Dėl juridinio fakto nustatymo ir praleisto įstatyme nustatyto termino atnaujinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-299/2007

Procesinio sprendimo kategorijos:

114.11; 128.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 24 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. E. K. ir V. J. pareiškimą, dalyvaujant suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai, dėl juridinio fakto nustatymo ir praleisto įstatyme nustatyto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškimo esmė

Pareiškėjai R. E. K. ir V. J. 2005 m. liepos 17 d. kreipėsi į teismą ir pareiškimu bei patikslintu pareiškimu prašė: 1) atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises, pateikti; 2) nuosavybės teisėms atkurti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. J., gimęs 1904 metais, iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 15,27 ha žemės sklypą Kauno apskrityje, Pažaislio valsčiuje, Biruliškių kaime.

Pareiškėjai nurodė, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių – esminio suklydimo dėl žemės sklypo savininko, taip pat dėl savo senyvo amžiaus, sunkios sveikatos būklės bei žemėtvarkos skyriaus darbuotojų suklaidinimo nustatant žemės sklypo ribas. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad J. J., gimęs 1904 metais, yra jų tėvas. Pareiškėjų seneliai (tėvo tėvai) E. J. ir J. J. turėjo keturis vaikus: du sūnus J. (pareiškėjų tėvą, gimusį 1904 metais, ir dėdę, gimusį 1909 metais) bei dvi dukteris – P. ir J. Senelei E. J. asmeninės nuosavybės teisėmis priklausė 27,27 ha žemės sklypas Kauno apskrityje, Pažaislio valsčiuje, Biruliškių kaime (šiuo metu – Kauno rajonas, Karmėlavos seniūnija, Biruliškių kaimas). E. J. mirė 1930 metais. 1938 metų archyvinių dokumentų duomenimis, pareiškėjų senelei E. J. priklausantis žemės sklypas buvo pasidalytas taip: E. J. priklausė 3,95 ha žemės, pareiškėjų tėvui J. J. – 4,36 ha, jo seserims P. – 3,69 ha, J. sumokėta pinigais, o broliui J. (pareiškėjų dėdei) – 15,27 ha žemės. Po senelės E. J. mirties pareiškėjų tėvas paveldėjo jos valdytą 3,69 ha žemės sklypą. Taigi pareiškėjų tėvas nuosavybės teise iš viso valdė apie 8 ha žemės. 1939 metais, ketindamas išvykti į Lenkiją, pareiškėjų tėvo brolis J. J. pareiškėjų tėvui padovanojo savo žemę – 15,27 ha. Į Lenkiją jis išvyko 1940 metais. Žemės dovanojimo aktas buvo sudarytas pas notarą. Tėvo brolis mirė Lenkijoje. Po dovanojimo sutarties jokių kitų šios žemės (15,27 ha) perleidimo sandorių nebuvo sudaryta. Pareiškėjams nieko nėra žinoma apie tai, kad žemė būtų buvusi perleista už skolas R. G. Apie tai nieko neminėjo ir pareiškėjų motina, kuri mirė tik 2005 metais. Įvykus kolektyvizacijai, pareiškėjų tėvų šeima buvo iškelta gyventi į kitą kaimą, jų žemėje stovėję pastatai šiuo metu yra nugriauti. Pareiškėjų tėvas J. J. mirė 1980 m. rugpjūčio 12 d. Pareiškėjai yra vieninteliai pretendentai atkurti nuosavybės teises į jo valdytą 15,27 ha žemę. Nuosavybės teisės į kitus žemės sklypus (3,95, 3,69 ir 4,36 ha) yra atkurtos buvusių savininkų įpėdiniams, tarp jų ir pareiškėjams – į jų tėvo 4,36 ha žemės sklypą. Pareiškėjai prašymus dėl nuosavybės teisių į ginčijamą 15,72 ha žemę atkūrimo parašė taip, kaip jiems buvo nurodyta žemėtvarkos tarnyboje. Jiems nebuvo pranešta, kad trūksta duomenų nuosavybės teisėms atkurti. Dėl senyvo amžiaus ir blogos sveikatos būklės pareiškėjai negalėjo aktyviai dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese ir praleido įstatymų nustatytą terminą dokumentams, patvirtinantiems žemės savininko nuosavybės teises, pateikti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškimą patenkino: 1) nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. J., gimęs 1904 metais, iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 15,27 ha žemės sklypą, esantį Kauno apskrityje, Pažaislio valsčiuje, Biruliškių kaime; 2) atnaujino pareiškėjams R. E. K. ir V. J. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą prašymams bei dokumentams įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms pateikti. Iš pareiškėjų paaiškinimų, rašytinių įrodymų, liudytojų A. J. M., V. K. parodymų teismas nustatė, kad pareiškėjų tėvas J. J., gimęs 1904 metais, iki žemės nacionalizacijos valdė 15,27 ha žemės sklypą, esantį Kauno apskrityje, Pažaislio valsčiuje, Biruliškių kaime, nuosavybės teisę į šį žemės sklypą įgijęs dovanojimo sutartimi, kuria šį žemės sklypą jam padovanojo jo brolis J. J., gimęs 1909 metais. Teismas nurodė, kad juridinis žemės valdymo nuosavybės teise faktas nustatytinas, nes pareiškėjai kita tvarka negali gauti šį faktą patvirtinančių dokumentų. Juridinis faktas nustatytas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu. Iš byloje esančių įrodymų teismas taip pat nustatė, kad dėl nuosavybės teisių į J. J. valdytą 15,27 ha žemės sklypą, esantį Kauno apskrityje, Pažaislio valsčiuje, Biruliškių kaime, atkūrimo pareiškėjai 2001 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į Kauno rajono Karmėlavos apylinkės agrarinės reformos tarnybą. Pasiūlymas pareiškėjams pateikti papildomus dokumentus arba kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo buvo priimtas tik 2003 m. lapkričio 11 d., t. y. likus tik daugiau nei mėnesiui iki Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyto termino pabaigos. Pareiškėjai paaiškino, kad jie delsė pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į jų tėvo valdytą 15,27 ha žemę atkūrimo, nes ilgai klydo, manydami, jog nuosavybės teisėmis žemę valdė