Dėl už jį sumokėtų sumų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-203/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-08536-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 73.2.6.1

(S)

2013 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UADB „PZU Lietuva” kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Deisas“ dėl už jį sumokėtų sumų priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje yra kilęs dėl draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisės reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 3857,26 Lt žalos atlyginimo, 41,33 Lt palūkanų, 6 procentus procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2010 m. liepos 2 d. eismo įvykio metu automobilis susidūrė ir apgadino kitą automobilį. Eismo įvykio kaltininkas – pirmojo automobilio vairuotojas. Šio automobilio valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovo, todėl 3857,26 Lt nuostolius, susijusius su antrosios transporto priemonės sugadinimu eismo įvykio metu, jis visiškai atlygino. Kadangi atsakovas nebuvo sumokėjęs draudimo įmokų pagal sutartį dėl transporto priemonės draudimo, tai ieškovas turi regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į draudėją – atsakovą UAB „Deisas“. Ieškovas prašė ieškinį nagrinėti dokumentinio proceso tvarka. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. birželio 3 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino.

Atsakovas pateiktu prieštaravimu prašė panaikinti preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti, nurodydamas, jog ieškovo reikalavimai negali būti tenkinami, nes atsakovas įmokas, nors ir pavėluotai, sumokėjo.

Byloje nustatyta, kad šalių 2010 m. sausio 5 d. buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta automobilio civilinė atsakomybė. Pagal sutartį draudimo įmoka – 3500 Lt turėjo būti sumokėta 2010 m. sausio 16 d. Sutarties 1.2.1 punkte nustatyta, kad sutartis įsigalioja 2010 m. sausio 16 d, o sutarties 5.2 punkte – kad draudimo sutartis įsigalioja draudėjui sumokėjus draudimo įmoką.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu atsakovo prieštaravimą patenkino. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNzkyLTI3NS8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-792-275/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-792-275/2010">2A-792-275/2010</a>, pasisakė, jog Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalies nuostata, kad, draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau ją sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmoką priėmus, draudikas neturi teisės susigrąžinti iš draudėjo draudiko išmokėtas sumas dėl padarytos žalos. Byloje nustatytos aplinkybės yra analogiškos nagrinėjamam ginčui. Dėl to į pirmiau nurodytą teismo nutartį atsižvelgtina nagrinėjant šią bylą. Atsakovas po preliminaraus sprendimo priėmimo pateikė teismui įrodymus, kad įmokos pagal reikalavimo atveju esančią draudimo sutartį buvo sumokėtos, nors ir pavėluotai, sumokėjimo aplinkybės ieškovas neginčijo, įmokas jis priėmė, nekėlė klausimo dėl draudimo sutarties nutraukimo dėl galimo esminio jos pažeidimo jų nesumokėjus, pretenzijų dėl nesumokėjimo taip pat nereiškė, pasirašė 2010 m. spalio 18 d. sutartį–suderinimo aktą, kuriuo iš esmės buvo nustatyta nauja įmokų mokėjimo tvarka. Dėl to teismas, remdamasis jau sukurtu precedentu, padarė išvadą, jog atsakovui neatsiranda pareigos regreso tvarka kompensuoti ieškovui žalą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą pagal UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą 2012 m. liepos 25 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas nurodė, kad šalys sutarties įsigaliojimą siejo su įmokos sumokėjimo data. Kadangi sutartyje nebuvo nurodyta, jog ji įsigalioja ir nesumokėjus nustatytu terminu draudimo įmokos, nebuvo nustatyta kitos įmokų mokėjimo tvarkos, tai, teismo teigimu, byloje turi būti padaryta išvada, ar galiojo draudimo sutartis eismo įvykio metu. Ieškovas, išmokėdamas draudimo išmoką, iš esmės patvirtino, jog sutartis galiojo, nors atsakovas, ieškovo teigimu, nebuvo sumokėjęs automobilio draudimo įmokų iki eismo įvykio, įvykusio Prancūzijoje 2010 m. liepos 2 d. Ieškovas nenurodė, kuo remdamasis jis vykdė šią sutartį, išmokėdamas 2011 m. kovo 16 d. draudimo išmoką, todėl teismas turi pagal pateiktus įrodymus byloje padaryti išvadą, ar pagrįstai ieškovas išmokėjo draudimo išmoką. Ieškovui nepateikus draudimo sutarties įsigaliojimo nuo 2010 m. sausio 16 d. įrodymų, draudimo sutarties galiojimą ar negaliojimą turi nulemti draudiko veiksmai po sutarties sudarymo. Tuo atveju, jei sutartis nebuvo įsigaliojusi, atsakovui negali atsirasti atsakomybė, numatyta TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą. Teisė draudikui reikalauti iš draudėjo susigrąžinti išmokėtą išmoką gali atsirasti tik pagal galiojančią eismo įvykio metu draudimo sutartį.

