Dėl iškeldinimo iš buto

Civilinė byla Nr. 3K-7- 4/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.3.10; 129.2; 41(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės, Egidijaus Laužiko, Antano Simniškio ir Algimanto Spiečiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Č., atsakovų E. M., I. D. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimo, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. Č. ieškinį atsakovams E. M., I. D., Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, taip pat trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, UAB „Lithun“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, I. D., E. M. dėl turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais ir atsakovo E. M. priešieškinį AB „Lithun“ dėl iškeldinimo iš buto; tretieji asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų: Robertas Vaitkevičius, A. G., V. D., UAB „Aviavilsa“.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas M. Č. 2003 m. liepos 16 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad 2002 m. balandžio 26 d. teismo antstolis R. Vaitkevičius pardavė be varžytynių AB „Lithun“ turtą: vieno kambario butą (duomenys neskelbtini), už 44 500 Lt I. D. ir dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini), už 100 000 Lt E. M. Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2003 m. balandžio 29 d. ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. liepos 9 d. nutartimis teismo antstolio veiksmai, vykdant nurodytų patalpų pardavimą, pripažinti neteisėtais. Teismai nustatė, kad nors turtas buvo parduodamas be varžytynių, tačiau užsiregistravo keletas pirkėjų, todėl, vadovaujantis pagal analogiją 1964 m. CPK 431 straipsnio 1 dalimi, turtas turėjo būti parduotas asmeniui, pasiūliusiam palankiausias išieškotojui ir skolininkui sąlygas. Teismai nurodė, kad teismo antstolis nustatė neprotingai trumpą laiką parduodamo turto kainai sumokėti, ir nors nė vienas varžytynių dalyvis neįvykdė visų pasiūlytų apmokėjimo sąlygų, tačiau didžiausią kainą už butus pasiūlė M. Č., pateikęs mokėjimo į antstolių kontoros sąskaitą pavedimo kopiją dėl 39 114 JAV dolerių, t. y. 150 999 Lt. Teismai pripažino, kad nors mokėjimo pavedime mokėtoju nurodyta UAB „Aviavilsa“, tačiau antstolis nereikalavo papildomų paaiškinimų dėl pirkėjo, be to, sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, pirkėju ir mokėtoju gali būti skirtingi asmenys. Teismai konstatavo, kad teismo antstolis, pardavęs butus asmenims, pasiūliusiems mažesnes butų kainas negu M. Č., siūlęs už vieno kambario butą 64 000 Lt, o už dviejų kambarių butą – 145 000 Lt, veikė neteisėtai. Ieškovo teigimu, esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nurodytų butų pardavimo be varžytynių aktai pažeidžia imperatyviąsias teisės normas, todėl turi būti pripažinti negaliojančiais ir taikoma restitucija. Ieškovas, remdamasis CK 1.80 straipsniu, prašė teismą pripažinti negaliojančiais 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo be varžytynių aktą, patvirtintą 2003 m. balandžio 30 d. teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo vyr. antstolio, pagal kurį butas (duomenys neskelbtini) parduotas I. D., taip pat 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo be varžytynių aktą, patvirtintą 2003 m. balandžio 30 d. teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo vyr. antstolio, pagal kurį butas (duomenys neskelbtini) parduotas E. M., ir pripažinti nurodytų butų pirkėju M. Č.

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. balandžio 29 d. nutartimi sujungė šią bylą su Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo byla pagal E. M. ieškinį atsakovui AB „Lithun“ dėl iškeldinimo iš buto ir atsakovo AB „Lithun“ priešieškinį ieškovui E. M. dėl 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo be varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, taip pat su byla pagal ieškovo AB „Lithun“ ieškinį atsakovui I. D. dėl 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo be varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi nutarė laikyti AB „Lithun“ trečiuoju asmeniu, pareiškusiu savarankiškus reikalavimus, o E. M. – atsakovu, pareiškusiu priešieškinį AB „Lithun“ dėl iškeldinimo.

Trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, AB „Lithun“ prašė pripažinti negaliojančiais 2002 m. balandžio 26 d. ginčo butų pardavimo be varžytynių aktus, taikyti restituciją ir grąžinti nurodytus butus AB „Lithun“ nuosavybėn. AB „Lithun“ nurodė, kad įsiteisėjusiomis teismo nutartimis antstolio R. Vaitkevičiaus veiksmai, vykdant šių butų pardavimą, pripažinti neteisėtais, ir dėl šių neteisėtų veiksmų buvo pažeistos parduodant turtą be varžytynių dalyvavusių asmenų teisės bei AB „Lithun" kreditorių interesai, nes buvo prarasta galimybė parduoti skolininko turtą už aukščiausią pasiūlytą kainą, sumažinant bendrovės įsiskolinimus.

