Baudžiamoji byla Nr. 2K-248-495/2023
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03248-2021-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.2.4.1.1; 2.1.7.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gruodžio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,
nuteistajam E. Š. ir jo gynėjai advokatei Aušrinei Zaburienei (nuotoliniu būdu),
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. išteisinamasis nuosprendis ir E. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.
Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. sausio 18 d. nuosprendžiu E. Š. buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs šios nusikalstamos veikos.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. E. Š. nuteistas už tai, kad 2021 m. sausio 31 d. apie 2.30 val. Klaipėdos r. sav., Gargžduose, parke, esančiame šalia Vingio ir Gėlių gatvių sankirtos, tarpusavio konflikto su D. B. metu tyčia peiliu dūrė jam į kūną tris kartus ir padarė durtinę-pjautinę dešinio žasto žaizdą bei du kiaurinius durtinius-pjautinius krūtinės ląstos ir pilvo ertmės sužalojimus, šie sužalojimai nukentėjusiajam sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, taip sunkiai sužalojo D. B..
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas E. Š. pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai vertino jų visumą, tarpusavio sąsajas, netinkamai išsprendė nukentėjusiojo D. B. parodymų patikimumo klausimą, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad, priešingai nei pripažinta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, byloje yra surinkta pakankamai įtikinamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog E. Š. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, jog E. Š. peiliu tris kartus dūrė D. B. į kūną gindamasis nuo jo ir A. B. pradėto ir aktyviais veiksmais tęsiamo pavojingo kėsinimosi į jo draugą G. V. ir jį patį, nes bylos medžiaga nepatvirtina, jog tokie E. Š. veiksmai buvo atlikti esant būtinosios ginties sąlygoms. Teismas konstatavo, kad nėra nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis E. Š. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą bei tarpusavio sąsajas, taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnyje, nepašalintų abejonių nevertino nuteistojo naudai ir netinkamai pritaikė BK 28 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis kasatoriui priimtas remiantis prielaidomis ir nesant įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę.
3.2. Kasatorius, aptardamas BK 135 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius, BK 28 straipsnio nuostatas ir jų aiškinimą teismų praktikoje, nurodo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes jis veikė esant būtinosios ginties situacijai, todėl jo veiksmuose nėra nusikaltimo, nustatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl būtinosios ginties sąlygų nebuvimo padarė netinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, remdamasis nenuosekliais, prieštaringais ir melagingais nukentėjusiojo D. B. ir liudytojo A. B. parodymais ir visiškai nevertindamas byloje nustatytų objektyvių aplinkybių. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, rėmėsi specialisto išvada Nr. G 287/2021 (03) dėl nukentėjusiajam D. B. nustatytų sužalojimų, tačiau ši išvada nepatvirtina įvykio eigos, joje nenurodyta, kas nukentėjusiajam buvo sužalota pirmiau – pilvo ertmė ar krūtinės ląsta. Kadangi kasatorius dėl didelio sumišimo nesuprato, kam ir kur duria, todėl negalėjo logiškai paaiškinti, kaip sugebėjo klūpodamas ir mojuodamas peiliu tris kartus durti nukentėjusiajam į viršutinę kūno dalį, o apeliacinės instancijos teismas į šį klausimą neatsakė ir kilusių abejonių nepašalino, eksperimento neatliko. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė kasatoriaus duotus parodymus, kuriuos patvirtina kita bylos medžiaga, ir laikydamas patikimais rėmėsi nukentėjusiojo D. B. parodymais, kad įvykio metu prieš jį stovėjo G. V., o už jo – kasatorius; susistumdęs su G. V. pajuto, kad jam pradėjo suktis galva, draugui pasakė, kad šalia stovintis asmuo jį subadė. Tačiau teismui nekilo klausimų, kaip kasatorius, stovėdamas už G. V., galėjo sužaloti nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismas nevertino specialisto išvados Nr. 139/2021 (03) dėl G. V. nustatytų sužalojimų, kuri patvirtina, kad G. V. sužalojo nukentėjusysis, o kasatorius, puolęs gelbėti sužaloto draugo, pats buvo mušamas nukentėjusiojo ir A. B., todėl turėjo gintis nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad bylos įrodymų visuma nepatvirtina, jog nukentėjusysis apskritai būtų puolęs kasatorių ar G. V., yra nepagrįsta ir neatitinkanti bylos medžiagos.