Dėl atsakovo kaltės, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, jų gyvenamosios vietos nustatymo, turto padalijimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui V. G

Civilinė byla Nr. 3K-3-371/2009

Procesinio sprendimo kategorija 75.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovui V. V. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, jų gyvenamosios vietos nustatymo, turto padalijimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui V. G..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Civilinėje byloje greta santuokos nutraukimo dėl sutuoktinių kaltės, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymo reikalavimų, ieškovė prašė pripažinti asmeninėmis atsakovo prievoles kreditoriams, kurios susijusios su atsakovo individualia įmone. Šalys susituokė 1989 m., atsakovas įsteigė individualią įmonę „Vakrinos personali firma“ 1991 m., paskolos sutartį, pagal kurią reikalauja skolos ir palūkanų V. G., atsakovas sudarė 1999 m.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 3 d. įsakymu iš atsakovo V. G. naudai buvo priteista 49 327 Lt skolos. To paties teismo 2005 m. liepos 4 d. sprendimu už akių iš atsakovo V. G. naudai buvo priteista 5776,74 Lt palūkanų. Abiejose bylose ieškovė nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą, reikalavimai jai nebuvo pareikšti ir nebuvo nagrinėjami. Apie šią ir kitas skolas ieškovė teigia sužinojusi tik 2003 metais, kai buvo pradėta išskaityti iš jos atlyginimo. Ji manė, kad yra tik viena skola ir neprieštaravo, kad būtų iš jos atlyginimo išskaitoma. Vėliau paaiškėjo, kad kreditorių esama daugiau. Atsakovas niekada ieškovės neinformuodavo apie pasiskolinamus pinigus, jų niekada neskyrė šeimai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. kovo 12 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies: nutraukė santuoką dėl atsakovo kaltės, pripažino prievoles, susijusias su individualia įmone, asmeninėmis atsakovo prievolėmis kreditoriams. Teismas nurodė, kad iš vykdomųjų dokumentų matyti, kad visos skolos kreditoriams yra priteistos iš atsakovo arba jo individualios įmonės. Byloje nėra įrodymų, kad pasirašant paskolos sutartis būtų dalyvavusi ieškovė. Teismas motyvavo, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog kreditoriams įsiskolinta dėl atsakovo nerūpestingų veiksmų. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos gautos medžiagos matyti, kad paskutiniais metais atsakovo įmonė dirbo nuostolingai, todėl yra pagrindas manyti, kad dėl to atsakovas slėpė nuo sutuoktinės informaciją apie įmonės veiklą. Atsakovas, prisiimdamas prievoles, elgėsi neatsargiai, neūkiškai, taip pakenkdamas šeimos interesams. Tai sudaro pagrindą manyti, jog skolos yra kilusios iš atsakovo individualios veiklos. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad ieškovei buvo žinoma apie pinigų skolinimąsi, ieškovės dalyvavimą individualios įmonės veikloje ar pasirašymą paskolų sutartyse. Nei byloje esančiose paskolų sutartyse, nei teismo posėdžio metu kreditoriai nepatvirtino, kad paskolų sutartis būtų pasirašiusi ieškovė ar sutarčių surašymo metu būtų dalyvavusi. Teismas padarė išvadą, kad prievolių atsiradimo pagrindas yra atsakovo verslas, kuris buvo slepiamas nuo ieškovės, todėl prievolių vykdymo subjektas yra tik vienas sutuoktinis - atsakovas. Esant nurodytoms aplinkybėms atsakovo prievolės kreditoriams pripažintinos jo asmeninėmis prievolėmis.