Atsakovas prieštaravime dėl preliminaraus sprendimo buvo nurodęs aplinkybę, kad 2010 m. spalio 18 d. suderinimo aktu ieškovas sutiko, jog įmokas atsakovas sumokės pavėluotai, ieškovas žinojo apie pavėluotas įmokas jau eismo įvykio metu ir sutiko, kad jos būtų mokamos pavėluotai. Tai, kad ieškovas pasirašė 2010 m. spalio 18 d. sutartį, kuria sutiko, kad draudimo įmokų mokėjimai, tarp jų – ir pagal draudimo sutartį Nr. 7418596, būtų nustatyti kitokie nei sutartyse, t. y. sutiko išdėstyti mokėjimo sumų terminus. Teismas nurodė, kad susitarimas priimti įmoką už draudimo sutartį, kurios galiojimo terminas galbūt jau buvo pasibaigęs, vertintinas kaip įmokos mokėjimo termino, nustatyto sutartyje (2010 m. sausio 16 d.), perkėlimas vėlesniam terminui. Atsakovas buvo nesumokėjęs 142719,62 Lt, ši suma buvo išdėstyta mokėjimų neišskiriant, pagal kurią sutartį, kokią dieną nustatoma kita įmokos mokėjimo diena. Taigi, pasibaigus draudimo sutarties galiojimui, draudikui sutikus priimti įmoką pagal sutartį, kuria remiantis išduotas polisas, ir po to sumokėjus draudimo išmoką dėl įvykusio eismo įvykio, taip draudikas pripažįsta, jog pakeitė draudimo sutartyje nustatytą įmokos sumokėjimo terminą. Teismo teigimu, negali būti pripažinta, kad atsakovas šios įmokos nesumokėjo sutartu laiku, t. y. praleido draudimo įmokos sumokėjimo terminą, jei ieškovas savo veiksmais ar neveikimu patvirtina, kad draudimo apsauga galioja ir be įmokos sumokėjimo nustatytu laiku. Teismo nuomone, ieškovas, sutikęs su įmokos mokėjimo termino pakeitimu, nepagrįstai teigia, kad draudimo sutartyje nustatytą įmokos sumokėjimo terminą atsakovas pažeidė, bei nurodo, kad atsakovas visiškai nėra atsiskaitęs pagal suderinimo aktą, nes nėra sumokėjęs visų įmokų. Pripažintina, kad vėlesnis sutarties šalies patvirtinimas kitokio sutarties įvykdymo termino, nei nurodyta sutartyje, pašalina terminą pažeidusios šalies atsakomybę pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį. Tai, kad draudimo sutartyje buvo nurodyta, jog ji įsigalioja draudėjui sumokėjus draudimo įmoką, tačiau draudikas pripažįsta jos galiojimą (šiuo atveju toks pripažinimas buvo išreikštas ne tik draudimo apsaugos nestabdymu, bet ir draudimo išmokos mokėjimu), draudėjas pagrįstai naudojasi draudiko teikiama draudimo apsauga be įmokos įmokėjimo. Tai, kad draudikas nesinaudoja teisėmis, jam suteiktomis prieš nevykdantį pareigos draudėją, reiškia, jog jis toleruoja pažeidimą ir suponuoja draudėjui nuomonę, jog draudikas nelaiko sutarties pažeidimu tos aplinkybės, kad draudėjas nesumoka draudimo įmokos, nes jis nereikalauja priminimais mokėti, nenutraukia sutarties. Sutarties, sudarytos šalių šioje byloje, 5.6 punkte nustatyta, kad sutartis gali būti nutraukta, jei sutarties šalis nevykdo ar netinkamai vykdo nustatytas pareigas. Tai, kad ieškovas nesinaudojo šia teise, nesiėmė kitų priemonių prieš pareigos nevykdantį draudėją, reiškia, kad jis neteko teisės tuo pagrindu, jog draudėjas nesumokėjo įmokos, reikalauti žalos atlyginimo regreso tvarka, o jam lieka teisė išsireikalauti draudimo įmoką pagal buvusius ir neįvykdytus draudėjo įsipareigojimus draudikui už laikotarpį, kai jis faktiškai teikė draudimo apsaugą draudėjo turtui.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 25 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatorius nurodo, kad kaip svertą užtikrinti, kad draudėjai, turėdami draudimo apsaugą nuo sutarties sudarymo momento, vykdytų jiems kylančią pareigą apmokėti už draudimo apsaugą sutartyje nustatytu laiku, įstatymų leidėjas įtvirtina TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje teisę draudikui reikalauti sumokėti nukentėjusiajam išmokėtas draudimo išmokos sumas tuo atveju, kai draudėjas laiku nesumoka draudimo įmokos ir per tą laiką įvyksta draudžiamasis įvykis. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą teisės normą, nurodydamas, kad draudikas nepagrįstai teikė draudimo apsaugą, t. y. neįsigaliojus draudimo sutarčiai, sumokėjo žalos atlyginimą. Draudikas negali atsisakyti draudimo sutarties su draudėju ir privalo išmokėti nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką net tuomet, kai draudėjas, sudaręs draudimo sutartį, nesumoka draudimo įmokų. Be to, draudikas negalėjo atsisakyti priimti kad ir pavėluotai sumokėtos draudimo įmokos.

2. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko regreso teisė susigrąžinti išmokėtas sumas iš pavėlavusio sumokėti draudimo įmokas draudėjo negali būti netaikoma vien dėl to, kad draudėjas vėliau priėmė pavėluotai sumokėtas draudimo įmokas. Draudėjas negali pareikalauti grąžinti draudimo įmokos dėl to, kad draudžiamasis įvykis per draudimo sutarties galiojimo laikotarpį neįvyko. Priešingu atveju paneigiama draudimo sutarties prasmė, nes joks draudikas nesutiktų sudaryti draudimo sutarties, žinodamas, jog draudimo įvykis tikrai įvyks. Draudimo sutartį reglamentuojančios bendrosios teisės normos nustato draudimą šalims susitarti dėl jau įvykusių draudimo įvykių, nebent šalys apie juos nežinojo (CK 6.996 straipsnio 3 dalis). Dėl to jokiu būdu negalima teigti, kad draudėjas po eismo įvykio sumokėjo draudikui už praeityje taikytą draudimo apsaugą. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendime pateikti išaiškinimai prieštarauja draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Kadangi, jei didelė dalis draudėjų, kurių veikla pasižymi padidinta rizika, ims nevykdyti įstatyme numatytos pareigos tinkamai mokėti įmokas, nes gali išvengti sankcijų, tai nebus užtikrintas įstatymu siekiamas tikslas – visuomeninių santykių stabilumas. Gali susidaryti situacija, kad draudikai negalės nukentėjusiam asmeniui atlyginti padarytą žalą veiksmingai ir laiku (CK 1.5 straipsnis). Atsižvelgiant į draudimo sutarties, kaip rizikos sandorio, esmę bei į CK 6.996 straipsnio 3 dalį, draudžiančią šalims susitarti dėl draudimo apsaugos jau įvykusiems eismo įvykiams, akivaizdu, kad 2010 m. spalio 18 d. šalių susitarimo negalima vertinti kaip šalių sutarties dėl praeityje taikytos draudimo apsaugos. Tokį susitarimą teisine prasme būtų galima laikyti susitarimu dėl skolos išdėstymo, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad draudėjas pažeidė savo sutartinę pareigą laiku sumokėti draudimo įmokas, o būtent tai ir sudaro TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatytos normos hipotezę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija dėl praleisto termino 2013 m. kovo 5 d. nutartimi atsisakė priimti atsiliepimą į kasacinį skundą.