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino nustatytų objektyvių aplinkybių, kurios vyko iki aptariamo konflikto. Liudytojų D. U., A. V. parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis ir A. B. jau iki susitikimo parke su kasatoriumi buvo neblaivūs ir agresyviai nusiteikę. Minėti liudytojai su įvykiu nėra susiję, todėl jų parodymai apie tai, ką matė, yra objektyvūs. Tuo tarpu nukentėjusiojo parodymų, kad būtent kasatorius pokalbio telefonu metu pakeltu tonu nukentėjusiajam pasiūlė susitikti parke, nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai. Priešingai, tai, kad susitikti pasiūlė pats nukentėjusysis, patvirtina liudytojo D. K. parodymai. Be to, aplinkybę, kad nukentėjusysis ir A. B. buvo agresyviai nusiteikę, mušė kasatorių, patvirtina ir liudytojų G. V., J. Ž. parodymai. Pastarasis nurodė, kad, pamatęs nukentėjusiojo rankoje peilį, išsigando ir pasišalino, o G. V. nurodė, kad nukentėjusysis išsitraukė ir rankoje laikydamas kažkokį daiktą (peilį ar žirkles) dūrė jam į ranką, taip pat jam buvo suduota į veidą. Tai, kad G. V. įvykio dieną buvo sužalotas veidas bei įdurta į ranką, patvirtina bylos medžiaga. Taigi, remiantis byloje surinktais įrodymais, konflikto metu iš pradžių buvo sužalotas G. V., o tada, pasinaudodamas teise į gynybą ir gindamas save, kasatorius sužalojo nukentėjusįjį.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas, nepripažindamas jo, kasatoriaus, veiksmų būtinąja gintimi, padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą. Kaip teigia kasatorius, jo veiksmai buvo adekvatūs BK 28 straipsnio prasme ir neperžengė būtinosios ginties ribų (BK 28 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis iš esmės reiškia tai, kad kasatoriui buvo atimta teisė į realius smurtinius nukentėjusiojo veiksmus reaguoti pasinaudojant būtinąja gintimi. Taip nukrypta nuo teismų praktikos dėl būtinosios ginties, suformuotos baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2010, 2K-71-895/2018. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesilaikė reikalavimo šios kategorijos bylose preciziškai aiškintis du esminius konkrečios situacijos komponentus – pavojingą kėsinimąsi ir gynybą, didelę reikšmę teikiant tiksliam faktinių aplinkybių nustatymui ir teisiniam jų vertinimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-71-895/2018).
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo E. Š. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-57-489/2020, 2K-7-9-976/2020 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-7-82-699/2018, 2K-7-104-719/2021 ir kt.).
6. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-788/2019, 2K-7-57-648/2021 ir kt.).
7. Nuteistojo E. Š. kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama būtent faktinių bylos aplinkybių (skirtingų asmenų elgesio konflikto metu, konflikto eigos, sužalojimų padarymo aplinkybių) ir įrodymų (pavyzdžiui, nukentėjusiojo D. B., liudytojų A. B., G. V. parodymų, specialisto išvadų) vertinimui, pateikiama jų įrodomoji reikšmė bei savas vertinimas. Pažymėtina, kad didelė dalis kasacinio skundo teiginių nėra susiję su teisės taikymo klausimais, o susiję tik su įrodymų vertinimo pagrindu padarytomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kurioms kasatorius nepritaria, taip pat su nustatytų faktinių aplinkybių kvestionavimu, o tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasatoriaus teiginiai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, taip pat įrodymų vertinimu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų
8. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai, neišsamiai vertino paties nuteistojo, nukentėjusiojo D. B., liudytojų A. B., G. V., J. Ž. ir kt. parodymus, specialisto išvadas dėl D. B., G. V. nustatytų sužalojimų, tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą nuteistajam. Šie argumentai nepagrįsti.
9. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kuria turi vadovautis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Šioje teisės normoje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui išsamiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-2-699/2016, 2K-7-82-699/2018 ir kt.). Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020 ir kt.).
