Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatyme nustatyto termino atnaujinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-253/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 114.9.2; 128.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Aloyzo Marčiulionio (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,

sekretoriaujant Nijolei Radevič,

dalyvaujant kasatoriaus Kauno apskrities viršininko administracijos atstovei Jolantai Garmuvienei ir pareiškėjui V. J.,

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 24 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. E. K. ir V. J. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatyme nustatyto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai R. E. K. ir V. J. 2005 m. liepos 17 d. pareiškimu prašė teismo: 1) atnaujinti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises, pateikti; 2) nuosavybės teisėms atkurti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. J., gimęs 1904 metais, iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 15,27 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjai nurodė, kad jie yra J. J., gimusio 1904 m., vaikai. 1939 m. ketindamas išvykti į Lenkiją tėvo brolis J. J., gimęs 1909 m., užrašė pareiškėjų tėvui 15,27 ha žemės dovanojimo sutartimi, kuri neišliko. Pareiškėjai nebuvo aktyvūs nuosavybės atkūrimo procese, nes jie yra senyvo amžiaus, serga kraujotakos ligomis. Dėl to jie praleido įstatymo nustatytą terminą prašymui ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į 15,27 ha žemės sklypą atkūrimo pateikti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškimą patenkino: 1) nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. J., gimęs 1904 metais, iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 15,27 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 2) atnaujino pareiškėjams R. E. K. ir V. J. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą prašymams bei dokumentams įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms pateikti.

Iš pareiškėjų paaiškinimų, liudytojų parodymų teismas nustatė, kad pareiškėjų tėvas J. J., gimęs 1904 metais, iki žemės nacionalizacijos valdė 15,27 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisę į šį žemės sklypą įgijęs dovanojimo sutartimi, kuria šį žemės sklypą jam padovanojo jo brolis J. J., gimęs 1909 metais. Teismas nurodė, kad juridinis žemės valdymo nuosavybės teise faktas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatytinas, nes pareiškėjai kita tvarka negali gauti šį faktą patvirtinančių dokumentų. Dėl nuosavybės teisių į J. J. valdytą 15,27 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimo pareiškėjai 2001 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į Kauno rajono Karmėlavos apylinkės agrarinės reformos tarnybą. Pasiūlymas pareiškėjams pateikti papildomus dokumentus arba kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo buvo priimtas tik 2003 m. lapkričio 11 d., t. y. likus tik daugiau nei mėnesiui iki Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyto termino pabaigos. Pareiškėjai paaiškino, kad jie delsė pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į jų tėvo valdytą 15,27 ha žemę atkūrimo, nes ilgai klydo, manydami, jog nuosavybės teisėmis žemę valdė ne pareiškėjų tėvas, o jo brolis, kurio vardas buvo taip pat J. Pareiškėjų suklydimą dėl buvusio žemės savininko asmens teismas įvertino kaip esminį suklydimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra senyvo amžiaus, silpnos sveikatos asmenys, todėl jiems galėjo prireikti daugiau laiko papildomiems įrodymams apie buvusį 15,27 ha žemės sklypo savininką surinkti. Teismas konstatavo, kad nustatytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastis laikyti svarbiomis, dėl to atnaujino praleistą terminą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, apeliacine tvarka išnagrinėjusios bylą pagal suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą, 2007 m. spalio 30 d. nutartimi apeliacinis skundas atmestas ir Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 24 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Nutartyje nurodyta, kad Lietuvos centriniame ir Kauno apskrities archyvuose duomenys apie J. J. (gim. 1904 m.) ir J. J. (gim. 1909 m.) valdytą žemę neišlikę. Teisėjų kolegija rėmėsi pareiškėjų, taip pat liudytojų parodymais, kuriuos įvertino kaip neprieštaringus ir atitinkančius kitais įrodymais patvirtinamas faktines bylos aplinkybes. Šiais parodymais patvirtinta, kad 1939 m. pabaigoje J. J. (gim. 1909 m.), prieš išvykdamas gyventi į Lenkiją, turėtą žemę padovanojo broliui J. J. (gim. 1904 m.). Žemės perleidimo sandorio metu liudytojai buvo nepilnamečiai, tačiau tai nepaneigia tokio sandorio sudarymo. Archyvinio dokumento, pagal kurį iš J. J. 10 ha žemės įgijo S. G., kopijos duomenų teismas nelaikė patikimais, nes šis dokumentas buvo surašytas po 1945 m., be to, išlikusi tik šio dokumento kopija, nepatvirtinta CPK 114 straipsnyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija nurodė, kad sulaukę garbaus amžiaus pareiškėjai galėjo nesuvokti jiems tenkančios pareigos pateikti nuosavybės atkūrimo dokumentus nustatytu laiku. Pareiškėjams po jų prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo 2001 m. gruodžio 21 d. pasiūlyta pateikti papildomus nuosavybės teisėms atkurti reikiamus dokumentus tik 2003 m. lapkričio 11 d., t. y. likus daugiau kaip mėnesiui iki įstatyme nustatyto termino pabaigos. Dėl to terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 24 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 30 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pagal CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose išdėstytas įrodinėjimo taisykles pareiškėjas turi įrodyti pareiškimo faktinį pagrindą. Dėl to bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes suinteresuotas asmuo neprivalo įrodyti, kad nebuvo pareiškėjų prašomo nustatyti juridinio fakto. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį teismas gali pripažinti faktą įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Tačiau byloje nėra rašytinių įrodymų, tiesiogiai ar netiesiogiai galinčių patvirtinti pareiškėjų prašomą nustatyti juridinį faktą. Teismai nustatė juridinį faktą remdamiesi vien pareiškėjų ir liudytojų parodymais, tačiau tokių įrodymų turėjo nepakakti. Taip teismai pažeidė įrodymų pakankamumo taisyklę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-260, 2002 m. balandžio 15 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-569/2002 konstatuota, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau bylos įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Kasatoriaus teigimu, pareiškėjų pateikti tik netiesioginiai įrodymai nesuteikia pagrindo išvadai, kad ginčo žemės sklypas buvo nusavintas iš pareiškėjų tėvo.

