Dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-176/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01137-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.2.1; 44.5.2.17

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui O. U. dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 28 285,18 Lt, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad yra sudaręs su Lietuvos nacionaline vežėjų asociacija,,Linava“ (toliau –,,Linava“) Atsakomybės dėl TIR knygelių naudojimo draudimo sutartį (toliau – Draudimo sutartis), kuria apsaugomi Linavos turtiniai interesai, susiję su jos dalyvavimu TIR garantijų sistemoje. Draudimo sutartimi ieškovas įsipareigojo IRU (Tarptautinė kelių transporto sąjunga) įgaliotam atstovui mokėti išmoką dėl netinkamo TIR knygelės panaudojimo. Ieškovas perdraudė 80 proc. draudimo rizikos per draudimo brokerį R. L. Davison & Co. Ltd.

,,Linava“ išdavė TIR knygelę Nr. XH40706978 atsakovo įmonei – O. U. personalinei įmonei „Ilinta“. Jos pagrindu 2003 m. lapkričio 1 d. Kauno teritorinės muitinės Kalvarijos kelio poste įforminta muitinio tranzito procedūra. Nustačiusi, kad iš Lietuvos teritorijos prekės nebuvo išgabentos, muitinės procedūra su TIR knygele atlikta apgaulės būdu, Kauno teritorinė muitinė 2004 m. birželio 30 d. sprendimu įregistravo TIR knygelės naudotojo (O. U. personalinės įmonės „Ilinta“) 175 810 Lt skolą. Kadangi tiesioginis skolininkas nepadengė skolos muitinei, tai ši 2005 m. rugsėjo 13 d. pateikė mokestinę pretenziją asociacijai,,Linava“, kuri pretenziją apskundė Muitinės departamentui. Šis 2006 m. sausio 5 d. priėmė sprendimą sustabdyti skundo nagrinėjimą iki bus baigtas tyrimas baudžiamojoje byloje.

Panevėžio apygardos teismas 2006 m. spalio 6 d. nuosprendžiu O. U. pripažintas kaltu dėl neteisėto prekių neišvežimo iš Lietuvos Respublikos ir jam skirta bausmė; Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu pakeista O. U. skirta bausmė.

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 1 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą O. U. personalinei įmonei „Ilinta“. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 19 d. sprendimu pripažino įmonę likviduota dėl bankroto ir išregistruotina iš Juridinių asmenų registro.

Muitinės departamentas atnaujino skundo tyrimą ir 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu atmetė asociacijos Linava skundą dėl mokestinės pretenzijos. R. L. Davison & Co. Ltd 2011 m. balandžio 19 d. išmokėjo draudimo išmoką pagal mokestinę pretenziją, o ieškovas 2011 m. gegužės 16 d. jam kompensavo 20 proc. išmokos (28 285,18 Lt).