10. Teisėjų kolegija, patikrinusi kasacine tvarka apskųstą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad šiame nuosprendyje atliktas įrodymų įvertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus, neprieštarauja pirmiau išdėstytiems teismų praktikos išaiškinimams ir esminių trūkumų, kuriuos nurodė kasatorius, neturi.
11. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, ar tai, kad apeliacinės instancijos teismas kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus, savaime nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170-699/2016, 2K-42-507/2017, 2K-365-719/2018 ir kt.).
12. Antai, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą pagal prokuroro apeliacinį skundą, atliko įrodymų tyrimą, jo metu apklausė nukentėjusįjį D. B., dar kartą detaliai aptarė bei įvertino pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė kitokias išvadas dėl bylai reikšmingų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad nustatydamas faktines bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas įvertino visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus (be kita ko, paties nuteistojo E. Š., nukentėjusiojo D. B., liudytojų A. B., G. V., D. K. ir kt. parodymus, specialisto išvadas ir kitus rašytinius bylos įrodymus), nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, nuosprendžio 13–16 bei 19 punktuose išsamiai pasisakė dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo, išdėstė motyvus, paaiškinančius, kokius įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus ir įrodymų vertinimo klaidas padarė pirmosios instancijos teismas ir kodėl šio teismo išvada dėl E. Š. išteisinimo jam nepadarius kaltinime aprašytos nusikalstamos veikos yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat aptarta ir motyvuotai paneigta nuteistojo pateikta versija, kad sužalojimus nukentėjusiajam jis padarė gindamasis nuo nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi. Priešingai nei teigia kasatorius, konstatuodamas faktą, kad nuteistasis tyčia tris kartus dūrė peiliu nukentėjusiajam į kūną, dėl to nukentėjusįjį sunkiai sužalojo, teismas rėmėsi ne prielaidomis, bet byloje surinktais, patikrintais ir įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo pagrindu padarytos išvados yra logiškos, neprieštaringos ir motyvuotos. Tai, kad šios instancijos teismas įrodymus galutinai įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatorius, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nuteistojo kasacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas, neatitinka apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, iš esmės yra deklaratyvūs ir išreiškia tik kasatoriaus nesutikimą su šio teismo išvadomis, todėl skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų nepagrindžia.
Dėl BK 28 straipsnio taikymo
14. Nagrinėjamoje byloje E. Š. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad tarpusavio konflikto su D. B. metu tyčia peiliu dūrė jam į kūną tris kartus ir taip padarė sužalojimus, dėl kurių nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai dėl E. Š. priėmė priešingus sprendimus: pirmosios instancijos teismas E. Š. buvo išteisinęs dėl kaltinimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, nes nusprendė, kad jis nukentėjusįjį sužalojo gindamasis ir neperžengdamas būtinosios ginties ribų, o apeliacinės instancijos teismas E. Š. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteisė padaręs išvadą, kad jis sunkiai sužalojo nukentėjusįjį nesant būtinosios ginties sąlygų, veikdamas tyčia.
15. Byloje teismų nustatyta ir kasatorius neginčija, kad įvykio metu E. Š. tris kartus dūrė peiliu D. B. į krūtinę ir pilvą ir dėl to nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Tačiau kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo atliktu nuteistojo veiksmų teisiniu įvertinimu. Kasatorius teigia, kad jo veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo atlikti įgyvendinant teisę į būtinąją gintį ir neperžengiant būtinosios ginties ribų. Todėl apeliacinės instancijos teismas, padaręs priešingą išvadą, netinkamai taikė BK 28 straipsnio nuostatas ir neteisingai kvalifikavo nuteistojo veiksmus. Šie kasatoriaus teiginiai taip pat nepagrįsti.
16. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017, 2K-36-788/2021 ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-501/2013). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais; dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2013, 2K-520-303/2015, 2K-163-303/2017, 2K-3-648/2021 ir kt.). Taigi ir šiuo atveju sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan.