2. CPK 263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas sprendimą grindžia byloje ištirtais įrodymais ir aplinkybėmis. Tačiau teismai nevertino kasatoriaus pateiktų netiesioginių įrodymų: dokumento kopijos, iš kurios pareiškėjų dėdė valdė 15,27 ha žemės sklypą, ir šią aplinkybę patvirtinančių liudytojos V. J. B. parodymų, taip pat dokumento kopijos, kad J. J. 1938 m. pardavė 10,27 ha žemės R. G., ši žemė buvo paimta į valstybinės žemės fondą (b. l. 52, 53, 78).

3. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Teismai pripažino svarbiomis termino praleidimo priežastis, nurodydami, kad pareiškėjai klydo dėl buvusio žemės savininko asmens, nes jiems ne iš karto tapo žinoma apie žemės dovanojimą. Tačiau pareiškėjui V. J. apie žemės dovanojimą tapo žinoma iš jo tėvo (T. 1, b. l. 114) dar iki jo mirties 1980 m. rugpjūčio 11 d. Pareiškėjų garbus amžius ir apsunkintas pareigos pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus suvokimas nesutrukdė jiems pateikti dokumentus dėl 4,36 ha žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimo, į šį nuosavybės teisės atkurtos. Įvertindami termino praleidimo priežastis svarbiomis teismai turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis byloje 3K-3-405/2005).

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjai R. E. K. ir V. J. prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Pareiškėjai nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Juridinę reikšmę turintis faktas teismų nustatytas remiantis CPK 177 straipsnyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Kasatorius teiginiui, kad J. J. perleido žemės sklypą R. G., pagrįsti įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis), o pateiktos dokumentų kopijos, nepatvirtintos CPK 114 straipsnyje nustatyta tvarka, nelaikytinos įrodymais.

2. Teismai turėjo pagrindą atnaujinti terminą dokumentams atkuriamoms nuosavybės teisėms į žemės sklypą pateikti. Teismai turėjo atsižvelgti ir į šio atnaujinamojo termino paskirtį – užtikrinti socialinio teisingumo įgyvendinimą, kad maksimaliai visi asmenys galėtų pasinaudoti galimybe atgauti sovietinės valdžios nacionalizuotą turtą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas sprendžia teisės aiškinimo ir taikymo klausimus, bet ne bylos faktų nustatymo ir vertinimo klausimus.

Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje teisės klausimai yra tai, ar pareiškėjų suklydimas dėl žemės sklypo savininko, taip pat pareiškėjų senyvas amžius, sunki sveikatos būklė bei žemėtvarkos skyriaus darbuotojų veiksmai gali būti svarbiomis termino reikiamiems nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypo nuosavybės dokumentams pateikti praleidimo priežastimis. Byloje taip pat keliamas įrodymų vertinimo ir įrodymų pakankamumo procesinių teisės normų taikymo klausimas dėl pareiškėjų įrodinėjamo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams, patvirtinantiems savininko turėtas nuosavybės teises į pretenduojamą turtą bei giminystės ryšį su savininku, pateikti. Šioje teisės normoje nurodyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turėjo būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o dokumentai, patvirtinantys savininko nuosavybės teises ir pretendentų atkurti nuosavybę giminystės ryšius su savininku, - iki 2003 m. gruodžio 31 d. Jeigu asmuo, ketinantis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, neturi savininko nuosavybės teisių ar giminystės ryšių patvirtinančių rašytinių įrodymų dėl to, kad tokie dokumentai neišliko, tai jis gali kreiptis į teismą dėl atitinkamo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo taip pat iki įstatyme nurodytos 2003 m. gruodžio 31 d., nes tik iki šios datos yra galimas kreipimasis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Bet kuris vėlesnis, terminui pasibaigus, kreipimasis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo asmeniui norimų teisinių pasekmių dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali sukelti, nebent teismas nuspręstų atnaujinti terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

Praleidęs įstatymo nustatytą terminą dokumentams, patvirtinantiems savininko nuosavybės teises ir (ar) giminystės ryšius su savininku, pateikti prie prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmuo turi teisę teismui paduoti prašymą dėl šio termino atnaujinimo kartu nurodydamas, jo manymu, svarbias termino praleidimo priežastis ir pridėdamas jas patvirtinančius įrodymus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje konstatuota, kad termino praleidimo priežasčių svarbą nustato teismas. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-405/2005, 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-510/2006). Termino praleidimo priežastys gali būti pripažįstamos svarbiomis, jeigu jos egzistavo dar terminui nepasibaigus ir atėmė galimybę arba sutrukdė asmeniui atlikti per nustatytą terminą reikiamus veiksmus, be to, šios priežastys turi pateisinti termino praleidimo laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-299/2007). Taigi teismas įvertina pareiškėjo nurodomas subjektyvias termino praleidimo priežastis kartu su egzistavusiomis objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių visumos daroma išvada, ar iš tikrųjų egzistavo termino praleidimo svarbios priežastys.

Kasacine tvarka skundžiamuose teismų sprendime ir nutartyje svarbia termino praleidimo priežastimi pripažinta pareiškėjų nurodyta aplinkybė apie tai, kad jie pradelsė pateikti prašymą dėl 15,27 ha žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimo, nes klydo, manydami, jog nuosavybės teisėmis žemę valdė ne jų tėvas J. J., o jo brolis, kurio vardas taip pat J. Teismai, vertindami tokį suklydimą kaip esminį, turėjo nustatyti tai, kad pareiškėjai sąžiningai klydo ir kad tokį suvokimą klydus pareiškėjams nulėmė jiems paaiškėję duomenys apie tikrąjį nurodyto žemės sklypo savininką. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nepateikta jokių duomenų, iš kurių pareiškėjams staiga būtų paaiškėję, kad ginčijamą žemės sklypą valdė jų tėvas. Taigi bylą išnagrinėjusiems teismams nebuvo pagrindo išvadai, kad pareiškėjai klydo dėl žemės sklypo tikrojo savininko. Atsižvelgdami į pareiškėjų amžių ir sveikatos būklę jie turėjo suvokti pareigą per įstatyme nustatytą terminą pateikti dokumentus nuosavybės teisėms į žemės sklypą atkurti. Vienintelis įrodymas, kuriuo remdamiesi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai byloje nustatė pareiškėjų nurodomą reikšmingą praleistam terminui atnaujinti aplinkybę ir kartu pareiškėjų prašomą nustatyti juridinį faktą apie tai, kad 15,27 ha žemės sklypą nuosavybės teisėmis valdė jų tėvas J. J., yra liudytojų A. J. M. ir V. K. parodymai, iš kurių teismai sprendė, jog pareiškėjų prašomas nustatyti juridinis faktas yra įrodytas.

