Civilinė byla Nr. e3K-3-164-611/2018
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01352-2014-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. B. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl apgaulės, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas G. B. prašė pripažinti jo ir atsakovės BAB banko „Snoras“ 2011 m. spalio 21 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia, o pagal šią sutartį sumokėtą 19 998,88 Eur sumą – ieškovo lėšomis banko sąskaitoje.
Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, kad ginčijama sutartis pripažintina negaliojančia kaip sudaryta dėl apgaulės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnis). Atsakovės išleistame prospekte (toliau – Prospektas) pateikta klaidinga informacija apie atsakovę ir jos finansinę būklę, neatskleista informacija, jog atsakovei buvo taikomos poveikio priemonės – ribojama veikla, draudžiama laisvai nustatyti indėlių palūkanas ir kt. Ieškovo vertinimu, atsakovei taikytos poveikio priemonės Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo (toliau – VPĮ) 2 straipsnio 10 dalies prasme laikytinos esminiu įvykiu, kuris privalėjo būti atskleistas Prospekte. Atsakovė neabejotinai žinojo apie savo finansinę būklę ir jos veiklai taikomus ribojimus, bet vis tiek deklaravo, kad jos finansinė būklė yra gera.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia ir taikė restituciją – pripažino 19 998,88 Eur sumą, sumokėtą pagal šią sutartį, G. B. lėšomis banko sąskaitoje.
Teismas nustatė, kad šalys 2011 m. spalio 21 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį. Ieškovas, kaip investuotojas, šia sutartimi įsigijo 200 (du šimtus) obligacijų, sumokėdamas 19 998,88 Eur. Atsakovė, kaip emitentė, įsipareigojo 2012 m. lapkričio 5 d. išpirkti obligacijas. Šalys tą pačią dieną pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė atsakovei bankroto bylą. Atsakovės bankroto procese yra patvirtintas ieškovo kreditoriaus reikalavimas.
Ieškovas pirminiu ieškiniu įrodinėjo, jog jis iš esmės suklydo, sudarydamas ginčo sutartį, nurodė, kad jam, iki buvo sudaryta ginčo sutartis, nebuvo suteikta išsami žodinė informacija, nebuvo atskleistas faktas, jog atsakovės įsipareigojimai nėra apdrausti indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu. Ieškovas nesuvokė sutartimi prisiimamos rizikos.
Patikslintu ieškiniu ieškovas nurodė kitas faktines aplinkybes savo reikalavimui pagrįsti – atsakovė apgavo jį dėl savo finansinės būklės, tinkamai neatskleidė esminės informacijos Prospekte.
Vertybinių popierių komisija 2011 m. birželio 16 d. patvirtino 500 000 000 Lt obligacijų emisijų bazinį prospektą su galutinių sąlygų aprašu ir atsakovė, kaip emitentė, tą patį mėnesį paskelbė šį prospektą.
Ieškovas savo įrodinėjamoms aplinkybėms pagrįsti pateikė Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimą „Dėl raštiškų nurodymų davimo, individualaus banko veiklos riziką ribojančio normatyvo dydžio ir papildomų banko veiklos rizikos ribojimo reikalavimų nustatymo akcinei bendrovei bankui SNORUI“ (toliau – Nutarimas). Nutarimu, be kita ko, nurodoma, jog: 1) bankas nesudarė reikiamų specialiųjų atidėjinių veiklos rizikai mažinti, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 47 straipsnio 2 dalies reikalavimus; 2) bankas, prieš priimdamas sprendimą skolinti klientui ir sudaręs sandorius, tam tikrais atvejais neįsitikindavo, ar kliento finansinė ir ekonominė būklė leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, tai yra tinkamai neatliko prisiimamos kredito rizikos vertinimo, todėl (be kita ko) pažeidė Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir 6 dalies reikalavimus; 3) bankas pašalino ne visus praėjusio inspektavimo metu nustatytus teisės aktų pažeidimus ir banko veiklos trūkumus; 4) bankas, nustatydamas aukštesnes nei vidutinės rinkoje terminuotųjų indėlių metines palūkanų normas, siekia pritraukti iš neprofesionalių rinkos dalyvių kuo daugiau lėšų, kurios vėliau tam tikrais atvejais neinvestuojamos į pajamų duodančius aktyvus arba investuojamos į rizikingus (didesnio pajamingumo) aktyvus, neturint pakankamai kapitalo galimiems nuostoliams dengti; 5) bankas, sudarydamas vienkartinius sandorius (ypač su išvestinėmis finansinėmis priemonėmis) ne rinkos kainomis, netinkamu būdu gerino veiklos finansinius rezultatus; 6) banko finansinėse ataskaitose rodomų užsienio šalių emitentų išleistų skolos vertybinių popierių saugotojai pasirenkami ir bendradarbiaujama su jais, nesivadovaujant saugios ir patikimos bankininkystės principais. Lietuvos banko valdyba, remdamasi nustatytais atsakovės veiklos trūkumais, suformulavo tokius nurodymus: 1) atsakovė neturi teisės sudaryti (arba pratęsti) terminuotųjų indėlių priėmimo iš neprofesionalių rinkos dalyvių sutarčių, pagal kurias būtų mokama didesnė palūkanų norma nei Lietuvos banko interneto tinklalapyje paskutinės paskelbtos priimtų nefinansinių korporacijų ir namų ūkių naujų indėlių palūkanų normos litais ir eurais; 2) atsakovė neturi teisės sudaryti skolinimo sandorių su banko akcininkais, turinčiais kvalifikuotąją banko įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, taip pat su tomis įmonėmis, kurių kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį valdo minėti asmenys, išskyrus banko tiesiogiai kontroliuojamas įmones ir akcinę bendrovę banką „Finasta“; 3) atsakovė neturi teisės sudaryti išvestinių finansinių priemonių sandorių su užsienio valstybių juridiniais asmenimis ir organizacijomis, išskyrus bankus; 4) atsakovė turi teisę saugoti savo finansinėse ataskaitose rodomus užsienio šalių emitentų išleistus skolos vertybinius popierius tik „Euroclear“, „Clearstream“ grupių institucijose, akcinės bendrovės Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo ir Lietuvos Respublikos bankuose atidarytose vertybinių popierių sąskaitose; 5) atsakovė neturi teisės sudaryti sutarčių dėl paramos teikimo (perduodant lėšas). Be to, atsakovei nustatytas individualus kapitalo pakankamumo normatyvo dydis (ne mažesnis negu dešimt procentų), papildomi veiklos rizikos ribojimo reikalavimai.
Teismo vertinimu, pats valstybės įsikišimo į atsakovės veiklą (Lietuvos banko valdybai suformuluojant nurodymus ir nustatant reikalavimus) faktas rodo, kad atsakovės veikla buvo vykdoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Nutarimas patvirtina, kad veiklos trūkumai buvo nustatyti ir anksčiau. Vadinasi, veiklos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus vykdymas nebuvo atsitiktinė ar vienkartinė atsakovės praktika. Visi Lietuvos banko nustatyti atsakovės veiklos trūkumai yra susiję su pernelyg didelės rizikos vykdant veiklą prisiėmimu ir šios rizikos nevaldymu.
Teismo vertinimu, Lietuvos banko nustatytų atsakovės veiklos ribojimų (draudimų skolintis didesnėmis palūkanomis, pirkti atitinkamas išvestines finansines priemones, sudaryti atitinkamus skolinimo ir kitus sandorius) ir reikalavimų (kapitalo pakankamumo normatyvo dydžio ir papildomų veiklos rizikos ribojimų) pobūdis patvirtina, jog atsakovės veikla gerokai viršijo kredito įstaigų veiklai įprastą riziką. Pateiktas oficialusis rašytinis įrodymas (Nutarimas) taip pat patvirtina, kad buvo nustatyti reikšmingi atsakovės veiklos apribojimai, susiję su jos įvykdytais pažeidimais.
Teismo vertinimu, Lietuvos banko nustatytų atsakovės veiklos trūkumų, susijusių su pernelyg didelės rizikos prisiėmimu ir nevaldymu, ir priemonių šiems trūkumams pašalinti atskleidimas galėjo sukelti didesnes neigiamas pasekmes, negu tik paveikti atsakovės išleidžiamų vertybinių popierių – obligacijų – rinkos kainą. Atsakovė neabejotinai žinojo arba turėjo žinoti apie savo veiklos trūkumus. Be to, šie trūkumai yra išryškinti Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimu, kuris pirmiausia buvo skirtas atsakovei.