Atsakovas E. M., remdamasis CK 4.95, 4.98 straipsniais, prašė iškeldinti AB „Lithun“ iš buto (duomenys neskelbtini), nes iš šio jam nuosavybės teise priklausančio buto AB „Lithun“ atsisako išsikelti geruoju.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškovo M. Č. ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiais 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo be varžytynių aktus, patvirtintus 2002 m. balandžio 30 d. teismo antstolių kontoros prie Vilniaus m. 2–ojo apylinkės teismo vyr. teismo antstolio, pagal kuriuos E. M. nusipirko už 100 000 Lt dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini), o I. D. – už 44 500 Lt vieno kambario butą (duomenys neskelbtini); taikė restituciją ir nurodė, kad, M. Č. per penkias dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo sumokėjus Teisingumo ministerijai 145 000 Lt už butą (duomenys neskelbtini) ir 64 000 Lt už butą (duomenys neskelbtini), perduoti jam nuosavybės teise šiuos butus; atsakovo E. M. priešieškinį ir trečiojo asmens AB „Lithun“ ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalis byloje ginčijamiems sandoriams taikomos tiek 1964 m. CK (dėl sandorių negaliojimo pagrindų), tiek 2000 m. CK (dėl sandorių negaliojimo pasekmių) normos, nes sandorius prašoma pripažinti negaliojančiais jau įsigaliojus 2000 m. CK. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus 2–ojo apylinkės teismo 2003 m. balandžio 29 d. nutartimi, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. liepos 9 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 7 d. nutartimi teismo antstolio veiksmai, parduodant ginčo butus be varžytynių, pripažinti neteisėtais, ir šiuose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, konstatavo, jog E. M. kaip sąžiningo įgijėjo prezumpcija yra paneigta. Be to, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad V. D. buvo ne tik pirkėjo E. M. atstovė, bet tuo pačiu metu atstovavo ir dėl to paties turto pirkimo besivaržančiam I. D., siūlė pirkėjų vardu 1000 Lt didesnę kainą už bet kurį kitą pirkėją, tačiau nė vienas 1000 Lt daugiau už kitą nesumokėjo. Teismas taip pat pažymėjo, kad V. D. yra turto vertintojo asistento M. O., vertinusio ginčo turtą, motina, pirkėjų pinigai pagal turto vertinimo aktą sumokėti likus dienai iki turto pardavimo be varžytynių. Be to, abiejų pirkėjų atstovė suvokė, kad M. Č. pasiūlė palankesnę kainą. Teismas nusprendė, kad, įvertinus šias aplinkybes, taip pat abiejų pirkėjų pateiktų pasiūlymų pobūdį, yra pagrindas daryti išvadą, jog šie pirkėjai, veikę per atstovę V. D., yra nesąžiningi. Teismas konstatavo, kad, nustačius, jog teismo antstolis R.Vaitkevičius, parduodamas ginčo butus be varžytynių, iš esmės pažeidė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias turto realizavimą vykdymo procese, o šį turtą įgiję E. M. ir I. D. buvo nesąžiningi įgijėjai, yra pagrindas pripažinti ginčo butų pardavimo be varžytynių aktus negaliojančiais pagal 1964 m. CK 47 straipsnį ir taikyti restituciją (CK 1.80 str. 2 d.). Taikydamas restituciją ir spręsdamas dėl jos būdo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vadovaujasi CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, CK 1.138 straipsnyje nurodytais civilinių teisių gynimo būdais, CPK 2 straipsnyje nustatytais civilinio proceso tikslais bei civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis). Teismas padarė išvadą, kad, parduodant ginčo turtą be varžytynių, buvo pažeistos ieškovo M. Č. teisės įsigyti šį turtą, todėl jos turi būti ginamos, taikant šioje byloje specifinį restitucijos būdą, nes kitaip ieškovo teisės iš viso nebūtų apgintos. Dėl to teismas nusprendė, kad, ginčo atveju taikant restituciją, ieškovas įpareigojamas sumokėti turto pardavimo metu pasiūlytus 209 000 Lt Teisingumo ministerijai, atsakingai už teismo antstolio neteisėtus veiksmus, kad ši turėtų galimybę grąžinti atitinkamai 100 000 Lt ir 44 500 Lt nesąžiningiems įgijėjams; likusius pinigus, t. y. 64 500 Lt, grąžinti buvusiai skolininkei AB „Lithun“ (1964 m. CPK 460 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad grąžinti turtą buvusiai savininkei AB „Lithun“ nebūtų protinga, nes vykdomoji byla yra baigta ir pakartotinis išieškojimo nukreipimas į tą patį turtą yra nereikalingas. Be to, grąžinus turtą AB „Lithun“, buvęs skolininkas nepagrįstai praturtėtų (CK 6.237, 6.242 straipsniai), tokia restitucija keltų dar vieną ginčą. Teismas taip pat nurodė, kad AB „Lithun“, kaip skolininkė, nebuvo aktyvi vykdymo procese, praleido 1964 m. CPK 472 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui dėl antstolio veiksmų paduoti, o pagal 1964 m. CPK 435 straipsnį ieškiniai dėl turto pirkimo–pardavimo sutarčių, realizuojant turtą be varžytynių, pripažinimo negaliojančiomis gali būti grindžiami CPK normų pažeidimais tik tais atvejais, kai teismo antstolio veiksmai šio kodekso nustatyta tvarka buvo pripažinti neteisėtais. Kartu teismas pažymėjo, kad M. Č. ieškinys dėl turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais pareikštas įsigaliojus 2002 m. CPK, kuriame nenustatyta senaties terminų tokiam ieškiniui pareikšti, o skundą dėl teismo antstolio veiksmų pagal 1964 m. CPK 472 straipsnį M. Č. padavė nepraleidęs įstatymo nustatyto termino, taigi nėra pagrindo atmesti jo ieškinį dėl senaties termino praleidimo. Teismas konstatavo, kad, patenkinus ieškovo M. Č. ieškinį, nėra pagrindo tenkinti atsakovo E. M. priešieškinį, taip pat AB „Lithun“ ieškinį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. kovo 7 d. nutartimi atsakovų apeliacinius skundus atmetė, o trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, AB „Lithun“ apeliacinį skundą patenkino ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimą pakeitė: ieškovo M. Č. ieškinį patenkino iš dalies, o trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais AB „Lithun“ ieškinį patenkino visiškai: pripažino negaliojančiais 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo be varžytynių aktus, patvirtintus 2002 m. balandžio 30 d. teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo vyr. teismo antstolio, pagal kuriuos E. M. nusipirko už 100 000 Lt dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini), o I. D. – už 44 500 Lt vieno kambario butą (duomenys neskelbtini), priklausiusius AB „Lithun“; taikė restituciją ir įpareigojo E. M. ir I. D. grąžinti nurodytus butus AB „Lithun“; priteisė iš Lietuvos valstybės E. M. 100 000 Lt, o I. D. — 44 500 Lt už grąžinamus butus; atsakovo E. M. priešieškinį AB „Lithun“ atmetė. Kolegija nutartyje nurodė, kad įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatyta, jog teismo antstolis, vykdydamas priverstinį AB „Lithun“ turto pardavimą be varžytynių, įvykdė neteisėtus veiksmus. Šios aplinkybės yra nustatytos civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys kaip ir nagrinėjamoje byloje, todėl pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą laikytinos prejudiciniais faktais ir iš naujo neįrodinėjamos. Kolegija pažymėjo, kad įsiteisėjusioje Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2003 m. balandžio 29 d. nutartyje nustatyta, jog teismo antstolis nepagrįstai butų pirkėjais pripažino I. D. ir E. M., nes didžiausią kainą už butus sumokėjo M. Č. Kolegija pažymėjo, kad pagal ginčo turto pardavimo be varžytynių metu galiojusio 1964 m. CPK 436 straipsnio 5 dalį turto pardavimo be varžytynių aktas prilyginamas pirkimo–pardavimo sutarčiai, todėl šis aktas gali būti pripažįstamas negaliojančiu įstatyme nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Tačiau kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 1964 m. CK normas, nes ginčijami sandoriai buvo sudaryti 2002 m. balandžio 26 d., t. y. galiojant 2000 m. CK, taigi ginčo atveju tiek sandorių negaliojimo pagrindams, tiek pasekmėms turi būti taikomos 2000 m. CK normos. Kolegija pažymėjo, kad įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose iš esmės yra konstatuota, jog teismo antstolis pažeidė pardavimo metu galiojusią proceso teisės normą, pagal kurią turtas laikomas parduotu tam asmeniui, kuris pasiūlė didžiausią kainą (1964 m. CPK 431 straipsnio 1 dalis), taip pat CK 1.5 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą civilinių teisinių santykių subjektams, įgyvendinantiems savo teises ir vykdantiems pareigas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Šios teisės normos yra imperatyvios, todėl ginčo turto pardavimo be varžytynių aktai yra negaliojantys pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ginčijamus turto pardavimo be varžytynių aktus negaliojančiais, tik nepagrįstai rėmėsi 1964 m. CK 47 straipsniu, nes turėjo taikyti 2000 m. CK 1.80 straipsnį. Kolegija taip pat nurodė, kad, pripažinęs negaliojančiu ginčo buto pardavimo be varžytynių aktą, teismas pagrįstai atmetė atsakovo E. M. priešieškinį dėl AB „Lithun“ iškeldinimo iš šio buto, nes negaliojančio sandorio pagrindu atsakovas teisių į šį turtą neįgijo. Kartu kolegija nurodė, kad pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, – atlyginti vertę pinigais, jeigu įstatyme nenustatyta kitokių sandorių negaliojimo pasekmių. Turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens (CK 1.80 straipsnio 4 dalis). Taigi, pripažinus ginčo butų pardavimo be varžytynių aktus negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, šie iš atsakovų gali būti išreikalauti, t. y. restitucija natūra gali būti taikoma, jeigu atsakovai I. D. ir E. M. nėra sąžiningi įgijėjai. Kolegija nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartyje nustatyta, jog, įgyjant ginčo butą teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, V. D. ir E. M. veikė nesąžiningai, todėl nėra kliūčių restitucijai taikyti. Šis procesinis teismo sprendimas turi prejudicinę galią šioje byloje, sprendžiant E. M. sąžiningumo ir restitucijos taikymo klausimus (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nurodyta nutartimi byla buvo perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui dėl to, kad nagrinėję bylą teismai, neįvertinę aplinkybės, jog tik išsprendus M. Č. ieškinį galima daryti išvadą apie E. M. reikalavimų pagrįstumą, iš esmės pažeidė proceso teisės normas. Šioje nutartyje kasacinis teismas nenurodė, kad reikia patikrinti, ar restitucijos taikymas nesąžiningai nepablogins vienos šalies ir atitinkamai nepagerins kitos šalies padėties, tačiau konstatavo, jog E. M. sąžiningumo prezumpcija paneigta ir nėra kliūčių restitucijai taikyti, todėl negalima sutikti su apelianto E. M. teiginiu, kad teismas privalėjo paneigti jo sąžiningumą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nenustatė jokių naujų aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, t. y. kad E. M. sąžiningumo prezumpcija nepaneigta. Vien teismo antstolio, kurio veiksmai pripažinti neteisėtais, paaiškinimas negali būti pagrindas tokiai kasacinio teismo išvadai paneigti. Be to, antstolio nurodyta aplinkybė, kad jis pirkėją pasirinko pagal realiai įvykdytus pasiūlymus, tik patvirtina atsakovų nesąžiningumą, nes, antstoliui nustačius neprotingai trumpą laiką pasiūlymams įvykdyti (sumokėti pasiūlytą kainą), kitiems pirkėjams buvo atimta galimybė įvykdyti pasiūlymus, nes atsakovai buvo sumokėję iš anksto. Kolegijos nuomone, abiejų atsakovų nesąžiningumą pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė įvertinęs faktines bylos aplinkybes (šių atsakovų pasiūlymų pobūdį, atstovavimo, turto vertinimo, išankstinio apmokėjimo aplinkybes), ir šios aplinkybės patvirtina E. M. ir I. D. nesąžiningus veiksmus, atliktus per atstovę. Taigi, paneigus atsakovų, kaip ginčo turto įgijėjų, sąžiningumo prezumpciją, yra pakankamas pagrindas taikyti restituciją (CK 1.80 straipsnio 1, 2, 4 dalys). Teisėjų kolegija nurodė, kad restitucija yra civilinių teisių gynimo būdas, kai atkuriama buvusi iki teisės pažeidimo padėtis (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi restitucija yra sandorio šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį, kada kiekviena iš šio sandorio šalių privalo grąžinti kitai šio sandorio šaliai tai, ką ji yra gavusi pagal sandorį. Dėl to, pripažinus negaliojančiais turto pardavimo be varžytynių aktus, turto pirkėjai, pripažinti nesąžiningais įgijėjais, privalo grąžinti buvusiam šio turto savininkui įsigytą turtą, o iš antstolių kontoros depozitinės sąskaitos turi būti priteisiama suma, gauta už parduotą turtą ir neišmokėta išieškotojams. Ginčo atveju gautos už parduotą ginčo turtą lėšos jau yra išmokėtos išieškotojams, todėl nurodyta pinigų suma turėtų būti priteisiama iš turto pardavimą vykdžiusios antstolių kontoros. Tačiau, likvidavus teismo antstolių kontoras prie apylinkių teismų, išmokėtos išieškotojams lėšos priteisiamos iš valstybės, kuriai atstovauja Teisingumo ministerija (Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčo turto pardavimo be varžytynių aktus negaliojančiais, o šio turto pirkėjus (atsakovus) – nesąžiningais įgijėjais, taikydamas restituciją, pažeidė nurodytas materialiosios teisės normas ir neteisingai išsprendė šią bylos dalį. Kolegijos nuomone, teismas, nuspręsdamas perduoti ieškovui M. Č. ginčo butus, faktiškai netaikė restitucijos, nes šis, nors ir buvo turto pardavimo be varžytinių dalyvis, tačiau nebuvo įgijęs nuosavybės teisių į minėtus butus, nebuvo ginčijamų sandorių (turto pardavimo be varžytynių aktų) šalis, taigi ieškovo nesiejo jokie prievoliniai santykiai nei su buvusiu ginčo turto savininku, nei su šio turto įgijėjais. Dėl šios priežasties ieškovui M. Č. restitucija apskritai negalėjo būti taikoma, ieškovas neįgijo teisinio pagrindo reikalauti jam perduoti butus. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija nusprendė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo (CPK 330 straipsnis).