ne pareiškėjų tėvas, o jo brolis, kurio vardas buvo taip pat J. Pareiškėjų suklydimą dėl buvusio žemės savininko asmens teismas įvertino kaip esminį suklydimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra senyvo amžiaus, silpnos sveikatos asmenys, todėl jiems galėjo prireikti daugiau laiko papildomiems įrodymams apie buvusį 15,27 ha žemės sklypo savininką surinkti. Teismas konstatavo, kad nustatytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastis laikyti svarbiomis, dėl to praleistas terminas atnaujintinas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą, 2006 m. lapkričio 22 d. nutartimi skundą atmetė ir Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 24 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ir išvadomis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjų nurodytas termino praleidimo priežastis pirmosios instancijos teismas analizavo, vertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas. Teismo išvados padarytos laikantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimo pagrindų ir tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2006). Teisėjų kolegija nustatė, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo nuosavybės teise valdytą žemę pareiškėjai Kauno rajono Karmėlavos žemėtvarkos tarnybai pateikė 1999 m. balandžio 1 d. Šiame prašyme nebuvo nurodytas konkretus žemės sklypo plotas. Pareiškėjams buvo atkurtos nuosavybės teisės į tą jų tėvo valdytą žemės sklypą, dėl kurio nebuvo ginčo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad dokumentai archyvuose nevisiškai išlikę, abu pareiškėjai yra garbaus amžiaus, ligoti ir juos ilgą laiką klaidino tai, kad jų tėvas ir jo brolis turėjo tą patį vardą – J., padarė išvadą, jog prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo netinkamai nurodytas žemės savininkas neturėtų būti priežastis, kliudanti atkurti nuosavybės teises į ginčijamą žemę, nes tokiu būdu būtų pažeisti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai (CK 1.5 straipsnis). Teisėjų kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas rėmėsi vien tik liudytojų parodymais ir nevertino nors ir netiesioginių, bet rašytinių įrodymų. Aplinkybę, kad 1938 metais dalis pareiškėjų dėdės J. J. žemės – 10,27 ha – buvo parduota R. G., apeliantas grindė 1938 m. vasario 23 d. sutarties ištrauka, Kauno apskrities Pažaislio valsčiaus 1947 m. gruodžio 12 d. žinių santrauka apie ūkius, paimamus į valstybinį žemės fondą, kurioje nurodyta, kad iš H. R. paimta 10,27 ha, iš J. J. – 5 ha žemės, bei Lietuvos centrinio archyvo pažyma, kurioje nurodyta, kad Kauno apskrities žemės tvarkytojo 1942 m. gegužės 5 d. Žemės tvarkymo departamentui pateiktame Kauno apskrities ūkių, kurių savininkai repatrijavę į Vokietiją, sąraše įrašytas Pažaislio valsčiuje Biruliškių kaimo buvęs 10,27 ha ūkio savininkas G. R., skiltyse „Dabartinio valdytojo pavardė, vardas“ ir „Pastaba“ atitinkamai įrašyta: „B. A.“, „atkeltas iš Vokietijos“. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė 1938 m. vasario 23 d. sutarties ištraukos kopija, nes ji neturi jokios įrodomosios galios, kadangi yra nepatvirtinta, joje pateiktas ne visas tekstas, dalis teksto yra visiškai neįskaitoma, be to, neaišku, kokio dokumento dalies kopija tai yra, iš kur ji gauta, teismui nebuvo pateiktas dokumento originalas. Be to, Lietuvos centrinio archyvo pažymoje nurodyta, kad duomenų, jog J. J. 10,27 ha žemės pardavė R. G., archyve saugomuose fonduose nerasta. Teisėjų kolegija atmetė apelianto motyvus, kad liudytojai, kurių parodymais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, negalėjo žinoti žemės dovanojimo aplinkybių. Teisėjų kolegija nustatė, kad liudytojai A. J. M. 1939 metais buvo šešiolika metų, V. K. – devyneri, jie gerai prisimena to meto įvykius, išsamiai išdėstė žemės priklausomybės, valdymo bei įsigijimo aplinkybes, jų parodymuose prieštaravimų nėra. Suinteresuotas asmuo nepaneigė šių liudytojų parodymų. Teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojos V. J. B. parodymais, nes ji kalbėjo ne apie R. G., kuriam, suinteresuoto asmens teigimu, buvo perleista ginčijama žemė, o apie S. G. Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojų parodymus ir rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog pareiškėjų dėdė J. J. 1939 metais žemę padovanojo broliui, o ne už skolas 1938 m. vasario 23 d. perleido ją R. G. Be to, suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nurodė, kad negali pateikti rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad R. G. nuosavybės teise valdė 10,27 ha žemės sklypą Biruliškių kaime ir ši sklypo dalis yra J. J., gimusio 1909 metais, nuosavybės teise valdyto žemės sklypo dalis. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad kiti pretendentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. J., gimusio 1909 metais, turėtą 15,27 ha žemę Biruliškių kaime nesikreipė, taip pat nėra pretendentų atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko R. G. 10,27 ha žemės, t. y. žemės sklypas yra laisvas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 24 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismų padarytos išvados, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės (liga, senyvas amžius) yra pagrindas atnaujinti praleistą Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytą terminą, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai dėl termino atnaujinimo pagrindų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2005).

2. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai laiku nepadavė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų dėl to, jog jie ilgą laiką klydo, manydami, kad nuosavybės teisėmis žemę valdė ne jų tėvas, o tėvo brolis. Teismai tokį suklydimą vertino kaip esminį, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai negalėjo ir negali klysti dėl buvusio žemės savininko. Iš Kauno rajono Biruliškių kaimo savininkų turėtos žemės nuosavybės teisei atkurti ribų nustatymo plano, kuris buvo rengiamas 1998 metais remiantis liudytojų ir pačių pareiškėjų parodymais, matyti, kad 4,36 ha žemės valdė pareiškėjų tėvas, o 15,27 ha – pareiškėjų dėdė (tėvo brolis). Teismo posėdyje pareiškėjai nurodė, kad jų tėvas, kuris jau yra miręs, jiems sakė, jog 15,27 ha žemės jam padovanojęs brolis. Taigi neaišku, kodėl 1998 metais braižant ribų nustatymo planą ar pateikiant prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjų tėvo iki nacionalizacijos turėtą žemę pareiškėjai sutiko su tuo, kad 15,27 ha žemės valdė jų dėdė, ir neprisiminė jų tėvo nurodytos aplinkybės, kad 15,27 ha žemės pareiškėjų dėdė padovanojo jų tėvui.

3. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-862/2002). Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, išskyrus liudytojų parodymus, kad 15,27 ha žemės sklypą valdė pareiškėjų tėvas, o ne tėvo brolis. Teismai padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog pareiškėjų tėvas iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 15,27 ha žemės sklypą Biruliškių kaime. Tokia išvada padaryta neįvertinus byloje esančių netiesioginių įrodymų, kad pareiškėjų tėvas negalėjo gauti dovanų iš savo brolio 15,27 ha žemės sklypo, nes sklypas šiam nebepriklausė nuosavybės teise, o buvo parduotas kitam asmeniui. Pareiškėjų dėdės 15,27 ha žemės valdymo faktas patvirtintas archyviniais dokumentais. Iš dokumento, kurio originalo nepavyko gauti, nepatvirtintos kopijos matyti, kad pareiškėjų dėdė J. J. 1938 metais 10,27 ha žemės pardavė R. G. Tai patvirtina ir kiti netiesioginiai įrodymai. Liudytojų parodymai, kad R. G. Biruliškių kaime negyveno, prieštarauja archyviniams dokumentams. Teismai, vertindami liudytojų parodymus, turėjo į tai atsižvelgti. Be to, teismai, vertindami įrodymus, turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota taisykle, kad įrodinėjimo ypatumą bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo lemia netiesioginių įrodymų naudojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005).

4. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi liudytojų parodymais, nepagrįstai konstatavęs, kad suinteresuotas asmuo jų pateiktų duomenų nepaneigė. Teismas neatsižvelgė į tai, kad suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija negali surasti ir pakviesti į bylą liudytojų, kurie paneigtų pareiškėjų kviestų liudytojų nurodytas aplinkybes. Bylų dėl juridinio fakto nustatymo specifika lemia tai, kad pareiškėjų galimybė kviesti asmenis liudyti yra daug didesnė negu valstybės institucijų, dalyvaujančių tokiose bylose suinteresuotais asmenimis. Kauno apskrities viršininko administracijos iniciatyva byloje buvo apklausta viena liudytoja, kuri paneigė pareiškėjų liudytojų parodymus, tačiau teismas į jos parodymus neatsižvelgė.

5. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad nuosavybę patvirtinančių dokumentų jie ieškojo, tačiau negalėjo gauti. Dėl to teismų sprendimas ir nutartis prieštarauja CPK 444 ir 445 straipsniams bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 1.2 punktui.

6. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Kauno apskrities viršininko administracija teismo posėdžio metu negalėjo pateikti rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog R. G. nuosavybės teise valdė 10,27 ha žemės, kuri yra pareiškėjų dėdės J. J. 15,27 ha žemės dalis. Toks argumentas yra nepagrįstas, nes nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai tokių įrodymų nereikalavo, nors pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį privalėjo imtis visų būtinų priemonių bylos aplinkybėms išsiaiškinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjai R. E. K. ir V. J. prašo kasacinį skundą atmesti ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Pareiškėjai nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, yra nepagrįsti, nes teismai pagrįstai atsižvelgė į pareiškėjų amžių, sveikatos būklę, taip pat į tai, kad jie prašymą atkurti nuosavybės teises į 15,27 ha žemės padavė laiku – 2001 m. gruodžio 29 d., tačiau dokumentus nagrinėti įgaliota institucija tik 2003 m. lapkričio 11 d. nurodė, kad dokumentų nepakanka. Be to, teismai atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjų tėvas ir jo brolis turėjo tokį pat vardą – J. – ir ši aplinkybė klaidino pareiškėjus aiškinantis, kas buvo ginčijamos 15,27 ha žemės savininkas.

