Dėl skolos priteisimo ir turto išreikalavimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-209/2011

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02076-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 127.6

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „SEB lizingas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „SEB lizingas“ ieškinį atsakovėms RAB „Vingriai“, UAB „Vacmech SK“ dėl skolos priteisimo ir turto išreikalavimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčo esmė – restruktūrizuojamos įmonės kreditoriaus reikalavimo grąžinti daiktą teismingumo klausimas.

Ieškovė prašė teismo: 1) priteisti iš atsakovės UAB „Vacmech SK“ 146 601,39 Lt ir 6 proc. procesinių palūkanų; 2) išreikalauti iš atsakovės RAB „Vingriai“ ieškovei priklausančias frezavimo stakles „Mazak FJV60/80“.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovės UAB „Vacmech SK“ skola atsirado šiai bendrovei, kaip lizingo gavėjai, neįvykdžius su ieškove sudarytos lizingo sutarties. Dėl to ieškovė lizingo sutartį nutraukė, UAB „Vacmech SK“ grąžino lizingo sutarties dalyką – frezavimo stakles –ieškovei (lizingo davėjai). Ieškovė ir atsakovė AB „Vingriai“ sudarė staklių pasaugos sutartį. Ieškovei pareikalavus grąžinti stakles, atsakovė AB „Vingriai“ atsisakė tai padaryti. Atsakovė AB „Vingriai“ laidavo už atsakovės UAB „Vacmech SK“ prievoles ieškovui pagal finansinio lizingo sutartį. Atsakovei AB „Vingriai“ Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartimi iškelta restruktūrizavimo byla.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 29 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinio dalį dėl atsakovei RAB „Vingriai“ keliamų reikalavimų ir nutarė ją įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Nurodytą ieškinio dalį teismas atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, nes ieškovė nesilaikė įstatymų nustatytos tai bylų kategorijai išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovei RAB „Vingriai“ iškelta restruktūrizavimo byla, teismas konstatavo, jog pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo, tokiai įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, o visos kreditorių teisės ir teisėti interesai turi būti ginami restruktūrizavimo byloje, sudarant vienodas galimybes jų reikalavimams užtikrinti ir patenkinti. Vadovaudamasis Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 19 straipsnio 1 punktu, teismas nurodė, kad, iškėlus restruktūrizavimo bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą terminą pareikšti reikalavimus ir pateikti juos patvirtinančius dokumentus įmonės administratoriui. Atsakovę RAB „Vingriai“ teismas įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nes šioje byloje priimtas sprendimas gali turėti įtakos jos teisėms ir pareigoms.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 8 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinio dalį dėl reikalavimų atsakovei RAB „Vingriai“, nes šie reikalavimai turi būti nagrinėjami restruktūrizavimo byloje, teismo nutartimi išsprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi CPK 34 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 163 straipsnio 5 punktu ir nurodė, kad jei nagrinėjant civilinę bylą paaiškėja, jog atsakovui iškelta restruktūrizavimo byla, teismas perduoda bylą nagrinėti restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nurodė, kad vadovaujantis bylų akumuliavimo principu visi turtiniai ginčai turi būti sprendžiami viename restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiame teisme (2001 m. kovo 20 d. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 7 dalies 4 punktas, 2010 m. liepos 2 d. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 8 dalies 3 punktas, CPK 163 straipsnio 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškinio reikalavimas dėl daikto išreikalavimo yra turtinis, nepaisant to, kokiu pagrindu jis pareikštas (vindikacijos ar restitucijos). Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymą restruktūrizavimo byloje reikštini turtiniai reikalavimai apima tik piniginius reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio dalį turėjo atsisakyti priimti ne CPK 137 straipsnio 2 dalies 3, bet 2 punkto pagrindu kaip neteismingą tam teismui, nes „teismingumo“ sąvoka apima ne tik galimybės nagrinėti pareikštą reikalavimą tame teisme, bet taip pat reikalavimo konkrečioje įmonės restruktūrizavimo byloje nustatymą. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad šis pirmosios instancijos teismo netinkamas proceso teisės normų pritaikymas neturėjo įtakos ieškinio priėmimo klausimui teisingai išspręsti. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad restruktūrizuojamai įmonei pareikšto turtinio reikalavimo teismingumo klausimo netinkamas išsprendimas ieškinio priėmimo stadijoje sudarytų sąlygas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų pažeidimams bei lemtų tą patį rezultatą – toks reikalavimas vis tiek būtų perduotas nagrinėti restruktūrizavimo byloje (CPK 163 straipsnio 5 punktas). Taip pat teismas nurodė, kad atsisakymas priimti ieškinio dalį dėl atsakovei RAB „Vingriai“ pareikštų reikalavimų atitinka ieškovės interesą, nes, atsižvelgiant į restruktūrizavimo byloje pareikštų reikalavimų nagrinėjimo ypatumus, tai užtikrintų operatyvesnį ieškovės reikalavimo išnagrinėjimą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti ieškinio reikalavimą atsakovei RAB „Vingriai“ ir nuspręsta šią bendrovę įtraukti trečiuoju asmeniu, taip pat panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad kasatorės reikalavimas turi būti nagrinėjamas restruktūrizavimo byloje, yra nepagrįsta, nes kitoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad restruktūrizavimo bylos iškėlimas nelemia ieškovo nuosavybės teisės į turtą perėjimo atsakovei RAB „Vingriai“, todėl ieškovo reikalavimas nenagrinėtinas Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. RAB „Vingriai“, UAB „Pastatų valdymas“, byla Nr. 2-1573/2010). Kreditoriaus reikalavimo pareiškimas restruktūrizavimo byloje nereikštų to, kad ieškovė atgautų turtą natūra.

