Civilinė byla Nr. e3K-3-46-403/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01094-2017-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.6.11.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Gedimino Sagačio ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės 585-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės 585-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos ieškinį atsakovui R. G. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, įtvirtinančių daugiabučio namo patalpų savininko pareigą sumokėti už jam tiekiamą šilumos energiją ir reglamentuojančių tinkamiausio šilumos paskirstymo metodo parinkimą, aiškinimo bei taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 684,82 Eur skolą, 33,98 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad yra atsakinga už daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) administravimą. Atsakovas, kuriam nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini), nevisiškai atsiskaitė su ieškove už komunalines paslaugas, suteiktas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. lapkričio 31 d. (skola 684,82 Eur). Ieškovei pareikalavus sumokėti skolą, atsakovas nurodė, kad yra visiškai atsiskaitęs, savo skaičiavimus grindė Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) 2013 m. balandžio 17 d. raštu „Dėl šilumos paskirstymo metodo derinimo“ Nr. R2-1189.
4. Ieškovė teigia, kad šilumos kiekio pastate paskirstymo (išdalijimo gyventojams) ir apskaičiavimo už paskirstytą šilumą metodas (toliau bendrąja prasme – šilumos paskirstymo metodas), kuriuo remiasi atsakovas, yra rekomendacinio pobūdžio; ieškovės narių 2014 m. balandžio 14 d. visuotiniame susirinkime šio metodo taikymui buvo nepritarta. Be to, atsakovo pozicija prieštarauja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-28373-854/2014 padarytoms išvadoms.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nustatė, kad iki šios bylos iškėlimo dėl ginčų tarp ieškovės ir atsakovo buvo priimti šie teismo ir neteisminių institucijų sprendimai:
6.1. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 9 d. sprendimu iš dalies patenkino R. G. ieškinį ir įpareigojo 585-ąją daugiabučio namo statybos bendriją sureguliuoti namo (duomenys neskelbtini) šildymo sistemą (civilinė byla Nr. 2-1713-656/2008);
6.2. VKEKK, remdamasi atsakovo kreipimusi, 2013 m. balandžio 17 d. raštu pateikė ieškovei derinti šilumos paskirstymo metodą. Ieškovės narių 2014 m. balandžio 14 d. susirinkime nutarta atmesti VKEKK pasiūlymą ir taikyti iki tol naudotą šilumos paskirstymo metodą.
6.3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu atmetė 585-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos ieškinį R. G. dėl skolos priteisimo ir iš dalies patenkino R. G. priešieškinį 585-ajai daugiabučių namų savininkų bendrijai dėl nuostolių atlyginimo (civilinė byla Nr. 2-2177-600/2013); nurodė, kad atsakovas, reikalaudamas atlyginti žalą, negalėjo remtis nepatvirtintu šilumos paskirstymo metodu. Šis sprendimas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartimi paliktas nepakeistas (civilinė byla Nr. 2A-1423-656/2014).
6.4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu atmetė R. G. ieškinį 585-ajai daugiabučių namų savininkų bendrijai dėl bendrijos visuotinio narių susirinkimo 2014 m. balandžio 14 d. nutarimo pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo sušaukti naują susirinkimą (civilinė byla Nr. 2-28373-854/2014), nurodė, kad svarbu atskirti šilumos paskirstymo metodo pasirinkimą, kai vartotojai (bendraturčiai) bendru sutarimu pasirenka vieną iš VKEKK rekomenduojamų metodų, ir metodo taikymą, kai, vartotojams nepasirinkus metodo, jį taiko šilumos tiekėjas;
6.5. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTY5OC03OTgvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1698-798/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1698-798/2015">2A-1698-798/2015</a>); nurodė, kad dviejuose namo (duomenys neskelbtini) butuose (taip pat ir atsakovo bute) neišmontuoti (nėra duomenų, kad jie išjungti) neprojektiniai įrenginiai (grindų šildymo sistema), nors vonioms ir kitokioms patalpoms šildyti draudžiama naudoti karšto vandens sistemoje cirkuliuojantį vandenį; nėra duomenų apie tai, jog pasiūlymą dėl metodo derinimo rengusi VKEKK buvo informuota apie name esančius, bet tipiniame projekte nesuprojektuotus įrenginius.
7. Teismas nustatė, kad namas (duomenys neskelbtini) pastatytas 1995 m.; atsakovas nurodė, kad savo buto vonioje grindų šildymą įsirengė, kai įsigijo butą nurodytame name, t. y. 1997 m. Teismas pažymėjo, kad draudimas naudoti karšto vandens sistemoje cirkuliuojantį vandenį vonioms ir kitokioms patalpoms šildyti nustatytas Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 4-253, 37 punkte. Taigi tuo metu, kai atsakovas įrengė vonios grindų šildymą, pirmiau nurodyto draudimo nebuvo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklės taikytinos tik projektuojant ir įrengiant naujas bei rekonstruojant esamas karšto vandens sistemas ir netaikytinos jau įrengtoms sistemoms (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/SS00MTI0LTgxNS8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'I-4124-815/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="I-4124-815/2008">I-4124-815/2008</a>). Dėl nurodytų aplinkybių teismas sprendė, kad ieškovė nepagrįstai laikėsi pozicijos, jog tol, kol atsakovas neatjungė savo buto vonios grindų šildymo nuo karšto vandens cirkuliacijos sistemos, negali būti taikomas VKEKK 2013 m. balandžio 17 d. raštu pateiktas derinti metodas.
8. Teismas nustatė, kad VKEKK 2013 m. balandžio 17 d. raštu ieškovei pateikto derinti šilumos paskirstymo metodo 1.7 punkte nurodyta, jog šis metodas gali būti taikomas, esant atskiruose butuose skirtingos temperatūros cirkuliaciniam vandeniui, pratekančiam pro tą pačią karšto vandens sistemą, prie kurios prijungtas taip pat ir grindinis šildymas; metodo 6–7 punktuose atsižvelgta į įrengtą šildomų grindų plotą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad VKEKK 2013 m. balandžio 17 d. raštu ieškovei pateiktas derinti metodas atitinka namo (duomenys neskelbtini) šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus (Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis).
9. Iš UAB „Vilniaus energija“ 2014 m. spalio 2 d. rašto teismas nustatė, kad namo (duomenys neskelbtini) butų ir kitų patalpų savininkams mokesčiai už šilumą ir karštą vandenį apskaičiuojami pagal VKEKK 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4: iš įvadiniu pastate esančiu šilumos apskaitos prietaisu išmatuoto šilumos kiekio atimamas šilumos kiekis, suvartotas pagal gyventojų deklaruotus rodmenis ir (arba) pagal normatyvus priskirtam šaltam vandeniui pašildyti ir jo temperatūrai palaikyti, o likusi šilumos dalis priskiriama butų naudingojo ploto ir bendrojo naudojimo patalpų šildymui bei paskirstoma proporcingai visų butų (patalpų) naudingiems (bendriems) plotams. Iš šios nutarties 6 punkte nurodytų civilinių bylų duomenų teismas nustatė, kad per atsakovo vonios kambario šildytuvą pratekančio karšto vandens temperatūra buvo 38 ir 37 °C, nors, pagal higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymu, 26.2 punktą, legioneliozių prevencijai pastato karšto vandens sistemoje vandens temperatūra turi būti 50–60 °C. Įvertinęs nustatytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad mokestis už atsakovo butui tiekiamą šilumą ir karštą vandenį bei prašoma priteisti skola buvo apskaičiuoti ne pagal namo (duomenys neskelbtini) šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantį metodą.
10. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas, už jo butui tiektą šilumą ir karštą vandenį mokėdamas pagal VKEKK 2013 m. balandžio 17 d. raštu pateiktą derinti metodą, t. y. jame nustatytus parametrus: šilumos normą butui per mėnesį, šildymo įrenginius bute, pastato aukštų skaičių, sumokėjo ne už visą jam faktiškai patiektą šilumos kiekį ir karštą vandenį, juolab kad atsakovas neturi pareigos mokėti daugiau, negu faktiškai gavo šilumos ir karšto vandens.
11. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. liepos 10 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
12. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su šios nutarties 9–10 punktuose nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė neginčijo, jog ji įstatymų nustatyta tvarka nebuvo pasirinkusi šilumos paskirstymo metodo, todėl būtent ji privalėjo įrodyti, kad jos faktiškai taikytas metodas atitiko pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus apskaitos prietaisus. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovė šios aplinkybės neįrodė.
13. Teismas nurodė, kad šioje byloje buvo nagrinėjami kito pobūdžio reikalavimai nei civilinėje byloje Nr. 2-2177-600/2013 (bylos numeris ją nagrinėjant apeliacine tvarka – <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTQyMy01NjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1423-565/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1423-565/2014">2A-1423-565/2014</a>); nurodytoje byloje teismai nevertino, ar ieškovės faktiškai taikomas šilumos paskirstymo metodas atitinka Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies reikalavimus, todėl įrodymus dėl atsakovo bute įrengto grindų šildymo bei VKEKK raštą vertino kitais aspektais.
14. Teismas sprendė, kad ieškovei galioja Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga išmatuoti ir įvertinti, kokia viso pastato (visų butų) bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka atsakovui; ji negali savo nuožiūra taikyti metodo, neužtikrinančio šios pareigos įgyvendinimo, t. y. ieškovė negali apmokestinti atskiriems butams tiekiamos šilumos, neišmatavusi ir neįvertinusi atskiram butui tenkančio šilumos kiekio. Faktas, kad atsakovo buto vonios grindys yra šildomos, šios pareigos nepanaikina. Ieškovei skaičiuojant bet kuriam butui tenkantį šilumos kiekį nėra draudžiama atsižvelgti į atsakovo bute įrengtą grindinį šildymą, tačiau tik taip, kad tai atitiktų Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas.
15. Ieškovės pareiga išmatuoti ir įvertinti, kokia suvartoto šilumos kiekio dalis tenka atsakovui, kyla ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.85 straipsnio 6 dalį. Pagal bendruosius civilinės teisės principus, ieškovė neturi teisės reikalauti mokėti už atsakovui nepatiektą šilumos kiekį, taip pat neturi teisės apskaičiuoti pastato suvartotą šilumos kiekį teisingai nenustačiusi, kokia dalis bendrai suvartoto šilumos kiekio tenka kiekvienam butui.
16. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklių 37 punkto, nes atsakovas grindų šildymą įrengė dar iki šio teisės akto įsigaliojimo, kai draudimo įrengti tokį šildymą nebuvo, taip pat sprendime rėmėsi teismų praktika (šios nutarties 7 punktas).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnio, 279 straipsnio 4 dalies nuostatas, paneigė įsiteisėjusių teismo sprendimų, priimtų civilinėse bylose Nr. 2-2177-600/2013, Nr. 2-28373-854/2014 (šios nutarties 6.3–6.5 punktai), prejudicialumą, nepagrįstai neatsižvelgė į šiose bylose priimtuose procesiniuose sprendimuose teismų padarytas išvadas.
