Civilinė byla Nr. e3K-88-823/2024
Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00047-2023-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.4.5; 4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės LITGRID kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos akcinės bendrovės LITGRID skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2023 m. liepos 12 d. dalinio sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. V-0112/2023e pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Enersense“ ir „Enersense AS“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei LITGRID dėl rangos sutarčių kainų ir įvykdymo terminų pakeitimo bei uždraudimo užsakovei pateikti reikalavimą bankui ir atlikti vienašalius įskaitymus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių ginčų, kylančių iš viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų sutarčių, arbitruotinumą, taip pat draudimą teismui peržengti bylos nagrinėjimo ribas, aiškinimo ir taikymo.
2. 2021 m. sausio 15 d. suinteresuoti asmenys (ieškovės arbitražo byloje) UAB „Enersense“ ir „Enersense AS“ (rangovės) ir pareiškėja (atsakovė arbitražo byloje) AB LITGRID (užsakovė) sudarė rangos sutartį dėl 330 kV viengrandės oro linijos (toliau – OL) Klaipėda–Grobinė rekonstravimo į dvigrandę projektavimo ir rangos darbų. 2021 m. kovo 23 d. suinteresuoti asmenys ir pareiškėja sudarė rangos sutartį (abi rangos sutartys toliau – Rangos sutartys) dėl 330 kV viengrandės OL Jurbarkas–Bitėnai rekonstravimo į dvigrandę projektavimo ir rangos darbų. Rangos sutarčių Konkrečiųjų sąlygų 20.6 papunktyje buvo įtvirtinta arbitražinė išlyga, pagal kurią bet kuris ginčas, kylantis iš šios sutarties (šių sutarčių) ar su ja (jomis) susijęs, galutinai sprendžiamas arbitražu Vilniaus komercinio arbitražo teisme (toliau – ir VKAT, Arbitražo teismas) pagal Arbitražo procedūros reglamentą. 2022 m. birželio 8 d. ir 2022 m. liepos 5 d. suinteresuoti asmenys ir pareiškėja sudarė papildomus susitarimus (toliau – Susitarimai), kuriais pakeitė Rangos sutarčių kainodaros taisykles.
3. 2023 m. balandžio 7 d. ieškovės UAB „Enersense“ ir „Enersense AS“ kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą, prašydamos pakeisti Rangos sutarčių kainą: 1) 2021 m. sausio 15 d. rangos sutarties kainą – iš 14 784 164,56 Eur su PVM į 18 161 956,70 Eur su PVM (skaičiuojant sutarties kainą ne maksimaliam kiekiui); 2) 2021 m. kovo 23 d. rangos sutarties kainą – iš 16 466 449,86 Eur su PVM į 24 903 942,90 Eur su PVM (skaičiuojant sutarties kainą ne maksimaliam kiekiui); nustatyti 2021 m. kovo 23 d. rangos sutarties įvykdymo terminą iki 2023 m. rugsėjo 7 d., o 2021 m. sausio 15 d. rangos sutarties įvykdymo terminą – iki 2023 m. birželio 30 d.; uždrausti atsakovei AB LITGRID atlikti veiksmus, keliančius grėsmę žalai atsirasti, t. y. uždrausti jai nesąžiningai pasinaudoti menama teise į tariamų nuostolių atlyginimą, pateikiant „Luminor bank AS“ reikalavimą atsakovės naudai atlikti mokėjimą pagal „Luminor Bank AS“ išduotą 2022 m. gruodžio 8 d. sutarties įvykdymo banko garantiją Nr. GRC22472094 ir jos 2023 m. vasario 2 d. pakeitimą Nr. 15, 2022 m. gruodžio 8 d. sutarties įvykdymo banko garantiją Nr. GRC22472106 ir jos 2023 m. vasario 2 d. pakeitimą Nr. 17, 2022 m. gruodžio 8 d. sutarties įvykdymo banko garantiją Nr. GRC22472118 ir jos 2023 m. vasario 2 d. pakeitimą Nr. 19, 2022 m. gruodžio 8 d. sutarties įvykdymo banko garantiją Nr. GRC224721210 ir jos 2023 m. vasario 2 d. pakeitimą Nr. 111, ir uždrausti atsakovei atlikti veiksmus, keliančius grėsmę žalai atsirasti, t. y. uždrausti atlikti vienašalius įskaitymus į ieškovėms mokėtinas sumas pagal Rangos sutartis.
4. Atsakovė AB LITGRID pateikė atsiliepimą į pranešimą apie arbitražą, kuriame nurodė, kad Arbitražo teismas neturi kompetencijos nagrinėti šio ginčo, nes Rangos sutartys sudarytos viešųjų pirkimų būdu, o ieškovės prašo pakeisti esmines šių sutarčių sąlygas (kainą ir įvykdymo terminus). Pasak atsakovės, tokie ginčai pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką yra nearbitruotini ir turi būti nagrinėjami teisme. Atsakovė prašė priimti dalinį arbitražo sprendimą kompetencijos klausimu ir pripažinti, kad Arbitražo teismas neturi kompetencijos nagrinėti pranešimo apie arbitražą 110.1, 110.2 ir 110.3 papunkčiuose nurodytų ieškovių reikalavimų.
5. 2023 m. liepos 12 d. Arbitražo teismas priėmė dalinį sprendimą dėl jurisdikcijos arbitražo byloje Nr. V-0112/2023e, kuriuo nusprendė, kad pranešime apie arbitražą pateikti preliminarūs reikalavimai gali būti sprendžiami arbitraže ir Arbitražo teismas turi kompetenciją nagrinėti šią bylą iš esmės.
6. Arbitražo teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas (toliau – KAĮ), kuris yra lex specialis (specialusis įstatymas) arbitražo klausimams, nuo 2012 m. birželio 30 d. leidžia arbitražu spręsti visus ginčus, kylančius iš viešųjų pirkimų būdu sudarytų sutarčių. Jokių apribojimų, pavyzdžiui, ginčams dėl esminių tokių sutarčių sąlygų keitimo, KAĮ nenustato. Be to, KAĮ 12 straipsnio 1 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustatyta, kad nearbitruotini ginčai gali būti nustatyti tik šiame įstatyme. Kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011, kuria remiasi atsakovė, buvo priimta iki naujos redakcijos KAĮ 12 straipsnio įsigaliojimo, šioje nutartyje suformuluotas precedentas turi būti aiškinamas ir taikomas atsižvelgiant į pasikeitusį imperatyvų teisinį reguliavimą. Arbitražo teismo vertinimu, minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje suformuluota taisyklė po naujos redakcijos KAĮ 12 straipsnio įsigaliojimo reiškia, kad nearbitruotini yra tik ginčai dėl viešojo pirkimo procedūrų, nes jie pagal KAĮ laikomi administraciniais ginčais. Nagrinėjamu atveju tarp šalių ginčas kilo dėl to, kaip aiškintinos Rangos sutarčių nuostatos dėl darbų baigimo laiko ir kainos peržiūrėjimo ir ar egzistuoja (taikytinos) sutartinės sąlygos, kurių pagrindu galėtų būti nustatomas darbų baigimo laiko pratęsimas ir kainos peržiūrėjimas. Tokio pobūdžio ginčas, Arbitražo teismo vertinimu, yra ginčas dėl Rangos sutarčių sąlygų aiškinimo ir vykdymo, todėl jis yra arbitruotinas.