Ieškovas ieškinyje teigė, kad atsakovo tyčiniai nusikalstami veiksmai lėmė didelius finansinius įsipareigojimus įmonei, todėl jis privalo atsakyti CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu. Tai, kad atsakovo įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro, neužkerta kelio ieškovui nukreipti reikalavimą į išregistruotos įmonės savininką – atsakovą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu tenkino ieškinį, priteisė iš atsakovo ieškovui 28 285,18 Lt, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. rugpjūčio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4849 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad draudimo sutartimi ieškovas apdraudė sumokamus muito mokesčius už atliekamas muitinės procedūras. Sutarties šalys nesudarė civilinės atsakomybės rūšies draudimo sutarties, todėl CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje numatytas subrogacijos draudimo reglamentavimas ginčo santykiams netaikytinas. Teismas pažymėjo, kad individuali (personalinė) įmonė yra fizinio asmens verslo teisinė forma, neturinti savarankiško teisinio statuso ir nesanti savarankišku, atskiru asmeniu. Teisinių santykių subjektu pripažįstamas būtent individualios (personalinės) įmonės savininkas, o ne pati įmonė. Likvidavus individualią įmonę, pasibaigia jos savininko prievolės tik įmonės kreditoriams. Tačiau individualios įmonės likvidavimas negali būti pagrindas pasibaigti prievolėms, kurias įgijo įmonės savininkas. Bankroto bylos iškėlimo faktas įrodo O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ negalėjimą vykdyti prievolių, o buvusio vadovo (atsakovo) nesąžiningi veiksmai bei priežastinis šių veiksmų ir žalos kreditoriams ryšys konstatuoti Panevėžio apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiais. Atsižvelgdamas į tokias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nors atsakovo personalinė įmonė bankrutavusi, tačiau tai nėra pagrindas pasibaigti atsakovo, kaip įmonės savininko, prievolėms, todėl ieškovo reikalavimą tenkino.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. liepos 11 d. nutartimi tenkino atsakovo apeliacinį skundą, Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį atmetė. Kolegija byloje nustatė, kad O. U. personalinė įmonė „Ilinta“ pagal asociacijos,,Linava“ išduotą TIR knygelę 2003 m. lapkričio 1 d. įformino Kauno teritorinės muitinės Kalvarijos kelio poste muitinio tranzito procedūrą; gabenamos prekės turėjo būti pristatytos į Panevėžio teritorinės muitinės kelio postą „Saločiai“ iki 2003 m. lapkričio 5 d., tačiau jos nebuvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos; Kauno teritorinė muitinė 2004 m. birželio 30 d. sprendimu dėl apgaulės būdu baigtos TIR procedūros įregistravo 175 810 Lt skolos O. U. personalinei įmonei „Ilinta“; nepavykus išieškoti skolą iš šios įmonės, Vilniaus teritorinė muitinė 2005 m. rugsėjo 13 d. pateikė,,Linava“ mokestinę pretenziją; dalį šios skolos (28 285,18 Lt) už,,Linavą“ kompensavo ieškovas; atsakovas, kaip O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ savininkas, dėl pirmiau nurodytos veikos Panevėžio apygardos teismo 2006 m. spalio 6 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius BK 200 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą; Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo paliko nepakeistą; Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 1 d. nutartimi O. U. personalinei įmonei „Ilinta“ iškelta bankroto byla; 2008 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtintas Vilniaus teritorinės muitinės 202 763,84 Lt reikalavimas, apimantis pirmiau nurodytą O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ skolą; vėliau šis kreditoriaus reikalavimas perleistas AB Turto bankui; atlikus įmonės bankroto procedūrą, šis AB Turto banko reikalavimas liko nepatenkintas; 2008 m. rugpjūčio 19 d. teismo sprendimu O. U. personalinė įmonė „Ilinta“ pripažinta likviduota dėl bankroto ir nuspręsta ją išregistruoti iš Juridinių asmenų registro.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu turtu. Atitinkamai individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą visų kreditorių reikalavimai yra tenkinami iš įmonės turto, o jo neužtenkant – iš jos savininko turto pagal Įmonių bankroto įstatymo normas. Jeigu pasibaigus įmonės bankroto procedūroms ir ją likvidavus kreditorių reikalavimai įmonei lieka nepatenkinti, laikoma, kad individualios įmonės ir jos savininko prievolės kreditoriams pasibaigia. Teismo nutartimi pripažinus įmonę likviduotina dėl bankroto ir išregistravus ją iš Juridinių asmenų registro, konstatuotina, kad O. U. personalinės įmonės „Ilinta“ prievolės Vilniaus teritorinei muitinei pasibaigė, kartu pasibaigė ir atsakovo atsakomybė už šias įmonės prievoles. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nurodė, jog atsakovo įmonės negalėjimą įvykdyti prievolę sumokėti mokesčius muitinės įstaigoms lėmė atsakovo tyčiniai nusikalstami veiksmai, todėl atsakovui prievolė kyla CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu. Kolegijos nuomone, CK 2.50 straipsnio 3 dalyje reglamentuojami ne individualios įmonės, o ribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybės klausimai.