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas E. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimo, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 7 d. nutarties dalis dėl restitucijos taikymo, priimti naują sprendimą: ieškovo M. Č. bei trečiojo asmens AB „Lithun“ reikalavimus dėl restitucijos taikymo atmesti ir patenkinti atsakovo priešieškinį arba panaikinti sprendimo ir nutarties dalis dėl restitucijos taikymo ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalies, taip pat 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai turi būti suprantami tik kaip šio teismo pateiktas materialiosios ar proceso teisės normos tikrosios prasmės atskleidimas, ir jų negalima laikyti nurodymu, kaip žemesnės instancijos teismas turi išspręsti iš naujo nagrinėjamą bylą (Civilinio proceso kodekso komentaras. III dalis. Justitia. Vilnius, 2005. P. 449). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartyje padaryta išvada, kad E. M., įsigydamas ginčo butą, veikė nesąžiningai, todėl nėra kliūčių restitucijai taikyti, nulemta faktinių aplinkybių, ištirtų žemesniųjų instancijų teismuose, negali būti laikoma išaiškinimu ar juolab nurodymu bylą iš naujo nagrinėsiantiems teismams CPK 362 straipsnio 2 dalies prasme. Be to, šia nutartimi kasacinis teismas panaikino žemesniųjų instancijų teismų sprendimus ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo. Taigi teismai, iš naujo nagrinėdami šią bylą, turėjo iš naujo tirti bei vertinti įrodymus, tačiau jie iš esmės rėmėsi nurodytoje kasacinio teismo nutartyje padaryta išvada. Teismai šią kasacinio teismo nutartį nepagrįstai laikė turinčia prejudicinę galią, spręsdami dėl E. M. sąžiningumo ir restitucijos. Ši nutartis priimta ne kitoje, bet nagrinėjamoje byloje, be to, joje nurodytos aplinkybės, nustatytos žemesniųjų instancijų teismų procesiniuose sprendimuose, kuriuos kasacinis teismas panaikino, todėl kasacinio teismo nutartyje nurodyti faktai negali būti laikomi prejudiciniais (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

2. Teismai neteisingai aiškino ir taikė CK 1.5, 1.80, 4.96 straipsnių nuostatas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką turto įgijėjas laikytinas sąžiningu, jeigu įgydamas turtą jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jis negali to turto įgyti. Sąžiningumas yra preziumuojamas, todėl, siekiant išreikalauti turtą iš jį įgijusio asmens, būtina paneigti jo sąžiningumo prezumpciją. Sąžiningas elgesys teisine prasme reiškia to elgesio legalumą, atitiktį tokio pobūdžio santykiams taikomoms teisės normoms. Vertinant sąžiningumą teisine prasme, neturi reikšmės įgijėjo elgesys ar aplinkybės, kurios nelėmė santykių atsiradimo, taip pat teisiškai nereikšmingas elgesys, kuris nors ir lėmė santykių atsiradimą, tačiau nepažeidė teisės normų reikalavimų. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta aplinkybė, kad E. M. įgaliotinė V. D. yra parduoto turto vertinimą atlikusio turto vertintojo motina, negali turėti įtakos vertinant E. M. sąžiningumą, nes šis faktas nelėmė jos atstovaujamojo pripažinimo pirkėju, taip pat nepažeidė 1964 m. CPK nustatytų draudimų dalyvauti priverstinai parduodant turtą tam tikrų kategorijų asmenims. Pradinės ginčo turto kainos įmokėjimas į antstolio depozitinę sąskaitą prieš dieną iki pardavimo be varžytynių taip pat negali būti laikomas patvirtinančiu E. M. nesąžiningumą, nes tai neprieštaravo teisės aktų reikalavimams, taip pat nelėmė atsakovo pripažinimo pirkėju. Be to, teismai, spręsdami dėl E. M. sąžiningumo, turėjo vertinti jo veiksmus įgyjant be varžytynių būtent dviejų kambarių butą. Dėl to teismai nepagrįstai nurodė, kad atsakovo nesąžiningumą patvirtina taip pat faktas, kad jis siūlė sumokėti 1000 Lt didesnę kainą už bet kurio kito pirkėjo pasiūlytą – tokį pasiūlymą E. M. buvo pareiškęs dalyvaudamas parduodant be varžytynių kitą objektą, t. y. vieno kambario butą. Taigi nė viena teismų nurodytų aplinkybių, kurias jie laikė pakankamomis, kad būtų paneigta E. M. sąžiningumo prezumpcija, neatitinka materialiosios teisės normų reikalavimų, taip pat kasacinio teismo praktikos, nes atsakovas nežinojo, neturėjo ir negalėjo žinoti, jog jis negali įsigyti ginčo buto. Be to, pardavimo be varžytynių aktas yra prilyginamas notarinei pirkimo–pardavimo sutarčiai. Pirkimas–pardavimas yra konsensualinis sandoris. Taigi pasiūlymai ir jų akceptavimas, parduodant turtą be varžytynių, atitinka ikisutartinius santykius, ir tai patvirtina antstolio 2004 m. balandžio 24 d. patvarkymas. Šiame patvarkyme antstolis detaliai aprašė pardavimo be varžytynių eigą ir nurodė motyvus, kodėl ginčo buto pirkėju pripažino E. M.. Tik po šio patvarkymo buvo surašytas pardavimo be varžytynių aktas, t. y. teisinis ginčo turto įgijimo pagrindas. Taigi teismai, spręsdami dėl E. M. sąžiningumo, privalėjo nustatyti, kad būtent tuo metu jis žinojo (objektyvusis kriterijus) arba turėjo žinoti (subjektyvusis kriterijus), jog negali įgyti šio buto. Kadangi pardavimą be varžytynių vykdė valstybės pareigūnas, kuris savo sprendimus motyvavo procesiniuose dokumentuose, o šie vėliau buvo patikrinti ir patvirtinti vyr. antstolio, teismai, netinkamai aiškindami sąžiningumo institutą, nepagrįstai nusprendė, kad E. M., veikdamas per atstovę V. D., žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad antstolio patvarkymas yra neteisėtas.

Kasaciniu skundu atsakovas I. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 7 d. nutarties dalį dėl restitucijos taikymo, priimti naują sprendimą: ieškovo M. Č. bei trečiojo asmens AB „Lithun“ reikalavimus dėl restitucijos taikymo atmesti arba panaikinti nurodytą nutarties dalį dėl restitucijos taikymo ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai neteisingai aiškino sąžiningo įgijėjo institutą, pažeidė CK 1.5, 4.96 straipsnių nuostatas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotą taisyklę turto įgijėjas laikytinas sąžiningu, jeigu, įgydamas turtą, jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad to turto jis negali įgyti. Sąžiningumas yra preziumuojamas, todėl, siekiant išreikalauti turtą iš jį įgijusio asmens, būtina paneigti jo sąžiningumo prezumpciją. Teismai, spręsdami dėl I. D. sąžiningumo, turėjo nustatyti, ar ginčo buto įgijimo metu jis žinojo, turėjo ir galėjo žinoti, kad šio turto negali įsigyti. Ginčo turto pardavimą be varžytynių vykdė valstybės pareigūnas, t. y. teismo antstolis, kuris 2004 m. balandžio 24 d. patvarkyme detaliai aprašė pardavimo be varžytynių eigą ir nurodė motyvus, kodėl ginčo buto pirkėju pripažino I. D. Tik po šio patvarkymo buvo surašytas pardavimo be varžytynių aktas. Teismai nustatė, kad antstolis patvarkymu nepripažino ieškovo M. Č. įmokos, taigi taip pat ir pardavimo be varžytynių laimėtoju. Dėl to turto pardavimo be varžytynių metu I. D. buvo įsitikinęs, kad nėra palankesnių už jo pasiūlymų, ir turto įgijimas tokiomis aplinkybėmis negali būti laikomas nesąžiningu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lietuvos žemės ūkio bankas“ v. Teismo antstolių kontora prie Kauno miesto apylinkės teismo, UAB „Italita“, bylos Nr. 3K-7-1188/2002). Kadangi pardavimą be varžytynių vykdė valstybės pareigūnas, kuris savo sprendimus motyvavo procesiniuose dokumentuose, o šie vėliau buvo patikrinti ir patvirtinti vyr. antstolio, teismai, netinkamai aiškindami sąžiningumo institutą, nepagrįstai nusprendė, jog I. D., veikdamas per atstovę V. D., žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad antstolio patvarkymas yra neteisėtas. Be to, aplinkybė, kad I. D. įgaliotinė V. D. yra parduoto turto vertinimą atlikusio turto vertintojo motina, neturi reikšmės vertinant atsakovo sąžiningumą, nes šis faktas nelėmė jo pripažinimo pirkėju, taip pat nepažeidė 1964 m. CPK nustatytų draudimų dalyvauti priverstinai parduodant turtą tam tikrų kategorijų asmenims. Pinigų sumokėjimas į antstolio depozitinę sąskaitą prieš dieną iki pardavimo be varžytynių taip pat negali būti vertinamas kaip atsakovo nesąžiningumo įrodymas, nes neprieštaravo teisės aktų reikalavimams, taip pat nelėmė I. D. pripažinimo pirkėju. Atsakovo nesąžiningumo nepatvirtina taip pat faktas, kad jis siūlė sumokėti 1000 Lt didesnę kainą už bet kurio kito pirkėjo pasiūlytą, nes tokį pasiūlymą I. D. buvo pareiškęs dalyvaudamas parduodant be varžytynių kitą, t. y. dviejų kambarių, butą, kurio jis neįsigijo, taigi šio pasiūlymo neįvykdymas nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant ginčo buto įgijimo sąžiningumo klausimą. Nė viena iš teismų nurodytų aplinkybių, kuriomis jie rėmėsi kaip paneigiančiomis atsakovo sąžiningumo prezumpciją, neatitinka materialiosios teisės normų (CK 1.5, 4.96 straipsniai), taip pat prieštarauja kasacinio teismo suformuluotai taisyklei dėl asmens, laikomo sąžiningu įgijėju.

2. Teismai pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai (CPK 362 straipsnio 2 dalis) turi būti suprantami tik kaip šio teismo pateiktas materialiosios ar proceso teisės normos tikrosios prasmės atskleidimas, ir jų negalima laikyti nurodymu, kaip žemesnės instancijos teismas turi išspręsti iš naujo nagrinėjamą bylą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. vasario 14 d. nutartimi panaikino žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus ir perdavė šią bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Teismai privalėjo iš naujo tirti ir vertinti byloje esančius įrodymus bei jų pagrindu spręsti dėl ginčo butų įgijėjų sąžiningumo. Be to, teismai nepagrįstai šią kasacinio teismo nutartį laikė turinčia prejudicinę galią, nes prejudicinėmis gali būti laikomos tik aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (CPK 182 straipsnio 2 punktas), o ne nagrinėjamoje byloje.

