Civilinė byla Nr. e3K-3-531-248/2018
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00892-2016-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.4; 3.2.4.5.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Algirdo Taminsko ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“ ieškinį atsakovui D. P. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigą, teismo veiksmus įrodinėjimo procese, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovo 113 377,72 Eur žalos atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad bylos šalys 2004 m. vasario 5 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas į darbą eiti vadybininko pareigas. Šalys 2006 m. birželio 1 d. pasirašė komercinių ir technologinių paslapčių saugojimo sutartį, atsakovas buvo pasirašytinai supažindintas su komercinių paslapčių sąrašu bei Komercinių ir technologinių paslapčių įforminimo bei saugojimo taisyklėmis.
4. Ieškovė teigia, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2012 metų neteisėtai naudojosi jam patikėta informacija, sudarančia ieškovės komercinę paslaptį, ir taip savo neteisėtais veiksmais padarė ieškovei didelę turtinę žalą: atsakovas tarpininkavo, ieškovei sudarant sandorius su tiekėjais, ieškovė jo iniciatyva sudarė sandorius didesnėmis, negu buvo įprasta, kainomis, o atsakovas gavo iš tiekėjų atitinkamą atlygį (ieškovės sumokėtų kainų dalį) už tokio tarpininkavimo rezultatus.
5. Ieškovė, sužinojusi apie pirmiau įvardytus atsakovo veiksmus, inicijavo ikiteisminio tyrimo pradėjimą. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, tačiau vėliau nutrauktas. Tarp ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenų yra 2014 m. lapkričio 24 d. specialisto išvada, kurioje užfiksuota, kad užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2011 metų pervedė į atsakovo banko sąskaitą bent 391 470,59 Lt (113 377,72 Eur). Ieškovė laiko, kad tokią pinigų sumą sudaro jos patirta tiesioginė turtinė žala.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 29 d. sprendimu atmetė ieškinį.
7. Teismas konstatavo, kad duomenys apie ieškovės klientus, prekių tiekėjus, atsižvelgiant į nedidelę Lietuvos rinką, turi įmonei didelę komercinę vertę ir atitinka komercinei paslapčiai keliamus reikalavimus.
8. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas, asmeniškai užsiiminėjęs komerciniu tarpininkavimu, ieškovės vardu padidintomis kainomis sudarė pirkimo–pardavimo sutartis su ieškinyje įvardytais tiekėjais. Teismas atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, kad ieškovės direktorius patvirtino, jog atsakovas pateikdavo jam visas išankstinio mokėjimo sąskaitas, jis patvirtindavo šias sąskaitas ir perduodavo jas įmonės buhalterei. Teismo vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovės direktorius kontroliavo atsakovo paruoštas išankstinio mokėjimo sąskaitas, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas savavališkai sudarė sandorius su ieškovės tiekėjais.
9. Teismas nustatė, kad atsakovas savarankiškai laisvalaikiu užsiėmė komercinio tarpininkavimo internete veikla, t. y. ieškojo pirkėjų bei pardavėjų ir taip gavo pajamas. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad įrodinėjami atsakovo veiksmai nulėmė ieškovės pelno sumažėjimą ar sutrikdė prekybą, kad ji neteko savo klientų dalies ir pan. Be to, ieškovė nepagrindė prašomos atlyginti žalos apskaičiavimo mechanizmo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, ji patyrė būtent 113 377,72 Eur žalą. Teismas šiame kontekste taip pat pažymėjo, kad ieškovė remiasi 2014 m. lapkričio 24 d. specialisto išvada, kurioje užfiksuota, kad užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2011 metų pervedė į atsakovo banko sąskaitą 113 377,72 Eur sumą, tačiau nepateikė įrodymų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kas sudaro kiekvieną atsakovui pervestą sumą, ir kurie patvirtintų, kad mokėjimai buvo atlikti už tokias (analogiškas ir atitinkamas) prekes, kuriomis prekiavo ieškovė. Todėl, teismo vertinimu, ieškovės teiginys, kad patirtos žalos dydį pagrindžia jos pateiktos tiekėjų sąskaitos, duomenys apie prekybos apyvartas, atsakovo susirašinėjimas su tiekėjais, yra nepagrįstas.
10. Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino, pažymėjo, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo ir žalos dydis yra grindžiami 2014 m. lapkričio 24 d. specialisto išvadoje pateiktais atsakovui pervestų lėšų skaičiavimais, ir laikė, kad trejų metų ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti skaičiuotinas nuo 2015 m. vasario 3 d., kurią ieškovė pateikė prašymą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teismas nustatė, kad ieškinys gautas 2016 m. kovo 9 d., ir sprendė, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino.
11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šalių apeliacinius skundus, 2018 m. gegužės 11 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, pašalino iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies motyvus, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino.
12. Kolegija sutiko su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, yra nepagrįsta. Kolegijos vertinimu, ieškovė apie savo galimai pažeistas teises sužinojo vėliausiai 2012 m. kovo mėn., todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Ieškinys dėl žalos atlyginimo gautas 2016 m. kovo 9 d., vadinasi, ieškovė praleido ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalis).
13. Kita vertus, kolegija sprendė, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Kolegijos vertinimu, ieškovė buvo aktyvi, siekė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, o, tik su ja susipažinusi, galėjo nustatyti, kokiu mastu buvo galimai pažeistos jos teisės, kokiu laikotarpiu atsakovas gavo lėšas į savo sąskaitą. Kolegija šiame kontekste taip pat pažymėjo, kad buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, kuriame ji buvo pareiškusi ieškinį ir pripažinta civiline ieškove. Kolegijos vertinimu, praleisto termino atnaujinimas šiuo atveju atitiktų protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis).
14. Kolegija, pasisakydama dėl atsakovo argumentų, kuriais jis kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą dėl informacijos apie ieškovės tiekėjus pripažinimo komercine paslaptimi, nurodė, jog ieškovės komercinių paslapčių sąrašo 5 dalyje įvardytos prekių (paslaugų) pirkimo vietos, žinios apie atsargų ir prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo faktus arba planus, klientų, komercinių partnerių, tarpininkų, potencialių ir esamų, sąrašai bei informacija apie juos. Atsakovas buvo supažindintas su šiuo sąrašu, o ieškovės tiekėjus žinojo tik dėl savo vykdomų darbo funkcijų. Kolegijos vertinimu, atsakovo nurodoma aplinkybė, kad informacija apie tam tikrus atskirus tiekėjus gali būti pasiekiama viešai prieinamais šaltiniais, nereiškia, jog jie visi yra ieškovės tiekėjai. Be to, viešai neprieinama informacija apie ieškovei tiekiamas prekes, jų kiekius ir kainas. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog informacija apie ieškovės tiekėjus sudaro komercinę paslaptį.
15. Kolegija, spręsdama ieškovės apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą, pirmiausia pažymėjo, kad ieškiniu reikalaujama žalos atlyginimo iš buvusio darbuotojo, t. y. keliamas darbuotojo materialinės atsakomybės taikymo klausimas. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 246 straipsnį materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovė, kaip darbdavys, privalo pagrįsti šias sąlygas.