7. AB LITGRID pateikė skundą Lietuvos apeliaciniam teismui dėl Arbitražo teismo 2023 m. liepos 12 d. dalinio sprendimo panaikinimo. Skunde nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011 priėmimo metu galiojęs ir šiuo metu galiojantis viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas yra nepakitęs. Kasacinio teismo išvadą dėl analogiško ginčo nearbitruotinumo nurodytoje nutartyje nulėmė ne KAĮ normos, bet viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas, be kita ko, siejamas su teismų pareiga viešųjų pirkimų bylose ginti viešąjį interesą. Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymas (toliau – Pirkimų įstatymas) yra lex specialis KAĮ atžvilgiu, nes šis įstatymas (ir su juo susiję aktai) nustato taisykles, lemiančias ginčų dėl esminių viešojo pirkimo sutarties sąlygų keitimo nearbitruotinumą. Arbitražo teismas nepagrįstai nusprendė, kad arbitražo byloje nagrinėjamas ginčas yra ne dėl esminių rangos sutarčių sąlygų pakeitimo, bet dėl sutarčių sąlygų aiškinimo ir vykdymo. Suinteresuotų asmenų pranešime apie arbitražą prašomos pakeisti Rangos sutarčių sąlygos yra esminės.
8. Suinteresuoti asmenys UAB „Enersense“ ir „Enersense AS“ su skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011 nėra aktuali sprendžiant šį ginčą, nes ji priimta prieš pakeičiant aktualias KAĮ nuostatas. Šalių ginčo arbitruotinumą patvirtina Rangos sutarčių Konkrečiųjų sąlygų 20.6 papunktis (arbitražinė išlyga). Neigdama, kad šalių ginčas yra arbitruotinas, pareiškėja bando pakeisti Rangos sutartis, kaip sudėtinę pirkimo sąlygų dalį, nors tą daryti draudžia įstatymas ir kasacinio teismo formuojama praktika. Suinteresuoti asmenys neprašo taikyti Pirkimų įstatymo 97 straipsnio ir jo pagrindu arbitražo teismo sprendimu pakeisti sutarčių kainą. Šiuo atveju šalys Rangos sutarčių vykdymo metu sudarė Susitarimus, kuriais susitarė dėl Rangos sutarčių kainos peržiūros (padidinimo) taisyklių. Ginčas kilo dėl to, kad pareiškėja nesilaiko (nevykdo) Susitarimų dėl sutarčių kainos peržiūros (padidinimo). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ginčai, susiję su viešojo pirkimo sutarties vykdymu, inter alia (be kita ko), atsakomybe už sutartinių prievolių nevykdymą, nekvalifikuotini kaip sutarties keitimas ir į viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą nepatenka, todėl arbitruotini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2014).
II. Lietuvos apeliacinio teismo procesinio sprendimo esmė
9. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. lapkričio 6 d. nutartimi pareiškėjos AB LITGRID skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2023 m. liepos 12 d. dalinio sprendimo arbitražo byloje Nr.V-0112/2023e panaikinimo atmetė.
10. Teismas
11. Teismas
12. Teismas
13. Teismas
14. Dėl pareiškėjos argumento, kad, konstatavęs savo kompetenciją nagrinėti ginčą ir vertinti pirkimo sutarčių pakeitimo ar vykdymo atitiktį Pirkimų įstatymo 97 straipsniui, arbitražo teismas neatsižvelgė į ribotas savo veikimo galias, teismas nurodė, jog Pirkimų įstatymo 112 straipsnyje įtvirtinta teismo teisė savo iniciatyva taikyti alternatyvias sankcijas nagrinėjamam ginčui yra neaktuali, nes aptariamoje įstatymo normoje įvardyti viešųjų pirkimų teisės normų pažeidimai, kurie padaromi sudarant pirkimo ar preliminariąją sutartis, t. y. dar nepasibaigus pirkimo procedūroms, o nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl jau sudarytų pirkimo sutarčių vykdymo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu pareiškėja AB LITGRID prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2023 m. liepos 12 d. dalinį sprendimą dėl arbitražo jurisdikcijos byloje Nr. V-0112/2023e. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Lietuvos apeliacinis teismas padarė esminį KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkto, 50 straipsnio 4 dalies pažeidimą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-7-304/2011, 3K-3-510/2014 ir e3K-3-257-469/2017, nes nepanaikino Arbitražo teismo dalinio sprendimo, kuriuo nuspręsta, kad Arbitražo teismas turi teisę nagrinėti objektinio arbitruotinumo aspektu (lot. ratione materiae) nearbitruotiną ginčą. Pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką, ginčai, susiję su viešojo pirkimo sutarčių esminių sąlygų keitimu, negali būti sprendžiami arbitražu.
15.2. Arbitražo byloje pareikšti ieškinio reikalavimai yra ne dėl Rangos sutarčių vykdymo, o dėl Rangos sutarčių esminių sąlygų, kurios nebuvo nustatytos pirkimo dokumentuose, keitimo. Sutarčių pakeitimai Arbitražo teismo būtų atliekami ne pagal iš anksto išviešintus viešojo pirkimo dokumentus, o pagal pirkimams pasibaigus Rangos sutarčių vykdymo metu sudarytus Susitarimus, todėl yra akivaizdi rizika, kad bus padarytas esminis viešųjų pirkimų sutarčių pakeitimas. Net jeigu kuria nors prasme būtų pripažinta, kad ginčas yra ir dėl Rangos sutarties (ar papildomų susitarimų) nuostatų įgyvendinimo, ginčas nenustoja būti ginču dėl viešojo pirkimo sutarties kainos keitimo. Pareiškėjos vertinimu, esminę reikšmę turi atitinkamų sąlygų išviešinimas pirkimo dokumentuose. Jei sąlygos nėra išviešintos pirkimo dokumentuose, ginčas turi būti laikomas ginču dėl viešojo pirkimo sutarties sąlygų keitimo (nearbitruotinu), o ne ginču dėl viešojo pirkimo sutarties vykdymo.
15.3. Lietuvos apeliacinis teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nustatant, ar ginčas yra arbitruotinas, būtina patikrinti, ar dėl tokios sutarties sąlygų pakeitimo reikia organizuoti naują viešojo pirkimo procedūrą. Viešasis interesas turi būti saugomas nepriklausomai nuo to, ar keičiant viešųjų pirkimų sutartis būtina organizuoti naują viešųjų pirkimų procedūrą. Netgi priešingai, viešojo intereso apsauga reikalauja, kad kainos keitimo pagrįstumas būtų tikrinamas būtent tose situacijose, kai nauja viešojo pirkimo procedūra neorganizuojama. Arbitražo procese viešasis interesas yra niekaip neatstovaujamas ir neginamas. Be to, viešųjų pirkimų teisiniai santykiai daug reguliuojami Europos Sąjungos teisės aktais, o Arbitražo teismas neturi pareigos ir net galimybės kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl jų išaiškinimo. Dėl šių priežasčių arbitražo procese dėl viešųjų pirkimų sutarčių kainos keitimo nėra sukuriami pakankami viešojo intereso apsaugos mechanizmai.
15.4. Lietuvos apeliacinis teismas padarė esminį KAĮ 44 straipsnio 1 dalies, 50 straipsnio 1 dalies bei 3 dalies 5 punkto pažeidimą, nes peržengė bylos dėl dalinio Arbitražo teismo sprendimo ribas (pareiškėjos skunde nurodytą ir ex officio (pagal pareigas) tikrintiną sprendimo panaikinimo pagrindą bei patį Arbitražo teismo dalinį sprendimą) ir ėmėsi nagrinėti tuos klausimus, kuriuos Arbitražo teismas galės spręsti tik priimdamas galutinį sprendimą. Lietuvos apeliacinis teismas pateikė kategoriškas išvadas dėl ieškiniui arbitražo byloje išnagrinėti iš esmės teisiškai reikšmingų aplinkybių – ar suinteresuotų asmenų arbitražo byloje pageidaujami Sutarčių keitimai yra draudžiami (esminiai). Toks vertinimas gali būti atliekamas tik priimant galutinį, bet ne dalinį sprendimą.
