Civilinė byla Nr. 3K-3-194/2011
Teisminio proceso Nr. 2-03-3-02366-2010-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
40.2; 129.12; 129.13; 132 (S)
2011 m. balandžio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens akcinės bendrovės,,Lietuvos geležinkeliai“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės,,Orlen Lietuva“ prašymą išduoti vykdomąjį raštą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškimo esmė
Pareiškėjas AB,,Orlen Lietuva“ prašo išduoti vykdomąjį raštą pagal vykdytiną 2009 m. lapkričio 10 d. priimtą arbitražo sprendimą.
II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nutarčių esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. gegužės 3 d. nutartimi patenkino prašymą ir išdavė vykdomąjį raštą pagal vykdytiną 2009 m. lapkričio 10 d. arbitražo sprendimą, priimtą arbitražo byloje tarp ieškovo AB,,Lietuvos geležinkeliai“ ir atsakovo AB,,Mažeikių nafta“.
Teismas nustatė, kad AB,,Lietuvos geležinkeliai“ ir AB,,Mažeikių nafta“ (teisių perėmėjas – AB,,Orlen Lietuva“) ginčą buvo sutarusios spręsti arbitražiniu ginčo sprendimo būdu; šio susitarimo būdu yra išspręsta arbitražinė byla, kuri išnagrinėta pagal UNCITRAL taisykles; teisiniams santykiams dėl šio arbitražinio ginčo sprendimo vykdymo taikomos Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – ir KAĮ) nuostatos.
Teismas pažymėjo, kad pagal KAĮ 38 straipsnio 3 dalį, vienai iš šalių atsisakius vykdyti arbitražinį sprendimą, kita šalis turi teisę kreiptis į apylinkės teismą ir prašyti išduoti vykdomąjį raštą; KAĮ 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą galima tik įstatymo 40 straipsnyje nustatytais atvejais. Teismas konstatavo, kad tokių atvejų nenustatyta, todėl teismui nėra pagrindo atsisakyti išduoti prašomą vykdomąjį dokumentą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 20 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad, ir pripažinus suinteresuoto asmens atliktą įskaitymą, ši įmonė lieka skolinga pareiškėjui per 24 mln. Lt; ginčai dėl arbitražo sprendimo vykdymo turi būti sprendžiami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso VI dalyje nustatyta tvarka (KAĮ 38 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nėra pagrindo atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą ar stabdyti civilinės bylos išnagrinėjimą iki bus išnagrinėta tarp šalių vykstanti ad hoc arbitražo byla dėl įskaitymų pagal UNCITRAL taisykles.
Teisėjų kolegija netenkino apelianto prašymo paskirti pareiškėjui baudą CPK 95 straipsnio pagrindu; pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas piktnaudžiautų savo procesinėmis teisėmis ar siektų vilkinti procesą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo prašo panaikinti teismų nutartis ir priimti naują sprendimą – atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą išduoti vykdomąjį raštą pagal 2009 m. lapkričio 10 d. arbitražo sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su kasacinio skundo surašymu ir pateikimu. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. KAĮ 38 straipsnio 3 dalies nuostatų prasme būtinoji arbitražinio ginčo šalies kreipimosi į arbitražinio teismo vietos apylinkės teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo sąlyga (conditio sine qua non) yra kitos šalies atsisakymas geranoriškai įvykdyti arbitražinio teismo sprendimą, t. y. arbitražinio teismo sprendimo neįvykdymas arba netinkamas įvykdymas. Vilniaus apygardos teismas iš viso netyrė suinteresuoto asmens pateiktų įrodymų, kad jis neatsisakė geranoriškai įvykdyti 2009 m. lapkričio 10 d. arbitražo sprendimą, priešingai – šį sprendimą tinkamai ir visiškai įvykdė. Dėl to pareiškėjas neturėjo KAĮ 38 straipsnio 3 dalyje šaliai suteiktos teisės kreiptis į arbitražinio teismo vietos apylinkės teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo arbitražinio teismo sprendimo pagrindu, praėjus daugiau kaip trims mėnesiams po to, kai arbitražo sprendimas buvo visiškai įvykdytas.
Iš sisteminės KAĮ 38 straipsnio 4 dalies, 39 straipsnio ir 40 straipsnio analizės matyti, kad KAĮ 40 straipsnyje nustatyti atsisakymo pripažinti ar vykdyti arbitražinio teismo sprendimą pagrindai yra taikytini pirmiausia ir išimtinai užsienio arbitražo sprendimų pripažinimui ir vykdymui, ir, priešingai nei konstatavo teismai, šiame straipsnyje nenustatytas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriems esant teismai gali atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą pagal nacionalinio arbitražinio teismo sprendimą. KAĮ 38 straipsnio 4 dalis, nukreipianti į įstatymo 40 straipsnį, nustato papildomus, o ne baigtinius pagrindus, kuriais remiantis teismai nutartimi gali atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą pagal užsienio arbitražinio teismo priimtus sprendimus.
KAĮ 38 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, vykdant arbitražinio teismo priimtus sprendimus (ypač nacionalinio arbitražinio teismo priimtus sprendimus), turi būti taikomos CPK nuostatos. Vykdomųjų raštų išdavimo tvarka nustatyta CPK XLIV skyriuje. Tam, kad pagal vykdytiną dokumentą (aptariamu atveju – arbitražinio teismo sprendimą) būtų išduotas vykdomasis dokumentas – vykdomasis raštas, pirmiausia teismo (ar arbitražinio teismo) sprendimas turi būti vykdytinas. Vadovaujantis CPK 646 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, apylinkių teismai turi išduoti vykdomuosius raštus tik pagal vykdytinus teismo sprendimus (2005 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-676/2005). Pažymėtina, kad vykdytinu turi būti laikomas tas sprendimas, kuris dar iki kreditoriaus kreipimosi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo nėra skolininko tinkamai įvykdytas.
Suinteresuotas asmuo, atlikdamas teisėtus vienarūšių priešpriešinių prievolių įskaitymus, kurie galiojantys ir nenuginčyti, tinkamai ir visiškai įvykdė 2009 m. lapkričio 10 d. arbitražo sprendimą, todėl jis nebėra vykdytinas.
Vilniaus apygardos teismas skundžiama nutartimi suformavo ydingą ir teisiškai nepagrįstą precedentą, kad net ir dėl nacionalinio arbitražinio teismo priimto sprendimo apylinkės teismas gali atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą tik 1958 m. Niujorko konvencijos nustatytais pagrindais, o kiti skolininko argumentai, kildinami iš CPK nuostatų, yra nereikšmingi.
2. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnyje, 197 straipsnio 1 dalyje, 291 straipsnyje apibrėžtas įrodinėjimo ir nutarčių surašymo taisykles, nes iš viso netyrė suinteresuoto asmens pateiktų įrodymų ir nesigilino į bylos aplinkybes. Teismas netyrė suinteresuoto asmens pateiktų įrodymų apie įskaitymus, nevertino, ar jie galiojantys ir teisėti, neanalizavo, ar pareiškėjas, kuris nesutinka su įskaitymais, yra atskirai sumokėjęs suinteresuotam asmeniui sumas, kurių suinteresuotas asmuo nebereikalavo, nes jas įskaitė su savo mokėtinomis sumomis pagal 2009 m. lapkričio 10 d. arbitražo sprendimą.
Teismas, priimdamas nutartį, neatsižvelgė į naują 2010 m. gruodžio 17 d. priimtą arbitražo sprendimą, nors pareiškėjas prašė stabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki ad hoc arbitražo teismas, nagrinėjantis bylą pagal AB,,Orlen Lietuva“ 2010 m. birželio 19 d. ieškinį prieš AB,,Lietuvos geležinkeliai“, priims sprendimą. Pažymėtina, kad arbitražo teismas, priimdamas 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimą nurodytoje byloje, konstatavo, jog AB,,Orlen Lietuva“ reikalavimas pripažinti AB,,Lietuvos geležinkeliai“ atliktus įskaitymus niekiniais ir negaliojančiais ab initio paliktas nenagrinėtas. Taigi suinteresuoto asmens atlikti įskaitymai nenuginčyti, net neginčijami, galiojantys ir teisėti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.136, 6.130, 6.189 straipsniai).
Apygardos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nurodė, kad suinteresuotas asmuo vis dar skolingas pareiškėjui per 24 mln. Lt, nors net pareiškėjas to neteigia, o suinteresuotas asmuo atskirtajame skunde pateikė argumentus ir pridėjo įrodymus, jog arbitražo teismo 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimu priteistą sumą yra tinkamai sumokėjęs (t. y. įskaityta visa suma, kurią suinteresuotas asmuo privalėjo mokėti).
3. Teismai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad teismas turi pareigą užtikrinti viešojo intereso apsaugą tuo aspektu, kad į teismą nebūtų nesąžiningai kreipiamasi be pagrindo (2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009).
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu kasacinį skundą pareiškėjas prašo atmesti suinteresuoto asmens skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. CPK normose, reglamentuojančiose vykdomojo rašto išdavimą tiek dėl teismų, tiek dėl arbitražų sprendimo vykdymo, nenustatyta pareigos teismui prieš išduodant vykdomąjį raštą įsitikinti, ar sprendimas yra įvykdytas. Tai turi išsiaiškinti antstolis, vykdantis sprendimą. Pagal teismo sprendimą vykdomasis raštas išduodamas automatiškai, nepaisant skolininko nuomonės, todėl lygiai taip pat turėtų būti išduodami arbitražo teismo sprendimai, papildomai tik atsižvelgus į KAĮ 38 straipsnio 4 dalį. Ar sprendimas, dėl kurio išduotas vykdomasis raštas, įvykdytas ar ne, turi būti sprendžiama vykdymo stadijoje.
Skolininko nuomonė, kad jis tinkamai įvykdė arbitražo sprendimą, negali užkirsti kelio kreditoriui siekti teismo sprendimo priverstinio vykdymo, jeigu kreditorius netenkina skolininko teigiamas įvykdymas. Pareiškėjas nepripažįsta tariamo arbitražo sprendimo įvykdymo, o kasatoriaus nurodyti įskaitymai, pareiškėjo nuomone, yra niekiniai. Ne kreditorius turi įrodyti, kad skolininkas netinkamai įvykdė teismo sprendimą, o skolininkas vykdymo procese (po vykdomojo rašto išdavimo) turi pareigą įrodyti, kad tinkamai ir visiškai įvykdė sprendimą. Vykdomojo rašto išdavimo metu teismai neturi jokio pagrindo patikrinti, ar skolininkas gali būti laikomas tinkamai įvykdžiusiu prašomą leisti vykdyti arbitražo sprendimą.
2. Pareiškėjas nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad KAĮ 40 straipsnyje nustatyti atsisakymo pripažinti ar vykdyti arbitražo sprendimą pagrindai taikomi išimtinai užsienio arbitražų sprendimams. Teismai teisingai taikė ir aiškino šio įstatymo 38 straipsnio 4 dalies ir 40 straipsnio normas.
3. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad pareiškėjas elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja procesu. Klausimas, įvykdytas teismo (arbitražo) sprendimas ar ne, turi būti sprendžiamas ne prieš išduodant vykdomąjį raštą, o vykdymo procese. Veiksmai, kuriuos suinteresuotas asmuo deklaruoja kaip arbitražo sprendimo įvykdymą, yra niekiniai ir negaliojantys ab initio. Pareiškėjas pažymi, kad iš suinteresuoto asmens nurodyto arbitražo sprendimo įvykdymo pareiškėjas turi ne tik netinkamą, pažeidžiantį imperatyviąsias įstatymų nuostatas, vykdymą, bet ir daugiau kaip 8 mln. Lt trūkumų.
k o n s t a t u o j a :
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde keliami Komercinio arbitražo įstatymo ir civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių arbitražo sprendimo vykdymą, aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.
Dėl arbitražinio sprendimo vykdymo
KAĮ 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad arbitražinio teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo momento ir šalių turi būti vykdomas. Šios įstatymo normos nuostata, kad arbitražinio teismo sprendimas šalių turi būti vykdomas, reiškia, jog jis yra privalomas toms šalims, dėl kurių priimtas.
KAĮ 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, vienai iš šalių atsisakius vykdyti sprendimą, kita šalis turi teisę kreiptis į arbitražinio teismo vietos apylinkės teismą ir prašyti išduoti vykdomąjį raštą. Šioje įstatymo normoje įtvirtintas arbitražinio teismo sprendimo priverstinis vykdymas tuo atveju, jeigu jo neįvykdo šalis, kurią arbitražinis teismas įpareigojo atitinkamą sumą sumokėti kitai šaliai.
Arbitražinio teismo sprendimas yra vykdytinas dokumentas, o jo pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas – vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas (CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 586, 587 straipsniai). Vykdomojo dokumento turinys reglamentuotas CPK 648 straipsnyje. Be kitų šio straipsnio reikalaujamų duomenų, vykdomajame rašte turi būti nurodyti išieškotojas ir skolininkas (CPK 648 straipsnio 1 dalies 7 punktas) bei su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis pažodžiui (CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad, esant arbitražinio teismo sprendimo formos ir turinio reglamentuojamų KAĮ 34 straipsnyje ir CPK nustatytų teismo sprendimams privalomų reikalavimų netapatumams, arbitražinio teismo sprendimas turi būti suprantamas ir aiškintinas taip, kad sprendimo tekstas sudarytų galimybę atlikti aiškiai ir suprantamai apibrėžtus vykdymo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Garant“ pareiškimą dėl vykdomojo dokumento išdavimo, bylos Nr. 3K-3-368/2009; 2010 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-81/2010).
Arbitražinio teismo sprendimas, kaip vykdytinas dokumentas, savo turiniu yra privalomas ir teismui, kuris priima sprendimą išduoti vykdomąjį raštą. Šio sprendimo privalomumas taip pat reiškia, kad apylinkės teismas privalo išduoti vykdomąjį raštą nekeisdamas arbitražinio teismo sprendimo turinio ir esmės. Tuo atveju, jeigu apylinkės teismas, išduodamas vykdomąjį raštą koreguotų priteistas sumas ar atsisakytų išduoti vykdomąjį raštą remdamasis šalies pareiškimu, kad yra įskaitytos priteistos sumos, tai reikštų, jog apylinkės teismas patikrina arbitražinio teismo sprendimo turinį. Tuo tarpu pagal KAĮ 37 straipsnio 1 dalį arbitražinio teismo sprendimas gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui. Ši įstatymo nuostata reiškia ne tik šalies teisę skųsti arbitražinio teismo sprendimą, bet ir tai, kad jo turinio teisėtumą turi teisę patikrinti Lietuvos apeliacinis teismas, o apylinkės teismas tokios teisės neturi. Taigi apylinkės teismas, priimdamas sprendimą dėl vykdomojo rašto išdavimo, negali nukrypti nuo arbitražinio teismo priimto sprendimo tuo atveju, kai viena šalis remiasi, jog priėmus teismo sprendimą buvo atliktas juo priteistų sumų įskaitymas.
KAĮ 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad arbitražinio teismo sprendimai vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. CPK 646 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Esant šiai vykdymo procesą reglamentuojančiai CPK normai, KAĮ 38 straipsnio 3 dalies nuostata, kad vienai iš šalių atsisakius vykdyti sprendimą negali būti aiškinamas tik kaip veiksmas, kuris būtinai turi būti atliktas raštu ar kitokia objektyviai išreikšta forma. Tokios privalomos šalies atsisakymo vykdyti sprendimą formos reikalavimas paneigtų CPK 646 straipsnio 1 dalies nuostatą, nes nebūtų ginamos asmens, kurio naudai priimtas arbitražinio teismo sprendimas tuo atveju, kai kita šalis objektyviai neišreiškia atsisakymo vykdyti vykdytiną teismo sprendimą, tačiau jo faktiškai nevykdo.
KAĮ 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apylinkės teismas savo nutartimi gali atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą šio įstatymo 40 straipsnyje nustatytais pagrindais. KAĮ 40 straipsnio 4 dalyje nenustatyta, kad galima atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą dėl to, jog viena šalis atliko sumų, kurias pagal arbitražinio teismo sprendimą privalo sumokėti priešinga šalis, įskaitymą. Taigi suinteresuoto asmens AB,,Lietuvos geležinkeliai“ argumentas, kad atlikus atitinkamų arbitražinio teismo sprendime nustatytų sumų įskaitymą yra įvykdytas arbitražinio teismo sprendimas, atmestinas. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką aiškindamas, jog teismas neturi teisės plėsti KAĮ 40 straipsnyje nustatytus atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Garant“ pareiškimą dėl vykdomojo dokumento išdavimo, bylos Nr. 3K-3-368/2009). Kasacinis teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo kitaip aiškinti KAĮ 38 straipsnio 4 dalies ir 40 straipsnio reglamentavimą tuo atveju, kai sprendžiamas vykdomojo rašto išdavimo klausimas. Žemesniosios instancijos teismai nenustatė kurio nors KAĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyto pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą. Taigi darytina išvada, kad vykdomasis raštas išduotas pagrįstai, todėl suinteresuoto asmens AB,,Lietuvos geležinkeliai“ kasacinis skundas netenkintinas.
Kasacinis teismas nepasisako dėl įskaitymo pagrįstumo ar nepagrįstumo, nes jis neturi reikšmės sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo klausimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme
Pareiškėjas AB,,Orlen Lietuva“ prašo priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Jis nurodo, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą advokatų kontorai iki 2011 m. balandžio 29 d. turi sumokėti 3923,30 Lt ir tai patvirtina 2011 m. kovo 30 d. advokatų kontoros išrašyta PVM sąskaita–faktūra.
Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas priteisti jas bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Kasacinė nutartis skelbiama 2011 m. balandžio 26 d., tačiau iki šios datos nepateikti įrodymai apie šių išlaidų sumokėjimą. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos, jeigu jos atitinka tris požymius: 1) realumą; 2) būtinumą; 3) pagrįstumą (CPK 79, 88 straipsniai). Realumas reiškia, kad jos tikrai sumokėtos, t. y. išleistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, bylos Nr. 3K-3-212/2009, nutartis paskelbta Teismų praktika 32). Byloje nurodytų bylinėjimosi išlaidų realumas neįrodytas, t. y. jos neišleistos, todėl nepriteistinos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 m. balandžio 26 d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 34,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Jos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens akcinės bendrovės,,Lietuvos geležinkeliai“, įm. k. 110053842, 34,30 Lt (trisdešimt keturis litus 30 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Sigitas Gurevičius
Zigmas Levickis
