Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-271/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.1; 41 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo BUAB „Klevas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB,,Klevas“ ieškinį atsakovui UAB,,Baltasis skroblas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo; trečiasis asmuo AB,,Šiaulių bankas“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2006 m. sausio 10 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančia 2004 m. rugsėjo 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas pardavė atsakovui pastatus ir statinius Jonavoje, Ukmergės g. 23, už 156 500 Lt. Šiuos veiksmus atliko UAB,,Klevas“ direktorius ir akcininkas B. L., taip pat direktorė komercijai ir akcininkė E. G. J. Ieškovas nurodė, kad ginčijamas sandoris prieštarauja gerai moralei ir juridinio asmens tikslams, nes pardavus minėtą turtą bendrovė neteko galimybės vykdyti veiklos ir siekti pelno, tai ją privedė prie bankroto (CK 1.81–1.82 straipsniai).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2006 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino negaliojančia ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį, taikė abišalę restituciją – pastatus ir statinius Jonavoje, Ukmergės g. 23, grąžino ieškovui ir jį įpareigojo grąžinti atsakovui 156 500 Lt. Teismas nurodė, kad 2004 m. rugsėjo 15 d. ieškovui iškelta bankroto byla. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą įmonės administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėn. laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareiškia ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje pareikštas būtent toks ieškinys. Dėl to teismas atsakovo atsikirtimus dėl ieškinio senaties termino pripažino nepagrįstais. Teismas nurodė, kad ginčijamu sandoriu parduotos ieškovo pagrindinės veiklos priemonės – pastatai ir statiniai, kurie buvo naudojami gamybai. Dėl to, teismo nuomone, ginčijamas sandoris prieštaravo bendrovės tikslams (CK 1.82 straipsnio 1 dalis). Sandorio sudarymo metu UAB,,Klevas“ akcininkai buvo E. G. J. (434 akcijos) ir B. L. (1014 akcijų), kuris taip pat buvo UAB,,Baltasis skroblas“ vadovas ir vienintelis akcininkas. Teismas dėl nurodyto asmens taikė nesąžiningumo prezumpciją (CK 6.67 straipsnio 7 punktas). Teismas pabrėžė, kad B. L. žinojo apie tai, jog ieškovas 2006 m. birželio 29 d. turėjo grąžinti kreditą AB,,Šiaulių bankas“, todėl nebuvo būtinumo parduoti pastatus kreditui grąžinti. Teismas taip pat nurodė, kad B. L., žinodamas ieškovo veiklos tikslus ir sunkią ūkinę–finansinę padėtį, sudarė ginčijamą sandorį, kuriuo nutraukta UAB,,Klevas“ ūkinė–komercinė veikla, bendrovė privesta prie bankroto. Be to, ginčijamas sandoris sudarytas prieš pat bankroto bylos iškėlimą ieškovui. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas pripažino, kad ginčijamas sandoris prieštarauja gerai moralei ir yra negaliojantis, todėl taikė abišalę restituciją (CK 1.81 straipsnio 1, 3 dalys).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. sausio 2 d. nutartimi iš dalies patenkino atsakovo apeliacinį skundą ir pakeitė Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 21 d. birželio 21 d. sprendimą: panaikino sprendimo dalį dėl abišalės restitucijos taikymo, dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – netaikyti restitucijos, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, dėl kurių ginčijamas sandoris pripažintas negaliojančiu. Papildomai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovo veiklos pagrindo – pagrindinių priemonių (gamybinės ir ūkinės paskirties ilgalaikio materialiojo turto) – perleidimas, po kurio nutrūko šio juridinio asmens veikla, prieštaravo bendrovės įstatuose nurodytam tikslui (CK 2.47 straipsnio 1 dalis, Akcinių bendrovių įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, UAB „Klevas“ įstatų 2.1 punktas). Teismas pažymėjo, kad pinigų už parduotą turtą panaudojimas atsiskaitymams su hipotekiniu kreditoriumi AB „Šiaulių bankas“ ir UAB „Klevas“ akcininku bei bendrovės vadovu B. L. nepaneigia ginčijamo sandorio ydingumo šio juridinio asmens veiklos tikslų aspektu. Teismas nurodė, kad B. L. valiniais veiksmais ieškovo pagrindinių veiklos priemonių perleidimas to paties asmens įsteigtam ir valdytam atsakovui prieštaravo geros moralės principams.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė sutarties negaliojimo pasekmių įtakos šalių padėčiai, nors atsakovas šiuo klausimu pateikė argumentus. Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje pasitvirtino reikšmingos aplinkybės, dėl kurių restitucija netaikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sandoris sudarytas nesąžiningais B. L. veiksmais. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje reikšminga aplinkybė yra tai, jog, pareiškus ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, atsakovo teisinė padėtis, susijusi su kapitalo, organizacinės ir ūkinės veiklos valdymu, buvo pasikeitusi, nes 2005 m. kovo 8 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi B. L. visas UAB „Baltasis skroblas“ akcijas pardavė UAB „Danmat“, registruotai Marijampolėje, atstovaujamai visų šios bendrovės akcijų savininko Danijos piliečio M. A. (T. 1, b. l. 56–57). Nuo 2005 m. balandžio 1 d. UAB „Baltasis skroblas“ bendrovės vadovo pareigas eina M. A. (T. 1, b. l. 97). UAB „Baltasis skroblas“ nuosavą kapitalą sudaro 10 tūkts. Lt dydžio įstatinis kapitalas ir materialusis turtas, kurį ši bendrovė įgijo ginčijamu pirkimo–pardavimo sandoriu. Šiuo turtu faktiškai „padengtos“ atsakovo akcijos. Teismas nurodė, kad restitucijos pritaikymas ir nekilnojamųjų daiktų grąžinimas ieškovui reikštų atsakovo nuosavo kapitalo materialiosios dalies netekimą. Dėl to teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje priimtas sprendimas taikyti restituciją šiuo metu turėtų esminę įtaką UAB „Baltasis skroblas“, nes jo veikla nutrūktų. Teismo nuomone, tokios teisinės pasekmės reikštų atsakovo kapitalą valdančio asmens verslo investicijų, įsigyjant šį kapitalą, praradimą, taip pat daugiau kaip 75 tūkst. Lt lėšų, skirtų ginčijamam turtui pagerinti, apsaugoti, prižiūrėti, netekimą (T. 1, b. l. 181–189). Teismas nurodė, kad dabartinis atsakovo akcijų savininkas perėmė atsakovo skolinius įsipareigojimus hipotekos kreditoriui, atsiradusius dėl ginčijamo sandorio sudarymo, tai buvo pagrindas atsakovui priklausančio turto hipotekai išregistruoti (T. 1, b. l. 86–87, T. 2, b. l. 21–22). Atsakovui neturint skolų, turto suvaržymų, yra palankios sąlygos ūkinei–komercinei veiklai. Teismas manė, kad restitucijos taikymas paimant iš atsakovo visą nekilnojamąjį turtą būtų pagrindas išnykti nurodytoms veiklos sąlygoms. Be to, teismas nurodė, kad abišalę restituciją taikyti neprotinga, nes ieškovas yra bankrutuojanti įmonė ir neturėtų lėšų grąžinti ginčijamo turto kainą (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas, 18 straipsnio 1 dalis, 35 straipsnis). Taigi teismas konstatavo, kad dėl restitucijos taikymo dabartinė atsakovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų.

