Dėl pažeistų teisių gynimo, žemės sklypo ribų nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-189/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

21.4.2.6; 30.5; 30.12

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovei A. K., trečiajam asmeniui L. B. dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, savininko pažeistų teisių atstatymo bei A. K. priešieškinį ieškovui V. B., trečiajam asmeniui L. B. dėl pažeistų teisių gynimo, žemės sklypo ribų nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė išreikalauti iš atsakovės neteisėto valdymo žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), 63 kv. m ploto dydžio dalį, UAB „Architektų pastogė“ teisminiam nagrinėjimui parengtame žemės sklypo plane pažymėtą kaip ribojamą taškų 1-9-8-21 ir 21-20-19-18-17; įpareigoti atsakovę nugriauti dalį tinklo tvoros. Ieškovas nurodė, kad 2005 m. spalio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi I. D. pardavė, o trečiasis asmuo L. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise pirko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį vėliau padalijo į du sklypus. Ieškovo teigimu, jo bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomų sklypų ir atsakovės namų valdos žemės sklypo ribos yra aiškios, nustatyta tvarka įregistruotos žemės kadastre, tačiau ieškovas negali naudotis 63 kv. m ploto dydžio sklypų dalimi, nes ši yra atskirta nuo likusios sklypų dalies atsakovei priklausančia tvora.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodydama, kad esama tvora nuo seno yra gretimų sklypų riba, įregistruota Nekilnojamojo turto registre, todėl, ją perkėlus, atsakovės sklypas sumažės. Atsakovė taip pat pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu jos parašą ant sklypo Nr. 357, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano dėl sklypo padalijimo ir paskirties keitimo, suderinto 2005 m. liepos 11 d. nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolu, bei apginti jos pažeistas teises atkuriant iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, t. y. pripažinti negaliojančiu 2007 m. gruodžio mėn. UAB „Architektų pastogė“ parengtą topografinį planą, nustatyti, kad atsakovei ir ieškovui su trečiuoju asmeniu priklausančių žemės sklypų skiriamoji riba yra pagal UAB „Kauno komprojektas“ 2008 m. spalio mėn. parengtą žemės sklypo ribų patikslinimo projektą nurodytuose taškuose Nr. 10-1-2-3-4.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies ir pripažino negaliojančiu atsakovės parašą (sutikimą) ant sklypo Nr. 357 detaliojo plano dėl sklypo ribų padalijimo ir paskirties keitimo. Teismas nustatė, kad atsakovė 1996 m. gegužės 15 d. įgijo žemės sklypą ir jį įregistravo Nekilnojamojo turto registre; ieškovo sutuoktinė, byloje dalyvaujanti trečiuoju asmeniu, 2005 m. sausio 25 d. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo su atsakovės žemės sklypu besiribojantį sklypą ir įregistravo jį Nekilnojamojo turto registre. Ieškovas, įgydamas žemės sklypą vėliau už atsakovę, pagal pirkimo–pardavimo sutartį įsipareigojo laikytis esančių žemės sklypo ribų, o, ieškovui perkant žemės sklypą, atsakovės tvora žymėjo gretimų sklypų ribą. Įgytą sklypą ieškovas atidalijo, suformavo du atskirus sklypus ir įregistravo juos Nekilnojamojo turto registre. Atliekant kadastrinius matavimus ir formuojant naujus žemės sklypus paaiškėjo, kad į ieškovo sklypų plotus patenka atsakovės statinys – tvora, t. y. atsakovė yra užėmusi 63 kv. m ieškovo žemės sklypo dalį ir ją atsitvėrusi metaline tvora.