2. Kasatoriaus teiginiai, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėjų tėvas nuosavybės teise valdė 15,27 ha žemės sklypą, ir kad teismo sprendimas prieštarauja CPK 444, 445 straipsniams bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 1.2 punktui, atmestini. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjų prašomas nustatyti faktas sukels jiems teisinių pasekmių (bus pagrindas atkurti nuosavybės teises), taigi CPK 444 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Archyvo pažymose yra nurodyta, kad dokumentai archyvuose nevisiškai išlikę, pareiškėjai kitokia tvarka negali gauti reikiamų dokumentų, todėl jie teisėtai pasinaudojo įstatymo suteikta teise kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

3. Kasatorius nepagrįstai remiasi 1998 metų ribų nustatymo plano sudarymo aplinkybėmis, nes jį braižė žemėtvarkos darbuotojai, kuriems buvo svarbu nustatyti žemės sklypų plotus ir jų padėtį, bet ne tų sklypų savininkus (taip tuo metu buvo paaiškinta pareiškėjams).

4. Neišlikus rašytinių įrodymų, kad pareiškėjų tėvas J. J. iš savo brolio 1939 metais įgijo 15,27 ha žemės sklypą, teismai pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, taip pat vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluota įrodymų vertinimo remiantis tikimybių pusiausvyros principu taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004; 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2005).

5. Dokumento nepatvirtinta kopija, kuria remiasi kasatorius, neatitinka CPK 114 straipsnio 1 dalyje nurodytų rašytiniams įrodymams keliamų reikalavimų, todėl teismai pagrįstai šio dokumento nepripažino tinkamu įrodymu.

6. Kasatoriaus teiginiai, kad ginčijamas žemės sklypas priklausė kitiems asmenims, atmestini. Šių teiginių nepatvirtina archyviniai dokumentai, liudytojų parodymai šiuos faktus taip pat paneigia. Vienintelė liudytoja V. J. B. nurodė, kad dalis žemės sklypo buvo perleista, bet ji žemės įgijėją įvardijo ne kaip R. G., o kaip S. G.

7. Kasatoriaus argumentas, kad jis neturi tokių galimybių kaip pareiškėjai surasti ir pakviesti į bylą liudytojus, atmestinas. Šalys pagal įstatymus yra vienodai įpareigotos įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), šalių procesinės teisės yra lygios (CPK 42 straipsnis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Pareiškėjų tėvo J. J., gimusio 1904 ir mirusio 1980 metais, įpėdiniams (pareiškėjams) yra atkurtos nuosavybės teisės į J. J. nuosavybės teise iki 1940 metų valdytus 3,95 ir 4,36 ha žemės sklypus, esančius Kauno rajone, Karmėlavos seniūnijoje, Biruliškių kaime (tuo metu – Kauno apskritis, Pažaislio valsčius, Biruliškių kaimas). Pareiškėjų tėvui J. J. iki žemės nacionalizacijos toje pačioje vietovėje nuosavybės teise priklausė taip pat 15,27 ha žemės sklypas, kurį jis pagal dovanojimo sutartį 1939 metais įgijo iš savo brolio J. J., 1940 metais išvykusio gyventi į Lenkiją. Pareiškėjai yra vieninteliai pretendentai atkurti nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį turtą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio teismo teisėjų kolegija šioje byloje analizuoja tokius kasaciniame skunde keliamus teisės klausimus: dėl CPK normų, nustatančių sąlygas bylai dėl juridinio fakto nustatymo inicijuoti, įrodinėjimo taisykles, teismo vaidmenį ypatingosios teisenos bylose, bei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių normų, nustatančių dokumentų, reikalingų nuosavybės teisėms atkurti, pateikimo terminus ir jų atnaujinimą, taikymo.

