Baudžiamoji byla Nr. 2K–502/2013
Teisminio proceso Nr. 1-40-2-00087-2010-5
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,
nuteistojo gynėjai advokatei Jolantai Grigaliūnienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. gynėjos advokatės Jolantos Grigaliūnienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. nuosprendžio dalis dėl M. M. išteisinimo ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė iš dalies sudedant subendrinta su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 17 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi bei galutinė subendrinta bausmė M. M. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams vienam mėnesiui. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010 m. birželio 22 iki 23 d. Kita Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. nuosprendžio dalis dėl M. M. palikta nepakeista.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas G. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. nuosprendžiu M. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Taip pat išteisintas ir G. K., o I. M., padariusi BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, baudžiamoji byla jai nutraukta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Greičiaus pranešimą, nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
M. M. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su G. K., bendrais tyčiniais veiksmais, būdami teismo nuosprendžiais nuteisti ir atlikdami paskirtas laisvės atėmimo bausmes Šiaulių tardymo izoliatoriuje, dirbdami ūkio aptarnavimo būryje, Šiauliuose, Trakų g. 10, laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 17 d. iki 2009 m. lapkričio 24 d., tiksliai nenustatytu būdu atrakinę Šiaulių tardymo izoliatoriaus sandėlio laukines duris bei sandėlyje rastu raktu atrakinę ten buvusius tris metalinius seifus, įsibrovė į saugyklą ir per kelis kartus pagrobė ten laikomus iš suimtųjų, kaltinamųjų, nuteistųjų paimtus saugoti asmeninius daiktus: 130 Lt vertės J. P. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson K 810i“ (IMEI Nr. 356127018765520), 400 Lt vertės E. J. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „LG“ (IMEI Nr. 353023021222844) su SIM kortele „Labas“, tyrimo metu nenustatytiems asmenims priklausančius daiktus – 30 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson“ (IMEI Nr. 354290003805495) su SIM kortelė „Labas“ Nr. 8937002080200070519, 20 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson“ (IMEI Nr. 358463000177855) su SIM kortele „Tele 2 Pildyk“ Nr. 89370031012231595462, 34 Lt vertės sidabrinę grandinėlę – apyrankę ant rankos, 26 Lt ir 47 Lt vertės sidabrines grandinėles, 8, 12, 7, 5 ir 11 Lt vertės sidabrinius žiedus, t. y. iš viso bendrai pagrobė svetimo turto už 730 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistojo M. M. gynėja advokatė J. Grigaliūnienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį motyvuodama, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria, pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, M. M. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįsta ir neteisėta, nes teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 3 dalį ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų – pažeidė nekaltumo prezumpciją (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis), pagrindines įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. neįvykdė įstatyme įtvirtintos teismo pareigos įvertinti visus įrodymus – ne tik kaltinančius, bet ir teisinančius kaltinamąjį, įsitikinti, ar įrodymai patikimi, vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas, nesilaikė draudimo apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis, todėl priėmė neteisėtą, šališką ir abejonėmis grįstą nuosprendį.
Teismas tendencingai vertino tik M. M. kaltinančius, atmesdamas jį teisinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl to, kad kaltinamieji privalo atsakyti dėl žeminančių pareigūnų vardą Šiaulių tardymo izoliatoriuje įvykdytų vagysčių, nes įkalinimo įstaigoje buvo pavogta daug nuteistųjų turto, kurį saugoti buvo pavesta Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnams. M. M. teisme niekuomet neprisipažino dėl jam pareikšto kaltinimo ir nuosekliai laikėsi tokios pozicijos. Tačiau pažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams (ne ikiteisminio tyrimo teisėjui) duotais įtariamųjų M. M., G. K. parodymais, kurie, be kita ko, buvo nevienodi, nenuoseklūs (nuteistieji tai prisipažindavo, tai neigdavo vogę daiktus), nelogiški (pvz., M. M. „prisipažinime“ nėra minimas nė vienas iš kaltinime nurodytų pavogtų daiktų), prieštaringi, neatitiko pranešime apie įtarimą (o vėliau kaltinamajame akte ir nuosprendyje) suformuluotos nusikalstamos veikos apimties, jos įvykdymo būdo, laiko, pavogtų daiktų, jų kiekio, skaičiaus, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisme tirti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo parodymai nelaikytini savarankiškais, leistinais, gautais BPK nustatyta tvarka įrodymais, juo labiau draudžiama tokius įrodymus laikyti neginčijamais kaltės įrodymais, kai kiti byloje esantys duomenys yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausti nuteistieji nepatvirtino dalyvavę padarant vagystę, tačiau teismas nesivadovavo tokiais jų parodymais, nors pagal BPK 276 straipsnio 1 dalį teisme perskaitytais kaltinamojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, galima remtis priimant nuosprendį.
