Baudžiamoji byla Nr. 2K-82-222/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-34688-2017-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4; 2.3.6.4.5.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. ir jo gynėjo advokato Gintauto Danišausko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu D. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu keturiems mėnesiams; pagal BK 284 straipsnį – laisvės apribojimu trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. B. paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas keturiems mėnesiams, įpareigojant jį per šį laiką dirbti arba mokytis, arba būti registruotam darbo biržoje. Iš nuteistojo D. B. priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 97,79 Eur nukentėjusiojo J. J. gydymo išlaidoms atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalis, kuria D. B. nuteistas pagal BK 284 straipsnį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – D. B. pagal BK 284 straipsnį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, D. B. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė. Kita Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalis palikta nekeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. D. B. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį J. J., 2017 m. birželio 7 d. apie 18.30 val. Vilniuje, Tolminkiemio g. 11-ojo namo kieme, viešoje vietoje, veikdamas tyčia, konflikto su nukentėjusiuoju J. J. metu spjovė šiam į veidą, sudavė smūgius per rankas, į kaklą, vieną kartą spyrė į koją bei klubų sritį, po to įbėgo į minėto namo laiptinę, o nukentėjusiajam J. J. ranka laikant už durų rankenos ir koja prilaikant duris, kad jos neužsidarytų, kai D. B. jas traukė į save, spyrė į duris, už kurių rankenos laikė nukentėjusysis; dėl to J. J. ranka atsitrenkė į betoninę atramą šalia laiptinės, taip jis patyrė dešinės plaštakos ketvirto piršto vidurinio pirštakaulio lūžį bei dešinės pėdos žaizdą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis D. B. ir jo gynėjas advokatas Gintautas Danišauskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl D. B. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio l dalį ir bylą nutraukti arba perduoti ją iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria patenkintas Vilniaus teritorinės ligonių kasos 97,79 Eur civilinis ieškinys.
2.1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepagrindė nuosprendžio. Abiejų instancijų teismai, inkriminuodami D. B. nusikalstamą veiką, nurodytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, išvadas šiuo klausimu grindė prielaidomis, ginčytinais bei abejotinais įrodymais, padarė esminius BPK 20, 305 straipsnių reikalavimų pažeidimus, nepaisė atitinkamų įrodinėjimą reglamentuojančių kasacinės instancijos teismo išaiškinimų. Dėl to D. B. buvo nuteistas nepagrįstai, nesant pakankamų įrodymų, taip pažeista jo teisė į teisingą nuosprendį.
2.2. Kasaciniame skunde atpasakojamos įvykio aplinkybės ir teigiama, kad byloje nėra nustatyta pakankamai patikimų faktų, jog būtent D. B. spyrė į duris, už kurių rankenos laikėsi J. J., po to J. J. ranka iš inercijos atsitrenkė į sieną, jis pajuto skausmą. Bet tai nereiškia, kad būtent šiuo metu lūžo pirštakaulis, juolab kreipdamasis į policiją J. J. apie pirštakaulio skausmą nepranešė, o tik praėjus kelioms valandoms dėl to kreipėsi medicinos pagalbos. Teismai nepaisė 2017 m. rugpjūčio 9 d. specialisto išvados dėl J. J. sužalojimo būdo, joje akcentuojama, kad pirštakaulio sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dviem kietų – bukų ir bukabriaunių daiktų poveikiais. Tokiu atveju sienoje turėjo būti pritvirtinti du bukabriauniai daiktai, tačiau teismai neįvertino, kad įvykio vietos apžiūros protokole du bukabriauniai daiktai nebuvo užfiksuoti. Taigi J. J. ranka buvo sužalota ne į sieną, prie kurios vyko konfliktas, o kažkur kitur, ikiteisminio tyrimo bei teismo nenustatytoje vietoje ir nenustatytomis neaiškiomis aplinkybėmis.
2.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina objektyvūs duomenys apie jam nustatytų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją, kad jokių kitų smurtinių veiksmų ar traumų nukentėjusysis iki jo apžiūros nepatyrė. Kasatorius nesutinka su šio teismo argumentais dėl nukentėjusiojo parodymų vertinimo ir, priešingai nei teismas, laiko juos nepatikimais, nenuosekliais, nes J. J. pradžioje teigė, kad buvo šuns palikta „krūva“, kurios nenufotografavo, o vėliau teisme paaiškino, kad matė tik pritūpusį šunį, bet kas konkrečiai vyksta, nematė.
2.4. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, D. B. neturi pareigos įrodinėti savo nekaltumą ir bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
2.5. Teismai nepakankamai rėmėsi BPK 6 straipsniu, draudžiančiu teismams teikti bet kuriam asmeniui privilegijas, nes teismui visi asmenys turi būti lygūs. Teismai teikė nuteistojo bei nukentėjusiojo parodymams nevienodą teisinę reikšmę (tai, ką teigė J. J., pripažino įrodymu, o ką teigė nuteistasis – nepripažino).