CPK 448 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendime, kuriuo nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, reikia nurodyti įrodymus, kuriais remiantis faktas pripažintas nustatytu. Juridinę reikšmę turintis faktas, kas nuosavybės teise valdė atitinkamą žemės sklypą, nuosavybės teisės atkūrimo tikslu yra nustatomas, kai pareiškėjas nurodo konkretų teisės įgijimo pagrindą ir tą pagrindą patvirtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Pagal CPK 176 straipsnį teismas gali pripažinti juridinį faktą įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Išvadą apie fakto buvimą teismas gali daryti, kai visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-569/2002 ir kt.). Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12 punkte nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, valstybinių archyvų pažymėjimai, piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. CPK nedraudžiama žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodinėti dokumentais, surašytais jau po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-28/2007), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali būti įrodinėjamas tik pateikiant teisės aktuose išvardytus dokumentus bei įvertinat šių įrodymų visetą.

Nagrinėjamos bylos atveju teismai pripažino įrodytą pareiškėjų prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, remdamiesi pareiškėjų ir liudytojų parodymais apie tai, kad pareiškėjų dėdė J. J. 1939 m. dovanojimo sutartimi padovanojo pareiškėjų tėvui J. J. 15,27 ha žemės sklypą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad darydami tokią išvadą teismai nesilaikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 12 d. nutartyje, byloje Nr. 3K-3-120/1999, 2005 m. vasario 7 d. nutartyje, byloje Nr. 3K-47-2005, išaiškinta, kad jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, tokio sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialinės teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjų nurodomos 1939 m. dovanojimo sutarties sudarymo metu galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado 987 straipsnyje nekilnojamojo turto dovanojimo sutartims nustatyta privaloma notarinė forma. Privaloma notarinė dovanojimo sutarties forma reiškia ir tai, kad, kilus ginčui dėl jos sudarymo fakto, remtis liudytojų parodymais negalima. Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, 1931 m. birželio 19 d. sprendime, priimtame Prusevičiaus byloje, nurodė, kad nekilnojamieji turtai gali būti įgyti tiktai tvirtiniais aktais. Sprendime, priimtame 1928 m. balandžio 26 d. Juozo Šiaučiulio byloje, Vyriausiasis Tribunolas nurodė, kad nuosavybės teisės perleidimas negali būti įrodytas liudytojų parodymais. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėtose civilinėse bylose ne kartą pabrėžta, kad sandorio sudarymo aplinkybei konstatuoti nepakanka tik liudytojų parodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-171/2006; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-193/2008).

Vien tik pareiškėjų ir liudytojų, kurie buvo nepilnamečiai tuo metu, kai žemės sklypą iki nacionalizacijos valdė savininkas, parodymų duomenys yra nepakankami pareiškėjų prašomam juridiniam faktui nustatyti dar ir dėl tos priežasties, kad šie parodymai prieštarauja byloje pateiktam archyvo dokumentui, pagal kurį ginčo žemės sklypo savininku įvardytas pareiškėjų dėdė J. J., į kurio turėtą žemę pagal įstatymą pareiškėjai negali pretenduoti atkurti nuosavybės teises. Byloje esančiame Kauno apskrities Ipotekos teisėjo patvirtinto dokumento išraše yra nurodyta, kad pareiškėjų dėdė J. J. 1938 m. pardavė 10,27 ha žemės sklypą R. G. (T. 1, b. l. 54), taigi nuosavybės teisės į sklypą buvo perleistos dar iki nacionalizacijos, šie oficialaus dokumento duomenys paneigia pareiškėjų ir liudytojų nurodytas aplinkybes dėl prašomo nustatyti juridinio fakto.

Išdėstytų motyvų pagrindu kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą išnagrinėję teismai skundžiamuose sprendime ir nutartyje neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą, praleisto įstatyme nustatyto termino atnaujinimą ir įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, dėl to priėmė teisiškai nepagrįstus procesinius sprendimus. Dėl to tokie teismų sprendimas ir nutartis naikinami bei priimamas naujas sprendimas – pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 4 dalis iš pralaimėjusios bylą šalies teismas priteisia kitai šaliai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija už paduotą kasacinį skundą sumokėjo 115 Lt žyminio mokesčio (T. 2, b. l. 24), nurodyta suma lygiomis dalimis po 57,50 Lt priteistina suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjų R. E. K. ir V. J.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1, 4 dalimis, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 24 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 30 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų R. E. K. ir V. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.

Priteisti suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai 57,50 Lt (penkiasdešimt septynis litus 50 centų) iš pareiškėjos R. E. K. ir 57,50 Lt (penkiasdešimt septynis litus 50 centų) iš pareiškėjo V. J.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Aloyzas Marčiulionis

Sigita Rudėnaitė