Baudžiamoji byla Nr. 2K-265/2013
Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00278-2010-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.1.; 1.2.29.1.; 2.6.5.; 2.6.7.1. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį,182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 186 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su neatlikta bausmės, paskirtos Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu, dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas atliktos bausmės, paskirtos Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu, laikas. Iš V. K. priteista nukentėjusiajam A. B. 2000 Lt ir UAB „D.“ 4200 Lt turtinei žalai atlyginti.
Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalis dėl V. K. nuteisimo pagal BK 186 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo V. K. pagal BK 186 straipsnio 1 dalį išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Tuo pačiu nuosprendžiu pakeista Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos už nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta laisvės atėmimo vieneriems metams trims mėnesiams bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta už nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su neatlikta bausmės, paskirtos Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu, dalimi ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas atliktos bausmės, paskirtos Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu, laikas. UAB „D.“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimą,
n u s t a t ė :
V. K. nuteistas:
pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad suklastojo ir panaudojo tikrą dokumentą, t. y.: 2010 m. nuo balandžio 30 d. 11 val. iki gegužės 1 d. 9 val., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, suklastojo eismo įvykio, kurio metu netoli namo, esančio (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Rover 75“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), registruotą jo žmonos Vl. K. vardu, atsitrenkė į automobilį „Honda FR-V“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamą D. L., ir pats buvo eismo įvykio kaltininkas, deklaraciją, joje įrašydamas tikrovės neatitinkančius duomenis, kad eismo įvykis įvyko 2010 m. gegužės 1 d. 11 val., kai iš tikrųjų šis eismo įvykis įvyko 2010 m. balandžio 30 d., apie 11 val.
pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad pasikėsino apgaule įgyti svetimą turtą bei panaikinti turtinę prievolę, t. y.: 2010 m. gegužės 4 d., tiksliai nenustatytu laiku, UADB DK,,P.“ (duomenys neskelbtini) žalų centre, esančiame (duomenys neskelbtini), siekdamas gauti automobilio,,Rover 75“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) patirtos eismo įvykio metu turtinės žalos,,Kasko“ draudimo išmoką Vl. K. naudai bei panaikinti savo paties prievolę atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą dėl automobilio „Honda FR-V“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) apgadinimo nukentėjusiajam D. L., UADB DK,,P.“ atstovui pateikė savo paties suklastotą eismo įvykio, kurio metu netoli namo, esančio (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Rover 75“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), atsitrenkė į automobilį „Honda FR-V“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamą D. L., ir pats buvo eismo įvykio kaltininkas, deklaraciją su tikrovės neatitinkančiais duomenimis, kad šis eismo įvykis įvyko 2010 m. gegužės 1 d. 11 val., ir suklastotos eismo įvykio deklaracijos pagrindu pranešime apie įvykį Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad eismo įvykis įvyko 2010 m. gegužės 1 d. 11 val., nes eismo įvykio metu, kuris iš tikrųjų įvyko 2010 m. balandžio 30 d., apie 11 val., jis vairavo automobilį,,Rover 75“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) be eismo įvykio metu galiojusių šio automobilio privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir,,Kasko“ draudimo sutarčių, nes Vl. K. vardu su UAB DK,,P.“ sudaryta šio automobilio,,Kasko“ draudimo sutartis (duomenys neskelbtini) įsigaliojo tik nuo 2010 m. gegužės 1 d. 00.00 val., o šio automobilio privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartis su UAB DK,,P.“ įsigaliojo tik 2010 m. balandžio 30 d. 12.30 val.; taip apgaule siekė gauti iš UAB DK,,P.“,,Kasko“ draudimo išmoką - 1222,95 Lt Vl. K. naudai bei kėsinosi panaikinti turtinę prievolę atlyginti automobilio „Honda FR-V“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkui D. L. padarytą 969,52 Lt turtinę žalą, perkeldamas šią prievolę UAB DK,,P.”.
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaule įgijo svetimą turtą, t. y.: 2010 m. liepos 1 d., apie 11.15 val., prekybos ir laisvalaikio centro „M.“, esančio (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, su nukentėjusiuoju A. B. sutaręs iš jo pirkti automobilį „Rover 75“, 2003 m. gamybos (neregistruotą Lietuvoje), jam sumokėjo grynais 2300 Lt ir, padavęs mokėjimo pervedimą, neva patvirtinantį, kad likusią sumą už automobilį – 2000 Lt pervedė banko pavedimu, išvengė turtinės prievolės - nukentėjusiajam sumokėti už automobilį 2000 Lt, padarydamas nukentėjusiajam A. B. 2000 Lt turtinę žalą.
Kasaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria atmestas nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas, ir tą bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka; arba panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas, ir bylą nutraukti, o nukentėjusiojo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą; arba abiejų instancijų teismų nuosprendžius pakeisti ir sušvelninti nuteistajam V. K. paskirtą bausmę, t. y. už atskiras nusikalstamas veikas skirti kurią nors iš alternatyvių laisvės atėmimui bausmių, atitinkamai skirti švelnesnę galutinę bausmę.
Kasaciniame skunde, išdėsčius nuteistojo parodymus, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos (parodymus) vertino kaip V. K. siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes juos neva paneigia nukentėjusiųjų parodymai ir kiti bylos įrodymai. Kasatorius tvirtina, kad nei teisme apklaustų liudytojų parodymai, nei kiti nuosprendyje išvardyti įrodymai nepaneigia V. K. parodymų, o apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl padarė neteisingas išvadas. Gynėjas nurodo, kad jo ginamasis veikė atvirai, nesislėpė, ir mano, kad V. K. ir nukentėjusiųjų turtiniai ginčai turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. Juo labiau kad nukentėjusieji, siekdami įgyvendinti savus interesus, gali apkalbėti nuteistąjį, todėl negalima remtis tik tokiais parodymais ir priimti V. K. apkaltinamąjį nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino tik dalį bylos duomenų, nepagrįstai neatsižvelgė į V. K. ir jo gynėjo paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme ir jų skundžiamame nuosprendyje visiškai neanalizavo, nors pagal BPK kaltinamojo parodymai yra vienas iš įrodymų šaltinių. Be to, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai neatribojo civilinių teisinių santykių nuo baudžiamųjų. Gynėjo nuomone, šioje byloje procesą lėmė ankstesnis V. K. teistumas ir atliekami ikiteisminiai tyrimai kitose bylose. Pastarosios aplinkybės suformavo šališką teisėsaugos institucijų požiūrį į V. K. dėl nukentėjusiųjų pareiškimuose nurodytų tariamai nusikalstamų kasatoriaus ginamojo veiksmų. Be to, šioje byloje net nėra būtinų ir neginčijamų V. K. kaltės įrodymų.
Kasatorius mano, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Jo nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus pagrįstos prielaidomis, neatitinka byloje surinktų ir išnagrinėtų įrodymų, jų vertinimas pagrįstas neišsamiu ir šališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nesivadovaujant įstatymu, nepagrįstai atmetant nuteistojo parodymus. Vadovaudamasis BPK 1 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (sprendimais bylose Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001), kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje visos abejonės, kurių nepavyko pašalinti, turėjo būti aiškinamos V. K. naudai ir šioje byloje turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, skundas liko neišnagrinėtas, nuosprendyje motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo argumentų nėra, o tai reiškia, kad buvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio reikalavimai. Taip pat kasatorius mano, kad šioje byloje netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas. Skunde teigiama, kad abiejų instancijų sprendimuose nurodyti įrodymai nepatvirtina, jog buvo padaryta ne tik veika, dėl kurios apeliacinės instancijos teismas V. K. pagrįstai išteisino, bet ir veikos, už kurias pirmosios instancijos teismas jį nuteisė. Dėl to kasatorius teigia, kad teismai pažeidė BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas.
Be to, kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai taikė BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio nuostatas. Byloje yra nustatytos išskirtinės aplinkybės, sudarančios pagrindą teigti, kad, tuo atveju, jeigu iš tiesų V. K. būtų pagrindas skirti bausmę, tai ta bausmė jam turėjo būti skiriama gerokai švelnesnė ne tik savo dydžiu, bet ir rūšimi. Kasatorius pažymi, kad nuo nuteistajam inkriminuotų veikų padarymo praėjo labai daug laiko. Ši aplinkybė yra reikšminga, tačiau teismai, spręsdami bausmių skyrimo klausimą, jos išsamiai neįvertino. Be to, teismai visai neįvertino arba pakankamai neįvertino svarbių aplinkybių apie nuteistojo asmenį ir sunkią padėtį, susiklosčiusią jo šeimoje. V. K. buvo ilgametis vienos draudimo kompanijų agentas, draudimo kompanijos apibūdinamas teigiamai (jam buvo skirta nemažai paskatinimų ir pan.), nuteistojo šeimoje yra trys vaikai (mažiausias gimęs (duomenys neskelbtini)). Iš V. K. parodymų, rašytinių įrodymų (medicininių dokumentų ir kt.) matyti, kad po gimdymo Vl. K. išsivystė reakcija į stiprų stresą bei adaptacijos sutrikimas, kad namuose jai reikalingi artimųjų palaikymas ir planinė psichiatro konsultacija. V. K. areštas, baudžiamasis procesas labai neigiamai paveikė ne tik žmoną, bet ir dukrą K. K., gimusią (duomenys neskelbtini), kuriai išsivystė miego sutrikimas bei centrinės nervų sistemos nusilpimas. Kasatorius mano, kad V. K. buvo ir yra pagrindas už nusikalstamas veikas, pripažintas įrodytomis skundžiamu nuosprendžiu, skirti bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu, ir tai atitiktų visas BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą (BK 41 ir 54 straipsniai). Nuteistajam paskirtos bausmės yra per griežtos, teismų sprendimuose argumentuojant bausmės skyrimą, apsiribota tik formaliais ir deklaratyviais motyvais.
Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vitalija Songailienė prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė teigia, kad kasacinio skundo teiginiai ir argumentai nepagrįsti, deklaratyvūs ir atmestini. Be to, analogiški argumentai buvo išdėstyti ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, kuriuos, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas įvertino tinkamai. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo V. K. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, yra teisingos. Aukštesnės instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus dėl V. K. kaltės pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir nepagrįstai nuteisė V. K. už šio nusikaltimo padarymą. Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. K. nuteisimo pagal šį baudžiamąjį įstatymą ir jį dėl minėtos veikos padarymo išteisino. Be to, toks sprendimas dar kartą patvirtina, kad teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, ją patikrino tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde. Motyvuodamas kitos nuosprendžio dalies pagrįstumą ir teisėtumą, aukštesnės instancijos teismas išsamiai pasisakė ir išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
Anot prokurorės, nepagrįsti kasatoriaus argumentai ir dėl to, kad teismas neišnagrinėjo nuteistojo V. K. parodymų. Teismas išsamiai išnagrinėjo liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus ir, remdamasis minėtų įrodymų visetu, padarė išvadą, kad nuteistasis V. K. tyčia suklastojo eismo įvykio deklaraciją, ją pateikė draudimo bendrovei ir taip siekė išvengti turtinės atsakomybės už įvykio metu sugadintą kitam asmeniui priklausančią transporto priemonę ir gauti draudimo išmoką už sugadintą jo žmonai priklausantį automobilį. Nuteistasis negalėjo nežinoti kada pasirašė draudimo sutartis, kada jos pradėjo galioti ir kada įvyko eismo įvykis. V. K. objektyvi veika įrodo, kad jis veikė tiesiogine tyčia, visiškai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir siekė rezultato. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir tai, kad V. K. pagrįstai nuteistas ir dėl kitos nusikalstamos veikos, kai sąmoningai vengė atsiskaityti su nukentėjusiuoju A. B. už pirktą automobilį. Nuteistasis žinojo, kad sąskaitoje pinigų nėra ir banko pavedimas įvykdytas nebus, paruošė, atspausdino ir nukentėjusiajam parodė vietinį mokėjimo pervedimą dėl 2000 Lt pervedimo į nukentėjusiojo sąskaitą, taip šį suklaidindamas. Tokie veiksmai rodo, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia ir apgaule išvengė turtinės prievolės pagal pirkimo-pardavimo sandorį. Tai, kad kasatoriaus ginamasis dėl jam inkriminuotų nusikaltimų kaltu neprisipažino, nėra pagrindas konstatuoti, kad jis yra nekaltas. Prokurorė nurodo, kad kaltinamojo, teisiamojo parodymai yra ne tik įrodymų šaltinis, bet ir jo gynybos priemonė. Be to, kasacinėje praktikoje konstatuojama, kad joks asmuo nelinkęs duoti parodymų prieš save (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2011).
Atsiliepime pažymima ir tai, kad skiriant bausmę turi būti siekiama visų BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų. Įstatymas nė vienam iš jų nesuteikia prioriteto. Todėl pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių neatitinkanti bausmė pažeidžia ne tik teisingumo, bet ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-172/2008). Dėl to kasatoriaus argumentas dėl neteisingos, per griežtos, nesilaikant BK bendrosios dalies normų, bausmės paskyrimo yra nepagrįstas. Priešingai nei nurodo kasatorius, teismai įvertino aplinkybes apie nuteistojo šeimos padėtį, V. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį ir sunkumo laipsnį. Už kiekvieną nuteistajam inkriminuotų nusikaltimų paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis atitinkamai nustatytas gerokai mažesnis nei įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis arba artimas jam. Nuteistajam V. K. paskirtos bausmės tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu yra teisingos ir tinkamos realizuoti bausmės tikslus. Taip pat prokurorė mano, kad teismai pagrįstai konstatavo, jog nuteistajam V. K. taikyti BK 62 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra pagrindo, o taikyti BK 75 straipsnio nuostatas yra netikslinga, nes jam jau du kartus buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jis teigiamų išvadų nepadarė ir toliau darė nusikalstamas veikas.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo ir BK 300 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 1 dalies taikymo
Nuteistojo gynėjas teigia, kad V. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, t. y. visiškai nevertinant paties nuteistojo parodymų, be to, pagal bylos duomenis, tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, todėl baudžiamasis įstatymas negalėjo būti taikomas, kad apeliacinės instancijos teismas, esmingai pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, šiuo aspektu bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Tokie kasatoriaus teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai atmestini.
Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjamoje byloje konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. V. K. kaltė padarius nusikalstamas veikas pagrįsta teismo posėdžiuose ištirtais įrodymais, visi jie aptarti ir įvertinti, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose kelta gynybos versija motyvuotai atmesta. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatorius ir (ar) jo ginamasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Apgaulė, kaip šios nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį turi būti nustatoma visais atvejais. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados dėl V. K. padarytų nusikalstamų veikų – dokumento suklastojimo bei pasikėsinimo sukčiauti ir sukčiavimo - yra pagrįstos ir teisingos. Nuosprendyje visi įrodymai yra išdėstyti ir įvertinti, motyvai, kuriais vadovaujantis remiamasi liudytojų D. L., J. B. ir nukentėjusiojo A. B. parodymais, eismo įvykio vietos vaizdo medžiaga, UAB DK „P.“ ir AB „D.“ banko pateiktais duomenimis, nurodyti; V. K. parodymai atmesti, nes jie akivaizdžiai prieštaravo byloje ištirtiems įrodymams.
Svetimas turtas ar turtinė teisė gali būti įgyjama, tapti kito asmens nuosavybe ir civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukti asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu turint tyčią nevykdyti savo prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Šioje byloje nustatyta, kad V. K. suklastojo dokumentą ir jį panaudojo apgaule siekdamas gauti iš draudimo kompanijos „Kasko“ draudimo išmoką kito asmens (Vl. K.) naudai, siekdamas panaikinti turtinę prievolę atlyginti už eismo įvykio metu apgadintą D. L. automobilį, perkeliant šią pareigą draudimo kompanijai; kad svetimą turtą įgijo apgaule, t. y. apgaudamas nukentėjusįjį A. B., kad pinigai (2000 Lt) už iš jo perkamą automobilį yra sumokėti banko pavedimu. Kasatoriaus argumentai, kad apgaulė nebuvo panaudota, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo sutartiniai santykiai, kurie turėjo būti sprendžiami civilinio proceso tvarka, atmestini kaip nepagrįsti. Teismų sprendimuose apgaulės požymiai atskleisti, padarytos išvados pagrįstos byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Pagal byloje nustatytas aplinkybes V. K. baudžiamasis įstatymas – BK 300 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 1 dalie ir 182 straipsnio 1 dalis - pritaikytas tinkamai. Remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra pagrindo.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apelianto skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Priešingai nei teigia kasatorius, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas minėtų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, patikrino, į visus esminius apelianto argumentus atsakė, todėl kasaciniame skunde nurodomą alternatyvų prašymą – panaikinti šio teismo atitinkamą nuosprendžio dalį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka - atmestinas kaip nepagrįstas, prieštaraujantis apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio turiniui ir esmei.
Dėl BK 41 ir 54 straipsnių nuostatų taikymo
Kasatorius teigia, kad V. K. buvo ir yra pagrindas už nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, paskirti BK 300 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas alternatyvias, nesusijusias su laisvės atėmimu, bausmes ir tai neprieštarautų BK 41 ir 54 straipsnių nuostatoms, kad teismas, paskirdamas laisvės atėmimo bausmes, nurodė formalius motyvus, neatsižvelgė į svarbią aplinkybę, jog po nusikalstamų veikų padarymo praėjo daug laiko, neatsižvelgė į kitas, kasatoriaus nuomone, išimtines, nuteistojo asmenį bei sunkią padėtį jo šeimoje apibūdinančias aplinkybes.
Remiantis kasatoriaus argumentais keisti teismų sprendimus skiriant V. K. už padarytas nusikalstamas veikas švelnesnes bausmes nėra pagrindo.
BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. To paties straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias teismas turi atsižvelgti skirdamas bausmę.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. K. bausmes, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies sankcijose, parinkdamas jų rūšį ir nustatydamas jų dydžius, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, jų padarymo motyvus ir tikslus, kaltės formą ir laipsnį, kaltinamojo asmenybę, į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, anksčiau teistas ir naujas nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kuriuo taip pat buvo prašoma sušvelninti jo ginamajam už padarytus nusikaltimus paskirtas bausmes ir dėl to atitinkamai sušvelninti galutinę bausmę, priimtame nuosprendyje į apelianto argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad V. K. bausmės už atskirus nusikaltimus paskirtos pažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal BK 55 straipsnio nuostatas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Nagrinėjamu atveju kasatoriaus ginamasis anksčiau jau ne vieną kartą teistas ir net du kartus jam buvo taikytos BK 75 straipsnio nuostatos.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų, nuteistojo V. K. gynėjo kasacinis skundas, vadovaujantis jame nurodytais argumentais, negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. K. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Greičius
Vytautas Piesliakas
Aldona Rakauskienė
