Civilinė byla Nr. 3K-3-419/2013 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-58-00077-2009-3 Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Rimvydo Norkaus ir Dalios Vasarienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. A. ir A. J. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Apsaga“ ieškinį atsakovams A. J., B. J., R. A. dėl pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys bankrutavusi A. J. individuali įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Tytus“, Šiaulių rajono 2-ojo notarų biuro notarė B. Š.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Apsaga“ kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančia 2008 m. spalio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria B. J. pardavė dukteriai R. L. (A.) gyvenamąjį namą, šiltnamį, garažą, kitus kiemo statinius ir žemės sklypą, esančius Šiaulių mieste, (toliau – Sutartis) ir taikyti restituciją natūra bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad 2000 m. spalio 11 d. su atsakovo A. J. įmone sudarė sutartį, pagal kurią parduodavo kurą, o įmonė privalėjo už jį sumokėti, tačiau nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio ėmė savo prievolės nevykdyti. Atsižvelgdamas į ilgalaikį įmonių bendradarbiavimą ir pažadus greitu laiku sumokėti skolas, ieškovas tęsė kuro tiekimą tol, kol įmonės skola išaugo iki 109 897,12 Lt.
2009 m. kovo 25 d. ieškovas kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovo A. J. įmonės ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bet antstolis nurodė, kad įmonės turto nepakanka būsimam sprendimui užtikrinti. Tada ieškovas išsiaiškino, kad 2004 ir 2005 metais A. J. įmonė ir A. J. perleido nuosavybės teise priklausiusį vertingą ir niekam neįkeistą turtą tretiesiems asmenims, o 2008 m spalio 21 d. notarine pirkimo–pardavimo sutartimi A. J. sutuoktinė ir įmonės bendraturtė B. J. pardavė savo dukteriai R. L. (A.) paskutinį sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį turtą (gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemės sklypą Šiauliuose), taip pablogindami savo kreditorių padėtį. Ieškovas teigė, kad preliminarioji sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre, todėl negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis.
Atsakovai su ieškiniu nesutiko. Jie nurodė, kad 2008 m. spalio 21 d. sudarant Sutartį dar nebuvo žinoma, jog įmonė negalės atsiskaityti su kreditoriais, o sudaryti Sutartį jie buvo įsipareigoję 2006 m. gegužės 4 d. preliminariąja sutartimi. Sutartimi perleidžiamo turto kaina (350 000 Lt) atitiko realią turto vertę, todėl kreditorių padėtis nepablogėjo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.66 straipsnio nuostatas kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, o nagrinėjamu atveju ginčijamas ne skolininko (A. J. individualios įmonės), o įmonės savininko, jo sutuoktinės ir jų pilnametės dukters sudarytas sandoris. Šie asmenys 2008 m. spalio 21 d. (ginčo sandorio sudarymo metu) prievolių įmonės kreditoriams neturėjo. Teismas iš į bylą pateikto įmonės 2008 m. rugsėjo 30 d. balanso nustatė, kad jos ilgalaikis ir trumpalaikis turtas sudarė 1 586 585 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 921 060 Lt, taigi, ginčijamo sandorio sudarymo metu įmonės turto pakako prievolėms įvykdyti, todėl juridinio asmens dalyvis (įmonės savininkas) tuo metu nebuvo atsakingas už įmonės prievoles savo asmeniniu turtu.
Teismas taip pat sprendė, kad ieškovas neįrodė kitų būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų, nes, reikalaudamas pripažinti negaliojančiu 350 000 Lt vertės pirkimo–pardavimo sandorį ir prašydamas taikyti abipusę restituciją, pareiškė akivaizdžiai neproporcingą reikalavimą. Įmonei iškėlus bankroto bylą, joje buvo patvirtinti ieškovo reikalavimai, o pagal Įmonių bankroto įstatymą draudžiama tenkinti kreditorių reikalavimus kitaip, nei jame numatyta. Teismas taip pat konstatavo, kad nebuvo įrodyta, jog atsakovai ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos. Teismas rėmėsi atsakovų paaiškinimais, kad nuo 2006 metų įmonėje ėmė trūkti apyvartinių lėšų, todėl sutuoktiniai sutarė parduoti savo gyvenamąjį namą su priklausiniais suaugusiai dukteriai, o jos dalimis už turtą sumokėtą sumą investuoti į įmonę. 2006 m. gegužės 4 d. buvo sudaryta preliminarioji sutartis, kuria pirkėja įsipareigojo sumokėti 350 000 Lt iki 2008 m. gruodžio 31 d. Vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų visuma teismas sprendė, kad nors J. savo turtą 2008 m. spalio 21 d. pardavė dukteriai, tačiau turto kaina buvo reali, o gauti pinigai investuoti į įmonę, todėl kreditorių interesai nebuvo pažeisti ir nėra pagrindo ginčijamą sandorį panaikinti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, jį tenkino, 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu panaikino Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą ieškinį tenkinti. Teismas pripažino ginčijamą sandorį negaliojančiu ir taikė restituciją, perleistą turtą grąžindamas perleidusio asmens nuosavybėn.
Teismas konstatavo, kad, sistemiškai aiškinant CK 6.66 straipsnio 1 dalį ir 2.50 straipsnio 4 dalį, pripažintina, jog kreditoriaus teisė reikalauti individualios įmonės savininkui atsiskaityti už įmonės prievoles atsiranda nuo to momento, kai įmonės turto neužtenka atsiskaityti su kreditoriais. Savininkui taikant objektyvųjį kriterijų, laikoma, kad jis apie tokią situaciją sužino vos jai susidarius ir prisiima dėl to riziką.
Teismas sprendė, kad iš 2009 m. gegužės 12 d. įmonės buhalterės pažymos matyti, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu įmonė jau buvo skolinga ieškovui 153 891,56 Lt ir tik prieš ieškinio padavimą skola sumažėjo iki 109 897,12 Lt. Įmonės turto neužteko atsiskaityti su kreditoriais jau nuo 2008 m. rugpjūčio 31 d., kai buvo neapmokėta pirma PVM sąskaita–faktūra už degalus, nuo šios dienos laikytina, kad ieškovas įgijo galiojančią reikalavimo teisę A. J. individualios įmonės savininkui.
Kadangi nagrinėjamu atveju A. J. ir B. J. sudarė ginčijamą sandorį su savo dukterimi, tai preziumuotinas šalių nesąžiningumas. Teismas nesutiko su atsakovų teiginiais, kad turtas parduotas už realią kainą, o gauti pinigai buvo sumokėti į įmonės sąskaitą ir panaudoti atsiskaitymams su kreditoriais, nes pirkėja, deklaracijų duomenimis, pinigų neturėjo ir jų neperdavė, o pinigai į įmonės sąskaitą buvo įnešami iš kitų įmonės sąskaitų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas siekiant paslėpti turtą ir išvengti atsiskaitymo su kreditoriais ir pažeidė ieškovo bei kitų kreditorių teises.
Teismas taip pat sprendė, kad atsakovai sandorio sudaryti neprivalėjo, nes preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre, todėl negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis ir sukurti prievolės sudaryti pagrindinę sutartį, taip pat konstatavo, kad ji buvo sudaryta nesąžiningai.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas A. J. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo bei sutarties šalių sąžiningumo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK nuostatas dėl įrodymų vertinimo, nesilaikė įrodymų pakankamumo taisyklės. R. A. su buvusiu sutuoktiniu negyveno ir bendro ūkio netvarkė nuo 2003 m. ir 2006 m. turto dalybų sutartyje nurodytų 200 000 Lt jam nemokėjo. Taigi, 2003–2008 m. atsakovės gautos pajamos (326 800 Lt) nebuvo dalijamos nutraukiant santuoką ir liko jai. Be to, 2007-2008 metais atsakovė gavo 52 282,93 Lt pajamų, 40 000 Lt skolinosi iš sutuoktinio, taip pat dirbo turėdama patentą. Dėl šių priežasčių teismo išvada, kad atsakovė neturėjo lėšų sumokėti už turtą, nepagrįsta.
B. J. už sandorį gautų lėšų pagal Gyventojų turto deklaravimo įstatymą deklaruoti neprivalėjo, o A. J. jų deklaruoti negalėjo, nes pinigus gavo B. J. ir jie buvo įnešti į įmonės kasą. Tai, kad 2007–2009 metais A. J. iš įmonės sąskaitos AB „Swedbank“ paėmė 172 100 Lt, patvirtina, jog individualios įmonės savininkas naudojosi įmonės pinigais, tačiau neįrodo, kad pinigai iš R. A. nebuvo gauti.
Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų ir liudytojų paaiškinimų matyti, kad iš R. A. gauti 350 000 Lt buvo įnešti į įmonės kasą bei panaudoti įmonės reikmėms bei atsiskaitymui su kreditoriais, įskaitant ieškovą. Sutartimi turtas perleistas už rinkos kainą, todėl darytina išvada, kad šalys elgėsi sąžiningai. Nesant įrodyto šalių nesąžiningumo kaip actio Pauliana ieškinio sąlygos, negalima sandorio pripažinti negaliojančiu.
Dėl restitucijos. Teismas, nepagrįstai pripažinęs, kad pinigai už įgytą turtą nebuvo sumokėti, taikė vienašalę restituciją, t. y. grąžino turtą B. J., tačiau R. A. už turtą sumokėtų 350 000 Lt negrąžino. Tokie padariniai turto pirkėjai negali būti taikomi remiantis vien prielaidomis grįsta išvada, kad pinigai nebuvo sumokėti.
Dėl kitų actio Pauliana ieškinio sąlygų. Ginčijama sutartimi nebuvo pažeisti įmonės kreditorių interesai, nes pirkėja už įsigytą turtą sumokėjo 350 000 Lt ir šios lėšos buvo panaudotos įmonės reikmėms. Taigi, darytina išvada, kad atsakovams priklausantis nekilnojamasis turtas sutartimi buvo pakeistas į pinigus, todėl tai kreditorių interesų pažeisti negalėjo.
Aplinkybė, kad preliminarioji sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre ir negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, neturi ryšio su prievole sutarties šalims ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Preliminariosios sutarties privalomo teisinio registravimo įstatymas nenumato. Taigi, atsakovai turėjo teisę sudaryti preliminariąją sutartį, ji galioja ir šalims turi įstatymo galią, t. y. privalo būti vykdoma, nepriklausomai nuo jos išviešinimo. Tais atvejais, kai skolininko pareiga sudaryti sandorį kyla iš preliminariosios sutarties, sudarytos su trečiuoju asmeniu, svarbu nustatyti kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo, preliminariosios sutarties ir kreditoriaus ginčijamo turto perleidimo sandorio (pagrindinės sutarties) sudarymo momentus. Jeigu skolininkas sudarė preliminariąją sutartį su trečiuoju asmeniu iki kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo, o pagrindinę sutartį – po to, tai tokiu atveju gali būti pripažįstamas privalomumas skolininkui sudaryti pagrindinę sutartį (kreditoriaus ginčijamą sandorį). Jeigu preliminarioji sutartis sudaroma po kreditoriaus reikalavimo teisės skolininkui atsiradimo, tai tiek pagrindinė, tiek preliminarioji sutartys gali būti pripažįstamos negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu. Iš bylos medžiagos matyti, kad įmonė ieškovui buvo skolinga pagal 2008 m. rugpjūčio 31 d. ir 2008 m. rugsėjo 30 d. bei kitas sąskaitas–faktūras, išrašytas po preliminariosios sutarties sudarymo. Taigi, atsakovai sudarė preliminariąją sutartį iki ieškovo reikalavimo teisės atsiradimo, o pagrindinę sutartį – po, todėl laikytina, kad ją sudaryti privalėjo.
Dėl individualios įmonės savininko sutuoktinio subsidiariosios atsakomybės. A. J. IĮ savininkas, steigėjas ir vienintelis dalyvis yra A. J., o ieškovas prašo pripažinti negaliojančiu sandorį, kuriuo perleistas ne individualios įmonės savininkui nuosavybės teise priklausantis turtas, bet jo sutuoktinei asmenine nuosavybe priklausęs turtas. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešajame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Kadangi registre turtas buvo nurodytas kaip asmeninė B. J. nuosavybė, tai ieškovas negali nukreipti į jį išieškojimo. Net ir pripažinus, kad turtas priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ieškovas neturėtų teisės reikalauti įmonės skolą padengti iš Sutartimi perleisto turto, nes jis išieškojimą galėtų nukreipti tik į A. J. priklausančią turto dalį, kuri turi būti nustatoma atskirai (CPK 667 straipsnis).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012, suformuotą praktiką ieškovas turėjo įrodyti, kad A. J. individuali įmonė buvo abiejų sutuoktinių šeimos verslas, tačiau to nepadarė, todėl negali nukreipti išieškojimo į įmonės savininko sutuoktinės asmeninį turtą. Tokios išvados nepaneigia ir aplinkybė, kad B. J. nuo 2008 m. gegužės 14 d. buvo įmonės vadovė, nes šias pareigas ėjo formaliai, o visu įmonės verslu iš esmės rūpinosi vien jos savininkas A. J.
Kasaciniu skundu atsakovė R. A. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Dėl sąlygos, kad ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises. Pagal kasacinio teismo praktiką, siekiant pripažinti, kad sudarytas sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus būtina nustatyti, jog dėl jo sumažėja skolininko turto vertė. Nagrinėjamoje byloje ekspertai nustatė, kad turtas parduotas už rinkos kainą, taigi, atsakovų J. turto apimtis dėl sudarytos sutarties nesumažėjo, o tik pasikeitė jo forma. Nustačius, kad sandoris yra atlygintinis ir juo nemažinama turto vertė, nustatyti, ar už perleistą turtą yra atsiskaityta, nereikia, nes šis faktas neturi įtakos sandorio galiojimui.
Ieškovas yra trečiojo asmens A. J. individualios įmonės, kurios savininkas yra atsakovas A. J., kreditorius. Pirkimo–pardavimo sutartimi parduotas žemės sklypas su gyvenamuoju namu nuosavybės teise priklausė ne įmonei, bet atsakovams J. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad ieškovas įgijo galiojančią reikalavimo teisę į individualios įmonės turtą nuo 2008 m. rugpjūčio 31 d., taigi, iki šios dienos atsakovai galėjo naudotis turtu savo nuožiūra. Preliminarioji sutartis sudaryta 2006 m. gegužės 4 d., t. y. anksčiau nei ieškovas įgijo reikalavimo teisę. Kaip matyti iš įrašų preliminariojoje sutartyje, R. A. B. J. 2006 m. gegužės 4 d. sumokėjo 100 000 Lt, 2006 m. rugpjūčio 1 d. – 80 000 Lt, 2007 m. vasario 23 d. – 90 000 Lt. Šiuos pinigus atsakovai galėjo naudoti savo nuožiūra, nes ieškovas reikalavimo teisės į trečiojo asmens savininką dar neturėjo. A. J. šiuos pinigus kaip savininko įnašus įnešė į įmonės kasą, tai patvirtina kasos pajamų orderiai ir liudytojai, todėl sandoris nepažeidė kreditorių teisių. Be to, skola ieškovui nuo 2008 m. birželio 30 d. iki 2009 m. kovo 31 d. sumažėjo nuo 212 224 Lt iki 102 326 Lt, todėl akivaizdu, kad už parduotą turtą gauti pinigai buvo panaudoti apmokant skolą ieškovui ir kitiems kreditoriams.
