Baudžiamoji byla Nr. 2K-199-648/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25544-2019-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.7.2.2.3; 2.2.12; 2.2.2.2.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. rugsėjo 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Artūro Pažarskio pranešėjas,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. (E. J.) gynėjo advokato Olego Šibkovo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Pritaikius BK 92 straipsnio 2 dalį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams. Be to, E. J. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė elgesio apribojimas devyniems mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val., mokytis, tęsti mokslą arba dirbti, uždraudžiant šios priemonės vykdymo metu be jos vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą. Iš nuteistojo priteista 5000 Eur nukentėjusiajam G. F. (G. F.) dėl nusikaltimo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 22 d. nutartis, kuria nuteistojo E. J. gynėjo advokato O. Šibkovo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. E. J. nuteistas už tai, kad 2019 m. birželio 13 d. apie 18.30 val. vyrų tualete, esančiame (duomenys neskelbtini) gimnazijos adresu: Vilnius, (duomenys neskelbtini), pirmajame aukšte, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu su mažamečiu G. F., gim. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiojo bejėgiška būkle dėl jo mažametystės, nusimovė savo kelnes ir apatines kelnaites, liepė nukentėjusiajam G. F. liesti jo lytinį organą, tai pastarasis ir padarė. Po to liepė mažamečiui G. F. nusimauti kelnes ir apatines kelnaites ir pritūpęs palaižė ir paėmė į burną pastarojo lytinį organą, taip kitokio fizinio sąlyčio būdu seksualiai išprievartavo mažametį G. F.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo E. J. gynėjas advokatas O. Šibkovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 22 d. nutartį ir E. J. išteisinti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 22 d. nutartį, perkvalifikuojant E. J. veiksmus pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą jam nutraukiant, nes nusikalstamos veikos padarymo metu jis nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamuosius įstatymus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Pripažindami, kad E. J. padarė BK 150 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, bylą nagrinėję teismai nepašalino prieštaravimų tarp byloje surinktų įrodymų, savo išvadas apie bylos aplinkybes pagrindė spėlionėmis ir prielaidomis. Byloje buvo būtina tiksliai nustatyti, kokius veiksmus įvykio metu atliko E. J. Nustatydami bylos aplinkybes teismai kaip visiškai patikimais ir teisingais rėmėsi nukentėjusiojo G. F. parodymais, motyvuodami tuo, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir papildo kiti byloje surinkti įrodymai. Toks teismų vertinimas yra klaidingas. Iš liudytojų D. F., A. F., Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2019 m. birželio 19 d. vaiko nuomonės išklausymo akto Nr. 1TSD-1388 ir tos pačios dienos grėsmės vaikui lygio nustatymo anketos Nr. 1GL-1927 matyti, kad šiuose įrodymuose užfiksuoti skirtingi kaltinamojo veiksmai, t. y. vienu atveju nukentėjusysis G. F. nurodo, kad E. J. tik lietė jo lytinius organus, kitu atveju teigia, kad E. J. buvo pritūpęs ir laižė G. F. lytinius organus. Priešingai nei nurodė teismai, kiti byloje surinkti įrodymai, kaip liudytojos N. B. parodymai, psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-216/2019, nepapildo ir nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų, reikšmingų veikos kvalifikavimo aspektu, nes yra išvestiniai iš nukentėjusiojo parodymų.
2.2. Pirmiau nurodyti nukentėjusiojo parodymų skirtumai kelia pagrįstų abejonių dėl konkrečių E. J. veiksmų įvykio metu ir trukdo tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, tačiau teismai to nepaisė, nes nekreipė dėmesio į nukentėjusiojo nevienodai nurodytas aplinkybes, nedėjo pastangų pašalinti byloje esančias abejones dėl bylos aplinkybių. Svarbu ir tai, kad išvada, jog nukentėjusysis buvo priverstas dirginti kaltininko lytinį organą, grindžiama tik išvestiniais nukentėjusiojo motinos liudytojos A. F. parodymais, pats nukentėjusysis tokių aplinkybių nenurodė. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis skirtingai pasakojo apie įvykio aplinkybes savo tėvui liudytojui D. F. ir motinai liudytojai A. F., o tai gali reikšti tai, kad jis pats netiksliai prisimena įvykio aplinkybes. Vertindami nukentėjusiojo G. F. parodymus, bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į nukentėjusiojo psichikos būklę, nes būtent tą dieną, kai nutiko įvykis, vaiko tėvai buvo nutarę skirtis ir nukentėjusiojo motina turėjo kraustytis iš namų į kitą gyvenamąją vietą. Akivaizdu, kad tėvų skyrybos turėjo poveikį vaiko psichikos būklei įvykio metu ir tai galėjo turėti reikšmės jo parodymams apie įvykį. Į tai atkreiptas dėmesys ir teismo psichologijos-psichiatrijos ekspertizės akte, tačiau teismai šios aplinkybės nevertino.