Teismas taip pat nurodė, kad restitucijos taikymas nepagrįstai ir nesąžiningai pagerintų ieškovo ir jo kreditorių padėtį, nes ieškovas atgautų hipoteka neįkeistus nekilnojamuosius daiktus, nors pagal ginčijamą sandorį pardavė hipoteka apsunkintą turtą. Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių teismas konstatavo, kad restitucijos taikymas šioje byloje nepagrįstai ir nesąžiningai pablogintų atsakovo ir atitinkamai pagerintų ieškovo padėtį, todėl netaikė restitucijos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 2 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 21 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CK 6.145 straipsnio 2 dalį, nes, pritaikius restituciją, atsakovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai nepablogėtų, o ieškovo – atitinkamai nepagerėtų. Kasatoriaus nuomone, ginčijamu sandoriu nepagrįstai ir nesąžiningai praturtėjo atsakovas, todėl būtina taikyti restituciją. Kasatorius teigia, kad atsakovo nesąžiningumą patvirtina tai, jog jo akcininkas pavėluotai pateikė teismui reikšmingus dokumentus, skubėdamas investavo lėšas ginčijamam turtui pagerinti, taip pat kad naujasis atsakovo akcininkas pigiai nusipirko atsakovo akcijas (už 25 tūkst. Lt), kad jis žinojo apie turimo turto abejotiną įsigijimą, taip pat kad jis ginčijamų daiktų hipoteką išregistravo jau vykstant teismo procesui, kad jis ir ieškovas turėjo ryšių, kad ginčijama sutartimi parduota įkeistų ir neįkeistų pastatų.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, nes neteisingai įvertino įrodymus, t. y. atsakovo pateiktas PVM sąskaitas–faktūras apie ginčijamo turto pagerinimą. Kasatorius tvirtina, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių PVM sąskaitų–faktūrų apmokėjimą, kad vienoje sąskaitoje faktūroje nėra datos.

Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK 12, 179, 314 straipsnius, nes priėmė naujus atsakovo pateiktus įrodymus apie ginčijamų daiktų pagerinimo išlaidas ir jais rėmėsi, nors atsakovas nenurodė, kodėl jų negalėjo pateikti anksčiau. Kasatoriaus nuomone, tai pažeidžia šalių rungimosi principą.

Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje A. S. v. T. S. ir kt., byla Nr. 3K-3-898/2002, nes neįvertino, to, kad naujasis atsakovo akcininkas, įsigydamas atsakovo akcijas, nesidomėjo perkamomis akcijomis ir atsakovo turtu, kuriomis jos padengtos.

Lietuvos apeliacinis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje BAB „Metalų komercija“ v. UAB „Panerių terminalas“, Nr. 3K-3-144/2005, nes nesivadovavo taisykle, kad skolininko sudarytos ir kitos sutartys, kuriomis pažeidžiami kreditorių interesai, negali būti panaudotos prieš kreditorius. Kasatorius teigia, kad teismas neteisingai prieš jį ir jo kreditorius panaudojo atsakovo akcijų pardavimo sutartį.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.5 straipsnį, CPK 263 straipsnį ir nutartį grindė prielaidomis, bet ne patikrintomis aplinkybėmis, nes rėmėsi įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje, t. y. pirmiau kasatoriaus nurodytomis PVM sąskaitomis–faktūromis ir auditorės išvadomis.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinis skundas nepagrįstas, nes apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė CK 6.145 straipsnio 2 dalį. Atsakovas teigia, kad jis lėšas ginčijamiems pastatams pagerinti investavo, siekdamas plėtoti verslą, bet ne restitucijai apsunkinti. Atsakovo nuomone, pritaikius restituciją, jo akcininkas netektų 75 tūkst. Lt, kuriuos panaudojo pastatams pagerinti, ir 156 tūkst. Lt, kuriuos sumokėjo tam, kad būtų išregistruota hipoteka į ginčijamus daiktus. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog atsakovas ginčijamus pastatus nupirko už per mažą kainą. Ieškovas nepateikė įrodymų apie ginčijamo turto vertę, buvusią pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu. Atsakovas nurodo, kad ieškovas neteisingai teigia, jog ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi parduota daugiau kaip pusė neįkeistų daiktų. Atsakovo manymu, ieškovas neatsižvelgė į tai, kad buvo parduotas pagrindinis daiktas ir jo priklausiniai, kurių likimas priklauso nuo pagrindinio daikto likimo (CK 4.14 straipsnis). Atsakovo manymu, ieškovo bankroto administratorius elgiasi nesąžiningai, nes į teismą kreipėsi tik tada, kai buvo išregistruota hipoteka į ginčijamus pastatus ir statinius, be to, bankroto byloje daug ieškovo turto jau yra parduota.