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami.

Dėl draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisės reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas

TPVCAPDĮ tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Vienas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bruožų yra jo privalomumas. Galiojančiame teisiniame reguliavime įtvirtintų nuostatų dėl šios rūšies draudimo sutarčių tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B., G. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-382/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-382/2009">3K-3-382/2009</a>; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-524/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-524/2012">3K-3-524/2012</a>; 2013 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Cargo and go“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-124/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-124/2013">3K-3-124/2013</a>; kt.).

TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos. Draudimo sutartis, sudaryta pagal TPVCAPDĮ, yra rašytinė, terminuota ir konsensualinė. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-524/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-524/2012">3K-3-524/2012</a>). Kartu teisiniame reguliavime įtvirtinta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis). Taigi, įstatymas nustato teisinę kompensuojamojo pobūdžio sankciją, kuri taikoma įstatymo ir sutarties nustatytas pareigas pažeidusiam draudėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-524/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-524/2012">3K-3-524/2012</a>). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad draudimo įmoka yra draudimo sutartyje nurodyta pinigų suma, kurią draudėjas draudimo sutarties sąlygomis moka draudikui už draudimo apsaugą. Draudimo įmokų mokėjimas yra viena draudėjo pareigų. Draudimo įmokos mokamos pagal sutarties reikalavimus, t. y. jos turi būti sumokėtos sutartyje nustatyto dydžio, joje nustatytomis dalimis, terminais ir tvarka. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinamas kaip draudėjo sutartinių pareigų pažeidimas. Tai reiškia, kad ir dalies įmokos sumokėjimas, ir jos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu yra sutarties pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-524/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-524/2012">3K-3-524/2012</a>). Tai sudaro pagrindą draudikui, išmokėjusiam išmoką, reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis).

Byloje nustatyta, kad šalių 2010 m. sausio 5 d. buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta automobilio civilinė atsakomybė. Pagal sutartį draudimo įmoka – 3500 Lt – turėjo būti sumokėta 2010 m. sausio 16 d. Sutarties 1.2.1 punkte nustatyta, kad sutartis įsigalioja 2010 m. sausio 16 d, o sutarties 5.2 punkte –

kad draudimo sutartis įsigalioja draudėjui sumokėjus draudimo įmoką. Draudimo sutarties 5.2 punkte įtvirtinta nuostata, teisėjų kolegijos požiūriu, prieštarauja imperatyviajai teisės normai (TPVCAPD 9 straipsnio 1 dalis), todėl kasacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą, į šią sutarties nuostatą neatsižvelgia (CK 6.157 straipsnio 1 dalis, taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Agrogimas“ v. A. B., bylos Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-442/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-442/2011">3K-3-442/2011</a>; 2013 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Cargo and go“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-124/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-124/2013">3K-3-124/2013</a>; kt.). Byloje taip pat nustatyta, kad draudėjas pagal sutarties reikalavimus nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala.

