G. B. pagal BK 222 str., 182 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-260-628/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-6-00007-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.3; 1.2.18.10; 1.2.29.1.3; 2.1.7.1; 2.1.7.4.3; 2.2.4.3; 2.8.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Algimanto Valantino ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,

nuteistajam G. B., jo gynėjui advokatui Augustinui Vaičiūnui,

nuteistajam S. L. (S. L.), jo gynėjai advokatei Linai Andriuškevičienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal

nuteistojo G. B. gynėjo advokato Augustino Vaičiūno, nuteistojo S. L. ir jo gynėjos advokatės Linos Andriuškevičienės kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 28 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 9 d. nuosprendžių.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu G. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda.

G. B. išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 220 straipsnio 1 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje (3 veikos), požymių.

S. L. išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje (3 veikos), požymių.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 9 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Regimanto Žukausko apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nuosprendis pakeistas.

Panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio dalis dėl G. B. ir S. L. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis.

G. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio dalis, kuria G. B., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, nustatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, skirta 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda.

G. B., pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, nustatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, paskirta 350 MGL (13 181 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo bei visiško sudėjimo būdais ir G. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – treji metai laisvės atėmimo ir 350 MGL (13 181 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant G. B. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti visą bausmės atidėjimo laikotarpį.

S. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir S. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – dveji metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant S. L. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti visą bausmės atidėjimo laikotarpį.

Panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio dalis dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareikšto civilinio ieškinio palikimo nenagrinėto.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. G. B. ir S. L. nuteisti pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad suklastojo tikrus dokumentus, pagamino netikrą dokumentą bei juos panaudojo ir dėl to buvo padaryta didelė žala:

1.1. G. B., nuo 2005 m. lapkričio 2 d. iki 2015 m. vasario 27 d. būdamas UAB,,I“ direktorius bei vienintelis akcininkas, veikdamas bendra tyčia bendrininkų grupe kartu su UAB,,I“ vadybininku S. L., siekdami išvengti turtinės prievolės sumokėti pridėtinės vertės mokestį į Lietuvos Respublikos biudžetą, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. UAB,,I“ vardu vykdydami prekybą naudotomis transporto priemonėmis, nenustatytoje vietoje suklastojo naudotų automobilių įsigijimo dokumentus: G. B. ir S. L., veikdami bendrininkų grupe, iš anksto žinodami, kad parduodant Lietuvoje transporto priemones, įsigytas Europos Sąjungos šalyse narėse PVM mokėtojose taikant 0 proc. PVM tarifą (kaip tiekimus Bendrijos viduje), taikomas standartinis 21 proc. PVM tarifas, siekdami nuo mokesčių administratoriaus nuslėpti tikrus transporto priemonių įsigijimo dokumentus bei turėti priemonę apgaulei realizuoti, suklastojo naudotų automobilių įsigijimo iš Vokietijos ir Italijos mokesčių mokėtojų dokumentus, t. y. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 48.2.1 papunktyje išvardytas sąskaitas faktūras, panaikindamas jose dalį bendrovių rekvizitų – pardavėjo ir pirkėjo PVM mokėtojų kodus, nuorodas į Vokietijos PVM įstatymo 6 straipsnį (tiekimai Bendrijos viduje), 4 straipsnio 1a, 1b punktus (tiekimai Bendrijos viduje), nuorodą į 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB 138 straipsnį (tiekimai į kitą valstybę narę), nuorodą į Italijos PVM įstatymo 41 straipsnį (tiekimai Bendrijos viduje) arba įrašydamas jose melagingus duomenis – nuorodą į Vokietijos PVM įstatymo 25 straipsnį (tiekimas apmokestintas pagal maržos schemą), nors tiekėjų PVM sąskaitoje faktūroje šios nuorodos nėra; taip pat pagamino netikrus dokumentus, t. y. atspausdino apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 48.2.1 papunktyje išvardytas visai naujas pardavėjo bendrovės PVM sąskaitas faktūras, kuriose rekvizitai, data, suma skiriasi nuo originalios PVM sąskaitos faktūros, po to žinomai suklastotas sąskaitas faktūras panaudojo pateikdami UAB,,V“ buhalterei-apskaitininkei N. M., tvarkančiai UAB,,I“ buhalterinę apskaitą, kaip tikras, o ši, nežinodama apie G. B. ir S. L. nusikalstamą veiką, įtraukė jas į UAB,,I“ buhalterinę apskaitą.

1.2. Toliau tęsdami šią nusikalstamą veiką, G. B. ir S. L. suklastojo naudotų automobilių pardavimo dokumentus, t. y. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 48.2.2.1.1 papunktyje išvardytas PVM sąskaitas faktūras, nepagrįstai įrašydamas frazę,,Taikomas PVM įstatymo 106-110 str. PVM 21 % tarifas skaičiuojamas nuo maržos“, po to žinomai suklastotas sąskaitas faktūras panaudojo pateikdamas UAB,,V“ buhalterei-apskaitininkei N. M., tvarkančiai UAB,,I“ buhalterinę apskaitą, kaip tikras, o ši, nežinodama apie jų nusikalstamą veiką, įtraukė jas į UAB,,I“ buhalterinę apskaitą.

1.3. Toliau tęsdami šią nusikalstamą veiką, G. B. ir S. L. suklastojo PVM deklaracijas ir jas panaudojo pateikus Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojams: G. B. ir S. L., UAB,,V“ buhalterei-apskaitininkei N. M., tvarkančiai UAB,,I“ buhalterinę apskaitą, pateikdami žinomai suklastotus dokumentus (naudotų automobilių įsigijimo ir pardavimo PVM sąskaitas faktūras) kaip tikrus, šiai, nežinant apie G. B. ir S. L. nusikalstamą veiką, įtraukus juos į UAB,,I“ buhalterinę apskaitą bei pagal šiuos suklastotus dokumentus užpildžius apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 48.3.1.1 papunktyje išvardytas UAB,,I“ PVM deklaracijas, taip 901 437,84 Lt (261 074,44 Eur) sumažinus į valstybės biudžetą mokėtiną PVM, bei šias deklaracijas pateikus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) Vilniaus apskrities skyriaus darbuotojams, UAB,,I“ naudai išvengė 901 437,84 Lt (261 074,44 Eur) pardavimo PVM. Tokiu būdu G. B. ir S. L. per UAB,,V“ buhalterę-apskaitininkę N. M., nežinančią apie jų nusikalstamą veiką, tyčia suklastojo naudotų automobilių įsigijimo ir pardavimo dokumentus, suklastojo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 48.3.1.1 papunktyje išvardytas UAB,,I“ PVM deklaracijas bei šiuos dokumentus panaudojo, dėl to Lietuvos Respublikos biudžetui buvo padaryta didelė – 901 437,84 Lt (261 074,44 Eur) turtinė žala.

2. Taip pat G. B. ir S. L. nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad apgaule juridinio asmens UAB,,I“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės: G. B. nuo 2005 m. lapkričio 2 d. iki 2015 m. vasario 27 d. būdamas UAB,,I“ direktorius bei vienintelis akcininkas, veikdamas bendra tyčia bendrininkų grupe kartu su UAB,,I“ vadybininku S. L., siekdami išvengti turtinės prievolės sumokėti pridėtinės vertės mokestį į Lietuvos Respublikos biudžetą, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. UAB,,I“ vardu vykdydami prekybą transporto priemonėmis, iš anksto žinodami, kad parduodant Lietuvoje transporto priemones, įsigytas Europos Sąjungos šalyse narėse PVM mokėtojose taikant 0 proc. PVM tarifą (kaip tiekimus Bendrijos viduje), taikomas standartinis 21 proc. PVM tarifas, apgaule, klastodami Vokietijos, Italijos bendrovių pateiktas įsigijimo PVM sąskaitas faktūras ir Lietuvoje atspausdintas pardavimo PVM sąskaitas faktūras, šiuos žinomai suklastotus dokumentus pateikdami UAB,,V“ buhalterei-apskaitininkei N. M., tvarkančiai UAB,,I“ buhalterinę apskaitą, įtraukti į UAB,,I“ buhalterinę apskaitą, šiai nežinant apie G. B. ir S. L. nusikalstamą veiką, užpildžius bei elektroniniu paštu pateikus VMI Vilniaus apskrities skyriaus darbuotojams apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 48.4 papunktyje išvardytas UAB,,I“ PVM deklaracijas ir taip 901 437,84 Lt (261 074,44 Eur) sumažinus į valstybės biudžetą mokėtiną PVM, pažeisdamas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 106 straipsnio 1, 2 dalių, 107 straipsnio, 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 48.4 papunktyje išvardytų automobilių tiekimams Lietuvos įmonėms ir fiziniams asmenims nepagrįstai taikydami maržos apmokestinimo schemą, UAB,,I“ naudai išvengė 901 437,84 Lt (261 074,44 Eur) pardavimo PVM. Tokiu būdu G. B. ir S. L. apgaule UAB,,I“ naudai išvengė didelės vertės – 901 437,84 Lt (261 074,44 Eur) PVM turtinės prievolės, tokiais veiksmais padarydami Lietuvos Respublikos biudžetui didelę, 901 437,84 Lt (261 074,44 Eur), turtinę žalą.