3. Teismai nepagrįstai netaikė CK 6.145 straipsnio 2 dalies. Kasacinis teismas, grąžindamas šią bylą nagrinėti iš naujo, nurodė teismams išsiaiškinti, ar, net ir esant pagrindui taikyti restituciją, nepagrįstai ir nesąžiningai nepablogės vienos iš šalių padėtis, o konstatavus tokią aplinkybę, vadovautis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Teismai nesilaikė šio išaiškinimo ir netyrė tokių aplinkybių, nors I. D. teigė, kad jo padėtis nesąžiningai pablogės, nes daugiau kaip prieš ketverius metus įmokėti pinigai yra praradę perkamąją vertę nekilnojamojo turto rinkoje, ir tai yra pagrindas netaikyti restitucijos (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).

4. Teismai pažeidė CK 1.5 straipsnio 4 dalį, CPK 3 straipsnio 1 dalį, nes, taikydami restituciją ir įpareigodami atsakovą grąžinti ginčo butą AB „Lithun“, neatsižvelgė į atsakovo, kaip garbaus amžiaus ir socialiai pažeidžiamo asmens, t. y. silpnesnės šalies, interesus. Be to, I. D. pinigais, sumokėtais už ginčo butą, buvo padengta AB „Lithun“ skola, ir ginčo buto grąžinimas šiai bendrovei reiškia nepagrįstą jos praturtėjimą.

Atsiliepime į atsakovų kasacinius skundus ieškovas M. Č. prašo šiuos skundus atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. vasario 14 d. nutartyje, grąžindama šią bylą nagrinėti iš naujo, pasisakė dėl sąžiningo įgijėjo instituto taikymo ir konstatavo, jog E. M. sąžiningumo prezumpcija buvo pagrįstai paneigta apeliacinės instancijos teismo. Pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo išaiškinimas yra privalomas teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Be to, teismai iš naujo tyrė ir vertino visas bylos aplinkybes ir nustatė, kad kasatoriai, t. y. tiek E. M., tiek I. D., nėra sąžiningi ginčo butų įgijėjai, nes jų abiejų vardu veikusi ta pati atstovė V. D. žinojo, jog yra skolininkui palankesnių pasiūlymų, suvokė, kad įgyja turtą už mažesnę kainą. Atsiliepime taip pat pažymima, kad, parduodant ginčo butus, dalyvavo abu kasatoriai, kuriems atstovavo tas pats asmuo, t. y. V. D., kasatoriai iš anksto pasidalijo parduodamus objektus ir įsigijo juos už pačių pasiūlytą kainą, netgi nesilaikydami jų pačių išreikšto siūlymo sumokėti 1000 Lt daugiau už bet kurį kitą pirkėją. Atsiliepime teigiama, kad teismai nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo butų įgijėjai yra nesąžiningi, todėl nėra kliūčių restitucijai taikyti, grąžinant butus iš kasatorių.

Kasaciniu skundu ieškovas M. Č. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 7 d. nutarties dalį, kuria patenkintas trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, AB „Lithun“ apeliacinis skundas ir, taikant restituciją, jam grąžinti ginčo butai, ir palikti dėl šios dalies galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties neaišku, pagal daiktinės ar prievolinės teisės normas teismas sprendė apie ieškovo reikalavimo teisę. Teismas ieškovo reikalavimą vertino kaip vindikacinį ieškinį, nors ieškovas savo reikalavimus grindė ne daiktinėmis teisėmis į ginčo butus, bet reiškė prievolinį teisinį reikalavimą kaip turto pardavimo be varžytynių dalyvis, pateikęs geriausią pasiūlymą ir sumokėjęs didžiausią kainą, tačiau dėl neteisėtų antstolio veiksmų nepripažintas pirkėju. Taigi ieškovas siekė apginti savo kaip turto pardavimo be varžytynių dalyvio pažeistas ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas prievolinės teisės ginamas teises. Apeliacinis teismas prievolės atsiradimo pagrindą nepagrįstai susiaurino iki formalaus pirkimo–pardavimo sandorio buvimo – pagal CK 6.2 straipsnį prievolės atsiranda ne tik iš sandorių, bet ir kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Priverstinis skolininko turto pardavimas yra būtent toks juridinis faktas, kuris pagal galiojančius proceso įstatymus sukuria atitinkamus prievolinius teisinius santykius. Be to, turto pardavimo be varžytynių aktas yra specifinė, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis, taigi šiuo atveju mutatis mutandis taikytinos pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos, tarp jų ir CK 6.305 straipsnio 1 dalis. Ginčo atveju ieškovas, tarpininkaujant valstybės atstovui – antstoliui, siekė įgyti ginčo turto pirkėjo teises ir pareigas iš pardavėjo AB „Lithun“, t. y. tarp šių šalių susiklostė ikisutartiniai prievoliniai teisiniai santykiai. Nors ginčo butų pirkėjais buvo pripažinti atsakovai ir ieškovas neįgijo į juos daiktinių teisių, tačiau prievoliniai ieškovo ir AB „Lithun“ santykiai nepasibaigė. Pripažinus ginčo butų pardavimo be varžytynių aktus negaliojančiais, skolininko vykdomojoje byloje AB „Lithun“, kaip pardavėjo, prievolė perduoti ginčo butus palankiausiais sąlygas pasiūliusiam pirkėjui neišnyko, nes pasikeitė ne pati prievolė, bet jos dalyviai, t. y. kreditoriai: vietoje nesąžiningų įgijėjų AB „Lithun“ kreditoriumi tapo ieškovas. Pripažinus negaliojančiais turto pardavimo be varžytynių aktus, pažeistos ieškovo teisės turi būti ginamos visais įstatymų nedraudžiamais būdais. Atsižvelgiant į turto pardavimo be varžytynių specifiką, pagrindinė antstolio pareiga – parduoti turtą palankiausias sąlygas pasiūliusiam pirkėjui. Ginčo atveju įsiteisėjusiame teismo sprendime yra konstatuota, kad teismo antstolis šios pareigos neįvykdė. Dėl to ieškovas, kaip turto pardavimo be varžytynių dalyvis, pasiūlęs didžiausios naudos skolininkei AB „Lithun“ ir jos kreditoriams, turi teisę reikalauti pripažinti jį ginčo butų pirkėju. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. spalio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. Š. v. A. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-987/2000 (Teismų praktika 14, p. 207-210), nurodė, kad asmuo, net ir nebūdamas sandorio šalis, turi teisę reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu, jei tas sandoris pažeidžia jo teises, ir teismai, tenkindami ieškinio reikalavimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, privalo taikyti CK nustatytas sandorio negaliojimo pasekmes (abišalę arba vienašalę restituciją). Ieškovo teisė ginčyti turto pardavimo be varžytynių aktus ir teisė prašyti taikyti restituciją bei perduoti ginčo butus jam yra neatskiriamos, nes restitucija yra sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmė (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Taigi apeliacinio teismo išvados, kad ieškovas neturi teisės prašyti taikyti restituciją, perduodant butus jam, yra nepagrįstos, o pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialiosios teisės normas dėl restitucijos taikymo.

2. Pagal CK 6.146 straipsnį nedraudžiama, taikant restituciją, pripažinti palankiausias sąlygas pasiūliusį turto pardavimo be varžytynių dalyvį to turto pirkėju, nustatant jam protingą terminą sumokėti pirkimo kainą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.101 straipsnio 4 dalies 2 punktą, pagal kurį reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui, jeigu šią galimybę numato įstatymai. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. lapkričio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. K., A. K. v. E. P., I. V., bylos Nr. 3K-7-874/2001 (Teismų praktika 17, p. 150-155), pasisakydamas dėl restitucijos taikymo, inter alia nurodė, kad restitucijos taikymas taip pat turi būti grindžiamas sąžiningumo principu plačiąja prasme (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad nurodytoje byloje kasacinis teismas, remdamasis CK 6.101 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 6.145 straipsnio 2 dalimi, ex officio perkėlė reikalavimo teisę, o nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė konkretų reikalavimą pripažinti jį pirkėju, t. y. perkelti jam pirkėjo teises. Ieškovas netapo ginčų butų pirkėju tik dėl neteisėtų antstolio veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį šių butų pirkėju ir perduodamas ieškovo nuosavybėn, tinkamai apgynė jo teises. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, grąžinęs ginčo butus AB „Lithun“, nepagrįstai ir nesąžiningai pagerino jos padėtį, nes ši įgijo dvigubą naudą: 2002 m. pardavus ginčo butus, gauti pinigai buvo paskirstyti jos kreditoriams, o dabar šie butai neatlygintinai vėl grąžinti AB „Lithun“. Toks apeliacinio teismo sprendimas pažeidžia ne tik ieškovo teises, bet ir viešąjį interesą: skolininkei AB „Lithun“ ne tik grąžinti dėl priverstinio skolos išieškojimo parduoti daiktai, bet iš jos net nepareikalauta grąžinti kreditoriams išmokėtų pinigų sumų, o nesąžiningiems ginčo butų pirkėjams jų sumokėti ir AB „Lithun“ skoloms padengti panaudoti pinigai priteisti iš valstybės, t. y. iš visų mokesčių mokėtojų. Apeliacinis teismas taip pat nepasisakė dėl turto vertinimo, vykdymo išlaidų grąžinimo. Pirmosios instancijos teismas ne tik pripažino ieškovo teisių pažeidimą, bet ir sprendimu apgynė šias teises, o apeliacinės instancijos teismas tik formaliai konstatavo ieškovo teisių pažeidimą, tačiau realiai jų neapgynė, pažeisdamas taisyklę ubi ius, ibi remedium ir CPK 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą civilinio proceso tikslą – ginti asmenų, kurių teisės pažeistos, interesus.