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pagal 2004 m. rugsėjo 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį ieškovas pardavė atsakovui pastatus ir statinius Jonavoje, Ukmergės g. 23, kuriuos ieškovas naudojo gamybinėje veikloje, už 156 500 Lt. Ieškovui 2004 m. rugsėjo 15 d. iškelta bankroto byla. Sandorio sudarymo metu UAB,,Klevas“ vieninteliai akcininkai buvo E. G. J. ir B. L., kuris taip pat buvo UAB,,Baltasis skroblas“ vienintelis akcininkas. B. L. 2005 m. kovo 8 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi visas UAB „Baltasis skroblas“ akcijas pardavė UAB „Danmat“, registruotai Marijampolėje, atstovaujamai vienintelio bendrovės akcininko Danijos piliečio M. A. Nuo 2005 m. balandžio 1 d. UAB „Baltasis skroblas“ bendrovės vadovo pareigas eina M. A., kuris investavo 75 tūkst. Lt lėšų ginčijamam turtui pagerinti, apsaugoti ir prižiūrėti, perėmė atsakovo hipotekinius įsipareigojimus, atsiradusius dėl ginčijamo sandorio sudarymo, todėl 2006 m. vasario 1 d. išregistruota hipoteka.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde keliamas teisės normų, reglamentuojančių restitucijos netaikymo atvejus, aiškinimo ir taikymo klausimas (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Tai yra teisės klausimas, todėl teisėjų kolegija dėl jo pasisako.

Bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad UAB „Klevas“ visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu įgaliotos E. G. J. ir atsakovo 2004 m. rugsėjo 7 d. sudaryta nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja UAB „Klevas“ įstatuose nustatytiems veiklos tikslams ir kad pirkdamas nekilnojamuosius daiktus atsakovas veikė nesąžiningai, todėl nurodytą sutartį pripažino negaliojančia kaip prieštaraujančią UAB „Klevas“ teisnumui. Dėl šios Lietuvos apeliacinio teismo nutarties dalies kasacinio skundo nepateikta. Kasaciniame skunde ginčijama tik ta apskųstos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti restituciją. Dėl to teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą teismo nutartį teisės taikymo aspektu ir įvertina, ar Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai taikė CK 6.145 straipsnio 2 dalį (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nurodytoje teisės normoje nustatyta, kad teismas gali netaikyti restitucijos tik išimtiniais atvejais, jeigu dėl jos taikymo vienos šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

Kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje restituciją taikyti būtina, nes tai padarius neatsirastų CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatytų pasekmių. Teisėjų kolegija su šiuo kasatoriaus argumentu sutinka dėl tokių priežasčių.

Lietuvos apeliacinis teismas kasacine tvarka apskųstoje nutartyje nurodė, kad grąžinus nekilnojamuosius daiktus ieškovui atsakovas netektų nuosavo kapitalo materialiosios dalies, jo veikla nutrūktų, vienintelis atsakovo akcininkas prarastų verslo investicijas ir 75 tūkst. Lt, kurie panaudoti ginčijamam turtui pagerinti, apsaugoti ir prižiūrėti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog grąžinus ieškovui ginčijamus nekilnojamuosius daiktus UAB „Baltijos skroblas“ veikla nutrūktų, yra nepagrįstas jokiais bylos duomenimis, kurie patvirtintų nurodytą aplinkybę, ir padarytas vien vadovaujantis atsakovo paaiškinimais. Pastatų savininko pasikeitimas nėra priežastis nevykdyti veiklos ar ją nutraukti. Teisėjų kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė, jog atsakovas neturi galimybės išsinuomoti šių ir kitų patalpų, kuriose vykdytų savo veiklą. Nurodytos aplinkybės nagrinėjamoje byloje nesudaro pagrindo netaikyti restitucijos. Taip pat pažymėtina, kad atsakovo panaudotos lėšos daiktams pagerinti, saugoti ir prižiūrėti nėra pagrindas netaikyti restitucijos pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį, bet yra pagrindas reikalauti išlaidų atlyginimo vadovaujantis CK 4.97 straipsniu. Teisė pateikti tokį reikalavimą nustatyta CK 6.150 straipsnyje. Be to, kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovo patirtų išlaidų ginčijamiems daiktams pagerinti, apsaugoti ir prižiūrėti nepatvirtina byloje esančios PVM sąskaitos–faktūros, nes atsakovas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių jų apmokėjimą (pavyzdžiui, kasos dokumentų, banko sąskaitos išrašo ir pan.) (Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4, 9, 10 straipsniai).

