Baudžiamoji byla Nr. 2K-223/2008
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.7.; 1.1.8.10; 2.1.6.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,
kasacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) – laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Norvegijos Sandefjordo miesto teismo 2004 m. vasario 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti L. T. ir R. N. Ž., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis, kuria nuteistojo D. S. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
D. S. nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su R. B., R. B. ir E. B., kuriems dėl to paties kaltinimo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (2004 m. vasario 11 d. Kauno apygardos teismo nuosprendis), panaudodamas fizinį smurtą, atimdamas asmenims laisvę, grasindamas fiziniu susidorojimu, prievartavo didelės vertės turtą, būtent: 2003 m. balandžio 25 d., apie 23 val., Kaune (duomenys neskelbtini), prie prekybos centro „Maxima“, D. S., turėdamas tikslą prievartauti turtą, o L. T., J. R. ir R. N. Ž., nežinodami tikro D. S., R. B., R. B. ir E. B. tyčios turinio, savavaldžiavimo tikslu, veikdami bendrai iš anksto susitarę, panaudodami fizinį smurtą, jėga ištraukė nukentėjusius S. Z. ir D. Z. iš taksi automobilio, stovėjusio aikštelėje prie parduotuvės, sudavė jiems smūgius į įvairias kūno vietas ir jėga įstūmė į automobilį „VW Passat“, kur suguldė ant automobilio grindų ir prievarta nugabeno į gyvenamo namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą – garažą. Čia nukentėjusiuosius jėga laikė užmovę jiems ant galvų polietileninius maišelius, taip neteisėtai atimdami laisvę iki 2003 m. balandžio 26 d. ryto (tikslus laikas nenustatytas). Tęsdami nusikalstamą veiką, naudodami fizinį ir psichinį smurtą, S. Z. suduodami smūgius į veidą, grasindami fiziniu susidorojimu, vertė S. Z. perduoti didelės vertės turtą ir suteikti turtinę teisę R. B. ir D. S. dėl 52 000 Lt perdavimo, privertė jį surašyti du fiktyvius skolos raštelius apie menamą S. Z. skolą R. B. ir D. S., kiekvienam po 26 000 Lt.
Kasaciniu skundu D. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį, sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė suformuotą teismų praktiką.
D. S. teigimu, apeliacinės instancijos teismas pasisakė ne dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Nepasisakyta dėl D. S. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 181 straipsnio 3 dalies į 2 dalį, nes už tą pačią kaip ir D. S. nusikalstamą veiką, kuri Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, R. B., R. B., E. B. nuteisti Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 11 d. nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Taigi ir D. S. veika turėjo būti perkvalifikuota iš BK 181 straipsnio 3 dalies į 2 dalį.
Pasak nuteistojo, teismas neteisingai taikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmių skyrimą, skirdamas bausmes už kelias nusikalstamas veikas, pažeidė BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių reikalavimus, taikė dalinį bausmių sudėjimo principą ir paskyrė aiškiai per griežtą vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, kuri neatitinka teisingumo ir protingumo principų.
Be to, D. S. pažymi, kad buvo pažeisti ir BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimai, nes ir nuosprendis ir nutartis, be kitų įrodymų, pagrįsti ir liudytojų G. M. bei G. P. tendencingais parodymais.
Atsiliepimu į nuteistojo D. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad D. S. nusikalstama veika pagal BK 181 straipsnio 3 dalį kvalifikuota pagrįstai ir teisingai, esant veiką (turto prievartavimą) kvalifikuojančiam požymiui – didelės vertės turto prievartavimui. Veikos kvalifikavimo motyvai išsamiai išdėstyti tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek ir skundžiamoje nutartyje. Baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant D. S. padarytą nusikalstamą veiką, šioje byloje pritaikytas tinkamai. Neteisingas nusikalstamų veikų kvalifikavimas vienoje byloje (nors ir dėl tos pačios nusikalstamos veikos) negali būti prejudiciniu faktu kitoje byloje.