3. Taip pat G. B. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. apgaulingai tvarkė UAB,,I“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą: G. B., nuo 2005 m. lapkričio 2 d. iki 2015 m. vasario 27 d. būdamas UAB,,I“ direktorius bei vienintelis akcininkas, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2012 m. balandžio 24 d. įstatymo redakcija) 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. apgaulingai tvarkė UAB,,I“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, t. y., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo (2012 m. balandžio 24 d. įstatymo redakcija) 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, per UAB,,V“ buhalterę-apskaitininkę N. M., nežinančią apie tai, kad apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma UAB „I“ buhalterinė apskaita, yra suklastoti, į UAB „I“ buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę įtraukė žinomai suklastotus dokumentus (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 109 punkte išvardytas naudotų automobilių pirkimo ir pardavimo PVM sąskaitas faktūras), kurių pagrindu iš Europos Sąjungos šalių narių PVM mokėtojų už 5 443 806,65 Lt (1 576 635,38 Eur) įsigijo 49 vnt. naudotų automobilių, tariamai pritaikius maržos apmokestinimo schemą, kuriuos pardavė Lietuvos juridiniams ir fiziniams asmenims, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 109 punkte išvardytose UAB,,I“ išrašomose PVM sąskaitose faktūrose nepagrįstai nurodydamas, kad tiekimų apmokestinimui taikomi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 106–110 straipsniai (taikoma maržos schema), taip pat neapskaitė UAB,,I“ buhalterinės apskaitos registruose automobilio „Bentley Coupe“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pirkimo sandorio, PVM deklaracijose nedeklaravo bei nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, pagrindžiančių šio automobilio įsigijimą, dėl šios UAB,,I“ direktoriaus G. B. padarytos veikos iš dalies negalima nustatyti UAB „I“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė įstatymuose ir teismų praktikoje akcentuojamos pareigos būti aktyviam, netikrino byloje surinktų įrodymų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) nustatytais būdais, nerinko papildomų duomenų, kuriais buvo galima patikrinti byloje esančius įrodymus, nors pats pripažino tokių įrodymų patikrinimo būtinumą, dėl to netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą bei tarpusavio sąsają. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, neteisingai vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę bei pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dėl to, spręsdamas klausimus dėl G. B. kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje, iš dalies BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, S. L. kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodytus nusikaltimus, civilinio ieškinio, baudos G. B. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dydžio nustatymo, padarė neteisingas išvadas ir tai lėmė iš dalies neteisėto bei nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad G. B. ir S. L. veiksmai, kai jie suklastojo Vokietijos ir Italijos fizinių bei juridinių asmenų išduotas PVM sąskaitas faktūras, kuriose panaikino įrašus apie neapmokestinamą eksportą, tiekimą ES viduje, įrašė žinomai melagingus duomenis apie pardavimą taikant maržos apmokestinimo būdą, o vėliau ir jas panaudojo padarydami valstybės biudžetui didelę žalą, atitinka BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad visi nusikalstami G. B. ir S. L. veiksmai, atitinkantys alternatyvias BK 300 straipsnio 3 dalies veikas – tikrų dokumentų suklastojimą ir žinomai suklastotų tikrų dokumentų panaudojimą, kai dėl to buvo padaryta didelė žala, atitinka vieno tęstinio BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad visus pirmiau nurodytus objektyvius G. B. ir S. L. veiksmus (fiktyvių sandorių (PVM sąskaitų faktūrų) sudarymas, suklastotų dokumentų įtraukimas į įmonės buhalterinę apskaitą ir pagal juos užpildytos UAB „I“ PVM deklaracijos su neteisėtai sumažintu prekių pardavimo PVM pateikimas VMI) sieja tiesioginis priežastinis ryšys su sukeltais nusikalstamais padariniais (panaikinta UAB „I“ prievole sumokėti PVM į valstybės biudžetą ir atitinkamai didele turtine žala valstybei), t. y. G. B. ir S. L. bendrininkaudami apgaule UAB „I“ naudai ir interesais pagal pirmiau nurodytą ir nuosprendyje atskleistą PVM grobstymo schemą pasitelkė Vokietijos ir Italijos mokesčių mokėtojus, kurie realiai taikė neapmokestinamo tiekimo ES viduje būdą, parduodami automobilius Lietuvoje taikė maržos apmokestinimo būdą ir taip išvengė turtinės prievolės sumokėti į biudžetą mokėtiną PVM. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmiau aptarti nuteistųjų G. B. ir S. L. veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 2 dalies objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria G. B. ir S. L. buvo išteisinti dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies priėmė naują nuosprendį, kuriuo G. B. ir S. L. pripažino kaltais pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį.

6. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad G. B. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ne tik tuo, jog neapskaitė UAB,,I“ buhalterinės apskaitos registruose automobilio „Bentley Coupe“ pirkimo sandorio, PVM deklaracijose nedeklaravo bei nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, pagrindžiančių šio automobilio įsigijimą, bet ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptartomis aplinkybėmis, į UAB „I“ buhalterinę apskaitą bei finansinę atskaitomybę įtraukdamas žinomai suklastotas 49 vnt. naudotų automobilių pirkimo ir pardavimo PVM sąskaitas faktūras. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies dalį dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo, ją papildydamas apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis.

III. Kasacinių skundų argumentai

7. Kasaciniu skundu nuteistojo G. B. gynėjas advokatas A. Vaičiūnas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 9 d. nuosprendžio dalį, kuria G. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį bei iš jo solidariai su S. L. VMI naudai priteista 261 074,44 Eur turtinei žalai atlyginti, ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nuosprendį, taip pat panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria G. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 9 d. nuosprendžio dalį, kuria ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis pakeista, inkriminuojant papildomus veiksmus bei paskiriant griežtesnę bausmę, ir baudžiamąją bylą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį G. B. nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Kasatorius skunde nurodo:

7.1. Žemesnės instancijos teismai, pripažindami G. B. kaltu padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalių, 44 straipsnio 6 ir 7 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pažeidimus. Tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, taip pat suvaržė įstatymų garantuotą G. B. teisę į gynybą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Be to, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 222 straipsnio 1 dalį (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

7.2. G. B. kaltė padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje, iš esmės grindžiama tik specialisto išvada Nr. (21.73-32)363-2 dėl UAB,,I“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo bei duomenimis, kuriais remiantis ši išvada ir buvo surašyta, t. y. VMI, naudojantis Informacijos mainų procedūra, iš kitų ES šalių narių mokesčių administratorių gautais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos duomenis pripažino neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų. Nustatęs, kad byloje nėra kitų pakankamų ir patikimų duomenų, patvirtinančių, jog kaltinime G. B. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį inkriminuojamus naudotų automobilių įsigijimo dokumentus jis, veikdamas bendrininkų grupe su S. L., suklastojo, dėl šios dalies pirmosios instancijos teismas G. B. priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus duomenis, padarė esminius BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimus. Pripažindamas leistinais įrodymais pirmiau minėtus duomenis ir jų pagrindu surašytą specialisto išvadą, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės vadovavosi šioje byloje priimtoje Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutartyje Nr. 1S-174-211/2019 išdėstytais argumentais, kad duomenys, gauti iš užsienio mokesčių administratorių, gali būti vertinami kaip įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Toks skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio argumentavimas negali būti laikomas tinkamu. Gynyba viso proceso metu ginčijo iš užsienio mokesčių administratorių gautų duomenų leistinumą.

7.3. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. gruodžio 22 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – FNTT) pateikė VMI užduotį atlikti UAB,,I“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Šią užduotį atlikti buvo paskirta vyriausioji specialistė I. Romanovskienė, objektų tyrimas buvo pradėtas 2015 m. spalio 26 d., nes buvo laukiama atsakymo į paklausimą iš Prancūzijos mokesčių administratoriaus. Kol buvo laukiama minėto atsakymo, specialistė I. Romanovskienė iš užsienio valstybių mokesčių administratorių rinko papildomus duomenis, susijusius su UAB,,I“ vykdytais sandoriais, tiek dėl laikotarpio, nurodyto užduotyje atlikti objektų tyrimą, tiek ir dėl kitų, t. y. 2009–2011 ir 2014 metų, laikotarpių. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad dar 2015 m. vasario 9 d. UAB,,I“ buvo iškelta bankroto byla, 2015 m. spalio 5 d. buvo priimta nutartis likviduoti šią bendrovę, o 2016 m. gruodžio 1 d. priimta nutartis dėl bendrovės veiklos pabaigos. Visa tai patvirtina, kad jau nuo 2015 m. vasario mėnesio rinkti duomenis apie UAB,,I“ vykdytus sandorius įmonės PVM apmokestinimo tikslu nebuvo jokio reikalo. Taigi, minėti duomenys specialistės I. Romanovskienės buvo renkami vieninteliu tikslu – panaudoti juos baudžiamajame procese teikiant specialisto išvadą, bet prisidengiant mokestiniu patikrinimu, nes baudžiamajame procese specialistas, nesantis ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnu, negali savarankiški rinkti duomenų, reikalingų objektų tyrimui atlikti. Tai, kad VMI šiuo atveju buvo perėmusi ikiteisminio tyrimo įstaigos funkcijas, patvirtina ir mokestinio patikrinimo metu užsienio mokesčių administratoriams išsiųstų paklausimų turinys, juose specialistė I. Romanovskienė išdėstė išvadas, jog UAB,,I“ pardavimams nepagrįstai taikė maržos schemą ir galimai klastojo iš tiekėjų gautas sąskaitas faktūras.

7.4. Kaip teisingai konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, šiuo atveju nėra galimybės įsitikinti duomenų, kuriuos specialistė I. Romanovskienė surinko iš Vokietijos ir Italijos mokesčių administratorių, patikimumu. Dėl to šie duomenys negali būti pripažinti įrodymais ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Tas pats pasakytina ir apie šių duomenų pagrindu surašytą specialisto išvadą, tai, be toliau dėstomų aplinkybių, patvirtina ir su šiuo kasaciniu skundu teikiama 2023 m. gegužės 5 d. UAB M auditoriaus A. K. konsultacinė specialisto išvada. Specialistės paklausimuose užsienio valstybių mokesčių administratoriams pateikiama nuoroda į Vokietijos ir Italijos mokesčių administratorių pateiktus sąskaitų originalus, tačiau baudžiamojoje byloje šių dokumentų originalų nėra, visi gauti dokumentai – tik sąskaitų kopijos, gautos Informacijos mainų procedūros metu. Apeliacinės instancijos teismas ėmėsi tam tikrų priemonių aptariamiems duomenims patikrinti, t. y. Europos tyrimo orderiu (toliau – ETO) kreipėsi į atitinkamų užsienio valstybių institucijas, prašydamas kaip liudytojus apklausti automobilių pardavėjus ar jų atstovus bei pateikti jų pačių išrašytų PVM sąskaitų faktūrų kopijas. Tačiau, priešingai nei konstatuota skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, ETO vykdymo rezultatai negali būti vertinami kaip tinkamas šių duomenų patikrinimas BPK nustatytais proceso veiksmais, patikimai patvirtinantis šių duomenų teisingumą.

7.5. Šiuo atveju, vykdant ETO, kaip liudytojai buvo apklausti asmenys, suinteresuoti teikti tokią informaciją, kokia ir užfiksuota ETO vykdymo dokumentuose, – daugiausia buvo apklausti automobilių pardavėjai, kurie patys deklaravo neapmokestinamus atitinkamų transporto priemonių tiekimus. Kita dalis apklaustų liudytojų sandorių sudarymo metu vienoje ar kitoje įmonėje nedirbo, todėl informaciją taip pat teikė tik pagal įmonėse esančius dokumentus. Byloje nėra duomenų, kad automobilių pardavėjų teikiama informacija apie G. B. inkriminuotus sandorius būtų buvusi tikrinama jų šalies mokesčių administratorių, kurie būtų konstatavę, jog ši informacija tikrai yra teisinga. Byloje esantys duomenys, susiję su automobilių „Mercedes Benz DB E 500“ ir „Hyundai Santa Fe“ įsigijimu iš Vokietijos mokesčių mokėtojų K. W. (K. W.) bei N. S. (N. S.), parodo, kad joks automobilių tiekėjų teikiamos informacijos, prieš ją perduodant pagal Informacijos mainų procedūrą, patikrinimas nebuvo atliekamas. Apeliacinės instancijos teismas pirmiau aptartų aplinkybių neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad VMI teikiamuose paklausimuose užsienio valstybių administratoriams buvo nurodyta, jog galimai būtent UAB,,I“, o ne automobilių pardavėjai klastojo pardavimo dokumentus, be to, akcentuota, kad šios įmonės veiklą tiria teisėsaugos institucijos. Tokio pobūdžio duomenų pateikimas automobilių tiekėjams negalėjo neturėti įtakos informacijos, kurią jie teikė savo šalies mokesčių administratoriams, ir parodymų, kuriuos davė apklausiami vykdant ETO, turiniui.

7.6. Atskirai paminėtinas skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateiktas vieno iš užsienio tiekėjų – liudytojo E. J. S. (E. J. S.) – parodymų vertinimas, kuris neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų dar ir dėl kitų aplinkybių. Minėtas liudytojas šiame baudžiamajame procese buvo apklaustas kelis kartus – bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, vykdant ETO. Pirmosios apklausos metu liudytojas parodė, kad 2012 m. rugsėjo3 d. sąskaitą faktūrą Nr. 12-09, kurią pateikė Vokietijos mokesčių administratorius, išrašė jo motina, o sąskaitą, kurią pateikė UAB,,I“, galėjo išrašyti jo laisvai samdomas darbuotojas D. N.. Tuo tarpu vykdant ETO šis apklaustas liudytojas nurodė, kad UAB,,I“ sąskaita yra visiškai klaidinga. Vertindamas šio liudytojo parodymus, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad E. J. S. mokesčių administratoriui pateiktoje sąskaitoje buvo nurodytas klaidingas parduodamo automobilio VIN kodas, tai iš esmės būtų kliūtis šią transporto priemonę įregistruoti Lietuvoje, dėl to galėjo būti surašytas kitas dokumentas, t. y. tas, kurį pateikė UAB,,I“. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, vertindamas aptartus duomenis, dėl pirmiau minėtų prieštaravimų liudytojo parodymuose, kaip ir dėl klaidingo automobilio VIN kodo pastarojo mokesčių administratoriui pateiktoje sąskaitoje faktūroje bei galimų šios klaidos pasekmių, nepasisakė ir jų niekaip nevertino. Šis teismas tiesiog pasivadovavo minėto liudytojo apklausos, vykdant ETO, nurodyta kaltinimui palankia aplinkybe, kad UAB,,I“ pateikta sąskaita yra visiškai klaidinga, ir remdamasis vien tuo konstatavo, jog teisinga yra būtent ta sąskaita faktūra, kuri patvirtina tiekimą ES viduje.

7.7. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad duomenis apie naudotų automobilių tiekimą ES viduje patvirtina liudytojos N. M. parodymai. Tačiau ši liudytoja, duodama parodymus teisiamajame posėdyje, tiesiog paaiškino tam tikrus savo darbo tvarkant UAB,,I“ buhalterinę apskaitą aspektus ir kokiais atvejais pardavimui skaičiuojamas standartinis PVM, o kokiais taikoma maržos apmokestinimo schema. Taigi, tokie šios liudytojos parodymai niekaip nepatvirtina užsienio valstybių automobilių pardavėjų nurodytų aplinkybių apie konkrečių automobilių tiekimui taikytą apmokestinimo tvarką teisingumo. Tuo tarpu liudytojos N. M. nurodytos aplinkybės apie aiškinimąsi su UAB,,I“ atstovais dėl konkrečių bendrovės įsigytų automobilių pardavimo apmokestinimo kaip tik ir paneigia G. B. reiškiamus kaltinimus dėl dokumentų klastojimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, N. M., suabejojusi dėl to, ar buvo taikoma maržos schema konkretaus automobilio tiekimui, negavusi iš UAB,,I“ atstovų atsakymo šiuo klausimu, naudotų automobilių pirkimams deklaravo 0 proc. PVM tarifą.

7.8. Apeliacinės instancijos teismas taip pat vertino, kad G. B. kaltę dėl dokumentų klastojimo patvirtina iš jo kompiuterio išimtame standžiajame diske rastos užsienio automobilių tiekėjų į pastarojo bei S. L. elektroninį paštą atsiųstos kelios sąskaitos faktūros, kuriose yra įrašai apie nepamokestinamą pristatymą ES viduje. Vis dėlto, kaip teisingai pažymėta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, patikimai įsitikinti, ar po paminėtų užsienio tiekėjų sąskaitų atsiuntimo elektroniniu paštu UAB,,I“ atstovams tarp įmonių nebevyko joks bendravimas dėl automobilių įsigijimo sąlygų keitimo ir šios sąskaitos nebuvo atitinkamai keičiamos, taip pat nėra galimybės. Kaip matyti iš G. B. parodymų, vykstant pirkimo procesui tarp įmonių vyko intensyvus susirašinėjimas elektroniniu paštu, dokumentai dažnai buvo koreguojami. Bet svarbiausia, kad, apžiūrėjus tiek G. B., tiek S. L. kompiuterius bei jų naudojamas elektroninio pašto dėžutes, tokių sąskaitų faktūrų, kurios inkriminuojamos jiems kaip suklastotos, nebuvo rasta.

7.9. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principų. Iškilusios pagrįstos abejonės dėl to, kurie dokumentai atspindi tikrąjį naudotų automobilių pirkimo–pardavimo sandorių turinį, galėjo būti pašalintos iš VĮ „Regitra“ išreikalavus ir naudojant specialias žinias ištyrus automobilių įsigijimo dokumentų originalus, kuriuos S. L. pateikdavo šiai įstaigai siekiant įregistruoti bendrovės įsigytas transporto priemones. Tokie procesiniai veiksmai laiku nebuvo atlikti, o šiuo metu, pagal teisės aktų reikalavimus VĮ „Regitra“ minėtus dokumentus sunaikinus, šių abejonių pašalinti nebėra galimybės. Todėl jos turi būti aiškinamos G. B. naudai. Nesant byloje patikimų ir neginčijamų įrodymų, kad G. B. suklastojo naudotų automobilių pirkimo dokumentus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu tiek dėl šių, tiek dėl naudotų automobilių pardavimo dokumentų ir PVM deklaracijų suklastojimo bei panaudojimo ir didelės vertės turtinės prievolės išvengimo apgaule UAB,,I“ naudai.

7.10. Šioje byloje G. B. buvo pareikšti abstraktūs kaltinimai, dėl to buvo suvaržyta jo teisė į gynybą. G. B. inkriminuotas ilgesnis nei penkerių metų laikotarpis, nekonkretizuojant atskirų veiksmų padarymo laiko, nenurodyta jų padarymo vieta, mechanizmas. Šiuo atveju naudotų automobilių pardavimo Lietuvos juridiniams bei fiziniams asmenims suklastojimo laiką ir mechanizmą dar būtų galima numanyti, tačiau taip ir liko neatskleistas naudotų automobilių pirkimo dokumentų suklastojimo ar pagaminimo laikas ir mechanizmas, t. y. kokiu būdu, naudojant kokią įrangą, priemones ir pan., inkriminuotuose dokumentuose buvo panaikinta dalis bendrovių rekvizitų ar nuorodos į atitinkamus teisės aktus, įrašyti atitinkami duomenys, atspausdinti visiškai nauji dokumentai. Be to, visiškai neindividualizuoti G. B. ir S. L. per ilgesnį nei penkerių metų laikotarpį neva atlikti nusikalstami veiksmai.

7.11. Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis negali būti vertinamas kaip atitinkantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir dėl kitų šio teismo padarytų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, nepateikęs jokių išvadų dėl septynių automobilių įsigijimo dokumentų, kurių suklastojimas ne tik neįrodytas, bet G. B. ir S. L. niekada net nebuvo inkriminuojamas, neapklausęs šiuos automobilius tiekusių pardavėjų: 1) nepašalino iš kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį automobilių pardavimo dokumentų – PVM sąskaitų faktūrų: 2009 m. gegužės 12 d. (automobilio „BMW 530xd“ pardavimas), 2009 m. rugpjūčio 31 d. (automobilio „Audi Q5“ pardavimas), 2011 m. birželio 16 d. (automobilio „VW Golf4“ pardavimas), 2012 m. lapkričio 14 d. (automobilio „Daimler Mercedes Benz“ pardavimas) – suklastojimo ir panaudojimo; 2) nepatikslino kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, kad pagal G. B. inkriminuotas kaip suklastotas PVM sąskaitas faktūras: 2011 m. spalio 27 d., serija INK, Nr. 2011-009; 2012 m. gegužės 15 d., serija INK, Nr. 2012-24; 2012 m. birželio 22 d., serija INK, Nr. 2012-030, taip pat buvo parduoti ir kiti trys iš pirmiau minėtų septynių automobilių („VW Golf“, „Audi A8“, „Opel Combo“); 3) nepašalino iš kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį 2009 m. gegužės ir rugpjūčio mėnesių, 2012 m. lapkričio mėnesio PVM deklaracijų, susijusių išskirtinai su deklaruotu jau minėtų trijų automobilių („BMW 530xd“, „Audi Q5“, „Daimler Mercedes Benz“) pardavimo PVM, suklastojimo ir panaudojimo; 4) nepašalino iš kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį inkriminuoto kaip nepagrįsto maržos apmokestinimo schemos taikymo pirmiau minėtų septynių automobilių pardavimui ir nesumažino inkriminuotos kaip apgaule išvengtos PVM turtinės prievolės sumos šių automobilių apskaičiuoto pagal standartinę schemą ir nedeklaruoto pardavimo PVM suma, iš viso 82 035,91 Lt (23 759,24 Eur).

7.12. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad G. B. pažeidė daug Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų, kurios nuosprendyje ne tik netiksliai pacituotos, bet ir susijusios ne su naudotų transporto priemonių, o su meno kūrinių, kolekcinių ir (arba) antikvarinių daiktų, iš autorių ar jų įpėdinių įsigytų meno kūrinių, prekių, tiekiamų per aukcioną, apmokestinimu, kurių G. B. net negalėjo pažeisti. Šios pirmiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvados nėra pagrįstos visapusišku ir išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

7.13. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad šioje byloje susidariusi situacija gali būti vertinama kaip mokesčių teisės pažeidimas, pasireiškęs PVM skaičiavimu neteisingai taikant Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju aktualus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2017 m. gegužės 18 d. prejudicinis sprendimas byloje UAB „Litdana“ prieš VMI, C‑624/15, kuriame aptarta situacija paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą dėl mokestinio pažeidimo. Minėtame sprendime aptarta situacija susiklostė ir šioje byloje. UAB,,I“ naudotus automobilius iš užsienio tiekėjų pirkdavo per tarpininkus, kurie paprastai tikrindavo pardavėjus ir automobilių dokumentus. Nepasitikėti šiais partneriais nebuvo jokio pagrindo. Be to, UAB,,I“ atstovams buvo žinomos užsienio šalių, iš kurių perkami automobiliai, atitinkamos tiekimų apmokestinimą reglamentuojančios nuostatos. Tačiau šie atstovai neturėjo informacijos, kad automobilių pardavėjai jų perkamiems automobiliams faktiškai netaikė maržos apmokestinimo schemos.

