Civilinė byla Nr. e3K-3-155-684/2023
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00689-2021-3
Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gegužės 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko ir Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. V. ir A. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. A. ir uždarosios akcinės bendrovės „Jumiga“ netiesioginį ieškinį, reiškiamą uždarosios akcinės bendrovės „Giralus“ vardu, atsakovams J. V. ir A. V. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo klausimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai prašė priteisti BUAB „Giralus“ (toliau – ir Bendrovė) naudai iš atsakovo J. V. 43 911,50 ur nuostolių atlyginimo ir solidariai iš atsakovų J. V. bei A. V. – 65 654,93 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistų sumų, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovai nurodė, kad Bendrovė 2018 m. balandžio 5 d. tapo faktiškai nemoki, todėl nuo šio momento atsakovas J. V. (tuometis Bendrovės vadovas ir akcininkas), o nuo 2019 m. vasario 14 d. – ir atsakovas A. V., kaip Bendrovės vadovas, privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovams laiku neįvykdžius šios įstatyme nustatytos pareigos, Bendrovė patyrė nuostolių, kuriuos sudaro atitinkamais laikotarpiais padidėję kreditorių reikalavimai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad UAB „Giralus“ vadovas A. V. 2020 m. vasario 12 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo. Iš visų Bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų anksčiausiai pradelstas ieškovo A. A. 49 525,02 Eur reikalavimas, kurio mokėjimo terminas suėjo 2016 m. gegužės 16 d. Teismo nuomone, Bendrovės nemokumo momentui nustatyti yra aktualus santykis tarp pradelstų įmonės įsipareigojimų nuo 2016 m. iki 2020 m. ir pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės.
6. Teismas atsižvelgė į kreditorės V. V. paaiškinimus, kad dėl asmeninių (šeimos) ryšių su Bendrovės akcininku atsakovu J. V. ji buvo suinteresuota tolesne Bendrovės veikla, kad Bendrovė mokėjo mokesčius ir įmokas „Sodrai“. Šią aplinkybę patvirtina ir faktas, kad V. V. Bendrovei suteikė beprocentes paskolas (už Bendrovei suteiktas paskolas negavo palūkanų). 2019 m. sausio 14 d. paskolų mokėjimo sutartimi kreditorė V. V. laisva valia sutiko atidėti paskolų grąžinimo terminus (dar kartą pratęsti paskolų grąžinimo terminą iki 2019 m. gruodžio 31 d. su sąlyga, kad bus įkeistas Bendrovės turtas). Tokia sutartis sudaryta būtent tą dieną, kai suėjo vėliausiai grąžintinos paskolos grąžinimo terminas ir pagal ankstesnius žodinius šalių susitarimus tą dieną turėjo būti sprendžiama dėl negrąžintų paskolų. Skirtingai nei anksčiau, toks susitarimas buvo įforminta raštu (ne žodžiu). Teismo vertinimu, esminę reikšmę turi ir tai, kad žodinį susitarimą dėl paskolų grąžinimo terminų pratęsimo iki 2019 m. sausio 14 d. vienareikšmiškai patvirtina kreditorės V. V. konkliudentiniai veiksmai, t. y. 2017 m. balandžio 4 d. – 2019 m. sausio 14 d. laikotarpiu ji beveik dvejus metus nereiškė Bendrovei pretenzijų ir reikalavimų dėl „negrąžintos“ paskolos.
7. Teismas konstatavo, kad kreditorės V. V. Bendrovei suteiktų paskolų grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2019 m. gruodžio 31 d. (pirmiausia žodiniu susitarimu iki 2019 m. sausio 14 d., o vėliau ir rašytiniu susitarimu iki 2019 m. gruodžio 31 d.), todėl nė viena ieškovų nurodyta Bendrovės skola šiai kreditorei 2018 m. balandžio 5 d. nebuvo pradelsta, atitinkamai Bendrovė tą dieną nebuvo nemoki.
8. Teismas, remdamasis byloje esančiais Bendrovės 2017–2018 m. finansinės atskaitomybės dokumentais, nustatė, kad Bendrovė ieškovų nurodytu momentu neturėjo apribojimais apsunkinto ilgalaikio turto, kurio vertė siekė beveik 300 tūkst. Eur, Bendrovė vykdė veiklą, iš to gaudavo pajamų, atsiskaitydavo su kreditoriais, Bendrovės pardavimo pajamos per vienerius metus siekė apie 100 000 Eur. Byloje nėra duomenų, kad Bendrovė turėjo pradelstų skolų valstybės biudžetui. Dėl to teismas padarė išvadą, kad Bendrovės veikla buvo stabili.