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal trečiojo asmens V. G. apeliacinį skundą, 2009 m. kovo 12 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 12 d. sprendimą pakeitė. Teismo sprendimo dalį, kuria įsipareigojimai kreditorei V. G. pripažinti atsakovo asmeninėmis prievolėmis, panaikino ir pripažino, kad ieškovė ir atsakovas yra solidariai atsakingi pagal prievolę vienam iš kreditorių - V. G.. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, sandoriai buvo sudaryti vieno sutuoktinio vardu, nėra pagrindas išvadai, kad pagal prievoles iš tokio sandorio turi atsakyti tik sandorį pasirašiusi šalis. Iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Ieškovė prašė pripažinti, kad visiems 6 kreditoriams, nurodytiems ieškinio pareiškime, yra skolingi ne abu sutuoktiniai, o tik vienas atsakovas. Tai lemia ieškovės pareigą įrodyti, kad sandoriai buvo sudaryti ne šeimos interesais. Be to, ir atsakovas, teigdamas, kad pinigai nebuvo naudojami šeimos interesams, turėjo pateikti įrodymus kad pinigus skolinosi įmonės interesais ir po šios paskolos jokių pajamų iš įmonės veiklos negavo. Tai, kad gyvendamas santuokoje su ieškove dar 1991 m. gruodžio 16 d. atsakovas įregistravo individualią įmonę, leidžia daryti išvadą, kad įmonė buvo įsteigta turint tikslą aprūpinti šeimą ir save. Tai, kad šeimoje augo sūnus, leidžia daryti išvadą, kad įmonės veiklos tikslas buvo uždirbti pinigų šeimai. Iš paskolos sutarties turinio matyti, kad pinigus skolinosi atsakovas, o ne jo individuali įmonė. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta nėra pagrindo daryti išvadą, kad paskola buvo panaudota tik įmonėms reikmėms, kad ja nesinaudojo paskolą gavusio atsakovo šeima. Atsakovas nenurodė, kam buvo panaudoti šie paskolinti pinigai, t. y. kokiai įmonės veiklai jie buvo išleisti. Be to, jis nenurodė, jog įmonės mokestiniuose dokumentuose būtų nurodyta apie skolintas įmonės lėšas. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad paskolintos lėšos buvo naudojamos ieškovės ir atsakovo šeimos tikslams. Ieškovė sutiko, jog V. G. priteista paskola būtų išieškoma iš jos uždarbio. Iš ieškovės pareiškimo teismui matyti, kad paskolos iš V. G. sutuoktinio gavimo ir jos naudojimo metu šalys gyveno kartu. Dėl to net ir tuo atveju, jei ieškovė nežinojo apie gaunamą paskolą, ji turi būti atsakinga už jos grąžinimą. Tikėtina, kad atsakovas, savo lėšomis prisidėdamas prie dviejų vaikų išlaikymo, šeimos labui naudojo ir gautą paskolą. Ieškovė nurodė, kad neturi su atsakovu bendro turto, išskyrus automobilį, tačiau tiek ji, tiek atsakovas gali būti įsigiję turto kitų asmenų vardu. Nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad jokios naudos jų šeima negavo iš kreditorių. Šalims nepateikus įrodymų, kam buvo panaudoti paskolinti pinigai, preziumuojama, kad juos išnaudojo gavusio paskolą atsakovo šeima.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 12 d. nutartį ir palikti galioti 2008 m. kovo 12 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje neturėjo teisės taikyti CK 3.109 straipsnio 3 dalies, nes ji reglamentuoja ne prievolės pripažinimą solidariąja arba asmenine, o atvejus, kai prievolės vykdomos iš bendro turto. Šiuo atveju nustatyta, kad jokio bendro turto ieškovė su atsakovu neturi, o yra sprendžiamas tik prievolių solidarumo klausimas.

2. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje neteisėtai netaikė CK 3.109 straipsnio 3 dalies, pagal kurią solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą, kai tai nėra būtina šeimos poreikiams tenkinti. Iš šios nuostatos turinio išplaukia, kad įrodinėjimo našta gula ant šalies, teigiančios, jog sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, pečių, o ne priešingai. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovės pareiga buvo įrodyti, kad sandoriai buvo sudaryti ne šeimos interesais. Be to, net ir laikant, jog ieškovė turėjo tai įrodyti, akivaizdu, kad ji tai padarė, nes buvo pateikti visi įmanomi tai pagrindžiantys įrodymai.

3. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai ir plečiamai aiškino „šeimos interesų“ sąvoką. Teismas sandoriu, sudarytu šeimos interesais, laikė bet kokį sandorį, kuriuo kad ir netiesiogiai, kad ir nežymi dalis naudos galėjo kliūti šeimai. CK prasme sandoris šeimos interesais bus tada, kai šeima gaus tiesioginės naudos. Priešingai aiškinant šią sąvoką išeitų, kad bet koks sandoris bus laikomas sudarytu šeimos interesais, nes iš bet kokio sutuoktinio sudaryto sandorio šeima gali gauti tiesioginės arba netiesioginės naudos.

4. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartį pagrindė ne įrodymais, o prielaidomis. Pavyzdžiui, faktą, kad šeimoje auga nepilnametis sūnus, teismas laikė patvirtinimu, jog bet koks bet kurio sutuoktinio sandoris yra laikomas sudarytu šeimos interesais. Taip pat nepagrįsta prielaida, kad ieškovė ar atsakovas gali būti įsigiję turto kitų asmenų vardu.

Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą trečiasis asmuo prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikydamas teisės normas bylą išsprendė teisingai. Įmonė nebuvo atsakovo asmeninis verslas, o buvo šalių bendroji jungtinė nuosavybė, todėl byloje taikytinas CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas. Įmonės veiklai panaudotos lėšos panaudotos šeimos interesais: kreditorių gautos lėšos buvo panaudotos jų bendrajai nuosavybei, iš kurios veiklos gaunamos pajamos skirtos bendram turtui kurti. Iš to kylančios prievolės pagal CK 3.88 straipsnį laikytinos solidariosiomis.

2. CK 3.109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra daroma šeimos interesais. Kadangi paskola buvo naudojama šeimos interesais, tai teismas pagrįstai šios normos netaikė.

3. Teismų praktikoje neretas atvejis, kai sutuoktiniai, siekdami išvengti prievolių kreditoriams, kartu ir sau nepalankių finansinių nepatogumų, ryžtasi formaliai nutraukti santuoką. Taip vienam iš sutuoktinių perleidžiamas turtas, o kitam sutuoktiniui paliekamos skolos. Tai pažeidžia kreditorių teises.

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutuoktinių prievolės pobūdžio

Sutuoktiniai pagal savo prievoles gali atsakyti tiek solidariai, tiek asmeniškai. Priklausomai nuo prievolės atsiradimo pagrindo, prievolės gali būti vykdomos: iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnis); iš asmeninio sutuoktinių turto, o jeigu asmeninio turto nepakanka kreditorių reikalavimams patenkinti, išieškoma iš bendro turto sutuoktinio dalies - prievolei esant asmeninei (CK 3.112 straipsnis); iš asmeninio sutuoktinių turto, kai abu kreditoriai yra solidarieji skolininkai, o kreditorių reikalavimams patenkinti bendro sutuoktinių turto nepakanka (CK 3.113 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad prievolės atsiradimo pagrindas turi esminę reikšmę nustatant sutuoktinių prievoles ir jų dydį; tik nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai pagal prievolę – vienas ar abu sutuoktiniai, nes tai atitinkamai lemia išieškojimo nukreipimą į skirtingo teisinio režimo turtą – į vieno sutuoktinio asmeninį turtą, jo dalį bendrame turte ar bendrą sutuoktinių turtą, jei atsakomybė pagal prievolę atsiranda abiem sutuoktiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. S. V., bylos Nr. 3K-3-607/2007; 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolė N. Šiugždaitė v. K. J. ir kt., bylos Nr. 3K-7-242/2009).

Kai sprendžiama dėl sutuoktinio prievolės grąžinti paskolą pagal sutartį, kurią santuokos metu sudarė vienas iš sutuoktinių, prievolės su kitu sutuoktiniu bendras pobūdis nustatomas taikant CK 3.109 straipsnio ir kitų normų nuostatas. Kasacinio skundo pirmasis argumentas teisiškai nepagrįstas. Asmeninėmis laikomos prievolės, kurias sutuoktinis įgyja savarankiškai. CK 3.109 straipsnio 1 dalyje pateikiamas prievolių, kurios vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, sąrašas. Prie šių prievolių yra priskiriamos ir solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Kasatorės nurodytoje teisės normoje – CK 3.109 straipsnio 3 dalyje – nustatyta, kada solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, nors pagal savo pobūdį tai galėtų būti tokia prievolė. Taigi, tik nustačius bendruosius solidariosios prievolės atsiradimo pagrindus, nustatytus CK 6.6 straipsnio 1 dalyje (solidarioji skolininkų prievolė gali atsirasti arba pagal įstatymą, arba šalių susitarimu, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus), svarstytinas CK 3.109 straipsnio 3 dalyje nurodytų išimčių buvimas, kai, nors ir esant bendriesiems pagrindams, solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda. Remiantis bendrosiomis prievolių teisės nuostatomis, solidarioji skolininkų pareiga nepreziumuojama, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Viena tokių išimčių yra įtvirtinta CK 3.109 straipsnio 2 dalyje, iš kurios dispozicijos matyti, kad daugeliui sutuoktinių sudaromų sandorių (jeigu jie susiję su namų ūkio išlaikymu ir pan.) taikoma solidariosios prievolės atsiradimo prezumpcija. Ar sandoris yra būtinas ir ar jis atitinka bendrus šeimos poreikius, yra vertinamasis kriterijus, priklausantis nuo daugelio aplinkybių (šeimos gaunamų pajamų, turtinės bei socialinės padėties ir kitų veiksnių, lemiančių kiekvienos šeimos poreikius bei jų tenkinimo galimybes).

Nagrinėjamos bylos ypatybė yra ta, kad pagal vieno sutuoktinio sudarytą paskolos sutartį bendrosios jungtinės nuosavybės teise gautos lėšos (CK 3.87 straipsnis) nurodomos kaip perduotos naudoti vieno sutuoktinio individualiai įmonei. Pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kas aktualu šioje byloje, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama įmonė, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Pagal šią nuostatą yra svarbu tai, kad: 1) įmonė pradėjo veiklą po santuokos sudarymo; 2) verslu vertėsi abu sutuoktiniai. Ar verslu individualioje įmonėje verčiasi abu sutuoktiniai, ar tai yra asmeninis vieno sutuoktinio verslas, sprendžiama pagal tai, kam įmonė priklauso nuosavybės teise, kas vykdo ir užtikrina jos funkcionavimą, ar iš jos gaunamos, ar tikėtinos gauti pajamos laikomos sutuoktinių bendromis arba šeimos naudai naudojamomis pajamomis, ar kitu turtu ir pagal kitas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi praktikos, kad kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl individuali įmonė, nors registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 straipsnis). Toks šių prievolių teisinis kvalifikavimas leidžia apsaugoti individualios įmonės kreditorių interesus, bendraturčius sutuoktinius įpareigoja prievoles vykdyti sąžiningai. Tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007).

Jeigu santuokos metu kaip šeimos verslas vykdomai individualios įmonės veikai perduotos pagal vieno sutuoktinio paskolos sutartį gaunamos lėšos, tai lėšos įgyjamos kaip bendroji jungtinė nuosavybė ir perduodamos sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės objektui funkcionuoti. Tuo pagrindu yra taikomas CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, t. y. šeimos verslui plėtoti. Tokiu atveju nėra pagrindo spręsti, kad paskola vieno sutuoktinio paimta asmeniškai ir nebuvo būtina šeimos poreikiams tenkinti.

