Civilinė byla Nr. 3K-3-368/2009
Procesinio sprendimo kategorija 132
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (pranešėjas), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Garant“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 19 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Garant“ pareiškimą dėl vykdomojo dokumento išdavimo, suinteresuotas asmuo – valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Garant“ (rangovas) ir suinteresuotas asmuo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija (užsakovas) 2004 m. kovo 23 d. sudarė sutartį dėl Klaipėdos uosto įplaukoje esančių nuskendusių laivų nuolaužų iškėlimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Garant“, ginčų sprendėjas advokatas G. Ruseckas, bylos Nr. 3K-3-42/2009, konstatavo, kad 2004 m. kovo 23 d. šalių sutartyje buvo sudarytas arbitražinis susitarimas. Arbitru, pavadindamos jį „ginčų sprendėju“, šalys pasirinko advokatą Gintarą Rusecką. Kilus ginčui dėl 2004 m. kovo 23 d. sutarties vykdymo, 2008 m. vasario 13 d. buvo priimtas ginčų sprendėjo advokato G. Rusecko sprendimas, kuriuo šalių ginčas dėl pareiškėjo išlaidų už papildomos įrangos naudojimą ir papildomai atliktus darbus kompensavimo bei kitų reikalavimų iš esmės išspręstas pareiškėjo naudai. Šis ginčų sprendėjo sprendimas nebuvo apskųstas per 2004 m. kovo 23 d. sutartyje nustatytą 28 dienų terminą, todėl tapo galutiniu ir įpareigojančiu, tačiau suinteresuotas asmuo jo nevykdo.
Pareiškėjas UAB „Garant“ prašė ginčų sprendėjo advokato Gintaro Rusecko 2008 m. vasario 13 d. priimto sprendimo pagrindu išduoti vykdomąjį raštą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. vasario 19 d. nutartimi atsisakė patenkinti pareiškimą dėl vykdomojo dokumento išdavimo.
Teismas nustatė, kad ginčų sprendėjo G. Rusecko 2008 m. vasario 13 d. sprendime nurodytos ne konkrečios priteisiamos pinigų sumos, bet jų apskaičiavimo principai, nors ginčų sprendėjas pagal pateiktus dokumentus turėjo galimybę nurodyti konkrečias išlaidų sumas. Prašomos priteisti piniginės sumos nurodytos tik aprašomojoje sprendimo dalyje. Teismas nurodė, kad ginčų sprendėjo G. Rusecko 2008 m. vasario 13 d. priimtas sprendimas prieštarauja imperatyviesiems reikalavimams (taikant įstatymo analogiją, neatitinka CPK 267 straipsnio reikalavimų), nes yra sąlyginis, be to, išieškomos pinigų sumos turi būti nurodytos konkrečia suma arba indeksu, kurio pagrindu nustatoma konkreti pinigų suma. Teismas konstatavo, kad sąlyginio vykdomojo rašto, kurio tiesioginis vykdymas neįmanomas dėl turinio trūkumų, išdavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai, dėl to, vadovaudamasis Komercinio arbitražo įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi ir 40 straipsnio 2 dalies 2 punktu, atsisakė išduoti vykdomąjį raštą. Teismas nurodė, kad pagal CPK 646 straipsnio 1 dalį vykdomasis raštas gali būti išduotas tik vykdytinam teismo sprendimui. Ginčų sprendėjo 2008 m. vasario 13 d. sprendimą teismas įvertino kaip sprendimą dėl pripažinimo, nereikalaujantį priverstinio vykdymo. Teismas taip pat nurodė, kad šalys turi galimybę Komercinio arbitražo įstatymo 36 straipsnio tvarka kreiptis dėl arbitražinio teismo sprendimo tikslinimo, aiškinimo ar papildomo sprendimo, o po to vėl prašyti bendrosios kompetencijos teismo išduoti vykdomąjį raštą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo UAB „Garant“ atskirąjį skundą, 2009 m. gegužės 26 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnyje įtvirtintą pagrindą atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą – prieštaravimą viešajai tvarkai, tačiau išduoti pareiškėjui UAB „Garant“ vykdomąjį raštą atsisakyta pagrįstai. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo išduoti vykdomojo rašto, nes, nesant sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytų konkrečių priteisiamų sumų, nebus įmanoma įgyvendinti CPK 648 straipsnio reikalavimų vykdomojo rašto turiniui. Tai, kad iki atskirojo skundo nagrinėjimo pradžios apeliantas pateikė ginčų sprendėjo priimto sprendimo išaiškinimą, teisėjų kolegijos nuomone, neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, nes sprendimas buvo išaiškintas jau po šios teismo nutarties priėmimo.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėjas UAB „Garant“ prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 26 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo prašymą išduoti ginčų sprendėjo G. Rusecko 2008 m. vasario 13 d. sprendimo pagrindu vykdomąjį raštą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad sprendžiant prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo reikia atsižvelgti į CPK 270 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus sprendimo turiniui. Arbitražo procesui, taigi ir arbitražinio teismo sprendimo surašymui (jo turiniui) CPK reikalavimai netaikomi (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Reikalavimai arbitražinio teismo sprendimui nustatyti ne CPK, o Komercinio arbitražo įstatymo 34 straipsnyje. Nei Komercinio arbitražo įstatymo 34 straipsnyje, nei Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) arbitražo taisyklių 31 straipsnyje nereikalaujama, kad arbitražinio teismo sprendimas turėtų tam tikras struktūrines dalis, kurias turi turėti teismo sprendimas, t. y. įžanginę, aprašomąją, motyvuojamąją ir rezoliucinę (CPK 270 straipsnio 1 dalis). Arbitražiniam teismui tenka pareiga sprendime nurodyti, kaip teismas išsprendė ieškinio reikalavimus, tačiau tai nereiškia, kad apie tai sprendžiama tik iš to, kas nurodyta arbitražinio teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, juolab kad tokios atskiros sprendimo struktūrinės dalies gali ir nebūti. Teisiškai vertinant ir analizuojant arbitražinio teismo sprendimą kaip vientisą dokumentą, kurio nuostatos tarpusavyje susijusios, apie sprendimu visiškai ar iš dalies patenkinto ieškinio turinį yra pagrindas spręsti ne tik iš rezoliucinės (sprendžiamosios), bet ir iš kitų sprendimo dalių, jeigu į jas arbitražinis teismas daro aiškias nuorodas. Ginčų sprendėjo sprendimas atitinka tiek Komercinio arbitražo įstatymo 34 straipsnio, tiek UNCITRAL arbitražo taisyklių 31 straipsnio reikalavimus, nes jame išdėstytos tiek išvados tenkinti pareiškėjo ieškinį iš dalies (sprendime nurodžius patenkintų ieškinio reikalavimų turinį, t. y. konkrečias priteisiamas sumas), tiek išvadų motyvai. Iš ginčų sprendėjo sprendimo turinio visiškai aišku, dėl kokių pareikštų materialinių teisinių reikalavimų sprendimas priimtas, kokie yra jo motyvai ir ką konkrečiai ginčų sprendėjas nusprendė. Sprendimo formuluotės, jų turinys ir išdėstymo tvarka nėra kliūtis vykdomajam dokumentui išduoti.
2. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad pagal CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punktą teismo išduodamame vykdomajame dokumente turi būti nurodyta su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis pažodžiui, nesiaiškino, kokia yra šios teisės normos paskirtis (tikslai), neaiškino šios normos sistemiškai su Komercinio arbitražo įstatymo 34 straipsniu. CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punkto paskirtis – užpildyti išieškotojui išduotiną vykdomąjį raštą taip, kad antstoliui nebūtų jokių abejonių ir neaiškumų dėl to, kaip reikėtų šį dokumentą įvykdyti, kartu užtikrinant, jog būtų išvengta išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisių pažeidimo. Šios nuostatos negali tapti kliūtimi vykdomajam raštui išduoti, jeigu arbitražinio teismo sprendimo rezoliucinė dalis nevisiškai aiškiai išdėstyta, tačiau iš viso sprendimo aišku, koks yra patenkintų ieškinio reikalavimų turinys.
3. Pagal Komercinio arbitražo įstatymo 38 straipsnio 4 dalį teismas gali atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą tik šio įstatymo 40 straipsnyje nustatytais pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad egzistuoja Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnyje nustatytas atsisakymo išduoti vykdomąjį raštą pagrindas – sprendimo vykdymo prieštaravimas viešajai tvarkai, tačiau jokio kito įstatyminio pagrindo nenurodė. Nenustačius Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnyje įtvirtinto pagrindo atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą, vykdomasis raštas privalo būti išduotas. Būtent taip Komercinio arbitražo įstatymo 38 straipsnio 4 dalies ir 40 straipsnio nuostatos aiškinamos Vilniaus apygardos teismo praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-454-115/2009). Taigi skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka to paties teismo sukurtų precedentų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).
4. Apeliacinės instancijos teismo nutartis paneigia Komercinio arbitražo įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje, CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą arbitražinio teismo sprendimo vykdytinumo reikalavimą, arbitražo tikslą, neatitinka visuotinai pripažintos arbitražo esmės, taip pat paneigia šalių sudarytos sutarties sąlygą dėl ginčų sprendėjo sprendimo teisinės galios, t. y. privalomumo ir vykdytinumo (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Arbitražinio teismo sprendimų teisminė kontrolė, atliekama arbitražo vietos teismo, turi būti įgyvendinama tik naudojantis Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnyje įtvirtintu arbitražinio teismo sprendimo apskundimo institutu. Šiam tikslui negali būti naudojama vykdomojo rašto išdavimo procedūra, kuri Komercinio arbitražo įstatymo 38 straipsnio 3 dalies prasme yra būtina, siekiant, kad arbitražinio teismo sprendimas būtų vykdomas priverstinai. Byloje nustatyta, kad ginčų sprendėjo sprendimas nebuvo skundžiamas, taigi jo teisėtumo patikrinimo procedūra nebuvo inicijuota. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti ginčų sprendėjo sprendimo turinio trūkumai galėjo būti nebent arbitražinio teismo sprendimo teisminės priežiūros, bet ne teisminio nagrinėjimo, sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo sprendimo pagrindu klausimą, objektas. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi formuojama ydinga praktika, kai klausimai, spręstini Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnyje nustatyta tvarka, nepagrįstai nagrinėjami 38 straipsnio 4-6 dalyse nustatyta tvarka. Be to, tokiu atveju arbitražo procesas netenka savo prasmės, nes priimtas galutinis ir vykdytinas arbitražinio teismo sprendimas negali būti vykdomas priverstinai.
5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčų sprendėjo sprendimo išaiškinimas neturi įtakos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, nes buvo priimtas jau po nurodytos nutarties priėmimo. Sprendimo išaiškinimą kasatorius pateikė teismui dar iki atskirojo skundo nagrinėjimo pradžios ir prašė jį priimti, nes tokio išaiškinimo būtinybė kilo būtent dėl pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo (CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 314 straipsnis). Kadangi dokumentas nebuvo kasatoriui grąžintas, tai darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas šį įrodymą priėmė, taigi turėjo jį teisiškai įvertinti spręsdamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad sprendimas buvo išaiškintas po pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo, visiškai nereiškia, kad šis įrodymas yra teisiškai nereikšmingas. Be to, skirtingai nei konstatavo teismai, ginčų sprendėjo sprendimo 1 punkto trečioji pastraipa reiškia ne sąlyginio sprendimo priėmimą, o sprendimo dalies vykdymo tvarkos nustatymą. Sprendimo išaiškinimas papildomai įrodo, koks yra sprendimu iš dalies patenkinto pareiškėjo ieškinio turinys, ir patvirtina, kad teismai nepagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui vykdomąjį raštą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl arbitražinio teismo sprendimo vykdymo
Pagrindinis dokumentas, nustatantis vykdymo proceso ribas, yra vykdomasis dokumentas. CPK 586 straipsnyje akcentuota, kad vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra nustatyta tvarka pateiktas vykdomasis dokumentas, o bet kokius vykdymo veiksmus atlikti be vykdomojo dokumento draudžiama. Taigi antstolis, atlikdamas vykdymo veiksmus, vadovaujasi išimtinai vykdomuoju dokumentu.