2.3. Pagal teismų praktiką teismas turi nustatyti visas bylos aplinkybes, kurios privalomos inkriminuojant kaltinamajam atitinkamą BK straipsnį, o konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą turi tuomet, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad įrodymai neprieštarauja tarpusavyje ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-719/2019). Šiuo atveju teismas tinkamai nenustatė visų įvykio aplinkybių, o išvada dėl E. J. veiksmų pobūdžio, jų intensyvumo nėra pagrįsta pakankamais ir pagrįstais įrodymais.
2.4. Tikslus E. J. veiksmų nustatymas yra itin svarbus, sprendžiant dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 150 straipsnio 4 dalyje ir 153 straipsnio 1 dalyje, atskyrimo. Pagal teismų praktiką seksualiniu prievartavimu laikomas ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiu asmeniu, o tik toks, kuris pagal savo pobūdį ir neigiamus padarinius prilygsta lytiniams santykiams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-725/2007). Seksualinis prievartavimas (BK 150 straipsnio 4 dalis) ir jaunesnio nei šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmai (BK 153 straipsnis) atskiriami atsižvelgus į kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2007, 2K-40/2013, 2K-202/2014). Bylą nagrinėję teismai šio teismų praktikos reikalavimo nesilaikė, nes susiklosčius situacijai, kai tiksliai nenustatyti E. J. veiksmai įvykio metu, jo veiksmus kvalifikavo pagal griežtesnę atsakomybę nustatančią BK 150 straipsnio 4 dalį, nors tam neturėjo jokių argumentų, nepašalino abejonių dėl veikos apimties, pavojingumo, intensyvumo, prilyginimo lytiniams santykiams.
2.5. Nesudarydami galimybės E. J. apklausti nukentėjusįjį G. F., bylą nagrinėję teismai pažeidė nuteistojo teisę apklausti liudytojus, teisę į gynybą ir teisingą teismo procesą, įtvirtintas BPK 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkte. BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką kaltinamojo teisė apklausti liudytojus reiškia, kad visi prieš kaltinamąjį liudijančio liudytojo parodymai turi būti kaltinamajam dalyvaujant tiesiogiai ištirti teismo posėdyje. Išimtys iš šio principo yra galimos, tačiau nepažeidžiant gynybos teisių, t. y. kaltinamajam turi būti suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti tokius parodymus ir pateikti liudytojui klausimų tuo metu, kai jis duoda parodymus ikiteisminio tyrimo metu arba vėlesnėje baudžiamojo proceso stadijoje. Paprastai teisės pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti, suvaržymu nelaikoma situacija, kai kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu neturėjo galimybės pats apklausti liudytojo ar prašyti, kad liudytojas būtų apklaustas, tačiau tai galėjo padaryti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-489/2016, 2K-23-976/2015 ir kt.).