17.2. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, kol vartotojai pasirenka šilumos paskirstymo metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Šilumos tiekėjos UAB „Vilniaus energija“ 2014 m. spalio 2 d. raštas patvirtina, kad ginčo gyvenamajame name buvo ir yra taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, patvirtintas VKEKK 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19. Teismai, spręsdami, kad atsakovui gali būti taikomas jo pageidaujamas VKEKK 2013 m. balandžio 17 d. parengtas rekomenduojamas šilumos paskirstymo metodas, pažeidė CK 4.75 straipsnyje nustatytas kitų ieškovės administruojamo daugiabučio gyvenamojo namo gyventojų teises, nes paneigė privalomus ieškovės narių 2014 m. balandžio 14 d. susirinkimo nutarimus, kuriais, be kita ko, nuspręsta netaikyti atsakovo pateikto VKEKK pasiūlyto šilumos paskirstymo metodo ir taikyti iki tol naudotą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Be to, ginčas dėl ieškovės narių 2014 m. balandžio 14 d. visuotinio susirinkimo nutarimų teisėtumo buvo išspręstas civilinėje byloje Nr. 2-28373-854/2014, todėl nagrinėjamoje byloje teismai neturėjo teisinio pagrindo kvestionuoti šilumos paskirstymo metodo teisėtumo ar šio metodo atitikties namo karšto vandens sistemai ir įrengtiems apskaitos prietaisams.
17.3. Šioje byloje šalys nereiškė reikalavimų dėl name (duomenys neskelbtini) taikomo šilumos paskirstymo metodo teisėtumo ar jo pakeitimo, todėl bylą nagrinėję teismai ne tik peržengė byloje pareikšto ieškinio reikalavimų ribas, bet ir pažeidė CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę – nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas sumokėjo ne už visą jam faktiškai patiektą šilumos kiekį ir karštą vandenį. Ieškovė pateikė detalius duomenis apie atsakovo skolą ir laiką, kada ši susidarė, o atsakovas pripažino, kad sąmoningai nemokėjo ieškovei jos nurodytų sumų, bylos duomenys patvirtina, kad jis savarankiškai skaičiavo mokestį už karštam vandeniui paruošti sunaudotą energiją, neteisėtai rėmėsi bendrijos narių nepatvirtintu paskirstymo metodu.
17.4. Teismai, akcentuodami lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą, formaliai atsisakė taikyti Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklių 37 punkte nurodytą imperatyvią nuostatą, tai darė selektyviai, nes rėmėsi Šilumos ūkio įstatymu, priimtu 2003 m. gegužės 20 d., taip pat Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklėmis, patvirtintomis VKEKK 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121, taikė VKEKK 2013 m. balandžio 17 d. rekomenduotą metodą. Be to, savo atsisakymą taikyti Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklių 37 punktą teismai grindė jokiomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrįstu atsakovo teiginiu (subjektyvia prielaida), kad grindų šildymą vonioje jis įsirengė tik 1997 metais, t. y. prieš įsigaliojant nurodytam teisės aktui.
17.5. Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 10 punkte nurodyta, kad paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistema įrengta pagal projektą ir atitinka privalomuosius reikalavimus; turi būti atkurta iki savavališkai atliktos sistemos rekonstrukcijos buvusi padėtis arba bendraturčiai turi priimti sprendimą dėl pastato ar jo dalies šildymo ir karšto vandens sistemos rekonstrukcijos įteisinimo; tik nustatyta tvarka įteisinus pakeitimus, vartotojai pasirenka paskirstymo metodą. Skundžiamais procesiniais sprendimais teismai taikė atsakovui jo vienvaldiškai nurodytą šilumos paskirstymo metodą, pateisino neteisėtą pastato karšto vandens cirkuliacinės sistemos rekonstrukciją (įrengtą grindų šildymą) bei objektyviai įrodytą dėl to atsiradusį kitų gyventojų teisės į tinkamos temperatūros karštą vandenį pažeidimą (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTY5OC03OTgvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1698-798/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1698-798/2015">2A-1698-798/2015</a>). Atsakovui siekiant, kad jam būtų taikomas kitas metodas, privalo būti taikomas reglamentavimas, aiškiai įpareigojantis prieš pasirenkant šilumos paskirstymo metodą išmontuoti visus neprojektinius patalpų šildymo įrenginius arba juos teisės aktų nustatyta tvarka įteisinti.
17.6. Teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose citavo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTY5OC03OTgvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1698-798/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1698-798/2015">2A-1698-798/2015</a> nurodytas išvadas, tačiau priėmė priešingą sprendimą, kad atsakovui turi būti taikomas ieškovės 2014 m. balandžio 14 d. visuotinio narių susirinkimo nutarimu nepasirinktas VKEKK 2013 m. balandžio 17 d. raštu rekomenduotas šilumos paskirstymo metodas, pažeidė pirmiau nurodyto Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklių 37 punkto ir Šilumos paskirstymo vartotojams metodų renginio ir taikymo taisyklių 10 punkto nuostatas. Ieškovė apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į šiuos esminius teisės taikymo pažeidimus, tačiau apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą dėl šių ieškovės argumentų nebuvo pasisakyta, taip pažeidžiant ieškovės teisę į teisminę gynybą ir teisingą ginčo išsprendimą.
17.7. Teismai, pažeisdami CPK 4 straipsnio nuostatas, nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo praktika (šios nutarties 7, 16 punktai); šis teismas neformuoja administracinių teismų praktikos, juo labiau – bendrosios kompetencijos teismų praktikos, nurodytas sprendimas priimtas anksčiau nei prieš 8 metus, nėra aišku, ar jis nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka ir ar yra įsiteisėjęs. Bet to, administracinėje byloje Nr. 1-4124-815/2008 buvo nagrinėjamas iš esmės kitoks ginčas (dėl valstybinės valdžios institucijos atsisakymo derinti siūlomą šilumos paskirstymo metodą), taikytas kitas teisinis reglamentavimas, analizuotos iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės.
