Civilinė byla Nr. 3K-3-375/2006
Procesinio sprendimo kategorija 30.5
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Broniaus Pupkovo (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. sprendimo peržiūrėjo civilinėje byloje pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovams O. G. K. ir B. K. dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, pastatų pripažinimo ieškovės nuosavybe.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. D. prašė išreikalauti 0,29 ha žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini) 9,6 ha žemės sklype, iš atsakovų svetimo neteisėto valdymo ir pripažinti jai nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir kitus objektus, esančius (duomenys neskelbtini) 9,6 ha žemės sklype.
Ieškovė nurodė, kad varžytynėse nusipirko įkeistą žemės sklypą, tačiau vėliau išaiškėjo, kad ant šio žemės sklypo pastatyti atsakovams priklausantys statiniai. Ieškovė teigė, kad statiniai, esantys ant varžytynėse nusipirkto žemės sklypo nebuvo nurodyti nei įkeitimo sutartyje, nei varžytynių akte, todėl ieškovei, kaip žemės sklypo pirkėjai, perėjo į juos nuosavybės teisės. Ieškovės teigimu, atsakovai, neteisėtai valdydami dalį ieškovei priklausančio turto, t. y. 0,29 ha žemės ploto, trukdo juo naudotis.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2005 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino.
Teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre pastatai neįregistruoti, pastatyti savavališkai. Kadangi apie jų buvimą nebuvo nurodyta nei įkeitimo sutartyje, nei turto arešto aktuose, tai pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį sutartyje neaptartų žemės sklype esančių pastatų, statinių ar kitokių objektų nuosavybės teisės pereina žemės sklypo pirkėjui. Teismas atmetė atsakovės teiginį, kad po jos statiniais esančiai žemei nustatytas servitutas, kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 26 d. sprendimu Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą panaikino. Ieškinį atmetė.
Kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti naujojo CK normų, nes, vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsniu, CK 4.40 straipsnio 1 dalimi, iki Civilinio kodekso įsigaliojimo dienos ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi jo žemės priklausiniais, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Ši teisės norma taikoma tik įgyjant nuosavybės teisę į žemės sklypą, įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui, tuo tarpu varžytynių aktas, kurio pagrindu ieškovė įgijo nuosavybės teisę į žemę, patvirtintas 2000 m. liepos 12 d., t. y. iki Civilinio kodekso įsigaliojimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė A. D. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą. Kasacinį skundą ji grindžia šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 4.40 straipsnio 1 dalį. Bylos dokumentų nustatyta, kad ieškovė 2000 m. liepos 10 d. varžytynėse nusipirko įkeistą žemės sklypą, kuris kartu su savavaliniais statiniais anksčiau nuosavybės teise priklausė atsakovams. Taigi statiniai buvo pastatyti ne ant kito savininko žemės, kaip reglamentuojama CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje. Dėl šių priežasčių kasatorė teigia, kad kolegija nepagrįstai taikė CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalį. CK 4.40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ir sutarties nenustatyta kitaip. Šią materialinės teisės normą teismas turėjo taikyti.
2. Apeliacinės instancijos teismas netaikė CK 6.395 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad, parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius perėjo žemės sklypo pirkėjui.
Teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 13 d. nutarčiai (civilinė byla Nr. 3K-3-701/2002), priimtoje tarp tų pačių šalių (ieškovė - A. G. K., atsakovai – A. D. ir kt. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu). Joje Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad žemės pirkimui-pardavimui taikomos ir CK Šeštosios knygos aštuntojo skirsnio normos, reglamentuojančios nekilnojamojo daikto pirkimą-pardavimą (CK 6.392 straipsnio 1 dalis). Nutartyje konstatuota, kad tiek žemės sklypo įkeitimo sutartyje, tiek turto arešto aktuose, tiek ir varžytynių akte nebuvo aptarta, kad į turto masę neįeina žemės sklype esantys pastatai ir statiniai. Dėl to pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį laikoma, kad jeigu sutartyje nėra aptartas žemės sklype esančių pastatų, statinių ar kitokių objektų nuosavybės teisės perėjimas, tai laikoma, kad nuosavybės teisė į juos perėjo sklypo pirkėjui.
3. CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai. Vienas jų – kai sprendimas yra be motyvų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas jos pareikštą ieškinį atmetė be jokių motyvų, nenurodydamas nei faktinių bylos aplinkybių, nei materialinių teisės normų, kuriomis vadovavosi, atmesdamas ieškinį.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai O. G. K. ir B. K. prašo jį atmesti. Atsakovai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, įvertino rašytinius įrodymus, kuriais buvo grindžiami šalių reikalavimai, tinkamai taikė teisės normas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės
2000 m. liepos 10 d., turto pardavimo iš varžytynių metu, ieškovė nupirko atsakovei O. G. K. priklausantį 12,45 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ant kurio yra pastatyti ūkio pastatai. Duomenų, kad šiame žemės sklype stovėtų pastatai, varžytynių akte nėra. Teismai nustatė, kad 1991 m. ant žemės sklypo atsakovė O. G. K. pastatė ūkio pastatą, tačiau Nekilnojamojo turto registre, įregistruojant žemės sklypą, nėra duomenų apie žemės sklype esančius statinius. Ieškovės teigimu, pagal CK 4.40 straipsnio 1 dalį ant jos nupirktos žemės pastatyti statiniai turi būti pripažinti jos nuosavybe.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnį pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra šie: materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui; jeigu teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos; jeigu ši praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda.
Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepagrįstai taikė Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai netaikė CK 4.40 straipsnio 1 dalies, dėl to priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Su kasacinio skundo argumentais kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka.
CK 4.40 straipsnyje reglamentuojamas žemės sklypo savininko teisių turinys. Pagal šio straipsnio 1 dalį žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Kasatorė teigia, kad ginčo atveju ši įstatymo norma turi būti taikoma, taigi ginčo pastatai turi būti pripažįstami ieškovės (kasatorės) nuosavybe, nes ji varžytynėse įsigijo žemės sklypą, ant kurio jie yra pastatyti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 4.40 straipsnį reikia taikyti atsižvelgiant į Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 31 straipsnyje nustatyta, kokiais atvejais CK 4.40 straipsnio 1 dalis taikoma. Minėtoje normoje nustatyta, kad iki Civilinio kodekso įsigaliojimo dienos ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi jo žemės priklausiniais, jeigu galioję įstatymai ar sutartis nenustatė ko kita. Nagrinėjamu atveju varžytynių aktas yra patvirtintas 2000 m. liepos 10 d., t. y. iki Civilinio kodekso (2001 m. liepos 1 d.) įsigaliojimo, todėl akivaizdu, kad kasatorės nurodyta CK 4.40 straipsnio 1 dalies norma ginčo teisiniams santykiams netaikytina. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalis taikoma tik asmeniui įgyjant nuosavybės teisę į žemės sklypą, įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui.
Kadangi 1964 m. Civiliniame kodekse nebuvo įstatymo normos, kurioje būtų nustatyta, kad kartu su žemės sklypu nuosavybėn pereina ir ant jo esantys pastatai, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės (kasatorės) reikalavimai pripažinti ginčo pastatus jos nuosavybe yra atmestini kaip nepagrįsti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės minimos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-701/2002, argumentai nagrinėjamoje civilinėje byloje netaikytini, nes, nors ginčas vyko tarp tų pačių šalių, jo dalykas buvo klausimas dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Nurodytoje byloje nei žemesniųjų instancijų teismai, nei kasacinis teismas nesprendė ir nesiaiškino klausimų, kurie yra aktualūs ir nagrinėjami šioje konkrečioje byloje, t. y. klausimų dėl ginčo pastatų teisinio režimo ieškovės (kasatorės) atžvilgiu.
Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Pranas Žeimys
Virgilijus Grabinskas
Bronius Pupkovas