2.6. Šioje byloje E. J. negalėjo užduoti klausimų G. F. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme, o buvo leista tik susipažinti su G. F. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolu, garso ir vaizdo įrašu. Kasatorius pažymi, kad yra akivaizdus skirtumas tarp teisės pačiam apklausti nukentėjusįjį bei užduoti jam klausimus ir tiesiog peržiūrėti apklausos vaizdo įrašą. Byloje likus nepašalintų prieštaravimų tarp įrodymų dėl E. J. veiksmų įvykio metu, atlikti nukentėjusiojo apklausą buvo būtina. Byloje teismų pateikti argumentai, pateisinantys E. J. teisių suvaržymą, nepagrįsti. Pažymėtina, kad BPK 186 straipsnio 2 dalies nuostata, jog nepilnamečiai liudytojai paprastai apklausiami tik vieną kartą, negali būti aiškinama ir suprantama taip, kad apskritai baudžiamajame procese tokie liudytojai gali būti apklausti tik vieną kartą, nes tai paneigtų kaltinamojo teisę į gynybą ir teisę į teisingą teismo procesą. Aplinkybė, kad E. J. nedalyvavo ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje nukentėjusiojo apklausoje, nereiškia, kad nuteistasis turėjo galimybę užduoti klausimų nukentėjusiajam, bet ja nepasinaudojo, nes apie tokią apklausą jis net nebuvo informuotas, nors nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tyrimą atlikusiems pareigūnams E. J. buvo žinomas kaip asmuo, kuris galimai įvykdė nusikalstamą veiką. Pažymėtina ir tai, kad vieninteliai įrodymai dėl konkrečių E. J. veiksmų yra nukentėjusiojo G. F. parodymai, kurie nėra pakankamai patikimi.
2.7. Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo vertindamas tik dalį faktinių aplinkybių, nepašalino abejonių ir jas visas vertino nuteistojo nenaudai, taip buvo pažeisti esminiai baudžiamojo įstatymo principai bei nuteistojo teisė į gynybą, o kvalifikuodamas E. J. veiksmus pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, apeliacinės instancijos teismas priėmė nemotyvuotą, nepagrįstą ir neteisingą nuosprendį.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo E. J. gynėjo advokato O. Šibkovo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Paduotame kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama įrodymų vertinimo klausimams, o tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Kasacinio skundo argumentai dėl esminių BPK pažeidimų, susiję su įrodymų vertinimu, yra nepagrįsti. Bylą nagrinėjusių teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismai neturėjo pagrindo abejoti nukentėjusiojo G. F. parodymų patikimumu. Apklausiamas nukentėjusysis nurodė E. J. veiksmus, juos detalizavo, jo parodymai yra nuoseklūs, jie sutampa esminėmis aplinkybėmis su jo paaiškinimais. Be to, mažamečio nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti byloje esantys ir teisme ištirti įrodymai: liudytojų, nukentėjusiojo tėvų, mokyklos darbuotojų, eksperčių parodymai, ekspertizės aktas, vaiko nuomonės išklausymo aktas, nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada, įvykio vietos ir mokyklos vaizdo kameros įrašo apžiūros protokolai ir kt., kurių duomenys sudaro bendrą įrodymų grandinę, jie esminėmis detalėmis neprieštarauja tarpusavyje. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti G. F. parodymai nėra vieninteliai lemiami nuteistojo E. J. kaltę patvirtinantys įrodymai, nes, kaip nurodyta, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs esminių klaidų. Vien tai, kad teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi proceso šalys, savaime nereiškia, kad buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Pagal BPK 184 straipsnio 4 dalį prokuroras apie nukentėjusiojo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. Byloje mažametis nukentėjusysis G. F. pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas dar tada, kai E. J. nebuvo pripažintas įtariamuoju. Dėl to prokuroras neprivalėjo pranešti E. J. ir jo gynėjui apie nukentėjusiojo apklausą ir to nepadarydamas BPK 184 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė. Be to, pagal BPK 186 straipsnio 2 dalį jaunesni nei aštuoniolikos metų nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad daugiau apklausti G. F. ar jam dalyvauti kituose ikiteisminio tyrimo veiksmuose nerekomenduojama. Nukentėjusiojo parodymų vaizdo ir garso įrašas, apklausos protokolas buvo paskelbti teismo posėdyje, o tai leido E. J. ir jo gynėjui, kitiems proceso dalyviams stebėti, kaip buvo atliekama nukentėjusiojo apklausa, vertinti jo elgesį bei pasakojimo tikrumą. Dėl to byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos E. J., kaip kaltinamojo, teisės.
