Baudžiamoji byla Nr. 2K-463/2013
Teisminio proceso Nr. 1-65-00552-2010-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.2.4;
2.1.7.1;
2.1.7.4.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
sekretoriaujant D. K.,
dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,
nukentėjusiajam V. V. V.,
gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui,
nuteistajai I. L.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo I. L. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus laisvės atėmimu devyniolikai metų.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, kuria nuteistosios I. L. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio nuteistosios kasacinį skundą atmesti, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. L. nuteista už tai, kad nuo 2010 m. balandžio 30 d., 16.30 val., iki 2010 m. gegužės 2 d., 16.30 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, G. V. priklausančio sodo namelio, esančio Kauno rajone, Samylų seniūnijoje, Gervėnupio kaime, (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, laikydama rankoje peilį ir grasindama juo nužudyti, reikalavo iš nukentėjusiosios G. V. pinigų, o šiai atsisakius pinigus duoti, tyčia smogė ant kėdės sėdinčiai G. V. kumščiu ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu įrankiu ne mažiau kaip tris kartus į galvą, po to, nukentėjusiajai G. V. nuo suduotų smūgių nukritus ant grindų ir pradėjus šauktis pagalbos bei pasipriešinus, įkišo medvilninę pirštinę G. V. į burną ir tyčia peiliu ne mažiau kaip trimis trauminiais poveikiais perpjovė G. V. kaklą; iš viso dėl devyniolikos trauminių poveikių G. V. padarė įvairius kūno sužalojimus, dėl to G. V. nuo uždusimo, uždarius kvėpavimo takus svetimkūniu (medvilnine pirštine), įvykio vietoje mirė. Be to, tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, nukentėjusiajam A. J. A. įėjus į minėto sodo namelio virtuvę, tyčia smogė jam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu įrankiu į galvą bei dešinę ranką ne mažiau kaip dvylika kartų ir padarė įvairius kūno sužalojimus, po to, nukentėjusiajam A. J. A. nuo suduotų smūgių nukritus ant grindų, tyčia peiliu ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais perpjovė A. J. A. kaklą bei nugarą ir padarė pjautinę žaizdą kakle bei nugaroje; dėl to nukentėjusysis A. J. A. nuo galvos sumušimo, pasireiškusio daugybinėmis muštinėmis žaizdomis galvoje, kaukolės skliauto ir pamato kaulų, nosies kaulų lūžimu, kraujo išsiliejimais po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius, įvykio vietoje mirė. Po to I. L. pagrobė virtuvėje ant stalo po staltiese buvusį svetimą – nukentėjusiųjų G. V. ir A. J. A. turtą – 200 Lt įvairiomis kupiūromis.
Kasaciniu skundu nuteistoji I. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 11 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti.
Nuteistoji nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nuosprendį pagrindė neleistinais įrodymais, nevertino dalies bylos duomenų, darydami išvadas apie faktines bylos aplinkybes nepalygino duomenų, kuriuos teikia skirtingi įrodymų šaltinai, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalių reikalavimus. Pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.
Nuteistoji tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė ne teisme duotais jos parodymais, o tais, kuriuos ji davė ikiteisminio tyrimo metu naudojant prieš ją smurtą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ji nurodė, kad save kaltinančius parodymus davė dėl prieš ją naudoto smurto, tačiau pirmosios instancijos teismas šį jos argumentą ištyrė formaliai tik apklausdamas smurtą prieš ją naudojusius tyrėjus, kurie neprisipažino dėl savo neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neįvertino bylos duomenų apie tai, jog ji skundėsi prokurorui dėl prieš ją ikiteisminį tyrimą atliekančio tyrėjo naudojamo smurto, prašė prokuroro ir tyrėjų sudaryti galimybę duoti teisingus parodymus; kad sulaikant ją areštinėje ant jos kūno nebuvo pastebėta jokių kūno sužalojimų, o šie atsirado, kai ji buvo pradėta laikyti izoliatoriuje, t. y. po apklausų; kad tarp jos parodymų, duotų teisme, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu naudojant prieš ją smurtą, yra esminių neatitikimų (ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad nukentėjusiajai G. V. burną užkišo skuduru, kuris buvo prie krosnies, tuo tarpu byloje nustatyta, kad burna nukentėjusiajai buvo užkišta pirštine, o tai rodo, kad ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus ji nežinojo tikrųjų įvykio aplinkybių). Nuteistoji tvirtina, kad jos parodymų patikrinimo vietoje metu ji nenurodė tikrųjų nukentėjusiųjų kūno padėčių, o tai padarė pačios tyrėjos. Parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenų nepatikimumą rodo ir tai, kad jame neužfiksuoti jos atsakymai dėl esminių įvykio vietos apžiūros protokolo duomenų, kaip antai jos nebuvo klausiama apie tai, iš kur atsirado