Vertindama kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad įstatymų leidėjas draudiko regreso teisę įtvirtina TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje, kaip svertą užtikrinti, kad draudėjai, turėdami draudimo apsaugą nuo sutarties sudarymo momento, vykdytų jiems kylančią pareigą apmokėti už draudimo apsaugą sutartyje nustatytu laiku. Kasatorius pagrįstai teigia, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko regreso teisė susigrąžinti išmokėtas sumas iš pavėlavusio sumokėti draudimo įmokas draudėjo negali būti netaikoma vien dėl to, kad draudėjas vėliau priėmė pavėluotai sumokėtas draudimo įmokas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2010 m. spalio 18 d. sutartis–suderinimo aktas negali būti vertinamas kaip pašalinantis atsakovo (draudėjo) prievolę grąžinti draudikui pastarojo išmokėtą draudimo išmoką (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis). Tačiau kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, ši TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Nurodytoje TPVCAPDĮ 22 straipsnio normoje inter alia nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-524/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-524/2012">3K-3-524/2012</a>; 2013 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Cargo and go“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-124/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-124/2013">3K-3-124/2013</a>; kt.). Sprendžiant dėl grąžintinos sumos dydžio, būtina įvertinti toliau nurodytas aplinkybes. Ginčo šalys yra juridiniai asmenys, kur vienam jų (ieškovui) draudimas yra jo įprasta ūkinė-komercinė veikla (kuriam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai), o kitam (atsakovui) bendrovės pagrindinės veiklos inter alia yra transporto paslaugos; krovinių vežimas keliais, įskaitant tarptautinį krovinių gabenimą, kt. Ginčo šalims yra (turi būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir jo ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo nuostatoms). Iš to, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad grąžinamos sumos dydis nustatytinas kaip 1/2 dalis prašomos priteisti sumos (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis, 22 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla gali būti pabaigta nagrinėti kasacinės instancijos teisme (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovui priteistina iš atsakovo 1928,63 Lt pagal regresinį reikalavimą ir CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytos 6 proc. metinės palūkanos už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimo laikotarpį. Atsakovo regresinė prievolė atlyginti žalą neapibrėžta konkrečiu terminu, todėl pagal CK 6.53 straipsnio 2 dalį tampa privalomai vykdytina tik po pareikalavimo ją vykdyti. Ieškovas pateiktoje atsakovui pretenzijoje pareikalavo įvykdyti prievolę, t. y. grąžinti draudimo išmoką, iki 2011 m. gegužės 1 d. Dėl to nurodytos ikiteisminės kompensacinės palūkanos už grąžintiną draudimo išmokos 1/2 dalį skaičiuotinos nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki ieškinio priėmimo teisme dienos – 2011 m. gegužės 31 d., ir sudaro 9,54 Lt. Apskaičiuojama bendra priteistina suma yra 1938,17 Lt. Už visą priteisiamą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo taip pat priteistina 6 proc. metinių procesinių palūkanų (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Pagal bylos baigtį kasacinės instancijos teisme ieškinys yra tenkinamas 1/2 dalimi. Atsižvelgiant į tai, atitinkamai paskirstomos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Ieškovas už ieškinį, apeliacinį ir kasacinį skundus sumokėjo 233 Lt žyminio mokesčio. Pusė šios sumos, t. y. 116,50 Lt, priteistina iš atsakovo. Taip pat ieškovas pirmojoje, apeliacinėje instancijoje ir kasaciniame teisme patyrė 2123,55 Lt atstovavimo bei 160,93 Lt vertimo išlaidų. 1/2 dalis šių sumų, t. y. 1142,24 Lt, priteistina iš atsakovo. Iš viso atsakovas privalo ieškovui atlyginti 1258,74 Lt. Atsakovas pateikė įrodymus apie 2815 Lt atstovavimo išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos bei kasaciniame teismuose. Pusė šios sumos, t. y. 1407,50 Lt, priteistina iš ieškovo.

Ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas įskaičius į atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš ieškovo atsakovo naudai iš viso priteistina 148,76 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) sudaro 37,87 Lt (15,44 Lt pirmosios instancijos teisme ir 22,43 Lt kasacinės instancijos teisme; byloje nėra duomenų apie šias išlaidas apeliacinės instancijos teisme). Jos valstybės naudai priteistinos iš šalių lygiomis dalimis (po 18,94 Lt).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. galutinį sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 25 d. nutartį panaikinti.

Priimti naują sprendimą: UAB DK „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869) ieškinį tenkinti iš dalies ir iš UAB „Deisas“ (j. a. k. 300080031) pagal regresinį reikalavimą, kartu su ikiteisminėmis palūkanomis, priteisti 1938,17 (vieną tūkstantį devynis šimtus trisdešimt aštuonis litus 17 ct) Lt, taip pat 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

UAB „Deisas“ (j. a. k. 300080031) naudai iš UAB DK „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869) priteisti 148,76 (vieną šimtą keturiasdešimt aštuonis litus 76 ct) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš UAB DK „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869) ir UAB „Deisas“ (j. a. k. 300080031) valstybės naudai po 18,94 (aštuoniolika litų 94 ct) Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti. Valstybei priteistina suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752), biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas