotiekininkams ir pan.

2.3. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminis tyrimas dėl veikų, už kurių padarymą V. P. buvo nuteistas šioje byloje, 2022 m. gegužės 12 d. prokuroro nutarimu buvo nutrauktas nutarus, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, nurodyta BK 199 straipsnio 4 dalyje. Šiame ikiteisminiame tyrime buvo nustatyta, kad sulaikytose prekėse – transporto priemonėse buvusi karinė įranga išmontuota arba neveikianti, surūdijusi ir šių transporto priemonių negalima naudoti pagal tiesioginę jų paskirtį, todėl minėtos prekės negali būti laikomos tiriamo nusikaltimo dalyku.

2.4. Byloje netinkamai pritaikytas BK 72 straipsnis: apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeitęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo buvo konfiskuota transporto priemonė „Ural-375AM“ su ant jos sumontuotu konteineriu „K2-375“, nes pripažino ją kontrabandos dalyku. Pagal galiojančią teismų praktiką, taikant BK 72 straipsnio nuostatas dėl turto konfiskavimo kontrabandos ir kitose baudžiamosiose bylose turi būti ne tik sprendžiamas daiktų pripažinimo konfiskuotinu turtu klausimas, bet ir vertinamas turto konfiskavimo proporcingumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs turto konfiskavimo neproporcingumą, kai ši baudžiamojo poveikio priemonė buvo taikoma asmenims, per valstybės sieną gabenusiems teisėtos kilmės pinigus, tačiau neįvykdžiusiems deklaravimo pareigos. Nagrinėjamu atveju V. P. taip pat gabeno teisėtos kilmės prekes, tačiau neturėdamas tam licencijos, todėl galima precedento analogija tokio pobūdžio bylose; byloje nėra duomenų, kad per valstybės sieną gabentos prekės buvo neteisėtos ir jokiais duomenimis nepagrįstos kilmės, t. y. kad jos buvo gautos iš kokios nors nusikalstamos veikos ar gautos neteisėtai, nepagrindžiant galimybės jas turėti, arba kad prekės buvo gabenamos, turint tikslą jas panaudoti neteisėtai ar siekiant jas nuslėpti. Valstybė dėl tokių prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką be licencijos nepatyrė ir negalėjo patirti jokios finansinės žalos. Be to, transporto priemonė „Ural-375AM“ su ant jos sumontuotu konteineriu „K2-375“ nėra V. P. nuosavybė; ji priklauso UAB „Dispatransa“, ši bendrovė nėra patraukta baudžiamojon atsakomybėn.

2.5. Pažymėtina, kad BK 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada gali būti konfiskuojamas trečiojo asmens turtas, nepriklausomai nuo to, ar tas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą. Išanalizavus visus trečiojo asmens turto konfiskavimo atvejus, nurodytus BK 72 straipsnio 4 dalyje, byloje esantis atvejis neatitinka nė į vieno iš jų.