Arbitražinio teismo sprendimas pats savaime yra tik vykdytinas dokumentas, bet ne vykdomasis dokumentas (CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 587 straipsnis). Pagal Komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 38 straipsnio 3 dalį, vienai iš šalių atsisakius vykdyti sprendimą, kita šalis turi teisę kreiptis į arbitražinio teismo vietos apylinkės teismą ir prašyti išduoti vykdomąjį raštą. Arbitražinio teismo sprendimai vykdomi CPK nustatyta tvarka (KAĮ 38 straipsnio 5 dalis, CPK 1 straipsnio 1 dalis). Vykdomųjų raštų išdavimo tvarka nustatyta CPK XLIV skyriuje. Tam, kad pagal vykdytiną dokumentą (aptariamu atveju – arbitražinio teismo sprendimą) būtų išduotas vykdomasis dokumentas – vykdomasis raštas, sprendimas turi būti dėl priteisimo. Egzistuoja sprendimai pripažinti, nutraukti, pakeisti ar nustatyti teisinius santykius, kuriems nereikia taikyti priverstinių vykdymo priemonių, nes teisinį poveikį daro pats sprendimas. Tuo tarpu sprendimų priteisti teisinis poveikis pasiekiamas tik tada, kai atsakovas atlieka veiksmus, kuriuos atlikti jis įpareigotas sprendimu, o tuo atveju, kai atsakovas neatlieka įpareigojimų, jam gali būti taikoma valstybės prievarta, t. y. sprendimas gali būti vykdomas taikant priverstinio vykdymo priemones. Arbitražas, būdamas nevalstybinė ginčų sprendimo institucija, neturi savo priimtiems sprendimams įgyvendinti atitinkamo prievartos aparato, todėl, minėta, arbitražo sprendimai dėl priteisimo yra vykdomi CPK nustatyta tvarka.
Vykdomojo dokumento turinys reglamentuojamas CPK 648 straipsnyje. Arbitražo sprendimas, minėta, savaime nėra vykdomasis dokumentas, tačiau jo pagrindu gali būti išduodamas vykdomasis raštas. CPK 648 straipsnis visų pirma taikytinas vykdomųjų raštų išdavimui pagal teismų sprendimus. Pvz., CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad vykdomajame rašte turi būti nurodoma su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis pažodžiui. Akivaizdu, kad visa tai yra suderinta ir su kitais CPK reikalavimais, šiuo atveju – su CPK 270 straipsnio 5 dalimi. Tuo tarpu arbitražinio teismo sprendimo forma ir turinys reglamentuojami KAĮ 34 straipsnyje, kuriame nustatyti reikalavimai nėra tapatūs CPK nustatytiems teismo sprendimui privalomiems reikalavimams. Dėl to arbitražo sprendimo turiniui negali būti keliamas reikalavimas turėti rezoliucinę dalį, nes tokios sprendimo struktūrinės dalies nenustatyta KAĮ. Kita vertus, KAĮ 34 straipsnio 2 dalies reikalavimas, pagal kurį sprendime turi būti nurodoma, tenkinamas ieškinys ar atmetamas, turi būti suprantamas ir aiškintinas taip, kad sprendimo tekstas sudarytų galimybę atlikti aiškiai ir suprantamai apibrėžtus vykdymo veiksmus.
Rašant arbitražo sprendimą, gali būti padaroma įvairių netikslumų, taip pat gali atsirasti formuluočių dviprasmiškumo ar neaiškumo. Dėl to arbitražo veiklą reglamentuojančiuose aktuose yra nustatyta galimybė ištaisyti arbitražo sprendimo trūkumus. Taigi prireikus arbitražo sprendimas gali būti tikslinamas, aiškinamas ar netgi priimamas papildomas sprendimas. Nagrinėjamu atveju buvo priimtas sprendimo išaiškinimas, kurio priėmimo galimybė įtvirtinta KAĮ 36 straipsnyje bei Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) arbitražo taisyklių 30 straipsnyje. Pagrindinis tokiam veiksmui keliamas reikalavimas yra tas, kad aiškinant arbitražinio teismo sprendimą nebūtų keičiama jo esmė. Teisės doktrinoje vieningai pripažįstama, kad dokumentas, kuriuo buvo išaiškintas sprendimas, tampa sudedamąja arbitražo sprendimo dalimi. Šia samprata vadovaujasi ir bylą nagrinėjanti kasacinio teismo teisėjų kolegija. Požiūris į arbitražo sprendimą ir jo išaiškinimą kaip į vienovę suponuoja būtinybę sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo klausimą šį klausimą spręsti ne formalizuotai ir atskirtai, bet kompleksiškai. KAĮ 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas savo nutartimi gali atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą šio įstatymo 40 straipsnyje nustatytais pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas, patikslinęs pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, atsisakymą išduoti vykdomąjį raštą iš esmės argumentavo arbitražo sprendimo rezoliucinės dalies su konkrečių priteistų sumų nurodymu nebuvimu ir dėl to atsiradusiu neįmanomumu įvykdyti sprendimą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo įvardytas arbitražo sprendimo trūkumas nepatenka į KAĮ 40 straipsnyje išvardytų pagrindų atsisakyti vykdyti arbitražinio teismo sprendimą sąrašą, taigi negali būti pripažintas teisiškai pagrįstu. Konstatuotina, kad arbitražinio teismo sprendimo neaiškumas yra pagrindas šaliai, kuri kreipėsi su prašymu išduoti vykdomąjį raštą, prašyti išaiškinti arbitražinio teismo sprendimą. Taigi vykdomojo rašto išdavimo klausimą nagrinėjantis teismas, iškilus klausimui dėl arbitražinio teismo sprendimo neaiškumo, turi sudaryti galimybę suinteresuotai šaliai kreiptis dėl jo išaiškinimo, o nustačius viešojo intereso gynimo poreikį – netgi pats inicijuoti išaiškinimo procedūrą, bet ne atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą. Pažymėtina, kad teismo atsisakymas išduoti vykdomąjį raštą faktiškai reikštų arbitražo sprendimo panaikinimą, nes toks sprendimas nebegalėtų būti vykdomas. Tuo tarpu plėsti KAĮ 40 straipsnyje nustatytus atvejus, kai teismas gali atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą, teismas neturi teisės (KAĮ 38 straipsnio 4 dalis).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog ginčo arbitruotinumo klausimas jau yra išspręstas teismo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Garant“, bylos Nr. 3K-3-42/2009).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad vykdomojo rašto išdavimo klausimą sprendusių teismų veiksmai ir priimti procesiniai sprendimai neatitinka šioje nutartyje pateiktų išaiškinimų. Šiuo metu išlikusį trūkumą – sprendimo išaiškinimo nevertinimą kompleksiškai su arbitražinio teismo sprendimu – kompetentingas pašalinti apeliacinės instancijos teismas, todėl byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Zigmas Levickis
Algis Norkūnas