9. Iš Bendrovės 2019 m. finansinės atskaitomybės duomenų teismas nustatė, kad Bendrovės finansinė padėtis pradėjo blogėti būtent 2019 m. Remdamasis kreditorės V. V. ir atsakovo paaiškinimais, teismas nusprendė, kad žymiai prastesni 2019 m. finansiniai rezultatai išimtinai susiję su aplinkybe, jog vienas iš Bendrovės akcininkų (ieškovas A. A.) nusprendė pasitraukti iš verslo ir susigrąžinti Bendrovei suteiktas paskolas. Teismas nustatė ir tai, kad 2019 m. Bendrovės pardavimo pajamos krito 37 proc. (nuo 113 675 Eur iki 71 752 Eur), bendras pelnas nuo 58 220 Eur sumažėjo iki 23 977 Eur; grynasis nuostolis išaugo nuo 10 913 Eur iki 95 016 Eur. Taigi 2019 m. (lyginant su 2018 m.) UAB „Giralus“ turimas turtas sumažėjo 116 548 Eur suma (318 973 Eur – 202 425 Eur), o skolos (įsipareigojimai) išaugo, atitinkamai 2019 m. gruodžio 31 d. Bendrovės pradelsti įsipareigojimai (297 549,03 Eur) jau viršijo jos turimo turto vertę. Dėl to teismas nusprendė, kad Bendrovė nemoki tapo tik 2019 m. gruodžio 31 d.
10. Teismas nustatė, kad atsakovas A. V. pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 8 straipsnio 3 dalį nurodė kreditoriams minimalų terminą savo nuomonei pareikšti, t. y. 15 kalendorinių dienų, kurios skaičiuojamos nuo 2020 m. sausio 22 d. (praėjus 7 dienoms nuo pranešimo išsiuntimo). 2020 m. vasario 6 d. pasibaigė terminas, nustatytas susitarimui dėl pagalbos sudaryti arba pritarti įmonės bankroto procedūrų vykdymui ne teismo tvarka, todėl jau 2020 m. vasario 12 d. atsakovas A. V. pateikė pareiškimą teismui iškelti Bendrovei bankroto bylą. Aptarta procedūra pagal JANĮ nustatytą tvarką yra privaloma, atsakovas A. V. jos laikėsi nedelsdamas, tik išaiškėjus nemokumo faktui. Bankroto byla Bendrovei iškelta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi, tačiau būtent tokios įmonės bankroto bylos iškėlimo datos nė vienas iš atsakovų negalėjo nulemti. Byloje ieškovai neįrodinėja, kad atsakovai vilkino procesą, piktnaudžiavo savo teisėmis ir pan., todėl, teismo nuomone, protingumo ir sąžiningumo principui prieštarauja ieškovų pozicija menamą Bendrovės žalą apskaičiuoti už laikotarpį iki nutarties dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo priėmimo datos. Nei iki 2019 m. gruodžio 31 d., t. y. faktinio Bendrovės nemokumo momento, nei po šios datos atsiradę (padidėję) kreditorių finansiniai reikalavimai nelaikytini atsiradusiais dėl atsakovų neteisėtų veiksmų.
11. Teismas padarė išvadą, kad ieškovai neįrodė atsakovo J. V. faktinio vadovavimo Bendrovei nuo 2019 m. vasario 14 d. požymių. Teismas konstatavo, kad ieškovai neteisingai nustatė atsakomybės už įmonės patirtą žalą subjektus – remiantis kasacinio teismo praktika, skirtingais laikotarpiais įmonei vadovavusių asmenų atsakomybė už nesikreipimą dėl bankroto bylos iškėlimo nėra solidari ir turi būti individualizuojama.
12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2022 m. spalio 27 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 7 d. sprendimą ir priėmė naują – pripažino ieškovų teisę į netiesioginio ieškinio dėl nuostolių atlyginimo patenkinimą; bylos dalį dėl iš atsakovų priteistino nuostolių atlyginimo dydžio nustatymo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
13. Ieškovai 2022 m. rugsėjo 28 d. pateikė prašymą priimti naują rašytinį įrodymą (2018 m. gruodžio 27 d. V. V. reikalavimą UAB „Giralus“ dėl suteiktų paskolų grąžinimo) ir nurodė, kad šis įrodymas nebuvo teiktas pirmosios instancijos teisme, nes apie jo egzistavimą sužinota tik kitoje byloje rengiant pareiškimą dėl tyčinio bankroto ir vertinant iš BUAB „Giralus“ nemokumo administratoriaus gautus dokumentus. Teisėjų kolegija sutiko su ieškovų nuomone, kad pateiktas naujas įrodymas yra susijęs su bylai reikšmingomis aplinkybėmis ir jie neturėjo galimybės pateikti šio įrodymo anksčiau, o atsakovams apie tokį kreditorės reikalavimą turėjo būti žinoma. Dėl to teisėjų kolegija priėmė šį naują įrodymą.
14. Kolegija laikė byloje nustatytomis šias aplinkybes: Bendrovė įsteigta 2011 m. lapkričio 4 d.; nuo pat veiklos pradžios ji užsiėmė nealkoholinių (giros) ir alkoholinių (alaus) gėrimų gamyba bei prekyba. Atsakovas J. V. nuo Bendrovės įsteigimo momento buvo vienintelis akcininkas, o nuo 2013 m. kovo 14 d. Bendrovės akcininkais buvo atsakovas J. V., turintis didžiąją akcijų dalį, ir ieškovas A. A. Atsakovas J. V. 2011 m. lapkričio 4 d. – 2019 m. vasario 14 d. laikotarpiu buvo ir bendrovės vadovas, o nuo 2019 m. vasario 15 d. iki bankroto bylos iškėlimo bendrovės vadovas buvo atsakovas A. V. Šis Bendrovės vadovas 2020 m. vasario 12 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi Bendrovei iškelta bankroto byla; 2020 m. birželio 23 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Giralus“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, pagal kurį bendra kreditorių reikalavimų suma – 387 496,87 Eur.
15. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Bendrovės (ne)mokumą ieškovų nurodytu momentu, vadovavosi liudytojos V. V. teismo posėdyje duotais parodymais, kad dėl savo asmeninių ryšių su akcininku atsakovu J. V. ji buvo suinteresuota tęsti Bendrovės veiklą, todėl žodiniu susitarimu atidėjo paskolų grąžinimo terminus, o 2019 m. sausio 14 d., kai suėjo vėliausiai grąžintinos paskolos grąžinimo terminas, sudarė rašytinės formos paskolų mokėjimo sutartį ir pratęsė iki 2019 m. gruodžio 31 d. paskolų grąžinimo terminą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai vadovavosi šios liudytojos parodymais dėl žodine forma pratęsto paskolų grąžinimo termino, nes:
1) ši liudytoja dėl savo ryšių su atsakovu J. V. gali turėti suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl, be jos parodymų, vertinti ir kiti objektyvaus pobūdžio įrodymai;
2) ieškovai pateikė įrodymą (V. V. 2018 m. gruodžio 27 d. raštu pareikštą reikalavimą dėl suteiktų paskolų grąžinimo), kuris patvirtina, kad įsipareigojimai šiai kreditorei buvo pradelsti, kartu paneigia jos pačios parodymus dėl sudaryto žodinio susitarimo atidėti paskolų grąžinimo terminus;
3) 2019 m. sausio 14 d. paskolų mokėjimo sutartis, kuria susitarta pratęsti visų kreditorės V. V. suteiktų Bendrovei paskolų grąžinimo terminą iki 2019 m. gruodžio 31 d., buvo sudaryta su sąlyga, kad paskolos davėjai bus įkeistas skolininkės turtas, o remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. kovo 18 d. įkeitimo sandoriu šios kreditorės naudai įkeista gamybinė įranga, kurios 2018 m. gruodžio 31 d. balansinė vertė – 101 623,90 Eur. Atsižvelgdama į tai, kad V. V. šeimos ryšiais susijusi su atsakovu J. V., ji Bendrovėje ėjo vyr. buhalterio pareigas, kolegija pritarė ieškovų argumentams, kad jai turėjo būti žinoma Bendrovės finansinė padėtis, todėl, sudarydama 2019 m. sausio 14 d. paskolų mokėjimo sutartį ir Įkeitimo sandorį, V. V. iš esmės siekė dirbtinai sudaryti prielaidą dėl Bendrovės mokumo;
4) byloje pateiktų Bendrovės 2017–2019 m. finansinių ataskaitų duomenys patvirtina, jog Bendrovė ginčui aktualiu laikotarpiu veikė nuostolingai. Atsakovai iš esmės pripažino ieškovų nurodytą aplinkybę, kad 2019 m. Bendrovė nevykdė realios veiklos. Šios aplinkybės nepaneigė atsakovų nurodytas argumentas, kad Bendrovės veiklos sustabdymą lėmė ieškovo inicijuoti teisminiai procesai;
5) Bendrovės 2017 m. gruodžio 31 d. balanse įrašyta viso turto vertė – 344 343 Eur. 2018 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, Bendrovės turtas sumažėjo iki 318 973 Eur ir nėra duomenų, kad per 2018 m. Bendrovė būtų įgijusi daugiau turto, nei užfiksuota finansinės atskaitomybės dokumentuose metų pabaigoje.
