Dėl hipotekos pabaigos ir arešto panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-372/2009

Procesinio sprendimo kategorija 32.5.4 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Gintaro Kryževičiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios A. K. įmonės administratoriaus V. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios A. K. įmonės administratoriaus V. P. prašymą dėl hipotekos pabaigos ir arešto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų dėl hipotekos pasibaigimo neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens bankroto procedūrų metu priverstinai pardavus jo dalyvio – fizinio asmens – turtą, hipoteka įkeistą už fizinio asmens skolas kitam asmeniui, su kuriuo nėra atsiskaityta, aiškinimo ir taikymo.

Skolininkai R. K. ir A. K., užtikrindami 10 000 Lt paskolos grąžinimą kreditorei L. Z. B., įkeitė jiems nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini). Skolininkams nustatytu terminu negrąžinus paskolos, Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2007 m. kovo 13 d. nutartimi butas buvo areštuotas. Panevėžio apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi A. K. įmonė pripažinta nemokia, jai iškelta bankroto byla, paskirtas administratorius. 2008 m. gruodžio 30 d. bankrutavusios įmonės administratorius pateikė prašymą panaikinti areštą ir baigti hipoteką įkeistam butui, nes šis 2008 m. lapkričio 25 d. parduotas V. Š. už 14 700 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo teisėja 2009 m. sausio 12 d. nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą panaikinti buto areštą ir išregistruoti hipotekos sandorį iš registro duomenų bazės, motyvavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog hipotekos kreditoriaus reikalavimas buvo patenkintas iš įkeisto turto pardavimo lėšų.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, 2009 m. kovo 9 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Kolegija nurodė, kad pagal CK 4.197 straipsnį įkeisto turto priverstinis pardavimas ne pagal hipotekos kreditoriaus prašymą neišlaisvina jo nuo hipotekos; hipoteka baigiasi tik tada, kai daiktas parduodamas hipotekos kreditoriaus prašymu. Taigi, įkeistą turtą priverstinai pardavus ne pagal hipotekos kreditoriaus reikalavimą, hipoteka įkeistam turtui išlieka. Kolegija pažymėjo, kad A. K., kaip fizinio asmens, turtas pagal Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnį galėjo būti parduotas įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, tenkinant A. K. įmonės kreditorių reikalavimus, tačiau tai nereiškia, kad Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio nustatyta tvarka pardavus ne įmonės, o fizinio asmens turtą, kuris hipoteka įkeistas užtikrinant A. K., kaip fizinio asmens, prievoles, galima baigti hipoteką neatsiskaičius su A. K. hipotekos kreditoriumi. Kolegija, vadovaudamasi CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu hipotekos pabaigos pagrindu, padarė išvadą, kad reikalavimas baigti hipoteką galėjo būti tenkintinas tik pervedus kreditoriui tenkančias lėšas skolai padengti; hipotekos teisėjas priima nutartį baigti hipoteką gavęs varžytynių aktą ir įsitikinęs, kad per varžytynes gautos lėšos už parduotą turtą yra perduotos hipoteka užtikrintiems kreditoriaus reikalavimams padengti.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos 2009 m. sausio 12 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 9 d. nutartį ir perduoti klausimą svarstyti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai, spręsdami bankrutavusios įmonės administratoriaus prašymą dėl hipotekos išregistravimo, turėjo vadovautis Įmonių bankroto įstatymu, nes būtent jis reglamentuoja įmonių bankroto procesą, taip pat turto pardavimą bankroto procedūrų metu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. Z. v. antstolė A. R. Ž. ir kt., Nr. 3K-7-162/2009, pažymėjo, kad įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas, kurio 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms, t. y. šioje normoje įtvirtintas Įmonių bankroto įstatymo nuostatų prioritetas prieš kitas įstatymų normas, vykdant bankroto procedūras. Kasatoriaus teigimu, teismai, nagrinėdami administratoriaus prašymą dėl hipotekos išregistravimo, turėjo tiesiogiai taikyti Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnį, kuriame nustatyta nekilnojamojo ir įkeisto turto pardavimo iš varžytynių tvarka; straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui. Kai pirkėjas sumoka visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atskaičius administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo šios kainos gavimo dienos turi būti pervesta į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus sąskaitą. Hipotekos teisėjas, gavęs įkeisto turto pirkimo-pardavimo sutartį arba jo perdavimo aktą, per tris darbo dienas turi pabaigti hipoteką.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neatsižvelgė į tai, kad bankroto procedūra siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių interesus, tuo tikslu paviešinant nemokaus skolininko turimas skolas ir finansines galimybes joms padengti bei kartu sudarant sąlygas visiems kreditoriams patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB,,Baltic Building Fund“, Nr. 3K-3-448/2004). Kasatoriaus teigimu, bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo redakcija), įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, savininkas (savininkai) per teismo nustatytus terminus privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Ši įstatymo nuostata taikytina kartu su CK 2.50 straipsnio dalimi. Dėl to kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu asmeniu, – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla reikalavimas. Kadangi už individualios įmonės – neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens – prievoles atsako ne vien tik įmonė, bet ir jos dalyviai, tai visos civilinės bylos, kuriose nagrinėjami įmonės dalyviui (dalyviams) pareikšti reikalavimai, turi būti perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (Įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalis, CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. Z. v. antstolė A. R. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-7-162/2009, konstatavo, kad hipotekos kreditoriaus reikalavimai individualios įmonės savininkui, kaip įkaito davėjui ir (arba) solidariajam skolininkui, turi būti reiškiami būtent individualios įmonės bankroto byloje, o iki bankroto bylos iškėlimo pradėti vykdyti vykdomieji dokumentai – perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, kreditoriaus turima įkeitimo teisė įgyvendinama realizuojant įkeistą turtą ir perduodant kreditoriui tam tikrą pinigų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB bankas „Hansabankas“, bylos Nr. 3K-3-470/2004). Pagal teismų praktiką iš varžytynių pardavus skolininko įkeistą turtą ir nelikus kito turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, skolininko, kaip įkaito davėjo ir kaip solidariojo skolininko, prievolė pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Z. v. antstolė A. R. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-7-162/2009).

Kasatoriaus teigimu, kai hipotekos kreditorius sąmoningai nereiškia finansinio reikalavimo bankroto byloje ir dėl to neįrašomas į kreditorių sąrašą, hipotekos kreditorius netenka teisės gauti savo reikalavimo patenkinimo iš parduoto turto ir lėšos, gautos už parduotą hipoteką įkeistą turtą, padalijamos Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka. Hipotekos kreditoriaus kategoriškas atsisakymas nuo įtraukimo į skolininko įmonės kreditorių sąrašą iš esmės turi būti prilyginamas atsisakymui nuo turimo reikalavimo ir kartu laikytinas atsisakymu nuo hipotekos prievolės įvykdymo užtikrinimo. Be to, pagal Įmonių bankroto įstatymą draudžiama atsiskaityti ne su įmonės kreditoriais, juos gali patvirtinti tik teismas. Tuo tarpu byloje L. Z. B. nebuvo teismo nutartimi patvirtinta kaip įmonės kreditorė; pardavus įkeistą jos naudai turtą, jai negali būti mokamos jokios sumos, nes tai reikštų atsiskaitymą ne su įmonės ar jos savininko kreditoriumi.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą kreditorė prašo jį atmesti ir palikti galioti Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos 2009 m. sausio 12 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 9 d. nutartį. Kreditorė nurodo, kad teismai nenukrypo nuo teismų praktikos; juolab kad kasaciniame skunde nurodytos civilinės bylos Nr. 3K-7-162/2009 ir nagrinėjamos civilinės bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos. Civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo teisės taisyklę dėl neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvių civilinės atsakomybės už bankrutavusios individualios įmonės skolas įmonės kreditoriams apimties ribojimo bankroto proceso metu įmonės dalyvių turimu turtu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyviai hipoteka įkeitė savo nekilnojamąjį turtą, užtikrindami ne įmonės, o savo kaip fizinių asmenų savarankiškos prievolės, kuri nekyla iš įmonės veiklos, įvykdymą. Kreditorė sutinka su kasatoriaus argumentu, kad jeigu individualios įmonės dalyvio (savininko), kaip fizinio asmens, kreditorius siekia patenkinti savo finansinius reikalavimus, nesusijusius su bankrutuojančios įmonės veikla, tuo metu, kai vyksta individualios įmonės bankroto procesas, tai jis tai gali padaryti tik bankroto byloje, tačiau nei pagal teismų praktiką, nei teisės aktus nenurodyta, kad individualios įmonės dalyvio (savininko), kaip fizinio asmens, kreditorius, kurio finansinis reikalavimas nekyla iš įmonės veiklos, privalo pareikšti savo reikalavimą įmonės dalyviui (savininkui) bankroto