Neteisingas kasacinio skundo teiginys, kad D. S. apeliacinis skundas neišsamiai išnagrinėtas ir nutartyje nepasisakyta, kodėl neatsižvelgiama į Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 11 d. nuosprendyje pateiktą nusikalstamos veikos bendrininkų R. B., R. B. ir E. B. veikų kvalifikavimą pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Skundžiamoje nutartyje pateikti aiškūs ir konkretūs argumentai dėl kasatoriaus veikos kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, nurodytos aplinkybės, kodėl veika negali būti kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ar kaip savavaldžiavimas pagal BK 294 straipsnį.
Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad D. S. paskirta aiškiai per griežta bausmė. Skiriant bausmę, nepažeistos BK normos, reglamentuojančios bausmių skyrimo pagrindus. Atsižvelgta į tai, kad D. S. padarė sunkų nusikaltimą, nenustatyta jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jam paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė atitinka teisingumo ir protingumo principus ir suformuotą teismų praktiką. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtoji penkerių metų laisvės atėmimo bausmė pagrįstai dalinio sudėjimo būdu subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta septynerių metų laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų. Ši bausmė nėra per griežta, taigi nėra pagrindo jos švelninti.
Nuteistojo D. S. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 181 straipsnio 3 dalies taikymo
Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu D. S. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį už nusikalstamą veiką, padarytą 2003 m. balandžio 25 d., t. y. iki naujojo Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d.
D. S. nusikalstama veika kvalifikuota pagal 2000 m. BK 181 straipsnio 3 dalį pagal požymį „tas, kas prievartavo didelės vertės turtą“. Pagal BK 190 straipsnyje pateiktos sąvokos „didelės vertės turtas“ išaiškinimą turtas didelės vertės yra tada, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (31 250 Lt). D. S. nuteistas už 52 000 Lt prievartavimą. Ši suma viršija 250 MGL dydžio sumą. 1961 m. BK 273 straipsnio 3 dalies vienas iš kvalifikuojamųjų požymių buvo „stambaus masto turtinis reikalavimas“. Pagal 1961 m. BK 280 straipsnio 1 dalyje pateiktą išaiškinimą „stambus mastas“ yra tada, kai reikalaujamo perduoti turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. 2000 m. BK 181 straipsnio 3 dalies sankcija yra švelnesnė (laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų) už 1961 m. BK 273 straipsnio 3 dalies sankciją (laisvės atėmimas nuo penkerių iki dvylikos metų). Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu nuteistam pagal 2000 m. BK 181 straipsnio 3 dalį D. S. BK 3 straipsnio 3 dalies prasme baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Teismo nuosprendyje išdėstyta motyvuota išvada, kodėl atmetamas D. S. pasiūlymas jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip savavaldžiavimą. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 15 d. nutartimi motyvuotai atmestas nuteistojo D. S. apeliacinio skundo prašymas kvalifikuoti jo nusikalstamą veiką kaip savavaldžiavimą, numatytą BK 294 straipsnyje. Kasaciniame skunde šis prašymas jau nenurodomas, tačiau prašoma nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į šio straipsnio 2 dalį, nes taip kvalifikuota bendrininkų R. B., R. B. ir E. B. nusikalstama veika. Visi jie Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 11 d. nuosprendžiu nuteisti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.
Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad nebuvo išnagrinėtas apeliacinio skundo argumentas dėl D. S. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo į BK 181 straipsnio 2 dalį. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 15 d. nutartyje motyvuotai atmestas apeliacinio skundo argumentas dėl D. S. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo į BK 181 straipsnio 2 dalį. Aplinkybė, kad Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 11 d. nuosprendžiu už tą pačią kaip D. Smalecko nusikalstamą veiką, kuri Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, E. B., R. B. ir R. B. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, nėra pagrindas ir D. S. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu pabrėžta, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.
