Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-180/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01224-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 35.3.6; 114.11; 121.13

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Rimvydo Norkaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį A. D. ir N. R. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių transporto priemonės nuosavybės teisių perleidimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovų A. D., N. R. solidariai 1179,72 Lt nuostolių atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2010 m. gegužės 25 d. Vilniuje, Nemenčinės plente, įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė transporto priemonė „VW Passat“ (valst. Nr. duomenys neskelbiami), vairuojama V. L, ir „Rover 220“ (valst. Nr. duomenys neskelbiami), vairuojama A. K. Kaltu dėl eismo įvykio pripažintas V. L. Automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. duomenys neskelbiami) valdytojų civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos Filiale 2010 m. kovo 25 d. draudimo sutartimi Nr. SGB 0389327. Ieškovas atlygino 2359,43 Lt nuostolius, susijusius su automobilio „Rover 220“ (valst. Nr. duomenys neskelbiami) sugadinimu. Sutartį atsakovė N. R. sudarė per atstovą. Sutarties 1.5 punkte nustatyta, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama asmenų, jaunesnių nei 30 metų amžiaus ir su mažesniu nei 7 metų vairavimo stažu. Eismo įvykio metu transporto priemonė buvo valdoma V. L., kuris įvykio metu buvo 20 metų amžiaus ir neturėjo 7 metų vairavimo stažo. Pagal sutarties 2.2.3 punktą atsakovė prieš leisdama transporto priemonę valdyti jaunesniam ir neturinčiam 7 metų vairavimo stažo asmeniui, turėjo raštu pranešti draudikui ir sumokėti papildomai apskaičiuotą draudimo įmoką, tačiau to nepadarė. Pareiškus N. R. pretenziją, ji nurodė, kad automobilį perleido A. D. ir pateikė tai patvirtinančią sutartį, tačiau vėliau paaiškėjo, kad A. D. parašas šioje sutartyje suklastotas. N. R. turėjo pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimą, A. D. – apie automobilio savininko pasikeitimą, ieškovas turi teisę reikalauti atlyginti 50 procentų nukentėjusiajam išmokėtos sumos.

Atsakovė N. R. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad 2009 m rudenį automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. duomenys neskelbiami) jos sūnus K. R. pardavė A. D. Nuo to laiko ji automobilio nematė, draudimo sutarčių nesudarinėjo ir niekam įgaliojimų jos vardu sudaryti draudimo sutartis nesuteikė. V. I., sudariusio draudimo sutartį su ieškovu, atsakovė nepažįsta. A. D. vengė įforminti šio automobilio pardavimą, o kam jis automobilį perleido toliau, nežinoma.