3.3. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad E. J. veikai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir ji turėtų būti kvalifikuota pagal BK 153 straipsnio 1 dalį. Atribojant lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu (BK 150 straipsnio 4 dalis) nuo tvirkinamųjų veiksmų (BK 153 straipsnis), turi būti vertinamas veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas, be to, seksualinį prievartavimą BK 150 straipsnio prasme gali sudaryti ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris: 1) geba tenkinti lytinę aistrą; 2) pagal savo poveikį ir neigiamus padarinius palyginamas su prievartine sueitimi, atlikta natūralia, analine arba oraline forma. Priimtu nuosprendžiu nustatyta, kad E. J. atliko šiuos seksualinio pobūdžio veiksmus prieš E. J.: privertė nukentėjusįjį liesti jo (E. J.) lytinius organus, nukentėjusysis, juos liesdamas, atliko judesius aukštyn žemyn, o tai rodo, kad buvo liečiama siekiant sudirginti nuteistojo lytinį organą, liežuviu, burna lietė (laižė) G. F. lytinius organus. Tokie E. J. veiksmai atitinka lytinės aistros tenkinimo kitokio fizinio sąlyčio būdu požymį. E. J. tenkino lytinę aistrą su mažamečiu prieš jo valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle dėl mažametystės, ir tai suprato. Dėl to E. J. veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo E. J. gynėjo advokato O. Šibkovo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų
5. Nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertindamas ir naujų faktinių aplinkybių nenustatydamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016). Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).
6. Kaip matyti iš kasacinio skundo, dalis jame nurodytų įstatymų pažeidimų argumentuojama pateikiant savą įrodymų vertinimą, faktinių aplinkybių aiškinimą – kasatorius analizuoja mažamečio nukentėjusiojo parodymus, dalies liudytojų parodymus ir rašytinius įrodymus, abejoja nukentėjusiojo parodymų patikimumu, deklaratyviai teigiama, kad mažametis galėjo netiksliai prisiminti įvykio aplinkybes, buvo veikiamas kitų asmenų įtakos ir aplinkos, taip ginčija teismų nustatytas faktines įvykio aplinkybes ir teismų išvadas dėl ištirtų įrodymų vertinimo. Tačiau įrodymų vertinimo rezultatas, teismų sprendimų atitiktis ar neatitiktis faktinėms bylos aplinkybėms yra fakto, o ne teisės klausimas. Kadangi kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės nagrinėti fakto klausimų ir nustatyti įrodytomis pripažintų ar nepripažintų bylos aplinkybių, kasatoriaus teiginiai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, taip pat pateikiamu įrodymų vertinimu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų laikymosi
7. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, netinkamai ir neteisingai įvertino įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, tinkamai nenustatė įvykio aplinkybių.
8. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020, 2K-84-628/2022).
9. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų laikymosi, kasatoriaus kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų nenustatė. Kaip matyti iš skundžiamų žemesnės instancijos teismų nuosprendžio ir nutarties, juose byloje ištirti įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, vertinti tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek ir jų visuma, aiškiai argumentuota, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, teismų išvados logiškos, neprieštaringos.
10. Teisėjų kolegija, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, neturi pagrindo sutikti, kad mažamečio nukentėjusiojo parodymai yra vienintelis įrodymas, kuriuo teismai grindė nuteistojo kaltę. Kasacinio teismo nutartyse formuojama praktika, kad teismai turi išsamiai ištirti ir įvertinti kitus bylos duomenis, juos gretindami su nepilnamečio nukentėjusiojo (liudytojo) parodymuose nurodytomis aplinkybėmis, kad būtų nustatyta, ar jie patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-494-677/2015).
11. Teismai išsamiai vertino mažamečio nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, kur apklausos metu nukentėjusysis G. F. nupiešė ir iš dalies paaiškino, kokie veiksmai su juo buvo atliekami, t. y. E. J. savo burna lietė nukentėjusiojo lytinį organą. Teismai mažamečio parodymus sugretino su kitais įrodymais, įvertino mažamečio nukentėjusiojo tėvų – liudytojų A. F. ir D. F., kuriems mažametis tiesiogiai tuoj po įvykio papasakojo aplinkybes, parodymus, kitų liudytojų (N. F., G. G., pedagogių D. S., J. N., G. V.), eksperčių S. Stanaitienės ir A. Šiaulytės paaiškinimus, taip pat rašytinius įrodymus – vaiko nuomonės išklausymo akte, nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje, grėsmės vaikui lygio nustatymo anketoje užfiksuotą informaciją apie mažamečio nukentėjusiojo nurodytą patirtą seksualinio pobūdžio prievartą (lytinių organų lietimą ir jų laižymą), taip pat teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktus, kitus rašytinius įrodymus – apžiūros protokolus. Taigi, teismų nuosprendžio ir nutarties turinys aiškiai paneigia kasacinio skundo teiginius, kad teismai savo išvadas dėl seksualinės prievartos prieš nukentėjusįjį panaudojimo grindė tik nukentėjusiojo parodymais.