16. Suinteresuoti asmenys UAB „Enersense“ ir „Enersense AS“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti suinteresuotų asmenų naudai iš pareiškėjos kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
16.1. Šioje kasacinėje byloje yra akivaizdus pagrindas peržengti kasacinio skundo ribas, nes pareiškėja sąmoningai nutyli esminę teisinę aplinkybę, kad ji, kaip perkantysis subjektas, viešojo pirkimo sąlygose įtvirtino arbitražinį susitarimą. Arbitražinis susitarimas šiuo atveju yra kartu ir pareiškėjos nustatyta viešojo pirkimo sąlyga, kurios teisėtumą jau po viešojo pirkimo sutarties sudarymo bando kvestionuoti tokią viešojo pirkimo sąlygą nustatęs perkantysis subjektas. Todėl yra reikalingi kasacinio teismo išaiškinimai šiais teisės klausimais: 1) ar perkantysis subjektas, nustatęs arbitražinį susitarimą kaip viešojo pirkimo sąlygą, po viešojo pirkimo sąlygų išviešinimo ir viešojo pirkimo sutarties sudarymo gali nesilaikyti viešojo pirkimo sąlygose nustatyto arbitražinio susitarimo; 2) jei arbitražinis susitarimas, kaip viešojo pirkimo sąlyga, gali būti perkančiojo subjekto iniciatyva pripažintas neteisėtu ir negaliojančiu po viešojo pirkimo sąlygų išviešinimo ir viešojo pirkimo sutarties sudarymo, kam tokiu atveju tenka arbitražinio susitarimo, kaip viešojo pirkimo sąlygos, negaliojimo ir neteisėtumo padariniai; 3) kokie yra arbitražinio susitarimo, kaip viešojo pirkimo sąlygos, pripažinimo jau po viešojo pirkimo sutarties sudarymo negaliojimo ir neteisėtumo teisiniai padariniai, t. y. ar perkantysis subjektas turi atlyginti tiekėjo, kuris laikėsi perkančiojo subjekto nustatytos viešojo pirkimo sąlygos (arbitražinio susitarimo), patirtus nuostolius? Jei taip, tai kokius?
16.2. Lietuvos apeliacinis teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir teismo sprendimas atitinka KAĮ nuostatas. Pareiškėjos nurodoma kasacinio teismo praktika yra arba neaktuali šiam ginčui, arba, priešingai nei bando teigti pareiškėja, tik patvirtina, kad tarp šalių kilęs ginčas yra arbitruotinas. Pareiškėjos pozicija, kad net ir tais atvejais, kai viešojo pirkimo sutartyje nustatytai kainai pakeisti nebūtina atlikti naujos pirkimo procedūros, ginčas dėl kainos neviršijant tų ribų yra nearbitruotinas, prieštarauja KAĮ ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai.
16.3. Pirkimų įstatymas, priešingai nei iki 2017 m. birželio 30 d. galiojusi VPĮ 18 straipsnio 8 dalis, kurios pagrindu buvo formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, aiškiai ir detaliai išskiria atvejus, kai viešojo pirkimo sutartis gali būti keičiama neatliekant naujos pirkimo procedūros, bei atvejus, kai nauja pirkimo procedūra yra būtina. Šalys, sudarydamos Susitarimus, jau atliko Rangos sutarčių pakeitimus pagal Pirkimų įstatymo 97 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Sudarant šiuos Susitarimus jokios pirkimo procedūros pagal Pirkimų įstatymą nebuvo atliktos ir jos nebuvo reikalingos atlikti. Pažymėtina, kad pareiškėja neginčija papildomų Susitarimų teisėtumo. Šiuo atveju tarp šalių ginčas kilo ne dėl Rangos sutarčių keitimo, bet dėl pasirašytų Susitarimų vykdymo, t. y. dėl to, kad pareiškėja piktybiškai nesilaiko Susitarimų dėl Rangos sutarčių kainos peržiūros (padidinimo). Kitaip tariant, ginčas yra dėl to, kad pareiškėja nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų, prisiimtų pagal Rangos sutartis ir Susitarimus. Suinteresuoti asmenys neprašo modifikuoti Rangos sutarčių, o prašo įpareigoti pareiškėją jas vykdyti.
16.4. Aplinkybė, jog Rangos sutarčių sąlygos dėl kainos ir terminų yra esminės, niekaip nekeičia vertinimo, kad šalių ginčas yra arbitruotinas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ginčo, kilusio iš sutarties, sudarytos viešųjų pirkimų pagrindu, arbitruotinumą lemia ne tai, ar keičiama viešojo pirkimo sutarties sąlyga yra esminė, o tai, ar reikia dėl tokio sutarties keitimo ir vykdymo organizuoti naują viešojo pirkimo procedūrą.
16.5. Lietuvos apeliacinis teismas neišplėtė bylos nagrinėjimo ribų ir nepadarė KAĮ 44 straipsnio 1 dalies, 50 straipsnio 1 dalies bei 3 dalies 5 punkto pažeidimo. Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo pareiškėjos skundą pagal tas ribas, kurias pati pareiškėja ir apibrėžė. Pareiškėja bandė pagrįsti, jog suinteresuotų asmenų reikalavimai jai arbitražo teisme, susiję su Rangos sutarčių kaina ir terminais, yra nearbitruotini, ir tokią savo poziciją bandė pagrįsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis. Lietuvos apeliacinis teismas būtent ir įvertino šias nutartis ir kitą aktualią teismų praktiką, pateikė šiam ginčui aktualų teismų praktikos apibendrinimą, jog dalis viešųjų pirkimų ginčų yra arbitruotini, o dalis – ne, ir atliko tyrimą, ar dėl suinteresuotų asmenų pageidaujamo Rangos sutarčių sąlygų (kainos ir terminų) pakeitimo yra reikalinga atlikti viešojo pirkimo procedūras. Tik atlikęs Rangos sutarčių analizę minėtos teismų praktikos kontekste teismas galėjo pateikti savo išvadas, ar šalių ginčas yra arbitruotinas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos sustabdymo
17. 2024 m. vasario 22 d. pareiškėja AB LITGRID pateikė prašymą sustabdyti nagrinėjamą bylą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto, arba, jei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuspręstų, kad arbitražo byla nepatenka į civilinės bylos sąvoką, – CPK 164 straipsnio 4 punkto pagrindu, iki Vilniaus komercinio arbitražo teismo byloje Nr. V-0112/2023e bus priimtas galutinis arbitrų sprendimas.
18. Prašyme sustabdyti bylą nurodoma, kad kasaciniame skunde pareiškėja, be kita ko, remiasi tuo, jog Arbitražo teismas, priimdamas dalinį sprendimą dėl kompetencijos, negalėjo kvalifikuoti ginčo santykių tokiu būdu, kad nustatytų, ar arbitražo byloje suinteresuotų asmenų reikalaujami viešųjų pirkimų būdu sudarytų sutarčių pakeitimai yra draudžiami, taip pat kad Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje kvalifikuoti ginčo santykį galėjo ne kategoriškomis išvadomis, o tik vertindamas tikimybę, ar, priimant galutinį sprendimą arbitražo byloje, yra rizika, jog Arbitražo teismo sprendimu atliekamas Rangos sutarčių pakeitimas galėtų būti esminis (draudžiamas) Pirkimų įstatymo prasme. Pareiškėjos vertinimu, aplinkybė, ar arbitražo byloje ieškovių (suinteresuotų asmenų) pageidaujami viešųjų pirkimų būdu sudarytų sutarčių pakeitimai yra draudžiami, yra esminė ir lemianti ginčo arbitruotinumą. Šias aplinkybes Arbitražo teismas nustatys tik išnagrinėjęs arbitražo bylą iš esmės. Todėl, nesustabdžius šios bylos nagrinėjimo, kyla pagrįsta rizika, kad šioje byloje priimtas teismo procesinis sprendimas ir arbitražo byloje priimtas sprendimas vienas kitam prieštaraus.
19. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. CPK 163 straipsnio normose nustatyti privalomo civilinės bylos sustabdymo pagrindai, o CPK 164 straipsnyje įtvirtinti fakultatyvieji bylos sustabdymo pagrindai. Esminis skirtumas tarp privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo yra tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvus bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-421/2021, 33, 34 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
20. Pagal CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teismas privalo sustabdyti bylą, kai jos negalima nagrinėti tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos tol, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kurie yra nustatinėjami kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti. Taigi, šis privalomasis bylos sustabdymo pagrindas taikytinas tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2012; kt.).
21. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tik paraleliai vykstantis teismo procesas, nepriklausomai nuo to, ar jis civilinis, baudžiamasis ar administracinis, gali būti privalomasis pagrindas sustabdyti civilinę bylą pagal CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Tokiu pagrindu negali būti kitokia procesine forma vykstantis tyrimo procesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Kadangi nagrinėjamu atveju bylą prašoma sustabdyti dėl paraleliai vykstančio arbitražo, o ne teismo, proceso, CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas nagrinėjamu atveju netaikytinas.
22. CPK 164 straipsnio 4 punkte nustatytas vienas iš fakultatyviųjų bylos sustabdymo pagrindų – teismas gali byloje dalyvaujančių asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva sustabdyti bylą kitais atvejais, kai jis pripažįsta, kad bylą sustabdyti yra būtina. Pasisakydamas dėl teismo diskrecijos stabdyti bylą, kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad, sustabdžius civilinę bylą, teismo procesas neišvengiamai užsitęsia, todėl teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų formaliai, o kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad iš tiesų yra aplinkybės, kurios sudaro įstatymo nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-611/2020, 23 punktas; kt.).
23. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl dalinio Arbitražo teismo sprendimo, kuriuo Arbitražo teismas pripažino savo kompetenciją nagrinėti suinteresuotų asmenų (ieškovių arbitražo byloje) pareikštus reikalavimus, kylančius iš Rangos sutarčių. Pagal KAĮ 44 straipsnio 2 dalį, dalinis arbitražo teismo sprendimas dėl arbitražo teismo kompetencijos nagrinėti ginčą yra galutinis sprendimas dėl šios ginčo dalies. Taigi, klausimas dėl arbitražo kompetencijos arbitražo byloje yra išspręstas ir galutiniu sprendimu nebus iš naujo sprendžiamas, todėl pareiškėjos akcentuojamas skirtingų sprendimų priėmimo pavojus nagrinėjamu atveju neegzistuoja. Arbitražo kompetencijos nagrinėti tam tikrą ginčą pripažinimas savaime nereiškia, jog ieškovių arbitražo byloje pareikšti reikalavimai yra pagrįsti ir gali būti tenkinami, inter alia, atsižvelgiant į kilusiam ginčui taikytinas imperatyvias teisės normas, todėl suinteresuotų asmenų pareikštų reikalavimų visiškas ar dalinis atmetimas Arbitražo teismo galutiniu sprendimu savaime nelemtų dalinio arbitražo sprendimo dėl kompetencijos neteisėtumo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjos procesinė pozicija, viena vertus, ginčijant arbitražo kompetenciją nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, kita vertus, prašant sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki Arbitražo teismas, išnagrinėjęs šį ginčą iš esmės, priims galutinį sprendimą, yra nenuosekli ir prieštaringa.
24. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija nusprendžia, kad sustabdyti nagrinėjamą bylą, iki Vilniaus komercinio arbitražo teismo byloje Nr. V-0112/2023e bus priimtas galutinis arbitrų sprendimas, pagrindo nėra, todėl šį pareiškėjos prašymą atmeta.
Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų, žodinio bylos nagrinėjimo
25. Pagal KAĮ 50 straipsnio 8 dalį, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo ar atsisakymo panaikinti arbitražo teismo sprendimą gali būti skundžiama Lietuvos Aukščiausiajam Teismui CPK nustatyta tvarka. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
26. Suinteresuoti asmenys atsiliepime į kasacinį skundą prašo teismo peržengti kasacinio skundo ribas, atsakant į atsiliepime į kasacinį skundą nurodytus klausimus, susijusius su perkančiosios organizacijos galimybe ginčyti jos pačios paskelbtose pirkimo sąlygose įtvirtintą arbitražinį susitarimą (šios nutarties 16.1 punktas). Pasak suinteresuotų asmenų, būtinumą peržengti kasacinio skundo ribas nagrinėjamu atveju lemia viešasis interesas, susijęs su tiekėjų, sudarančių viešųjų pirkimų sutartis, kuriose įtvirtintas arbitražinis susitarimas, teisių ir teisėtų interesų apsauga.
27. Pareiškėja, reaguodama į tokį suinteresuotų asmenų prašymą, 2024 m. vasario 22 d. pateikė kasaciniam teismui prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašyme nurodoma, kad, esant tikimybei, jog bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribos gali būti išplėstos, pareiškėjai turi būti užtikrinta teisė būti išklausytai žodinio teismo posėdžio metu tiek dėl pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (ne)buvimo, tiek dėl su tuo susijusių atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų (ne)pagrįstumo. Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad arbitražo kompetencijos klausimas nebuvo nagrinėtas žodinio proceso tvarka nei Arbitražo teisme, nei Lietuvos apeliaciniame teisme. Kadangi byla, pareiškėjos vertinimu, yra sudėtinga, ji turėtų bent kartą būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka.
28. Dėl suinteresuotų asmenų prašymo peržengti kasacinio skundo ribas teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškina teisę tik nagrinėdamas konkrečias bylas, atskleisdamas teisės normų ir teisės principų turinį, tikrąją prasmę pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2011 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas, akcentuota ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, be kita ko, pažymint, jog aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali teikti kokių nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires (viršijant įgaliojimus) (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Atsižvelgiant į tai, CPK 353 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kasacinio teismo teisė peržengti kasacinio skundo ribas negali būti aiškinama kaip kasacinio teismo galimybė teikti abstraktaus pobūdžio išaiškinimus teisės klausimais, kurie nepatenka į kokretaus teisme nagrinėjamo ginčo ribas.
29. Suinteresuotų asmenų suformuluoti antrasis ir trečiasis klausimai, į kuriuos prašoma atsakyti peržengus kasacinio skundo ribas (kam tenka arbitražinio susitarimo, kaip viešojo pirkimo sąlygos, negaliojimo ir neteisėtumo padariniai, jei arbitražinis susitarimas pripažįstamas neteisėtu ir negaliojančiu po viešojo pirkimo sąlygų išviešinimo ir viešojo pirkimo sutarties sudarymo, ir kokie šie padariniai yra), akivaizdžiai peržengia šioje byloje nagrinėjamo ginčo ribas, t. y. šie klausimai nebuvo sprendžiami daliniu Arbitražo teismo sprendimu, dėl kurio paduotas skundas nagrinėjamoje byloje, ir atitinkamai nebuvo skundo dėl jo dalykas. Dėl šios priežasties kasacinis teismas neturi kompetencijos šiais klausimais pasisakyti.
30. Dėl suinteresuotų asmenų atsiliepime į kasacinį skundą iškelto pirmojo klausimo pažymėtina, kad argumentas, jog pareiškėja negali remtis ginčo nearbitruotinumu atsižvelgiant į contra proferentem ir venire contra factum proprium taisykles, suinteresuotų asmenų buvo keliamas tiek arbitražo procese (dėl jo pasisakyta dalinio Arbitražo teismo sprendimo 112–114 punktuose), tiek suinteresuotų asmenų atsiliepime į skundą dėl Arbitražo teismo sprendimo (atsiliepimo 20–24 punktai). Šiuo argumentu, be kita ko, atsikertama ir į kasacinio skundo reikalavimus. Kadangi atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai, kuriais atsikertama į kasacinį skundą, patenka į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-676/2005; 2023 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-823/202 30 punktą), kasacinio teismo pasisakymas dėl contra proferentem ir venire contra factum proprium taisyklių (ne)taikymo nagrinėjamam ginčui nelaikytinas kasacijos ribų peržengimu.
31. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija nusprendžia, kad tenkinti suinteresuotų asmenų prašymą peržengti šios bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas teisinio pagrindo nėra, todėl šis prašymas atmetamas.