7.14. Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl G. B. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl turi būti panaikinta. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad į bendrovės apskaitą buvo įtraukti suklastoti dokumentai, kurių pagrindu bendrovė įsigijo 49 automobilius už 1 576 635,38 Eur. Atitinkamai teismas G. B. nepagrįstai inkriminavo ir visų 49 automobilių pardavimo dokumentų, kaip suklastotų, įtraukimą į bendrovės buhalterinę apskaitą. Kaip jau minėta, 7 automobilių pirkimo dokumentų suklastojimas ne tik nebuvo įrodytas, bet G. B. niekada nebuvo inkriminuojamas. Tuo tarpu G. B. kaltė, tyčia neapskaičius automobilio „Bentley Coupe“ pirkimo sandorio bendrovės buhalterinės apskaitos registruose ir nedeklaravus PVM deklaracijose, žemesnės instancijos teismų nuosprendžiuose grindžiama tik jau minėtais specialistės I. Romanovskienės iš Vokietijos mokesčių administratoriaus surinktais duomenimis, kurie neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, šių dokumentų pagrindu surašyta specialisto išvada ir liudytojo E. J. S. nepatikimais parodymais, kad 2014 m. jis pardavė aptariamą automobilį UAB,,I“. Specialistė apsiribojo vien tik Vokietijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija ir nesiaiškino, ar už šį automobilį UAB,,I“ kokiu nors būdu atsiskaitė su E. J. S., ar 2012 metais UAB,,I“ šiam asmeniui tikrai buvo suteikusi paskolą. Tokios nustatytos aplinkybės sudarytų pagrindą objektyviai spręsti, ar aptariamas automobilio pirkimo sandoris faktiškai įvyko.

7.15. Kita vertus, net jeigu UAB,,I“ faktiškai ir įgijo aptariamą automobilį pagal 2014 m. rugpjūčio 4 d. sąskaitą faktūrą Nr. 14-04-05, nėra pagrindo vertinti, kad G. B. veiksmai, į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtraukiant vienintelio šio automobilio pirkimo sandorio, atitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodo nusikaltimo požymius. Nors šiuo atveju G. B. inkriminuotas ne vienas Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimas, faktiškai į UAB,,I“ buhalterinę apskaitą neįtraukta vienintelė ūkinė operacija – vieno automobilio pirkimo sandoris. Specialistė, duodama paaiškinimus dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių kilimo, vertino, jog į apskaitą buvo neįtraukti penki automobilių pirkimo sandoriai, kurių bendra suma siekė daugiau kaip 500 000 Eur, ir vienas automobilio pardavimo sandoris. Pagal byloje esančius dokumentus, UAB,,I“, aptariamą automobilį įsigijusi už 147 000 Eur, tą pačią dieną jį pardavė Vokietijos įmonei „B“ už 121 008 Eur, o pats automobilis į Lietuvą net nebuvo gabenamas. Taigi, šiuo atveju įmonės turtas netgi sumažėjo, todėl nebuvo prasmės sąmoningai neapskaityti (slėpti) aptariamo sandorio. Šiuo atveju teismai, kvalifikuodami aptartą G. B. neveikimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, net nesvarstę galimybės taikyti švelnesnės teisinės atsakomybės priemones ar pripažinti šią veiką mažareikšme BK 37 straipsnio prasme, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

7.16. Pirmosios instancijos teismas, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį G. B. inkriminavęs minėto vienintelio, 2014 m. rugpjūčio 4 d. įvykusio automobilio pirkimo sandorio neįtraukimą į bendrovės buhalterinę apskaitą, konstatavo, jog ši nusikalstama veika tęsėsi ilgiau nei penkerius metus – nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d., o padarinių kilimo laikotarpio iš viso nekonkretizavo. Dėl to ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis taip pat neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

8. Kasaciniu skundu nuteistasis S. L. ir jo gynėja advokatė L. Andriuškevičienė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 9 d. nuosprendį ir S. L. išteisinti kaip nepadariusį jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Kasatoriai skunde nurodo:

8.1. Apeliacinės instancijos teismas nevertino dalies pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų, tad, sujungęs į visumą tik savo selektyviai atrinktus ir nevisapusiškai ištirtus įrodymus, suteikė jiems kitokią reikšmę bei padarė neteisingas išvadas, tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, surinkęs papildomus įrodymus (liudytojų parodymus), juos suabsoliutino, aiškino plečiamai, neįžvelgė tikrosios liudytojų parodymų esmės. Taigi, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą bei tarpusavio sąsają, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

8.2. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė UAB,,I“ veiklos organizavimo mechanizmo, suabsoliutino liudytojų (automobilių pardavėjų) parodymus ir klaidingai kvalifikavo S. L. veiksmus, suklastojant perkamų automobilių sąskaitas faktūras. Teismas padarė išvadą, kad, be S. L., veikiančio kartu su G. B., niekas kitas sąskaitų faktūrų suklastoti negalėjo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neįvertino dalies G. B. pirmosios instancijos teisme parodytų aplinkybių, kad Vokietijoje ir Italijoje automobilių pirkimui ieškojo tarpininkas, kuris ir susisiekdavo su pardavėjų atstovais, atvykdavo apžiūrėti automobilių; tarpininkui G. B. buvo suformulavęs užduotį ieškoti tik „maržinių“ automobilių; automobilių gabenimą į Lietuvą organizuodavo tarpininkas, kuris tam tikrą laiką turėdavo savo žinioje automobilių pardavimo dokumentus. Tuo tarpu S. L. paaiškino, kad jis automobilių gabenimo procedūros neorganizuodavo, su tarpininku dėl to nebendraudavo. Visi liudytojai (automobilių pardavėjai) nurodė niekada nebendravę su S. L., o didžioji liudytojų dalis nurodė nebendravę ir nepažįstantys G. B.. Įvertinus liudytojų (automobilių pardavėjų), G. B. ir S. L. parodymus, akivaizdu, kad automobilių pardavimo dokumentai visų pirma patekdavo tarpininkui, kuris, būdamas suinteresuotas gauti tarpininkavimo mokestį, galėjo juos atitinkamai pakeisti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netyrė tarpininko funkcijų bei jo atliktų veiksmų. Minėtiems liudytojams nebuvo užduoti reikšmingi klausimai apie automobilių pirkimą vykdžiusio asmens identifikavimą. Be to, apie tokio suinteresuoto asmens dalyvavimą ir automobilio dokumentų turėjimą savo žinioje galėjo paliudyti automobilių vežėjai, tačiau apie reikšmingas aplinkybes dėl automobilio gabenimui reikalingų dokumentų saugojimo, tarpininko veiksmų jie apklausti nebuvo. Taigi, byloje visiškai netirtas kitų asmenų galimas indėlis į dokumentų suklastojimą ir suinteresuotumą suklastoti automobilių pirkimo dokumentus.

8.3. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas UAB,,I“ buhalterinę apskaitą tvarkančios N. M. parodymus, padarė išvadas, kurios neatitinka šios liudytojos parodymų turinio. Apeliacinės instancijos teismas šios liudytojos parodymus, kad jeigu automobilis perkamas su nuliniu PVM tarifu, tokiu atveju reikia jį parduoti priskaičiavus PVM, įvertino kaip sutampančius su ETO vykdymo metu gautais duomenimis, taip pat kitais bylos duomenimis ir patvirtinančius išvadą apie automobilių tiekimą ES viduje. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad tiek šios liudytojos, tiek ETO vykdymo metu apklaustų liudytojų parodymai neva patvirtina byloje esančią specialisto išvadą, todėl padarė išvadą, jog G. B. ir S. L. veiksmai buvo nusikalstami. UAB,,I“ 2009–2014 metų laikotarpiu pardavė virš 200 automobilių, kurių apmokestinimo schemos buvo skirtingos. N. M. parodymai nereiškia, kad S. L. žinojo, kokia apmokestinimo schema turėjo būti taikoma visiems UAB,,I“ vardu įsigytiems inkriminuojamiems automobiliams, taip pat kad jis teikia buhalterei suklastotus dokumentus. Taigi, šiuo atveju nenustatyta S. L. kaltė, jos forma. Byloje daroma prezumpcija, kad S. L. savaime privalėjo žinoti apie visus įmonės vardu atliekamus veiksmus, nepaisant to, jog byloje nustatytas klaidų dokumentuose taisymo faktas. Vertinant S. L. tyčinę kaltę, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad jis buvo UAB,,I“ vadybininkas, nuo kurio nepriklausė sprendimai pirkti automobilį ir kaip jį atgabenti. S. L. nežinojo ir autentiškų sąskaitų faktūrų formos, turinio, tad negalėjo net užkirsti kelio tokiam galimai nenustatytų asmenų byloje veikimui. Todėl vien N. M. žinojimas, kaip reikalinga apskaityti konkretaus automobilio įsigijimą, neleidžia daryti išvados, kad jos parodymai sutampa su ETO duomenimis ir specialisto išvada.

8.4. Kaltinamasis aktas neatitiko įstatymo reikalavimų, todėl S. L. buvo neaiškūs jam inkriminuojami nusikalstami veiksmai, dėl to buvo suvaržyta teisė gintis. Nagrinėjant bylą teisme buvo argumentuojama, kad kaltinamasis aktas neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo jam keliamų reikalavimų ir kad kaltinamojo akto trūkumai trukdo bylą nagrinėti teisme. Kaltinamajame akte buvo prieštaravimų, jis buvo neišsamus, jame buvo vartojami deklaratyvūs, neapibrėžti ir abejonių keliantys teiginiai, nurodomos niekuo neparemtos faktinės aplinkybės, nekonkretizuoti S. L. neva atlikti neteisėti veiksmai, nekonkrečiai nurodyti arba visai nenurodyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai (nusikalstamos veikos padarymo būdas, padariniai, laikas ir vieta).

8.5. Kaltinamajame akte nurodoma, kad nusikalstama veika, nurodyta BK 300 straipsnio 3 dalyje, buvo padaryta nenustatytoje vietoje nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d., sąskaitoje faktūroje nurodytos datos laiku. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas kaltinamojo akto atitiktį BPK 219 straipsnio reikalavimams, nurodė, kad kaltinamajame akte yra nurodytos sąskaitų faktūrų suklastojimo datos, t. y. nusikalstamos veikos padarymo laikas yra tapatinamas su pačios sąskaitos faktūros data, o suklastojimo vieta, kaip pažymėjo teismas, reikšmės neturi. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio galima spręsti, kad teismas patikslino, jog S. L. su G. B. dokumentus suklastojo Lietuvoje, tačiau nenurodė, kurioje vietoje. Kasatoriai su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis nesutinka. Šiuo atveju reikėjo patikrinti, kur S. L. buvo sąskaitoje faktūroje įrašytos datos metu ir kas šią sąskaitą faktūrą jam pateikė. Kaltinamajame akte neatskleista, kaip reikia suprasti vieną iš S. L. inkriminuotų dokumentų klastojimo būdų – 9 skirtingų bei tarpusavyje nesusijusių netikrų dokumentų pagaminimą, t. y. visai naujų pardavėjų bendrovių PVM sąskaitų faktūrų, kuriose rekvizitai, data, suma skiriasi nuo originalių PVM sąskaitų faktūrų, atspausdinimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat šio kaltinimo turinio neatskleidė ir nekonkretizavo nė vieno iš S. L. inkriminuotų dokumentų klastojimo būdų. Be to, kaltinime neatskleista, kas yra „maržos schema“. Tik apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje apibūdino maržinio apmokestinimo principą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Nuteistojo G. B. gynėjo advokato A. Vaičiūno, nuteistojo S. L. ir jo gynėjos advokatės L. Andriuškevičienės kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

10. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Dėl šių nuostatų taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-70-895/2018, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021, 2K-7-39-1073/2022). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-82-699/2018). Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, o tik gali patikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021).

11. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo G. B. gynėjo kasacinis skundas paduotas iš esmės dėl BPK 20 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalių, 44 straipsnio 6 ir 7 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų, taikant BK 182 straipsnio 2 dalies ir BK 300 straipsnio 3 dalies nuostatas, laikymosi apeliacinės instancijos teisme, BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo žemesnės instancijos teismuose, nuteistojo S. L. ir jo gynėjos kasacinis skundas – dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, taikant BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį, laikymosi apeliacinės instancijos teisme. Be to, kasaciniuose skunduose keliamas klausimas, ar šioje baudžiamojoje byloje surašytas kaltinamasis aktas atitiko įstatymo jam keliamus reikalavimus. Vadinasi, kasaciniuose skunduose nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio reikalavimus.

12. Kita vertus, kasatorių skunduose daug dėmesio skiriama bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų analizei, ginčijamos pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, pateikiamos savos byloje tirtų faktų ir įrodymų interpretacijos bei nuomonės dėl atskirų bylos duomenų vertinimo, jų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes. Remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribų, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

13. Kasaciniuose skunduose taip pat iškeliama nauja versija, kuri nebuvo tiriama žemesnės instancijos teismuose, kad automobilių pirkimo dokumentus galėjo suklastoti tarpininkai, kurių pagalba UAB,,I“ pirkdavo naudotus automobilius ir kurie buvo suinteresuoti gauti tarpininkavimo mokestį. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti. Be to, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kaip minėta, kasacinės instancijos teismas naujų faktinių aplinkybių nenustato. Dėl to kasacinių skundų teiginiai ir argumentai, kad nuteistiesiems inkriminuotas nusikalstamas veikas galėjo padaryti kiti asmenys (tarpininkai), paliekami nenagrinėti.

Dėl BPK 20 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalių, 44 straipsnio 6 ir 7 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų

14. Nuteistojo G. B. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalių, 44 straipsnio 6 ir 7 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pažeidimus. Nuteistojo S. L. ir jo gynėjos kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą bei tarpusavio sąsają. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas tokiu būdu padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, taip pat suvaržė nuteistųjų teisę į gynybą. Teisėjų kolegija su tokiais kasacinių skundų argumentais dėl padarytų esminių BPK pažeidimų nesutinka.

15. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytomis taisyklėmis. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26-689/2018, 2K-78-648/2020). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika turi ar neturi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.

16. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.). Pažymėtina, kad proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

17. Šią baudžiamąją bylą išnagrinėję žemesnės instancijos teismai priėmė priešingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas G. B. ir S. L. išteisino kaip nepadariusius veikų, turinčių nusikaltimų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje (3 veikos), požymių, o apeliacinės instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl G. B. ir S. L. išteisinimo ir dėl šios dalies priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį.

18. BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių naujo nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau apeliacinės instancijos teismo priimtame naujame nuosprendyje (apkaltinamajame ar išteisinamajame) paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-112-895/2019).

19. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, dėl šios dalies priėmęs naują apkaltinamąjį nuosprendį G. B. ir S. L., kasaciniuose skunduose nurodytų procesinių pažeidimų nepadarė. Kasacine tvarka apskųstame teismo sprendime atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatoriai, neturi, priešingai, atskiri įrodymai vertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, išvados padarytos įvertinus įrodymų visumą. Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinka pirmiau nurodytas BPK nuostatas ir jo turiniui keliamus reikalavimus bei teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus.

20. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nurodytus įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, aiškiai argumentuota, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, teismo išvados logiškos, neprieštaringos. Minėtų įrodymų vertinimo pagrindu apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atskirų įrodymų vertinimo, G. B. ir S. L. kaltės nustatymo. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai bei padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių G. B. ir S. L. kaltę, padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Taigi, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra aiškiai argumentuota, kodėl tiek atskiri įrodymai, tiek jų visuma yra pakankami G. B. ir S. L. kaltei pagrįsti. Kasacinių skundų argumentai apeliacinės instancijos teismo išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo pripažinti, kad bylai teisingai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės būtų nustatytos nesilaikant įrodinėjimo tvarkos.

21. Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir Europos tyrimo orderiu kreipėsi į Vokietijos ir Italijos institucijas, prašydamas apklausti kaip liudytojus automobilių pardavėjus ar jų atstovus, pateikti jų pačių išrašytų PVM sąskaitų faktūrų kopijas. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ETO vykdymo metu gautą informaciją, t. y. Vokietijos ir Italijos automobilių pardavėjų ar jų atstovų parodymus ir jų pateiktas PVM sąskaitas faktūras, taip pat iš naujo įvertino kitus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus – G. B. ir S. L., liudytojos N. M. parodymus, 2017 m. spalio 4 d. standžiojo disko, išimto iš G. B. kompiuterio, apžiūros protokolo, 2016 m. lapkričio 24 d. specialisto išvados Nr. (21.73-32)363-2 ir, naudojantis keitimosi informacija tarp ES valstybių narių mokesčių administratorių tvarka, Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriaus gautų PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis, be kita ko, buvo remiamasi atliekant UAB „I“ veiklos tyrimą, duomenis bei kitus rašytinius įrodymus.

22. Nuteistojo G. B. gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad G. B. kaltė nepagrįstai grindžiama specialisto išvada Nr. (21.73-32)363-2 ir VMI, neteisėtai perėmusios ikiteisminio tyrimo įstaigos funkcijas, naudojantis Informacijos mainų procedūra, iš kitų ES šalių narių mokesčių administratorių gautais duomenimis. Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju nėra galimybės įsitikinti šių duomenų patikimumu, todėl jie neatitinka įrodymams keliamų leistinumo reikalavimų ir negali būti tokiais pripažinti. Su šiais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

22.1. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu VMI specialistams 2014 m. gruodžio 22 d. buvo duota užduotis atlikti UAB,,I“ veiklos tyrimą laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Konkretus pavedimas pagal minėtą užduotį atlikti objektų tyrimą specialistei I. Romanovskienei buvo duotas 2015 m. spalio 26 d., tuo metu VMI buvo atliekamas minėtos bendrovės laikotarpio nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. mokestinis patikrinimas, šio patikrinimo metu iš kitų ES šalių narių mokesčių administratorių buvo gauti ir automobilių įsigijimo dokumentai. Paklausimai kitų ES valstybių narių mokesčių administratoriams buvo pateikti 2014 m. balandžio 3 d., gegužės 20 d., 2015 m. balandžio 3 ir 7 d., t. y. dalis paklausimų buvo išsiųsta dar iki tol, kai VMI buvo gauta užduotis atlikti tyrimą, o didžioji dalis paklausimų – jau gavus minėtą užduotį, tačiau jos dar nepradėjus atlikti. Taigi, kasatorius teisus, kad nurodyti duomenys iš kitų ES šalių narių mokesčių administratorių iš tikrųjų buvo surinkti ne ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų, o VMI specialistės, tuo metu atlikusios bendrovės mokestinį patikrinimą. Tačiau įrodymais baudžiamajame procese gali būti pripažinti ne tik BPK, bet ir kitų įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gauti duomenys. Aptariami automobilių įsigijimo dokumentai iš kitų ES šalių narių mokesčių administratorių buvo gauti atliekant bendrovės mokestinį patikrinimą, Lietuvos mokesčių administratoriui naudojantis tiek Europos Sąjungos teisės aktais, tiek juos detalizuojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais įtvirtinta keitimosi informacija tarp ES valstybių narių mokesčių administratorių tvarka.

22.2. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad centrinis mokesčių administratorius su užsienio valstybių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) bendradarbiauja tarptautinių sutarčių ar susitarimų pagrindu. Šio įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į atitinkamų tarptautinių sutarčių ar susitarimų nuostatas ir asmens duomenų apsaugai taikomus reikalavimus. Šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad centrinis mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) keisdamasis informacija apie mokesčių mokėtojus. Vadovaujantis 2013 m. spalio 8 d. VMI viršininko įsakymu Nr. V-359 patvirtintomis Abipusės pagalbos ir keitimosi informacija su užsienio valstybių mokesčių administracijomis taisyklėmis, VMI gali kreiptis dėl informacijos gavimo iš ES valstybių narių mokesčių administratorių. Šios taisyklės parengtos pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, Lietuvos Respublikoje taikomas pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo sutartis, tarptautinius tarpžinybinius susitarimus, Tarybos reglamentą (ES) Nr. 904/2010, 2012 m. sausio 31 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 79/2012, kuris nustato Tarybos reglamento (ES) Nr. 904/2010 tam tikrų nuostatų taikymą, 2011 m. vasario 15 d. Tarybos direktyvą 2011/16/ES dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje ir panaikinančią direktyvą 77/799/EEB bei Konvenciją dėl savitarpio administracinės pagalbos mokesčių srityje bei kitus teisės aktus. Pagal minėtų taisyklių 6 punktą, jeigu informacijos nepakanka teisingai apskaičiuoti PVM, viena valstybė narė, remdamasi Reglamento Nr. 904/2010 7 straipsnio nuostatomis, gali kreiptis į kitą valstybę narę su atskiru paklausimu dėl papildomos informacijos suteikimo bei su tuo susijusių administracinių tyrimų atlikimo.

22.3. Kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, vienas iš šios tvarkos teisinių pagrindų – Tarybos reglamentas (ES) Nr. 904/2010, kuris skirtas nustatyti sąlygoms, pagal kurias valstybių narių kompetentingos institucijos, atsakingos už PVM įstatymų taikymą, turi bendradarbiauti tarpusavyje ir su Komisija, kad būtų užtikrintas šių įstatymų vykdymas; tuo tikslu jis nustato taisykles ir tvarką, kad valstybių narių kompetentingos institucijos galėtų bendradarbiauti ir keistis bet kokia informacija, kuri padėtų joms teisingai apskaičiuoti PVM, kontroliuoti, kad PVM būtų tinkamai taikomas, visų pirma sandoriams Bendrijos viduje ir kovoti su sukčiavimu PVM; jis visų pirma nustato taisykles ir tvarką, pagal kurią valstybės narės turi rinkti pirmiau minėtą informaciją ir ja keistis elektroniniu būdu; šis reglamentas neturi įtakos taisyklių dėl tarpusavio pagalbos baudžiamosiose bylose taikymui valstybėse narėse (Reglamento 1 straipsnio 1 ir 3 dalys). Pagal šio reglamento 56 straipsnį, pagal jį gauti atitinkami dokumentai besikreipiančiosios institucijos valstybės narės kompetentingų įstaigų gali būti laikomi įrodymais tokiu pačiu pagrindu kaip ir tokie patys dokumentai, kuriuos pateikė kita tos šalies institucija. Remdamiesi anksčiau nurodytu reglamentavimu, žemesnės instancijos teismai padarė pagrįstą išvadą, kad atitinkami duomenys iš užsienio šalių mokesčių administratorių, gauti Lietuvos mokesčių administratoriui naudojantis minėta keitimosi informacija tarp ES valstybių narių mokesčių administratorių tvarka, gali būti vertinami kaip įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Nagrinėjamu atveju ikiteisminį tyrimą organizuojančio ir kontroliuojančio prokuroro sprendimu aptariamus duomenis, gautus bendrovės mokestinio patikrinimo metu, buvo leista naudoti ir atliekant UAB,,I“ veiklos tyrimą.