Byloje įrodyta, kad individuali įmonė buvo įkurta santuokos metu, apie ją žinojo abu sutuoktiniai, jos veiklos pajamos buvo numatomos naudoti šeimos reikmėms. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo individualios įmonės veiklą vertinti asmeniniu vieno sutuoktinio verslu, o panaudotų įmonės veiklai vieno sutuoktinio paimtų paskolų kaip jo asmeninių. Teisėjų kolegija nekonstatuoja CK 3.109 straipsnio 3 dalies pažeidimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis faktinėmis aplinkybėmis, padarė išvadą, jog neįrodyta, kad skolintos lėšos buvo perduotos individualiai įmonei, o vertino, jog jos suvartotos šeimos reikalams. Šias išvadas teismas grindė tuo, kad paskolos lėšų gavimas neapskaitytas įmonės dokumentuose, kad paskola nebuvo sudaryta įmonės vardu, kad paskolos gavimo metu sutuoktiniai tvarkė bendrą ūkį, augino vaiką, o sutuoktinė sutiko, kad ši paskola, priteista iš sutuoktinio, būtų išieškoma iš jos uždarbio. Tokį vertinimą, atsižvelgiant į teismo nustatytas paskolos gavimo, naudojimo ir jos dalies grąžinimo aplinkybes, t. y. į sutuoktinių veiksmus individualios įmonės atžvilgiu, patvirtinančius, kad įmonė buvo laikoma šeimos, o ne vieno sutuoktinio asmeniniu verslu, teisėjų kolegija vertina kaip pagrįstą. Paskolintos lėšos, kurios panaudotos santuokoje vieno sutuoktinio vardu įsteigtos individualios įmonės veiklai, iš kurios buvo tikimasi gauti ar gaunama pajamų šeimai, gali būti vertinamos kaip šeimos interesais gautos lėšos ir bendroji jungtinė nuosavybė, o jų paskolos sutartis - kaip sudaryta šeimos interesais. Jeigu sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausanti įmonė nedavė pajamų, tai įmonės veiklai skolintos lėšos tuo pagrindu negali būti pripažintos tik paskolos sutartį sudariusio sutuoktinio asmenine skola. Įmonės nuostolinga veikla ir nepajėgumas grąžinti paskolos, gautos pagal vieno iš sutuoktinių pasirašytą sutartį, nesudaro pagrindo pripažinti įmonės veiklą asmenine sutartį sudariusio sutuoktinio veikla, jeigu teismas nustato, kad įmonė plėtota šeimos interesais. Ta aplinkybė, kad už paskolą neįgyta turto, nepatvirtina, kad paskola buvo panaudota ne šeimos interesais. Šeimos interesais paimta paskola gali būti pripažinta tokia paskola, kuri panaudota įmonės veiklai, plėtojamai turint tikslą ir (ar) aprūpinant šeimą – t. y. šeimos interesais, o ne tik tiesiogiai sutuoktinių ir kitų šeimos narių turto įgijimui, jų poreikių tenkinimui. Prie šeimos interesų ir poreikių gali būti priskirtos ir sutuoktiniams nuosavybės teise priklausančios individualios įmonės plėtrai imamos paskolos. Paskola, kuri be kito sutuoktinio gauta ir panaudota santuokos metu funkcionuojančiai individualiai įmonei kaip šeimos verslui, pripažįstama bendra, o ne asmenine sutuoktinių paskola. Nors nenurodyta, kad paskolos sutartis sudaroma šeimos interesais, teismas gali pagal kitas aplinkybes pripažinti tokius interesus buvus.

Kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai dėl CPK 185 straipsnio netinkamo taikymo yra faktiniai, o ne teisiniai. Jie nesudaro kasacijos nagrinėjimo dalyko (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, kaip prielaidos nurodomos faktinės aplinkybės buvo naudojamos šeimos interesui pagrįsti, o ne bylos faktams nustatinėti. CPK 185 straipsnio taisyklės taikomos nustatinėjant bylai reikšmingas aplinkybes, o ne darant teisinio pobūdžio išvadas. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių kitų nuostatų pažeidimo kasaciniame skunde nepateikta duomenų. Atsakovo pripažinimas faktų teismo besąlygiškai nesaisto, nes pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jis neturi išankstinės galios, o pagal CPK 187 straipsnio 2 dalį teismas nepripažįsta fakto nustatytu, jeigu faktas pripažintas siekiant nuslėpti tiesą.

Teisėjų kolegija nekonstatuoja CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų panaikinti ar pakeisti apskųstą procesinį sprendimą (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Kadangi kasacinis skundas atmetamas, tai trečiajam asmeniui iš kasatorės priteistinos išlaidos advokato pagalbai kasacinėje instancijoje apmokėti (CPK 98 straipsnis). Įvertinus kriterijus, nurodytus Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 2 punkte bei remiantis 8.14 punktu iš ieškovės trečiajam asmeniui priteistina 1600 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 88, 93, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1600 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme apmokėti ir valstybei 37,90 Lt (trisdešimt septynis litus, 90 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Česlovas Jokūbauskas

Algis Norkūnas