Civilinė byla Nr. 3K-3-193/2013
Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS
Procesinio sprendimo kategorijos: 75.7; 75.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovėms D. K. ir E. J. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, santuokoje įgyto turto padalijimo, paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, neturtinės žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl to, į kokio laikotarpio nekilnojamojo turto rinkos vertę būtina atsižvelgti, nutraukiant santuoką ir sprendžiant kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą priteisimo klausimą, kai nekilnojamasis turtas, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, perleistas tretiesiems asmenims santuokos metu be sutuoktinio, prašančio priteisti kompensaciją, žinios ir sutikimo.
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas nutraukti šalių 1979 m. lapkričio 3 d. sudarytą santuoką, padalyti santuokoje įgytą turtą ir išspręsti kitus su santuokos nutraukimu susijusius reikalavimus. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriame, be kitų reikalavimų, prašė priteisti jai iš ieškovo 828 786,34 Lt kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Atsakovė nurodė, kad ieškovas santuokos metu be jos žinios ir sutikimo pardavė šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį 2,84 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (anksčiau priklausė (duomenys neskelbtini)), todėl atsakovei priteistina kompensacija už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 26 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, padalijo santuokoje įgytą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, priteisė iš ieškovo atsakovei 785 468,50 Lt kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą.
Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad 2,84 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nors ir registruotas ieškovo vardu, buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ieškovas 2006 m. lapkričio 29 d. turto perdavimo išieškotojui aktu perdavė sklypą J. Š. už 150 000 Lt skolą. Ši suma nebuvo panaudota šeimos reikmėms. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovės reikalavimas kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą yra pagrįstas. Teismas, remdamasis 2011 m. gegužės 31 d. atliktos ekspertizės išvadomis, nustatė, kad ginčo žemės sklypo rinkos vertė 2006 m. lapkričio 29 d. (turto perdavimo išieškotojui akto sudarymo dieną) buvo 1 881 000 Lt, todėl sprendė, jog, vadovaujantis sutuoktinių bendro turto lygių dalių principu, iš ieškovo priteistina atsakovei 940 500 Lt kompensacija už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, padalijus santuokoje įgytą turtą, ieškovui iš atsakovės priteistina 155 031,50 Lt kompensacija už jai tenkančią didesnę turto dalį, įskaitė ją į atsakovei iš ieškovo priteistiną kompensaciją ir priteisė atsakovei iš ieškovo 785 468,50 Lt.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, 2012 m. liepos 5 d. nutartimi pakeitė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo dalį dėl 785 468,50 Lt kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą priteisimo ir priteisė ieškovui iš atsakovės 30 301,50 Lt kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kompensacijos už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą priteisimo, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė žemės sklypo rinkos vertę. Teisėjų kolegija nurodė, kad ekspertizės, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, išvados padarytos analizuojant įvykusius sandorius teritorijoje, apimančioje (duomenys neskelbtini) rajoną nuo (duomenys neskelbtini) upės iki miesto šiaurinės ribos, nuo šios ribos iki (duomenys neskelbtini) rajono, nuo šio rajono miesto rytinės ribos, nuo šios ribos iki (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) upės; ekspertas ištyrė lyginamųjų objektų aplinkines vietoves, tačiau tikslus lyginamųjų sklypų išsidėstymas ekspertui nebuvo žinomas; jo pasirinkta teritorija labai didelė, apima gyvenamąsias teritorijas, kurios jau užstatytos, su įrengtomis komunikacijomis, keliais, kai vertinamas sklypas yra laukuose, kuriuose neišplėtota inžinerinė ir socialinė infrastuktūra ir kuriuose, pagal (duomenys neskelbtini) miesto bendrąjį planą, tik numatyta gyvenamųjų namų statyba, bet realiai vietovės plėtra nevyksta, jai nėra parengtas (duomenys neskelbtini) miesto techninis inžinerinių tinklų planas. Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad sklypą kerta dvi oro elektros linijos, jam nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos: elektros linijų apsaugos zonos plotas 0,12 ha ir vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos plotas 2,5 ha. Ekspertizės akte šios aplinkybės nurodytos, tačiau jų įtaka sklypo rinkos vertei įvertinta tik 5 procentais, nors, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad beveik visas sklypas yra apsaugos zonose, suvaržo naudojimąsi juo ir tai turi daug didesnę įtaką šio vertei. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad visi eksperto lyginamajam vertinimui pasirinkti sklypai buvo netoli miesto komunikacijų, todėl sprendė, jog šių sklypų ir ginčo šalims priklausiusio sklypo vertė labai skyrėsi. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, ekspertizės išvadas vertino kritiškai. Teisėjų kolegija nesutiko su ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad sklypo vertę reikėtų nustatyti tokią, kokia ji buvo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu, t. y. 158 000 Lt, ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju sklypas ne dalijamas tarp sutuoktinių, o sprendžiama dėl jo vertės sumažėjimo, todėl sklypo vertė turi būti nustatoma tokia, kokia buvo santuokinio turto sumažinimo metu. Teisėjų kolegija nustatė, kad J. Š., perėmęs šalims priklausantį sklypą, 2007 m. kovo 21 d. (po keturių mėnesių nuo perėmimo) perleido jį UAB,,VKK Investicija“ už 250 000 Lt, atsižvelgdama į tai, sprendė, jog tai buvo reali sklypo vertė, todėl atsakovei iš ieškovo priteistina 125 000 Lt kompensacija už santuokinio turto sumažinimą. Teisėjų kolegija, įskaitydama šalims priteistinas kompensacijas, priteisė iš atsakovės ieškovui 30 031,50 Lt už jai tenkančią didesnę turto dalį.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė D. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą priteisimo, nepagrįstai netaikė CK 6.147 straipsnio 2 dalies normos, nenurodė, kokia materialiosios teisės norma tokiu atveju turėtų būti vadovaujamasi. Pagal CK 3.115 straipsnio 2 dalies, 3.98 straipsnio 3, 4 dalių normas kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su CK 3.109 straipsnyje nustatytų prievolių vykdymu. Kasatorės įsitikinimu, tai reiškia, kad sutuoktiniui turi būti kompensuojama tokiu būdu, jog jis būtų grąžinamas į ankstesnę padėtį. Dėl to, kasatorės nuomone, sprendžiant dėl kompensacijos priteisimo, būtina vadovautis CK X skyriaus,,Restitucija“ normomis. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad kai restitucija natūra yra neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims, ji atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, t. y. kasatorės nuomone, nagrinėjamu atveju sumokama kompensacija, nustatyta CK 3.115, 3.98 straipsniuose. Kasatorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.147 straipsnio 2 dalį, kurioje reglamentuojamas kompensacijos apskaičiavimas, kai privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas ar restitucija taikoma dėl jo kaltės – jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo, perleidimo ar restitucijos metu. Apeliacinės instancijos teismas apskritai šios nuostatos netaikė. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad turto vertė turi būti nustatoma tokia, kokia buvo santuokinio turto sumažinimo metu, tačiau, anot kasatorės, neaišku, kokia teisės norma remdamasis teismas padarė šią išvadą.
2. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarką, peržengė apeliacinių skundų ribas, taip pažeidė CPK 320 straipsnio normas. Kasatorė pažymėjo, kad nors byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama ilgą laiką (nuo 2007 metų), tačiau ieškovas neteikė jokių įrodymų, kurie paneigtų eksperto išvadoje nustatytą ginčo žemės sklypo rinkos vertę, neginčijo šios išvados pagrįstumo, neprašė kviesti eksperto į posėdį ir jį apklausti, skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Tokių įrodymų nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui, tik nurodoma, kad kompensacija turėjo būti skaičiuojama pagal ginčo sklypo vertę, buvusią bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje. Apeliaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priteista kasatorei iš ieškovo kompensacija, ir šį priešieškinio reikalavimą atmesti, remiantis tuo, kad 150 000 Lt buvo panaudoti šeimos reikmėms. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ne tik atmetė šiuos ieškovo apeliacinio skundo argumentus, tačiau ir sprendė klausimą, kurio apeliaciniuose skunduose nekėlė nė viena šalių, t. y. dėl eksperto išvados ir joje nustatytos žemės sklypo vidutinės rinkos vertės jo perleidimo J. Š. dieną pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas savarankiškai įvertino ekspertizės išvados turinį, pateikdamas argumentus, kuriuos galėtų įvertinti tik atitinkamos srities specialistas, pvz., dėl lyginamųjų objektų dydžio ir išsidėstymo įtakos ekspertizės išsamumui ir pagrįstumui, specialių sklypo naudojimo sąlygų įtakos jo vertei ir pan. Nors ieškovo apeliaciniame skunde abstrakčiai užsiminta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi eksperto išvada ir kad ji yra tik vienas įrodymų byloje, tačiau nepateikta argumentų dėl ekspertizės išvadų turinio, turto vertinimo metodo, būtinybės atsižvelgti į ginčo turto vertei įtaką darančius veiksnius ir pan. Dėl to, kasatorės teigimu, laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas, nesudarė galimybės proceso dalyviams pateikti įrodymų dėl eksperto išvados pagrįstumo ir priėmė neteisėtą nutartį. Be to, kasatorė pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepasisakyta dėl kasatorės atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodytų motyvų.
3. Kasatorės įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 183, 185 straipsniai), taip pat rungimosi principą (CPK 12 straipsnis). Kasatorės teigimu, teismo paskirto eksperto išvados buvo paneigtos tik subjektyviais apeliacinio teismo samprotavimas, kurie nepagrįsti jokiais byloje pateiktais įrodymais ir šalių apeliaciniuose skunduose bei atsiliepimuose į juos nurodytais argumentais. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad žemės sklypo rinkos vertė jo perdavimo J. Š. metu buvo 250 000 Lt, t. y. kaina, už kurią žemės sklypą J. Š. perleido po keturių mėnesių UAB,,VKK Investicija“, tačiau nepagrindė, kokie įrodymai patvirtina, jog šio sandorio vertė sklypo pardavimo metu atitiko tikrąją tuo metu buvusią žemės sklypo rinkos vertę, ypač atsižvelgiant į tai, kad dėl įvairių priežasčių sandorio šalys ne visada nurodo tikrąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo kainą; nevertino šio sandorio sąžiningumo aspektu, t. y. jog kai turtas parduodamas už daug mažesnę nei rinkos kainą, pripažįstamas ne tik turtą pardavusio, bet ir jį nupirkusio asmens nesąžiningumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. ir kt. v. V. Š. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjAvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-360/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-360/2005">3K-3-360/2005</a>; kt.). Kasatorės nuomone, tai, kad per trumpą laikotarpį ginčo žemės sklypas perleistas net keletą kartų, patvirtina, jog jis yra paklausus, ir tai turėjo įtakos jo vertei. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl liudytojos A. S. parodymų, kad ji, pardavusi tame pačiame kaime buvusį sklypą, gavo po 900 000 Lt už 1 ha. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 2006 m. lapkričio 7 d. ginčo žemės sklypo vertė buvo 508 499 Lt, t. y. daugiau kaip du kartus didesnė, nei nustatyta apeliacinės instancijos teismo. Kadangi tinkamas žemės sklypo rinkos vertės nustatymas turėjo esminę reikšmę teisingam kompensacijos už bendrosios sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą klausimo išsprendimui, tai apeliacinės instancijos teismas, neteisingai šią vertę nustatęs, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, rungimosi principą ir kasatorės interesus.
4. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Congestum group“ v. UAB „Sermeta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-54/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-54/2009">3K-3-54/2009</a>, pateiktų išaiškinimų. Šioje nutartyje nurodyta, kad, pagal teismo nutartį paskyrus ir įstatymo nustatyta tvarka atlikus ekspertizę, ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas teismo procesiniame sprendime (CPK 218 straipsnis). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t. y. atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Pagrindas kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, todėl kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios. Kasatorės nuomone, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas argumentų dėl eksperto išvados nepagrįstumo nepagrindė visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, nenurodė, kokiems kitiems byloje esantiems įrodymams ji prieštarauja, rėmėsi tik savo nuomone.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas A. K. prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Ieškovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad, sprendžiant kompensacijos dėl sumažėjusios bendrosios jungtinės nuosavybės priteisimo klausimą, turi būti vadovaujamasi restituciją reglamentuojančiomis teisės normomis, nes restitucija yra civilinių teisių gynimo būdas, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (CK 6.145 straipsnis). Tai, ieškovo nuomone, reiškia, kad, panaikinus ginčo sklypo perleidimo sandorius, restitucija galėtų būti taikoma tik tarp jo ir J. Š., o ne tarp jo ir kasatorės, nepriklausomai nuo to, ar restitucija būtų vykdoma natūra ar ekvivalentu pinigais. Ieškovo teigimu, jo ir kasatorės santykiai, susiję su kompensacijos priteisimu, reglamentuojami CK trečiosios knygos (3.98, 3.115 straipsnių) normų. Ieškovas pažymėjo, kad visos kompensacijos išmokamos, kai baigiasi bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.98 straipsnio 4 dalis, 3.115 straipsnis). Kadangi dalijamo turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis), tai, ieškovo nuomone, apskaičiuojant priteistiną kompensaciją, turi būti vadovaujamasi ta ginčo sklypo verte, kuri būtų buvusi šalių bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje. Ieškovo įsitikinimu, taip yra užtikrinamas šalių lygiateisiškumo principas. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta ginčo žemės sklypo vertinimo ataskaita, pagal kurią jo vertė šiuo metu yra 150 000 Lt.
2. Ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas neperžengė apeliacinių skundų ribų, nes ieškovo pateiktame apeliaciniame skunde buvo keliami klausimai dėl eksperto išvados ir joje nustatytos žemės sklypo vertės pagrįstumo, taip pat nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų. Ieškovas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas ekspertizės išvadą įvertino, remdamasis vidiniu įsitikinimu, suformuotu byloje pateiktų įrodymų pagrindu, nustatytomis aplinkybėmis ir žiniomis apie (duomenys neskelbtini) teritoriją, kurioje yra vertinamas žemės sklypas. Teismo nustatyta 250 000 Lt sklypo vertė jo perleidimo metu yra reali: 2004 m. lapkričio 29 d. ieškovui sudarant ginčo sklypo pirkimo–pardavimo sutartį pirkimo kaina buvo 238,56 Lt, vidutinė rinkos vertė – 176 502 Lt. 2006 m. birželio 9 d. Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad žemės sklypo vertė yra 239 957 Lt. 2007 m. kovo 21 d. J. Š. pardavė šį žemės sklypą UAB,,VKK Investicija“ už 250 000 Lt. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad tiek turto vertinimo, tiek ekspertizės išvadose pateikiama tik tikėtina turto vertė rinkoje; ji gali skirtis nuo tos, už kurią turtas realiai perleidžiamas. Byloje nėra duomenų, kad 2007 m. kovo 21 d. pirkimo–pardavimo sandorį sudariusios šalys buvo nesąžiningos, dėl šios aplinkybės nebuvo pareikšta argumentų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl ji pagrįstai nebuvo nagrinėjama. Ieškovas pažymėjo, kad iš teismo nutarties matyti, kad kasatorės atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą argumentai buvo išanalizuoti ir įvertinti, o kasatorė turėjo galimybę ir ja pasinaudojo, pasisakydama dėl realios žemės sklypo vertės.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl turto, kuris vieno sutuoktinio be kito sutuoktinio žinios santuokos metu perleistas trečiajam asmeniui, vertės nustatymo, priteisiant kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą
Santuokos nutraukimas reiškia asmeninių ir turtinių sutuoktinių teisinių santykių pasibaigimą. Teismas, nutraukdamas santuoką, turi pasisakyti ir nuspręsti dėl visų įstatyme nustatytų santuokos nutraukimo padarinių, be kita ko, ir dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo (CK 3.59 straipsnis).
Bendrosios sutuoktinių turto, nutraukiant santuoką, dalijimo taisyklės įtvirtintos CK 3.118 straipsnyje. Pagal jame įtvirtintą reglamentavimą teismas, nutraukdamas santuoką, turi sudaryti sutuoktinių turto balansą, t. y. nustatyti bendrą sutuoktinių turtą ir vieno bei kito asmeninį turtą, mokėtinas abiejų (vieno jų) skolas, taip pat kiek vienas ir kitas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrą turtą ir kiek vienam bei kitam sutuoktiniui turi būti kompensuota iš bendro turto. Jeigu, sudarius balansą, paaiškėja, kad bendro turto liko, jis padalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis (CK 3.118 straipsnio 4 dalis).
Vienas atvejų, kada vienas sutuoktinis turi kompensuoti kitam sutuoktiniui bendro turto sumažėjimą, įtvirtintas CK 3.115 straipsnio 2 dalyje: jeigu sandoris buvo sudarytas tik vieno sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti ir įvykdytas pasinaudojant turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Šiuo atveju sutuoktiniui, kuris remiasi šiuo pagrindu, tenka pareiga įrodyti, kad kitas sutuoktinis sudarė sandorį, pasinaudodamas bendrosios nuosavybės teise esančiu turtu, ir kad šis sandoris buvo sudarytas kito sutuoktinio asmeniniams, ne šeimos poreikiams tenkinti.
Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas šalių santuokos metu nežinant kasatorei ir nesant jos sutikimo turto perdavimo išieškotojui aktu perleido šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį 2,84 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (anksčiau priklausė (duomenys neskelbtini)), už 150 000 Lt asmeninę skolą. Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad, atsižvelgiant į pateiktus atsakovės (kasatorės) reikalavimus, jai priteistina kompensacija už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo paskirtos ir 2011 m. gegužės 31 d. atliktos ekspertizės išvadomis, nustatė, kad ginčo žemės sklypo rinkos vertė 2006 m. lapkričio 29 d. (turto perdavimo išieškotojui akto sudarymo dieną) buvo 1 881 000 Lt, ir sprendė, kad, vadovaujantis sutuoktinių bendro turto lygių dalių principu, iš ieškovo priteistina atsakovei 940 500 Lt kompensacija. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad žemės sklypo vertė nustatyta neteisingai, t. y. priteisiant kompensaciją, turi būti atsižvelgiama į žemės sklypo perleidimo metu buvusią jo vertę.
Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 3.115 straipsnyje, reglamentuojančiame kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą priteisimą, nenustatyta taisyklių, į kurias turi būti atsižvelgiama, sprendžiant šį klausimą, be kita ko, nenurodyta, kokio laikotarpio perleisto turto verte turi būti remiamasi, nustatant kompensacijos dydį. CK 3.119 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, netaikytina, nes šalių santuokos pabaigoje jau nėra turto, kurio vertė šiuo būdu galėtų būti nustatoma. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamoje byloje turėtų būti vadovaujamasi restituciją reglamentuojančiomis teisės normomis, nes šiuo atveju nesprendžiamas žemės sklypo perleidimo sandorio negaliojimo ir atitinkamai susijusių padarinių (restitucijos) taikymo klausimas (CK 6.145 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl kompensacijos už bendrosios nuosavybės sumažėjimą priteisimo, kai santuokos metu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios perleidžia bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantį turtą, ir dėl to, kurio laikotarpio turto verte turi būti vadovaujamasi, būtina kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgti į reikšmingų aplinkybių visumą: perleisto turto rūšį, jo vertės pokyčius rinkoje, laikotarpį nuo turto perleidimo iki ieškinio dėl santuokos nutraukimo pateikimo, turto perleidimo reikšmę sutuoktinių turtinei padėčiai, jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų – galimybei juos išlaikyti, turto perleidimo sandorio sudarymo, kitas teismo svarbiomis turto vertei nustatyti pripažintas aplinkybes.
Byloje teismų nustatyta, kad 2006 m. lapkričio 29 d. atsakovas perleido žemės sklypą, kuris priklausė (duomenys neskelbtini), šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) miestui priskirtoje teritorijoje. Dėl pasaulinės ekonominės krizės nekilnojamojo turto, kartu ir žemės, rinkos vertės pokyčiai buvo labai dideli. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo 2007 m. birželio 6 d., t. y. praėjus nedaug laiko nuo turto perleidimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju labiausiai šalių teises ir teisėtus interesus bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis) atitiktų kompensacijos, remiantis turto rinkos verte jo perleidimo metu, priteisimas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad turto rinkos vertė jo perleidimo metu gali būti nustatoma remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais. Šioje byloje pateikti ir bylą nagrinėjusių teismų ištirti tokie įrodymai, susiję su ginčo žemės sklypo verte jo perleidimo metu: 2006 m. lapkričio 29 d. turto perdavimo išieškotojui aktas, kurio pagrindu ieškovas perleido ginčo žemės sklypą už 150 000 Lt skolą J. Š. (turto perdavimo išieškotojui akte nurodyta, kad žemės sklypas perduodamas už 150 750 Lt); 2007 m. kovo 21 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria J. Š. pardavė šį žemės sklypą UAB,,VKK Investicija“ už 250 000 Lt; 2011 m. gegužės 31 d. ekspertizė, kurios išvadose nurodyta, kad ginčo žemės sklypo rinkos vertė 2006 m. lapkričio 29 d. buvo 1 881 000 Lt.
Kasatorės teigimu, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino turto rinkos vertę jo perleidimo metu patvirtinančius įrodymus, nepagrįstai ir nemotyvuotai nesirėmė 2011 m. gegužės 31 d. ekspertizės išvadomis.