2.6. Apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas V. P. baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nukrypo nuo analogiškoje byloje paskirto baudžiamojo poveikio priemonės dydžio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-696/2018). Minėtoje byloje atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, jam buvo paskirta 25 MGL dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Pagal 2018 m. kovo 6 d. (kai buvo priimta kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-696/2018) galiojusią BK 71 straipsnio redakciją, teismas galėjo asmeniui paskirti nuo 5 iki 125 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Šiuo metu galiojančioje BK 71 straipsnio redakcijoje nustatyta įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą yra nuo 10 iki 250 MGL. Taikant tą pačią skaičiavimo aritmetiką, V. P. turėjo būti skirta 50 MGL dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas (Sergejus Bekiš) atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir įtikinamai argumentavo, kodėl pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog V. P., būdamas UAB „Dispatransa“ direktorius ir atsakingas už bendrovės veiklą, neturėdamas leidimo, į Lietuvos Respubliką bendrovės vardu gabeno strateginę prekę – automobilį „Ural-375AM“ su ant jo sumontuotu konteineriu „K2-375“, kuris priskirtas Bendrojo karinės įrangos sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1216, ML6 daliai, ir kokiais įrodymais bei argumentais remdamasis padarė išvadą, kad BK 199 straipsnio 4 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo redakcija) nurodyta nusikalstama veika jam buvo inkriminuota pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje yra gautas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 97 straipsnio reikalavimus atitinkantis rašytinis įrodymas, jog automobilis „Ural-375AM“ atitinka būtent šio sąrašo reikalavimus, o specialistas G. Veisbergas teisiamajame posėdyje motyvuotai paaiškino, kad į Lietuvos Respubliką atgabentos šios transporto priemonės žymėjimas (AM) parodo, jog ji yra karinės paskirties, ir kad jos konteinerio matmenys pritaikyti amunicijai gabenti ir ši transporto priemonė naudojama logistikos tikslams. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, jog atgabentas automobilis pagal kriterijus (priskyrimą sąrašui, būklę, paskirtį, pritaikomumą) pagrįstai pripažintas karine įranga, nes tai patvirtina ne vien tik specialisto žodiniai paaiškinimai, bet ir kita rašytinė medžiaga bei aiškus technikos priskyrimas prekėms, kurioms gabenti reikia gauti licenciją. Todėl tiek formos, tiek turinio prasme ši transporto priemonė („Ural-375AM“ su ant jos sumontuotu konteineriu „K2-375“) pagrįstai pripažinta kontrabandos dalyku. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas šią išvadą, savo nuosprendyje išsamiai įvertino teisės aktus, susijusius su strateginių prekių apibrėžimu, t. y. Lietuvos Respublikos strateginių prekių kontrolės įstatymą bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. V-1216 „Dėl Bendrojo karinės įrangos sąrašo patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Bendrasis karinės įrangos sąrašas.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogišką apeliacinio skundo argumentą dėl tiesioginės tyčios buvimo nuteistojo veiksmuose, pagrįstai nurodė, kad dar iki automobilio gabenimo V. P. puikiai suprato ir žinojo, jog karinei technikai, o būtent karinėms transporto priemonėms, tarp jų ir naudojamoms logistikos tikslams, gabenti yra reikalinga licencija, tačiau dėl jos išdavimo į Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją nesikreipė. Byloje yra rašytiniai įrodymai ne iš Baltarusijos Respublikos civilinės, o būtent iš karinės institucijos. Jie liudija, kad minėta technika ir Baltarusijoje buvo vertinama kaip karinė įranga, o tai, kad ją priskyrė prie „atlaisvinamų materialinių išteklių“, savaime nereiškia, kad pagal Lietuvos įstatymus minėta priemonė nėra ir negali būti laikoma karine technika, įtrauktina į licencijuojamų prekių sąrašą. Todėl sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. P. aiškiai suvokė, žinojo, kad gabenama technika priskiriama prie karinės, ir tyčia gabeno transporto priemonę be reikalingos licencijos (leidimo), šios licencijos (leidimo) būtinumą nustatė teisės aktai, su kuriais, kaip pats patvirtino teisiamojo posėdžio metu, jis susipažino po kilusių problemų, gabenant elektros stotis.

3.3. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas (iš esmės patenkindamas vieną iš alternatyvių nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde išdėstytų prašymų), perkvalifikavęs įvykdytą BK 199 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką pagal naują ją atitinkančią BK 253² straipsnio 1 dalies (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo) redakciją, pripažino ją mažareikšme, atleido asmenį, padariusį nusikaltimą, (V. P.) nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą nutraukė.

3.4. Nors kasaciniame skunde nesutinkama su per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabentos transporto priemonės „Ural-375AM“ su ant jos sumontuotu konteineriu „K2-375“ konfiskavimu, manoma, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas yra neproporcingas, be to, transporto priemonė yra ne V. P., o UAB „Dispatransa“ nuosavybė, tačiau byloje BK 72 straipsnio 1 dalis pritaikyta tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Ural-375AM“ su ant jo sumontuotu konteineriu „K2-375“ konfiskavimas – paskirta tinkamai, nes tai yra kontrabandos dalykas. Teismas atsižvelgė į tai, kad asmuo, padaręs nusikaltimą, yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir vien jau tai suponuoja išvadą, jog baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimas šioje baudžiamojoje byloje nėra neproporcingas. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, jog nusikaltimą V. P. padarė būdamas UAB „Dispatransa“ direktorius, atsakingas už bendrovės veiklą, todėl ir jam, ir jo vadovaujamai bendrovei buvo žinoma, kad transporto priemonė „Ural-375AM“ su ant jos sumontuotu konteineriu „K2-375“ be privalomo leidimo (licencijos) neteisėtai bendrovės vardu bus gabenama per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