2.6. Teismai neanalizavo, nevertino ir J. J. elgesio, kuris neturėdamas teisės savavaldžiaudamas bandė sulaikyti D. B. ir suplėšė jo striukės rankovę.
2.7. Akivaizdu, kad ne visi byloje esantys duomenys buvo patikrinti, esami prieštaravimai pašalinti, o prieštaringais duomenimis bei hipotetiniais teiginiais pagrįstos teismų išvados negali būti laikomos atitinkančiomis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-267/2012).
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. B. ir jo gynėjo advokato Gintauto Danišausko kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:
3.1. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir D. B. nepagrįstai nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
3.2. Byloje nustatyta, kad įvykio metu J. J. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs dešinės plaštakos ketvirto piršto vidurinio pirštakaulio lūžiu bei dešinės pėdos žaizda. Tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas, kurio neneigia ir nuteistasis. Nuteistasis neneigia ir fakto, kad bandė uždaryti duris, kai nukentėjusysis plėšė jas į save. Nukentėjusysis J. J., priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai aiškino, kad sužalojimus patyrė tuo metu, kai D. B. spyrė į jo laikomas duris, šios trenkėsi į šalia durų esančią betoninę sieną ir sužalojo jam ranką. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismai išsamiai išanalizavo nukentėjusiojo parodymus ir įvertino jų patikimumą.
3.3. Kasacinio skundo teiginys, kad nukentėjusysis iš karto apie sužalojimo faktą policijos neinformavo ir ši aplinkybė palieka abejonę, ar tikrai nukentėjusysis buvo sužalotas byloje minimu laiku, nepagrįstas, nes iš bylos duomenų matyti, kad netrukus po įvykio – 19.35 val. J. J. dėl traumos kreipėsi į Vilniaus universitetinę ligoninę, ten jam buvo diagnozuotas dešinės plaštakos ketvirto piršto vidurinio pirštakaulio lūžis bei dešinės pėdos žaizda.
3.4. Kasacinio skundo teiginiai, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai neištyrė J. J. sužalojimo mechanizmo, atmestini. Nukentėjusysis nuosekliai teigė, jog sužalojimus patyrė ranka atsitrenkdamas į šalia durų esančią betoninę sienelę, ir savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu 2017 m. rugpjūčio 23 d. Iš šio parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir fotolentelėje užfiksuotų duomenų matyti, kad šalia Tolminkiemio g. 11-ojo namo laiptinės durų esanti betoninė siena yra ne vientisa, vizualiai matosi horizontalios reljefinės juostos. Taigi teismai, vertindami visus byloje esančius duomenis, neturėjo pagrindo abejoti, kad nukentėjusysis galėjo patirti sužalojimus jo nurodytu būdu. Nukentėjusiojo J. J. parodymai apie sužalojimo mechanizmą neprieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai dėl piršto sužalojimo dviem trauminiais poveikiais.
3.5. Negalima sutikti su kasacinio skundo teiginiais, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, kad teismai nepakankamai laikėsi BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje teismai vadovavosi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais duomenimis, kuriuos patikrino BPK nurodytais proceso veiksmais.
3.6. Kasacinio skundo argumentai dėl BPK 305 straipsnio pažeidimų vertintini kaip deklaratyvūs, nes iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų, tarp jų ir kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymų, specialisto išvados, vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia D. B. kaltę.
3.7. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ištyręs įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad D. B. veikė tyčia, ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Teismas nustatė, kad D. B. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia – suvokė, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, tačiau tik bendrai numatė galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo skirtingo masto sveikatos sutrikdymams), šių padarinių savo sąmonėje nedetalizuodamas. Teismų praktikoje tais atvejais, kai sveikatos sutrikdymas padaromas neapibrėžta tyčia, kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius, nagrinėjamoje byloje – kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.
3.8. Apeliacinio proceso bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 320 straipsnyje, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliami reikalavimai apibrėžti BPK 331 straipsnyje. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka minėti reikalavimai nepažeisti. Teismas išnagrinėjo visus esminius apeliacinio skundo teiginius, jų reikšmę nustatant tikrąsias įvykio aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė išsamius teisinius argumentus. Patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad D. B. pagrįstai nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
3.9. Vilniaus apylinkės teismas, konstatavęs, kad D. B. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam J. J. sveikatą, pagrįstai tenkino Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį ir BPK 115 straipsnio, reglamentuojančio civilinio ieškinio išsprendimą baudžiamajame procese, reikalavimų nepažeidė.
4. Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos direktorius V. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. B. ir jo gynėjo advokato Gintauto Danišausko kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra teisiškai pagrįstas ir motyvuotas, jame atskleista bylos esmė, tinkamai pritaikytos ir išaiškintos materialiosios teisės normos, objektyviai, išsamiai ir tinkamai įvertinti byloje esantys įrodymai ir priimtas teisingas sprendimas. D. B. 2018 m. spalio 9 d. atlygino Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą 97,79 Eur turtinę žalą dėl nukentėjusiojo J. J. gydymo.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo D. B. ir jo gynėjo advokato Gintauto Danišausko kasacinis skundas atmestinas.