16. Kolegija nurodė, jog ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovo materialinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, šios sąlygos yra įrodinėjamos deklaratyviais teiginiais. Kolegija, plėtodama šią savo išvadą, pažymėjo, kad ieškovė savo procesiniuose dokumentuose yra įvardijusi atsakovo, kaip darbuotojo, pareigas, tačiau neįrodė, kad jis netinkamai vykdė savo darbo pareigas, atskleidė komercinę paslaptį ar ją neteisėtai panaudojo. Ieškovė akcentuoja žalos susidarymo mechanizmą, t. y. kad atsakovas tarpininkavo, ieškovei sudarant sandorius su tiekėjais, ieškovė jo iniciatyva sudarė sandorius didesnėmis, negu buvo įprasta, kainomis, o atsakovas gavo atitinkamą atlygį už tokio tarpininkavimo rezultatus, įskaitant ir 70 452,69 Eur sumą, gautą tiesiogiai iš ieškovės tiekėjų ar su jais susijusių asmenų, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių tokio susitarimo egzistavimą. Ieškovė nepateikė rinkos kainų vertinimų, jų kitimo, t. y. įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovas susitarė dėl didesnių, negu buvo įprastos, kainų, o ieškovės pateiktos tiekėjų sąskaitos, duomenys apie prekybos apyvartas, atsakovo susirašinėjimas su tiekėjais neįrodo minėtų faktų.
17. Kolegijos vertinimu, priešingai negu teigia ieškovė, jai tenka pareiga įrodyti, kad atsakovas gavo pajamas iš Kinijos tiekėjų būtent pagal susitarimą dėl didesnių kainų ieškovei nustatymo.
18. Kolegija, apibendrindama savo argumentus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus ir pagrįstai priėjo prie išvados, kad ieškovė neįrodė materialinės atsakomybės taikymo sąlygų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
19. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 11 d. nutarties dalį ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškinio dalis dėl 70 452,69 Eur žalos atlyginimo, ir šia apimtimi priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinio dalį dėl 70 452,69 Eur žalos atlyginimo. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.116 straipsnio 3 dalies (ginčui spręsti aktuali redakcija) nuostatas. Tinkamai taikant šias nuostatas, būtų aišku, kad situacija, kai įmonės vadybininkas gauna lėšas iš savo darbdavio tiekėjų, disponuodamas informacija, kuri, kaip kvalifikavo bylą nagrinėję teismai, sudaro komercinę paslaptį, atitinka tiek komercinės paslapties atskleidimo, tiek panaudojimo veiksmų sudėtį. Teismams laikant, kad atsakovas gavo lėšas už komercinį tarpininkavimą, kuris nebuvo susijęs su ieškovės pavestų darbo funkcijų vykdymu, darytina išvada, kad atsakovas tarpininkavo, ieškovės tiekėjams ir nežinomiems tretiesiems asmenims sudarant sandorius. Tokiu atveju dar akivaizdžiau, kad atsakovas, žinodamas ieškovės komercinę paslaptį, susijusią su ieškovės tiekėjais, jos sąskaita buvo įgijęs derybinį pranašumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas tik dėl savo vykdomų darbo funkcijų žinojo informaciją apie ieškovės tiekėjus. Akivaizdu, kad atsakovas disponavo šia informacija su ieškovės veikla nesusijusiais tikslais, t. y. trečiųjų asmenų interesais. Atsakovas tarpininkavimo procese neišvengiamai atskleidė tretiesiems asmenims informaciją, sudarančią ieškovės komercinę paslaptį, ir kartu tokiu būdu panaudojo ją asmeninei finansinei naudai pasiekti.
19.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176–177, 185 straipsnių nuostatas. Teismas padarė esminę įrodymų vertinimo klaidą – nenustatė akivaizdžių sąsajų tarp ieškovės sandorių ir atsakovo gautų lėšų, t. y. nekonstatavo, kad atsakovas gavo 70 452,69 Eur sumą iš tų pačių Kinijos įmonių, su kuriomis ieškovė sudarė prekių pirkimo–pardavimo sutartis, neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad atsakovo gautos lėšos atitinka nuo 2 iki 11 procentų ieškovės sandorių vertės. Pažymėtina, kad mokestinio tyrimo išvada, išankstinės sąskaitos ir ieškovės pirkimų operacijų ataskaitos yra pakankami rašytiniai įrodymai sąsajoms tarp ieškovės sandorių ir atsakovo gautų lėšų nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas ne tik nevertino šių įrodymų ir nenustatė pirmiau įvardytų faktinių aplinkybių, bet ir suabsoliutino atsakovo paaiškinimus, nepagrįstus įrodymais, ir laikė juos pakankamais spręsti, kad atsakovo pajamos yra iš komercinio tarpininkavimo, nesusijusio su jo darbo veikla. Be to, teismai šiuo aspektu pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę: atsakovas, gindamasis nuo pareikšto reikalavimo, turėjo pagrįsti pinigų, gautų į asmeninę sąskaitą, kilmę.