17. Kaip matyti iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, šis teismas, nenukrypdamas nuo pirmiau nurodytų teismų praktikos išaiškinimų ir remdamasis byloje ištirtais įrodymais, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtinosios ginties situacijos, nes bylos įrodymų visuma nepatvirtina, jog nukentėjusysis D. B. būtų puolęs E. Š. arba G. V. su peiliu ar atlikęs kokius nors kitus BK 28 straipsnio prasme veiksmus, t. y. aktyviais veiksmais pradėjęs pavojingą kėsinimąsi, nuo kurio E. Š. būtų reikėję gintis. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad susitikimo su nukentėjusiuoju parke nakties metu ir kilusio konflikto iniciatorius buvo būtent E. Š., kuris į susitikimą su nukentėjusiuoju, be kita ko, atsivedė dar du asmenis – J. Ž. ir G. V.. Būtent G. V. susitikimo metu aktyviai skatino E. Š. ir D. B. muštis tarpusavyje, vėliau asmenų pokalbis peraugo į smurtinius veiksmus, kurių metu E. Š. tris kartus dūrė nukentėjusiajam D. B. peiliu į kūno viršutinę dalį: krūtinę, žastą, pilvą. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas, papildomai apklausęs nukentėjusįjį D. B. ir iš naujo išanalizavęs bei įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, atmetė E. Š. pateiktą įvykio versiją, kuri, beje, pakartojama ir kasaciniame skunde, kad pats nukentėjusysis puolė jį ir G. V. su peiliu, dūrė G. V. į ranką, kad nuteistasis, mušamas nukentėjusiojo ir A. B. bei klūpodamas ant kelių, sugriebė po kojomis nukritusį peilį ir nukentėjusįjį juo sužalojo gindamasis bei dėl susijaudinimo nematydamas, kur smogia. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad jokie objektyvūs bylos įrodymai nepatvirtina nei E. Š., nei G. V. parodymų apie konflikto eigą, puolamuosius nukentėjusiojo D. B. veiksmus prieš juos, nukentėjusiajam ir G. V. padarytų sužalojimų atsiradimo aplinkybes.
18. Taigi pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus nukentėjusiojo D. B. kėsinimosi, nuo kurio galima būtinoji gintis. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad būtent nuteistasis E. Š. inicijavo susitikimą su nukentėjusiuoju parke ir buvo nusiteikęs priešiškai dar iki susitikimo pradžios, o kilusių muštynių metu nuteistojo dūrius peiliu tris kartus nukentėjusiajam į kūną lėmė ne siekis apsiginti nuo tariamo užpuolimo, bet pyktis nukentėjusiajam dėl prieš tai įvykusio konflikto telefonu ir jo tęsinio susitikus parke. Dėl to nėra pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad nuteistasis sužalojimus nukentėjusiajam padarė veikdamas tyčia.
19. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų ir E. Š. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo
20. Kasacinės instancijos teismui buvo pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – VGTPT) 2023 m. lapkričio 28 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad už advokatės A. Zaburienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą E. Š. valstybės naudai priteistina 438,33 Eur.
21. Pagal BPK 44 straipsnio 8 dalį, kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka.
22. BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.
23. Ši baudžiamoji byla kasacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo E. Š. kasacinį skundą, šį skundą, remiantis VGTPT Kauno skyriaus 2023 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. (8.3Mr)ATP-B-2023-05012 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo E. Š. (toliau – Sprendimas) (6 t., b. l. 46), parengė ir nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka nuteistąjį gynė Sprendime paskirta advokatė A. Zaburienė. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, teikti antrinę teisinę pagalbą E. Š., visiškai atleidžiant jį nuo antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo, buvo nuspręsta atsižvelgus į jo turtinę padėtį. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis E. Š. atlieka laisvės atėmimo bausmę, dėl jo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė priešingus sprendimus. Taigi, be gynėjo pagalbos nuteistajam šioje byloje būtų sudėtinga tinkamai realizuoti savo teisę į gynybą. Esant tokioms aplinkybėms, VGTPT pažymoje nurodytų išlaidų teikiant antrinę teisinę pagalbą E. Š. atlyginimo priteisimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su valstybės pareiga garantuoti teisę į gynybą asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją.
24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad VGTPT pažymoje nurodytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas iš nuteistojo E. Š. nepriteistinas. Už advokatės A. Zaburienės darbą šioje byloje apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 106 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. Š. kasacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl išlaidų atlyginimo priteisimo iš nuteistojo E. Š. už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Alenas Piesliakas
Daiva Pranytė-Zalieckienė