Atsakydama į nurodytus kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Jokie įrodymai neturi teismui išankstinės galios, išskyrus CPK nustatytus atvejus (pvz., CPK 182 straipsnio 2, 3 punktai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Rytų skirstomieji tinklai v. religinė bendruomenė Meditacijos centras,,Ojas”, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-415/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-415/2011">3K-3-415/2011</a>; 2012 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. RUAB „Lijasta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-307/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-307/2012">3K-3-307/2012</a>; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB,,Y. W. Technologies Lietuva”, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-129/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-129/2008">3K-3-129/2008</a>; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-439/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-439/2008">3K-3-439/2008</a>; kt.).
Dėl ekspertizės akto, kaip įrodymų šaltinio, vertinimo kasacinis teismas yra suformavęs teisės aiškinimo praktiką, pagal kurią konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti paneigiami, t. y. atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Eksperto išvada teismui neprivaloma ir ją teismas turi įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu, kaip tai nustatyta CPK 218 straipsnyje. Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje RAB „Gargždų statyba“ v. UAB „Baltic vega“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-505/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-505/2012">3K-3-505/2012</a>).
Šioje byloje teismų nustatyta, kad ieškovas 2006 m. lapkričio 29 d. sklypą perleido J. Š. dėl to, jog buvo šiam skolingas 150 000 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad žemės sklypas perleistas už sumą, iš esmės lygią atsakovo skolai, sudaro pagrindą abejoti, jog tai ir buvo tikroji žemės sklypo rinkos vertė. Be to, šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad po mažiau kaip keturių mėnesių (2007 m. kovo 21 d.) žemės sklypas perleistas dar kartą, tačiau jau už 250 000 Lt. Byloje pateiktame ekspertizės akte nurodyta žemės sklypo vertė – 1 881 000 Lt – nuo šiuose sandoriuose nurodytos vertės skiriasi atitinkamai daugiau kaip dvylika ir septynis kartus. Atsižvelgdama į tokį didelį verčių skirtumą, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, siekiant nustatyti, ar ekspertizėje nurodyta žemės sklypo rinkos vertė jo perleidimo metu (2006 m. lapkričio 29 d.) buvo reali, buvo būtina išsamiai išanalizuoti ir pasisakyti dėl pasirinktos ekspertizės atlikimo metodikos ir išvadų.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypo rinkos vertei nustatyti buvo pasirinkta didelė teritorija, visi eksperto lyginamajam vertinimui pasirinkti sklypai buvo netoli miesto komunikacijų, o ginčo žemės sklypas nuo jų nutolęs, nors pagal (duomenys neskelbtini) miesto bendrąjį planą jis patenka į teritoriją, kurioje numatyta gyvenamųjų namų statyba, bet realiai plėtra nevyksta, be to, sklypui nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos: elektros linijų apsaugos zonos plotas 0,12 ha ir vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos plotas 2,5 ha, t. y. beveik visas žemės sklypas yra apsaugos zonose, tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suvaržo naudojimąsi juo ir turi didesnę kaip 5 proc. (kaip nurodyta ekspertizės akta) įtaką sklypo vertei. Atsižvelgdamas į šių aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertino ekspertizės išvadas ir jomis nesivadovavo. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais, su tokiu ekspertizės akto įvertinimu sutinka ir sprendžia, kad jis padarytas, nepažeidžiant taikytinų proceso teisės normų ir jų išaiškinimų kasacinio teismo praktikoje.
Kadangi ginčo žemės sklypo perleidimas už skolą sudaro pagrindą abejoti, kad jis perleistas už realią tuometę žemės sklypo rinkos vertę, ekspertizės akte nustatyta vertė taip pat pripažintina kaip neatitinkanti realios rinkos vertės, tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju reali turto rinkos vertė jo perleidimo metu buvo 250 000 Lt ir ja vadovavosi, apskaičiuodamas kasatorei priteistiną kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, aiškino ir taikė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl nėra teisinio pagrindo apeliacinės instancijos teismo nutarčiai panaikinti ar pakeisti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės byloje sprendžiamo ginčo teisinei baigčiai bei vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Ieškovas prašo priteisti jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovui kasacinės instancijos teisme atstovavo advokatė V. Litinskienė; už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą jis sumokėjo 1000 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą, daro išvadą, kad yra pagrindas priteisti ieškovui iš kasatorės 1000 Lt advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).
Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 62,10 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1000 (vieną tūkstantį) Lt atstovavimo išlaidų, turėtų kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti valstybei iš atsakovės D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 62,10 Lt (šešiasdešimt du litus 10 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą. Valstybei priteistina suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Gintaras Kryževičius
Algis Norkūnas