Teismas atmetė ieškinį ir priešieškinio reikalavimus dėl pažeistų teisių atkūrimo, nurodydamas, kad nors ieškovas, laikydamas save žemės, kurioje yra atsakovei priklausanti tvora, savininku, pareiškė negatorinį ieškinį (CK 4.98 straipsnis), tačiau tarp šalių yra kilęs ginčas dėl žemės sklypų ribų. Toks ginčas, teismo teigimu, turi būti sprendžiamas vadovaujantis CK 4.45 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kad kilus kaimyninių žemės sklypų savininkų ginčui gali būti keičiamos žemės sklypų ribos, sklypo konfigūracija, tačiau negali būti keičiamas (didėti ar mažėti) žemės sklypo dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-539/2005 ir Nr. 3K-3-455/2009). Teismas sprendė, kad atsakovės nurodomas UAB „Kauno komprojektas“ parengtas sklypų ribų patikslinimo planas yra projektas, parengtas civilinės bylos nagrinėjimui, todėl nėra teisinio pagrindo pagal jį nustatyti žemės sklypų ribų. Be to, nustačius sklypų ribas pagal atsakovės pateiktą sklypų patikslinimo planą, ieškovo sklypų plotas sumažėtų 63 kv. m. Teismas konstatavo, kad UAB „Kauno komprojektas“ parengtame projekte juoda linija pažymėtos VĮ Registrų centre įregistruotos sklypo ribos yra neteisingos, nes kerta statinius, todėl sprendė, jog, sudarant 1995 m. planą, buvo padaryta klaida susiejant su valstybiniu geodeziniu pagrindu, todėl šalys turi atilikti geodezinius matavimus ir nusistatyti žemės sklypo ribas.

Teismas pripažino atsakovės parašą ant 2005 m. detaliojo plano negaliojančiu dėl atsakovės suklydimo (CK 1.90 straipsnis). Grįsdamas šį sprendimą, teismas nurodė, kad atsakovė, pasirašydama ant detaliojo plano, tarsi davė sutikimą pakeisti jos sklypo ribas, tačiau iš atsakovės paaiškinimų matyti, jog ji pasirašė planą galvodama, kad tai reikalinga kaimynei toliau tvarkantis dokumentus, o ne sutikdama su savo žemės sklypų ribų pakeitimu. Pasirašydama plane atsakovė nežinojo, kad iš naujo atlikus geodezinius matavimus yra pasikeitusios šalių žemės sklypo ribos ir 63 kv. m dydžio atsakovės naudojamo žemės sklypo dalis persidengia su ieškovo žemės sklypais. Teismo teigimu, pasirašydama planą atsakovė neketino perleisti savo naudojamą žemės sklypo plotą ar perkelti tvorą, nesutiko su detaliajame plane apibrėžtomis sklypo ribomis.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 25 d. nutartimi Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija atmetė apeliacinį skundą padavusių ieškovo ir trečiojo asmens argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, CK 4.45, 4.95, 4.98 ir 1.90 straipsnių taikymo bei sprendė, kad teismas pagrįstai pripažino negaliojančiu atsakovės parašą ant detaliojo plano, teisėtai atmetė ieškinio ir dalies priešieškinio reikalavimus bei teisingai konstatavo, kad šalys turi nusistatyti žemės sklypo ribas atlikusios geodezinius matavimus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartį ir Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, o priešieškinis iš dalies patenkintas, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl nepagrįsto CK 4.45 straipsnio taikymo. Pagal CK 4.45 straipsnį teismas gali nustatyti sklypo ribas tik tuo atveju, kai savininkai nesutaria dėl ginčytino sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų. Nagrinėjamu atveju iš esamų dokumentų (kasatoriaus ir atsakovės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių, prie jų pridėtų sklypų planų, nekilnojamojo turto registro duomenų) matyti, kad žemės sklypų riba yra aiški. Be to, atsakovė neginčijo ieškovo nuosavybės teisės (pirkimo–pardavimo sandorių) į 63 kv. m sklypo dalį, o kol ieškovo nuosavybės teisės į šią sklypo dalį nėra nuginčytos, jos turi būti ginamos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, CK 4.37 straipsnis). Dėl to teismai turėjo ginti kasatoriaus nuosavybės teisę į žemės sklypą, taikyti CK 1.138, 4.95, 4.98 straipsnių nuostatas ir tenkinti ieškinį.