Pagal BPK reikalaujama, kad nuosprendis būtų pagrįstas leistinais, BPK nustatyta tvarka gautais įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys), tačiau apeliacinės instancijos teismas šiukščiai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį G. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurių jis nepatvirtino, priešingai – pareiškė, jog jie yra neteisingi, ir atsisakė pasirašyti. Įtariamojo apklausai, atliekamai ikiteisminio tyrimo teisėjo, taikytini BPK 189 straipsnio, 188 straipsnio 4 dalies, 179 straipsnio reikalavimai (BPK 173 straipsnio 1 dalies 3 punktas), t. y. protokolą privalo pasirašyti atlikęs tyrimo veiksmą asmuo, protokolą surašęs asmuo ir visi kiti asmenys, dalyvavę atliekant šį tyrimo veiksmą. Atsižvelgiant į tai, kad tik apklausiamasis asmuo turi teisę patvirtini, ar jis taip teigė ir ar tvirtina savo parodymus, apklausiamojo asmens parašo protokole nebuvimas po jo apklausos įtariamojo apklausos protokolą daro neatitinkančiu BPK reikalavimų, todėl teismas juo remtis negali.
Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prielaidomis, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, kuris motyvuotai konstatavo, jog byloje apklaustų liudytojų parodymai, pagrįsti kalbomis ir gandais, todėl nuosprendis, paremtas tokių liudytojų parodymais, būtų grindžiamas tik prielaida, kad vagystę iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus sandėlio įvykdė būtent M. M. (nors įtarimai dėl tos pačios vagystės buvo pateikti ir daugeliui kitų įtariamųjų). Taip pat, nors pas kaltinamąjį M. M. buvo rastos telefono dalys, tačiau, kasatorės nuomone, byloje nėra įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog tai buvo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pagrobtų telefonų dalys. M. M. kategoriškai neigė vykdęs vagystes. Tai, kad jis tam tikru laiku (praėjus daugiau kaip pusę metų nuo vagystės) galbūt naudojosi vogtais telefonais, nesusiję su jam pareikštu kaltinimu, nes per šį laikotarpį iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus buvo paleisti į laisvę ir kiti nuteistieji, ne tik M. M. ir G. K. Be to, teismas nevertino tos aplinkybės, kad Šiaulių tardymo izoliatorius yra ypatingus saugumo reikalavimus atitinkanti vieta, iš kurios paleidžiami nuteistieji tik po asmens kratos. Tai reiškia, kad pas M. M. atsiradę telefonai ar jų dalys – kaip jie bebūtų buvę įgyti – negalėjo būti jo paties išsinešti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Kita vertus, tai, kad M. M. tam tikru laiku naudojosi, tikėtina, vogtais telefonais, leidžia daryti tik prielaidą apie jo galimą dalyvavimą vagystėse, o prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Be to, kasatorė mano, kad abejonių kelia ir vogtų telefonų bei jų dalių identifikavimas, nes nuteistųjų daiktai nebuvo smulkiai aprašomi, o M. M. nedalyvavo identifikuojant iš jo paimtas mobiliųjų telefonų dalis.
Nuteistojo M. M. gynėjos kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų teisėtumo ir jų vertinimo atitikties BPK reikalavimams
Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai, šališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, padarė proceso teisės pažeidimų vertindamas įrodymus, be pagrindo nesirėmė nuteistųjų M. M. ir G. K. parodymais duotais, teisiamojo posėdžio metu, ir taip esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalis, 179 straipsnį, 188 straipsnio 4 dalį, 189 straipsnį, 276 straipsnio 1, 4 dalis, 301 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįsti.
BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Tokie asmenų parodymai įrodomosios reikšmės teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant ir vertinant kitus byloje esančius įrodymus. Tuo tarpu kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, gali turėti įrodomosios reikšmės kaip ir tokių asmenų parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, kuriais teismas gali grįsti savo išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010).
Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas šios bylos aplinkybes, tyrė ir analizavo nuteistųjų M. M. ir G. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo bei teismo posėdžio metu, palygino juos tarpusavyje ir vertino kontekste su kitais byloje esančiais įrodymais bei padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų M. M. ir G. K. parodymų patikimumo. Vienoje iš ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūno atliktų apklausų M. M. prisipažino kartu su G. K. įvykdęs vagystę iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus sandėlio ir gana detaliai nurodė jos aplinkybes. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo M. M. neprisipažino ir atsisakė duoti parodymus. Kitas nuteistasis G. K., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, pradžioje neigė jam pareikštą kaltinimą, tačiau vėliau pripažino savo kaltę, detaliai nurodė padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Vėliau, proceso metu papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūno, šiuos savo parodymus patvirtino. Teismo posėdžio metu G. K. tokius parodymus neigė. Nuteistųjų M. M., G. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teismo posėdyje buvo ištirti, buvo aiškinamasi parodymų keitimo priežastys, jų parodymai lyginami su kitais byloje esančiais įrodymais ir juos vertinant apeliacinės instancijos teismas BPK reikalavimų nepažeidė. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos G. K. apklausos protokolas atitinka jam keliamus reikalavimus (BPK 179 straipsnis, 188 straipsnio 4 dalis, 189 straipsnis), parodymų teisingumą apklausos protokole G. K. patvirtino savo parašu ir raštu nurodydamas, kad pagal jo žodžius surašyta teisingai, be to, G. K. šiuos parodymus patvirtino ir vėlesnių apklausų metu.
Apeliacinės instancijos teismas tinkamai išsprendė įrodymų liečiamumo, pakankamumo, patikimumo, jų vertinimo, atsižvelgiant į išsamaus ir nešališko bylos aplinkybių išnagrinėjimo reikalavimus, klausimus. Teismas patikrino ir motyvuotai atmetė nuteistųjų M. M., G. K. keliamas versijas, parodymus apie prisipažinimų padarius nusikalstamas veikas ikiteisminio tyrimo metu netikrumą, pašalino iškilusius prieštaravimus, palygino iš skirtingų šaltinių gautus duomenis, vertino įrodymų visumą. Nors nuteistųjų M. M. bei G. K. parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs, tačiau tie jų parodymai, kuriais jie pripažino dalyvavę padarant inkriminuotą nusikalstamą veiką, ne tik iš esmės sutapo tarpusavyje dėl įsibrovimo į sandėlį būdo, laiko, patalpoje rastų daiktų, jų slėpimo, bet ir atitiko kitus bylos įrodymus. Pažymėtina, kad M. M. ir G. K. buvo inkriminuota vagystė tik tų daiktų, kurie buvo rasti G. K. nurodytoje slėptuvėje (du mobilieji telefonai, trys grandinėlės, penki žiedai) ir kuriais, kaip nustatyta atlikus pagrobtų mobiliojo ryšio telefonų IMEI kontrolę, telefoninių skambučių analizę, išėjęs iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, naudojosi M. M. bei jo sutuoktinė I. M. (du mobilieji telefonai). Byloje kaip liudytojai apklausti Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikomi asmenys (liudytojai A. D., M. Č., M. T., D. M.) patvirtino matę pas nuteistuosius telefonus, žiedus, grandinėles. Jų teigimu, G. K. siūlęs kitiems kalintiems asmenims šių daiktų įgyti, prašė kito Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvusio asmens leisti jam pasikeisti pamainomis, kad galėtų dirbti anksčiau virtuvėje (nuo 4.00 val., kai joje dar nedirbo kiti darbuotojai), kuri koridoriuje susisiekė su sandėliu, kuriame ir buvo įvykdytos vagystės. Be to, G. K. kaip pagalbininką virtuvėje pasiimdavo nuteistąjį M. M. Byloje taip pat nustatyta, kad išeinant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus buvo galimybė išsinešti mobiliojo ryšio telefoną, nes į laisvę išeinančių asmenų kontrolė nebuvo griežta, buvo atliekama tik dalinė asmens krata (liudytojo A. P. parodymai), taigi buvo paneigtas M. M. aiškinimas, kad išeidamas į laisvę jis negalėjo pasiimti su savimi vogtų telefonų.
Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl nuteistojo M. M. kaltės bendrininkų grupe su G. K. iš saugyklos pagrobus kitiems asmenims priklausiusius daiktus, laikėsi įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančių nuostatų – BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalyse, 276 straipsnio 1, 4 dalyse, 301 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų; apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo ištaisytos pirmosios instancijos teismo padarytos įrodymų vertinimo klaidos, atitinka jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys), todėl naikinti šį teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo M. M. gynėjos advokatės Jolantos Grigaliūnienės kasacinį skundą.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Albinas Sirvydis
Vytautas Greičius