3.5. Taip pat V. P. pagrįstai paskirta ir kita baudžiamojo poveikio priemonė – atitinkamo dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas 100 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įvertino šioje konkrečioje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visumą ir pagrįstai nusprendė, kad tik tokio dydžio baudžiamojo poveikio priemonė taisomai paveiks atleistą nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens V. P. gynėjos advokatės L. Kardelienės kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl veikos kvalifikavimo

5. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog V. P. padarytoje veikoje yra visi jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai. Šis skundo argumentas motyvuojamas tuo, kad V. P. veikoje nebuvo tyčios padaryti nusikaltimą, o per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabentas automobilis „Ural-375AM“ su ant jo sumontuotu konteineriu „K2-375“ nėra kontrabandos nusikaltimo dalykas. Teisėjų kolegija minėtiems argumentams nepritaria.

6. BK 2 straipsnio

7. BK 253² straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas ar strategines prekes. Minėto nusikaltimo subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad jis neteisėtai per valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus arba tai daro neturėdamas leidimo, ir nori taip veikti. Motyvai ir tikslai nėra būtini šio nusikaltimo subjektyvieji požymiai ir neturi reikšmės veikos kvalifikavimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36/2013, 2K-568/2014, 2K-7-130-699/2015 ir kt.). Nustatant kaltės formą būtina išsiaiškinti ne tik paties įvykio aplinkybes, bet ir visas bylos aplinkybes, kurios turėjo reikšmės formuojantis atitinkamam kaltinamojo elgesiui, veiksnius, lėmusius ar reikšmingai paveikusius kaltinamojo valinius sprendimus. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015 ir kt.).

8. V. P. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuteistas pagal BK 199 straipsnio 4 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo redakcija) už tai, kad neturėdamas leidimo 2021 m. balandžio 2 d. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno strateginę prekę – automobilį „Ural-375AM“ su ant jo sumontuotu konteineriu „K2-375“, kuris priskirtas Bendrojo karinės įrangos sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1216, ML6 daliai.

9. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. P. veikoje dėl automobilio „Ural-375AM“ su ant jo sumontuotu konteineriu „K2-375“ kontrabandos yra visi objektyvieji ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai, ir veiką iš BK 199 straipsnio 4 dalies perkvalifikavo į BK 253² straipsnio 1 dalį, nes bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme įsigaliojo BK pataisos (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), švelninančios V. P. padėtį. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, nustatęs objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, taikė BK 37 straipsnį ir V. P. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

10. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad aptartas automobilis pagrįstai pripažintas kontrabandos dalyku – strategine preke, patenkančia į Bendrąjį karinės įrangos sąrašą, nes baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, jog atgabentas automobilis pagal kriterijus: priskyrimą sąrašui, būklė, paskirtis, pritaikomumas, pagrįstai pripažintas karine įranga. Tai patvirtina specialisto žodiniai paaiškinimai, kita rašytinė medžiaga bei aiškus technikos priskyrimas prekėms, kurioms gabenti reikalinga gauti licenciją, todėl tiek formos, tiek turinio prasme ši transporto priemonė pagrįstai pripažinta kontrabandos dalyku.

11. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad V. P. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. jis žinojo apie teisės aktuose nustatytus draudimus vežti karines prekes be licencijos, tačiau šio reikalavimo nepaisė. Teismas išsamiai motyvavo, kodėl atmetė V. P. versiją, neva jis nežinojo, kad reikalinga licencija tokioms prekėms įvežti (pats V. P. pripažino, kad domėjosi teisės aktais, susijusiais su licencijų panašaus pobūdžio prekėms gabenti per sieną išdavimu; suprato, kad technika yra karinė (byloje yra Baltarusijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo išduotas rašytinis dokumentas); V. P. verčiasi transporto priemonių, taip pat ir karinės technikos, įvežimu į Lietuvą iš Baltarusijos).

12. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, jog subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens paaiškinimais apie jo suvokimą darant veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-410-489/2016 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas teisingai vertino įrodymus ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. konstatavo, kad V. P. veikoje dėl automobilio „Ural-375AM“ su ant jo sumontuotu konteineriu „K2-375“ kontrabandos yra visi objektyvieji ir subjektyvieji jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai: jis suvokė, kad gabenama technika priskiriama prie karinės, jai gabenti reikalinga atitinkamų institucijų išduota licencija, kurios jis neturi, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Nepritarti tokioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms nėra teisinio pagrindo.