2. Dėl nukrypimo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, pažeidė CPK 4 straipsnį, nes rėmėsi kasacinio teismo nutartimis, priimtomis civilinėse bylose Nr. 3K-3-539/2005 ir Nr. 3K-3-455/2009, nors šiose bylose faktinės aplinkybės skyrėsi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Nagrinėjamu atveju situacija yra kitokia, nes bylos dokumentai patvirtina, kad kasatorius yra ginčo sklypo dalies savininkas, sklypų ribos yra aiškios ir nepersidengia, o atsakovė neteisėtai naudojasi ieškovui priklausančio sklypo dalimi. Dėl to kasatorius neturėjo teisinio pagrindo ginčyti nei savo, nei atsakovės žemės sklypo įgijimo sutarčių. Norėdama nustatyti sklypų ribą pagal savo tvorą, atsakovė turėjo ginčyti savo ir kasatoriaus nuosavybės teisių į žemės sklypus įgijimo pagrindus, tačiau to nedarė. Teismų nurodytose kasacinio teismo nutartyse išaiškinta, kad, nenuginčijus nuosavybės teisių įgijimo pagrindo, sklypo plotas negali pasikeisti, o nagrinėjamu atveju teismai nusprendė priešingai – atsakovei nenuginčijus kasatoriaus sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, jos sklypas padidintas 63 kv. m dydžio kasatoriaus sklypo dalimi.

3. Dėl teismų nusišalinimo nuo teisingumo vykdymo. Teismai pažeidė CK 1.2 straipsnį, CPK 7, 260, 267 straipsnius, nes nurodydami, kad šalys turi nusistatyti sklypo ribas atlikusios geodezinius matavimus, sudarė prielaidas ateityje kilti teisminiam ginčui dėl sklypų ribos. Teismai nusišalino nuo teisingumo vykdymo, nes neišsprendė ginčo iš esmės, o nurodė jį spręsti administracine tvarka.

4. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 185 straipsnis), nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, o ginčą išsprendė remdamiesi vien atsakovės žodiniais paaiškinimais, kad tvora ir yra sklypų riba. Teismai nevertino daugelio oficialiųjų rašytinių prima facie įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorius yra ginčo žemės sklypo dalies savininkas, o atsakovės tvora yra ieškovo žemėje: Nekilnojamojo turto registro išrašų, 2005 m. sausio 25 d. sutarties Nr. 2-485 ir prie jos esančio žemės sklypo plano, 1996 m. gegužės 15 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo sutarties Nr. P52/96-2377 ir sklypo ribų plano prie jos, I. D. žemės sklypo ribų plano bei 1995 m. gruodžio 29 d. sklypo ribų paženklinimo akto, UAB,,Architektų pastogė“ plano, UAB,,Kauno komprojektas“ parengto sklypų ribų patikslinimo projekto, Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 4506/8795 duomenų, 2000 m. balandžio 12 d. Žemės ir kito nekilnojamojo turto registro įmonės Kauno filialo A. K. namų valdos patikrinimo akto. Be to, teismai nenustatė svarbios aplinkybės, kad detaliuoju planu nebuvo pakeista sklypų riba, nes jame nurodytos koordinatės visiškai atitinka ribos koordinates, nurodytas planuose prie atsakovės valstybinės žemės pirkimo sutarties bei kasatoriaus sklypo prikimo–padavimo sutarties.

5. Dėl netinkamo teisės normų, reglamentuojančių žemės perleidimo sandorių sudarymo tvarką, taikymo. Teismai nepagrįstai atsakovės parašą ant detaliojo plano prilygino žemės perleidimo sandoriui, todėl netinkamai taikė CK 6.392 straipsnio 1 dalies, 6.393 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Žemės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias žemė gali būti perleidžiama tik notaro patvirtinta sutartimi. Teismai tinkamai neįvertino atsakovės parašo ant detaliojo plano projekto tikslo ir neatsižvelgė į tai, kad jos parašas buvo tik informacinis, patvirtinantis, jog ji susipažino su planu. Taikant minėtas teisės normas taip, kaip jas taikė teismai, žemę būtų galima perleisti nesudarant notaro patvirtintos sutarties, o tik pasirašant ant perkamo sklypo detaliojo plano.