32. Atmetus suinteresuotų asmenų prašymą peržengti kasacinio skundo ribas, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad pareiškėjai būtų sudaryta galimybė pasisakyti dėl atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų, nepatenkančių į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, nepagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo tenkinti šį prašymą nesudaro ir pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad arbitražo kompetencijos klausimas nebuvo nagrinėtas žodinio proceso tvarka nei Arbitražo teisme, nei Lietuvos apeliaciniame teisme. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme pareiškėja prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka teismui neteikė. Prašyme skirti žodinį bylos nagrinėjimą nenurodomos konkrečios aplinkybės, kurioms išsiaiškinti būtų būtina bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (apsiribojama nuoroda į bylos sudėtingumą, kuris pats savaime žodinės proceso formos poreikio nepatvirtina), o teisėjų kolegija tokio poreikio nenustatė.
33. Kasaciniame skunde iškelti klausimai, susiję su ginčų, kylančių iš viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų sutarčių, arbitruotinumu ir proceso teisės normų, reglamentuojančių draudimą teismui peržengti bylos nagrinėjimo ribas, aiškinimu ir taikymu. Teisėjų kolegija, laikydamasi kasacinio skundo ribų, toliau pasisakys šiais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais.
Dėl ginčų, kylančių iš viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų sutarčių, arbitruotinumo
34. Arbitražas yra lygiavertis valstybės teismui, alternatyvus ginčų sprendimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2013). CPK 23 straipsnyje nustatyta, kad šalys savo susitarimu gali perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokį ginčą dėl teisės, išskyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali būti nagrinėjami arbitraže. Jeigu šalys susitaria dėl tarpusavio ginčo perdavimo nagrinėti arbitražui, galioja ginčo arbitruotinumo prezumpcija. Kol ši prezumpcija nėra paneigiama, laikoma, kad ginčas yra arbitruotinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-458-701/2015).
35. Arbitruotinumo teisinė kategorija yra susijusi su klausimu, kokių subjektų ir kokie ginčai pagal atitinkamos valstybės teisės aktus gali arba negali būti perduodami nagrinėti arbitraže. Pagal tai išskirtinos dvi sąvokos – subjektinis arbitruotinumas (arba arbitruotinumas ratione personae) ir objektinis arbitruotinumas (arba arbitruotinumas ratione materiae). Subjektinis arbitruotinumas reiškia tam tikrų subjektų galimybę sudaryti arbitražinius susitarimus ir spręsti ginčus arbitraže. Subjektinio arbitruotinumo ribojimai paprastai yra siejami su asmenų, kuriems jie taikomi, statusu ir (arba) atliekamomis funkcijomis. Objektinio arbitruotinumo esmė ta, kad tam tikrų kategorijų ginčai negali būti nagrinėjami arbitraže dėl paties nagrinėtinų klausimų pobūdžio. Šiuo atveju laikoma, kad tokio pobūdžio klausimai yra tiek svarbūs, jog yra rezervuojami valstybės teismų jurisdikcijai (pavyzdžiui, viešosios teisės reguliavimo sričiai priskirtini klausimai), arba dėl bylos esmės atitinkamų ginčų nagrinėjimas arbitraže nebūtų efektyvus, pavyzdžiui, tais atvejais, kai ginčas susijęs su trečiųjų asmenų, nesudariusių arbitražinio susitarimo, teisėmis ir pareigomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-611/2021, 25 punktas).
36. Kadangi komercinis arbitražas yra komercinių ginčų sprendimo būdas (KAĮ 2 straipsnio 10 dalis), sprendžiant, ar tam tikras ginčas yra arbitruotinas, visų pirma, turi būti įvertinta, ar šis ginčas pagal KAĮ nuostatas laikytinas komerciniu. KAĮ 2 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta plati komercinio ginčo sąvoka, pagal kurią komercinis ginčas – bet koks šalių nesutarimas dėl fakto ar (ir) teisės klausimų, kilęs iš sutartinių ar nesutartinių teisinių santykių, įskaitant prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, distribuciją, komercinį atstovavimą, faktoringą, nuomą, rangą, konsultavimą, inžinerines paslaugas, licencijavimą, investavimą, finansavimą, bankinę veiklą, draudimą, koncesiją, jungtinės veiklos kūrimą ir vykdymą, bet kokią kitokią pramonės ar verslo kooperaciją, žalos, padarytos pažeidus konkurencijos teisės normas, atlyginimą, sutartis, sudarytas viešųjų pirkimų pagrindu, prekių ar keleivių vežimą oru, jūra ir sausuma, bet tuo neapsiribojant.
37. Ginčai, kurie negali būti perduoti arbitražui, reglamentuojami KAĮ 12 straipsnyje. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, arbitražas negali spręsti ginčų, nagrinėtinų administracinių bylų teisena, ir nagrinėti bylų, kurių nagrinėjimas priskirtas Konstitucinio Teismo kompetencijai. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, ir ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš darbo ir vartojimo sutarčių, išskyrus atvejus, kai arbitražinis susitarimas buvo sudarytas po to, kai kilo ginčas. Pagal minėto straipsnio 3 dalį, arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu dėl arbitražinio susitarimo nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas.
38. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad KAĮ normos dėl nearbitruotinų ginčų yra imperatyvios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007). Kadangi šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyvių teisės normų galiojimo ir taikymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.157 straipsnio 1 dalis), t. y. susitarti dėl pagal įstatymą nearbitruotinų ginčų nagrinėjimo arbitraže, ginčų, patenkančių į nearbitruotinų ginčų sąrašą, negalima pripažinti arbitruotinais taikant sutarčių aiškinimo taisykles, tarp jų ir contra proferentem taisyklę, pagal kurią neaiškios sutarties sąlygos aiškinamos ją siūliusios šalies nenaudai, ar į sutartinių santykių sąžiningumo principo turinį patenkančią venire contra factum proprium taisyklę, draudžiančią sutarties šaliai veikti priešingai savo ankstesniems pareiškimams. Atsižvelgiant į tai, suinteresuotų asmenų atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai, susiję su nurodytų taisyklių taikymu, yra teisiškai nereikšmingi nagrinėjamam ginčui, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisakys.
39. Su ginčų arbitruotinumu tiesiogiai susiję ir KAĮ 50 straipsnyje įtvirtinti nacionalinio arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindai. Pagal KAĮ 50 straipsnio 4 dalį, teismas, nagrinėdamas skundą dėl arbitražo sprendimo, ginčo arbitruotinumą turi patikrinti ex officio. Taigi, imperatyvių arbitruotinumą nustatančių teisės normų taikymo negali būti išvengta ir taikant KAĮ 7 straipsnyje įtvirtintą teisės į prieštaravimą atsisakymo taisyklę. Kita vertus, nurodyta taisyklė, kuria, be kita ko, atsiliepime į kasacinį skundą remiasi suinteresuoti asmenys, nagrinėjamai bylai yra neaktuali, kadangi byloje nustatyta, jog pareiškėja prieštaravimus dėl Arbitražo teismo kompetencijos pareiškė iškart po to, kai gavo pranešimą apie arbitražą.
40. Nesutikdama su skundžiamos nutarties išvada, kad tarp šalių kilęs ginčas yra arbitruotinas, pareiškėja kasaciniame skunde teigia, kad ją padarydamas Lietuvos apeliacinis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-7-304/2011, 3K-3-510/2014 ir e3K-3-257-469/2017, pagal kurią ginčai, susiję su viešojo pirkimo sutarčių esminių sąlygų keitimu, negali būti sprendžiami arbitraže. Pareiškėjos teigimu, arbitražo byloje suinteresuotų asmenų pareikšti ieškinio reikalavimai yra ne dėl viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų Rangos sutarčių vykdymo, kaip nepagrįstai nusprendė Lietuvos apeliacinis teismas, o dėl šių sutarčių esminių sąlygų (kainos ir terminų) keitimo.
41. Pasisakydamas dėl teismo precedento taikymo taisyklių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 22 punktas; 2023 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-41-943/2023, 95 punktas). Taigi, taikant precedentą, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į reikšmingus teisinio reglamentavimo pokyčius, įvykusius po to, kai atitinkamas precedentas buvo suformuotas.
42. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2014, kuriomis kasaciniame skunde remiasi pareiškėja, pasisakant dėl ginčų, kylančių iš teisinių santykių vykdant viešojo pirkimo sutartis, arbitruotinumo, buvo aiškinamos iki 2012 m. birželio 30 d. galiojusios KAĮ redakcijos 11 straipsnio 1 dalies normos. 2012 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-2089 KAĮ buvo išdėstytas nauja redakcija, kuria, be kita ko, buvo siekiama susiaurinti nearbitruotinų ginčų sąrašą, atsižvelgiant į šiuolaikinio komercinio arbitražo tendencijas (Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 23, 137, 148, 163, 296, 340, 810, 811, 812, 813, 814, 815 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 8121 straipsniu įstatymo projektų aiškinamasis raštas). Naujos redakcijos KAĮ 3 straipsnio 11 dalyje, kitaip nei iki tol galiojusioje įstatymo redakcijoje, ginčai, kylantys iš sutarčių, sudarytų viešųjų pirkimų pagrindu, expressis verbis priskirti komercinių (t. y. pagal bendrąją taisyklę arbitruotinų) ginčų kategorijai. Be to, kitaip nei iki 2012 m. birželio 30 d. galiojusios KAĮ redakcijos 11 straipsnyje, naujos redakcijos KAĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog visi ginčai gali būti sprendžiami arbitraže, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis, o ginčai, kylantys iš viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų sutarčių, į šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą objektiniu aspektu nearbitruotinų ginčų sąrašą neįtraukti. Taigi, nurodytose kasacinio teismo nutartyse suformuota praktika nagrinėjamoje byloje gali būti vadovaujamasi tik tiek, kiek ji vis dar atitinka šiuo metu iš esmės pasikeitusį teisinį reglamentavimą.
43. Iki aptariamų KAĮ pakeitimų suformuotos kasacinio teismo praktikos aktualumą nagrinėjamam ginčui pareiškėja kasaciniame skunde grindžia tuo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011 ginčų, kylančių iš viešojo pirkimo sutarčių, nearbitruotinumas buvo konstatuotas ne remiantis KAĮ, o atsižvelgiant į imperatyvų viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą, kuris šiuo metu nėra iš esmės pasikeitęs. Pareiškėjos teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai KAĮ, o ne Pirkimų įstatymą pripažino lex specialis ir juo vadovavosi spręsdamas dėl kilusio ginčo arbitruotinumo, nors nurodytoje kasacinio teismo nutartyje specialiuoju įstatymu buvo laikomas būtent VPĮ. Teisėjų kolegija šį argumentą pripažįsta teisiškai nepagrįstu. Pirma, teisėjų kolegijos vertinimu, naujos redakcijos KAĮ 12 straipsnio 1 dalies lingvistinė formuluotė (visi ginčai gali būti sprendžiami arbitraže, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis) rodo įstatymų leidėjo valią būtent KAĮ 12 straipsnyje įtvirtinti baigtinį nearbitruotinų ginčų sąrašą. Antra, Pirkimų įstatyme, kuris yra specialusis įstatymas, reglamentuojantis pirkimų valdymo, atlikimo tvarką, įskaitant pirkimo–pardavimo sutarčių vykdymą ir ginčų sprendimo tvarką, pirkimų subjektų teises, pareigas ir atsakomybę (Pirkimų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis), nėra įtvirtinta nuostatų, pagal kurias kurie nors ginčai, kylantys iš viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų sutarčių, būtų laikomi nearbitruotinais, todėl kolizijos tarp KAĮ ir Pirkimų įstatymo šiuo klausimu nėra.
44. Pareiškėja kasaciniame skunde taip pat remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2013, kurioje ginčai dėl juridinio asmens veiklos tyrimo buvo pripažinti nearbitruotinais laikantis iki KAĮ pakeitimų suformuotos kasacinio teismo praktikos, neatsižvelgiant į tai, kad į KAĮ 12 straipsnyje įtvirtintą nearbitruotinų ginčų sąrašą tokio pobūdžio ginčai taip pat nėra įtraukti. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aptariamoje nutartyje iki KAĮ pakeitimų suformuota kasacinio teismo praktika buvo remiamasi atsižvelgiant ne tik į tai, kad teisinis reguliavimas, susijęs su juridinio asmens veiklos tyrimo procedūra, nepasikeitė, bet ir į tai, kad įstatymų leidėjas naujoje KAĮ redakcijoje neįtvirtino priešingos teismų praktikoje suformuluotai taisyklės dėl juridinio asmens veiklos tyrimo procedūros nearbitruotinumo. Tuo tarpu ginčai, kylantys iš sutarčių, sudarytų viešųjų pirkimų pagrindu, kitaip nei ginčai dėl juridinio asmens veiklos tyrimo, kaip minėta, naujoje KAĮ redakcijoje įstatymų leidėjo buvo expressis verbis priskirti komerciniams ginčams, o tai aiškiai liudija įstatymų leidėjo valią leisti tokio pobūdžio ginčus nagrinėti arbitraže.
45. Sutiktina su pareiškėja, kad civilinėse bylose Nr. 3K-7-304/2011 ir 3K-3-510/2014 suformuota praktika buvo iš dalies remiamasi ir vėlesnėse kasacinio teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-469/2015; 2017 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-469/2017), kuriose dėl ginčų, kilusių iš viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų sutarčių, objektinio arbitruotinumo buvo sprendžiama iš esmės atsižvelgiant į tai, ar konketus ginčas tiesiogiai patenka į VPĮ reguliavimo sritį. 2015 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-469/2015 kasacinis teismas išaiškino, kad vien tai, jog ginčas yra susijęs su viešaisiais pirkimais, nelemia tokio ginčo nearbitruotinumo; ginčai, kurie tiesiogiai nepatenka į VPĮ taikymo sritį (tarp jų ginčai, susiję su viešojo pirkimo sutarties vykdymu), yra arbitruotini. 2017 m. birželio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-469/2017 ginčas dėl viešųjų pirkimų sutarties sąlygų (kainos) keitimo buvo pripažintas nearbitruotinu atsižvelgiant į VPĮ 18 straipsnio 8 dalies nuostatą, pagal kurią pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus tokias pirkimo sutarties sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti VPĮ 3 straipsnyje nustatyti principai bei tikslai ir kai tokiems pirkimo sutarties sąlygų pakeitimams yra gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas.
46. Iš skundžiamos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties turinio matyti, kad teismas vadovavosi nurodyta kasacinio teismo praktika, padarydamas išvadą, jog dėl ginčo, kylančio iš viešųjų pirkimų pagrindu sudarytos sutarties, arbitruotinumo turi būti sprendžiama atsižvelgiant į tai, ar konkrečiu atveju iškilęs poreikis pakeisti viešojo pirkimo sutartį įgyvendinamas pagal toje jau sudarytoje ir vykdomoje sutartyje nustatytas sąlygas ir tvarką (o tai reiškia, kad tokiu atveju nereikia iš naujo organizuoti viešojo pirkimo procedūros), ar ne. Pirmuoju atveju ginčas kvalifikuotinas kaip ginčas dėl viešojo pirkimo sutarties vykdymo, bet ne dėl sutarties pakeitimo, ir yra arbitruotinas. Atsižvelgdamas į tai ir į tai, kad suinteresuotų asmenų arbitražo byloje reiškiami reikalavimai, nors suformuluoti kaip reikalavimai dėl Rangos sutarčių kainos ir terminų pakeitimo, pagal savo faktinį pagrindą iš esmės yra reikalavimai dėl kainos perskaičiavimo ir terminų pratęsimo pagal Rangos sutartyse ir jas pakeičiančiuose Susitarimuose nustatytas sąlygas, Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, kad tarp šalių yra kilęs ginčas ne dėl Rangos sutarčių sąlygų keitimo, o dėl jų vykdymo (inter alia, Rangos sutartis pakeitusiuose Susitarimuose nustatytos kainodaros taikymo).