Kolegija manė, kad ieškovas nepagrįstai nurodė ir tai, jog jis iš dalies įvykdė už O. U. personalinę įmonę „Ilinta“ prievoles Vilniaus teritorinei muitinei ir asociacijai,,Linava“ ir taip perėmė kreditoriaus teises į įmonę ir jos savininką. Kolegijos teigimu, draudimo išmokos mokėjimo metu atsakovo ir jo įmonės prievolė buvo pasibaigusi, nes įmonė jau buvo likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Įmonės likvidavimas vykdant bankroto procedūras reiškia, kad galutinai išsprendžiamas bankrutavusios įmonės skolų klausimas, patvirtinant, jog tolesnis skolų išieškojimas neįmanomas, todėl ieškovas negalėjo perimti pradinio kreditoriaus teisių į įmonę ir jos savininką.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 11 d. sprendimą ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino, jog CK 2.50 straipsnio 3 dalies netaikytina neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų dalyviams. Nesutikdamas su tokiu teismo aiškinimu, kasatorius nurodo, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalies norma taikytina visų rūšių juridinių asmenų (tiek ribotos, tiek neribotos civilinės atsakomybės) dalyviams. Tais atvejais, kai dėl nesąžiningų dalyvio veiksmų prievolės negali įvykdyti ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, toks dalyvis subsidiariai atsakys pagal juridinio asmens prievoles net ir po to, kai juridinis asmuo bus likviduotas (pvz., dėl bankroto) ir jo prievolės pasibaigs. Neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų dalyviai paprastai atsako savo turtu kartu su juridiniu asmeniu, jeigu neužtenka juridinio asmens turto neužtenka jo prievolėms įvykdyti. Tokia prezumpcija nustatyta CK 2.50 straipsnio 4 dalyje. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (o kartu ir jo dalyvio) prievolės pasibaigia, kai tokio juridinio asmens likvidavimo metu neužtenka nei juridinio asmens, nei jo dalyvio turto. Tačiau tiek ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, tiek neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų dalyviai privalo subsidiariai atsakyti tais atvejais, kai juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles nulemia nesąžiningi dalyvio veiksmai, nepriklausomai nuo to, ar juridinio asmens prievolės baigiasi. Kai juridinio asmens dalyviui dėl jo nesąžiningų veiksmų atsiranda pareiga atsakyti pagal juridinio asmens prievoles, tokia jo prievolė yra savarankiška, siejanti dalyvį ir kreditorių. Kai individualios įmonės savininko prievolė sieja būtent savininką ir kreditorių, tokia prievolė negali pasibaigti dėl to, kad bankrutuoja kitas, prievolėje nedalyvaujantis, subjektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009).

2. Kasatorius pažymi, kad CK 2.50 straipsnio reglamentavimu siekiama nustatyti didesnę atsakomybę neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų dalyviams. Dėl to šios normos interpretavimas taip, kad neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų dalyvių atsakomybė yra siauresnė nei ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų dalyvių, prieštarauja CK 2.50 straipsnio tikslui. Neribotos civilinės atsakomybės dalyvio subsidiarioji atsakomybė taikoma pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį nepriklausomai nuo to, ar dalyvis elgėsi nesąžiningai, tačiau tokio dalyvio atsakomybė pasibaigia, jeigu neužtenka juridinio asmens ir jo dalyvio turto. Jeigu esant nesąžiningam dalyvio elgesiui jo atsakomybė tęstųsi tik tol, kol dalyvis turi turto, taip būtų skatinamas nesąžiningas dalyvių elgesys ir sudaromos sąlygos tokiems dalyviams išvengti atsakomybės.

3. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo pateiktas CK 2.50 straipsnio 3 dalies interpretavimas neatitinka lingvistinio normos turinio. Pirma, apeliacinės instancijos teismas netiksliai cituoja šią normą; antra, sisteminė CK 2.50 straipsnio sandara patvirtina, jog pirmosios trys šio straipsnio dalys taikomos visiems juridiniams asmenims.

4. Kasatorius nurodo, kad kasacinio teismo praktikoje nepasisakyta dėl CK 2.50 straipsnio 3 dalies taikymo neribotos atsakomybės juridiniams asmenims ir jų dalyviams. Dėl to teismo išaiškinimas dėl CK 2.50 straipsnio taikymo turės esminę reikšmę teismų praktikai.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovo nuomone, kasatorius nepagrįstai siekia išplėsti neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybės ribas. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis; jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybė kyla tiesiogiai iš įstatymo, ir, skirtingai nei ribotos atsakomybės atveju, papildomų sąlygų, išskyrus žalą, pasireiškusia negalėjimu įvykdyti prievoles, įrodinėti nereikia. Neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybės taikymo atvejai savo specifika išsiskiria ir juridinio asmens bankroto procedūrose. Atsakovas aiškina, kad, vykdant jo įmonės bankroto procedūrą, dalis kreditorių reikalavimų įvykdyta ne tik iš įmonės, bet ir iš asmeninio jo dalyvio turto, tačiau visų reikalavimų negalima buvo patenkinti, nes neužteko įmonės ir jos dalyvio asmeninio turto.