6. Dėl netinkamo CK 1.90 straipsnio taikymo. Pirmosios instancijos teismas be jokio faktinio ir teisinio pagrindo nustatė, kad atsakovė detaliajame plane pasirašė suklydusi, o apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai šią išvadą patvirtino (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Atsakovės tariamą suklydimą teismai vertino ne pagal detaliojo plano rengimo metu buvusią faktinę situaciją, bet pagal situaciją, susidariusią po detaliojo plano patvirtinimo, t. y. pagal tai, kad kasatorius pradėjo teismine tvarka ginti savo teises į savo sklypo dalį. Tariamas atsakovės suklydimas negalėjo būti laikomas esminiu, nes nė vienas apdairus ir atidus žmogus tokiomis sąlygomis nelaikytų, jog pasirašydamas ant kaimyno sklypo detaliojo plano projekto sudaro savo sklypo dalies perleidimo sandorį, be to, matydamas, kad plane nurodyta gretimų sklypų riba neatitinka jo sklypo pirkimo dokumentų, pasirašyti atsisakytų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo skundą atmesti, o teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime atsakovė nurodo tokius argumentus:

1. Teismai teisingai taikė CK 4.45 straipsnio nuostatas, nes pagrįstai nustatė, kad šalių ginčas yra dėl žemės sklypo ribų.

2. Teismai objektyviai išnagrinėjo bylą, įvertino abiejų šalių pateiktus rašytinius įrodymus, apklausė liudytojus ir teisingai atskleidė bylos esmę, todėl nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Teismai pagrįstai konstatavo, kad sudarant 1995 m. planą buvo padaryta klaida, susiejant su valstybiniu geodeziniu pagrindu naudotos klaidingos koordinatės, todėl šalys turi atlikti geodezinius matavimus ir nustatyti žemės sklypų ribas.

3. Teismai teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, susijusias su atsakovės pasirašymu detaliajame plane, ir tinkamai taikė CK 1.90 straipsnio nuostatas. Atsakovė nežinojo, kad kasatoriui iš naujo atlikus geodezinius matavimus yra pasikeitusios šalių žemės sklypo ribos ir 63 kv. m dydžio atsakovės naudojamas žemės sklypas persidengia su ieškovo sklypu. Atsakovė nereiškė pretenzijų dėl plano, nes, neturėdama teisinio išsilavinimo, manė, kad planas nepakeitė iki tol buvusių kaimyninių sklypų ribų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl savininko teisių gynimo būdų parinkimo, ieškinio reikalavimų teisinio kvalifikavimo bei parašo (sutikimo) detaliajame plane ginčijimo CK 1.90 straipsnio pagrindu. Dėl šių klausimų teisėjų kolegija pasisako šioje nutartyje.

Dėl ieškovo (savininko) teisės pasirinkti pažeistų teisių gynimo būdą ir teismo pareigos kvalifikuoti teisinius santykius