22.4. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad transporto priemonių įsigijimo dokumentų kopijų, kurias pateikė užsienio šalių mokesčių administratoriai, negali patikrinti jokiais BPK nustatytais proceso veiksmais, o byloje nėra jokių kitokių duomenų (įrodymų), kurie galėtų patvirtinti ar paneigti minėtų duomenų patikimumą. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti byloje esančias abejones dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriaus iš užsienio šalių mokesčių administratorių gautų PVM sąskaitų faktūrų patikimumo ir patikrinti, kokią tikrąją valią dėl pardavimo PVM išreiškė visi Vokietijos, Italijos automobilių pardavėjai PVM sąskaitose faktūrose ir kokia teisinga informacija buvo jose įrašyta, ETO kreipėsi į šių užsienio valstybių institucijas, prašydamas kaip liudytojus apklausti šiuos pardavėjus ar jų atstovus ir pateikti jų pačių išrašytų PVM sąskaitų faktūrų kopijas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas ėmėsi aktyvių priemonių minėtiems duomenims patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Susipažinęs su ETO vykdymo metu gauta informacija, t. y. Vokietijos ir Italijos automobilių pardavėjų pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis ir jų parodymais, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvuotai nurodė, kodėl nėra pagrindo netikėti ETO įvykdymo rezultatais. Remdamasis šiais duomenimis, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad UAB „I“ beveik visais atvejais nupirko automobilius taikydama neapmokestinamą eksportą, tiekimą ES viduje.

22.5. Atsižvelgiant į tai, kad aptariami duomenys iš užsienio šalių mokesčių administratorių buvo gauti teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka, buvo patikrinti aptartais BPK nustatytais proceso veiksmais, jie dauguma atvejų patvirtina nuteistųjų nupirktų automobilių įsigijimo aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog jie atitinka įrodymams keliamus teisėtumo, leistinumo, patikimumo reikalavimus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai motyvavo, kodėl aptartus duomenis pripažino patikimais, gautais teisėtu būdu ir jais bei šių duomenų pagrindu surašyta specialisto išvada Nr. (21.73-32)363-2 vadovavosi, spręsdamas dėl G. B. ir S. L. veiksmų teisėtumo bei šių asmenų kaltumo. Pažymėtina, kad, kilus abejonių dėl tam tikrų transporto priemonių (automobilių „Hyundai Santa Fe“ ir „BMW 330D“) pirkimo aplinkybių ir nesant galimybės jų pašalinti, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi esminiu teisės principu, pagal kurį pagrįstos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis), ir minėtas abejones aiškino G. B. ir S. L. naudai bei pašalino šiuos epizodus iš kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas atitinkamai patikslino, už kokią sumą buvo nupirkti 49 naudoti automobiliai, nepagrįstai taikant maržos apmokestinimo schemą, taip pat sumažino apgaule UAB,,I“ naudai išvengtos PVM turtinės prievolės ir Lietuvos Respublikos biudžetui padarytos turtinės žalos dydžius. Taigi, priešingai nei nurodo kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas analizavo tiek nuteistuosius kaltinančius, tiek ir juos teisinančius įrodymus.

23. Nuteistojo G. B. gynėjo kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes apeliacinės instancijos teismas iš kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį nepašalino epizodų dėl septynių automobilių pardavimo dokumentų ir su jais susijusių PVM deklaracijų suklastojimo, nors šių automobilių įsigijimo dokumentų suklastojimas nuteistiesiems nebuvo inkriminuojamas, ir atitinkamai nesumažino apgaule UAB,,I“ naudai išvengtos PVM turtinės prievolės bei Lietuvos Respublikos biudžetui padarytos turtinės žalos dydžių. Pažymėtina, kad skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu G. B. ir S. L. buvo nuteisti pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad suklastojo 42 automobilių įsigijimo iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių mokėtojų dokumentus – sąskaitas faktūras, taip pat 41 PVM sąskaitą faktūrą, kuriomis buvo parduoti 49 automobiliai (tarp jų anksčiau minėti 42 automobiliai, kurių įsigijimo dokumentų (sąskaitų) suklastojimu jie nuteisti, bei dar 7 kiti automobiliai, kurių įsigijimo dokumentų suklastojimu jie nebuvo kaltinami) kitiems subjektams.

24. Kaip matyti iš žemesnės instancijos teismų nuosprendžių, 7 automobilių („BMW 530xd“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)), „Audi Q5“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)), „VW Golf“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)), „VW Golf“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)), „Audi A8“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)), „Opel Combo“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)), „Daimler Mercedes Benz“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini))) įsigijimo dokumentų suklastojimas nuteistiesiems nebuvo inkriminuotas, nes tam byloje neužteko objektyvių duomenų. Tačiau visais šiais 7 atvejais byloje buvo objektyvių duomenų, kad automobilių tiekėjai bendrovei parduotiems automobiliams maržos apmokestinimo schemos netaikė, o vykdė tiekimus Bendrijos viduje. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ir minėtų 7 automobilių tiekimams Lietuvos įmonėms ir fiziniams asmenims nuteistieji nepagrįstai taikė maržos apmokestinimo schemą, suklastodami šių automobilių pardavimo dokumentus – PVM sąskaitas faktūras, nepagrįstai įrašydami frazę, jog taikomi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 106–110 straipsniai ir PVM 21 proc. tarifas taikomas nuo maržos. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus nurodomų esminių BPK pažeidimų nepadarė.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniuose skunduose bylos įrodymai yra analizuojami selektyviai, pirmiausia akcentuojant nuteistųjų G. B. ir S. L. parodymus, atskirai kritikuojant įrodymus (liudytojų E. J. S., N. M. parodymus, 2017 m. spalio 4 d. standžiojo disko, išimto iš G. B. kompiuterio, apžiūros protokolą), kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas kasatorių gynybinę versiją. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino liudytojo E. J. S. parodymus, duotus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, vykdant ETO, visų parodymų turinį, jų nuoseklumą ir patikimumą. Teismas nurodė motyvus, kodėl vadovaujasi šio liudytojo parodymais, duotais bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kai jis aiškiai parodė, kad UAB,,I“ pateikta 2012 m. rugsėjo 3 d. sąskaita faktūra yra visiškai klaidinga. Apeliacinės instancijos teismas šiuos parodymus vertino kartu su kitais bylos įrodymais bei skundžiamame nuosprendyje jais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino kiti rašytiniai bylos įrodymai. Remdamasis minėto liudytojo parodymais, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teisinga yra būtent ta automobilio pirkimo sąskaita faktūra, kuri patvirtina tiekimą ES viduje. Apeliacinės instancijos teismas taip pat analizavo liudytojos N. M. parodymus ir motyvavo, kodėl šios liudytojos parodymus vertina kaip sutampančius su ETO vykdymo metu gautais duomenimis, taip pat kitais bylos duomenimis ir patvirtinančius išvadą apie neapmokestinamą eksportą, t. y. byloje aptariamų automobilių tiekimą ES viduje.

26. Be to, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl 2017 m. spalio 4 d. standžiojo disko, išimto iš G. B. kompiuterio, apžiūros protokole užfiksuotų duomenų. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad iš šio apžiūros protokolo matyti, jog G. B. kompiuteryje buvo rastos Vokietijos ir Italijos pardavėjų elektroniniu paštu atsiųstos sąskaitos faktūros, kuriose yra nurodytas UAB „I“ PVM mokėtojo kodas ir įrašai, kad neapmokestinamas pristatymas Europos Sąjungos viduje, be to, kai kurios PVM sąskaitos faktūros yra patvirtintos G. B. parašu ir UAB „I“ antspaudu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad G. B. ir S. L. buhalterei pateikdavo ne iš pardavėjų gautus, o jau suklastotus dokumentus, kuriuose atsirasdavo įrašai, kad automobilis perkamas su marža. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors el. paštu buvo gauta tik dalis sąskaitų faktūrų, patvirtinančių neapmokestinamą tiekimą ES viduje, tačiau iš įrodymų visumos galima spręsti, jog ir kitais būdais iš pardavėjų gautų autentiškų sąskaitų faktūrų nuteistieji nepateikdavo buhalterijos įmonei, o pateikdavo kitas sąskaitas faktūras.

27. Kaip minėta, baudžiamojo proceso įstatyme nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią bei vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje minėti įrodymai buvo patikrinti tiek teisėtumo, tiek patikimumo aspektu, motyvuotai argumentuojant, kodėl nesivadovaujama nuteistųjų G. B. ir S. L. parodymais, paneigiant jų versiją, kad jie automobilių pirkimo ir pardavimo dokumentų neklastojo bei apgaule UAB,,I“ naudai išvengti PVM turtinės prievolės nesiekė. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, tiek liudytojos N. M., tiek ETO vykdymo metu apklaustų liudytojų (automobilių pardavėjų) parodymai patvirtina byloje esančią specialisto išvadą ir teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, kad G. B. ir S. L. veiksmai buvo nusikalstami, jais buvo siekiama, klastojant transporto priemonių įsigijimo ir (ar) pardavimo dokumentus, išvengti prievolės sumokėti realų mokėtiną PVM, kuris turėjo būti skaičiuojamas pagal įprastą, standartinį apmokestinimą nuo visos parduodamo automobilio vertės, o ne tik nuo maržos (skirtumo tarp automobilio pardavimo ir įsigijimo kainos), dėl ko valstybei ir buvo padaryta skundžiamame nuosprendyje minima didelė turtinė žala. Priešingai nei nurodoma nuteistojo S. L. ir jo gynėjos kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė nuteistųjų kaltės formą ir padarė pagrįstą išvadą, kad pirmiau aptartus veiksmus jie atliko veikdami tiesiogine tyčia, t. y. jie suvokė savo daromos veikos pavojingą pobūdį, numatė, jog suklastojus automobilių įsigijimo ir (ar) pardavimo dokumentus bus apgaule išvengta prievolės sumokėti didelės vertės mokėtiną PVM, ir norėjo taip veikti, sąmoningai ir sistemingai nukreipdami savo pastangas tam, kad atsirastų minimi nusikalstami padariniai. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nuteistieji pritarė vienas kito sumanymui, suprato, kad nusikalstamų veikų nebus įmanoma padaryti be kiekvieno iš jų sutelktų pastangų, siekė bendro rezultato. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo G. B. ir S. L. bendrininkavimą padarant BK 300 straipsnio 3 dalyje ir BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas.