3. Apeliacinis teismas neatsižvelgė į tai, kad AB „Lithun“ nebuvo aktyvus vykdymo procese, nes neginčijo antstolio veiksmų, turto pardavimo be varžytynių, pinigų paskirstymo kreditoriams. Tokiais konkliudentiniais veiksmais AB „Lithun“ patvirtino, kad šio turto pardavimas ją tenkina. Tik kai ieškovo pastangomis antstolio veiksmai buvo pripažinti neteisėtais, AB „Lithun“ pradėjo siekti ginčo butų sugrąžinimo. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė šio asmens teisių, nes ginčo butai buvo parduoti dėl AB „Lithun“ skolų, o juos pardavus buvo atsiskaityta su šio asmens kreditoriais. Be to, ginčo butų pardavimo be varžytynių aktai pripažinti neteisėtais dėl to, kad šis turtas buvo parduotas ne geriausią pasiūlymą pateikusiam pardavimo be varžytynių dalyviui, ir priverstinio šio turto pardavimo, kaip tokio, teisėtumo AB „Lithun“ niekada neginčijo. Pažymėtina, kad AB „Lithun“ savo reikalavimus grindė būtent neteisėtais antstolio veiksmais, dėl kurių ginčo turtas buvo parduotas mažiausią kainą pasiūliusiems pirkėjams. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas kaip tik apgina AB „Lithun“ interesus, nes, ieškovui sumokėjus jo siūlomą ginčo butų kainą, AB „Lithun“ būtų grąžinta pinigų suma, likusi po atsiskaitymo su kreditoriais.

Atsiliepime į ieškovo M. Č. kasacinį skundą atsakovas I. D. prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Kasatoriaus nesieja prievoliniai santykiai su AB „Lithun“, o jo, kaip priverstinio ginčo turto pardavimo dalyvio, pasiūlymas ir dalinis jo įvykdymas savaime nesukuria prievolinių santykių: dalyvavimas priverstinio pardavimo procese ir pasiūlymo pateikimas nėra juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda prievoliniai santykiai CK 6.2 straipsnio prasme. Ginčo santykių atsiradimo metu galiojusios teisės normos aiškiai reglamentavo antstolio veiksmus, vykdant priverstinį skolininko turto pardavimą, tokio priverstinio pardavimo pasekmes ir prievolių atsiradimo pagrindą – pardavimo be varžytynių aktą (1964 m. CPK 433 straipsnio 4 dalis, 434 straipsnio 6 dalis, 437 straipsnis).

2. Priverstinio pardavimo metu teikiami siūlymai ir antstolio patvarkymu atliekamas pasiūlymų įvertinimas atitinka ikisutartinių santykių stadiją. Taigi, jeigu kasatorius mano, kad su juo buvo nesąžiningai pasielgta ikisutartinių santykių metu, jis gali ginti savo teises, reikalaudamas nuostolių atlyginimo (CK 6.163 straipsnis).

3. Kasatorius nebuvo sudaręs pirkimo–pardavimo sutarties (pardavimo be varžytynių akto) ir nepareiškė reikalavimo dėl jos sudarymo, taigi jis nėra pirkėjas CK 6.305 straipsnio 1 dalies prasme. Prievolės dėl daikto perdavimo ir jo kainos sumokėjimo neatsiranda vien tik iš dalyvavimo parduodant turtą be varžytynių, net ir pasiūlius didžiausią kainą: tokios prievolės kyla iš pirkimo–pardavimo sutarties, kuri su kasatoriumi nebuvo sudaryta. Pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti restituciją specialiu būdu, t. y. kai dėl restitucijos kasatorius tapo ginčo butų pirkėju, yra ydingas: teismas grąžino ginčo sandorių šalis į padėtį, kokioje jos niekada nebuvo, kasatorius nebuvo ginčijamų pardavimo be varžytynių aktų šalis, todėl jam restitucija negalima.

4. Kasatoriaus reikalavimas faktiškai reiškia ne prašymą taikyti restituciją, bet reikalavimą sudaryti su juo sandorį. Tokiu atveju ne taikoma restitucija, bet pakeičiama sandorio šalis. Tačiau ginčo atveju įstatyme nenurodyta apie galimybę kasatoriui perimti pirkėjo teises.

Atsiliepime į ieškovo M. Č. kasacinį skundą atsakovas E. M. prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Kasatoriaus nesieja prievoliniai teisniai santykiai su AB „Lithun“: jis nebuvo sudaręs su šiuo asmeniu jokių sandorių, o jo dalyvavimas parduodant ginčo turtą be varžytynių, pateikiant pasiūlymą ir iš dalies jį įvykdant, taip pat savaime nesukūrė prievolinių santykių (CK 6.2 straipsnis). Priverstinio turto pardavimo metu teikiami pasiūlymai ir antstolio patvarkymu atliekamas tokių pasiūlymų vertinimas atitinka ikisutartinius santykius, o pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas patvirtinamas specialiu aktu (1964 m. CPK 433 straipsnio 4 dalis, 434 straipsnio 6 dalis, 437 straipsnis). Kasatorius, manydamas, kad su juo buvo nesąžiningai elgiamasi ikisutartinių santykių metu, turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo (CK 6.163 straipsnis).

2. Kasatorius negali būti laikomas pirkėju CK 6.305 straipsnio 1 dalies prasme. Prievolės, susijusios su turto perdavimu ir jo kainos sumokėjimu, neatsiranda vien tik dėl dalyvavimo parduodant turtą be varžytynių, net ir pasiūlius didžiausią kainą: tokios prievolės kyla tik iš pirkimo–pardavimo sutarties, kuri su kasatoriumi nebuvo sudaryta.

3. Pirmosios instancijos teismo nurodytas restitucijos būdas yra teisiškai ydingas, nes šalys grąžinamos į padėtį, kurioje jos niekada nebuvo. Kasatorius nebuvo ginčijamų turto pardavimo be varžytynių aktų šalis, taigi restitucija jam negalima.

Trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, AB „Lithun“ atsiliepime į ieškovo ir atsakovų kasacinius skundus prašo šiuos skundus atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Teismai nepažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalies ir 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. vasario 14 d. nutartyje, grąžindamas šią bylą nagrinėti iš naujo, išaiškino nesąžiningų veiksmų atskyrimo nuo sąžiningų kriterijų turinį, taip pat kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina įgijėjo E. M. nesąžiningumą. Nesąžiningo įgijėjo sąvokos išaiškinimas, taip pat įrodinėjimo dalyko, nustatant asmens nesąžiningumą, išaiškinimas yra materialiosios teisės normų aiškinimo dalykas, todėl pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį yra privalomas teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateiktu išaiškinimu, kad tais atvejais, kai dalyvaujantis varžytynėse asmuo įgyja turtą žinodamas, jog įgyja turtą už mažesnę kainą, negu kitų pasiūlymuose nurodyta skolininkui palankesnė kaina, yra pagrindas konstatuoti, kad asmens sąžiningumo prezumpcija yra paneigta. Be to, bylą nagrinėję teismai šioje kasacinio teismo nutartyje nurodytų aplinkybių nelaikė tokiomis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau, remdamiesi kasacinio teismo suformuluotais išaiškinimais, ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir nustatytų faktų pagrindu konstatavo, kad atsakovų sąžiningumo prezumpcija paneigta.

2. Teismai nepažeidė CK 1.5, 1.80, 4.96 straipsnių nuostatų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad „tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų“, taip pat kad „teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas“. Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai ir teisėtai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, suformuluotais išaiškinimais ir, nenustatę naujų faktinių aplinkybių, neturėjo pagrindo daryti priešingą išvadą dėl E. M. sąžiningumo.

3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 6.145 straipsnio 2 dalies. Teismas išsamiai argumentavo, kodėl taiko restituciją natūra. Be to, pagal visuotinai priimtus teisės principus, asmuo iš savo neteisėto elgesio negali tikėtis naudos (nullus commodum capere de sua injuria propria) ir iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės (ex injuria ius non oritur). Dėl to nagrinėjamoje byloje negalima remtis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, siekiant apsaugoti nesąžiningai veikusių asmenų turtinius interesus.

4. Teismas nepažeidė CK 1.5 straipsnyje, CPK 3 straipsnyje įtvirtintų principų. Teisingumo principas reikalauja ginti sąžiningos šalies interesus. Garbingo amžiaus asmens teisių gynimas, nepaisant to, kad jis veikė nesąžiningai, prieštarautų konstituciniam asmenų lygybės principui. Be to, restitucijos taikymas ir status quo atkūrimas negali būti laikomas asmens, kuriam taikoma restitucija, teisių pažeidimu ar kitos šalies nepagrįstu praturtėjimu.

5. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas tinkamai kvalifikuoti ginčo šalių teisinius santykius ir apsaugoti ieškovo teisėtus interesus, ieškinio reikalavimų pagrįstumą įvertino tiek daiktinės, tiek prievolinės teisės požiūriu. Vadovaujantis principu jura novit curia, aplinkybių teisinis įvertinimas ir teisinių santykių kvalifikavimas yra teismo prerogatyva, todėl teismas nėra saistomas ieškovo nurodyto ieškinio teisinio pagrindo. Dėl to apeliacinis teismas pagrįstai ir teisėtai išsprendė klausimą ne tik dėl šalis siejančių prievolinių teisinių santykių, bet ir dėl ieškovo, kaip galimo turto savininko, teisės reikalauti grąžinti turtą iš neteisėto valdymo.

6. Nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad asmuo, dalyvavęs parduodant turtą be varžytynių, tačiau dėl kokių nors priežasčių (pvz., dėl neteisėtų antstolio veiksmų) nesudaręs pirkimo–pardavimo sutarties, įgyja prievolines teises reikalauti perduoti jam parduodamą turtą. Pagal teisinių santykių prigimtį CPK įtvirtintas turto pardavimo be varžytynių institutas atitinka CK viešojo konkurso institutą. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas viešojo konkurso, įvykusio pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, teisines pasekmes, nustatė, kad „jeigu konkurso nugalėtojui nesuteikta speciali teisė, jam turi būti atlyginti nuostoliai“. Jeigu dėl dalyvavimo ginčo turtą parduodant be varžytynių ieškovas M. Č. būtų įgijęs teisę reikalauti perduoti jam šį turtą, taip pat jis būtų įgijęs pareigą jį priimti bei sumokėti pasiūlytą kainą. Tokiu atveju kita tariamo prievolinio teisinio santykio šalis – AB „Lithun“ – būtų įgijusi koresponduojančią teisę reikalauti, kad M. Č. sumokėtų pasiūlytą kainą ir priimtų ginčo turtą. Tokia situacija akivaizdžiai negalima, nes prieštarautų 1964 m. CPK normoms, imperatyviai nustatančioms vykdymo proceso eigą, kai varžytynių ar pardavimo be varžytynių dalyvis nesumoka pasiūlytos kainos (1964 m. CPK 433 straipsnio 4 dalis, 434 straipsnio 6 dalis, 437 straipsnis). Be to, toks tariamų prievolinių santykių turinys atitiktų iš pirkimo–pardavimo sutarties atsirandančių teisinių santykių turinį (CK 6.305 straipsnio 1 dalis) iki sutarties sudarymo momento, t. y. dar esant ikisutartiniams teisiniams santykiams.

7. Kasatorius M. Č. neteisingai aiškina 1964 m. CPK 436 straipsnio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas, turto perdavimo išieškotojui aktas ir turto pardavimo be varžytynių aktas prilyginami notariškai patvirtintai pirkimo–pardavimo sutarčiai (1964 m. CPK 432 straipsnio 5 dalis, 434 1 straipsnio 5 dalis, 436 straipsnio 6 dalis), taikymą šioje byloje. Įstatymų leidėjas turto pardavimo be varžytynių aktą prilygino notariškai patvirtintai pirkimo–pardavimo sutarčiai šio akto sukeliamų pasekmių ir pripažinimo negaliojančiu prasme, tačiau sandorio sudarymo prasme šis aktas negali būti prilygintas pirkimo–pardavimo sutarčiai, nes turto pardavimą be varžytynių reglamentuoja imperatyviosios proceso, o ne materialiosios teisės normos. Taigi kasatoriaus argumentai dėl jį ir AB „Lithun“ siejančių ikisutartinių santykių, kurie būdingi tik sudarant sandorius CK nustatyta tvarka, o ne perleidžiant turtą priverstinio sprendimų vykdymo tvarka, yra nepagrįsti. Be to, M. Č., dalyvaudamas parduodant turtą be varžytynių, elgėsi nesąžiningai: užsiregistravęs kaip fizinis asmuo, vėliau pateikė įgaliojimą pirkti ginčo turtą trečiojo asmens UAB „Aviavilsa“ vardu, taigi, priėmęs trečiojo asmens pavedimą, veikė akivaizdaus interesų konflikto situacijoje ir tokiais veiksmais suklaidino antstolį, taip pat nesumokėjo visos pasiūlytos kainos (1964 m. CPK 436 straipsnio 5 dalis).

8. Apeliacinis teismas teisingai aiškino ir taikė CK 6.146 straipsnį: pripažinęs ginčo turto pardavimo be varžytynių aktus negaliojančiais ir nenustatęs pagrindų, dėl kurių restitucija natūra būtų negalima ar iš viso negalėtų būti taikoma, pagrįstai taikė restituciją natūra. Restitucija yra civilinių teisių gynimo būdas, kai šalys grąžinamos į ankstesnę padėtį. Kasatoriaus reikalaujamas tariamai pažeistų jo teisių gynybos būdas prieštarauja restitucijos prigimčiai, nes yra ne status quo atkūrimas (CK 1.138 straipsnio 2 punktas), bet naujų civilinių teisinių santykių sukūrimas, priteisiant įvykdyti pareigą natūra (CK 1.138 straipsnio 4 punktas) arba pakeičiant vieną teisinio santykio šalį kita (CK 1.138 straipsnio 5 punktas). Kasatorius pripažįsta, kad restitucija yra vienintelė galima sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmė, todėl nesuprantamas jo reikalavimas taikyti kitus civilinių teisių gynimo būdus, kai yra pagrindas taikyti restituciją.

9. Kasatoriaus samprotavimai dėl to, kad AB „Lithun“ nebuvo aktyvi vykdymo procese, prieštarauja teisės į teisminę gynybą principui ir imperatyviajai taisyklei, kad atsisakymas kreiptis į teismą negalioja (CPK 5 straipsnio 2 dalis), taip pat bylos medžiagai. Be to, šie argumentai neturi jokios įtakos AB „Lithun“ teisei reikalauti pripažinti negaliojančiais pardavimo be varžytynių aktus ir taikyti restituciją, nes teismo antstolio veiksmai pripažinti neteisėtais įsiteisėjusiomis teismų nutartimis, o AB „Lithun“ nepraleido 1964 m. CPK 435 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino ieškiniui pareikšti.

10. Kasatoriaus argumentai, kad skundžiamos teismo nutarties pagrindu AB „Lithun“ padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pagerėjo, be to, pažeistas viešasis interesas, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pagrindinis kriterijus yra protinga pardavimo kaina, nukreipta į parduodamo turto rinkos vertę, nenustatė, kokia yra dabartinė ginčo turto vertė, ir priteisė ieškovui turtą po daugiau negu trejų metų, kai jis pasiūlė šio turto kainą. Ginčo turto grąžinimas AB „Lithun“ nereiškia šios nepagrįsto praturtėjimo: AB „Lithun“ ne kartą aiškiai nurodė, kad sutinka grąžinti Teisingumo ministerijai lėšas, kurias ši išmokės nesąžiningiems įgijėjams. Be to, toks teismo sprendimas savaime reiškia AB „Lithun“ pareigos, o Teisingumo ministerijos reikalavimo teisės dėl sumų, sumokėtų nesąžiningiems įgijėjams, atsiradimą. Kasatoriaus reikalavimas palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą prieštarauja CPK 2 straipsnyje įtvirtintiems civilinio proceso tikslams: šiuo teismo sprendimu nėra išsprendžiamas šalių ginčas (CPK 18 straipsnis), taip pat pažeidžiama CPK 267 straipsnio nuostata kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Be to, sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra išspręstas atsakovų sumokėtų už ginčo turtą pinigų priteisimo klausimas. Pagal šį sprendimą Teisingumo ministerija gautų iš ieškovo 209 000 Lt, taigi ši suma, gauta teismo sprendimo pagrindu, formaliai nebūtų be pagrindo įgytas turtas, tačiau realiai reikštų nepagrįstą praturtėjimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Teismo antstolių kontora prie Vilniaus miesto 2–-ojo apylinkės teismo, vykdydama AB „Lithun“ skolų jos kreditoriams išieškojimą, 2002 m. balandžio 26 d. pardavė be varžytynių AB „Lithun“ turtą – butus (duomenys neskelbtini). Civilinėje byloje pagal pareiškėjų M. Č., A. G. ir AB „Lithun“ skundą dėl teismo antstolio veiksmų, vykdant ginčo butų pardavimą, peržiūrėtoje tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka, nustatyta, kad, parduodant be varžytynių vieno kambario butą (duomenys neskelbtini), užsiregistravo trys asmenys, o dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini), – keturi asmenys, ir turtas turėjo būti parduotas pirkėjui, pasiūliusiam palankiausias išieškotojui ir skolininkui sąlygas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad geriausią pasiūlymą antstoliui pateikė pareiškėjas (šioje byloje – ieškovas) M. Č., pasiūlęs didžiausią kainą ir pervedęs ją į antstolio depozitinę sąskaitą, tačiau teismo antstolis 2002 m. balandžio 29 d. patvarkyme konstatavo, kad M. Č. dalyvavo parduodant turtą be varžytynių kaip fizinis asmuo ir neįvykdė savo pasiūlymo sumokėti už butus 209 000 Lt, todėl ginčo butų pirkėjais pripažino I. D. ir E. M. Teismai pažymėjo, kad nors mokėjimo pavedime mokėtoju nurodyta UAB „Aviavilsa“, tačiau teismo antstolis nereikalavo papildomų paaiškinimų, be to, sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, pirkėju ir mokėtoju gali būti skirtingi asmenys. Teismai konstatavo, kad antstolis nepagrįstai pripažino pirkėjais I. D. ir E. M., turtas buvo parduotas ne didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui M. Č., todėl yra pagrindas pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais (1964 m. CPK 436 straipsnis, 472 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai padarė vienodas išvadas dėl to, kad teismo antstolis, parduodamas ginčo butus iš varžytynių, iš esmės pažeidė civilinio proceso normas, reglamentuojančias turto realizavimą vykdymo procese, o šį turtą įgiję atsakovai I. D. ir E. M. buvo nesąžiningi įgijėjai, todėl yra pagrindas pripažinti ginčijamus butų pardavimo be varžytynių aktus negaliojančiais ir taikyti restituciją. Tačiau teismų pozicijos išsiskyrė dėl restitucijos taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, parduodant ginčo butus be varžytynių, buvo pažeistos ieškovo M. Č. teisės įsigyti šiuos butus, ir šios teisės gali būti apgintos taikant specifinį restitucijos būdą, t. y. nesąžiningiems ginčo butų įgijėjams grąžinus šiuos butus, negrąžinti nurodytų butų AB „Lithun“, bet, ieškovui M. Č. per penkias dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo sumokėjus ginčo butų pardavimo 2002 m. balandžio 26 d. metu pasiūlytą 209 000 Lt sumą Teisingumo ministerijai, perduoti jam ginčo butus nuosavybėn. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad restitucija – tai pripažinto negaliojančiu sandorio šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį, todėl, pripažinus negaliojančiais ginčo butų pardavimo be varžytynių aktus, šių butų pirkėjai I. D. ir E. M., pripažinti nesąžiningais įgijėjais, privalo grąžinti įsigytus butus buvusiam jų savininkui AB „Lithun“, o jiems turi būti grąžinti pinigai, sumokėti įsigyjant šį turtą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinius skundus pateikė tiek ieškovas M. Č., tiek atsakovai I. D. ir E. M.