Atsakovas A. D. su ieškiniu nesutiko nurodydamas, kad jis automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. duomenys neskelbiami) nepirko, nei N. R., nei jos sūnaus nepažįsta ir nėra matęs, iš kur jie žino jo duomenis, nežino.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovai privalo atsakyti pagal draudimo sutartį. Remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas. CK 4.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daikto įgijėjas nuosavybės teisės į daiktą įgyja nuo jo perdavimo įgijėjui momento. Jokių specialių reikalavimų automobilio perleidimo sutarčiai, taip pat automobilių perleidimo sutarčių ar daiktinių teisių į juos privalomo registravimo įstatyme nenustatyta. Teismo vertinimu, transporto priemonės valdytojas (savininkas) yra tik vienas iš automobilio registro duomenų, ir asmens nurodymas transporto priemonės savininku transporto priemonės registre pats savaime nereiškia, kad nurodytas asmuo yra transporto priemonės savininkas CK prasme. Teismas laikė nustatytu, kad atsakovė N. R. įrodė, jog eismo įvykio metu ji nebuvo automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. duomenys neskelbiami) savininkė, todėl neatsako pagal draudimo sutartį. Nesant galimybės išsiaiškinti, ar V. I., sudaręs draudimo sutartį N. R. vardu, iš viso galėjo būti atsakovės atstovu, kokių ir iš kur gautų duomenų pagrindu buvo sudaryta draudimo sutartis, nėra pagrindo teigti, kad ji sukūrė N. R. teises ir pareigas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylos medžiagoje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad 2010 m. gegužės 25 d. eismo įvykio metu automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. duomenys neskelbiami) savininkas buvo atsakovas A. D. Kadangi teismo sprendimas negali būti priimtas spėlionių ir prielaidų pagrindu (CPK 263 straipsnio 2 dalis), tai ieškinys atmestinas dėl abiejų atsakovų.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą, 2013 m. liepos 1 d. nutartimi paliko nepakeistą Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, remiantis galiojančiais teisės aktais, nėra nustatyta automobilio transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties privaloma teisinė registracija (CK 4.47 straipsnio 1 dalis, 1.75 straipsnis; Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 1 straipsnis, 2 straipsnio 32 dalis, 25, 27 straipsniai). Registro duomenys leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies prasme, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos ir nekliudo atsakovui įrodinėti nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimo kitam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą, t. y. šalių paaiškinimus ir jų pateiktus rašytinius įrodymus, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir taikė teisės normas. Teismas konstatavo, kad tais atvejais, kai CK ar kituose įstatymuose nenustatyta transporto priemonės nuosavybės teisių perleidimo sandorių rašytinės formos ar registravimo, atsakovas visomis leistinomis priemonėmis gali įrodinėti nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimo faktą, t. y. paneigti viešo registro duomenis, o ieškovas gali ginčyti atsakovo pateiktas aplinkybes kaip neįrodančias nuosavybės teisių perleidimo. A. A., tariamo atsakovo A. D. žento, ir K. R., atsakovės N. R. sūnaus, 2009 m. spalio 24 d. susitarimas nuosekliai patvirtina atsakovės žodinius paaiškinimus bei liudytojų parodymus, kad 2009 m. rudenį ji pardavė automobilį. Pagrindo netikėti liudytojų parodymais nėra. Aplinkybių, kad atsakovė yra automobilio savininkė, nepatvirtina ir įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 2010 m. kovo 25 d. sutartis, nes nėra pateiktų įrodymų, kad sutartį pasirašęs asmuo V. I. buvo įgaliotas atsakovės vardu sudaryti tokią sutartį (CPK 178 straipsnis).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartį ir Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir visiškai nepagrįstai nustatė, jog pagal sudarytą draudimo sutartį neatsako nei N. R., nei A. D. Kadangi automobilio pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta žodžiu, teismai rėmėsi tik liudytojų, atsakovės giminaičių, parodymais ir pačios atsakovės paaiškinimais, darydami išvadą, kad N. R. pardavė automobilį. Teismai nevertino tos aplinkybės, kad N. R., siekdama išvengti atsakomybės dėl draudimo sutarties pažeidimo, ieškovui ir VĮ „Regitra“ pateikė suklastotą pirkimo–pardavimo sutartį, ką patvirtina Alytaus rajono teismo 2011 m. kovo 10 d. baudžiamasis įsakymas. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog bylos medžiagoje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad 2010 m. gegužės 25 d. eismo įvykio metu automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. duomenys neskelbiami) savininkas buvo atsakovas A. D., yra nelogiška ir prieštaraujanti, nes tuo pačiu sprendimu teismas patvirtino, kad N. R. pardavė automobilį A. D..

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė N. R. prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodo, kad kasacinis skundas neatitinka kasacinio skundo turiniui keliamų reikalavimų (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pirkimo–pardavimo sutartis VĮ Regitra buvo pateikta 2009 m. spalio 20 d., o draudimo sutartis, iš kurios kasatorius kildina atsakovės civilinę atsakomybę, sudaryta 2010 m. kovo 25 d. Apeliacinės instancijos teismas vienareikšmiškai nurodė, kad atsakovė 2010 m. kovo 25 d. nebuvo automobilio „VW Passat“ savininkė, nesudarė draudimo sutarties ir neįgaliojo jokio kito asmens sudaryti tokią sutartį. Atsakovės teigimu, automobiliu ji nedisponavo nuo 2009 m. rudens, kai jis buvo parduotas A. D. Draudimo sutartį pasirašiusio V. I. nėra gyventojų registre, todėl kyla klausimas, kas sudarė ir pasirašė draudimo sutartį. Atsakovės nuomone, dauguma kasatoriaus išsakytų argumentų yra fakto klausimai, dėl kurių kasacinis teismas nepasisako.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl aplinkybių, patvirtinančių transporto priemonės pardavimą, įrodinėjimo

Nagrinėjamoje byloje kasatorius nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų vertinimu, kad atsakovė N. R. eismo įvykio metu pagal žodinę pirkimo–pardavimo sutartį buvo pardavusi jai priklausiusį automobilį. Pasak kasatoriaus, teismai tokią išvadą padarė remdamiesi vien liudytojų parodymais, neįvertino aplinkybės, kad atsakovė, siekdama išvengti atsakomybės dėl draudimo sutarties pažeidimo, VĮ „Regitra“ pateikė suklastotą pirkimo–pardavimo sutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nustatant automobilio savininku esantį asmenį laikomasi taisyklės, jog daikto įregistravimas atitinkame registre savaime nereiškia, kad tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, kad jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autometra“ v. G. M., bylos Nr. 3K-7-309/2010).

Automobilio pirkimo–pardavimo sutarčiai teisės aktuose nenustatyta privalomų formos reikalavimų (išskyrus, kai formos reikalavimas išplaukia iš kitų CK nuostatų, kaip antai CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų), todėl tokia sutartis, kaip ir bet kuris kitas sandoris, gali būti sudaroma žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Kadangi nagrinėjamu atveju ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartis galėjo būti sudaryta bet kuria forma, tai teisės aktuose nėra nustatytų ribojimų jos sudarymo faktą įrodinėti visomis civiliniame procese leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis).