2. Kasatorė nurodo, kad jos, kaip atsakovės RAB „Vingriai“ kreditorės, pareiškusios reikalavimą grąžinti neteisėtai valdomą jos turtą, neįmanoma priskirti prie piniginius reikalavimus restruktūrizuojamai įmonei pareiškiančių kreditorių, nes pagrindas išreikalauti turtą gali atsirasti vykdant restruktūrizavimo planą. Be to, restruktūrizuojamos įmonės kreditorių reikalavimai negali būti patenkinti iš įmonei nepriklausančio turto.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes kasatorė, prieš pareikšdama ieškinį, kreipėsi į RAB „Vingriai“ ir jos administratorių dėl neteisėtai valdomo turto grąžinimo, bet šie atsisakė patenkinti reikalavimą.

4. Dėl ieškinio pareiškimo restruktūrizavimo byloje. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą tam teismui. Šį argumentą kasatorė grindžia tuo, kad atsakovės RAB „Vingriai“ restruktūrizavimo byla nagrinėjama tame pačiame Vilniaus apygardos teisme, kuriam kasatorė padavė ieškinį dėl skolos priteisimo ir turto išreikalavimo. Be to, ieškinio priėmimo klausimą sprendė tas pats teisėjas, kuris nagrinėja atsakovės RAB „Vingriai“ restruktūrizavimo bylą. Nei CPK, nei Įmonių restruktūrizavimo įstatyme nenustatyta atskiros ieškinių pateikimo ir nagrinėjimo restruktūrizavimo byloje tvarkos. Dėl to, kasatorės nuomone, jos ieškinys turėjo būti priimtas nagrinėti Vilniaus apygardos teisme bendra CPK I, II dalyse nustatyta tvarka.

5. Dėl proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principų. Su apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl greitesnio kasatorės reikalavimo grąžinti turtą išnagrinėjimo restruktūrizavimo byloje kasatorė nesutinka, nurodo, kad įstatymuose nenustatyta atskiros ieškinių restruktūrizuojamai įmonei nagrinėjimo tvarkos, o kreditorius, reikalaujantis iš restruktūrizuojamos įmonės išreikalauti turtą, neįtraukiamas į įmonės kreditorių sąrašą.

6. Dėl bylos sustabdymo ir ieškinio reikalavimų išskyrimo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino bylos sustabdymą reglamentuojančias proceso teisės normas, nes ieškinys atsakovei RAB „Vingriai“ pareikštas po restruktūrizavimo bylos jai iškėlimo ir restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam apygardos teismui. Kasatorė atkreipė dėmesį į tai, kad pagal CPK 163 straipsnio 5 punktą byla sustabdoma, kai bankroto ar restruktūrizavimo įmonei iškeliama kitame teisme po ieškinio priėmimo. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra poreikio stabdyti bylą ar išskirti ieškinio reikalavimus, nes abu ieškinio reikalavimai išreikalauti turtą ir priteisti skolą teismingi Vilniaus apygardos teismui, kuris nagrinėja restruktūrizavimo bylą. Be to, bylos nagrinėjimo sustabdymo ar ieškinio reikalavimų išskyrimo pagrindai neturi įtakos ieškinio priėmimo klausimui išspręsti.

7. Dėl teisės pareikšti vindikacinį ieškinį restruktūrizuojamai įmonei. Kasatorė tvirtina, kad Įmonių restruktūrizavimo įstatyme neribojama turto savininko teisė išreikalauti turtą iš neteisėto valdymo. Pagal analogiją kasatorė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika, aiškinant Įmonių bankroto įstatymą, t. y. kad šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje 3 punkte nustatytas draudimas, iškėlus bankroto bylą, vykdyti visas finansines prievoles neriboja kreditorių ar trečiųjų asmenų teisės susigrąžinti (išsireikalauti) jiems nuosavybės teise priklausančio turto iš bankrutuojančios įmonės valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis UAB „Daisotra“ bankroto byloje dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo, byla Nr. 3K-3-91/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-407/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-426/2010).

8. Kasatorė teigia, kad nagrinėjamoje byloje mutatis mutandis taikytina pirmiau nurodyta Lietuvos teismų praktika bankroto bylose, nes Įmonių restruktūrizavo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra identiškas Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje 3 punktui.

9. Vadovaudamasi Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintu draudimu nuosavybę perduoti kitaip negu įstatymo nustatytais būdais, kasatorė tvirtina, kad Įmonių restruktūrizavimo įstatyme ir kituose įstatymuose nenustatyta pagrindo restruktūrizuojamos įmonės žinioje esančio turtą, kuris priklauso kitiems asmenims, palikti valdyti šiai įmonei (pasisavinti turtą) po restruktūrizavimo bylos iškėlimo.

Atsiliepimų į kasacinį skundą byloje negauta.

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės pareikšti vindikacinį ieškinį restruktūrizuojamai įmonei

Kasaciniame skunde iš esmės teigiama, kad restruktūrizuojamai įmonei galima pareikšti vindikacinį ieškinį ir iš jos išsireikalauti neteisėtai valdomą turtą, bet bylą nagrinėję teismai apribojo kasatorės galimybes šia teise pasinaudoti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vindikacinio ieškinio pagrindu teismui priėmus teigiamą ieškovui sprendimą atsiranda atsakovo pareiga grąžinti neteisėtai jo valdomą daiktą (CK 4.95 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos bylos atveju atsakovė yra restruktūrizuojama įmonė, pažymėtina, jog nuo teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti (išskyrus atvejus, jei restruktūrizavimo proceso metu būtina parduoti įkeistą turtą), parduoti ar kitaip perduoti įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti (kasatorės ieškinio pareiškimo metu (iki 2010 m. spalio 1 d.) galiojusios redakcijos Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl šių restruktūrizavimo procese taikomų draudimų kasacinis teismas nėra pasisakęs. Tačiau panaši į nurodytą nuostatą, kurios tikslas toks pat – užtikrinti, kad po bylos iškėlimo nebūtų vykdomos jokios finansinės prievolės, įtvirtintina ir bankroto procesą reglamentuojančiose teisės normose – Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte. Dėl šios teisės normos kasacinis teismas yra pasisakęs ir kasaciniame skunde teisingai remiamasi kasacinio teismo išaiškinimais, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto norma negali būti aiškinama kaip ribojanti kreditorių ar trečiųjų asmenų teisę susigrąžinti (išsireikalauti) jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančios įmonės valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis UAB „Daisotra“ bankroto byloje dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo, byla Nr. 3K-3-91/2009). Taigi kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad po bankroto bylos iškėlimo galima įmonei, kuriai iškelta bankroto byla, pareikšti ieškinį dėl daikto išreikalavimo. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad nurodytas išaiškinimas mutatis mutandis taikytinas ir restruktūrizavimo procese. Atsižvelgus į šį kasacinio teismo išaiškinimą, darytina išvada, kad Įmonių restruktūrizavimo įstatyme nenustatyta kreditorių ar trečiųjų asmenų teisės susigrąžinti (išsireikalauti) jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš restruktūrizuojamos įmonės valdymo ribojimų. Taigi kasatorė turi tokią teisę pareikšti reikalavimą atsakovei RAB „Vingriai“ dėl kasatorei priklausančių frezavimo staklių išreikalavimo. Šią kasatorės teisę pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, o teigdama priešingai, kasatorė yra neteisi.

Dėl vindikacinio ieškinio pareiškimo restruktūrizavimo byloje

Pripažinęs kasatorės teisę pareikšti vindikacinį ieškinį restruktūrizuojamai įmonei, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad toks ieškinys turi būti nagrinėjamas restruktūrizavimo byloje. Kasaciniame skunde nesutinkama su šia Lietuvos apeliacinio teismo išvada, teigiama, kad restruktūrizuojamai įmonei pareikštas ieškinys nagrinėtinas ne restruktūrizavimo, bet atskiroje byloje. Šiuos kasatorės argumentus teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus dėl tokių priežasčių.

Įmonių restruktūrizavimo įstatyme (iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusi redakcija) nėra atskirai reglamentuotas ieškinių, kuriais restruktūrizuojamos įmonės kreditorius siekia išreikalauti jam priklausantį turtą iš restruktūrizuojamos įmonės, teismingumas. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusi redakcija) 19 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad iškėlus restruktūrizavimo bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį, kuris turi būti ne trumpesnis kaip 30 ir ne ilgesnis kaip 45 kalendorinės dienos nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, pareikšti savo reikalavimus ir perduoti juos įmonės administratoriui kartu su šiuos reikalavimus patvirtinančiais dokumentais. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje teisės normoje reglamentuota piniginio pobūdžio reikalavimų restruktūrizuojamai įmonei pareiškimo tvarka. Reikalavimas dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo iš esmės skiriasi nuo piniginio reikalavimo, pareiškiamo restruktūrizuojamai įmonei. Tačiau asmuo, kuris siekia jam priklausančio daikto išreikalavimo, taip pat yra kreditorius (CK 6.1 straipsnis) Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusi redakcija) 19 straipsnio 1 punkto prasme, todėl jam taip pat taikoma taisyklė, kad jo reikalavimas būtų pareiškimas restruktūrizavimo byloje.

Ieškinys dėl daikto išreikalavimo turėtų būti nagrinėjamas restruktūrizavimo byloje, bet ne atskiroje byloje taip pat ir dėl pragmatinio pobūdžio priežasčių. Restruktūrizavimo bylą nagrinėjantis teisėjas turėtų matyti, kokie reikalavimai įmonei pareikšti. Tai padėtų nustatyti restruktūrizuojamos įmonės turto masę, įvertinti jos finansinę padėtį ir pan. Be to, vindikacinio ieškinio nagrinėjimas restruktūrizuojamoje byloje užtikrintų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą, nes, esant iškeltai restruktūrizavimo bylai, nebūtų iškeltos atskiros civilinės bylos, paraleliai nevyktų du atskiri procesai, taip būtų įgyvendinamas siekis išnagrinėti bylą, priimti teismo sprendimą ir jį įvykdyti per kiek įmanoma trumpesnį laiką.

Visgi kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tokio ieškinio dėl daikto išreikalavimo negalima nagrinėti vadovaujantis vien tik restruktūrizavimo procesą reglamentuojančiomis teisės normomis. Tokiam ieškiniui nagrinėti negali būti taikomos tokios pat teisės normos, pagal kurias nagrinėjami restruktūrizuojamos įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai. Pažymėtina, kad kreditorių finansiniai reikalavimai tenkinami iš restruktūrizuojamos įmonės turto, bet neteisėtai valdomas daiktas restruktūrizuojamai įmonei nuosavybės teise nepriklauso ir turi būti grąžintas daikto savininkui šio reikalavimu, todėl iš kitiems asmenims priklausančio turto negali būti tenkinami visų restruktūrizuojamos įmonės kreditorių reikalavimai Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinys dėl daikto išreikalavimo turėtų būti nagrinėjamas restruktūrizavimo byloje, bet restruktūrizavimo procesą reglamentuojančios teisės normos, t. y. finansinių reikalavimų restruktūrizuojamai įmonei nagrinėjimą reglamentuojančios taisyklės, turėtų būti taikomos mutatis mutandis atsižvelgiant į ieškinio dėl daikto išreikalavimo pobūdį ir ypatumus. Pavyzdžiui, kadangi neteisėtai valdomas daiktas netampa restruktūrizuojamos įmonės nuosavybe, tokio reikalavimo pareiškimui negali būti taikomi finansinių reikalavimų restruktūrizuojamai įmonei pareiškimo ir tvirtinimo terminai, taip pat netaikomas įpareigojimas tokio pobūdžio reikalavimą būtinai reikšti per restruktūrizuojamos įmonės administratorių (iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusios redakcijos Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnio 7 dalies 4 punktas, 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, jog kasatorės ieškinys turi būti nagrinėjamas restruktūrizavimo byloje, tačiau nepagrįstai atsisakė jį priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu kaip neteismingą tam teismui.

Iš ieškovo byloje turi būti reikalaujama laikytis teismingumo taisyklių ir kitų ieškinio pareiškimo taisyklių. Tuo tarpu, nagrinėti tą ieškinį atskiroje byloje ar jau nagrinėjamoje byloje, ar sujungti jį su kita byla (CPK 136 straipsnis) sprendžia teismas, kuriam paduotas ieškinys. Pareikšdamas reikalavimą dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo Vilniaus apygardos teisme, kasatorius laikėsi Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusi redakcija) 19 straipsnio 1 punkte nustatyto teisinio reglamentavimo, pagal kurį kreditorių reikalavimai restruktūrizuojamai įmonei pareiškiami tame teisme, kuris nagrinėja restruktūrizavimo bylą. Gavęs ieškinį, pirmosios instancijos teismas turėjo pats spręsti dėl jo perdavimo nagrinėti į restruktūrizavimo bylą, o ne atsisakyti priimti tokį ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė, o konstatavo, kad kasatorius nesilaikė teismingumo taisyklių, nurodydamas, kad „teismingumo“ sąvoka apima ne tik galimybę pareikšti reikalavimą tame teisme, bet taip pat reikalavimo konkrečioje įmonės restruktūrizavimo byloje nustatymą. Taip apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išplėtė teismingumo sąvoką. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti kasatoriaus ieškinį, ir apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista, naikintinos. Byla grąžintina pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti ieškinio priėmimo klausimą restruktūrizavimo byloje (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 29 d. nutartį panaikinti.

Perduoti ieškinio priėmimo klausimą iš naujo spręsti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Egidijus Baranauskas

Juozas Šerkšnas

Pranas Žeimys