1. Pagal CPK 444 ir 445 straipsnių nuostatas teismas gali nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus tik esant tokioms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas yra juridinis, t. y. nuo jo priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių prašomą nustatyti faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba negalima atkurti prarastų dokumentų. Kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštarauja CPK 444 ir 445 straipsnių reikalavimams, atmestinas, nes, pirma, prašomas nustatyti žemės valdymo nuosavybės teise faktas sukeltų pareiškėjams teisiškai reikšmingų pasekmių – teisę atkurti nuosavybės teises, antra, bylos nagrinėjimo metu buvo pateikti užklausimai Lietuvos centriniam valstybės archyvui bei Kauno apskrities archyvui dėl išlikusių dokumentų, tačiau buvo gauta informacija, kad archyviniai dokumentai nevisiškai išlikę, ir, trečia, būtinybę pareiškėjams kreiptis į teismą patvirtina Kauno rajono komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 2003 m. lapkričio 11 d. pasiūlymas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjų pateiktų dokumentų nuosavybės teisėms atkurti nepakanka, ir pasiūlyta kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Taigi egzistuoja visos įstatyme nurodytos sąlygos kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo.

2. Kasatorius nurodo, kad teismai šioje byloje netinkamai taikė įrodinėjimo taisykles. Šis kasacinio skundo argumentas pripažintinas pagrįstu.

Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo teismas įrodinėjimo procese turi būti aktyvus ir imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis). Teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus bei spręsdamas įrodymų pakankamumo klausimą, turi atsižvelgti į tai, kad tokiose bylose įrodinėjimas turi tam tikrų ypatumų, kuriuos lemia tai, jog paprastai yra naudojami netiesioginiai įrodymai (esant tiesioginių rašytinių įrodymų, patvirtinančių konkretų faktą, asmenims, tikėtina, nereikėtų kreiptis į teismą dėl to fakto nustatymo). Tirdamas įrodymus, teismas privalo patikrinti kiekvieno įrodymo sąsajumą, leistinumą, įrodomąją reikšmę, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, be to, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali daryti išvadas apie tai, nustatytas tam tikras faktas ar ne, tik įrodymų tyrimo ir vertinimo procese įsitikinęs, kad byloje esančių įrodymų pakanka tam tikram faktui patvirtinti ar atmesti (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas ir jo pagrindu padarytos išvados turi būti išdėstyti teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis).

Pareiškėjai prašė nustatyti jų tėvo J. J., gimusio 1904 metais, 15,72 ha žemės sklypo valdymo nuosavybės teise faktą, nuosavybės teisės atsiradimo pagrindu nurodydami 1938 metų dovanojimo sandorį, pagal kurį pareiškėjų tėvo brolis J. J., gimęs 1909 metais, padovanojo šį žemės sklypą pareiškėjų tėvui. Šiam faktui patvirtinti pareiškėjai rašytinių įrodymų nepateikė. Žemės valdymo nuosavybės teise faktas byloje buvo grindžiamas pareiškėjų paaiškinimais ir dviejų liudytojų parodymais. Pareiškėjų kviesti liudytojai A. J. M. ir V. K., nors tuo metu ir buvo nepilnamečiai, parodė, kad jie gerai žino 15,72 ha žemės sklypo dovanojimo aplinkybes, tačiau neprisiminė nei R. G., nei A. B. (R. G., suinteresuoto asmens teigimu, J. J. pardavė didesniąją žemės sklypo dalį, kurią vėliau valdė A. B.), tačiau aplinkybes, susijusias su šių asmenų žemės valdymu Biruliškių kaime, patvirtina archyviniai duomenys bei liudytoja V. J. B. Apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų visumos nevertino ir nutarties motyvuojamojoje dalyje, pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nenurodė argumentų, dėl kurių atmetė pareiškėjų prašymą paneigiančius įrodymus. Įrodymus teismas turėjo ištirti ir įvertinti kiekvieną atskirai ir jų visetą, nesuteikdamas nė vienam iš jų prioriteto (išskyrus įstatymuose, pvz., CPK 197 straipsnio 2 dalyje, nustatytas išimtis), atsižvelgdamas į gautų duomenų nuoseklumą, įrodymų ryšį su įrodinėjimo dalyku, santykį su kitais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, be dviejų liudytojų parodymų ir pareiškėjų paaiškinimų, kitų įrodymų, kuriais remiantis padarytos teismų išvados, iš esmės nenurodyta. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje klaidingai nurodyta, kad suinteresuotas asmuo šių liudytojų parodymų nepaneigė bei nepateikė įrodymų, kurie keltų pagrįstų abejonių dėl šių liudytojų nurodytų aplinkybių egzistavimo. Suinteresuotas asmuo, nuosekliai nesutikdamas su pareiškimu, taip išreiškė ir savo poziciją dėl pareiškėjų kviestų liudytojų parodymų. Teismas visiškai neanalizavo archyvinių duomenų, susijusių su R. G. (dokumentuose įvardytas skirtingai) 10,27 ha žemės sklypo Biruliškių kaime valdymu nuosavybės teise, A. B. to paties žemės sklypo valdymu, taip pat duomenų apie žemės paėmimą į valstybinį fondą, pagal kuriuos iš R. G. buvo paimta 10,27 ha, o iš J. J. – 5 ha žemės. Be to, nebuvo įvertintas nurodytų archyvinių dokumentų duomenų santykis su liudytojos V. J. B. parodymais, nepasisakyta dėl jų įvertinimo ne tik pavieniui, bet ir byloje esančių įrodymų viseto kontekste (CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Konstatavus įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų netinkamą taikymą, apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta pagrįsta.

3. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse piliečiams nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybės teises bei dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku, pateikti. Pagal Įstatymo 10 straipsnio 1 dalį prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o dokumentai, patvirtinantys tokių prašymų pagrįstumą, – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nurodyti terminai nėra naikinamieji, įstatymo nuostatos leidžia teismui, pripažinus termino praleidimo priežastis svarbiomis, praleistus terminus atnaujinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs dėl įstatymų nustatytų terminų atnaujinimo pagrindų: termino praleidimo priežasčių svarbumą kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti teismas, atsižvelgdamas į įstatyme nustatyto termino tikslus, konkrečias faktines bylos aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir į kitas reikšmingas aplinkybes (terminą praleidusio asmens individualias savybes ir pan.), nustatydamas termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, trukmę ir įvertindamas, ar aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus, egzistavo termino eigos metu, ar jos priklausė nuo asmens valios, taip pat ar po to, kai nurodytos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos G. E. pareiškimą; bylos Nr. 3K-3-405/2005; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjų I. M. ir kt. pareiškimą; bylos Nr. 3K-3-510/2006 ir kt.). Asmens, prašančio atnaujinti įstatyme nustatytą terminą, amžius ar sunki sveikatos būklė nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šios aplinkybės turi būti įvertintos kartu su kitomis reikšmingomis terminui atnaujinti aplinkybėmis. Byloje esantys duomenys apie pareiškėjo V. J. sveikatos būklę yra neišsamūs ir nekonkretūs, o pareiškėjos E. R. K. pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų yra išduotas dar 2001 m. rugsėjo 4 d., be to, nepatvirtina sunkios sveikatos būklės, dėl kurios pareiškėja negalėtų laiku atlikti įstatyme nustatytų veiksmų. Iš bylos duomenų matyti, kad pasiūlymas pareiškėjams kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo išsiųstas 2003 m. lapkričio 12 d., tuo tarpu į teismą pareiškėjai kreipėsi tik 2005 m. liepos 17 d. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai vienerius metus ir aštuonis mėnesius delsė paduoti teismui pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleido Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą. Teismo nutartyje tik abstrakčiai konstatuota, kad termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tačiau nenurodyta, kokias aplinkybes teismas nustatė ir pripažino svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, kiek laiko jos truko ir kokią įtaką turėjo termino praleidimui, dėl to teismo nutarties dalys dėl termino atnaujinimo yra neargumentuotos.

4. Konstatuoti proceso ir materialinės teisės normų pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų byla nebuvo tinkamai išnagrinėta (nenustatytos visos reikšmingos aplinkybės, neatliktas ir nepateiktas išsamus įrodymų vertinimas). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Janina Januškienė

Egidijus Laužikas