Lietuvos apeliacinis teismas poziciją netaikyti restitucijos taip pat grindė tuo, kad atsakovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, grąžinus ieškovui visus hipoteka nesuvaržytus daiktus, nors ginčijama sutartimi ieškovas pardavė dalį hipoteka įkeistų daiktų. Teisėjų kolegija pirmiau nurodė, kad bylą nagrinėję teismai, ištyrę ir įvertinę visus byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog sudarydamas 2004 m. rugsėjo 7 d. ginčijamų nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį atsakovas buvo nesąžiningas. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžiuose pateiktų atsakovo ir AB „Šiaulių bankas“ atstovų pasisakymų matyti, kad parduodant ginčijamus pastatus UAB „Baltasis skroblas“ buvo siekiama tęsti UAB „Klevas“ vykdytą veiklą. Taip pat atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad UAB „Baltasis skroblas“ gavo kreditą, kurį panaudojo ginčijamiems pastatams pirkti (T. 1, b. l. 105–110, 129, 130). Iš bylos duomenų matyti, kad prieš pat UAB „Klevas“ bankroto bylos iškėlimą už pastatus gauti pinigai panaudoti UAB „Klevas“ dviejų kreditorių pagal sutartinius įsipareigojimus – B. L. ir AB „Šiaulių bankas“ – reikalavimams patenkinti, nors banko suteikto kredito grąžinimo terminas dar buvo nesuėjęs (T. 1, b. l. 166). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad faktinis to paties banko suteikto kredito perkėlimas ir nemokios bendrovės turto perleidimas jos vienintelio akcininko ir vadovo naujai įkurtai įmonei negali būti laikomas normalia verslo praktika, atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nes tokio pobūdžio sandoriais nesąžiningai pažeidžiami kitų nemokios bendrovės kreditorių interesai ir piktnaudžiaujama teise. Pagal visuotinai žinomą teisės principą iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtų pasekmių (ex injuria ius non oritur) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Č. v. E. M. ir kt., byla Nr. 3K-7-4/2007). Dėl to nesąžiningu pripažintam atsakovui negalima netaikyti restitucijos, remiantis tuo, kad jo padėtis nesąžiningai pablogės, nes dėl jo akcininko veiksmų buvo išregistruota grąžintinų daiktų hipoteka (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Be to, atsakovo ir jo akcininko civiliniai teisiniai santykiai, atsiradę dėl to, kad atsakovo akcininkas įvykdė atsakovo prievolę hipotekos kreditoriui, dėl ko išregistruota hipoteka, bei ieškovo ir atsakovo santykiai, susiję su restitucijos taikymu, yra nesusiję vieni su kitais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamų daiktų hipoteka išregistruota po bylos iškėlimo teisme. Iš šios aplinkybės matyti, kad atsakovas siekia apsunkinti restitucijos taikymą ir toliau elgiasi nesąžiningai. Dėl to, ginant nesąžiningo asmens interesus, būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai, nustatyti CK 1.5 straipsnyje.

Padariusi išvadą, kad nagrinėjamoje byloje restitucija turi būti taikoma, teisėjų kolegija konstatuoja, jog restitucija turi būti atliekama natūra, nes dėl pirmiau nurodytų priežasčių toks restitucijos būdas nesukels didelių nepatogumų šalims. Be to, restitucijos taikymas natūra nagrinėjamoje byloje atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus (CK 1.5 straipsnis).

Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CK 6.142 straipsnio 2 dalį, todėl priėmė neteisėtą nutartį. Pirmosios instancijos teismas sprendime taikė restituciją natūra, dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsniu,

nutaria:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 2 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 21 d. sprendimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Česlovas Jokūbauskas

Sigitas Gurevičius

Egidijus Laužikas