19.3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant CK 1.116 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu ir už tokių pajamų grąžinimą atsako jas gavęs asmuo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02LTcwNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-6-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-6-706/2016">3K-7-6-706/2016</a>). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog ieškovė, kad būtų nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, privalo įrodyti, kad atsakovas susitarė su tiekėjais dėl padidintų sandorių kainų, o žalos dydį pagrįsti tokiais duomenimis kaip rinkos kainų vertinimai, jų kitimai ir pan. Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas laikė, kad ieškovės žala turi atitikti atsakovo susitarimo dėl padidintų kainų sumą, ir perkėlė ieškovei visą įrodinėjimo dėl tokių sandorių egzistavimo naštą, taip sukūrė situaciją, kad naudos, gautos iš neteisėtų veiksmų, ir nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos ryšio pagrindimas tampa apskritai neįmanomas (ieškovei nedisponuojant tokiais duomenimis kaip atsakovo sudaryti tarpininkavimo sandoriai, juo labiau kad atsakovas laikėsi pozicijos, jog nebuvo tokių sutarčių arba jos nėra išlikusios). Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis pirmiau įvardytos pozicijos, nukrypo ir nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kad tokių kaip ši bylų atvejais įrodinėjimas turi specifiką, nes iš esmės daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais. Dėl per aukšto ir neatsižvelgiant į šios kategorijos bylų specifiką keliamo įrodinėjimo standarto, netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo dažnai būtų neįmanoma įrodyti pasinaudojimo komercine paslaptimi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-447/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-447/2014">3K-3-447/2014</a>).
20. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Ieškovė savo kasaciniame skunde kelia naujus reikalavimus, teikia naujus paaiškinimus, dėsto naujas faktines aplinkybes, taip pažeisdama CPK 347 straipsnio 2 dalį. Ieškovė, nors formaliai ir nurodo, kad kasacinis skundas yra reiškiamas tik dėl teismų procesinių sprendimų dalies, kuria pripažinta nepagrįsta jos ieškinio reikalavimo dalis dėl 70 452,69 Eur žalos atlyginimo, iš tikrųjų kasaciniame teisme formuluoja naują reikalavimą, teikia naujus įrodymus ir paaiškinimus, kurie tariamai patvirtina, kad ji patyrė 70 452,69 Eur žalą. Be to, ieškovė kasaciniame skunde pakeitė žalos atsiradimo mechanizmo pagrindimą: ji per visą bylos nagrinėjimo procesą nuosekliai laikėsi pozicijos, kad atsakovas tarpininkavo, ieškovei sudarant sandorius su tiekėjais, ieškovė jo iniciatyva sudarė sandorius didesnėmis, negu buvo įprasta, kainomis, o atsakovas gavo iš tiekėjų atitinkamą atlygį už tokio tarpininkavimo rezultatus, tuo tarpu kasaciniame skunde ji nurodo, kad: iš ieškovės tiekėjų gautos sumos yra už komercinį tarpininkavimą, nesusijusį su ieškovės sandoriais; atsakovas tarpininkavo, ieškovės tiekėjams ir nežinomiems tretiesiems asmenims sudarant sandorius; atsakovas, žinodamas ieškovės komercinę paslaptį, susijusią su ieškovės tiekėjais, jos sąskaita buvo įgijęs derybinį pranašumą; atsakovas disponavo šia informacija su ieškovės veikla nesusijusiais tikslais, t. y. trečiųjų asmenų interesais, jis tarpininkavimo procese neišvengiamai atskleidė tretiesiems asmenims informaciją, sudarančią ieškovės komercinę paslaptį, ir kartu tokiu būdu panaudojo ją asmeninei finansinei naudai pasiekti.