kraujas virtuvėje ant palangės, ant sienų miegamajame ir svetainėje, ant kibiro virtuvėje, kitose vietose ir kita. Anot nuteistosios, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai nevertino duomenų, rodančių, kad veiką galėjo padaryti iki šiol nenustatyti vyriškos lyties asmenys. Iš nukentėjusiosios G. V. nagų nuokarpų matyti, kad ant jų rasti dviejų vyrų biologiniai pėdsakai. Bylą nagrinėję teismai į šį įrodymą neatsižvelgė motyvuodami tuo, kad tokie pėdsakai galėjo atsirasti dėl nešvarių žirklių, kuriomis buvo imamos nuokarpos, tačiau tokie teismo argumentai yra neįtikinami, nes dviejų vyrų biologiniai pėdsakai ant nagų nuokarpų galėjo atsirasti tik kerpant dvejomis nešvariomis žirklėmis, tuo tarpu šiuolaikinėje kriminalistikos praktikoje tokie dalykai yra neįmanomi. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiųjų namuose buvo rasta cigaretės nuorūka su nenustatyto vyro biologiniu pėdsaku, rankų pirštų atspaudai, kurie nepriklauso nei jai, nei nukentėjusiesiems, nei jų giminaičiams. Bylos duomenys, kad kraujo dėmės rastos visuose nukentėjusiųjų kambariuose, kad nužudyti du žmonės, kurių vienas yra vyras aukštesnis ir fiziškai stipresnis, kad nukentėjusiesiems padaryti daugybiniai sužalojimai, rodo, kad nusikaltimas buvo fiziškai per sunkus moteriai ir greičiausiai buvo padarytas ne vieno, o kelių nukentėjusiųjų namuose buvusių vyrų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nepavyko pašalinti daugelio prieštaravimų ir abejonių dėl byloje surinktų įrodymų patikimumo, todėl byloje lieka nepaneigtas faktas, kad nukentėjusiuosius nužudė ne ji, o kiti asmenys. Esant abejonių dėl asmens kaltės padarius kaltinime nurodytą veiką, šios turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas). Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų baigiamieji aktai naikintini.
Nuteistoji paduotame kasaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, todėl iš esmės buvo pažeistas BPK 1 straipsnis, 44 straipsnio 5 dalis, taip pat Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.
Nuteistosios I. L. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl nuteistosios argumentų dėl BK 20 straipsnio taikymo
Kasaciniame skunde nuteistoji I. L. nesutinka ir su teismų atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu bei nurodo, kad byloje surinkti ir teismų ištirti įrodymai nepatvirtina jos kaltės. Pagrįsdama šiuos teiginius, kasatorė kelia savo versijas, ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, bando sumenkinti byloje ištirtų duomenų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios jo bylą išnagrinėjusių teisėjų šališkumą.
Nagrinėjamoje byloje konstatuotina, kad nuteistoji nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl jos kaltės grindė neleistinais įrodymais, t. y. 2010 m. gegužės 12 d. jos apklausos kaip įtariamosios protokolo duomenimis, kuriuose ji prisipažino kalta dėl kaltinime nurodyto nusikaltimo padarymo ir kurie buvo išgauti panaudojus prieš ją smurtą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas savo išvadas dėl nuteistosios kaltės, be kitų įrodymų, pagrindė ne nuteistosios 2010 m. gegužės 12 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo tyrėją duomenimis, o jos parodymais, duotais apklausiant ją kaip įtariamąją 2010 m. rugsėjo 20 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat iš dalies jos parodymais, duotais nagrinėjant bylą teisme. Pirmosios instancijos teismas 2010 m. gegužės 12 d. apklausos kaip įtariamosios metu nuteistosios duotus parodymus, kaip tai numatyta BPK 276 straipsnio 4 dalyje, ištyrė tik siekdamas patikrinti kitus I. L. parodymus nuoseklumo aspektu, taip pat kitus byloje surinktus įrodymus. Pažymėtina, kad nuteistoji 2010 m. gegužės 12 d. parodymus apklausiant ją kaip įtariamąją davė dalyvaujant gynėjai, savo parodymus taip pat dalyvaujant gynėjai patvirtino parodymų patikrinimo vietoje panaudojant vaizdo įrašą protokole, 2010 m. rugsėjo 20 d. apklausos kaip įtariamosios pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokole. Nuteistosios gynėja nei apklausų metu, nei atliekant nuteistosios parodymų patikrinimą vietoje, jokių pastabų dėl šių veiksmų atlikimo tvarkos nepareiškė. Jokių pastabų dėl šių veiksmų jų atlikimo metu ar tuoj po jų nepareiškė ir pati nuteistoji. Versiją apie tai, kad šie parodymai buvo išgauti iš jos panaudojant fizinį ir psichinį smurtą, ji iškėlė tik po metų. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ši versija nepasitvirtino. Pažymėtina, kad nuteistosios teiginiai apie tai, jog atliekant jos parodymų patikrinimą vietoje ikiteisminio tyrimo tyrėjos jai nurodė nukentėjusiųjų kūno padėtis, yra deklaratyvūs, juos paneigia prie šio protokolo pridėtas nuteistosios parodymų patikrinimo vietoje vaizdo įrašas. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistosios teiginiai apie tai, kad skundžiami nuosprendis ir nutartis yra pagrįsti neleistinais įrodymais, yra atmestini.