16. Aptartų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovai įrodė, jog Bendrovė jau 2018 m. balandžio 5 d. buvo nemoki. Konstatavusi, kad Bendrovė 2018 m. balandžio 5 d. buvo nemoki, teisėjų kolegija nusprendė, jog bankroto byla Bendrovei nebuvo laiku inicijuota, o tuo metu jos vadovas buvo atsakovas J. V. Tiek jis, tiek vėliau vadovo pareigas pradėjęs eiti atsakovas A. V. žinojo (turėjo žinoti), kad Bendrovė nuo 2018 m. balandžio 5 d. faktiškai nemoki ir negali įvykdyti pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, o su kreditore V. V. 2019 m. sausio 14 d. sudaryta paskolų mokėjimo sutartis dirbtinai sudarė prielaidą laikyti Bendrovę mokia. Tokiais neteisėtais veiksmais Bendrovės kreditoriams galėjo būti padaryta žala, taigi byloje įrodytas priežastinis ryšys. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.248 straipsnio 1 dalį kolegija preziumavo atsakovų kaltę, o atsakovai nepateikė įrodymų, paneigiančių jų kaltę dėl padarytos žalos, laiku neinicijavus bankroto bylos Bendrovei. Dėl to kolegija pripažino esant nustatytas visas sąlygas taikyti civilinę atsakomybę.
17. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė šalių ginčą. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad byloje neįrodyti atsakovų neteisėti veiksmai, neanalizavo priteistino iš kiekvieno atsakovo žalos atlyginimo dydžio, taigi šiuo aspektu bylos esmė liko neatskleista ir šis esminis proceso trūkumas negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pripažino ieškovų teisę į netiesioginio ieškinio patenkinimą, o bylos dalis dėl iš atsakovų priteistino nuostolių atlyginimo dydžio nustatymo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
18. Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 27 d. sprendimą ir perduoti bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Draudimas apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus nėra absoliutus – apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti, ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis Nr. e3K-3-196-421/2021). Nagrinėjamoje byloje ieškovai pateikė naują įrodymą (V. V. 2018 m. gruodžio 27 d. reikalavimą dėl suteiktų paskolų grąžinimo) 2022 m. rugsėjo 28 d., likus 6 dienoms iki bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka. Tokio įrodymo (ne)priėmimo klausimas turėjo būti sprendžiamas patikrinant ir įvertinant kasacinio teismo praktikoje suformuluotus naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo kriterijus. Pažymėta, kad ieškovų nurodyta aplinkybė, jog apie įrodymo egzistavimą sužinota tik rengiant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, deklaratyvi ir neįrodyta kokiais nors bylos duomenimis. Be to, atsakovams nebuvo sudaryta procesinė galimybė pasisakyti dėl ieškovų prašomo priimti naujo įrodymo ir teikti įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovų prašyme nurodytos aplinkybės dėl sužinojimo apie šį įrodymą neatitinka tikrovės (šį įrodymą ieškovai gavo ne vėliau kaip 2022 m. sausio 13 d., t. y. dar iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme iš esmės). Kitų kriterijų (bylos nagrinėjimo (ne)užvilkinimo, (ne)piktnaudžiavimo įrodymo vėlesnio pateikimo teise) teismas visiškai nevertino.
18.2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnio taikymas visais atvejais neatsiejamas nuo įrodymą teikiančios ir prašančios priimti šalies procesinio elgesio vertinimo. Pagal kasacinio teismo praktiką, būtent šalies procesinis elgesys yra kriterijus, turintis esminę įtaką sprendžiant dėl šalies teikiamo įrodymo priėmimo ar nepriėmimo apeliacinės instancijos teisme: toks įrodymas gali būti priimtas, jei šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis Nr. e3K-3-196-421/2021); ši norma nėra aiškinama kaip reikalaujanti iš apeliacinės instancijos teismo visais atvejais priimti naujai teikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie galimai galėtų padaryti įtaką ginčo išsprendimo rezultatui, neatsižvelgiant į naujus įrodymus teikiančios šalies procesinį elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022). Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos ir deramai neįvertino, ar ieškovai nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (išimtimi). Ieškovai nepagrindė būtinumo šį įrodymą teikti apeliacinės instancijos teismui. Atsakovų nuomone, ieškovų piktnaudžiavimas procesu byloje būtų nustatytas, nes prašomu priimti „nauju“ įrodymu ieškovai disponavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl turėjo objektyvią galimybę jį pateikti, bet jo nepateikė; ieškovai suklaidino apeliacinės instancijos teismą, nurodydami tikrovės neatitinkančius duomenis dėl „naujo“ įrodymo sužinojimo laiko ir aplinkybių; naują įrodymą apeliacinės instancijos teismui pateikė likus vos kelioms dienoms iki bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.