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Kokiu šioje normoje nustatytu būdu ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą pasirenka ieškovas, ieškinyje nurodydamas reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje B. D. v. J. V., S. V., bylos Nr. 3K-3-151/2011). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas; teisinis ginčo santykių kvalifikavimas turi būti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikštų reikalavimų. Teismas negali peržengti pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė išreikalauti iš atsakovės A. K. neteisėto valdymo žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), 63 kv. m ploto dydžio dalį, UAB „Architektų pastogė“ teisminiam nagrinėjimui parengtame žemės sklypo plane M 1:500 pažymėtą kaip ribojamą taškų 1-9-8-21 ir 21-20-19-18-17; įpareigoti A. K. nugriauti tinklo tvoros dalį, UAB „Architektų pastogė“ teisminiam nagrinėjimui parengtame žemės sklypo plane M 1:500 pažymėtą taškais nuo 15 (duomenys neskelbtini) iki 21 (duomenys neskelbtini) imtinai. Kaip teisinį pareikštų reikalavimų pagrindą ieškovas nurodo CK 4.95 ir 4.98 straipsnius. Šių normų taikymo klausimas keliamas ir kasaciniame skunde, t. y. kasatorius teigia, kad ginčo teisiniams santykiams turėjo būti taikomi CK 4.95 ir 4.98 straipsniai, o ne teismų taikytas CK 4.45 straipsnis. Su tokia kasatoriaus pozicija teisėjų kolegija iš dalies sutinka, todėl nagrinėjamoje byloje svarbu išspręsti dvejopo pobūdžio klausimus: pirma, ar tinkamai kasatorius savo reikalavimus kvalifikuoja remdamasis kartu CK 4.95 ir 4.98 straipsniais; antra, ar pagrįsti kasatoriaus argumentai dėl to, kad nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomas CK 4.45 straipsnis.

Dėl vindikacinio (CK 4.95 straipsnis) ir negatorinio (CK 4.98 straipsnis) ieškinių ginant nekilnojamojo daikto savininko nuosavybės teisę

CK 4.95 ir 4.98 straipsniai įtvirtina du savarankiškus savininko teisių gynimo būdus –vindikacinį ir negatorinį ieškinį. Pagal CK 4.95 straipsnį savininkas turi teisę išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.98 straipsnyje nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atliekant teisinį ginčo santykių kvalifikavimą, t. y. sprendžiant, kokiu būdu savininkas gina savo teises – vindikaciniu (CK 4.95 straipsnis) ar negatoriniu (CK 4.98 straipsnis) ieškiniu, būtina atsižvelgti į nuosavybės teisės objektą. Nekilnojamųjų daiktų, kaip nuosavybės teisės objektų, specifiką lemia tokių objektų ir teisių į juos registracija Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo daikto savininko prarasta galimybė faktiškai naudotis daiktu neturi būti tapatinama su valdymo, kaip vieno iš nuosavybės teisės turinio elementų, praradimu. Visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos ne vindikaciniu (CK 4.95 straipsnis), o negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju iš ieškinio matyti, kad kasatorius reikalauja pašalinti jo teisės pažeidimus, t. y. teigia, jog atsakovė naudoja kasatoriui nuosavybės teise priklausančią 63 kv. m ploto sklypo dalį ir yra kasatoriui priklausančiame sklype pastačiusi tinklo tvorą. Tokius reikalavimus kasatorius grindžia Nekilnojamojo turto registro išrašais bei žemės sklypo planu, kurie, kasatoriaus teigimu, patvirtina jo nuosavybės teisę į ginčo sklypo dalį. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, nuosavybės teisių gynimo būdui parinkti yra reikšmingas nuosavybės teisės objektas, o šiuo atveju tai yra nekilnojamasis daiktas – žemės sklypas, ieškinyje nurodytų pažeidimų prigimtis leidžia daryti išvadą, jog ieškovas savo teises gina siekdamas pašalinti pažeidimus, kurie trukdo naudotis jam priklausančiu daiktu, t. y. ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės bei pareikšti reikalavimai kvalifikuotini taikant ne CK 4.95, o 4.98 straipsnį. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos kontekste toks teisinis kvalifikavimas neturi įtakos teisingam bylos išsprendimui, todėl nesudaro pagrindo skundžiamai apeliacinės instancijos teismo nutarčiai keisti ar naikinti.