Dėl įrodymų vertinimo. Iš įrašų preliminariojoje sutartyje matyti, kad pirkėja iki 2007 m. vasario 23 d. buvo sumokėjusi pardavėjams 270 000 Lt, kurie buvo įnešti į įmonės kasą, o likusius pinigus (80 000 Lt) sumokėjo iki 2008 m. spalio 21 d., t. y. iki pagrindinės sudarymo. Lietuvos apeliacinis teismas šių aplinkybių nevertino, tik nurodė, kad pirkėja pinigų nemokėjo, nes jų neturėjo, o pinigai į įmonės sąskaitą buvo įnešti iš kitų jos sąskaitų. Byloje esantys įmonės kasos pajamų orderiai patvirtina, kad A. J. nuo 2006 m. gegužės 4 d. iki 2008 m. spalio 6 d. į įmonės kasą grynaisiais pinigais kaip savininko įnašus įnešė 322 484 Lt. Įnašų datos sutampa su datomis, kada J. gavo pinigus iš R. A. Teismo išvados, kad A. J. įnašai į įmonės kasą buvo atliekami tais pačiais pinigais, kurie jam buvo pervedami iš įmonės sąskaitų, nepagrįsti, nes 2007 m. gegužės 15 d., kada į atsakovo asmeninę sąskaitą buvo pervestos lėšos, į įmonės kasą jau įnešta 263 484 Lt. Teismas supainiojo A. J. kaip fizinio asmens sąskaitas su individualios įmonės sąskaitomis, taigi, neatidžiai ir nevisapusiškai tyrė byloje esančius įrodymus ir jo padarytos išvados neatitinka nei byloje esančių įrodymų, nei CPK įtvirtintų įrodymų tyrimo bei vertinimo reikalavimų.
Dėl sąlygos, kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Skolininko sudaryto sandorio privalomumas nulemia actio Pauliana instituto netaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad skolininko pareiga sudaryti sandorį gali kilti iš sutartinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Preliminarioji sutartis buvo sudaryta 2006 m. gegužės 4 d., pagal ją pirkėja sumokėjo didžiąją kainos dalį, tada atsirado kreditoriaus reikalavimas ir netrukus buvo sudaryta pagrindinė sutartis. Tokia situacija suponavo atsakovų J. pareigą sudaryti ieškovo ginčijamą sutartį, nes preliminarioji sutartis buvo sudaryta iki kreditoriaus reikalavimo atsiradimo. Ieškovas preliminariosios sutarties neginčijo, taigi, Lietuvos apeliaciniam teismui pripažinus negaliojančia pagrindinę sutartį, susiklostė faktinė situacija, kad preliminarioji sutartis lieka galioti.
Teismas nepagrįstai nurodo, kad preliminarioji sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre, todėl ji negalėjo būti panaudota prieš trečiuosius asmenis ir sukurti prievolės atsakovams sudaryti pagrindinę sutartį, nes šalims sandoris galioja, nors ir neįregistruotas. Be to teisės aktuose nenustatyta, kad preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys privalo būti registruojamos.
Dėl sandorio šalių nesąžiningumo. Atsakovai J. 2006 metais sudarydami preliminariąją sutartį objektyviai negalėjo žinoti, kad įmonė 2008 metais negalės atsiskaityti su ieškovu, todėl teismo išvados dėl jų nesąžiningumo nepagrįstos.
R. A. nesąžiningumą paneigia aplinkybės, kad žemės sklypas su gyvenamuoju namu buvo parduotas už didesnę nei rinkos kainą, gauti pinigai panaudoti įmonės veikloje, o preliminarioji sutartis sudaryta ir pinigai pagal ją sumokėti anksčiau nei ieškovas įgijo reikalavimo teisę. R. A. buvo sąžininga, siekė įsigyti gyvenamąjį būstą, todėl, tėvams pritrūkus apyvartinių lėšų įmonės veikloje, ji 2006 metais įsigijo jiems priklausiusį žemės sklypą su gyvenamuoju namu. Spręsdamas dėl pirkėjos sąžiningumo teismas vadovavosi 2006 m. gruodžio 21 d. santuokoje įgyto turto padalijimo sutartimi, kurioje nurodoma, kad santuokoje įgytos lėšos (200 000 Lt) atitenka buvusiam R. A. sutuoktiniui A. L., tačiau neatsižvelgė į jo paaiškinimus, kad tai nebuvo realiai turimi pinigai, nes juos A. L. buvo investavęs į automobilius.
Dėl restitucijos taikymo. Pagal bendrąją taisyklę, pripažinus sandorį negaliojančiu, taikoma dvišalė restitucija. Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės patvirtina, kad R. A. buvo sąžininga ir atsakovams už žemės sklypą su gyvenamuoju namu sumokėjo 350 000 Lt. Tačiau apeliacinės instancijos teismas taikė vienašalę restituciją ir R. A. nepriteisė jos sumokėtos pinigų sumos. Taigi, teismas šalių negrąžino į pradinę padėtį, nors tai yra restitucijos esmė.
Ieškovas UAB „Apsaga“ su kasaciniais skundais nesutinka, prašo juos atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šioje byloje esminis ginčas kilo dėl to, ar R. A. turėjo 350 000 Lt, perdavė juos pardavėjams ir ar pinigai buvo panaudoti įmonės veikloje. Turto formos pakeitimas, gautų pinigų investavimas į įmonę nelaikomas kreditorių teisių pažeidimu, taigi, nebūtų tenkinamos actio Pauliana sąlygos, tačiau šių aplinkybių nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja, o vadovaujasi žemesnių instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis. Net ir pakartotinai vertinant visus byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra teisėtas.
R. A. teko pareiga įrodyti savo sąžiningumą, t. y. kad ji turėjo 350 000 Lt, juos perdavė J., kad nežinojo apie sunkią įmonės ir savo tėvų finansinę padėti, tačiau ji šios pareigos neįvykdė, todėl apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 12 ir 178 straipsnių nuostatų dėl rungimosi pareigos. Vertindamas faktus ir jų sąsajas teismas pagrįstai atsižvelgė į atsakovų 2003–2008 metų gyventojų pajamų deklaracijas, kurios nepatvirtino, kad R. A. turėjo 350 000 Lt ir juos perdavė J. Atsakovo teiginiai, kad deklaracijos pildyti jis neprivalėjo, nepagrįsti, nes Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalies (mokestiniam laikotarpiui aktuali redakcija) nuostatos šią pareigą jam nustatė. Teismas kartu su deklaracijomis įvertino ir kitus įrodymus, iš kurių matyti, kad atsakovės R. A. ir jos buvusio sutuoktinio A. L. pajamos 2003–2008 metais buvo 326 800 Lt, iš kurių 200 000 Lt atsakovė atidavė A. L. prieš pasirašant turto pasidalijimo sutartį. Nors sąžiningumo įrodinėjimo pareiga byloje teko R. A., ji į bylą nepateikė jokių įrodymų apie savo buvusio sutuoktinio pajamas 2003–2006 metais, o tai reiškia, kad net teoriškai (t. y. neišleisdama savo ir vaikų pragyvenimui nė vieno lito, neinvestuodama į verslą ir kt.) ji galėjo turėti tik 126 800 Lt. Be to, santuokos nutraukimo byloje sutuoktiniai patvirtino, kad nėra tarpusavio ryšio, kad nebegali bendrauti ir gyventi kartu, todėl abejotina, jog A. L. galėjo skolinti R. A. 40 000 Lt. Atsakovai oficialias deklaracijas, notarinės formos turto pasidalijimo sutartį, įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo ginčijo tik savo paaiškinimais bei prielaidomis, todėl teismas teisingai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes.
Atsakovas įrodinėjo, kad į įmonės kasą įnešdavo būtent iš atsakovės R. A. gautas lėšas, ir teigia, jog apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė visas aplinkybes, susijusias su pinigų judėjimu tarp įmonės ir jo asmeninės sąskaitos. Pažymėtina, kad praktiškai neįmanoma atriboti asmeninių A. J. ir jo, kaip įmonės kasininko, naudojamų įmonės lėšų įnešimo į įmonės sąskaitas. Be to, jis buvo įmonės vadovas, todėl apyvartines lėšas į įmonės kasą ir sąskaitas kredito įstaigose įnešdavo savo vardu. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas pagrįstai daugiau reikšmės skyrė A. A. turtinei padėčiai.
Esant apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad viena sandorio šalių neįvykdė pareigos perduoti pinigus, t. y. vertinant sandorį kaip apsimestinį ir pripažįstant jį dovanojimo sutartimi (neatlygintiniu sandoriu), šalių sąžiningumas tampa neaktualus ir neturėtų būti vertinamas. Dėl šių priežasčių taip pat nėra sąlygų taikyti dvišalę restituciją grąžinant R. A. tai, ko ji nėra perdavusi.
A. J. nurodo, kad ginčijamu sandoriu nebuvo pažeisti įmonės kreditorių interesai, nes neva namų valda buvo pakeista į kitos formos turtą, t. y. į 350 000 Lt, ir panaudota įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti. Tokia atsakovo pozicija būtų teisinga, jeigu pinigai pagal ginčijamą sutartį būtų sumokėti ir paskirti įmonės prievolėms vykdyti, tačiau R. A. pinigų neperdavė, nes jų neturėjo, o atsakovai J. neįrodė, kad gautus pinigus investavo į įmonės veiklą. Šios aplinkybės lemia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011, negali būti laikoma precedentu nagrinėjamu atveju.
Preliminariąja sutartimi šalys susitarė, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta po visos kainos sumokėjimo, arba kaina bus mokama sandorio sudarymo metu. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad pirkėja pinigų nesumokėjo, darytina išvada, jog atsakovai neįgijo pareigos sudaryti ginčijamą sutartį.
A. J. nurodo, ieškovas neturėjo teisės nukreipti reikalavimo teisės į jo sutuoktinės turtą, perleistą ginčijama sutartimi, tačiau nepateikia teisinių argumentų ir šio klausimo nekėlė bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Taigi, šio klausimo svarstymas išeina už kasacijos ribų. Be to, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl ieškovas turi teisę savo reikalavimą nukreipti į įmonės dalyvių (įskaitant savininkus) turtą. A. J. kasacinis skundas grindžiamas dviem neteisingais teiginiais. Pirma, įmonė nėra asmeninė A. J. nuosavybė, ji priklauso J. bendrosios jungtinės nuosavybė teise, tai buvo jų verslas, kuriam jie pakaitomis vadovavo, taip pat šeimos pragyvenimo šaltinis. Antra, ginčijamu sandoriu perleisti nekilnojamieji daiktai nėra asmeninė atsakovės B. J. nuosavybė, jie yra bendroji jungtinė sutuoktinių J. nuosavybė. Įmonė (neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo) įregistruota J. gyvenant santuokoje. Sutarties, nustatančios turto teisinį režimą, nėra, todėl vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama įmonė ir namų valda. Tai buvo įgyta ar sukurta po santuokos sudarymo momento abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Taigi, įmonės skolos kreditoriams yra ir atsakovų J. skolos (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), todėl gali būti išieškomos tiek iš atsakovų J. bendro turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis), tiek ir iš jų asmeninio turto (CK 3.113 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad preliminarioji sutartis buvo sudaryta ne turint suderintą sandorio šalių valią sudaryti pagrindinę sutartį ateityje (nes nebuvo kliūčių sudaryti pagrindinę sutartį iš karto, o mokėjimus išdėstyti), bet siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, elgiantis nesąžiningai, t. y. fiktyviai sukuriant pareigą atsakovams J. sudaryti pagrindinę sutartį ateityje, taip panaikinant kreditorių galimybes pareikšti actio Pauliana. Vertinant CK 1.75 straipsnio nuostatas akivaizdu, kad bet kokių sandorių teisinės registracijos faktas yra aktualus dėl išviešinimo funkcijos. Šioje byloje akivaizdu, kad preliminarioji sutartis nebuvo sudaryta joje nurodytu laiku ir mokėjimai pagal ją nebuvo vykdomi. Siekiant išvengti tokių nesąžiningų sandorių sukeliamų teisinių padarinių tretiesiems asmenims CK nustato jų teisėtų interesų gynimo mechanizmą, įgyvendinamą per sandorių registracijos procesą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis.
Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę byloje turi faktinė aplinkybė, ar R. A. sumokėjo už įgytą nekilnojamąjį turtą sutartyje nustatytą kainą, ar realiai šis pirkimo–pardavimo sandoris buvo neatlygintinis. Bylą nagrinėjusių teismų išvados šiuo klausimu skirtingos: pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad už perkamą turtą buvo sumokėta, o apeliacinės – kad R. A. pinigų nemokėjo.
Kasacinis teismas nėra trečioji instancija, kurioje byla galėtų būti nagrinėjama iš naujo, joje sprendžiamas tik teisės taikymo ir aiškinimo, bet ne fakto klausimas. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą dėl to, kad pinigai nebuvo sumokėti, padarė atsižvelgdamas į R. A. 2003– 008 m. pajamų deklaracijas, iš kurių matyti, kad per tuos metus ji uždirbo 326 800 Lt, į 2006 m. gruodžio 21 d. santuokoje įgyto turto padalijimo sutartį, pagal kurią santuokoje įgytos lėšos (200 000 Lt) atitenka buvusiam R. A. sutuoktiniui, į tai, kad B. J. nėra deklaravusi jokių pajamų, o A. J. 2006–2007 m. pajamų deklaracijų duomenys nepatvirtina jo teiginių, kad tais metais iš dukters gavo 250 000 Lt, taip pat analizuodamas piniginių srautų judėjimą įmonės ir A. J. sąskaitose. Taigi, apeliacinės instancijos teismas savo išvadą grindė byloje esančiais įrodymais ir ją motyvavo. Nors kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai ir išvadą padarė nesant pakankamai ją pagrindžiančių įrodymų, šie skundo argumentai dėl teismo padarytų išvadų laikytini bylos dalyvio nuomone, kuri nepagrindžia teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nustačius, jog apeliacinės instancijos teismas savo išvadą padarė nepažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, nėra teisinio pagrindo paneigti ir jo konstatuotą faktą, jog R. A. pinigų nemokėjo, taigi kasacinis teismas yra įpareigotas šia nustatyta faktine aplinkybe vadovautis.
Dėl actio Pauliana sąlygų
Iš pagal galiojantį teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką nustatytų actio Pauliana taikymo sąlygų nagrinėjamoje byloje pateiktuose kasaciniuose skunduose yra ginčijamas šių egzistavimas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas.
Teisėjų kolegija dėl šių sąlygų pasisako.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad A. J. individuali įmonė neatsiskaitė su ieškovu pagal šalių sudarytą sutartį ir neapmokėjo 2008 m. rugpjūčio 31 d. ir vėlesnių PVM sąskaitų–faktūrų už degalus. Kasatorius A. J. nurodo, kad ieškovas, kuris yra įmonės kreditorius, neturi teisės nukreipti savo išieškojimą į sutuoktinei asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, kuris buvo perleistas dukteriai. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytas faktas, jog ginčo turtas įgytas A. J. ir B. J. santuokos metu ir Registrų centro išrašas nepatvirtina, kad B. J. šį turtą įgijo asmeninės nuosavybės teisėmis. Šiame išraše esanti juridinių faktų žyma „Asmeninė nuosavybė“ nurodo dabartinės savininkės R. A. (buv. L.), o ne B. J. nuosavybės teisių rūšį, todėl pagal CK 3.87 straipsnio 1 dalies nuostatas laikytina, kad R. A. perleistas turtas J. priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Šią apeliacinės instancijos teismo nustatytą aplinkybę patvirtina ir visų trijų atsakovų pasirašyta pirkimo–pardavimo sutartis, kurios 4 dalyje nurodyta, jog parduodamas žemės sklypas, gyvenamasis namas, kiti pastatai ir statiniai, kurie įregistruoti B. J. vardu, priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.
Byloje taip pat konstatuota, kad A. J. individuali įmonė buvo įsteigta A. J. ir B. J. santuokos metu. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad įmonė ir iš jos veiklos gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo, pripažįstamos bendrąja jungtine nuosavybe. Šios įmonės vadovais skirtingais laikotarpiais buvo tiek B. J., tiek A. J., todėl laikytina, kad tai buvo šeimos verslas. Konstatavus įmonę buvus šeimos verslu, pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje J. A. ir kt. v. S. J. autopaslaugų įmonė ir kt., bylos Nr. 3K-7-400/2012).
Atsižvelgiant į tai, kad individualios įmonės savininkas kartu yra ir civilinės atsakomybės subjektas ir jo pareiga atsakyti atsiranda, kai prievolei įvykdyti neužtenka pagrindinio skolininko (individualios įmonės) turto, laikytina, jog kreditorius įgyja reikalavimo teisę į skolininką (individualios įmonės savininką) tada, kai kreditoriaus reikalavimams patenkinti neužtenka individualios įmonės turto (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Šiame kontekste, sprendžiant dėl reikalavimo teisės į įmonės savininkus atsiradimo momento, svarbus tampa sužinojimo apie tai, kad individualios įmonės turto nebeužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti, faktas. Nustatant momentą, nuo kada individualios įmonės savininkams tampa žinoma apie nepakankamą įmonės turtą atsiskaityti su kreditoriais, taikomas objektyvusis kriterijus, pripažįstant, jog savininkams ši aplinkybė tampa žinoma iš karto jai susidarius, nes individualios įmonės savininkai, valdydami įmonę, privalo žinoti apie jiems priklausančios įmonės turtinę padėtį, prisiimtus įsipareigojimus ir jų santykį. Dėl to objektyvi kreditoriaus teisė CK 2.50 straipsnio 4 dalies pagrindu reikalauti, kad įmonės savininkas atsakytų už individualios įmonės prievoles savo turtu, atsiranda nuo to momento, kai įmonės turtas atsiskaityti su kreditoriais tampa nepakankamas. Tokios įmonės kreditorius įgytą reikalavimo teisę į individualios įmonės savininką nukreipia tada, kai sužino apie tai, kad įmonės turto neužtenka jos prievolėms įvykdyti. Dėl to kreditoriui taikomas subjektyvusis kriterijus ir objektyviai atsiradusią teisę jis pradeda įgyvendinti tik sužinojęs apie trūkstamą įmonės turtą. Vis dėlto ši aplinkybė, kad kreditorius reikalavimą reiškia tik sužinojęs apie tokią situaciją, nedaro jokios įtakos įmonės savininko teisėms ir pareigoms ta prasme, kad objektyviai kreditoriaus teisė nukreipti reikalavimus į įmonės savininką atsiranda anksčiau, nei kreditorius gali ją įgyvendinti dėl subjektyvių sužinojimo aplinkybių, t. y. įmonės savininkas turi suvokti apie tokią teisę nuo pat situacijos, kai trūksta įmonės turto atsiskaityti su kreditoriais, susidarymo. Paprastai kreditoriai apie nepakankamą įmonės turtą sužino tada, kai įmonė pradeda su jais neatsiskaityti, t. y. kai jos turto jau nebeužtenka. Atsižvelgiant į tai, kad rizika dėl nepakankamo įmonės turto tenka individualios įmonės savininkui, ypatingą reikšmę įgauna individualios įmonės savininkų sąžiningumo klausimas. Sąžiningas įmonės savininkas, žinodamas, kad įmonės turto gali neužtekti atsiskaityti su kreditoriais, privalo atitinkamai elgtis, imtis priemonių įmonės turto ir skolų pusiausvyrai atkurti, ir, akivaizdu, jog tokioje situacijoje jis nebegali didinti nei įmonės, nei savo turimų prievolių ar tikslingai mažinti turimo turto. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, sistemiškai taikant CK 6.66 straipsnio 1 dalį ir 2.50 straipsnio 4 dalį, kreditoriaus teisė reikalauti individualios įmonės savininkui atsiskaityti už įmonės prievoles atsiranda nuo to momento, kai įmonės turto neužtenka atsiskaityti su kreditoriais. Savininkui taikant objektyvųjį kriterijų, laikoma, kad jis apie tokią situaciją sužino vos jai susidarius ir prisiima dėl to riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BIĮ G. V. vaistinės bankroto administratorius v. G. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-360/2012).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad skolininkams priklausęs nekilnojamasis turtas buvo perleistas po to, kai individuali įmonė nustojo atsiskaityti su kreditoriumi (ieškovu), konstatuotina, jog ieškovas turėjo galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę ir galėjo savo reikalavimą nukreipti tiek į įmonės, tiek (įmonės turto esant nepakankamai) į jos savininkų bendrosios jungtinės ir asmeninės nuosavybės teisėmis valdomą turtą, taip pat kad skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises, kadangi, kaip jau buvo minėta, apie tai, jog individuali įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais, jos savininkas sužino vos šiai situacijai susiklosčius.