18.3. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Dėl to įrodymai dėl aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismui neteiktini, o jeigu tokie pateikiami, tai apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021). Taigi priimdamas naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar naujais įrodymais nėra įrodinėjamos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos, tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Nagrinėjamoje byloje ieškovai tariamai naują įrodymą pateikė ne su apeliaciniu skundu, bet likus 6 dienoms iki teismo posėdžio dienos. Tariamai netinkamą įmonės nemokumo momento nustatymą ieškovai apeliaciniame skunde siejo ne su V. V. elgesiu (konkliudentiniais veiksmais), bet su tariamu reikiamos formos nesilaikymu, pratęsiant paskolos gražinimo terminus, ir tuo, kad paskolų grąžinimo terminas nebuvo užregistruotas įmonės apskaitoje. Taigi ieškovai, teikdami naują įrodymą jau po apeliacinio skundo priėmimo, iš esmės naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, papildė apeliacinį skundą, taip buvo pažeista CPK 323 straipsnio nuostata.
18.4. Apeliacinės instancijos teismas naujus įrodymus gali priimti tik suteikęs byloje dalyvaujantiems asmenims pakankamai laiko susipažinti su naujais įrodymais ir išdėstyti savo nuomonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2021). Nagrinėjamoje byloje naują įrodymą ieškovai pateikė apeliacinės instancijos teismui likus 6 dienoms iki bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta 2022 m. spalio 4 d., 2022 m. spalio 27 d. priimtas ir paskelbtas skundžiamas teismo sprendimas, kuriuo apeliacinės instancijos teismas priėmė minėtą įrodymą, konstatavęs, kad atsakovams apie 2018 m. gruodžio 27 d. V. V. teiktą reikalavimą turėjo būti žinoma. Taigi atsakovai nebuvo informuoti ne tik apie apeliacinės instancijos teismo ketinimą priimti ieškovų pateiktą naują įrodymą, bet ir apie tai, kad toks įrodymas apskritai yra pateiktas, taip paneigiant atsakovų procesines teises (CPK 12, 17 straipsniai). Dėl to atsakovai negalėjo pasisakyti nei dėl teikiamo įrodymo, nei dėl kitų svarbių su juo susijusių aplinkybių. Nesudaręs atsakovams galimybės pasisakyti dėl ieškovų pateikto naujo įrodymo vertinimo, apeliacinės instancijos teismas pastarąjį įrodymą įvertino netinkamai.
19. Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovų kasacinį skundą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
19.1. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis įrodymų ir jų pagrindu nustatytų aplinkybių visuma, o ne pavieniu įrodymu. Teismas pagrįstai nusprendė, kad Bendrovė 2018 m. balandžio 5 d. buvo nemoki ir yra pagrindas konstatuoti, jog bankroto byla Bendrovei nebuvo laiku inicijuota, atitinkamai byloje įrodytos visos būtinos sąlygos taikyti atsakovams civilinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad V. V. dėl savo šeimos ryšių su atsakovu J. V. gali turėti suinteresuotumą šios bylos baigtimi, todėl jos parodymai vertinti atsižvelgiant į kitus objektyvaus pobūdžio įrodymus. Teismas vertino, kad ieškovų pateiktas įrodymas tik papildomai patvirtina pirmiau nurodytą išvadą dėl V. V. paskolų grąžinimo termino pradelsimo; kartu šis įrodymas paneigia tiek jos parodymus dėl sudaryto žodinio šalių susitarimo atidėti paskolų grąžinimo terminus, tiek pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tokį susitarimą patvirtina kreditorės V. V. konkliudentiniai veiksmai, jai iki 2019 m. sausio 14 d. nereikalavus grąžinti paskolų. Naujo įrodymo įrodomoji vertė pasireiškė tik kitų byloje esančių įrodymų kontekste papildomai patvirtinant jau nustatytas byloje aplinkybes. Nagrinėjamu atveju reikšminga ir aplinkybė, kad 2019 m. sausio 14 d. paskolų mokėjimo sutartis buvo sudaryta su sąlyga, kad paskolos davėjai bus įkeistas skolininkės turtas. Šiai kreditorei, kaip susijusiai šeimos ryšiais su akcininku ir bendrovės vadovu, taip pat kaip jos vyriausiajai buhalterei, turėjo būti žinoma Bendrovės finansinė padėtis, todėl minėtais veiksmais buvo siekiama dirbtinai sudaryti prielaidą dėl Bendrovės mokumo. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta ir tai, kad Bendrovė ginčui aktualiu laikotarpiu veikė nuostolingai.