13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, pagal byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas V. P. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 253² straipsnio 1 dalį. Baudžiamojo įstatymo taikymo klaida nepadaryta.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

14. Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas BK 72 straipsnio taikymas teigiant, kad pirmosios instancijos teismo paskirta, o apeliacinės instancijos teismo palikta galioti baudžiamojo poveikio priemonė – turto automobilio „Ural-375AM“ su ant jo sumontuotu konteineriu „K2-375“ konfiskavimas – yra neproporcinga padarytai veikai (byloje nėra duomenų, kad per valstybės sieną gabentos prekės buvo neteisėtos ir be jokių dokumentų, ir pan.), todėl taikyta nepagrįstai; be to, konfiskuotas turtas nebuvo V. P. nuosavybė, jis priklausė UAB „Dispatransa“, o ši bendrovė nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn.

15. Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. BK 72 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, o 4 dalyje – kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, jeigu: 1) perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti; 2) šis turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) šis turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą, jis arba juridiniame asmenyje vadovaujamas pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.

16. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš V. P. konfiskavo automobilį „Ural-375AM“ su ant jo sumontuotu konteineriu „K2-375“ pripažinęs jį uždraustos veikos dalyku. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto, pripažinto kontrabandos dalyku, konfiskavimas – yra pagrįsta ir teisinga, todėl ją paliko galioti.

17. Teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BK 72 straipsnio nuostatų ir teisingai nustatė, jog pirmosios instancijos teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – yra pagrįsta ir teisinga, todėl paliekama galioti.

18. Sprendžiant dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo pagrįstumo pažymėtina, kad, kaip nustatė abiejų instancijų teismai, automobilis pagrįstai pripažintas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 199 straipsnio 4 dalyje (apeliacinės instancijos teismui nusikalstamą veiką perkvalifikavus į BK 253² straipsnio 1 dalį), dalyku, nes strateginė prekė buvo gabenta per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neturint leidimo, t. y. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos išduotos licencijos importuoti į Bendrąjį karinės įrangos sąrašą įtrauktas prekes į Lietuvos Respubliką. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis automobilis pagal galiojančius teisės aktus (Bendrąjį karinės įrangos sąrašą) priskiriamas prie ribotos civilinės apyvartos prekių, ir vien tokio objekto gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neturint reikalingo leidimo užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 253² straipsnio 1 dalį (tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas ar strategines prekes) bei lemia šios strateginės prekės pripažinimą nusikalstamos veikos dalyku, kuris, vadovaujantis BK 72 straipsniu, privalo būti konfiskuotas; baudžiamajai atsakomybei pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį kilti nėra svarbu, ar minėtos strateginės prekės kitoje valstybėje buvo įgytos teisėtai ir ką su jomis ruošėsi daryti kaltininkas (ar panaudoti kitoms nusikalstamoms veikos daryti, ar ne ir pan.). Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nustatyta, jog nusikaltimą V. P. padarė būdamas UAB „Dispatransa“ direktorius, atsakingas už bendrovės veiklą, todėl tiek jam, tiek jo vadovaujamai bendrovei buvo žinoma, kad aptariama transporto priemonė be privalomo leidimo (licencijos) neteisėtai bendrovės vardu bus gabenama per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, t. y. bus vykdomas kontrabandos nusikaltimas, o jo dalyku bus minėtos strateginės prekės.

19. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, vadovaujantis kasacinio skundo argumentais, nėra pagrindo pripažinti, kad skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą – buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

20. Taip pat atmestinas kasacinio skundo argumentas dėl apeliacinės instancijos teismo pagal BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 71 straipsnio 1 ir 3 dalis V. P. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – 100 MGL (5000 Eur) įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydžio. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas gali keisti teismų sprendimus dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės dydžio tada, jeigu tokios priemonės paskyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, V. P. atleidęs nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, pagal BK 37 straipsnį jam paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę, nustatytą BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte; paskirtos įmokos dydis (100 MGL) atitinka BK 71 straipsnio 1 dalyje nustatytos asmenims skirtinos tokios įmokos dydžio vidurkį (teismas asmeniui gali paskirti nuo 10 iki 250 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą). Taigi, teismas, taikydamas BK 67 straipsnį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, tokių klaidų tiesiogiai nenurodo ir kasatorius.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens V. P. gynėjos advokatės Lauros Kardelienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alenas Piesliakas

Danutė Jočienė

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė