Dėl įpareigojimo sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį

Civilinė byla Nr. e2A-1031-614/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03286-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.20.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų iš Loretos Bujokaitės, Jūros Marijos Strumskienės ir Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ir atsakovės pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-34703-1089/2019 pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams J. B., D. B., E. B. ir E. B. dėl iškeldinimo iš socialinio būsto, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, ir pagal atsakovų J. B., D. B., E. B. ir E. B. priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl įpareigojimo sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė savivaldybės įmonė (toliau – ir SĮ) „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi į teismą, prašydama iškeldinti atsakovus J. B., D. B., E. B. ir E. B. su jiems priklausančiu turtu iš socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbiami), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Nurodė, kad:

1.1. socialinis būstas, esantis (duomenys neskelbiami), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 nurodytą būstą valdyti patikėjimo teise yra perdavusi ieškovei. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 30-2129 nurodytas būstas yra išnuomotas atsakovo J. B. šeimai. Šio įsakymo pagrindu su atsakovu J. B. 2006 m. lapkričio 17 d. sudaryta Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 91, kuri pakeista 2007 m. gegužės 15 d., sudarant Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N07/0178. Nurodytame būste gyvena atsakovas J. B., jo žmona D. B., jų sūnus E. B. ir vaikaitis E. B.;

1.2. įvertinus atsakovų šeimos pateiktas metines turto deklaracijas, nustatyta, kad jų pajamos, gautos per 2016 metus, viršija Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau – Įstatymas) 20 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatytą pajamų dydį su leistinu perviršiu. Nors atsakovas J. B. pateikė prašymą nuomojamą socialinį būstą įtraukti į Vilniaus miesto savivaldybės būsto fondą ir nuomoti kaip savivaldybės būstą rinkos kaina, tačiau toks jo prašymas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 1-1081 buvo netenkintas. Kadangi atsakovai prarado teisę į socialinį būstą ir geranoriškai neišsikelia iš nuomojamų patalpų, atsakovai turėtų būti iškeldinti teismo tvarka.

2. Atsakovai J. B., D. B., E. B. ir E. B. pareiškė priešinį reikalavimą – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sudaryti buto, esančio (duomenys neskelbiami), kaip savivaldybės būsto (ne socialinio būsto) nuomos sutartį neterminuotam laikui su atsakovu J. B., sutartį pasirašant per 30 (trisdešimt) dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nurodė, kad:

2.1. Vilniaus miesto savivaldybė, atsisakydama išnuomoti ginčo būstą kaip savivaldybės būstą, neatsižvelgė į tai, kad atsakovai butą nuomojasi ilgiau nei 10 (dešimt) metų, jame atliko remontus, pirko daiktus, laiku mokėjo mokesčius. Per tokį ilgą laiką atsakovai priprato prie bendruomenės, susidraugavo su kaimynais, kūrė gyvenimą aplink būstą, socializavosi. Be to, Vilniaus miesto savivaldybė neatsižvelgė į tai, kad šeimoje auga mažametis vaikas. Taigi Vilniaus miesto savivaldybė neatsižvelgė į asmens teisę į būsto neliečiamybę ir į tai, kad tarptautinė bendrija, atskiros valstybės vaikams nustato padidintos teisinės apsaugos reikalavimus (Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos įstatymo 4 straipsnis);

2.2. atsakovų pajamos 2017 metais viršijo socialiai remtinų asmenų gaunamų pajamų ribą dėl vienkartinių atsakovės D. B. gautų pajamų, pardavus paveldėtą žemės sklypą. Einamoji atsakovų šeimos finansinė padėtis pasikeitė: atsakovė tapo bedarbe, atsakovo J. B. pajamos priklauso nuo turimų statybinių objektų ir jų užbaigimo, o mažamečio E. B. motina neprisideda prie jo išlaikymo. Taigi neatmestina galimybė, kad, deklaravus 2018 metų pajamas, atsakovai vėl taps socialiai pažeidžiami. Atsakovų gaunamos pajamos apriboja jų galimybes laisvai ir skubiai išsinuomoti kitą dviejų (trijų) kambarių butą. Tą apsunkina ir atsakovų amžius bei aplinkybė, kad šeimoje auga mažametis vaikas.

3. Atsakovė pagal priešinį reikalavimą (trečiasis asmuo pagal ieškovės reikalavimą) Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį tenkinti, atsakovų reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Savo poziciją grindžia tuo, kad nuomos sutarties nutraukimas ir atsakovų iškeldinimas iš ginčo būsto yra proporcingas, nepažeidžiantis protingumo ir sąžiningumo principų, nes atsakovai neatitinka galiojančių teisės aktų reikalavimų, pagal kuriuos toks būstas gali būti nuomojamas. Neiškeldinus atsakovų iš ginčo patalpų, nepagrįstai būtų apribojamos kitų asmenų, kuriems reikalinga socialinė parama, teisės.

4. Ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo atsakovų priešinio reikalavimo netenkinti. Ieškovė teigia, kad yra netinkama atsakovė pagal atsakovų pareikštą reikalavimą. Sprendimą dėl ginčo buto nuomos turi teisę priimti tik Vilniaus miesto savivaldybė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimu nutarė: ieškovės ieškinį atmesti; atsakovų J. B., D. B., E. B., E. B. priešieškinį tenkinti; įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę per vieną mėnesį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl buto (duomenys neskelbiami), nuomojimo atsakovui J. B. rinkos kaina; priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės atsakovams J. B., D. B. ir E. B. 475 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas nurodė, kad:

5.1. byloje yra sprendžiamas dviejų civilinio teisinio pobūdžio interesų konkurencijos klausimas. Iš vienos pusės ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ siekia, kad atsakovai atlaisvintų nuomotą socialinį būstą, jog šis galėtų būti išnuomotas kitiems asmenims, kurie yra įrašyti į Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti Vilniaus miesto savivaldybėje, sąrašą. Iš kitos pusės atsakovai turi lūkestį likti gyventi bute, kuriame yra jų gyvenamoji vieta daugiau kaip 10 (dešimt) metų, ir išvengti savo padėties neapibrėžtumo, galinčio kilti, jeigu būtų nuspręsta juos iškeldinti;

5.2. teismas padarė išvadą, kad nurodytos priežastys, kuriomis grindžiamas atsakovų pareikštas priešinis reikalavimas, papildomai įvertinus ir kitas aplinkybes, turėtų būti traktuojamos kaip pakankamos prioritetą suteikti atsakovų interesui likti gyventi tame pačiame būste prieš kitų asmenų, pretenduojančių į socialinį būstą, interesą;

5.3. teismas sutiko, kad socialinio būsto poreikis Vilniaus miesto savivaldybėje yra itin didelis, tačiau sprendė, kad atsakovų J. B. ir D. B. amžius, taip pat J. B. sveikatos būklė yra objektyvūs veiksniai, kurie perspektyviniu požiūriu suponuoja, jog atsakovų finansinė padėtis artimiausiu metu gali pasikeisti ir labiau tikėtina, kad atsakovų iškeldinimas iš ginčo gyvenamosios patalpos nesudarys prielaidų pasiekti ieškovės norimo tikslo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad atsakovų šeimos pajamų padidėjimas nėra tvarus (nuo 2016 metų keitėsi atsakovų darbo užmokestis, darbovietės, sveikatos būklė), teismas manė labiau tikėtinu, kad, iškeldinus atsakovus iš jų nuomoto būsto ir nesuteikus jiems teisės būstą toliau nuomoti rinkos sąlygomis, atsakovo J. B. šeima vėl taps socialiai pažeidžiama, žymiai išaugs jos teisinės ir faktinės padėties neapibrėžtumo laipsnis, dėl to sprendė, kad atsakovų iškeldinimas nebūtų proporcinga priemonė ieškovės ir Vilniaus miesto savivaldybės siekiamam tikslui.

III. Apeliacinio skundo argumentai

6. Atsakovė pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Nurodė, kad:

6.1. socialinis (nekomercinis) būstas suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka specialiajame įstatyme nustatytas sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu, ir gali būti naudojamas tik tokio asmens bei tokiu tikslu, kuriuo jis jam suteiktas nuomotis;

6.2. atsakovai savo veiksmais trukdo tiek ieškovei, tiek atsakovei pagal priešieškinį (apeliantei) įgyvendinti nuosavybės teisę bei panaudoti socialinį būstą pagal paskirtį, suteikiant apgyvendinimui teisės norminių aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsniu, savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo. Atsakovų veiksmai - naudojimasis būstu, kai jų pajamos viršija nurodytame įstatyme įtvirtintus dydžius - nepagrįstai suvaržo kitų asmenų, turinčių teisę gauti socialinį būstą, teises ir teisėtus interesus ir tuo pažeidžia viešąjį interesą. Įvertinus J. B. keturių asmenų šeimos pateiktas metines turto deklaracijas, nustatyta, kad J. B. šeimos pajamos, gautos per 2016 metus viršija Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme keturių asmenų šeimai nustatytą dydį su leistinu 25 procentų perviršiu. Taigi, ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ turėjo įstatymine pareiga kreiptis į teismą dėl atsakovų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbiami). Šiuo atveju socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti savo tinkamas gyvenimo sąlygas;

6.3. socialinio būsto suteikimo tvarką reglamentuoja Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas (toliau - Įstatymas). Socialinio būsto suteikimas yra priskiriamas savivaldybės kompetencijai, kaip viena iš savarankiškų savivaldybės atliekamų funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktas). Įstatymas įpareigoja savivaldybes jų turimą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 (1) straipsnis). Asmens teisė į savivaldybei priklausančių ar patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomą turi specifinę socialinę prigimtį, nes tai yra valstybės paramos mažas pajamas turintiems asmenims (šeimoms) forma. Įstatymo 2 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad socialinis būstas - nekomerciniu pagrindu pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal šio Įstatymo nustatytas sąlygas. Ši teisės norma reiškia, kad socialinis būstas suteikiamas ne kiekvienam asmeniui, o tik tokiam, kuris atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas;

6.4. atsakovai naudojasi ginčo patalpomis be teisinio pagrindo, taip užimdami gyvenamąsias patalpas ir užkirsdami kelią Vilniaus miesto savivaldybei skirti šį socialinį būstą naudoti pagal paskirtį asmenims, atitinkantiems teisės aktų reikalavimus ir pateikusiems reikalingus dokumentus socialiniam būstui gauti. Todėl šiuo atveju yra pagrindas taikyti CK 6.613 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, pagal kurią neišsikėlusieji iš gyvenamosios patalpos iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama, ir priimti sprendimą iškeldinti atsakovus iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbiami);

6.5. priteista 475 Eur suma už atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas yra neproporcinga bylos ir parengtų procesinių dokumentų sudėtingumui, neatitinkanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

7. Ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Nurodė, kad:

7.1. teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir nesivadovaudamas Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymu (toliau - PBĮIĮ), nevertino socialinio būsto nuomos paskirties ir sąlygų, kurios visiems asmenims turi būti lygios (PBĮIĮ 3 straipsnio 1 punktas) ir, nepagrįstai sukurdamas privilegiją vienai šeimai, pažeidė visų asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą ir laukiančių eilėje socialiniam būstui išsinuomoti, teises ir teisėtus interesus (viešą interesą) bei PBĮIĮ numatytus socialinio būsto nuomos principus;

7.2. pažymėjo, kad klausimai, susiję su socialinio būsto naudojimu, pagal savo svarbą ir aktualumą turi specifinę socialinę prigimtį ir priskirtini viešojo intereso sričiai, todėl priimdamas sprendimą, turėjo atsižvelgti ne tik į atsakovų, bet ypač į viešąjį interesą - kitų asmenų (tarp jų asmenų su negalia, nedarbingų asmenų, šeimų ar vienišų asmenų, auginančių vieną ar daugiau vaikų), teisėtai laukiančių eilės socialiniam būstui gauti, teises ir teisėtus lūkesčius. Atkreipė dėmesį, kad šių asmenų pajamos mažesnės nei atsakovų, nes socialinio būsto eilėje gali laukti tik asmenys, kurių pajamos neviršija PBĮIĮ 11 straipsnio 2 dalyje numatyto dydžio 25 proc. perviršio;

7.3. teismas, įpareigodamas Vilniaus miesto savivaldybę priimti sprendimą sudaryti su atsakovu J. B. nuomos sutartį rinkos kainomis, vadovavosi PBĮIĮ 20 straipsnio 6 dalimi, tačiau aptariama teisės akto nuostata aiškiai nurodo, kad savivaldybės taryba priimti sprendimą socialinį būstą nuomoti rinkos kainomis gali tik įvertinusi socialinio būsto poreikį savivaldybėje. Sutiko su pirmos instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodyta išvada, kad yra didelis socialinio būsto poreikis, taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad socialinio būsto laukia asmenys, kurių situacija šeimoje yra dar sudėtingesnė nei atsakovų (socialinio būsto laukia našlaičiai, neįgalūs asmenys, daugiavaikės šeimos ir kt., kurių turto, įskaitant gaunamas pajamas dydis atitinka teisės aktų reikalavimus), kuriuos teismas atsisakė iškeldinti šioje byloje, todėl ieškinio atmetimo ir priešieškinio tenkinimo atveju yra pažeidžiami trečiųjų asmenų interesai ir kartu viešasis interesas.

8. Ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė atsiliepimą į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ visiškai palaiko Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir sutinka su pateiktu apeliaciniu skundu. Pažymėjo, kad savo poziciją išdėstė pateiktame apeliaciniame skunde.

9. Atsakovė pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad visiškai palaiko SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir sutinka su pateiktu apeliaciniu skundu. Pažymėjo, kad savo nesutikimo su atsakovų priešieškiniu motyvus išdėstė pateiktame apeliaciniame skunde ir apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją ir motyvus palaiko pilna apimtimi.

10. Atsakovai pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, kuriuo prašė apeliacinių skundų netenkinti. Nurodė, kad:

10.1. ieškovės prašymas iškeldinti atsakovus grindžiamas tik formalia aplinkybe, kad atsakovai neturi teisės į socialinį būstą, nes jų pajamos 2016 m. viršijo įstatymo nustatytas ribas, tačiau teisminė jurisprudencija formuoja praktiką, jog sprendžiant klausimus dėl asmenų iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, turi būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būsto neliečiamybės principą bei taikomos priemonės proporcingumą;

10.2. tam, jog socialinis būstas būtų išnuomotas kaip savivaldybės būstas rinkos kaina, turi būti įvertinti ne tik socialinio būsto poreikis savivaldybėje, tačiau ir kiti teisiškai bei faktiškai reikšmingi kriterijai;

10.3. teismas priimdamas sprendimą atsižvelgė į atsakovų ilgalaikę būsto nuomą, į tai, kad atsakovu šeimoje yra virš 60-ies metų asmenys (J. B. ir D. B.), į J. B. sveikatos būklę (neįgalumas), kad šeimoje yra mažametis vaikas, o jo tėvas įrašytas į asmenų stokojančių socialinių įgūdžių sąrašą ir kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurias buvo išnagrinėjęs ir pirmą kartą bylą nagrinėjantis teismas (2018 m. rugsėjo 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-8542- 592/2018);

10.4. svarbus kriterijus šioje byloje yra ir tas faktas, kad šiuo metu šeimos finansinė situacija yra pasikeitusi. Pažymėjo, kad nagrinėjant bylą teisme, J. B. buvo nustatytas neįgalumas (netektas 65% darbingumas), o tai reiškia, kad asmuo nebegali ir ateityje nebegalės dirbti pagal specialybę bei gauti tokių pačių pajamų. Jau dabar J. B. pajamas sudaro tik neįgalumo pašalpa. Todėl susidarius tokiai situacijai, neatmestina galimybė, kad deklaravus 2019 metų pajamas, šeima vėl taps socialiai pažeidžiama ir vėl reikės kreiptis dėl socialinės paramos gavimo. Išnuomavus ginčo būstą kaip savivaldybės būstą, nebūtų ignoruojamas buto, kaip socialinio būsto specifiškumas, nes atsakovams taip pat reikalinga savivaldybės parama. Ir tai būtų galima traktuoti kaip vieną iš valstybės savo piliečiams teikiamų paramos formų;

10.5. nesutinka su apeliantės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundo teiginiais, kad priteista 475 Eur suma yra neproporcinga bylos ir parengtų procesinių dokumentų sudėtingumui, neatitinkanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Atkreipė dėmesį, jog patirta bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) maksimalaus dydžio.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas.

13. Apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinys atsakovams J. B., D. B., E. B. ir E. B. dėl iškeldinimo iš socialinio būsto, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, ir patenkintas atsakovų priešieškinys, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybė įpareigota per vieną mėnesį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl buto (duomenys neskelbiami), nuomojimo atsakovui J. B. rinkos kaina.

14. Byloje nustatyta, jog butas (duomenys neskelbiami), nuosavybės teise priklausantis Vilniaus miesto savivaldybei, kaip socialinis būstas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 30-2129 buvo išnuomotas atsakovo J. B. šeimai (I t., b. l. 18). Su atsakovu J. B. 2006 m. lapkričio 17 d. buvo sudaryta nurodyto buto Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 91, kuri pakeista 2007 m. gegužės 15 d. Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. 1.39-N07/0178 (I t., b. l. 19–24). Pastarosios 40.3 punkte įrašyta, kad sutartis pasibaigia, jeigu nuomininkas praranda teisę į socialinį būstą. Nuo 2016 metų iki šiol atsakovų šeimos deklaruotos pajamos yra didesnės nei Paramos įstatymo 20 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytas maksimalus metinių pajamų dydis, kurį viršijus prarandama teisė į socialinio būsto nuomą. Taigi šiuo metu su atsakovu 2007 m. gegužės 15 d. sudaryta Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 1.39-N07/0178 yra pasibaigusi, o atsakovai neturi teisės į socialinio būsto nuomą. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 1-1081 netenkinto atsakovo J. B. prašymo įtraukti ginčo butą į Savivaldybės būsto (ne socialinio būsto) fondą ir nuomoti kaip savivaldybės būstą rinkos kaina. Bute šiuo metu gyvena atsakovai J. B. (60 metų), D. B. (61 metai), E. B. (37 metai) ir mažametis E. B. (E. B. sūnus) (4 metai). Atsakovui J. B. nuo 2019 m. lapkričio 8 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu yra nustatytas 65 procentų dydžio netekto darbingumo lygis. E. B. šeima Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. A15-1615(2.14E-AD15) yra įrašyta į Vilniaus miesto socialinių įgūdžių stokojančių šeimų, auginančių vaikus, sąrašą. Kito nuosavybės teise priklausančio būsto atsakovai neturi.

15. Taip pat nustatyta, kad 2019 m. vasario 19 d. duomenimis šiuo metu socialinio būsto laukė 1 637 asmenys ar šeimos, kurie yra įtraukti į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 30-417/19 patvirtintus Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti Vilniaus miesto savivaldybėje, sąrašus. Pagal ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateiktus duomenis 2019 m. spalio 28 d. socialinis būstas buvo suteiktas 100 (šimtui) iš nurodytų 1 637 asmenų ar šeimų. Į nurodytą sąrašą yra įrašytos 122 šeimos, kurios kaip ir atsakovų šeima yra iš keturių asmenų. Pirma sąraše esanti šeima, kurią sudaro keturi asmenys ir kuri pretenduoja gauti socialinį būstą, prašymą dėl socialinio būsto nuomos pateikė 2006 m. gruodžio 11 d. (bendro sąrašo eilės Nr. 123).

16. Byloje yra sprendžiamas dviejų civilinio teisinio pobūdžio interesų konkurencijos klausimas: ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ siekia, kad atsakovai atlaisvintų nuomotą socialinį būstą, jog šis galėtų būti išnuomotas kitiems asmenims, kurie yra įrašyti į Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti Vilniaus miesto savivaldybėje, sąrašą; atsakovai turi lūkestį likti gyventi bute, kuriame yra jų gyvenamoji vieta daugiau kaip 10 (dešimt) metų, ir išvengti savo padėties neapibrėžtumo, galinčio kilti, jeigu būtų nuspręsta juos iškeldinti.

17. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsniu, be kitų teisių, yra ginama ir asmens teisė į būsto neliečiamybę.

18. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT, Teismas) praktikoje yra suformuota autonominė, nuo nacionalinių apibrėžimų ar klasifikacijų nepriklausanti būsto sąvoka (žr., pvz., 2015 m. birželio 16 d. didžiosios kolegijos sprendimo Chiragov ir kiti prieš Armėniją, peticijos Nr. 13216/05, par. 206). Ar atitinkama asmens gyvenamoji vieta gali būti laikoma būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme, priklauso nuo individualių bylos aplinkybių ir nuo to, ar egzistuoja asmens pakankami ir tęstiniai ryšiai su konkrečia vieta (žr., pvz., EŽTT 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje Winterstein ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07, par. 141; 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; McKay-Kopecka prieš Lenkiją, peticijos Nr. 45320/99; Chiragov ir kiti prieš Armėniją, peticijos Nr. 13216/05, par. 206–207). Taip pat tam, kad patalpos būtų pripažintos asmens būstu, yra vertinama ir tai, ar egzistuoja kita vieta, kuri galėtų būti pripažinta pareiškėjo būstu (žr. 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 35).

19. EŽTT praktikoje nurodoma, kad Konvencijos 8 straipsniu galima remtis ir tada, kai asmens teisė gyventi tam tikrose patalpose yra ginčijama. Konvencijos 8 straipsnis gali būti taikomas socialinio būsto (kuriuo pareiškėjas naudojosi kaip nuomininkas) kontekste, nors pagal nacionalinę teisę būsto laikino naudojimo teisė yra pasibaigusi (žr. McCann prieš J. K., peticijos Nr. 19009/04, par. 46; Brežec prieš Kroatiją, peticijos Nr. 7177/10, par. 36). Lemiamą įtaką Konvencijos 8 straipsniui taikyti turi gyvenimo ginčo būste trukmė ir susiklostę asmens pakankami ir tęstiniai ryšiai su būstu.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose dėl iškeldinimo yra suformulavęs nuostatas, kad būsto praradimas yra griežčiausia teisės į būsto neliečiamybę gerbimo apribojimo forma; bet kuris asmuo iškilus tokio dydžio apribojimo pavojui iš esmės turėtų turėti galimybę, kad šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimas būtų ištirtas atsižvelgiant į Konvencijos 8 straipsnio principus (žr., pvz., 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą byloje McCann prieš Junginę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04; 2009 m. sausio 15 d. sprendimą byloje Čosič prieš Kroatiją, peticijos Nr. 7205/02). Kasacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinybei priimti asmens nenaudai griežčiausią priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMTAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-110/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-110/2012">3K-7-110/2012</a>; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-491/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-491/2012">3K-3-491/2012</a>).

21. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovai ginčo butą nuomojasi ilgiau nei 10 (dešimt) metų. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas panašią pareiškėjų gyvenimo trukmę ginčo patalpose, konstatavo, jog asmuo, tiek laiko gyvendamas ginčo patalpose, su jomis sukūrė pakankamus ir nuolatinius ryšius, kad jas būtų galima laikyti asmens būstu ir, remiantis Konvencijos 8 straipsniu, būtų ginama jo teisė į būsto neliečiamybę (žr., pvz., Shvidkiye prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10; Y. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 66610/10). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą EŽTT praktiką, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta atsakovų gyvenimo trukmė ginčo patalpose sudaro prielaidas konstatuoti, jog atsakovus su ginčo patalpomis sieja pakankami ir tęstiniai ryšiai, kad šias patalpas būtų galima laikyti jų būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme ir kad būtų ginama jų teisė į ginčo patalpų neliečiamybę.

22. Tačiau Konvencijos 8 straipsniu ginama asmens teisė į būsto neliečiamybę nėra absoliuti. Vadovaujantis EŽTT praktika, teisės į būsto neliečiamybę ribojimas gali būti laikomas teisėtu ir nepažeidžiančiu Konvencijos tuo atveju, jei: 1) toks ribojimas turi teisinį pagrindą; 2) juo siekiama teisėtų interesų apsaugos; pavyzdžiui, siekis apsaugoti valstybės ar savivaldybės kaip turto savininkės interesus (žr., pvz., Ćosić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06, par. 19) arba siekis apsaugoti kitų asmenų, turinčių teisę gyventi ginčijamame (socialiniame) būste, interesus (žr., pvz., Shvidkiye prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10; Y. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 66610/10; 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Popov ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 44560/11); 3) ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. taikytas ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių interesų yra nustatyta tinkama pusiausvyra.

23. Europos Žmogaus Teisių Teismas ypatingą reikšmę suteikia taikomo ribojimo proporcingumo vertinimui, pabrėždamas, kad bet kuriam asmeniui, kuriam gresia toks ribojimas (būsto praradimas), turėtų būti užtikrinama teisė į tokios ribojančios priemonės proporcingumą, kurį, atsižvelgdamas į Konvencijos 8 straipsnio principus, nustatytų nepriklausomas teismas, nepaisydamas to, kad pagal nacionalinę teisę tokio asmens teisė gyventi ginčo patalpose yra pasibaigusi (žr., pvz., McCann prieš J. K., peticijos Nr. 19009/04, par. 50).

24. Vertinant taikomos priemonės proporcingumo klausimą, gali būti svarbūs įvairūs aspektai – iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, nepilnamečiai vaikai), gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas, tvarkingos kaimynystės užtikrinimas, kito reikšmingo intereso į būstą nebuvimas, iškeldinimu suinteresuoto subjekto pozicija iškeldinamojo atžvilgiu (kokį laikotarpį ignoruotas teisių pažeidimas), valstybės įsipareigojimų suteikti kitą būstą nesilaikymas ir (ar) pan. (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą byloje Bjedov prieš Kroatiją, peticijos Nr. 42150/09; 2007 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Stankova prieš Slovakiją, peticijos Nr. 7205/02; 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą byloje Pinnock ir Walker prieš J. K., peticijos Nr. 31673/11) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-701-2017, 34 punktas).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių pareikštų reikalavimų, skundžiamame sprendime pakankamai išsamiai pasisakė dėl prašomos taikyti priemonės proporcingumo: atsižvelgė į atsakovų ilgalaikę būsto nuomą (atsakovai ginčo butą nuomojasi ilgiau nei 10 (dešimt) metų ir visą nurodytą laikotarpį atsakovai tinkamai rūpinosi butu, jį remontavo, mokėjo nuomos ir kitus buto mokesčius, laikėsi geros ir tvarkingos kaimynystės gyvenimo principų), atsakovų J. B. ir D. B. amžių (vyresni nei 60 metų amžiaus), į J. B. sveikatos būklę (nuo 2019 m. lapkričio 8 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu yra nustatytas 65 procentų dydžio netekto darbingumo lygis), kad šeimoje yra mažametis vaikas E. B., kurio tėvas E. B. įrašytas į asmenų stokojančių socialinių įgūdžių sąrašą, o motina neprisideda prie jo išlaikymo ir kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes (sumažėjusias šeimos pajamas, atsakovai neturi kito gyvenamojo būsto), taip pat atsižvelgė ir vertino socialinio būsto poreikį. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad nurodytos priežastys, kuriomis grindžiamas atsakovų pareikštas priešinis reikalavimas ir teismo nustatytos aplinkybės yra pakankamos suteikti prioritetą atsakovų interesui likti gyventi tame pačiame būste prieš kitų asmenų, pretenduojančių į socialinį būstą, interesą. Atsakovų ir mažamečio vaiko iškeldinimas iš ginčo būsto, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos šiuo atveju būtų neproporcinga priemonė siekiamam tikslui.

26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, inter alia atsakovų ryšį su ginčo gyvenamosiomis patalpomis bei prašomos taikyti teisinės priemonės proporcingumą, todėl skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmestini (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

27. Apeliantė Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš atsakovo priteista 475 Eur bylinėjimosi išlaidų (400 Eur už teisinę pagalbą ir 75 Eur žyminio mokesčio), motyvuodama tuo, kad jos yra akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į bylos apimtį ir sudėtingumą ir yra mažintinos.

28. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

29. Nagrinėjamu atveju realiai atsakovų patirta 400 Eur bylinėjimosi išlaidų suma už teisinę pagalbą nesudaro net pusės galimos maksimalios priteistinų bylinėjimosi išlaidų pagal rekomendacijas sumos, todėl nėra pagrindo mažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

30. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė D. B. apeliacinės instancijos teisme patyrė 100 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą (atsiliepimo į apeliacinus skundus parengimą). Kadangi apeliaciniai skundai atmetami, bylinėjimosi išlaidos priteistinos CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ir atsakovės pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ir atsakovės pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos lygiomis dalimis 100 Eur bylinėjimosi išlaidų (po 50 Eur iš kiekvienos), patirtų apeliaciniame procese.

Teisėjai Loreta Bujokaitė

Jūra Marija Strumskienė

Eglė Surgailienė