Dėl CK 4.45 ir 4.98 straipsnių taikymo

Pagal CK 4.45 straipsnio 1 dalį, jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas, atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas bei kitus įrodymus. Jeigu ribų nustatyti neįmanoma, prie kiekvieno žemės sklypo turi būti prijungtos vienodo dydžio ginčytino ploto dalys, bet nė vienas tokiu būdu naujai suformuotas sklypas plotu neturi skirtis nuo esamo teisiškai įtvirtinto sklypo. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad riboženklių pastatymo išlaidas privalo atlyginti abi šalys lygiomis dalimis, jeigu kitaip nenustato jų tarpusavio santykius reguliuojantys susitarimai ar kitaip nenusprendžia teismas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, teismui sprendžiant dėl to, koks teisinis pagrindas (CK 4.45 straipsnis ar CK 4.98 straipsnis) turi būti taikomas konkrečioje byloje nagrinėjamiems ginčo santykiams, būtina įvertinti ieškovo nurodomas faktines aplinkybes bei pareikštus reikalavimus. CK 4.45 straipsnis taikomas tada, kai kyla gretimų žemės sklypų savininkų ginčas dėl sklypų ribų, kurios nėra aiškios iš esamų dokumentų. Tokio ginčo pobūdis nulemia tai, kad ieškiniu turi būti reikalaujama nustatyti sklypų ribas. Pasisakydamas dėl CK 4.45 straipsnio taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, žemės sklypo savininkui pareiškus negatorinį ieškinį (CK 4.98 straipsnis) ir nepareiškus reikalavimo dėl žemės sklypo ribų nustatymo, teismas negali spręsti nuosavybės teisių į ginčytiną žemės sklypo plotą bei nustatinėti kaimyninių žemės sklypų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-407/2008). Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad, sprendžiant ginčus tarp kaimyninių žemės sklypų savininkų dėl žemės sklypų ribų, gali būti keičiamos sklypų ribos, sklypo konfigūracija, tačiau negali būti keičiamas (sumažėti ar padidėti) žemės sklypo dydis (plotas). Priešingu atveju turėtų būti keliamas klausimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, ginčijant pirkimo–pardavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Z. P. v. Č. P., bylos Nr. 3K-3-539/2005). Nurodyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai suponuoja išvadą, kad CK 4.45 straipsnio pagrindu reiškiamas reikalavimas dėl sklypo ribų nustatymo gali būti laikomas tinkamu tik tuo atveju, kai sklypo ribų plane yra pavaizduoti visi su prašoma nustatyti riba besiribojantys žemės sklypai, nurodant šių sklypų plotą bei kitus CK 4.45 straipsnio taikymui reikšmingus duomenis.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas nereiškė reikalavimo nustatyti žemės sklypų ribą bei neteikė tokiam reikalavimui pagrįsti būtino visų sklypų bendro plano. Reikalavimą dėl sklypų ribos nustatymo priešieškiniu buvo pareiškusi atsakovė, tačiau šį prašymą ji grindė tik UAB „Kauno komprojektas“ parengtu savo žemės sklypo planu, iš kurio nėra aišku, kokią įtaką ribų pakeitimas turi ieškovo sklypui. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės reikalavimą nustatyti žemės sklypų ribą, teisingai šį atsakovės pateiktą planą įvertino kaip parengtą ne sklypų ribai nustatyti, bet civilinei bylai dėl tvoros nugriovimo nagrinėti. Atsakovė nepateikė nei apeliacinio, nei kasacinio skundo, t. y. teismo procesinis sprendimas dėl pirmiau nurodyto priešieškinio reikalavimo yra įsiteisėjęs, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl reikalavimo nustatyti sklypų ribą teisėtumo bei pažymi, kad, teismui atmetus reikalavimą dėl sklypų ribų nustatymo, ieškovo pareikšti reikalavimai pagal nustatytas faktines aplinkybes turėjo būti kvalifikuojami taikant ne CK 4.45 straipsnį, o 4.98 straipsnį. Minėta, tam tikrą savo teisių gynimo būdą pasirenka daikto savininkas, reikšdamas ieškinio reikalavimą bei nurodydamas jo faktinį pagrindą, o nagrinėjamu atveju ieškovas nebuvo pareiškęs reikalavimo dėl sklypų ribos nustatymo, nepateikė tokį reikalavimą atitinkančio plano ir nesirėmė tokiam reikalavimui spręsti reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis.

Vis dėlto teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, netaikydamas CK 4.98 straipsnio, neteisingai išsprendė bylos dalį dėl savininko teisės pažeidimų pašalinimo. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-407/2008). Nagrinėjamoje byloje savo nuosavybės teisę į atsakovės naudojamą žemės sklypo dalį, kurioje yra pastatyta ginčo tvora, ieškovas įrodinėjo Nekilnojamojo turto registro išrašais, 2005 m. sausio 25 d. sutartimi Nr. 2-485 ir prie jos esančiu žemės sklypo planu, 1996 m. gegužės 15 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo sutartimi Nr. P52/96-2377 ir sklypo ribų planu prie jos bei kitais dokumentais, sudarytais vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Tačiau bylą nagrinėję teismai nustatė, kad registre įregistruotos sklypo ribos yra neteisingos, nes sudarant 1995 metų planą buvo padaryta klaida susiejant su valstybiniu geodeziniu pagrindu. Kasaciniame skunde nekeliami su šia teismų nustatyta aplinkybe susiję ir kasacijos pagrindą sudarantys teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo reikalavimai grindžiami klaidingomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl teismai jų netenkino pagrįstai. CK 4.98 straipsnio taikymo prasme tai reiškia, kad ieškovas neįrodė vienos iš būtinųjų šios normos taikymo sąlygų, t. y. kad jis yra ginčo sklypo dalies savininkas. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, o padaryti teisės normų taikymo pažeidimai neturėjo įtakos teisingam bylos išsprendimui. Tokia apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis paliktina galioti, tačiau kitais, šioje nutartyje išdėstytais, teisiniais argumentais.

Pažymėtina, kad kasaciniam teismui buvo pateikti papildomi dokumentai, iš kurių turinio matyti, jog VĮ Registrų centre 2011 m. kovo 2 d. įregistruotos pataisytos atsakovės žemės sklypo koordinatės. Kasacinis teismas apskųstus teismų procesinius sprendimus tikrina teisės taikymo aspektu, todėl nauji įrodymai negali būti priimami bei vertinami (CPK 353 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia grąžinti papildomus dokumentus juos pateikusiam asmeniui.

Dėl parašo (sutikimo) detaliajame plane ginčijimo CK 1.90 straipsnio pagrindu

Atsakovė A. K. priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu jos parašą (sutikimą) ieškovui priklausančio žemės sklypo detaliajame plane, nurodydama, kad pasirašydama sutikimą ji nesiekė perleisti V. B. ir L. B. savo naudojamos 63 kv. m žemės sklypo dalies ir nesiruošė perkelti tvoros. Bylą nagrinėję teismai tenkino šį atsakovės reikalavimą konstatavę, kad atsakovė neketino perleisti dalies jai priklausančio žemės sklypo, nesutiko su detaliajame plane apibrėžtomis sklypo ribomis. Dėl to teismai padarė išvadą, kad atsakovės pasirašytas suderinimas ant detaliojo plano pripažintinas negaliojančiu kaip pasirašytas dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis). Sprendžiant dėl šios skundžiamos apeliacinės instancijos nutarties dalies teisėtumo, būtina nustatyti atsakovės parašo detaliajame plane teisinę reikšmę, atsižvelgiant į ginčo dalyką bei atsakovės nurodytas faktines aplinkybes.