17.8. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė teisingam ginčo sprendimui esminę reikšmę turintį teisės aktą – Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, tačiau teismai, pažeisdami CPK 3 straipsnio 1 dalį, 331 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir esmines ieškovės procesines teises, nepasisakė dėl šio teisės akto taikymo šalių ginčui. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 227.6 punkte (pateikiant skundą galiojusios redakcijos 235.6 punkte) nustatyta daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininko pareiga atjungti neteisėtai įrengtą grindinį šildymą nuo karšto vandens cirkuliacijos linijos ir atkurti pagal projektą savo lėšomis nepriklausomai nuo to, kada ir kaip buvo padaryti nukrypimai. Šioje teisės normoje įtvirtinta teismų taikyto principo lex retro non agit išimtis. Jos netaikydami, teismai neteisingai išsprendė ginčą, jų pateiktas aiškinimas prieštarauja principui ex injuria jus non oritur (iš ne teisės teisė neatsiranda).
17.9. Teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis), nepagrįstai įpareigojo ieškovę paneigti atsakovo subjektyvius tariamai negauto šilumos kiekio skaičiavimus (CPK 178 straipsnis), paremtus CK 4.75 straipsnyje nustatyta tvarka nepasirinktu šilumos paskirstymo metodu. Teismai taip pat pažeidė CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 331 straipsnio 4 dalį, nes procesinių sprendimų motyvuojamosiose dalyse nepasisakė, kodėl atmetė ieškovės argumentus ir įrodymus, susijusius su šilumos tiekėjos UAB „Vilniaus energija“ 2014 m. spalio 2 d. rašte pateiktais paaiškinimais dėl ginčo gyvenamajame name taikomo šilumos paskirstymo metodo, dėl ieškovės narių 2014 m. balandžio 14 d. susirinkimo nutarimų ir įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-28373-854/2014, pažeidė CPK 6 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą.
18. Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
18.1. Teismai, tinkamai nustatę ginčo esmę (dėl reikalaujamos skolos už šilumos energiją pagrįstumo), teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių. Kadangi ieškovė nėra pasirinkusi šilumos paskirstymo metodo, tai ji byloje turėjo pagrįsti, kad jos taikomas metodas atitinka Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Šios ieškovės pareigos nepanaikino nutarties 6 punkte nurodyti teismų procesiniai sprendimai, nes jie priimti bylose, kuriose nebuvo spręsta dėl ieškovės taikomo metodo atitikties pirmiau nurodytam reguliavimui. Ieškovė pateikė UAB „Vilniaus energija“ 2014 m. spalio 2 d. raštą, tačiau šis subjektas nekompetentingas spręsti dėl taikomo metodo tinkamumo, jo funkcija – centralizuotai tiekti šilumą iki pastato ir gauti iš ieškovės mokestį už visą namui patiektą šilumą, be to, nurodytame rašte neįvertinta aplinkybė, kad šildymo sistema įrengta dviem aukštais aukštesniame, nei buvo nurodyta jo techniniame projekte, name.
18.2. Kasaciniame skunde nurodytose civilinėse bylose (šios nutarties 17.1 punktas) nustatytos aplinkybės nelaikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje. Civilinėje byloje Nr. 2-2177-600/2013 (nagrinėjant bylą apeliacine tvarka – Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTQyMy01NjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1423-565/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1423-565/2014">2A-1423-565/2014</a>) teismai sprendė dėl kito ginčo dalyko, nesvarstė klausimo, ar ieškovės faktiškai taikomas metodas atitinka Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies reikalavimus, R. G. nebuvo pareiškęs savarankiškų reikalavimų, todėl teismų argumentas, kad R. G. savo reikalavimui pagrįsti negalėjo remtis nepatvirtintu metodu, nereiškia išvados, jog ieškovės taikomas metodas atitinka Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies reikalavimus, ir nepanaikino ieškovės pareigos tai įrodyti. Nagrinėjamoje byloje teismai ekspertizės išvadą dėl atsakovo bute įrengto vonios grindų šildymo ir VKEKK 2013 m. balandžio 17 d. raštą vertino kitais aspektais, kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
18.3. Teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovė nėra pasirinkusi šilumos paskirstymo metodo, neįpareigojo taikyti konkretų metodą, tinkamai taikė Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, pagal kurią ieškovei kyla pareiga išmatuoti ir įvertinti, kokia viso pastato (visų butų) bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka konkrečiam butui. Tokia pareiga ieškovei kyla ir iš CK 4.85 straipsnio 6 dalies, pagal kurią butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai negali apriboti butų ir kitų patalpų savininkų bei trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Šios bylos atveju tai reiškia, kad ieškovė neturi teisės reikalauti mokėti už atsakovui nepatiektą šilumos kiekį. Tai, kad ieškovės narių 2014 m. balandžio 14 d. susirinkime buvo nutarta atmesti VKEKK 2013 m. balandžio 17 d. raštu pasiūlytą metodą ir toliau taikyti iki tol naudotą šilumos paskirstymo metodą, neįrodo, jos šis metodas atitinka Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
18.4. Ieškovės argumentai dėl CK 4.75 straipsnio pažeidimo (šios nutarties 17.2 punktas) nepagrįsti. Situacijas dėl gyvenamajam namui tiekiamos šilumos kiekio dalies, tenkančios konkrečiam butui, apskaičiavimo pagrįstumo tuo atveju, kai nėra pasirinktas šilumos kiekio paskirstymo metodas, reglamentuoja specialiosios teisės normos (Šilumos ūkio įstatymas, Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklės). Šios normos yra privalomos ieškovei, bendrijos narių susirinkimo negali būti pakeistos ar taikomos kitaip. Kadangi ieškovės nariai konkretaus metodo nebuvo pasirinkę, tai, nesant duomenų, kad ieškovės faktiškai naudojamas metodas atitinka Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies reikalavimus, teismai neturėjo pagrindo jo taikyti.