Kasacinio teismo praktikoje dėl žalos atlyginimo neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų dalyviams nurodyta, kad įmonės likvidavimas vykdant bankroto procedūras reiškia, jog galutinai išsprendžiamas bankrutavusios įmonės skolų klausimas, patvirtinant, kad tolesnis skolų išieškojimas neįmanomas; po bankroto procedūros likviduojant įmonę pasibaigia ir šios įmonės prievolės, ir prievolės jos savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1186/2003; 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-160/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-160/2011">3K-3-160/2011</a>; 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-456/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-456/2013">3K-3-456/2013</a>). Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, kurio atsakomybei atsirasti taikomos CK 2.50 straipsnio 4 dalies normos. Nereikia įrodinėti neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio kaltės ir neteisėtų veiksmų, nes atsakomybė preziumuojama įstatymu. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje reglamentuojami ne individualios įmonės, o ribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybės klausimai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, likvidavus įmonę, pasibaigė jos atsakomybė už prievoles, kaip ir įmonės savininko.

Atsakovas mano, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog draudimo išmokos metu (2011 m. gegužės 16 d.) atsakovo įmonės ir jos savininko prievolė buvo pasibaigusi, nes įmonė jau buvo likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Kasatorius negalėjo perimti pradinio kreditoriaus Vilniaus teritorinės muitinės ir asociacijos,,Linava“ teisių į atsakovo įmonę ir jos savininką.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi viešojo intereso buvimo, neperžengia kasacinio skundo, kuriame keliami teisės klausimai, susiję su individualios įmonės dalyvio (savininko ir vadovo) atsakomybe už dėl jo nesąžiningais veiksmais padarytą žalą. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas.

Dėl CK 2. 50 straipsnio 3 dalies taikymo individualios įmonės savininkui

CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta juridinio asmens dalyvio pareiga subsidiariai atsakyti už juridinio asmens prievoles šio kreditoriams, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų. Juridinio asmens dalyvis yra asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą arba nors ir neišsaugo nuosavybės teisių į turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu (CK 2.45 straipsnis). Individualioje įmonėje yra vienas savininkas (Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Individuali įmonė turi vienasmenį valdymo organą – individualios įmonės vadovą. Individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualios įmonės nuostatuose nenustatyta kitaip (Individualių įmonių įstatymo 7 straipsnio 1 dalis). Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).