28. Nuteistojo G. B. gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju aktualus ESTT 2017 m. gegužės 18 d. prejudicinis sprendimas byloje UAB „Litdana“ prieš VMI, C 624/15, kuriame pateikti išaiškinimai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog šioje byloje susidariusi situacija gali būti vertinama kaip mokesčių teisės pažeidimas. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio 45 punkte motyvuotai nurodė, kodėl G. B. ir S. L. veiksmai negali būti vertinami kaip mokestiniai pažeidimai.

28.1. Byloje C 624/15 prašymas ESTT priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas nagrinėjant UAB „Litdana“ ir VMI ginčą dėl šios institucijos atsisakymo leisti taikyti šiai bendrovei maržos apmokestinimo schemą apskaičiuojant PVM, susijusį su naudotų automobilių pirkimu iš Danijos įmonės. ESTT pažymėjo, kad UAB „Litdana“ iš „Handicare Auto“ gautose sąskaitose faktūrose buvo nurodyti rekvizitai, susiję su maržos apmokestinimo schema ir neapmokestinimu PVM. Tačiau nuoroda šiose sąskaitose faktūrose, kiek tai susiję su maržos apmokestinimo schemos taikymu, buvo neteisinga, nes per mokesčių institucijų atliktą patikrinimą paaiškėjo, jog „Handicare Auto“ iš tiesų netaikė šios schemos pagrindinėje byloje nagrinėjamam naudotų automobilių tiekimui. Lietuvos Respublikos institucijos padarė išvadą, kad UAB „Litdana“ neturėjo teisės taikyti maržos apmokestinimo schemos, nes šios schemos taikymo sąlygos nebuvo įvykdytos, todėl jos vėliau nurodė UAB „Litdana“ sumokėti taikytino PVM sumą. Aptariamame sprendime ESTT išaiškino, kad PVM direktyvos 314 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo draudžiama valstybės narės kompetentingoms institucijoms nesuteikti apmokestinamajam asmeniui, gavusiam sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyti rekvizitai, susiję su maržos apmokestinimo schema ir neapmokestinimu PVM, teisės taikyti maržos apmokestinimo schemą, net kai per šių institucijų vėliau atliktą patikrinimą paaiškėja, kad apmokestinamasis prekybininkas, tiekęs naudotas prekes, iš tiesų šios schemos šių prekių tiekimui netaikė. Toks draudimas taikomas tokiu atveju, jeigu kompetentingos institucijos nenustatė, kad apmokestinamasis asmuo veikė nesąžiningai ar nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad įsitikintų, jog jo sudaromas sandoris neįtraukia jo į sukčiavimą mokesčių srityje, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

28.2. Priešingai nei nurodytoje byloje, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad G. B. ir S. L. suklastojo 42 automobilių įsigijimo iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių mokėtojų dokumentus – sąskaitas faktūras, taip pat 41 PVM sąskaitą faktūrą, kuriomis buvo parduoti 49 automobiliai kitiems subjektams, ir šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus pateikė UAB,,I“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nuteistieji, iš anksto žinodami, kad Lietuvoje parduodant transporto priemones, įsigytas Europos Sąjungos šalyse narėse PVM mokėtojose taikant 0 proc. PVM tarifą (kaip tiekimus Bendrijos viduje), taikomas standartinis 21 proc. PVM tarifas, tokiu būdu (klastodami nurodytus dokumentus) apgaule siekė išvengti turtinės prievolės sumokėti realų mokėtiną PVM į Lietuvos Respublikos biudžetą. Taigi, kasatorius skunde nepagrįstai nurodo, kad minėtame ESTT sprendime aptarta situacija susiklostė ir šioje byloje. Pažymėtina, kad ESTT sprendime atkreiptas dėmesys, jog asmenys sukčiaudami arba piktnaudžiaudami negali remtis Europos Sąjungos teisės normomis (2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje Schoenimport Italmoda Mariano Previti ir kt., C‑131/13, C‑163/13 ir C‑164/13, EU:C:2014:2455, 43 punktas). Taigi, ESTT, remdamasis jurisprudencija, susijusia su PVM direktyvoje nurodyta teise į PVM atskaitą, padarė išvadą, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatyta, kad šia teise remiamasi sukčiaujant ar piktnaudžiaujant.

29. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų kaltė padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje, pagrįsta leistinais įrodymais, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais dėl tariamai padarytų esminių BPK pažeidimų nėra teisinio pagrindo.

Dėl kaltinamojo akto trūkumų

30. Nuteistojo G. B. gynėjas, nuteistasis S. L. ir jo gynėja kasaciniuose skunduose teigia, kad nagrinėjamoje byloje kaltinamasis aktas neatitiko baudžiamojo proceso įstatymo jam keliamų reikalavimų, nes jame išdėstytų kaltinimų formuluotės yra neaiškios, abstrakčios, prieštaringos ir nesuprantamos, nekonkretizuotas atskirų veiksmų padarymo laikas, nenurodyta jų padarymo vieta, būdas (mechanizmas), padariniai, neindividualizuoti G. B. ir S. L. per ilgesnį nei penkerių metų laikotarpį atlikti nusikalstami veiksmai. Kasatorių nuomone, dėl to buvo suvaržytos nuteistųjų teisės žinoti, kuo jie yra kaltinami, bei jų galimybės veiksmingai gintis nuo pareikštų kaltinimų. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais kasacinių skundų argumentais nesutinka.

31. BK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, kaltinamasis aktas pripažįstamas neatitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161-511/2016, 2K-183-693/2016, 2K-297-222/2016, 2K-242-719/2022, 2K-154-697/2023 ir kt.). Iš kaltinamajame akte išdėstyto nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-223/2012, 2K-34-303/2017, 2K-141-693/2018, 2K-264-689/2018, 2K-146-976/2022, 2K-49-654/2023 ir kt.).

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surašytas kaltinamasis aktas yra pakankamai konkretus, nuteistųjų G. B. ir S. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos kaltinamajame akte aprašytos išsamiai ir pakankamai aiškiai, laikantis BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų. Kaltinamajame akte aprašant G. B. ir S. L. inkriminuojamas nusikalstamas veikas, jų padarymo laikas, vieta, būdas, konkretūs kaltinamųjų veiksmai, kilę padariniai ir kitos reikšmingos aplinkybės buvo nurodyti tiek, kiek jie nustatyti byloje surinkta medžiaga ir kiek buvo būtina, spendžiant jų baudžiamosios atsakomybės klausimą. Iš kaltinamojo akto yra aiški nusikaltimų padarymo schema, taip pat nusikalstamų veikų aplinkybės bei šias aplinkybes atitinkantys nusikalstamų veikų sudėties požymiai. Nors nusikaltimų padarymo laikas tiksliai (įvardijant konkrečias dienas) nebuvo nustatytas, tačiau buvo nustatytas veikų padarymo laikotarpis, todėl, vertinant inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybių aprašymą kaltinamajame akte, nėra pagrindo spręsti, kad dėl nepakankamo laiko aplinkybės nustatymo buvo pažeista nuteistųjų teisė į gynybą ar į teisingą procesą.

33. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme G. B. ir S. L. naudojosi advokato teisine pagalba, todėl, kilus neaiškumų, turėjo realią galimybę išsiaiškinti visus jiems kylančius neaiškumus dėl reiškiamo kaltinimo esmės ir pagrindo ar pasinaudoti teise apskųsti ikiteisminio tyrimo tyrėjo ar prokuroro veiksmus. Paminėtina ir tai, kad nors po kaltinamojo akto paskelbimo pirmosios instancijos teisme G. B. ir S. L. pareiškė nesuprantantys, kuo yra kaltinami, tačiau iš nuteistųjų teisme duotų parodymų matyti, kad kaltinimą jie iš tiesų suprato. Viso proceso metu nuteistųjų teisė žinoti, kuo yra kaltinami, ir teisė į gynybą taip pat nebuvo varžoma. Nuteistieji kartu su gynėjais buvo pasiruošę procesui ir aktyviai gynėsi nuo pareikštų kaltinimų, pateikdami teismui savo gynybos poziciją, kurios laikėsi ir apeliacinės instancijos teismo procese. Negana to, kasatoriai nenurodo jokių argumentų, kad gynyba būtų buvusi kitokia, jei nuteistieji būtų „teisingai“ supratę kaltinamajame akte aprašytas jų nusikalstamas veikas.

34. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kaltininkams inkriminuotos veikos kvalifikuotos tiksliai nurodant BK normas. Nuteistojo G. B. gynėjo kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad nuteistiesiems buvo netinkamai inkriminuoti Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų pažeidimai, kurie susiję ne su naudotų transporto priemonių, o su meno kūrinių, kolekcinių ir (arba) antikvarinių daiktų, iš autorių ar jų įpėdinių įsigytų meno kūrinių, prekių, tiekiamų per aukcioną, apmokestinimu.

34.1. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 106 straipsnio

34.2. Aptartos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normos patvirtina, kad maržos procedūra yra išimtis iš bendrų PVM skaičiavimo principų. Nagrinėjamu atveju nuteistieji G. B. ir S. L. UAB,,I“ vardu vykdė prekybą naudotomis transporto priemonėmis, kurios patenka į naudotų prekių kategoriją ir kurioms galėjo būti taikoma Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 106–107 straipsniuose nustatyta maržos procedūra, jeigu nuteistieji būtų turėję dokumentus, patvirtinančius, kad tiekimai patenka į maržos taikymo sritį. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vokietijos ir Italijos tiekėjai, kurie pardavė naudotus automobilius nuteistųjų įmonei, tiekimui taikė įprastines apmokestinimo PVM sąlygas. Todėl nuteistieji, gavę dokumentus, kuriais buvo įformintas tiekimas Bendrijos viduje, negalėjo turėti pagrindo manyti, kad Vokietijos ir Italijos įmonės, vykdydamos tiekimą nuteistųjų įmonei, galėjo taikyti specialią maržos procedūrą. Kaip minėta, nuteistieji, iš anksto žinodami, kad Lietuvoje parduodant transporto priemones, įsigytas Europos Sąjungos šalyse narėse PVM mokėtojose taikant 0 proc. PVM tarifą (kaip tiekimus Bendrijos viduje), taikomas standartinis 21 proc. PVM tarifas, klastodami byloje aptartus dokumentus apgaule siekė išvengti turtinės prievolės sumokėti realų mokėtiną PVM į Lietuvos Respublikos biudžetą. Taigi, nuteistiesiems buvo pagrįstai inkriminuoti aptariami Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pažeidimai.

35. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, byloje surašytas kaltinamasis aktas atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus (BPK 219 straipsnio 3, 5 punktai). Šiuo atveju nėra pagrindo pritarti kasacinių skundų teiginiams dėl kaltinimo (veikų aprašymo) netinkamumo (neapibrėžtumo, nekonkretumo, neaiškumo) ir daryti išvadą, jog žemesnės instancijos teismai, išnagrinėdami baudžiamąją bylą pagal šį kaltinamąjį aktą, padarė esminius BPK pažeidimus, kurie suvaržė nuteistųjų teisę į gynybą ir teisę žinoti, kuo jie yra kaltinami.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

36. Nuteistojo G. B. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad G. B. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

37. BK 222 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) nustatyta baudžiamoji atsakomybė už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Šiame įstatyme nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

38. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta tam, kad būtų gauta informacija ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, nukreipianti į specialiuosius teisės aktus, kurių pagrindinio – nusikalstamų veikų metu galiojusio Buhalterinės apskaitos įstatymo – 4 straipsnis nustato reikalavimus apskaitos informacijai: ji turi būti tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, susiję su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, turi būti įtraukiami į apskaitą ir pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose (Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis). Buhalterinės apskaitos taisyklių laikymasis savo ruožtu užtikrina ir mokesčių surinkimo kontrolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2014, 2K-123-1073/2020).

39. Šioje byloje G. B. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė UAB,,I“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti juridinio asmens veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad G. B. į UAB „I“ buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę įtraukė žinomai suklastotus dokumentus (naudotų automobilių pirkimo ir pardavimo PVM sąskaitas faktūras) ir neapskaitė UAB,,I“ buhalterinės apskaitos registruose automobilio „Bentley Coupe“ pirkimo sandorio, PVM deklaracijose nedeklaravo bei nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, pagrindžiančių šio automobilio įsigijimą.

40. Nuteistojo G. B. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog į bendrovės apskaitą buvo įtraukti suklastoti dokumentai, kurių pagrindu bendrovė įsigijo 49 automobilius už 1 576 635,38 Eur. Anot kasatoriaus, atitinkamai teismas G. B. nepagrįstai inkriminavo ir visų 49 automobilių pardavimo dokumentų, kaip suklastotų, įtraukimą į bendrovės buhalterinę apskaitą. Šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti, kadangi nurodomi pagal prielaidas, jog nebuvo padarytos G. B. inkriminuotos kitos nusikalstamos veikos, t. y. sukčiavimas ir dokumentų klastojimas. Kaip jau buvo aptarta šioje kasacinės instancijos teismo nutartyje, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. B. ir S. L. padarė nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje. Nenustačius baudžiamojo įstatymo netinkamo pritaikymo atvejų, šios kasatoriaus prielaidos netenka reikšmės, todėl atmetamos.

41. Nuteistojo G. B. gynėjo kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad G. B. kaltė, tyčia neapskaičius automobilio „Bentley Coupe“ pirkimo sandorio bendrovės buhalterinės apskaitos registruose ir nedeklaravus PVM deklaracijose, žemesnės instancijos teismų nuosprendžiuose grindžiama tik iš Vokietijos mokesčių administratoriaus surinktais duomenimis, kurie neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, šių dokumentų pagrindu surašyta specialisto išvada ir liudytojo E. J. S. nepatikimais parodymais. Anot kasatoriaus, specialistė apsiribojo vien tik Vokietijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija ir nesiaiškino, ar už šį automobilį UAB,,I“ kokiu nors būdu atsiskaitė su E. J. S., t. y. ar aptariamas automobilio pirkimo sandoris faktiškai įvyko. Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Kaip jau buvo aptarta šioje kasacinės instancijos teismo nutartyje, šiuo atveju iš užsienio šalių mokesčių administratorių gauti duomenys atitinka įrodymams keliamus teisėtumo, leistinumo, patikimumo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai motyvavo, kodėl aptartus duomenis pripažino patikimais, gautais teisėtu būdu ir jais bei šių duomenų pagrindu surašyta specialisto išvada Nr. (21.73-32)363-2 vadovavosi, spręsdamas dėl G. B. ir S. L. veiksmų teisėtumo bei šių asmenų kaltumo.

41.1. Žemesnės instancijos teismų išvados dėl G. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje (dėl automobilio „Bentley Coupe“ pirkimo sandorio neapskaitymo bendrovės buhalterinės apskaitos registruose ir nedeklaravimo PVM deklaracijose), yra pagrįstos specialisto išvada Nr. (21.73-32)363-2, liudytojo E. J. S. parodymais, kad UAB „I“ įsigijo aptariamą automobilį 2014 metais, duomenimis iš Vokietijos mokesčių administratoriaus, gautais Lietuvos mokesčių administratoriui naudojantis keitimosi informacija tarp ES valstybių narių mokesčių administratorių tvarka (2014 m. balandžio 8 d. sąskaita faktūra (rechnung) Nr. 14-04-05, kurioje yra nurodyta, kad pardavėjas „L“ už 147 000 Eur parduoda UAB „I“ naudotą „Bentley Coupe“, važiuoklės Nr. (duomenys neskelbtini); 2014 m. balandžio 8 d. sąskaita Ex Nr. 2014-068, kurioje nurodyta, kad UAB „I“ įmonei „B“ už 121 008 Eur pardavė automobilį „Bentley GT V8“ (VIN Nr. (duomenys neskelbtini)); pagal VIES informaciją Vokietijos mokesčių mokėtojas E. J. S. 2014 m. II ketv. deklaravo tiekimų bendrovei už 507 562 Lt; Vokietijos mokesčių mokėtojas buhalteriniuose registruose apskaitė 147 000 Eur tiekimą UAB „I“), kurie apeliacinės instancijos teismo pagrįstai pripažinti įrodymais. Skundžiamų nuosprendžių aprašomosiose dalyse, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti pirmiau nurodytų įrodymų vertinimo motyvai, padarytos įrodymais pagrįstos išvados, nurodant, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai patvirtina, kad nuteistasis G. B. apgaulingai tvarkė UAB,,I“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

41.2. Nuteistojo G. B. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad, pagal byloje esančius dokumentus, UAB,,I“, aptariamą automobilį įsigijusi už 147 000 Eur, tą pačią dieną jį pardavė Vokietijos įmonei „B“ už 121 008 Eur, o pats automobilis į Lietuvą net nebuvo gabenamas. Anot kasatoriaus, šiuo atveju įmonės turtas netgi sumažėjo, todėl nebuvo prasmės sąmoningai neapskaityti (slėpti) aptariamo sandorio. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, automobilio pirkimo ir pardavimo kaina yra pirkėjo ir pardavėjo susitarimo dalykas, todėl net jei automobilio pardavimo sandoris UAB „I“ galimai buvo nuostolingas, tai nepaneigia šalių dispozityviosios teisės nustatyti joms priimtiną sandorio kainą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai susidariusios situacijos nevertino ekonomiškumo (pelningumo) atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju yra svarbu tai, jog liudytojas E. J. S. parodė, kad UAB „I“ nupirko aptariamą automobilį, kas patvirtina aptartus iš Vokietijos mokesčių administratoriaus gautus duomenis. Įvykdžius tokį sandorį įmonė turėjo apskaityti buhalterinėje apskaitoje automobilio įsigijimą, tačiau to nepadarė.

42. Nuteistojo G. B. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad net jeigu UAB,,I“ faktiškai ir įgijo aptariamą automobilį, nėra pagrindo vertinti, jog G. B. veiksmai, į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtraukiant vienintelio šio automobilio pirkimo sandorio, atitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymius. Anot kasatoriaus, faktiškai į UAB,,I“ buhalterinę apskaitą neįtraukta vienintelė ūkinė operacija – vieno automobilio pirkimo sandoris. Taigi, kasaciniame skunde ginčijama, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog yra kilę BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai.

42.1. Kaip minėta, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padarinių: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 601/2012, 2K-26-788/2017). Šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nurodyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-180/2014, 2K-7-234-942/2015 ir kt.). Kita vertus, teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą. Išvadą dėl padarinių buvimo teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas, buvusias tam tikru laikotarpiu, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290-699/2016, 2K-26-788/2017, 2K-144-788/2017, 2K-226-976/2020).

42.2. Priešingai nei teigiama nuteistojo G. B. gynėjo kasaciniame skunde, baudžiamojoje byloje BK 222 straipsnio 1 dalies taikymui reikšmingi padariniai nustatyti specialisto išvadoje Nr. (21.73-32)363-2 dėl UAB „I“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo. Šia išvada atitinkamai konstatuota, kad UAB „I“ buhalterinė apskaita atitinkamu laikotarpiu buvo tvarkoma nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies nuostatų, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „I“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo. Apeliacinės instancijos teismas tik minėta specialisto išvada neapsiribojo – laikydamasis aptartų kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuotų nuostatų, teismas įvertino apgaulingos apskaitos tvarkymo intensyvumą, dažnumą, t. y. kad į buhalterinę apskaitą buvo įtraukti pačių nuteistųjų G. B. ir S. L. suklastoti dokumentai (naudotų automobilių pirkimo ir pardavimo PVM sąskaitos faktūros), kurių pagrindu iš Europos Sąjungos šalių narių PVM mokėtojų už 1 576 635,38 Eur buvo įsigyti 49 naudoti automobiliai tariamai pritaikius maržos apmokestinimo schemą, o vėliau jie buvo parduoti Lietuvos juridiniams ir fiziniams asmenims, UAB,,I“ išrašomose PVM sąskaitose faktūrose nepagrįstai nurodant, jog tiekimų apmokestinimui taikomi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 106–110 straipsniai (taikoma maržos schema). Be to, G. B. neapskaitė UAB,,I“ buhalterinės apskaitos registruose automobilio „Bentley Coupe“ pirkimo sandorio, kurio suma yra pakankamai didelė (147 000 Eur). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų padarinių kilimą.

43. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir konstatavęs, jog G. B. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ne tik tuo, jog neapskaitė UAB,,I“ buhalterinės apskaitos registruose automobilio „Bentley Coupe“ pirkimo sandorio, PVM deklaracijose nedeklaravo bei nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, pagrindžiančių šio automobilio įsigijimą, bet ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptartomis aplinkybėmis, į UAB „I“ buhalterinę apskaitą bei finansinę atskaitomybę įtraukdamas žinomai suklastotas 49 vnt. naudotų automobilių pirkimo ir pardavimo PVM sąskaitas faktūras, tinkamai taikė BK 222 straipsnio 1 dalį ir priėmė įstatymo reikalavimus atitinkantį procesinį sprendimą. Priešingai nei teigia kasatorius, G. B. kaltė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį įrodyta tinkamai, o nuteistojo padarytų aptariamų pažeidimų vertinti taikant švelnesnes teisinės atsakomybės priemones ar pripažinti šią veiką mažareikšme BK 37 straipsnio prasme nebuvo teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo G. B. gynėjo advokato Augustino Vaičiūno, nuteistojo S. L. ir jo gynėjos advokatės Linos Andriuškevičienės kasacinius skundus.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Algimantas Valantinas

Sigita Jokimaitė