Pasisakydama dėl kreditoriaus teisių pažeidimo teisėjų kolegija nurodo, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje išvardyti atvejai, iš kurių įrodžius bent vieną, teismas turi pagrindą pripažinti, kad skolininko sudaryti sandoriai pažeidė kreditoriaus teises. Nagrinėjamoje byloje aktualus vieno iš CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – aiškinimas. Ši formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir kt. v. UAB „ Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB,, Artrio-2“ v. UAB DnB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB,,Baltijos parkingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-423/2007). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. C. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-535/2007).
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad pinigai už perleistą nekilnojamąjį turtą nebuvo sumokėti, atmestini kasatorių argumentai, jog skolininkų finansinė padėtis dėl ginčijamo sandorio nepablogėjo, nes tik pakito turto forma, t. y. nekilnojamasis turtas virto pinigais. Dėl šios priežasties yra pagrindas konstatuoti, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kreditoriaus teisės, nes skolininkų turto apimtis, į kurią kreditorius turi teisę nukreipti išieškojimą, sumažėjo ir tapo nepakankama skolai padengti.
Esant neatlygintiniam sandoriui, trečiojo asmens sąžiningumas neaktualus (CK 6.66 straipsnio 2 dalis), todėl teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.
Vertindama, ar nagrinėjamu atveju 2006 m. gegužės 4 d. atsakovų sudaryta preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis suponavo jų pareigą sudaryti pagrindinę sutartį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal preliminariąją sutartį pirkėja įsipareigojo sumokėti perkamo turto kainą (350 000 Lt) iki 2008 m. gruodžio 31 d. (Preliminariosios sutarties 2 straipsnis). Sutarties 5.1 punkte šalys susitarė, kad, pardavėjams vengiant arba neturint galimybės sutartyje aptartomis sąlygomis parduoti turto, pirkėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir susigrąžinti sumokėtas sumas. Ginčo sandorio sudarymo metu (2008 m. spalio 21 d.) įmonės savininkams jau buvo aišku, kad jų galimybė perleisti turtą yra apribota, nes įmonė turi finansinių sunkumų ir neatsiskaito su kreditoriais. Šias aplinkybes vertinant sistemiškai su apeliacinės instancijos teismo nustatytu faktu, kad už perleistą turtą sumokėta nebuvo, darytina išvada, jog preliminarioji sutartis, atsižvelgiant į jos sąlygas, nagrinėjamu atveju nebuvo pakankama konstatuoti atsakovų prievolės egzistavimą CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dėl kasatorių nurodytų neva netinkamai nustatytų actio Pauliana sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo.
Dėl restitucijos
Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo nekilnojamojo turto pirkėją grąžinti nuginčytu sandoriu jai perleistą turtą, tačiau neįpareigojo pardavėjų grąžinti už turtą sumokėtų pinigų.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustačius, jog pinigai už ginčijamu sandoriu perleistą nekilnojamąjį turtą sumokėti nebuvo, teismui nekilo pareigos taikyti dvišalę restituciją, nes vienos sandorio šalies įpareigojimas grąžinti kitai tai, ko ji nėra perdavusi, reikštų šios šalies nepagrįstą praturtėjimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 113,56 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorių lygiomis dalimis (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Ieškovas UAB „Apsaga“ pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimą į atsakovo A. J. kasacinį skundą sumokėjo 5347 Lt. Atmetus kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, šios išlaidos atsakovui priteistinos iš kasatoriaus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų 8.14 punkte nustatytą dydį. Vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo prašomi užmokesčio dydžiai mažintini ir jam už advokato suteiktas teisines paslaugas kasacinės instancijos teisme priteistina 2000 Lt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš kasatorių R. A. (duomenys neskelbtini) ir A. J. (duomenys neskelbtini) po 56,78 Lt (penkiasdešimt šešis litus 78 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Priteisti iš kasatoriaus A. J. (duomenys neskelbtini) 2000 (du tūkstančius) Lt bylinėjimosi išlaidų UAB „Apsaga“ (duomenys neskelbtini) naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Rimvydas Norkus
Dalia Vasarienė