Dėl atsakovų I. D. ir E. M. kasacinių skundų argumentų

Atsakovai I. D. ir E. M. kasaciniuose skunduose teigia, kad bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai pažeidė CK 1.80, 4.96 straipsnių, taip pat CPK 182 straipsnio 2 punkto, 362 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nepagrįstai pripažino juos nesąžiningais ginčo butų įgijėjais. Kasatoriai nurodo, kad ginčo butai buvo parduodami priverstine tvarka, šį pardavimą vykdė valstybės įgaliotas pareigūnas, t. y. antstolis, kuris savo sprendimus motyvavo procesiniuose dokumentuose, todėl teismai neturėjo pagrindo pripažinti, jog kasatoriai žinojo ar turėjo žinoti, jog antstolio patvarkymas nelaikyti pirkėju M. Č. ir pripažinti pirkėjais juos yra neteisėtas, t. y. kad jie yra nesąžiningi ginčo butų įgijėjai.

Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka, kad CK 4.96 straipsnio 4 dalyje nustatytas draudimas išreikalauti daiktą iš asmens, įgijusio jį teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Ši įstatymo nuostata paaiškinama tuo, kad priverstinį daikto pardavimą vykdo valstybės įgaliotas pareigūnas – antstolis, ir ši aplinkybė sukuria daikto pardavimo teisėtumo prezumpciją. Asmuo, pirkdamas priverstinai parduodamą daiktą, privalo turėti garantiją, kad įsigytas daiktas nebus iš jo išreikalautas. Dėl to preziumuojama, kad asmuo, nusipirkęs daiktą priverstinio pardavimo tvarka, yra sąžiningas įgijėjas. Tačiau ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta. Taigi, įrodžius, kad priverstinai parduodamą daiktą nusipirkęs asmuo buvo nesąžiningas, įgytas turtas gali būti iš jo išreikalautas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje J. V., E. V., N. V., P. V. v. V. Š., Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-360/2005).

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą nurodęs, jog įgijėjo sąžiningumas ar nesąžiningumas yra fakto, o ne teisės klausimas, todėl negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. I. Š., V. Š. ir kt., bylos Nr.3K-3-1298/2001; 2005 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. M. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-121/2005, kt.). Kasacinis teismas gali pasisakyti dėl tik sąžiningo įgijėjo institutą reglamentuojančių teisės normų taikymo, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasatorių argumentai dėl to, kad ginčo turto įsigijimo metu jie nežinojo ir negalėjo žinoti, jog negali įsigyti ginčo butų, yra susiję su konkrečių nagrinėjamos bylos aplinkybių nustatymu, t. y. fakto klausimais, kurie negali būti iš naujo nustatinėjami kasaciniame teisme, nes kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos faktų. Bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai nustatė, kad, perkant ginčo butus be varžytynių, atsakovai veikė per atstovę ir jų abiejų vardu veikė ta pati atstovė V. D. Teismai taip pat nustatė, kad atsakovų įgaliota atstovė V. D. atstovavo tuo pačiu metu dėl abiejų butų pirkimo besivaržiusiems atsakovams, sudarydama formalią konkurenciją, siūlė jų vardu 1000 Lt didesnę kainą už bet kurį kitą pirkėją, tačiau nė už vieną butą 1000 Lt daugiau nesumokėta. Be to, teismai pažymėjo, kad ši atsakovų atstovė yra ginčo butus priverstiniam pardavimui įvertinusio turto vertintojo asistento motina ir vieno iš ginčo butų pirkėjų – I. D. – duktė. Teismai, įvertinę byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad atsakovų atstovė, veikusi šių vardu įsigyjant ginčo butus be varžytynių, žinojo (turėjo žinoti), jog yra skolininkui palankesnių pasiūlymų ir jog įgyja turtą už mažesnę kainą. Pagal bendrąją atstovavimo santykių taisyklę tas, kas veikia per kitą (atstovą), veikia pats (qui fact per alium facit per se). Taigi atsakovai, veikę per atstovę, taip pat žinojo (turėjo žinoti), kad įgyja turtą už mažesnę kainą, negu trečiojo parduodant šį turtą dalyvavusio asmens, t. y. ieškovo M. Č., pasiūlytoji (CK 2.133 straipsnio 1 dalis). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines šalių ginčo aplinkybes teismai turėjo pagrindą padaryti išvadą, kad ginčo butus be varžytynių nusipirkę I. D. ir E. M. nėra sąžiningi šių butų įgijėjai.

Kasatoriai I. D. ir E. M. teisingai nurodo, kad pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai reiškia tik teisės normų aiškinimą, bet ne konkrečios bylos fakto klausimų sprendimą. Dėl to kasacinio teismo pateikti materialiosios ar proceso teisės normų aiškinimai negali būti laikomi nurodymu žemesnės instancijos teismui, kaip reikia išspręsti iš naujo nagrinėjamą bylą, taip pat nereiškia konstatavimo, kad yra žemesnės instancijos teismo nenustatytų ar nėra jo nustatytų faktų. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. vasario 14 d. nutartimi panaikino žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus ir perdavė šią bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tam, kad būtų apsvarstytas kelių civilinių bylų, susijusių su tuo pačiu šalių ginču, sujungimo į vieną bylą klausimas. Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su kasatorių teiginiu, kad šioje nutartyje kasacinis teismas neturėjo spręsti ginčo buto įgijėjo sąžiningumo klausimo: tai turėjo būti sprendžiama iš naujo nagrinėjant bylą. Kasatoriai taip pat pagrįstai nurodo, kad ši kasacinio teismo nutartis negali būti laikoma turinčia prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, nes prejudicinėmis gali būti tik aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o ne toje pačioje byloje, nagrinėjant ją vienoje ar kitoje teismų instancijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Linova“ v. D. P., bylos Nr. 3K-3-36/2004; Teismų praktika 21, p. 41–50). Dėl to apeliacinės instancijos teismas kasatorių apskųstoje nutartyje nepagrįstai nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis turi prejudicinę galią, sprendžiant E. M. sąžiningumo ir restitucijos taikymo klausimus. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su kasatorių teiginiu, kad bylą iš naujo nagrinėję teismai, konstatuodami atsakovų nesąžiningumą įgyjant ginčo butus, netyrė ir nevertino byloje surinktų įrodymų, o vien tik rėmėsi kaip prejudicine minėta kasacinio teismo nutartimi. Iš apskųstų žemesnės instancijos teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai analizavo šalių ginčo aplinkybes, byloje surinktus įrodymus ir, remdamiesi ištirtų įrodymų visuma, konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie atsakovų, veikusių per atstovę, nesąžiningumą įgyjant ginčo butus be varžytynių. Dėl to apeliacinės instancijos teismo padarytas CPK 182 straipsnio 2 dalies pažeidimas nelaikytinas esminiu, t. y. tokiu, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręstas ginčo butų įgijėjų sąžiningumo klausimas. Kadangi teismai, įvertinę nagrinėjamos bylos aplinkybes, konstatavo, kad ginčo butus be varžytynių įsigiję asmenys buvo nesąžiningi, teismai nepažeidė CK 1.5, 4.96 straipsnių.

Kasatoriai I. D. ir E. M. teigia, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai, taikydami dėl jų restituciją, pažeidė restituciją reglamentuojančias teisės normas.

Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose kitoje civilinėje byloje nustatyta, kad I. D. ir E. M. dėl neteisėtų antstolio veiksmų buvo nepagrįstai pripažinti ginčo butų pirkėjais, o šioje byloje konstatuota, jog dėl antstolio padarytų esminių teisės normų pažeidimų yra pagrindas pripažinti ginčo butų pardavimo šiems asmenims aktus negaliojančiais, be to, kad I. D. ir E. M. yra nesąžiningi nurodytų butų įgijėjai. Pagal visuotinai žinomą teisės principą iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės (ex injuria ius non oritur). Dėl to nesąžiningais pripažinti kasatoriai negali prašyti netaikyti jiems restitucijos, remdamiesi tuo, kad jų padėtis nesąžiningai pablogės, nes daugiau kaip prieš ketverius metus įmokėti pinigai yra praradę perkamąją vertę nekilnojamojo turto rinkoje (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti restituciją, įpareigojant I. D. ir E. M. grąžinti ginčo butus, o Teisingumo ministeriją, atsakingą už neteisėtai veikusio antstolio veiksmus, įpareigojant grąžinti jiems atitinkamai 44 500 Lt ir 100 000 Lt, sumokėtus jų įsigyjant ginčo butus be varžytynių (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Be to, teismai taip pat nepažeidė CK 1.5 straipsnyje, CPK 3 straipsnyje įtvirtintų principų, nes toks restitucijos taikymas, kai kasatoriams yra grąžinami pinigai, sumokėti jų už nesąžiningai įgytus butus, jokiu būdu negali būti laikomas kasatorių teisių pažeidimu ar nepagrįstu ir nesąžiningu jų padėties pabloginimu (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).