19.2. Apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo teismų praktikos dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme, nes patikrino ir tinkamai vertino kasacinio teismo praktikoje suformuluotų naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo kriterijus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise. Taigi teismas tinkamai taikė CPK 314 straipsnio normą. Pareiškėjai atskleidė ir pagrindė aplinkybes, kodėl šis įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau, o teismas nustatė, kad apie jo egzistavimą sužinota tik kitoje byloje rengiant pareiškimą dėl tyčinio bankroto ir vertinant iš BUAB „Giralus“ nemokumo administratoriaus gautus dokumentus, be to, naujas įrodymas turi esminę reikšmę sprendžiant ginčo klausimą dėl Bendrovės nemokumo momento nustatymo. Ieškovai apie įrodymą nežinojo iki jo pateikimo teismui dienos, šį faktą patvirtina elementari logika, kad jei būtų turėję galimybę, tai įrodymą būtų pateikę pirmosios instancijos teisme. Aplinkybę, kad įrodymo turinys turėjo ir buvo žinomas atsakovams, atskleidžia atsakovų ir jų naudai paaiškinimus teikusios kreditorės V. V. nesąžiningumas.
19.3. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Šiuo atveju atsakovai nuslėpė nuo teismo jiems žinomą aplinkybę apie egzistuojantį rašytinį V. V. reikalavimą grąžinti paskolas, kurių mokėjimo terminas pradelstas. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą. Vien tai, kad dėl objektyvių priežasčių ieškovai įrodymą pateikė ginčui pasiekus apeliacinę instanciją, nesuteikia pagrindo atsakovams teigti, kad ieškovai yra nesąžiningi ar piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.
19.4. Nėra pakankamo pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą tik dėl to, kad atsakovams neva nebuvo leista atskirai pasisakyti dėl naujo įrodymo, apie kurio turinį, kaip teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, atsakovai turėjo žinoti ir žinojo. Ieškovų įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino ir taikė teisės normą bei teismų praktiką. Ieškovai nauju įrodymu neįrodinėjo faktinių aplinkybių, kurios nebuvo tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme. Aptariamas įrodymas savo turiniu bei įrodomąja verte yra reikšmingas teisingam bylos išnagrinėjimui, tačiau jis nėra susijęs su naujomis aplinkybėmis, kurios nebūtų ištirtos ir įvertintos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Įrodymas tik patvirtino ieškovų byloje nurodytas aplinkybes, kad paskolų sutarčių pratęsimo nebuvo, nes kreditorė V. V. 2018 m. gruodžio 27 d. raštu pareikalavo grąžinti pradelstas paskolas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme ir kitos šalies teisės teikti paaiškinimus dėl šių įrodymų priėmimo tinkamo įgyvendinimo
20. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
21. Kasacinio teismo išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).
22. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra šio teismo diskrecija, kurią įgyvendindamas teismas visų pirma turi patikrinti, ar egzistuoja sąlygos, kurioms esant pagal CPK 314 straipsnį nauji įrodymai gali būti priimami: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020, 44 punktas). Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Taigi apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2016 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 14 punktą).
23. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisė priimti naujus įrodymus neatsiejamai susijusi ir su civilinio proceso rungimosi bei šalių lygiateisiškumo principų užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis Nr. e3K-3-196-421/2021, 25 punktas).
24. Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad, apeliacinės instancijos teismui manant (ir nustačius tai pagrindžiančias aplinkybes), jog naujų įrodymų pateikimas yra pagrįstas ir naujus įrodymus galima priimti, užtikrinant proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų laikymąsi (CPK 7 straipsnis), byloje dalyvaujantiems asmenims būtina suteikti pakankamai laiko susipažinti su naujais įrodymais ir išdėstyti savo nuomonę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017 44 punktą; 2019 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 32 punktą).