18.5. Teismai neperžengė ieškinio ribų, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Nagrinėjamoje byloje nebuvo teisinio pagrindo taikyti ieškovės narių susirinkimo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą, nes juo teisės aktuose nustatyta tvarka nebuvo pasirinktas konkretus šilumos paskirstymo metodas. Šios išvados nekeičia aplinkybė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-28373-854/2014 nurodytas susirinkimo sprendimas paliktas galioti.
18.6. Teismai pagrįstai sprendė, kad įrengdamas vonios grindų šildymą atsakovas teisės aktų nepažeidė, nes draudimas tai daryti atsirado vėliau. Atsakovas byloje nurodė, kad vonios grindų šildymą įsirengė 1997 m., pateikė buto įsigijimo duomenis ir duomenis apie tai, jog namas pagal projektą turėjo turėti 9 aukštus, tačiau buvo pastatytas 11 aukštų. Ieškovė šių duomenų nenuginčijo, atsisakė pateikti gyvenamojo namo projektą, taigi nesinaudojo procesinėmis teisėmis (pareigomis) tinkamai atsikirsti į priešingos šalies argumentus ir pateikti juos paneigiančius įrodymus (CPK 12, 42 straipsniai).
18.7. Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 10 punktas taikytinas visai namo šildymo sistemai (ieškovei, jei ji rinktųsi konkretų taisyklėse reglamentuotą metodą), bet ne atsakovo butui; šios sistemos įrengimui esminę reikšmę turi gyvenamojo namo projekte nurodytas aukštų skaičius – sistema, suprojektuota 9 aukštų pastatui, negali atitikti 11 aukštų namo šildymo sistemos privalomų reikalavimų. Pagrįstai konstatavę, kad ieškovė šilumos paskirstymo metodo nėra pasirinkusi, teismai neprivalėjo taikyti Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 10 punkto.
18.8. Šios nutarties 17.7 punkte nurodyti kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/SS00MTI0LTgxNS8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'I-4124-815/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="I-4124-815/2008">I-4124-815/2008</a> buvo sprendžiamas VKEKK ir daugiabučių namų savininkų bendrijos ginčas dėl Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklių taikymo iki šių taisyklių įsigaliojimo suprojektuotiems ir pastatytiems statiniams bei juose įrengtoms šildymo sistemoms, teismas konstatavo, kad Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklės taikytinos tik projektuojant ir įrengiant naujas bei rekonstruojant esamas karšto vandens sistemas ir netaikytinos jau įrengtoms sistemoms. Taigi teismas pagal savo kompetenciją pasisakė dėl to, kad administracinis norminis aktas neturi grįžtamosios galios. Šis sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, jame pateikti išaiškinimai dėl teisės aktų taikymo galioja ir turi būti vienodai taikomi visiems asmenims, net ir nedalyvavusiems konkrečiame ginče.
18.9. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 227.6 punkte reglamentuojamas neteisėtai įrengto grindinio šildymo atjungimas. Nė vienoje iš šios nutarties 6 punkte nurodytų civilinių bylų nėra konstatuota, kad atsakovas vonios grindinį šildymą būtų įsirengęs neteisėtai, tokia aplinkybė neįrodyta ir šioje byloje. Atsakovas dėl įrengto vonios grindų šildymo teisėtumo pateikė išsamius duomenis.
18.10. Teismai pagrįstai netaikė Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, nes jos priimtos įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. liepos 1 d., ir reglamentuoja tik tokio grindinio šildymo, kuris įrengtas ne anksčiau, nei įsigaliojo įstatymas, atvejus. Be to, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. D1-595/1-201 „Dėl daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomųjų reikalavimų patvirtinimo“ suformuluoti skirtingi Privalomieji reikalavimai karšto vandens sistemoms, suprojektuotoms iki 2003 m. liepos 1 d. ir po 2003 m. liepos 1 d.
18.11. Teismai visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo reikšmingas bylos aplinkybes, įvertino tiek į šią bylą pateiktus įrodymus, tiek įrodymus, esančius anksčiau išnagrinėtose prie šios bylos prijungtose bylose, iš įrodymų visumos padarė išvadą apie ieškinio nepagrįstumą (CPK 176 straipsnio 1 dalis) bei jį atmetė.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl taikomo šilumos paskirstymo metodo tinkamumo vertinimo sprendžiant ginčą dėl skolos priteisimo iš šilumos vartotojo
19. Atsiskaitymo su šilumos tiekėju tvarka reglamentuojama Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam paskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal VKEKK rekomenduojamus taikyti ar su jais suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartota šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.
20. Šilumos paskirstymo metodų rengimo ir taikymo taisyklių 18 punkte detalizuota, kad paskirstymo metodas gali būti taikomas ne mažiau kaip vieno pastato visoms šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių šalims sutarus ir jį nurodžius šalių pagal individualiai aptartas sąlygas pasirašytose sutartyse, laikantis Šilumos paskirstymo metodų rengimo ir taikymo taisyklių 18.1–18.4 punktų nuostatų.
21. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šilumos paskirstymo metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš VKEKK rekomenduotų taikyti metodų. Vadovaujantis CK 4.85 straipsnio ir Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – DNSBĮ) 12 straipsnio 1 dalimi, sprendimas dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo priimamas daugiabučio namo bendraturčių daugumos sprendimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODYtOTE2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-386-916/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-386-916/2016">3K-3-386-916/2016</a> 25 punktą; 2017 m. rugsėjo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzQtNjg3LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-334-687/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-334-687/2017">3K-3-334-687/2017</a> 57 punktą).