byloje, jeigu jis nesiekia jo patenkinti individualios įmonės bankroto proceso laikotarpiu; jis tai gali padaryti ir po individualios įmonės bankroto pabaigos. Kreditorės teigimu, įmonės dalyvių (savininkų), kaip fizinių asmenų, kreditorius, kurio reikalavimams, nesusijusiems su įmonės veikla, užtikrinti yra įkeistas įmonės dalyvių (savininkų), o ne įmonės nekilnojamasis turtas, turi pareigą pareikšti savo finansinį reikalavimą bankroto byloje tik tuo atveju, jeigu siekia jį patenkinti tuo metu, kai vyksta įmonės bankroto procesas; jeigu jis tuo metu, kai vyksta įmonės bankroto procesas, savo reikalavimo bankroto byloje nepareiškia, tai jo finansinis reikalavimas bankroto byloje nėra tenkinamas, tačiau tai nereiškia, kad jo finansinis reikalavimas ar jo hipotekos užtikrinimas pasibaigia.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl hipotekos pabaigos

Hipoteka – tai įregistruotas įkeitimo sandoris, kuriuo užtikrinamas kreditoriaus reikalavimų patenkinimas supaprastinta (ne ginčo tvarka) procedūra. Hipotekos paskirtis yra užtikrinti, kad skolininkas iš tikrųjų įvykdytų savo prievolę kreditoriui. Vadovaujantis CPK 565 straipsnio 1 dalimi, skolininkas gali raštu reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu yra CK nustatyti hipotekos pabaigos pagrindai. Pagal CPK 562 straipsnį hipotekos teisėjas priima nutartį baigti hipoteką gavęs turto pardavimo aktą arba administratoriaus veiklos ataskaitą, patvirtinančią, kad hipotekos kreditoriaus reikalavimai patenkinti iš įkeisto turto gautų pajamų. Pagal CPK 565 straipsnio 1 dalies nuostatas hipotekos teisėjas išregistruoja hipoteką iš hipotekos registro gavęs hipotekos lakštą, kuriame pažymėta, kad visi hipotekos reikalavimai yra įvykdyti arba yra kiti hipotekos pabaigos pagrindai. Hipotekos pabaigos pagrindai yra įtvirtinti CK 4.197 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte yra nustatytas pagrindas baigti hipoteką, kai yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas. Iš pirmiau nurodytų nuostatų išplaukia išvada, kad reikalavimas baigti hipoteką tenkintinas tik pervedus kreditoriui tenkančias lėšas skolai padengti.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad įkeistas turtas buvo parduodamas bankroto procedūrų metu. Kadangi hipotekos kreditorė nebuvo bankrutuojančios individualios įmonės kreditorė ir nebuvo pareiškusi prašymo patvirtinti jos finansinį reikalavimą bankroto byloje, per varžytynes gautos lėšos nebuvo panaudotos atsiskaityti su hipotekos kreditore. Pagal Įmonių bankroto įstatymą įmonės kreditoriai į kreditorių sąrašą įtraukiami pareikštiniu būdu. Tokią išvadą suponuoja Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas, kuriame nustatyta, kad įmonės administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės finansinės apskaitos dokumentus, sudaro visų įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus. Bankroto procesas apima ir vykdymo veiksmus – bankrutavusios įmonės turto pardavimą ir atsiskaitymą su kreditoriais (Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnis). Bankroto proceso metu išieškojimas nukreipiamas į visą skolininko turtą. Kadangi skirtingos teisinės formos subjektai bei jų veiklos reglamentavimas pasižymi tam tikra specifika, Įmonių bankroto įstatyme papildomai reglamentuoti tam tikri bankroto klausimai, nustatant šių subjektų bankroto ypatumus. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), šių įmonių bankroto procesas turi tam tikrų specifinių bruožų.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija) 1 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, savininkas (savininkai) per teismo nustatytus terminus privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Ši įstatymo nuostata susijusi su CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „NORD/LB Lietuva“ v. R. K., bylos Nr. 3K-3-428/2006). Taigi poreikis reikšti bankroto byloje kreditoriaus reikalavimus, kylančius iš sandorių, sudarytų ne su įmone, o su privačiu fiziniu asmeniu (įmonės savininku), priklauso nuo individualios įmonės savininko atsakomybės pagal įmonės prievoles subsidiarumo (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), nes visas įmonininko turtas patenka į bankrutuojančios įmonės turto balansą. Tai reiškia, kad bankrutuojančios individualios įmonės likvidavimo procese tuo atveju, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti neužtektų įmonės turto, įmonės savininko turtas bus pardavinėjamas Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka ir tokiu būdu tenkinami kreditorių reikalavimai. Tačiau tais atvejais, kai kreditoriai, kurių reikalavimai yra kilę iš sandorių, sudarytų ne su individualia įmone, o su jos savininku, kaip privačiu fiziniu asmeniu, nepareiškia finansinių reikalavimų bankroto byloje, nereiškia, kad jų reikalavimo teisės skolininkui pasibaigia. Minėta, kad nagrinėjamos bylos atveju įmonės savininkės kreditorė finansinio reikalavimo bankroto byloje nepareiškė, todėl jos reikalavimas bankroto byloje nebuvo patenkintas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius neteisingai aiškina CK normų, reglamentuojančių hipotekos pabaigą, bei Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 3 dalies bei 34 straipsnio santykį. CK 4.197 straipsnio 1 dalyje nustatyta esminė sąlyga, kad priverstinis įkeisto daikto realizavimas hipotekos kreditoriaus prašymu išlaisvina jį nuo visų hipotekos. Taigi daiktą nuo hipotekų išlaisvina ne bet koks priverstinis pardavimas, o tik įvykdytas hipotekos kreditoriaus prašymu. Ši įstatymo nuostata tiesiogiai susijusi su hipotekos paskirtimi – užtikrinti, kad skolininkas iš tikrųjų įvykdytų savo prievolę kreditoriui. Įmonių bankroto įstatymo 34 straipsnis taip pat pirmenybę suteikia hipoteka užtikrintų kreditorių reikalavimų tenkinimui iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą. Teisės aktuose nenustatyta, kad individualios įmonės dalyvių (savininkų), kaip fizinių asmenų kreditoriai, nepareiškę finansinių reikalavimų bankroto byloje, netenka reikalavimo teisės ir hipoteka jiems garantuojamos apsaugos. Minėta, kad bankroto procesas apima ir vykdymo veiksmus, kuriuos šiame procese atlieka ne antstolis, o teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo – įmonės administratorius. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad Įmonių bankroto įstatyme nustatyta išbaigta, funkcionuojanti savarankiškai nuo CPK reglamentuoto vykdymo proceso, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo sistema, kurioje šio įstatymo priskiriamas funkcijas atlieka įmonės administratorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi Kauno miesto savivaldybės įmone „Namų priežiūra“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-259/2009). Įmonių bankroto įstatymo 34 straipsnyje nustatyta administratoriaus pareiga, pardavus įkeistą turtą, iš gautų lėšų pirmiausia tenkinti hipoteka užtikrintus kreditoriaus reikalavimus. Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintos Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 27 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 60 redakcija) nustatyta, kad, hipotekos teisėjui gavus varžytynių aktą ir dokumentus, įrodančius, jog lėšos už parduotą įkeistą turtą, atėmus administravimo išlaidoms sumokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, pervestos į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus sąskaitą jo reikalavimams tenkinti ir priėmus nutartį baigti hipoteką ar įkeitimą, hipoteka ar įkeitimas išregistruojami teisės aktų nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad šios nuostatos aiškintinos sistemiškai su Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 7 punkto, 33 straipsnio 3 dalies bei 34 straipsnio, CK 1.3 straipsnio 2 dalies, 4.197 straipsnio, CPK 562 ir 565 straipsnių nuostatomis. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šių normų analizė leidžia daryti išvadą, jog hipotekos teisėjas priima nutartį baigti hipoteką gavęs varžytynių aktą ir įsitikinęs, kad per varžytynes gautos lėšos už parduotą turtą yra perduotos hipoteka užtikrintiems kreditoriaus reikalavimams padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Strauja“ v. UAB „Valeksa“, bylos Nr. 3K-3-223/2006). Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad hipotekos kreditorei, kuri nėra įmonės kreditorė, nepareiškus reikalavimo bankroto byloje, kreditorė netenka teisės gauti savo reikalavimo patenkinimo iš parduoto turto ir gautos lėšos už parduotą turtą padalijamos bendra Įmonių bankroto įstatyme nustatyta eile ir tvarka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai individualios įmonės bankroto proceso metu parduodamas įkeistas daiktas, kurio įkeitimu yra užtikrinti įmonės savininko, kaip privataus fizinio asmens, kreditorių reikalavimai, kurių jie nepareiškė įmonės bankroto byloje ir dėl šios priežasties iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą šių kreditorių reikalavimai nebuvo patenkinti, o kreditoriai hipotekos neatsisako, hipotekos pasibaigimo pagrindai neatsiranda.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias hipotekos pasibaigimo pagrindus, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamas teismų nutartis.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 28,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus pareiškėjos bankrutavusios A. K. įmonės administratoriaus kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio pareiškėjo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos bankrutavusios A. K. įmonės (įmonės kodas (duomenys neskelbtini); buveinė (duomenys neskelbtini) 28,90 Lt (dvidešimt aštuonis litus devyniasdešimt centų) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Gintaras Kryževičius

Pranas Žeimys