12. Taip pat nesutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad mažamečio nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi ir nepatikimi.
13. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, jog seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai turi ypatingą reikšmę įrodymų grandinėje. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų – parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-294-648/2017, 2K-221-697/2021).
14. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, atsižvelgdami į tokio pobūdžio bylų specifiką, siekdami įsitikinti nukentėjusiojo parodymų patikimumu, itin kruopščiai ir išsamiai tyrė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, juos sugretino ir įvertino su kitais bylos įrodymais. Pirmosios instancijos teisme įrodymų tyrimo metu buvo peržiūrėtas mažamečio apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo įrašas. Teismas įvertino apklausos metu nukentėjusiojo duotus parodymus, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad apklausos metu nukentėjusysis nenorėjo pasakoti, buvo lakoniškas, į atskirus klausimus atsakė piešdamas. Nors nukentėjusiojo parodymai apie įvykio aplinkybes ir nebuvo išsamūs, vis dėlto teismas mažamečio nukentėjusiojo duotus parodymus vertino kaip teisingus, atsižvelgdamas į vaiko amžių apklausos metu (septyneri metai), vaikui neįprastą ir nepažįstamą aplinką, kurioje vyko apklausa. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais ir abejoti jų patikimumu. Teismas pažymėjo, kad nukentėjusysis G. F. nurodė E. J. veiksmus, juos detalizavo, jo parodymai nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje aptarti įrodymai, kurie sudaro bendrą loginę įrodymų grandinę, t. y. padarė išvadą, kad jie yra patikimi. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dar ikiteisminio tyrimo metu buvo imtasi priemonių nukentėjusiojo G. F. parodymų patikimumui vertinti paskiriant teismo psichiatrinę, teismo psichologinę ekspertizę, jos metu gauta išvada, kad nukentėjusiojo parodymai remiasi asmenine patirtimi ir nėra pagrindo manyti, kad kuri nors jų dalis yra pramanyta.
15. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis teismų išvadomis. Taip pat pažymėtina, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nagrinėjamu atveju kalbėti apie nukentėjusiojo parodymų prieštaringumą nėra pagrindo, kadangi jis buvo apklaustas tik vieną kartą. Tai, kad po įvykio su nukentėjusiuoju bendravę asmenys (liudytojai) nurodo tam tikras papildomas aplinkybes, kurių apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis nenurodė, nereiškia, kad pastarojo parodymai yra prieštaringi. Šiuo atveju svarbu tai, jog teismai įrodymų visumos pagrindu nustatė mažamečio patirtos seksualinės prievartos aplinkybes ir jos pobūdį, tai leido padaryti teisines išvadas dėl veikos kvalifikavimo.
16. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas, vertindami byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Priešingai nei nurodo kasatorius, baudžiamąją bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas atliko išsamų bei visapusišką įrodymų tyrimą, tinkamai nustatė esmines faktines įvykio aplinkybes ir pateikė išsamius teisinius argumentus dėl jų vertinimo.
Dėl kasacinio skundo argumentų dėl esminių BPK 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies pažeidimų
17. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai neužtikrino E. J. kaip kaltinamojo teisės užduoti klausimus nukentėjusiajam G. F. ir taip iš esmės pažeidė E. J. teises į teisingą teismo procesą, teisę į gynybą, kurios sudėtinė dalis yra kaltinamojo teisė pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti.
18. Pagal BPK 10 straipsnį kaltinamasis turi teisę į gynybą. Kaltinamojo teisės į gynybą turinį detalizuoja BPK 22 straipsnio 3 dalis, kurioje, be kita ko, nustatyta ir tai, kad kaltinamasis turi teisę dalyvauti tiriant įrodymus. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte, BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, kuri yra vienas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte iš esmės įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos nagrinėjimą.
19. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pasisakant dėl kaltinamojo teisės apklausti kaltinimo liudytojus pripažįstami sunkumai, su kuriais susiduria nacionaliniai teismai, nagrinėdami bylas dėl lytinių nusikalstamų veikų, nes daugeliu atvejų vienintelis ar lemiamas kaltinantis įrodymas yra nukentėjusiojo parodymai, kurių atitiktį tikrovei ir patikimumą gynyba gali kvestionuoti apklausdama juos duodantį asmenį (pvz., 2013 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Gani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61800/08). Taip pat atsižvelgiama į baudžiamųjų procesų dėl lytinių nusikalstamų veikų ypatybes: auka tokį procesą dažnai supranta kaip sunkų išbandymą, ypač kai iš jos reikalaujama vėl susitikti su kaltinamuoju. Tokios aukos neretai ieško būdų išvengti skausmingos akistatos atsisakydamos duoti žodinius parodymus teisme (pvz., 2005 m. balandžio 5 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Scheper prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 39209/02). Šios ypatybės dar labiau išryškėja bylose, kurioje nukentėjusysis yra nepilnametis arba, kaip nagrinėjamoje byloje, mažametis (pvz., 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje D. T. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 25307/10). Sprendžiant klausimą, ar tokioje byloje buvo užtikrinta kaltinamojo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, taip pat turi būti atsižvelgiama į nukentėjusiojo teisę į privataus gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį (2015 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Y. prieš Slovėniją, peticijos Nr. 41107/10). Taigi, pripažįstama, kad baudžiamojoje byloje dėl seksualinės prievartos ne tik gali, bet ir turi būti imamasi tam tikrų priemonių siekiant apsaugoti nukentėjusįjį su sąlyga, kad tokios priemonės gali būti suderintos su tinkamu ir veiksmingu gynybos teisių įgyvendinimu.
20. Teismų praktikoje taip pat pasakyta, kad, siekiant užtikrinti nepilnamečio proceso dalyvio apsaugą nuo pernelyg didelio žalingo baudžiamojo proceso poveikio ir jo parodymų patikimumą, taip pat išvengti galimo teisės į gynybą pažeidimo, svarbu kaltinamajam (jo gynėjui) suteikti galimybę užduoti klausimus nukentėjusiajam (liudytojui) dar ikiteisminio tyrimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-494-677/2015, 2K-539-976/2015, 2K-95-976/2019). Tačiau pagal BPK galima situacija, kai liudytojai bei nukentėjusieji apklausiami pas ikiteisminio tyrimo teisėją dar nenustačius galimai nusikalstamą veiką padariusio asmens. Pati savaime tokia apklausa yra teisėta. Tačiau tai nereiškia, kad asmuo, kuriam vėliau pareiškiami įtarimai, dėl to praranda teisę užduoti klausimus tokiems liudytojams ikiteisminio tyrimo metu ar vėliau teisme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-976/2019).
21. Kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiamai asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi kuo kruopščiau patikrinti procesą ir atsakyti į klausimą, ar yra pakankamų tokio įrodymo keliamus nepatogumus kompensuojančių veiksnių, įskaitant leidžiančius tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 147) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015).
22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, vadovaujasi šiomis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos gairėmis ir orientuoja teismų praktiką į tai, kad galima remtis liudytojo (nukentėjusiojo), kuriam kaltininkas negalėjo užduoti klausimų, duotais parodymais, jei jie tenkina reikalavimus: 1) liudytojo (nukentėjusiojo) parodymai, duoti pirmiau procese, gauti iš esmės nepažeidus baudžiamojo proceso įstatymo; 2) liudytojo (nukentėjusiojo) nedalyvavimo tolesniame baudžiamajame procese priežastis yra svarbi; 3) liudytojo (nukentėjusiojo) parodymų vertinimas buvo paskutinė priemonė bylos aplinkybėms nustatyti; 4) liudytojo (nukentėjusiojo) parodymai yra patikimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015, 2K-494-677/2015, 2K-539-976/2015). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą šiuo aspektu, dėl teisės taikymo daro išvadą, kad teismai šių reikalavimų laikėsi.
23. Pažymėtina, kad BPK 186 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nepilnamečiai paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą, ir tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu būtina pakartotinė nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo apklausa, juos paprastai apklausia tas pats asmuo. Jų apklausos metu turi būti daromas vaizdo ir garso įrašas. Nepilnametis liudytojas ir nepilnametis nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais.
24. Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai tikrino mažamečio nukentėjusiojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją teisėtumą ir nenustatė, kad nukentėjusiojo apklausa ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta pažeidžiant BPK nuostatas, reglamentuojančias tokias apklausas. Teismai nustatė, kad ikiteisminio tyrimo teisėja 2019 m. liepos 23 d. apklausė nukentėjusįjį G. F. laikydamasi BPK 184, 186 straipsnių reikalavimų, dalyvaujant prokurorei L. Fedotovai, nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą A. F., nukentėjusiojo įgaliotai atstovei advokatei E. Liutvinskienei, psichologei S. Ringelevičiūtei, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vyriausiajai specialistei Z. Bubulienei, vertėjai S. Minakovai. Atliekant apklausą buvo daromas jos vaizdo ir garso įrašas. Apklausos metu nukentėjusysis davė parodymus apie įvykio aplinkybes, bet atsisakė nurodyti kai kuriuos kaltinamojo E. J. veiksmus įvykio metu, tačiau sutiko juos nupiešti. Po nukentėjusiojo apklausos buvo surašytas apklausos protokolas, prie jo pridėti ir nukentėjusiojo piešiniai, protokolą pasirašė visi jame dalyvavę asmenys. Teismai taip pat nustatė, kad apie nukentėjusiojo G. F. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo pranešta E. J. ar jo gynėjui, nes nepilnamečio apklausos metu E. J. dar nebuvo pareikštas įtarimas, jis nebuvo pripažintas įtariamuoju (įtarimas jam pareikštas 2019 m. rugpjūčio 5 d.). Taigi, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad pranešti nuteistajam ar jo gynėjui apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą nukentėjusiojo apklausą nebuvo teisinio pagrindo, nurodyto BPK 184 straipsnio 4 dalyje. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, jog pagrindas pareikšti įtarimus nuteistajam E. J. atsirado būtent po mažamečio nukentėjusiojo apklausos, gavus pakankamai duomenų įtarimams pagrįsti.
25. Be to, teismai atidžiai vertino bylos aplinkybes spręsdami, ar nukentėjusiojo nedalyvavimo tolesniame baudžiamajame procese priežastis buvo svarbi. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad įrodymų tyrimo teisme metu gynyba neteikė prašymų apklausti teisme mažametį nukentėjusįjį, toks prašymas buvo išsakytas tik baigiamųjų kalbų metu. Tačiau teismas nusprendė neapklausti nukentėjusiojo teisme, įvertinęs nukentėjusiojo G. F. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte padarytą išvadą, kad, atsižvelgiant į G. F. vengimą pasakoti apie įvykį, praėjusį laiko tarpą nuo įvykio bei esant mažai tikimybei, kad jis duotų išsamesnius parodymus, daugiau apklausti G. F. ar jam dalyvauti kituose (iki)teisminio tyrimo procesiniuose veiksmuose nerekomenduojama, taip pat vienos iš ekspertizės aktą surašiusių ekspertės A. Šiaulytės paaiškinimus teisme, kad nors atlikdamos ekspertizę ekspertės turėjo galimybę pasikviesti vaiką į antrą apklausą, tačiau šiuo atveju priėmė sprendimą to nedaryti, nes vaikas rodė nuovargį ir išgyvenimą, o tai daro rimtą įtaką vaiko psichikai ir gerovei. Tokioms išvadoms pritarė ir apeliacinės instancijos teismas.
26. Teisėjų kolegija vertina, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai pagrįstai nustatė, jog nukentėjusiojo G. F. nedalyvavimo tolesniuose baudžiamojo proceso veiksmuose priežastis buvo svarbi. Pažymėtina, kad su sveikata susijusios nedalyvavimo procese priežastys pripažįstamos svarbiomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2013 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Gani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61800/08; 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Rosin prieš Estiją, peticijos Nr. 26540/08; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje D. T. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 25307/10; 2014 m. vasario 11 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje González Nájera prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61047/13).
27. Pažymėtina, kad šioje nutartyje jau yra pasakyta, jog nukentėjusiojo parodymai, užfiksuoti apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, yra patikimi ir nėra vieninteliai, kuriais buvo pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis E. J.. Minėta, kad nukentėjusiojo apklausos vaizdo įrašas teisiamojo posėdžio metu buvo peržiūrėtas, nuteistasis ir jo gynėjas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme turėjo galimybę ginčyti nukentėjusiojo parodymų teisingumą bei patikimumą ir ja aktyviai naudojosi. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad gynyba teisme negalėjo užduoti klausimų nukentėjusiajam, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją byloje, nereiškia esminio teisės į teisingą teismą ar teisės į gynybą pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, nuteistajam E. J. ar jo gynėjui nesudarius galimybės apklausti nukentėjusįjį G. F., gynybos teisės nebuvo apribotos su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi, kad buvo iš esmės pažeistos BPK 10 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 5, 7 dalių nuostatos.
Dėl kasacinio skundo argumentų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo
28. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė BK 150 straipsnio 4 dalį, nes tik kaip spėjimas ir prielaida vertintinos teismo išvados, kad nukentėjusysis, verčiamas kaltininko, lietė E. J. lytinį organą, o po to E. J. laižė ir paėmė į burną nukentėjusiojo lytinį organą. Esant abejonių dėl E. J. veiksmų apimties, teismas negalėjo E. J. taikyti griežtesnę atsakomybę nustatančios BK 150 straipsnio 4 dalies, o E. J. veiką galėjo vertinti nebent kaip tvirkinamuosius veiksmus pagal BK 153 straipsnį.
29. BK 150 straipsnio 4 dalyje, be kitų veikų, nustatyta baudžiamoji atsakomybė už lytinės aistros tenkinimą analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu pasinaudojant mažamečio nukentėjusiojo bejėgiška būkle dėl mažametystės. Pagal teismų praktiką lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, 2K-50/2012, 2K-315/2014, 2K-50-511/2022 ir kt.).
30. BK 153 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už tvirkinamuosius veiksmus, padarytus prieš asmenį, jaunesnį negu šešiolika metų. Pagal teismų praktiką tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, 2K-205/2013, 2K-252/2013, 2K-116-942/2016).
31. Kaip teisingai nurodoma ir kasaciniame skunde, atribojant BK 150 straipsnyje nurodytą lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo BK 153 straipsnyje nurodytų tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu asmeniu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Be to, seksualinį prievartavimą pagal BK 150 straipsnį gali sudaryti ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris: 1) tenkina lytinę aistrą; 2) pagal savo poveikį ir neigiamus padarinius palyginamas su prievartine sueitimi, atlikta natūralia, analine arba oraline forma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, 2K-252/2013, 2K-625/2013, 2K-116-942/2016).
32. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, bylą nagrinėję teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, nepažeisdami įrodymų vertinimo taisyklių, padarė patikimą išvadą apie bylos aplinkybes, kad įvykio metu nukentėjusysis, verčiamas kaltininko, lietė E. J. lytinį organą, o po to E. J. laižė ir paėmė į burną nukentėjusiojo lytinį organą. Pirmiau nurodyti E. J. veiksmai, susiję su lytinių organų dirginimu, pagal savo turinį ir pobūdį atitinka lytinės aistros tenkinimo kriterijų. Pagal savo poveikį nukentėjusiajam jie prilygintini prievartinei sueičiai, nes, kaip nurodyta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, E. J. veiksmai buvo viena iš priežasčių, lėmusių mišrų asmenybės sutrikimą nukentėjusiajam. Atkreiptinas dėmesys ir į nepilnamečio G. F., galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje užfiksuotus duomenis, kad po įvykio jis jautėsi negerai, jam buvo baisu, tai iš karto pastebėjo jo tėvas liudytojas D. F., nurodydamas, kad netrukus po įvykio nukentėjusysis G. F. buvo išsigandęs, sutrikęs, išbalęs, drebėjo. E. J. buvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio asmenys atsako pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Atliktų veiksmų seka, kad jis įviliojo mažametį nukentėjusįjį į nuošalią vietą, kur vėliau atliko seksualinio prievartavimo turinį atitinkančius veiksmus, leidžia daryti išvadą, kad kaltininkas veikė tyčia. Įvykdyta veika visiškai atitinka BK 150 straipsnio 4 dalyje nurodytus mažamečio asmens seksualinio prievartavimo požymius ir jų aiškinimą teismų praktikoje, todėl vertinti juos kaip tvirkinamuosius veiksmus pagal BK 153 straipsnį nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai, kvalifikuodami E. J. veiką pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. J. (E. J.) gynėjo advokato Olego Šibkovo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Artūras Ridikas
Artūras Pažarskis