22. Pastato bendraturčiams nepriėmus sprendimo dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo, šilumos paskirstymo metodą, labiausiai atitinkantį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos tipą bei šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo–vartojimo riba įrengtus atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, iš VKEKK rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų parenka šilumos tiekėjas (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Dėl šios normos kasacinio teismo yra konstatuota, kad Šilumos ūkio įstatymas šilumos tiekėjui nenustato pareigos gauti šilumos vartotojų sutikimą dėl konkretaus šilumos paskirstymo metodo taikymo ar pakeitimo. Tačiau nepaisant to, šilumos tiekėjas yra teisės aktų įpareigotas taikyti pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantį šilumos paskirstymo metodą (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis) ir yra ribojamas Šilumos paskirstymo metodų rengimo ir taikymo taisyklių nuostatų, kurių 29 punkte nurodyti tipiniai atvejai, kada šilumos tiekėjas turi taikyti tam tikrą šilumos paskirstymo metodą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTgtMzEzLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-418-313/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-418-313/2017">3K-3-418-313/2017</a> 39 punktą).
23. Apibendrinant nurodytą reguliavimą ir jį aiškinant suformuotą kasacinio teismo praktiką darytina išvada, kad konkretaus pastato šilumos vartotojai turi teisę pasirinkti vieną (visiems tam pastatui tiekiamos šilumos energijos vartotojams taikomą) šilumos paskirstymo metodą, o jiems to nepadarius, vieną iš VKEKK rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų, labiausiai atitinkantį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos tipą bei šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo–vartojimo riba įrengtus atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, parenka šilumos tiekėjas. Tokiu reguliavimu yra siekiama užtikrinti, kad būtų atsiskaityta už visą pastatui patiektą šilumos energiją ir pastatui patiektos šilumos kiekis būtų paskirstytas (išdalytas gyventojams) bei mokėtinos sumos už paskirstytą šilumą apskaičiuotos teisingai.
24. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl skolos už šilumos energiją priteisimo – ieškovė (daugiabučio namo administratorė) prašė teismo priteisti iš atsakovo (vieno iš daugiabučio namo butų savininkų) skolą už neapmokėtą šiam butui patiektą šilumos energiją. Nesutikdamas su ieškiniu, atsakovas nurodė argumentus, kad ieškovė, skirstydama ginčo daugiabučiam namui patiektą šilumą, nepagrįstai taiko VKEKK 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, nes šis metodas neatitinka pastato šildymo ir karšto vandens sistemos tipo bei įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų. Anot atsakovo, ginčo daugiabučiam namui taikytinas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą labiausiai atitinkantis VKEKK 2013 m. balandžio 17 d. raštu ieškovei pateiktas derinti šilumos paskirstymo metodas; kadangi atsakovas atsiskaitė už jam patiektą šilumos energiją, apskaičiuotą pagal šį metodą, tai ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
25. Ginčą sprendę teismai nustatė, kad daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) butų ir kitų patalpų savininkai nėra pasirinkę konkretaus šiam pastatui taikytino šilumos paskirstymo metodo, mokesčiai už šilumą ir karštą vandenį jiems apskaičiuojami pagal VKEKK 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Teismai sprendė, kad mokestis už atsakovo butui tiekiamą šilumą ir karštą vandenį bei prašoma priteisti skola buvo apskaičiuoti ne pagal namo (duomenys neskelbtini) šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantį metodą; šio namo šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinka VKEKK 2013 m. balandžio 17 d. raštu ieškovei pateiktas derinti metodas. Tai konstatavęs, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas tokį sprendimą paliko nepakeistą.
26. Ieškovė su šia teismų pozicija nesutiko, kasaciniame skunde, be kitų, nurodė argumentus, kad spręsdami, jog atsakovui gali būti taikomas jo pageidaujamas VKEKK 2013 m. balandžio 17 d. parengtas rekomenduojamas šilumos paskirstymo metodas, teismai pažeidė kitų ieškovės administruojamo daugiabučio gyvenamojo namo gyventojų teises, paneigė privalomus ieškovės narių 2014 m. balandžio 14 d. susirinkimo nutarimus, kuriais, be kita ko, nuspręsta netaikyti atsakovo pateikto VKEKK pasiūlyto šilumos paskirstymo metodo, peržengė byloje pareikšto ieškinio reikalavimų ribas, pažeidė CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje. Įstatymo nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą.
28. Nurodytas taisykles taikant nagrinėjamoje byloje darytina išvada, kad ieškovė, reikšdama ieškinį dėl skolos priteisimo, privalėjo įrodyti, kokiu pagrindu (kokį šilumos paskirstymo metodą taikydama) ji nustatė daugiabučiam namui patiektos šilumos energijos kiekį, tenkantį kiekvienam butui, ir apskaičiavo už jį mokėtinas sumas, o atsakovas, nesutikdamas su ieškovės pozicija, – įrodyti, jog ieškovės nurodytas pagrindas (pasirinktas metodas) yra nepagrįstas arba reikalaujamos priteisti sumos apskaičiuotos neteisingai. Kadangi atsakovas ginčijo ieškovės reikalavimą, tai nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo turėjo būti nustatyta esminė aplinkybė – koks šilumos paskirstymo metodas taikytinas apskaičiuojant už daugiabučiam namui (duomenys neskelbtini) patiektą šilumą mokėtinas sumas, t. y. ar ieškovė pagrįstai taikė VKEKK 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, ar šilumos kiekis turėjo būti paskirstomas pagal atsakovo perskaičiuojant už patiektą šilumos energiją mokėtinas sumas taikytą VKEKK 2013 m. balandžio 17 d. raštu ieškovei pateiktą derinti metodą.