25. Priešingos bylos šalies teisė pasisakyti dėl naujų įrodymų užtikrinimo yra būtinoji naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlyga. Ši sąlyga nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta CPK 314 straipsnyje, reglamentuojančiame naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimą, tačiau išplaukia iš pamatinių rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12 ir 17 straipsniai), kurie privalo būti užtikrinti visų instancijų teisminiuose procesuose. Naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra teisėtas procesinis veiksmas tik tada, jeigu apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pagrindą taikyti draudimo priimti naujus įrodymus išlygą, suteikia priešingai bylos šaliai galimybę pasisakyti dėl naujų įrodymų. Apeliacinio skundo ir prie šio skundo pridėtų naujų įrodymų išsiuntimas priešingai bylos šaliai, kad ši proceso įstatymo nustatyta tvarka pateiktų atsiliepimą į apeliacinį skundą, savaime nereiškia tinkamo pirmiau nurodytos sąlygos įgyvendinimo – teismas privalo informuoti šalį apie savo ketinimą priimti naujus įrodymus. Pagrindas pripažinti tinkamą bylos šalies teisės pasisakyti (pateikti savo nuomonę) dėl naujų įrodymų užtikrinimą egzistuoja tik tada, jeigu bylos šalis yra informuota apie apeliacinės instancijos teismo ketinimą priimti naujus įrodymus (ir jais remtis) ir jai yra nustatytas protingas terminas paaiškinimams dėl naujų įrodymų pateikti (minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2021, 28 punktas).
26. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovai 2022 m. rugsėjo 28 d., t. y. likus penkioms dienoms iki teismo posėdžio dienos, pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą pridėti prie bylos naują rašytinį įrodymą (2018 m. gruodžio 27 d. parašytą kreditorės reikalavimą Bendrovei grąžinti suteiktas paskolas). Apeliacinės instancijos teismas 2022 m. spalio 4 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą ir tos pačios dienos nutartimi sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėjo spalio 27 d. Apeliacinės instancijos teismas 2022 m. spalio 27 d. sprendimu priėmė ieškovų teiktą naują įrodymas, konstatavęs, kad naujas įrodymas susijęs su bylai reikšmingomis aplinkybėmis, ieškovai neturėjo galimybės šio įrodymo pateikti anksčiau, o atsakovams apie kreditorės V. V. reikalavimą bendrovei turėjo būti žinoma. Kasacinį skundą pateikę atsakovai nebuvo informuoti apie tokį apeliacinės instancijos teismo ketinimą (priimti naują įrodymą), jiems nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl ieškovų prašomo priimti naujo įrodymo bei teikti įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovų prašyme nurodytos aplinkybės dėl sužinojimo apie šį įrodymą neatitinka tikrovės, t. y. įrodinėti aplinkybes dėl sužinojimo momento ir objektyvios galimybės jį pateikti pirmosios instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliaciniame skunde, dėl kurio argumentų atsakovai teikė atsiliepimą, ieškovai nenurodė tokios aplinkybės. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 314 straipsnyje reglamentuojamą naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme tvarką, CPK 12 ir 17 straipsniuose įtvirtintus rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus, nukrypo nuo teismų praktikos dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo.
27. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta ir tai, kad vien aplinkybė, jog, teismui priimant naujus įrodymus, nesilaikyta CPK nuostatų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą nutartį neteisėta ir ją naikinti; būtina išsiaiškinti, ar proceso teisės normų pažeidimas (naujų įrodymų pridėjimas ir teismo rėmimasis jais priimant skundžiamą nutartį) buvo esminis, t. y. ar dėl jo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant klausimą, ar tokio pobūdžio pažeidimas buvo esminis, būtina įvertinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, ištirti, ar, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, juo ginčijamoms aplinkybėms nustatyti pakako pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų, ar reikėjo remtis pateiktais naujais įrodymais, taip pat kokia apimtimi naujais įrodymais apeliacinės instancijos teisme remtasi atsakant į apeliacinio skundo argumentus ir patvirtinant ar paneigiant pirmosios instancijos teismo nustatytas bei apelianto ginčytas faktines aplinkybes. Konstatavus, kad pateikti nauji ir teismo įvertinti įrodymai daugiausia lėmė apeliacinio teismo pateiktą apeliacinio skundo argumentų vertinimą, CPK normų pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2014; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2021, 30 punktas).