Kauno apygardos teismas 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu nuteisdamas D. S. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį šios nuostatos nepažeidė.
Iš Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 11 d. nuosprendžio matyti, kad teismas pasisakė dėl E. B., R. B. ir R. B. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal kvalifikuojamąjį požymį „tas, kas prievartavo turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje“. Nuosprendyje pažymėta, kad BK 181 straipsnio 3 dalies redakcija nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki liepos 25 d. tokio kvalifikuojamojo požymio nenumatė, todėl šis požymis buvo iš kaltinimo E. B., A. B. ir R. B. pašalintas. Iš Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžio matyti, kad šis požymis pašalintas dėl kaltinimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ir D. S., tačiau jis nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį kvalifikuojant jo nusikalstamą veiką pagal požymį „prievartavo didelės vertės turtą“. Toks kvalifikuojamasis požymis buvo ir kaltinime, pareikštame E. B., R. B. ir R. B., tačiau Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 11 d. nuosprendyje dėl jo taikymo nėra jokio sprendimo. Tuo tarpu jau iki šių nuosprendžių priėmimo buvo suformuota teismų praktika, kad turto, kurio vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, prievartavimas, kvalifikuojamas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ir tais atvejais, kai nusikaltimas padarytas iki 2003 m. gegužės 1 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 24 d. nutartis 2K-287/2003). Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 11 d. nuosprendis sprendžiant veikos perkvalifikavimo klausimą naujo teismo precedento teisių nesukūrė.
Dėl BK 63 straipsnio taikymo
Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu D. S. už nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Tokia bausmė yra ne didesnė kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis. Šiuo nuosprendžiu D. S. nuteistas už nusikaltimą, padarytą 2003 m. balandžio 25 d. Iki Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžio priėmimo D. S. jau buvo nuteistas Norvegijos Sandefjordo miesto teismo 2004 m. vasario 25 d. nuosprendžiu už nusikaltimą, padarytą 2003 m. gegužės 9 d., laisvės atėmimu septyneriems metams. Abu nusikaltimai sunkūs. Paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, ir nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas šį įstatymą pritaikė netinkamai.
BK 63 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Bausmių apėmimo atvejus nustato BK 63 straipsnio 4 dalis, ir D. S. ši norma negalėjo būti taikoma, nes nėra joje nustatytų sąlygų. Teismas pritaikė dalinį bausmių sudėjimą, kaip tai nustatyta BK 63 straipsnio 4 dalyje, ir šios normos nepažeidė. BK 63 straipsnio 9 dalis taip pat pritaikyta tinkamai, nes po Sandefjordo miesto teismo nuosprendžio priėmimo už nusikaltimą, padarytą 2003 m. gegužės 25 d., D. S. buvo padaręs nusikaltimą 2003 m. balandžio 25 d., už kurį jis nuteistas Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu.
Dėl BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimų
BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendis, be kitų įrodymų, yra pagrįstas ir liudytojo R. M. bei G. P. parodymais. Nuteistasis D. S. kasaciniame skunde nurodo, kad šių liudytojų parodymais negalėjo būti pagrįstas nuosprendis, nes jis su jų parodymais nesutinka. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Teisėjų kolegija nenustatė, kad liudytojų R. M. ir G. P. parodymai buvo gauti neteisėtais būdais. To nenurodo ir kasatorius. Kasacinės instancijos teismas įrodymų nevertina, nes nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinamas (BPK 376 straipsnis).
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendyje išdėstyti įrodymų, tarp jų ir liudytojų R. M. bei G. P. parodymų vertinimo motyvai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas patikrintas apeliacine tvarka ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 15 d. nutartimi nuteistojo D. S. apeliacinis skundas atmestas. Apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus, nutartyje išdėstytos išsamios išvados dėl apeliacinio skundo ir kasacinio skundo motyvai jų nepaneigia.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo D. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Vytautas Piesliakas
Josifas Tomaševičius