29. Ginčą sprendę teismai, minėta, atmesdami ieškinį, konstatavo, kad ieškovė, apskaičiuodama už šilumą ir karštą vandenį atsakovo mokėtinas sumas, nepagrįstai taikė VKEKK 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4; teismų vertinimu, turėjo būti taikomas VKEKK 2013 m. balandžio 17 d. raštu ieškovei pateiktas derinti metodas. Šią išvadą teismai padarė atsižvelgę į VKEKK 2013 m. balandžio 17 d. rašte nurodyto šilumos paskirstymo metodo taikymo sąlygas ir skaičiavimus, teisės aktų reikalavimus dėl pastato karšto vandens sistemoje esančio vandens temperatūros, duomenis apie karšto vandens, pratekančio per atsakovo vonios kambario šildytuvą, temperatūrą (šios nutarties 9 punktas), taip pat pažymėję, kad ieškovė neturi teisės reikalauti mokėti už atsakovui nepatiektą šilumos kiekį (šios nutarties 15 punktas).
30. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje teismų iš esmės buvo įvertinti tik atsakovo buto ypatumai ir nuspręsta dėl jam (atsakovo butui) patiektos šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo ir butui tenkančio mokesčio už šilumą ir karštą vandenį apskaičiavimo, tačiau, priešingai nei reglamentuota Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje, nebuvo atsižvelgta į visą ginčo daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemą, įrengtus atsiskaitymo prietaisus, neįvertinta, ar toks metodas atitiktų kitų butų ir patalpų savininkams tenkančią bendrai suvartoto šilumos kiekio dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamuose procesiniuose sprendimuose teismai pripažino, jog, apskaičiuojant atsakovo butui patiektos šilumos ir karšto vandens kiekį bei už jį mokėtinas sumas, taikytinas VKEKK 2013 m. balandžio 17 d. rašte nurodytas šilumos paskirstymo metodas, tačiau nevertino ir nepasisakė, ar šis metodas taip pat taikytinas ir sprendžiant dėl kitiems butams tiekiamos šilumos ir karšto vandens paskirstymo. Nesant priešingos teismų išvados ir neatlikus jai padaryti aktualių aplinkybių vertinimo, laikytina, kad kitiems ginčo daugiabučio namo butams ir patalpoms tenkantį šilumos kiekį ieškovė teisėtai paskirstė pagal VKEKK 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Taip spręstina atsižvelgus ir į tai, kad ieškovės nariai, nors ir nebuvo pasirinkę konkretaus ginčo daugiabučiam namui taikytino šilumos paskirstymo metodo (ginčo dėl to byloje nekilo), 2014 m. balandžio 14 d. susirinkime išreiškė valią atmesti VKEKK 2013 m. balandžio 17 d. rašte siūlomą derinti šilumos paskirstymo metodą ir nusprendė taikyti iki tol naudotą šilumos paskirstymo metodą.
31. Teismams nepaneigus ieškovės iki šios bylos iškėlimo ginčo daugiabučiam namui taikyto VKEKK 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtinto šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 teisėtumo (ieškovei ir toliau taikant šį metodą), tačiau konstatavus, kad atsakovo butui patiekta šiluma turi būti skaičiuojama pagal VKEKK 2013 m. balandžio 17 d. rašte siūlomą derinti šilumos paskirstymo metodą, susiklostė situacija, kad atskiriems vieno daugiabučio namo butams taikomi du skirtingi šilumos paskirstymo metodai, o tai neatitinka šios nutarties 19–22 punktuose nurodyto reguliavimo ir jo pagrindu nutarties 23 punkte padarytos išvados, kad konkretaus pastato šilumos vartotojams taikomas vienas bendras šilumos paskirstymo metodas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimo sprendžiant dėl atsakovo butui taikytino šilumos paskirstymo metodo.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties
32. Apibendrindama pirmiau šioje nutartyje nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, priimdami procesinius sprendimus, pagal kuriuos vienam daugiabučio namo butui tiekiamos šilumos energijos kiekis ir už jį mokėtinos sumos turėtų būti apskaičiuojami pagal atskirą metodą nei kitiems butams ar patalpoms, pažeidė atsiskaitymo su šilumos tiekėju tvarką reglamentuojančias teisės normas (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis), sukūrė prielaidas, kad, šilumos kiekį paskirstant pagal skirtingus metodus, nebus sumokėta už visą patiektą šilumą arba susidariusius skirtumus vėliau turės apmokėti kiti (prie jų susidarymo neprisidėję) subjektai. Kadangi ginčą nagrinėję teismai neatskleidė bylos esmės ir nustatyti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos ar kasaciniame teismuose, tai skundžiami procesiniai sprendimai naikintini ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).
33. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą pagal ginčo šalių suformuotus reikalavimus ir atsikirtimus bei šioje nutartyje pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, privalės įvertinti, koks šilumos paskirstymo metodas turėtų būti taikomas apskaičiuojant už daugiabučiam namui (duomenys neskelbtini) patiektą šilumą ir karštą vandenį mokėtinas sumas, neišskiriant vien atsakovo buto ir jam palankiausio metodo. Teismo turi būti nustatyta, kuris metodas labiausiai atitiktų viso pastato šildymo ir karšto vandens sistemos tipą bei įrengtus atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, taip pat kurį metodą taikant būtų teisingai nustatyta, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka konkrečiam šilumos vartotojui.
34. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad bylos šalims nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę galią, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzgyLTQyMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-382-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-382-421/2017">e3K-3-382-421/2017</a> 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
35. Kadangi ieškovės nurodytose civilinėse bylose Nr. 2-2177-600/2013, Nr. 2-28373-854/2014 tiesiogiai nebuvo sprendžiamas ginčo daugiabučiam namui taikytino šilumos paskirstymo metodo parinkimo klausimas, tai šiose bylose teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose nurodyti argumentai, susiję su konkrečių šilumos paskirstymo metodų vertinimu, nagrinėjamoje byloje neturi prejudicinės galios. Iš naujo nagrinėdamas civilinę bylą, pirmosios instancijos teismas turės ištirti ir įvertinti visas ginčui išspręsti, be kita ko, taikytinam šilumos paskirstymo metodui nustatyti, reikšmingas aplinkybes.
36. Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su byloje nustatyta aplinkybe, kad atsakovas yra įsirengęs vonios grindų šildymo sistemą, kuri prijungta prie daugiabučio namo karšto vandens tiekimo cirkuliacinės sistemos, ir jos įrengimo teisėtumo vertinimu, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad DNSBĮ 2 straipsnio 15 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog pastato bendrojo naudojimo objektai, be kitų, yra ir bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus). Pastato bendrojo naudojimo objektai priklauso daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise (DNSBĮ 2 straipsnio 4 dalis).
37. Pagal DNSBĮ 21 straipsnio 3 dalies 1–3 punktus butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai privalo tausoti, tinkamai naudoti ir prižiūrėti bendrojo naudojimo objektus; vykdyti bendrijos organų, butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų susirinkimų sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo, priežiūros ir atnaujinimo.
38. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad pagal ginčo daugiabučio namo projektą atsakovo bute nebuvo suprojektuota vonios grindų šildymo sistema. Taigi atsakovas, prijungdamas vonios grindų šildymą prie karšto vandens tiekimo cirkuliacinės sistemos, padarė pakeitimus bendrąja daline nuosavybe esančiam turtui. Remdamiesi tik atsakovo teiginiu (įrodymai dėl atsakovo buto vonios kambario grindų šildymo karšto vandens sistemoje cirkuliuojančiu vandeniu sistemos įrengimo momento į bylą nepateikti), teismai sprendė, kad atsakovas vonios kambario grindų šildymą karšto vandens sistemoje cirkuliuojančiu vandeniu įsirengė dar iki Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklių 37 punkte įtvirtinto draudimo įsigaliojimo, todėl nagrinėjamoje byloje netaikė nurodyto teisės akto nuostatų dėl draudimo naudoti karšto vandens sistemoje cirkuliuojantį vandenį vonioms ir kitokioms patalpoms šildyti. Tačiau teismai nevertino ir nenustatė, kokiu teisiniu pagrindu remdamasis atsakovas įsirengė tokio pobūdžio šildymą, ar tai padarė laikydamasis nustatytų reikalavimų, ar atsakovo atlikti sistemos pakeitimai (nėra duomenų, kad grindinis šildymas buvo atjungtas ar kitaip buvo ištaisyti atsakovo padaryti projekto neatitinkantys pakeitimai) daro įtaką (ir kokią) bendraturčių teisei naudotis bendrąja daline nuosavybe karštam vandeniui perduoti, tinkamam karšto vandens sistemos funkcionavimui, taip pat ar jie galėjo turėti įtakos tinkamam karšto vandens perdavimui sistemoje ar jam pašildyti sunaudojamos šilumos kiekiui, ar jis keičia (ir kaip) karšto vandens paskirstymą kitiems butams.
39. Bylą nagrinėdamas iš naujo pirmosios instancijos teismas turi visapusiškai įvertinti šios nutarties 38 punkte nurodytas teisines ir faktines aplinkybes. Net ir teismui pripažinus, kad draudimas naudoti karšto vandens sistemoje cirkuliuojantį vandenį patalpų grindims šildyti šiuo atveju netaikytinas, bei nustačius, jog kituose teisės aktuose atitinkamas draudimas nebuvo įtvirtintas, turi būti įvertinta, ar neprojektiniai šildymo sistemos pakeitimai atlikti laikantis nustatytos tvarkos, ar nėra pagrindo juos vertinti kaip piktnaudžiavimą teise. Nustatęs, kad atsakovas tam tikrus veiksmus atliko piktnaudžiaudamas savo teise, teismas gali atsisakyti ginti jo teises (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNTkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-359/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-359/2007">3K-7-359/2007</a>).
40. Pažymėtina, kad atsakovo procese naudotas argumentas, jog jo siūlomą taikyti VKEKK 2013 m. balandžio 17 d. rašte nurodytą šilumos paskirstymo metodą kaip netipinį, parengtą atsižvelgiant į konkretaus pastato šildymo ir karšto vandens sistemą, įvertinus grindinio šildymo įrengimo atsakovo bute faktą, yra pateikusi derinti kompetentinga tai padaryti institucija – VKEKK, per se (savaime) nelemia tokio metodo prioriteto prieš kitus. VKEKK šilumos paskirstymo metodą sudaro ir jo tinkamumą vertina techniniu aspektu, pagal atitinkamus parametrus, laikydamasi Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 4 punkte nurodytų teisės aktų reikalavimų, tačiau ji nevertina tokio metodo taikymo teisėtumo (pvz., įvertina grindinio šildymo faktą, tačiau netiria, ar jis galėjo būti įrengtas, ar tai padaryta laikantis visų teisės aktų reikalavimų, gavus būtinus sutikimus ir pan.), jo taikymo padarinių konkretaus pastato šilumos vartotojams. Šių aspektų nustatymas ir vertinimas – teismo kompetencija.
41. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės bylos rezultatui ir nuoseklios teisės aiškinimo bei taikymo praktikos formavimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
42. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovė už kasacinio skundo parengimą turėjo 1340 Eur atstovavimo išlaidų, o atsakovas už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą – 1500 Eur tokių išlaidų; kasacinis teismas turėjo 9,74 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
43. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų ir valstybės turėtų išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Gediminas Sagatys
Algirdas Taminskas