Pagal CK 1.63 straipsnio 1 dalį sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Atsakovė prašė pripažinti negaliojančiu savo parašą (sutikimą) kaimyninio sklypo, nuosavybės teise priklausančio V. B. ir L. B., detaliajame plane. Šis detalusis planas buvo parengtas siekiant pakeisti žemės naudojimo paskirtį bei padalyti sklypą į du žemės sklypus (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktai). Taigi atsakovei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas nebuvo detaliojo planavimo objektas. Dėl šios priežasties atsakovės parašas ant detaliojo plano vertintinas tik kaip sutikimas dėl kaimyninio žemės sklypo detaliojo planavimo sprendinių, tačiau negali būti pripažintas keičiančiu atsakovės žemės sklypo ribas. Šis parašas taip pat negali būti vertinamas kaip atsakovės žemės sklypo dalies perleidimas, nes nuosavybės teisės į detaliojo planavimo objektus detaliojo planavimo procedūromis nėra perleidžiamos. Jos perleidžiamos sandoriais, reglamentuotais CK normų. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad sutikimas ant detaliojo plano sukuria civilinius teisinius padarinius tik tokia apimtimi, kiek tai susiję su detaliojo planavimo objektu esančio žemės sklypo detaliojo planavimo sprendiniais, todėl gali būti ginčijamas CK 1.90 straipsnio pagrindu. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė šią normą. Suklydimas gali būti nulemtas įvairių sandorio aplinkybių, tačiau šios aplinkybės turi būti susijusios su sandorio turiniu. Minėta, kad atsakovės parašas detaliajame plane nesukuria tokių teisinių padarinių kaip atsakovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalies perleidimas ar jos sklypo ribų pakeitimas. Dėl šios priežasties negalima konstatuoti, kad atsakovė klydo dėl ginčijamo sutikimo esmės.

Apeliacinės instancijos teismui netinkamai taikius CK 1.90 straipsnį, teismo nutarties dalis, kuria buvo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti negaliojančiu A. K. parašą (sutikimą) ant sklypo Nr. 357, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano dėl sklypo padalijimo ir paskirties keitimo, naikintina, dėl šios dalies priimtinas naujas sprendimas ir priešieškinio reikalavimas dėl prašo pripažinimo negaliojančiu atmestinas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kiti kasacinio skundo argumentai, susiję su ginčo žemės sklypų ribų aiškumu, žemės sklypų sandorių sudarymu, teismų nusišalinimu nuo teisingumo vykdymo bei netinkamu rėmimusi teismų praktika, yra teisiškai nereikšmingi, nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Iš dalies patenkinus ieškovo kasacinį skundą ir pakeitus žemesniųjų instancijų teismų procesinius sprendimus, proceso šalims atitinkamai turi būti perskirstytos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis), o tai sprendžiama pagal tai, kaip yra išspręsta dėl materialinių ieškovo reikalavimų atsakovui konkrečioje teismo instancijoje.

Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis teismas pakeičia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis, kuriomis iš dalies patenkintas priešieškinis, tačiau palieka nepakeistas sprendimų dalis, kuriomis visiškai atmesti ieškinio reikalavimai, nėra pagrindo perskirstyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Dėl to teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, paliktinos nepakeistos.

Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti teismų procesinius sprendimus, kuriais ieškinys atmestas, o priešieškinio dalis patenkinta, priimti naują sprendimą ir ieškinį visiškai patenkinti. Šia nutartimi tenkinama nedidelė kasacinio skundo dalis, panaikinant teismų sprendimų dalis patenkinti dalį priešieškinio. Atsižvelgdama į tai, kad ginčas iš esmės išspręstas atsakovės naudai, teisėjų kolegija sprendžia, jog kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turi būti priteisiamas iš ieškovo (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

Iš atsakovės pateiktų dokumentų matyti, kad už atstovavimą kasaciniame teisme ji sumokėjo advokatui 1000 Lt (T. 3, b. l. 245). Ši suma atitinka teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl priteistina atsakovei iš ieškovo. Valstybei iš ieškovo priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 69,78 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. nutarties dalis, kuriomis pripažintas negaliojančiu A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) parašas (sutikimas) ant sklypo Nr. 357, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano dėl sklypo ribų padalijimo ir paskirties keitimo, suderinto 2005 m. liepos 11 d. nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolu, ir šį priešieškinio reikalavimą atmesti.

Kitas teismo sprendimo ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

Priteisti atsakovei A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1000 (vieną tūkstantį) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovo V. B. 69,78 Lt (šešiasdešimt devynis litus 78 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų siuntimu kasaciniame teisme, atlyginti.

Grąžinti atsakovei A. K. 2011 m. kovo 16 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateiktą prašymą pridėti dokumentus su priedais.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Juozas Šerkšnas

Pranas Žeimys