Nuteistoji nepagrįstai teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įrodymus įvertino neatsižvelgdami į jų visumą. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinio matyti, kad teismai vertino visus byloje surinktus duomenis, lygino iš skirtingų šaltinių gaunamus duomenis ir, atsižvelgdamas į jų tarpusavio ryšį, sprendė dėl duomenų patikimumo bei darė išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių. Nuteistosios argumentai, kad jos parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenys prieštarauja įvykio vietos apžiūros protokolo duomenims, nepagrįsti, nes šie duomenys, net ir nuteistosios nurodomais atvejais, neprieštarauja tarpusavyje, o dėl esminių faktinių bylos aplinkybių tiek įvykio vietos apžiūros, tiek I. L. parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenys sutampa ir vienas kitą patvirtina.
Nuteistoji taip pat nepagrįstai tvirtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visai nevertino bylos duomenų apie tai, jog nusikalstamą veiką galėjo padaryti nenustatyti du vyriškos lyties asmenys. Kolegija pažymi, kad šie duomenys buvo žinomi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui, šių teismų buvo teisingai įvertinti ir motyvuotai atmesti, kaip prieštaraujantys įrodymų visetui, patvirtinančiam, jog kaltinime nurodytą veiką padarė nuteistoji. Pažymėtina, kad, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas, apklausdamas ekspertę D. K., patikrino nuteistosios argumentą dėl vyrų biologinių pėdsakų ant nukentėjusiosios G. V. rankų nuokarpų ir motyvuotai atmetė šiuos įrodymus, kaip patvirtinančius, kad kaltinime nurodytą veiką padarė ne I. L., o kiti nenustatyti vyriškos lyties asmenys. Pagrindo tvirtinti, kad kaltinime nurodytą nusikaltimą padarė ne I. L., o kiti asmenys, nesuteikia ir kiti kasaciniame skunde nurodomi duomenys, tokie kaip nukentėjusių skaičius, fizinė jėga, įvykio vietoje rasti nenustatytų asmenų pirštų atspaudai ir kita.
Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų nepadarė, savo išvadas apie faktines bylos aplinkybes pagrindė ne spėjimu ar prielaidomis, o byloje surinktais bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų ištirtais bei patikrintais įrodymais, kurie detaliai aptarti teismų baigiamuosiuose aktuose.
Dėl nuteistosios argumentų dėl BPK 1 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies taikymo
Nuteistoji teigia, kad išnagrinėjęs jos bylą pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, tačiau šiam teiginiui pagrįsti nenurodo jokių argumentų, išskyrus tuos, kuriais grindžiamos išvados dėl esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Kaip jau minėta nutartyje, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, esminių jų vertinimo klaidų nepadarė. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad kuris nors iš bylą nagrinėjusių pirmosios instancijos teismo teisėjų būtų suinteresuotas bylos baigtimi, būtų aiškiai tendencingas ir pan., kaip nėra ir duomenų, kurie teiktų pagrindą susidaryti įspūdžiui, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ar teisėjas buvo šališki. Esant tokiai situacijai, nuteistosios skundo motyvas dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo vertintinas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistosios I. L. kasacinį skundą.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Dalia Bajerčiūttė
Armanas Abramavičius