28. Nagrinėjamu atveju ieškovai, reikšdami netiesioginį ieškinį ir prašydami priteisti Bendrovės naudai iš atsakovų nuostolių atlyginimą dėl bankroto bylos laiku neinicijavimo, įrodinėjo, kad Bendrovė buvo nemoki jau 2018 m. balandžio 5 d. Įvardijamą nemokumo momentą ieškovai grindė tuo, jog būtent šiuo momentu tapo pradelsta įmonės 63 678,41 Eur skola kreditorei V. V. (pagal 2013 m. balandžio 5 d. paskolos sutartį), o ši skola kartu su kitomis įmonės skolomis kreditorei V. V. 2018 m. balandžio 5 d. viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Ieškovų nuomone, mokėjimo terminas tariamai buvo atidėtas tik 2019 m. sausio 14 d. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Bendrovės 2019 m. finansinės atskaitomybės duomenimis, taip pat ir kreditorės V. V. paaiškinimais, jog žodiniu šalių susitarimu ji sutiko atidėti paskolų grąžinimo terminus, padarė išvadą, kad Bendrovė tapo nemoki anksčiausiai 2019 m. gruodžio 31 d., jos tuometis vadovas atsakovas A. V. nedelsdamas ėmėsi veiksmų, kad įgyvendintų pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
29. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad liudytoja (kreditorė) dėl savo šeimos ryšių su atsakovu J. V. gali turėti suinteresuotumą bylos baigtimi, o byloje nėra kitų objektyvaus pobūdžio įrodymų, kurie patvirtintų šios liudytojos nurodytas aplinkybes, būtent remdamasis nauju priimtu įrodymu pripažino, kad šios kreditorės reikalavimai buvo pradelsti. Apeliacinės instancijos teismas pripažino ir tai, kad šis naujas priimtas įrodymas paneigia pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl kreditorės ir atsakovo sudaryto žodinio susitarimo atidėti paskolų grąžinimo terminą. Remdamasis tokiomis išvadomis apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl Bendrovės nemokumo momento ir atsakovų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir priėmė priešingą sprendimą.
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo argumentus, nusprendžia, kad atsakovams nebuvo sudaryta tinkamų prielaidų atsikirsti į pateiktą naują ir teismo priimtą įrodymą, kuris iš esmės nulėmė apeliacinės instancijos teismo sprendimą, savo esme priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui.
31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują, pripažino ieškovų teisę į netiesioginio ieškinio patenkinimą, o bylos dalį dėl nuostolių dydžio nustatymo perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Taigi apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą dėl ieškinio pagrindo ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui spręsti tik žalos atlyginimo dydžio, priteistino iš kiekvieno atsakovo, nustatymo klausimą.
32. CPK 261 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teismo teisė priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo. Tokiu sprendimu nusprendžiama, ar atsakovas privalo atsakyti pagal ieškovo reikalavimą. Sprendimas dėl ieškinio pagrindo gali būti priimtas tuo atveju, kai kyla ginčas dėl ieškinio pagrindo ir ieškinio dydžio (priteistinos pinigų sumos, turto vertės ar rūšiniais požymiais apibūdintų daiktų kiekio), o surinktų įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą dėl ieškinio pagrindo, ir kai tokiu būdu byla bus išnagrinėta ekonomiškiau ir greičiau. Sprendimas dėl ieškinio pagrindo yra galutinis tos ginčo dalies sprendimas.
33. Pagal CPK 261 straipsnio 5 dalį, teismas iš anksto praneša byloje dalyvaujantiems asmenims apie ketinimą priimti dalinį sprendimą arba sprendimą dėl ieškinio pagrindo ir išklauso šių asmenų nuomonę. Kai byla šiame kodekse nurodytais atvejais nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, byloje dalyvaujantys asmenys informaciją gauna ir ją pateikia raštu.
34. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, jog atsakovų procesinės teisės buvo apribotos ir dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas nesudarė tinkamų procesinių prielaidų atsakovams atsikirsti į ieškovų pateiktą naują ir šio teismo priimtą įrodymą, kurio vertinimas daugiausiai lėmė apeliacinės instancijos teismo argumentus paneigiant pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, ir dėl to, kad teismas iš anksto nepranešė byloje dalyvaujantiems asmenims ir apie ketinimą priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo, neišklausė šių asmenų nuomonės. Taigi apeliacinės instancijos teismas pažeidė atsakovų teisę į teisingą teismą, nes nesuteikė jiems galimybės iš anksto būti informuotiems apie teismo ketinimą priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo ir pateikti teismui savo nuomonę (CPK 261 straipsnio 5 dalis).
35. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 314 straipsnį, 12 ir 17 straipsniuose įtvirtintus rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus, o priimdamas sprendimą netinkamai vadovavosi CPK 261 straipsnio 5 dalimi. Tokie teismo padaryti pažeidimai pripažintini esminiais, sudarančiais pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui teikiamo naujo įrodymo priėmimo klausimui spręsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
36. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Artūras Driukas
Virgilijus Grabinskas