6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
7. Kasatorių prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti arba perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui grindžiamas tuo, kad buvo padaryta BPK 20, 305 straipsnių pažeidimų. Beje, nors kasaciniame skunde nesuformuluotas prašymas panaikinti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tačiau iš skundo turinio matyti, kad kasatoriai nesutinka su abiejų instancijų teismų nuosprendžiais dėl D. B. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Pasak kasatorių, teismų padaryti pažeidimai vertinant bylos įrodymus ir pagrindžiant nuteistojo kaltumą pasireiškė tuo, kad nukentėjusiojo J. J. sužalojimas (pirštakaulio lūžis) įvyko neaiškiomis aplinkybėmis, o pakankamai įrodymų, kad sužalojimą padarė būtent D. B., nėra; šią aplinkybę teismai nustatė be pagrindo, patikėję nukentėjusiojo parodymais ir atmetę nuteistojo parodymus.
8. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas nėra įrodymų tyrimas, jų vertinimas ir faktinių aplinkybių nustatymas. BPK 369 straipsnyje nustatyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai yra netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir esminiai BPK pažeidimai. Taigi, šio kasacinio skundo argumentai dėl nuteistajam inkriminuotų faktinių aplinkybių įrodytumo nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK pažeidimais.
9. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo (nuteistojo) teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad įrodymų vertinimas atliktas pažeidžiant BPK reikalavimus. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių nustatymas turi būti grindžiamas bylos duomenimis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Pagrindiniai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, yra: teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be kita ko, šie reikalavimai reiškia ir tai, kad teismo pateiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, šių duomenų palyginimu tarpusavyje, o išvados apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas asmens kaltumo klausimą teismas privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą ir pakankamumą bei pagrįsti atitinkamą sprendimą. Nagrinėjamoje byloje tai ir buvo padaryta laikantis minėtų įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančių BPK nuostatų.
10. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo D. B. ir jo gynėjo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, patikrinęs bylą pripažino, jog D. B. nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį J. J., taip padarydamas BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas šią apkaltinamojo nuosprendžio dalį nepakeistą, iš naujo įvertino visų bylos įrodymų, iš jų ir nukentėjusiojo bei nuteistojo parodymų, patikimumą. Teismo išvados apie įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių buvimą, t. y. tai, kad konflikto metu nukentėjusysis buvo sužalotas tyčiniais nuteistojo veiksmais, kai šis sudavė jam smūgius į įvairias kūno vietas, po to spyrė į nukentėjusiojo laikomas duris, grindžiamos bylos duomenų visuma. Išanalizavęs bylos įrodymų turinį, palyginęs iš skirtingų šaltinių gautą informaciją, sugretinęs faktus teismas nuosprendyje motyvuotai paaiškino, kokiais įrodymais ir kodėl remiasi ar juos atmeta. Nuosprendyje nurodyti argumentai dėl įrodymų pakankamumo D. B. kaltumui pagrįsti yra išsamūs, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja.
11. Kasatoriai neteisūs teigdami, kad abejonės buvo aiškinamos kaltininko (D. B.) nenaudai, kad nukentėjusiojo J. J. parodymams suteikta pirmenybė prieš nuteistojo parodymus. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nešališkai vertino tiek teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus, o tai, kad atliktas jų vertinimas neatitinka kasatorių norų (ar nenaudingas nuteistajam), savaime nereiškia teisės pažeidimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pasisakydamas dėl nukentėjusiojo parodymų vertinimo teismas nesirėmė jais besąlygiškai, kaip ir besąlygiškai neatmetė nuteistojo parodymų. Tiek vieno, tiek kito parodytų aplinkybių atitiktis tikrovei patikrinta kitais įrodymais. Be to, kasaciniame skunde pateikta įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų bei specialisto paaiškinimų dėl pirštakaulio sužalojimo būdo interpretacija taip pat nepagrindžia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Tuo tarpu skundžiamuose nuosprendžiuose pateiktos išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo atitinka įrodymų turinį.
12. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vertinant bylos įrodymus esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų nepadaryta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka jam keliamus reikalavimus, nustatytus BPK 331 straipsnyje (kartu – ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose).
13. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, nėra teisinio pagrindo D. B. baudžiamąją bylą pagal BK 138 straipsnį nutraukti ar perduoti nagrinėti iš naujo, o palikus galioti apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo naikinti ir nuosprendžio dalį dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio, pagal kurį priteistos J. J., nukentėjusio nuo nuteistojo nusikalstamų veiksmų, gydymo išlaidos, išsprendimo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo D. B. ir jo gynėjo advokato Gintauto Danišausko kasacinį skundą.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Artūras Pažarskis
Dalia Bajerčiūtė