Dėl M. Č. kasacinio skundo argumentų

Kasatorius M. Č. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas ginčo butus AB „Lithun“, pažeidė restituciją reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai pakeitė pirmosios instancijos teismo, teisingai išsprendusio restitucijos taikymą ginčo atveju, sprendimą.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, teismo antstolio, vykdžiusio priverstinį ginčo butų pardavimą, veiksmai pripažinti neteisėtais būtent dėl to, kad ginčo butų pirkėjais buvo pripažintas ne didžiausią kainą pasiūlęs turto pardavimo be varžytynių dalyvis, t. y. ieškovas M. Č., bet atsakovai I. D. ir E. M., įsigiję šiuos butus už jų pačių pasiūlytą kainą. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, yra prejudicinės, o CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai negali kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų bei teisinių santykių. Taigi įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl teismo antstolio veiksmų pripažinimo neteisėtais turi tiek prejudicinę (CPK 182 straipsnio 2 punktas), tiek res judicata (CPK 279 straipsnio 4 dalis) galią nagrinėjamos bylos šalims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje J. K. v. N. B., bylos Nr. 3K-3-935/2003).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas M. Č. pareiškė ieškinį, gindamas savo kaip priverstinio ginčo butų pardavimo dalyvio, pateikusio geriausią pasiūlymą ir sumokėjusio didžiausią kainą, tačiau netapusio šių butų pirkėju dėl neteisėtų šio turto pardavimą vykdžiusio antstolio veiksmų, teises. Minėta, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai vienodai sprendė, jog ginčo butų priverstinį pardavimą vykdęs antstolis iš esmės pažeidė imperatyviąsias proceso teisės normas, nustatančias, jog turtas laikomas parduotu tam asmeniui, kuris pasiūlė didžiausią kainą, ir konstatavo, jog šis pažeidimas yra pagrindas pripažinti ginčo butų pardavimo be varžytynių aktus negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Teismai taip pat vieningai konstatavo, kad ginčo butus įgiję atsakovai buvo nesąžiningi, todėl jų įgytas turtas gali būti iš jų išreikalautas. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs nurodytas aplinkybes, nusprendė ginti ieškovo M. Č. teises, pažeistas dėl neteisėtų antstolio veiksmų, pripažindamas negaliojančiais ginčo butų pardavimo be varžytynių aktus ir taikydamas specifinį restitucijos būdą, t. y. pripažindamas ieškovą ginčo butų pirkėju. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas, kad ginčo butų pardavimo be varžytynių aktai pagrįstai pripažinti negaliojančiais, nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas, nes pripažintų negaliojančiais sandorių šalys nebuvo grąžintos į ankstesnę padėtį. Dėl to apeliacinis teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir, priimdamas dėl šios dalies naują sprendimą, taikė restituciją natūra, grąžindamas ginčo butus jų buvusiai savininkei AB „Lithun“, o šiuos butus be varžytynių nesąžiningai įgijusiems I. D. ir E. M. priteisė iš Teisingumo ministerijos, atsakingos už neteisėtus teismo antstolio veiksmus, jų įsigyjant ginčo butus sumokėtas pinigų sumas.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje, kai įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, pripažinti neteisėtais teismo antstolio, vykdžiusio priverstinį ginčo butų pardavimą, veiksmai dėl to, kad ginčo butai parduoti ne geriausią pasiūlymą pateikusiam turto pardavimo be varžytynių dalyviui – ieškovui šioje byloje M. Č., pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad reikia ginti pažeistas šio asmens teises įsigyti ginčo butus, nes ieškovas netapo ginčo butų pirkėju tik dėl neteisėtų antstolio veiksmų. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje byloje būtina vadovautis ir teisingumo bei protingumo principais, nes ginčo butų pardavimo be varžytynių aktų pripažinimas negaliojančiais ir restitucijos taikymas, grąžinant šiuos butus jų buvusiai savininkei AB „Lithun“, t. y. skolininkei, kurios skoloms padengti ir buvo parduotas ginčo turtas, realiai niekaip neapgintų ieškovo M. Č., t. y. turto pardavimo be varžytynių dalyvio, pasiūliusio pirkti šį turtą geriausiomis skolininkui ir išieškotojams sąlygomis, tačiau netapusio šių butų pirkėju dėl neteisėtų teismo antstolio veiksmų, interesų (CK 1.5 straipsnis). Tokiu atveju reikėtų iš naujo organizuoti priverstinį ginčo butų pardavimą, tačiau ieškovas M. Č. negalėtų įsigyti jų tokiomis sąlygomis, kuriomis būtų nusipirkęs šį turtą 2002 m. balandžio 26 d.: ginčo butai būtų parduodami pagal dabar esančias rinkos kainas, kurios yra gerokai išaugusios, be to, dėl šio turto turėtų teisę varžytis visi norintys asmenys, kurie galėtų pateikti geresnių už ieškovo pasiūlymų. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju būtų neprotinga grąžinti ginčo butus AB „Lithun“, nes išieškotojų reikalavimai, pardavus šį turtą 2002 m. balandžio 26 d. be varžytynių, buvo patenkinti, vykdomoji byla yra baigta, taigi pakartotinis išieškojimo nukreipimas į tą patį turtą nereikalingas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismui, nusprendus grąžinti ginčo butus AB „Lithun“, būtų nepagrįstai ir nesąžiningai pagerinta jos padėtis: 2002 m. pardavus ginčo butus, buvo atsiskaityta su jos kreditoriais, o dabar šie butai vėl grąžinti AB „Lithun“, ir, pardavus šį turtą iš naujo pagal šiuo metu esančias rinkos kainas, AB „Lithun“ būtų grąžinta gerokai didesnė suma už tą, kuri būtų jai likusi po skolų išmokėjimo išieškotojams, teisėtai pardavus šį turtą 2002 m. balandžio 26 d. didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui, t. y. ieškovui M. Č. Tokia situacija reikštų nepagrįstą AB „Lithun“ praturtėjimą (CK 6.237–6.242 straipsniai). Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad AB „Lithun“ vykdymo proceso metu neginčijo antstolio veiksmų, turto pardavimo be varžytynių, o ginčo butų susigrąžinimo pradėjo siekti po to, kai šio turto priverstinį pardavimą vykdžiusio teismo antstolio veiksmai buvo pripažinti neteisėtais ieškovo M. Č. pastangomis: AB „Lithun“ skundą dėl antstolio veiksmų, parduodant ginčo butus ne didžiausią kainą pasiūliusiam asmeniui, padavė praleidusi įstatymo nustatytą terminą šiems veiksmams apskųsti; kadangi pareiškėjų M. Č. ir A. G. skundai dėl tų pačių antstolio veiksmų buvo pateikti laiku, teismas nagrinėjo šių antstolio veiksmų teisėtumą ir pripažino juos neteisėtais (žr. Vilniaus apygardos teismo 2003 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1462-10/03 dėl teismo antstolio veiksmų pripažinimo neteisėtais). Esant tokioms aplinkybėms, teismo sprendimas negrąžinti ginčo butų AB „Lithun“ nepažeidžia šio asmens teisių, nes ginčo butai buvo parduoti dėl AB „Lithun“ skolų, o juos pardavus buvo atsiskaityta su šio asmens kreditoriais.

Dėl nurodytų motyvų išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas ginčo atveju neteisingai aiškino ir taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas, todėl šio teismo nutartis naikintina.

Išplėstinė teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu ginti pažeistas ieškovo M. Č. teises, kartu nurodo, kad teismas, konstatavęs, jog yra pagrindas pripažinti ginčo butų pirkėju M. Č., turėjo pripažinti negaliojančiais turto pardavimo be varžytynių aktus ne visiškai, o tik jų dalis, kuriose pirkėjais nurodyti I. D. ir E. M., taip pat šių aktų dalis dėl parduodamų butų kainos, ir nustatyti, kad ginčo butai yra parduoti M. Č. atitinkamai už 64 000 Lt ir 145 000 Lt. Kitos šių aktų dalys laikytinos galiojančiomis. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija iš dalies pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad toks sprendimas apgina ne tik ieškovo M. Č. interesus, bet ir tenkina trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, AB „Lithun“ interesus: M. Č. sumokėjus didesnę kainą už ginčo butus, AB „Lithun“ bus grąžinta didesnė suma, likusi atsiskaičius su išieškotojais, kurių reikalavimams patenkinti ir buvo parduotas ginčo turtas.

Patenkinus M. Č. kasacinį skundą, atitinkamai perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Teismo sprendimu ieškovo ieškinys patenkintas visiškai, o atsakovo E. M. priešieškinis ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, AB „Lithun ieškinys – atmesti. Taigi ieškovui be pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteistinos jo turėtos 2065 Lt atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme (T. 2, b. l. 218) ir 3890 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą išlaidų (T. 3, b. l. 53). Šios išlaidos ieškovui priteistinos lygiomis dalimis iš visų atsakovų, kuriems buvo pareikštas ieškinys (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi, 275 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 7 d. nutartį panaikinti.

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimą iš dalies pakeisti ir jo dalį dėl turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo išdėstyti taip:

„Pripažinti negaliojančiomis 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo akto ABC Nr. 016884, patvirtinto 2002 m. balandžio 30 d. Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo vyr. antstolio, dalis, pagal kurias E. M. nusipirko dviejų kambarių 85,55 kv. m bendro ploto butą (duomenys neskelbtini) už 100 000 Lt. Pripažinti, kad nurodytą butą nusipirko M. Č. (a. k. duomenys neskelbtini) už 145 000 Lt.

Pripažinti negaliojančiomis 2002 m. balandžio 26 d. turto pardavimo akto ABC Nr. 016885, patvirtinto 2002 m. balandžio 30 d. Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo vyr. antstolio, dalis, pagal kurias I. D. nusipirko vieno kambario 38,14 kv. m bendro ploto butą (duomenys neskelbtini) už 44 500 Lt. Pripažinti, kad nurodytą butą nusipirko M. Č. (a. k. duomenys neskelbtini) už 64 000 Lt.

Įpareigoti:

1) M. Č. per 14 dienų sumokėti Teisingumo ministerijai nusipirktų butų kainą – 209 000 Lt;

2) E. M. perduoti dviejų kambarių 85,55 kv.m bendro ploto butą (duomenys neskelbtini) M. Č.;

3) I. D. perduoti vieno kambario 38,14 kv.m bendro ploto butą (duomenys neskelbtini) M. Č.

4) Teisingumo ministeriją, M. Č. sumokėjus nusipirktų butų kainą, grąžinti 100 000 Lt E. M.; 44 500 Lt – I. D.; 64 500 Lt – AB „Lithun“ (juridinio asmens kodas 1000655)

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš I. D., E. M., Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir AB „Lithun“ ieškovui M. Č. po 516,25 Lt (po penkis šimtus šešiolika litų 25 ct) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų ir po 972,50 Lt (po devynis šimtus septyniasdešimt du litus 50 ct) žyminio mokesčio už kasacinį skundą išlaidų.

Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Dangutė Ambrasienė

Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Egidijus Laužikas

Antanas Simniškis

Algimantas Spiečius