47. Pareiškėja, nesutikdama su šia teismo išvada, kasaciniame skunde nurodo, kad ginčų, kylančių iš viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų sutarčių, arbitruotinumo atribojimas pagal poreikį organizuoti naują viešojo pirkimo procedūrą yra nepagrįstas, nes viešasis interesas turi būti saugomas ir tais atvejais, kai viešojo pirkimo sutarties pakeitimas pagal įstatymą leidžiamas neatliekant naujos pirkimo procedūros, be to, tokia išvada nėra suformuluota kasacinio teismo praktikoje. Pareiškėjos vertinimu, ginčas galėtų būti kvalifikuojamas kaip kilęs ne dėl viešojo pirkimo sutarties esminių sąlygų keitimo, o dėl sutarties vykdymo, tik tuo atveju, jei konkrečios sutarties keitimo sąlygos būtų buvusios nustatytos iš anksto išviešintuose pirkimo dokumentuose, o ne vėlesniuose, sutarties vykdymo metu pasirašytuose, dokumentuose (Susitarimuose), tačiau nagrinėjamu atveju to padaryta nebuvo.
48. Pasisakydama dėl šių pareiškėjos argumentų teisėjų kolegija, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad pagal nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos KAĮ 3 straipsnio 11 dalyje pateiktą komercinio ginčo apibrėžimą komerciniu ginču laikomas bet koks šalių nesutarimas dėl fakto ar (ir) teisės klausimų, kilęs iš viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų sutarčių, taigi, komerciniu bendrąja prasme laikomas tiek ginčas dėl tokios sutarties sąlygų keitimo, tiek dėl sutarties vykdymo. Be to, tokio pobūdžio ginčų priskyrimas komercinių ginčų kategorijai įstatymų leidėjo nėra siejamas su tuo, ar ginčas kilęs dėl esminės sutarties sąlygos. Kita vertus, tai, kad šioje teisės normoje aiškiai išskirti būtent ginčai, kylantys iš viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų sutarčių, leidžia padaryti išvadą, jog ginčai dėl viešųjų pirkimų procedūrų nepatenka į komercinio ginčo sąvoką pagal KAĮ ir todėl yra nearbitruotini. Atsižvelgiant į tai, skundžiamos nutarties išvada, kad tuo atveju, jei dėl konkretaus viešųjų pirkimų pagrindu sudarytos sutarties sąlygų pakeitimo pagal įstatymą reikia organizuoti naują viešojo pirkimo procedūrą, toks ginčas yra nearbitruotinas, yra teisiškai pagrįsta. Ši išvada iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse civilinėse bylose Nr. e3K-3-257-469/2017 ir 3K-3-450-469/2015 pateiktus išaiškinimus (jiems neprieštarauja).
49. Kita vertus, įstatymų leidėjui naujos redakcijos KAĮ aiškiai išreiškus valią dėl ginčų, kylančių iš sutarčių, sudarytų viešųjų pirkimų pagrindu, arbitruotinumo, nėra teisinio pagrindo iš tokių sutarčių kylančius ginčus pripažinti nearbitruotinais vien dėl to, kad jie pagal savo pobūdį yra susiję su imperatyvių teisės normų taikymu ir poreikiu ginti viešąjį interesą, ar dėl to, kad egzistuoja rizika, jog imperatyvios teisės normos arbitražo teismo bus pritaikytos netinkamai, o arbitražo procese, atsižvelgiant į jo ypatumus, pareiškėjos vertinimu, nėra sukurti pakankami viešojo intereso apsaugos mechanizmai. Imperatyvios viešųjų pirkimų teisės normos tiekėją ir perkančiąją organizaciją visais atvejais saisto ir po viešojo pirkimo sutarties sudarymo (šiuo klausimu žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-916/2023 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką), todėl toks aiškinimas iš esmės paneigtų įstatymų leidėjo valią leisti iš viešųjų pirkimų sutarčių kylančius ginčus nagrinėti arbitraže. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo spręsti, kad, priimant naujos redakcijos KAĮ, į pareiškėjos akcentuojamus arbitražo proceso ypatumus nebuvo atsižvelgta.
50. Antra, kasaciniame skunde iš esmės neginčijama, kad, tiek pagal KAĮ nuostatas, tiek pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, ginčai, susiję su viešojo pirkimo sutarties vykdymu, gali būti nagrinėjami arbitraže. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti skundžiamos nutarties išvadai, kad sutarties kainos apskaičiavimas (perskaičiavimas) pagal pačioje sutartyje nustatytas kainodaros taisykles kvalifikuotinas kaip sutarties vykdymas, o ne sutarties sąlygų (kainos) keitimas. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje nutartyje, nagrinėjamu atveju Susitarimai, kuriais buvo pakeista Rangos sutarčių kainodara, yra galiojantys, jų atitiktis Pirkimų įstatymo 97 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams neginčijama. Kadangi Rangos sutartis pakeičiantys Susitarimai yra sudėtinė Rangos sutarčių dalis, ginčas dėl sutarties kainos apskaičiavimo pagal Susitarimuose nustatytas taisykles (neprašant šių taisyklių modifikuoti) pagrįstai buvo teismo kvalifikuotas kaip ginčas dėl Rangos sutarčių sąlygų vykdymo.
51. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad preziumuojama, jog šalys, sudarydamos sutartis, žino jų sudarymą, aiškinimą, vykdymą bei neįvykdymo teisines pasekmes reglamentuojančius įstatymus ir jais vadovaujasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004). Sąlygoms, kurioms esant viešojo pirkimo sutartis jos vykdymo metu galės būti keičiama neatliekant naujos pirkimo procedūros, ir tokių pakeitimų leistinoms riboms esant aiškiai įtvirtintoms Pirkimų įstatymo 97 straipsnyje, nesant ginčo dėl šalių šio straipsnio pagrindu sudarytų Susitarimų teisėtumo, argumentas, kad Susitarimais nustatyta kainodara nebuvo išviešinta pradinėse pirkimo sąlygose, nėra teisiškai reikšmingas ir nepaneigia teismo išvados, kad sutarčių kainos perskaičiavimas pagal galiojančius Susitarimus yra Rangos sutarčių sąlygų vykdymas.
52. Nors pareiškėja pagrįstai nurodo, kad, aiškinant sutartį, sprendžiant iš jos kylančius ginčus, turi būti, inter alia, atsižvelgiama į sutarčiai taikytinas imperatyviąsias teisės normas (konkrečiu atveju – sprendžiant dėl suinteresuotų asmenų arbitražo byloje pareikštų reikalavimų patenkinimo galimybės išlieka aktualus Pirkimų įstatymo 97 straipsnio taikymas), ši aplinkybė, kaip jau minėta, pati savaime nelemia kilusio ginčo nearbitruotinumo. Teisės doktrinoje pažymima, kad net ir tais atvejais, kai viešojo pirkimo ginčas, vartojant šį terminą plačiąja reikšme, yra arbitruotinas, tai savaime nereiškia, jog bylą nagrinėjantis arbitražo teismas bus laisvas priimti sprendimą arba tenkinti ieškinį, nes pirmiausia turi būti privalomai vertinama, ar ieškinio reikalavimai nenustato pagal įstatymą draudžiamo viešojo pirkimo sutarties keitimo (Soloveičik, D. Viešųjų pirkimų ginčų arbitruotinumo problematika. Teisė, 2010, p. 35–54). Priimant dalinį sprendimą dėl Arbitražo teismo kompetencijos, suinteresuotų asmenų arbitražo byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas iš esmės nebuvo vertinamas (toks vertinimas bus atliekamas Arbitražo teismui priimant galutinį sprendimą, kuris nėra nagrinėjamo teisminio ginčo objektas), todėl kasacinio skundo argumentas, kad nustatant (perskaičiuojant) Rangos sutarčių kainą pagal suinteresuotų asmenų arbitražo byloje pareikštus reikalavimus kyla rizika, jog faktiškai bus padarytas esminis (t. y. pagal įstatymą neleistinas) viešųjų pirkimų sutarčių pakeitimas, nepatenka į šioje byloje nagrinėjamo ginčo ribas ir nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant dėl skundžiamos nutarties teisėtumo.
53. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija nusprendžia, kad Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, teisingai aiškino ir taikė objektinį arbitruotinumą reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo aktualios šiuo klausimu kasacinio teismo formuojamos praktikos ir padarė pagrįstą išvadą, kad arbitražo byloje tarp šalių nagrinėjamas ginčas yra arbitruotinas.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų peržengimo
54. Pagal KAĮ 50 straipsnio 1 dalį, arbitražo teismo sprendimas gali būti panaikintas, pateikus skundą Lietuvos apeliaciniam teismui šiame straipsnyje nustatytais pagrindais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Lietuvoje veikiančių arbitražų sprendimų teisminė priežiūra, kurios metu sprendžiama dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, vykdoma ne apeliacijos ar remisijos, o anuliavimo forma. Tai reiškia, kad teisme nagrinėjama byla dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo yra ne arbitražo bylos tąsa (tolimesnė arbitražo bylos stadija), o savarankiškas teisminis procesas, kurio metu patikrinama, ar egzistuoja KAĮ 50 straipsnyje įtvirtinti arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-228-823/2020, 24 punktas).
55. Skundai dėl arbitražo sprendimų nagrinėjami civilinio proceso tvarka, todėl jų nagrinėjimui taikomi bendrieji civilinio proceso principai, tarp jų ir dispozityvumo principas, be kita ko, draudžiantis teismui peržengti bylos nagrinėjimo ribas, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad, atsižvelgiant į KAĮ ir CPK įtvirtintą teisinį reglamentavimą, bylos dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo nagrinėjimo ribas iš esmės apibrėžia trys kriterijai: pareiškėjo skundo (ir atsikirtimų į jį) turinys, skundžiamo arbitražo teismo sprendimo turinys ir teismo pagal KAĮ ex officio tikrintini arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindai.
56. Pareiškėja kasaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas peržengė bylos pagal skundą dėl dalinio arbitražo sprendimo dėl kompetencijos nagrinėjimo ribas, nes ėmėsi nagrinėti klausimus, kuriuos arbitražo teismas galės spręsti tik priimdamas galutinį sprendimą, bei pateikė kategoriškas išvadas dėl ieškinio arbitražo byloje išnagrinėjimui iš esmės teisiškai reikšmingų aplinkybių – ar suinteresuotų asmenų arbitražo byloje pageidaujami Rangos sutarčių keitimai yra draudžiami (esminiai). Pasak pareiškėjos, ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimas dalinio sprendimo priėmimo ar jo peržiūros Lietuvos apeliaciniame teisme metu negali būti kategoriško pobūdžio, t. y. nei arbitražo teismui priimant dalinį sprendimą dėl kompetencijos, nei teismui nagrinėjant skundą dėl tokio sprendimo negali būti nustatomi prejudiciniai faktai dėl ieškinio pagrindo. Šioje stadijoje ginčo šalių teisiniai santykiai turi būti kvalifikuojami tik preliminariai, nepašalinant šalių teisės iki priimant galutinį arbitražo sprendimą įrodinėti ieškiniui tenkinti ir atmesti teisiškai reikšmingas aplinkybes.
57. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, pareiškėja iš esmės neginčija, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl dalinio Arbitražo teismo sprendimo, kuriuo patvirtinta arbitražo kompetencija nagrinėti šalių ginčą, turėjo kvalifikuoti šalių teisinius santykius tam, kad atsakytų į pareiškėjos skundo argumentus, susijusius su kilusio ginčo objektiniu arbitruotinumu (inter alia, ar tarp šalių kilęs ginčas dėl esminių Rangos sutarčių sąlygų keitimo, kuris, pareiškėjos teigimu, yra nearbitruotinas). Taigi, kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad teismas, kvalifikuodamas ginčo šalių santykius, peržengė skundu apibrėžtas šios bylos nagrinėjimo teisme ribas. Pareiškėja iš esmės argumentuoja, kad su šalių teisinių santykių kvalifikavimu susiję teismo motyvai yra kategoriško pobūdžio ir dėl to riboja pareiškėjos teisę iki priimant galutinį arbitražo sprendimą arbitražo procese įrodinėti ieškiniui tenkinti ir atmesti teisiškai reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.
58. Skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi išspręstas arbitražo kompetencijos nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą klausimas. Lietuvos apeliacinis teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad Arbitražo teismas tarp šalių kilusį ginčą arbitruotinumo tikslais pagrįstai kvalifikavo kaip ginčą dėl Rangos sutarčių vykdymo, o ne šių sutarčių sąlygų keitimo. Imperatyvių teisės normų turi būti paisoma tiek keičiant sutarties sąlygas, tiek jas vykdant, todėl tokia teismo išvada savaime nereiškia, jog suinteresuotų asmenų (ieškovių arbitražo byloje) pareikšti reikalavimai yra pagrįsti ir gali būti tenkinami, inter alia, pagal Rangos sutartims taikytinas imperatyvias teisės normas. Į klausimą dėl to, ar šie reikalavimai yra pagrįsti, bus atsakyta Arbitražo teismui priimant galutinį sprendimą. Skundžiamoje nutartyje išvada, kad suinteresuotų asmenų arbitražo byloje pareikšti reikalavimai yra pagrįsti ir tenkintini, nėra padaryta.
59. Kasaciniame skunde nurodoma, kad kategoriškos (pareiškėjos teigimu – bylos nagrinėjimo ribas peržengiančios) teismo išvados dėl suinteresuotų asmenų pareikštų reikalavimų pagrįstumo pateiktos skundžiamos nutarties 51–54 punktuose. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, nurodytais punktais teismas tik atsakė į pareiškėjos skunde iškeltus argumentus dėl to, ar suinteresuotų asmenų arbitražo byloje pareikšti reikalavimai turi būti kvalifikuojami kaip reikalavimai pakeisti esmines Rangos sutarčių sąlygas ir dėl šios priežasties pripažintini nearbitruotinais. Toks vertinimas teismo buvo atliktas tik arbitražo kompetencijos nustatymo tikslais, todėl nesaisto arbitražo bylą iš esmės nagrinėjančio Arbitražo teismo sprendžiant dėl suinteresuotų asmenų pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad skundžiama nutartimi buvo nepagrįstai apribotos pareiškėjos procesinės teisės arbitražo byloje.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
60. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija nusprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepagrindžiamas esminis teisės normų pažeidimas ar nukrypimas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, kuris sudarytų pagrindą kasaciniam teismui panaikinti skundžiamą nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai), todėl skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos kasacinis skundas atmetamas.
61. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį skundą atmetus, ieškovo kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
62. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
63. Atmetus pareiškėjos kasacinį skundą, jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.
64. Suinteresuoti asmenys turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą kasaciniame teisme. Suinteresuotas asmuo UAB „Enersense“ prašo priteisti iš pareiškėjos 9002,40 Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą ir pateikė išlaidų dydį bei jų apmokėjimo faktą patvirtinančius įrodymus. Prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas viršija teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių 7, 8.14 punktuose nurodytus dydžius, pagal kuriuos gali būti reikalaujamas ne didesnis nei 1,7 už praėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, t. y. ne daugiau kaip 3400,17 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą, dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos pobūdį, spręstų byloje klausimų sudėtingumą, advokatų teikiamų teisinių paslaugų pastovumą, Rekomendacijų nustatytus dydžius ir vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, priteisia suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjos 3400,17 Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.
65. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjos akcinės bendrovės LITGRID (j. a. k. 302564383) 3400,17 Eur (tris tūkstančius keturis šimtus Eur 17 ct) suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Enersense“ (j. a. k. 123855155) naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Artūras Driukas
Agnė Tikniūtė