Kasatorius kelia abejonę dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nurodo, kad liudytojų parodymų patikimumas turėjo būti vertinamas atsižvelgiant į tai, kad liudytojai yra susiję su atsakove giminystės ryšiais. Kasacinio teismo išaiškinta, kad rašytiniai įrodymai paprastai laikomi aiškesni ir patikimesni nei kitos įrodinėjimo priemonės, jie yra atsparūs laiko poveikiui, skirtingai nei liudytojų parodymai, kuriems neišvengiamai daro įtaką tiek laiko veiksnys, tiek liudytojo požiūris į aplinkybes, apie kurias jis duoda parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. (Ž.) v. S. G., V. G., bylos Nr. 3K-3-351/2013). Tačiau kartu kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad faktų nustatymas yra bylą nagrinėjančių teismų prerogatyva, t. y. dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. V. L., D. V., bylos Nr. 3K-3-494/2013; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kapitalo valdymo grupė“ v. UAB „Penki kontinentai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-539/2013; kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, t. y. įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. V. L., D. V., bylos Nr. 3K-3-494/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde išsamiais teisiniais argumentais nepagrindžiama, kodėl iš byloje esančių įrodymų visumos negalėjo susiformuoti bylą nagrinėjusių teismų vidinis įsitikinimas, kad atsakovė pardavė jai priklausiusį automobilį. Taip pat atmestinas kasatoriaus argumentas, kad teismai rėmėsi vien liudytojų parodymais ir pačios atsakovės paaiškinimais, nes analizavo įrodymų visumą, ir, skirtingai nei nurodo kasatorius, rėmėsi ne vien liudytojų parodymais, tačiau ir K. R. bei A. A. 2009 m. spalio 24 d. susitarimu, nuotraukomis, kuriose užfiksuotas automobilis bei šalia jo stovintis A. A., taip pat atsižvelgė į įrodymų tarpusavio ryšį, jų nuoseklumą ir neprieštaringumą. Teismai taip pat tinkamai įvertino ir pagrįstai nesuteikė lemiamos reikšmės aplinkybei, kad atsakovė N. R. VĮ „Regitra“ pateikė suklastotą pirkimo–pardavimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad sutartis su suklastotu atsakovo A. D. parašu pateikta VĮ „Regitra“ anksčiau nei įvyko eismo įvykis, iš kurio kasatorius kildina savo reikalavimą, dokumento suklastojimo aplinkybė negali būti vertinama kaip siekis imituoti automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą siekiant išvengti atsakomybės už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pažeidimą.

Dėl kasacinio skundo argumento, susijusio su apeliacinės instancijos teismo padarytais proceso teisės normų pažeidimais, nepasisakant dėl asmens pripažinimo automobilio pirkėju

Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą pažymėjo, jog bylos medžiagoje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad 2010 m. gegužės 25 d. eismo įvykio metu ginčo automobilio savininkas buvo atsakovas A. D., o apeliacinės instancijos teismas apskritai nepasisakė, ar A. D. pripažįstamas pirkėju ir dėl jo atsakomybės dėl draudimo sutarties pažeidimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškus ieškinį bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis. Šios nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą – ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį apeliacinio nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos nustatomos pagal apeliacinio skundo turinį, jas apibrėžia byloje dalyvaujantys asmenys. Jie apeliaciniame skunde nurodo faktinius ar teisinius argumentus, dėl kurių, jų nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nagrinėjant tiek fakto, tiek teisės klausimus. Kai tai įeina į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apeliacinės instancijos teismas privalo iš naujo įvertinti įrodymus, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir rėmėsi aplinkybėmis, kurios buvo įrodytos. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, kuriais būtų ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. D. nepripažinimo automobilio savininku ir jo atsakomybės nebuvimo, todėl, atsižvelgdamas į CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo pasisakyti dėl A. D. atsakomybės už draudimo sutarties pažeidimą. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai ir nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami. Šiuo atveju kasaciniame skunde kasatorius nepateikia jokių teisinių argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. D. nepripažinimo automobilio savininku yra nepagrįsta, todėl, remdamasi tuo, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija šio klausimo nesprendžia.

Aptartų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas dėl transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo ir nepažeidė proceso teisių normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, dėl ko apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinį skundą atmetant, kasatorių turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė N. R. prašo priteisti iš kasatoriaus 600 Lt patirtų atstovavimo išlaidų, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad šis ieškovės prašymas tenkintinas, jos naudai iš kasatoriaus priteistina 600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Kasacinis teismas patyrė 25,69 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš AAS „Gjensidige Baltic“ (juridinio asmens kodas 300633222) 600 (šešis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovės N. R. (asmens kodas duomenys neskelbiami) naudai ir 25,69 Lt (dvidešimt penkis litus 69 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Virgilijus Grabinskas

Rimvydas Norkus