CK 2.50 straipsnyje reglamentuojami juridinių asmenų atsakomybės pagal savo prievoles klausimai. Analizuojant šio straipsnio nuostatas lingvistiniu ir sisteminiu aiškinimo metodais, teigtina, kad pirmosiose trijose šio straipsnio dalyse reglamentuojami visų rūšių juridinių asmenų atsakomybės pagal savo prievoles aspektai, o ketvirtojoje – pateikiama juridinių asmenų klasifikacija, apibūdinamas neribotos civilinės atsakomybės turinys bei pateikiama neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų klasifikacija. Trečiojoje analizuojamo straipsnio dalyje reglamentuojamas atvejis, kai subjektas, esantis juridinio asmens savininku ar bendraturčiu arba nors ir neišsaugojusiu nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą, bet įgijusiu prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu – juridinio asmens dalyvis, savo nesąžiningais veiksmais lėmęs juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles, privalo atsakyti pagal juridinio asmens prievolę subsidiariai. Nei lingvistinė, nei sisteminė šio straipsnio dalių ir jų turinio analizė nesudaro pagrindo spręsti, kad trečioji jo dalis skirta tik ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybei nustatyti. Priešinga išvada prieštarautų šios normos paskirčiai – nustatyti, kad juridinio asmens dalyviui, dėl kurio nesąžiningų veiksmų juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės, kyla subsidiarioji atsakomybė pagal šio juridinio asmens prievolę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje nustatyto teisinio reguliavimo pagrindas yra bendrasis sąžiningumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Čeltaura“ v. A. Č. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-486/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-486/2009">3K-3-486/2009</a>; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012; ir kt.), todėl negalima teigti, jog šis principas negalioja neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyviams (savininkams). Tokio paties turinio nesąžiningi juridinio asmens dalyvio veiksmai sudaro pagrindą civilinei atsakomybei kilti nepriklausomai nuo to, kokio juridinio asmens (ribotos ar neribotos civilinės atsakomybės) dalyvis jis yra. Priešingas aiškinimas neatitiktų nei civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų, tokių kaip subjektų lygiateisiškumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, teisingumo ir protingumo (CK 1.2 straipsnis, 1.5 straipsnio 1 dalis), nei formuojamos kasacinio teismo praktikos. Dėl to pagrįstu laikytinas kasatoriaus argumentas, kad atsakomybė už nesąžiningą elgesį turi būti vienoda apimtimi taikoma ir ribotos, ir neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų dalyviams.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog CK 2.50 straipsnio 3 dalyje reglamentuojami tik ribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybės klausimai ir yra netaikytina neribotos civilinės atsakomybės dalyviams, padaryta netinkamai aiškinant šią materialiosios teisės normą.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde teigiama, kad, pripažinus, jog CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostata taikytina neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų dalyviams, atsakovui besąlygiškai kyla atsakomybė atlyginti individualios įmonės „Ilinta“ prievolę kasatoriui. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiuo argumentu, pažymi, kad tam, jog atsirastų juridinio asmens dalyvio pareiga subsidiariai atsakyti savo turtu pagal juridinio asmens prievolę, t. y. CK 2.50 straipsnio 3 dalies taisyklei taikyti, būtina nustatyti dvi sąlygas. Pirma, juridinio asmens dalyvio veiksmai, dėl kurių juridinis asmuo negali vykdyti savo prievolės, buvo nesąžiningi, antra, juridinis asmuo negali vykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, t. y. egzistuoja teisiškai reikšmingas priežastinis dalyvio nesąžiningų veiksmų ir atsiradusios žalos ryšys. Tik nustačius šias abi sąlygas teismas gali konstatuoti, kad juridinio asmens dalyviui kilo subsidiarioji atsakomybė pagal juridinio asmens prievolę. Analogiškai konstatuojama kasacinio teismo praktikoje: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Saulėtekis“ v. I. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2006, nurodyta, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalies normai taikyti būtina nustatyti juridinio asmens dalyvio nesąžiningumą ir juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriams; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. spalio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Alaja“ ir ko v. K. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-509/2008, – pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies normą ši prievolė atsiranda savarankišku įstatymo pagrindu – dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, be to, tarp šių veiksmų ir įmonės negalėjimo įvykdyti prievoles kreditoriams turi būti konstatuotas priežastinis ryšys.

Sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, taikytini bendrieji civilinių teisinių santykių subjektų elgesio sąžiningumo kriterijai – juridinio asmens dalyvis laikytinas sąžiningu, jeigu jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Čeltaura“ v. A. Č. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-486/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-486/2009">3K-3-486/2009</a>). Teisės doktrinoje pažymima, kad juridinio asmens dalyvio nesąžiningu elgesiu turėtų būti laikoma tikslinga intervencija į juridinio asmens turtą, tarnaujanti juridiniam asmeniui svetimiems tikslams ir neatlygintinai atimanti iš jo verslo galimybes arba kitokiu būdu naikinanti jo egzistenciją, ir tokiu būdu sukelianti nemokumą, tačiau tai ne valdymo klaida. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikytinos neribotos civilinės atsakomybės juridiniams asmenims, nevertino, ar atsakovo veiksmai – neteisėtas prekių neišvežimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos, lėmė tai, kad IĮ „Ilinta“ negali vykdyti prievolės, taip pat ar yra teisiškai reikšmingas priežastinis atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos ieškovui ryšys. Kasacinio teismo yra konstatuota, kad, sprendžiant, ar dėl įmonės vadovo neteisėtų veiksmų padaroma žala įmonei, kurios vardu įformintos neįvykusios ūkinės operacijos, atsižvelgiama į bendrąsias civilinę atsakomybę ir žalos sampratą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Barker textiles“ v. I. A., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-427/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-427/2013">3K-3-427/2013</a>).

Vadovaudamasi tuo, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai aiškindamas CK 2.50 straipsnio 3 dalies normą, netyrė ir nevertino šiai normai taikyti svarbių aplinkybių, netikrino pirmosios instancijos teismo atlikto sąlygų įmonės savininko atsakomybei konstatuoti vertinimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 12,87 Lt. Grąžinus bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 11 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė

Dalia Vasarienė