20.2. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu nurodo ieškovė, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas tinkamai įvertino ieškovės dėstomas faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, pirma, susitarimo dėl sandorių sudarymo padidintomis kainomis, kuriuo buvo grindžiamas faktinis ieškinio pagrindas, egzistavimą, antra, 113 377,72 Eur žalos atsiradimą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įrodinėjimo pareigos vykdymo ir teismo vaidmens įrodinėjimo procese
21. CPK 265 straipsnis reglamentuoja klausimus, kurie išsprendžiami priimant sprendimą. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas ir ar ieškinys yra tenkintinas. Pažymėtina, kad visi šie klausimai, kurių išnagrinėjimas reiškia galutinio teismo sprendimo priėmimą (CPK 260 straipsnis), negali būti tinkamai išspręsti, neužtikrinus tinkamo įrodinėjimo proceso. Kitais žodžiais tariant, tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga.
22. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu.
23. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDIwLTk2OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-420-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-420-969/2015">e3K-3-420-969/2015</a>; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.
24. Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.). Kita vertus, tokios teisės bendrais procesiniais atvejais neturėjimas nereiškia, kad teismui įrodinėjimo procese tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo. Vis dėlto teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti šios nutarties 21 punkte įvardyti klausimai.
25. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Įrodinėjimo pareigos turinys yra aiškiai atskleistas proceso įstatyme (CPK 178 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis), vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi patikslinti arba paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). Kaip minėta, teismas bendrais procesiniais atvejais savo iniciatyva nerenka įrodymų, kita vertus, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad teismas privalo bendradarbiauti su bylos šalimis (CPK 8 straipsnis), o pirmiau nurodytų procesinių veiksmų, susijusių su įrodinėjimo procesu, ėmimasis būtent ir yra kooperacijos (bendradarbiavimo) principo išraiška, orientuota į bylos teisingą išsprendimą ir teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą (CPK 2 straipsnis).
26. Šios civilinės bylos procesas buvo pradėtas pagal ieškinį dėl 113 377,72 Eur žalos atlyginimo. Šiam ieškinio reikalavimui pagrįsti, be kitų faktinių aplinkybių, nurodytos aplinkybės, kad atsakovas, ėjęs ieškovės vadybininko pareigas, laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2012 metų neteisėtai naudojosi jam patikėta informacija, sudarančia ieškovės komercinę paslaptį, t. y. jis tarpininkavo, ieškovei sudarant sandorius su tiekėjais, ieškovė jo iniciatyva sudarė sandorius didesnėmis, negu buvo įprasta, kainomis, o atsakovas gavo iš tiekėjų atitinkamą atlygį (ieškovės sumokėtų kainų dalį) už tokio tarpininkavimo rezultatus ir taip savo neteisėtais veiksmais padarė ieškovei bent jau 113 377,72 Eur žalą.
27. Atsakovas savo ruožtu nesutiko su ieškinio reikalavimu, atsikirto, kad jis savarankiškai laisvu nuo darbo laiku užsiėmė komercinio tarpininkavimo internete veikla ir kad tos pajamos, kurias ieškovė įvardija kaip savo žalą, yra šios veiklos vykdymo rezultatas.
28. Ieškovė savo reikalavimui dėl žalos atlyginimo pagrįsti pateikė, inter alia (be kita ko), 2014 m. lapkričio 24 d. specialisto išvadą, tiekėjų sąskaitas, prekybos apyvartų duomenis, atsakovo susirašinėjimo su tiekėjais duomenis. Teismų vertinimu, šie faktiniai duomenys neįrodo aplinkybių, kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo nustatyta, jog atsakovas savarankiškai laisvu nuo darbo laiku užsiėmė komercinio tarpininkavimo internete veikla, t. y. ieškojo pirkėjų bei pardavėjų ir taip gavo pajamas. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl 2014 m. lapkričio 24 d. specialisto išvados įrodomosios reikšmės sprendžiant dėl aplinkybių, sudarančių faktinį ieškinio pagrindą, egzistavimo, akcentavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kas sudaro kiekvieną atsakovui pervestą sumą, ir kurie patvirtintų, kad mokėjimai buvo atlikti už tokias (analogiškas ir atitinkamas) prekes, kuriomis prekiavo ieškovė. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms.
29. Kasaciniame skunde, be kitų klausimų, keliamas klausimas dėl faktinių aplinkybių, susijusių su atsakovo komercinio tarpininkavimo veiklos vykdymu, įrodinėjimo naštos paskirstymo tinkamumo. Ieškovė teigia, kad bylą nagrinėję teismai šiuo aspektu netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu šį kasacinio skundo argumentą.
30. Kaip nurodyta šios nutarties 27 punkte, faktinės aplinkybės, susijusios su komercinio tarpininkavimo veiklos vykdymu, sudaro atsakovo atsikirtimų pagrindą, vadinasi, atsakovui tenka procesinė pareiga įrodinėti šių aplinkybių egzistavimą. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismo sprendime, be kita ko, nurodyta, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo nustatyta, jog atsakovas savarankiškai laisvu nuo darbo laiku užsiėmė komercinio tarpininkavimo internete veikla. Kolegijos vertinimu, toks teismo argumentas sudaro pagrindą spręsti, kad faktinės aplinkybės, kurios buvo nustatytos, atliekant ikiteisminį tyrimą, iš esmės prilygintos prejudiciniams faktams ir taip atsakovas buvo atleistas nuo faktinių aplinkybių, sudarančių jo atsikirtimų pagrindą, įrodinėjimo. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra nepagrįsta. CPK 182 straipsnis reglamentuoja atleidimą nuo įrodinėjimo. Pažymėtina, kad atleidimo nuo įrodinėjimo pagrindų sąrašas yra baigtinis, šis proceso teisės institutas yra bendrosios įrodinėjimo taisyklės išimtis, todėl nėra galimas per platus šių pagrindų aiškinimas ir taikymas. Faktinės aplinkybės, nustatytos atliekant ikiteisminį tyrimą, nepatenka į pirmiau įvardytų pagrindų sąrašą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atleido atsakovą nuo aplinkybių, susijusių su komercinio tarpininkavimo veiklos vykdymu, įrodinėjimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė ir kitų faktinių aplinkybių, susijusių su komercinio tarpininkavimo veiklos vykdymu (šios nutarties 28 punkto pabaiga), įrodinėjimo naštą. Šios faktinės aplinkybės taip pat sudaro atsakovo atsikirtimų pagrindą, be to, reikalavimas, kad ieškovė pagrįstų atsakovo gautų lėšų kilmę, pagrindus, kuriais buvo vykdomi atitinkami mokėjimai, reiškia iš esmės reikalavimą įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių ieškovė objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica). Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, nurodo, kad atsakovui tenka procesinė pareiga įrodinėti faktines aplinkybes, susijusias su komercinio tarpininkavimo veiklos vykdymu.
31. Ieškovė, remdamasi 2014 m. lapkričio 24 d. specialisto išvada, savo reikalavimui dėl žalos atlyginimo pagrįsti, inter alia, nurodė, kad užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų – ir ieškovės tiekėjai – Kinijos bendrovės, laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2011 metų vykdė pinigų pervedimus į atsakovo banko sąskaitą, ir, formuluodama faktinį ieškinio pagrindą, detaliai įvardijo šiuos asmenis, metus, kuriais buvo vykdyti pinigų pervedimai, ir pačių pervedimų dydžius. Ieškovė pirmosios instancijos teisme pateikė pirkimo operacijų duomenis, kurie, kaip ji nurodo, patvirtina, kad ji pirko prekes iš tų asmenų, kurie vykdė pinigų pervedimus į atsakovo banko sąskaitą. Kaip minėta, bylą nagrinėję teismai sprendė, kad ieškovės pateikti faktiniai duomenys nėra pakankami jos įrodinėjamoms faktinėms aplinkybėms nustatyti. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu, be kita ko, pažymėjo, kad ieškovė nepateikė audito išvados, finansinio-buhalterinio patikrinimo akto ar kitų panašaus pobūdžio faktinių duomenų, pagrindžiančių ieškovės įrodinėjamą žalos atsiradimo mechanizmą (apeliacinės instancijos teismas pridūrė, kad ieškovė nepateikė rinkos kainų vertinimų, jų kitimo faktinių duomenų, kurie pagrįstų, kad atsakovas susitarė dėl didesnių, negu buvo įprastos, kainų). Tačiau pirmosios instancijos teismas, identifikavęs ieškovės pateiktų faktinių duomenų nepakankamumą aplinkybėms, sudarančioms faktinį ieškinio pagrindą, nustatyti, nepatikslino ieškovės pareigos įrodinėti ir nepasiūlė jai pateikti papildomų faktinių duomenų (įrodymų). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šio nutarties punkto pradžioje įvardytas faktines aplinkybes ir nurodytus faktinius duomenis, turėjo imtis pirmiau įvardytų procesinių veiksmų tinkamam įrodinėjimo procesui užtikrinti ir tik tada spręsti dėl aplinkybių, sudarančių faktinį ieškinio pagrindą, egzistavimo ar neegzistavimo. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio reikalavimo nepagrįstumo padarytos, teismui nesiėmus procesinių veiksmų, kurie turėjo būti atlikti iki prieinant prie tokių išvadų, todėl jos negali būti laikomos pagrįstomis.
32. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei taikytas pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas, veikdamas jos vardu, susitarė dėl didesnių, negu buvo įprastos, kainų, tačiau teismas neįvertino to aspekto, kad tiesioginių įrodymų pirmiau nurodytų susitarimų (tarp atsakovo ir trečiųjų asmenų – Kinijos bendrovių) egzistavimo faktui pagrįsti surinkimas ir pateikimas (ieškovės požiūriu) yra iš esmės objektyviai neįmanomas. Reikalavimo pateikti įrodymus, pagrindžiančius kainų (tų kainų, kuriomis ieškovė įsigijo prekes, ir rinkos kainų) skirtumus, aspektu (turima omenyje apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepateikė rinkos kainų vertinimų, jų kitimo faktinių duomenų) akcentuotina, kad prekių kainoms būdingas dinamiškumas, jos priklauso nuo pačių įvairiausių veiksnių, pvz., įsigyjamų prekių asortimento, kiekio, pirkėjo derybinės galios ir gebėjimų, pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio santykių praktikos ir kt., todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, be pagrindo suabsoliutintas pirmiau minėtų faktinių duomenų būtinumas aplinkybėms, sudarančioms faktinį ieškinio pagrindą, pagrįsti.
33. Teisėjų kolegija apibendrindama nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino tinkamo įrodinėjimo proceso, t. y. nepatikslino ieškovės pareigos įrodinėti ir nepasiūlė jai pateikti papildomų faktinių duomenų (įrodymų) aplinkybėms, sudarančioms faktinį ieškinio pagrindą, pagrįsti, be to, netinkamai paskirstė aplinkybių, susijusių su komercinio tarpininkavimo veiklos vykdymu, įrodinėjimo naštą.
34. Pirmosios instancijos teismui neužtikrinus tinkamo įrodinėjimo proceso, nebuvo atskleista bylos esmė, kitaip tariant, nebuvo išsiaiškintos bylai išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neidentifikavo šių proceso pirmosios instancijos teisme pažeidimų, priešingai, šio teismo teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms.
35. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti proceso pirmosios instancijos teisme pažeidimai negali būti pašalinti tiek kasaciniame teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, todėl, remdamasi šiais aspektais, naikina teismų procesinius sprendimus ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 3 dalis, 360 straipsnis).
36. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėsiantis bylą, privalo imtis pirmiau įvardytų procesinių veiksmų nustatytiems įrodinėjimo proceso pažeidimams pašalinti (CPK 362 straipsnio 2 dalis).
37. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į teismo pareigą kvalifikuoti teisinį ieškinio pagrindą, kitaip tariant, ginčo materialųjį teisinį santykį. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Šalių pateiktas teisės aiškinimas nesaisto teismo, nagrinėjančio bylą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDIwLTI0OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-420-248/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-420-248/2017">e3K-3-420-248/2017</a>, 47 punktas; 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-464-687/2017, 22 punktas; 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDQtOTE1LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-144-915/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-144-915/2018">3K-3-144-915/2018</a>, 25 punktas).
38. Teisėjų kolegija negali kvalifikuoti ginčo materialiojo teisinio santykio, nes nėra atskleista bylos esmė. Vis dėlto išskirtini keli aspektai, kurie gali būti reikšmingi, kvalifikuojant ginčo materialųjį teisinį santykį.
39. Ieškovė laikosi pozicijos, kad teisinis ieškinio pagrindas – darbuotojo materialinės atsakomybės teisiniai santykiai (Darbo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 245–246 ir kiti straipsniai). Bylą nagrinėjusių teismų pozicijos išsiskyrė ginčo materialiojo teisinio santykio kvalifikavimo klausimu: pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai rodo, kad, šio teismo vertinimu, teisinis ieškinio pagrindas – deliktinės civilinės atsakomybės atskleidus ir (ar) panaudojus komercinę paslaptį teisiniai santykiai (CK 1.116 straipsnio 3 dalis (ginčui spręsti aktuali redakcija)), sprendžiant pagal apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentus, darytina išvada, kad, šio teismo vertinimu, teisinis ieškinio pagrindas – darbuotojo materialinės atsakomybės teisiniai santykiai. Pažymėtina, kad šių pagrindų atskyrimas yra svarbus, inter alia, atsakovo atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo aspektu.
40. Teisėjų kolegija nurodo, kad darbuotojo materialinė atsakomybė bendriausia prasme atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo darbuotojas padaro darbdaviui žalą, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas (Darbo kodekso 245 ir 253 straipsniai), o deliktinei civilinei atsakomybei pagal CK 1.116 straipsnio 3 dalį atsirasti yra būtinas specialus deliktas, t. y. komercinės paslapties atskleidimas ir (ar) panaudojimas. Pažymėtina, kad darbdavio komercinės paslapties atskleidimo ir (ar) panaudojimo veiksmai taip pat sudaro darbo pareigų pažeidimo sudėtį, tačiau kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog darbuotojo atsakomybė atskleidus komercinę paslaptį atsiranda pagal CK 1.116 straipsnio 3 dalį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-447/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-447/2014">3K-3-447/2014</a>). Vadinasi, esminis aspektas, pagal kurį atskirtinas darbuotojo atsakomybės atsiradimo teisinis pagrindas, yra darbdavio įrodinėjamo teisės pažeidimo pobūdis: darbuotojas atsako pagal CK 1.116 straipsnio 3 dalį, jeigu darbdavio patirtos žalos atsiradimo pagrindas yra darbuotojo atlikti komercinės paslapties atskleidimo ir (ar) panaudojimo veiksmai, o kitais netinkamo darbo pareigų vykdymo, sukėlusio darbdaviui žalą, atvejais darbuotojas atsako bendrais pagrindais, t. y. pagal Darbo kodekso normas, reglamentuojančias materialinę atsakomybę.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
41. Bylinėjimosi išlaidos, susidariusios kasaciniame teisme, įskaitant ir 3,10 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bus paskirstytos, pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 11 d. nutartį ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Algirdas Taminskas
Vincas Verseckas