Nustatytos aplinkybės ir išdėstyti argumentai teikia pagrindą daryti išvadą, jog atsakovės veiklos trūkumai ir šiems trūkumams šalinti Lietuvos banko nustatyti įpareigojimai VPĮ 2 straipsnio 10 dalies prasme yra esminis įvykis. Šie trūkumai yra neatsiejamai susiję su atsakovės finansine būkle, turėjo esminę reikšmę vertinant jos mokumą, nes, kaip nurodoma Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2016 m. gegužės 2 d. raštu, viena priežasčių paskelbti atsakovės veiklos apribojimą (moratoriumą) buvo ta, kad atsakovė ignoravo arba formaliai vykdė Lietuvos banko nurodymus mažinti veiklos riziką. Teismo vertinimu, ši aplinkybė tik parodo, kokie rimti ir reikšmingi buvo atsakovės veiklos trūkumai.
Atsakovei tuometinėmis aplinkybėmis nusprendus platinti vertybinius popierius – obligacijas, tokia informacija privalėjo būti atskleista (VPĮ 2 straipsnio 36 dalis, 6 straipsnio 1 dalis). Jos atskleidimas yra labai svarbus, sudarant investuotojui galimybę, prieš priimant sprendimą dėl investavimo, tinkamai įvertinti pagrindinę informaciją, susijusią su emitentu.
Prospektu neatskleista informacija, susijusi su atsakovės veiklos trūkumais ir jos veiklai taikytais apribojimais, kuriuos nustatė Lietuvos bankas. Priešingai, pateikta klaidinga informacija, kad atsakovė vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Teismas neturi pagrindo abejoti ieškovo paaiškinimais, kad ir atsakovės darbuotojai, iki buvo sudaryta ginčo sutartis ir ją sudarant, tvirtino, jog atsakovės finansinė būklė yra gera, nes atsakovė ir teisme laikėsi pozicijos, kad jos finansinė padėtis ginčo sutarties sudarymo dieną buvo gera. Teismo vertinimu, atsakovė, išleisdama obligacijas ir pateikdama viešą informaciją apie išleidžiamą investicinį produktą, sudarydama sutartį su ieškovu, tyčia nuslėpė aplinkybes, susijusias su jos veiklos trūkumais ir taikytais veiklos apribojimais. Atsakovė, platindama vertybinius popierius – obligacijas, turėjo tikslą pritraukti klientus ir lėšas. Esant Lietuvos banko nustatytam ribojimui priimti indėlius su didesnėmis nei rinkoje vidutinės palūkanomis, obligacijų su didesnėmis negu indėlių palūkanomis išleidimas rodo atsakovę apėjus tokį Lietuvos banko nustatytą draudimą. Atsakovė, kuriai geriausiai buvo žinoma jos tikroji padėtis, neabejotinai suvokė, jog informacijos apie veiklos trūkumus ir taikytus veiklos apribojimus atskleidimas užkirstų kelią pasiekti tikslą ir sukeltų rimtus neigiamus padarinius, nes komercinio banko veikla grindžiama dideliu pasitikėjimu. Teismo vertinimu, vidutiniškai protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo (neprofesionalus investuotojas), kokiu laikytinas ir ieškovas, žinodamas pirmiau nurodytas aplinkybes, nebūtų šalių sulygtomis sąlygomis sudaręs obligacijų pasirašymo sutarties. Atsakovė savo tyčiniais nesąžiningais veiksmais sudarė ieškovui sąlygas manyti, kad jos finansinė būklė yra gera, jai netaikomi jokie apribojimai, su investuotojų lėšomis ji elgiasi apdairiai, jas investuodama į pajamų duodančius aktyvus arba darydama tinkamus atidėjimus galimiems nuostoliams iš rizikingos veiklos dengti. Tokie atsakovės veiksmai turėjo lemiamą įtaką ieškovo valiai dėl ginčo sutarties sudarymo susiformuoti.
Ieškovas, iki buvo sudaryta ginčo sutartis ir ją sudarant, veikė taip, kaip tokiomis aplinkybėmis turėtų veikti ir veiktų bet kuris kitas vidutiniškai protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo (neprofesionalus investuotojas). Informacija apie atsakovės veiklos trūkumus ir taikomus veiklos ribojimus nebuvo viešai eskaluojama, todėl ieškovas turėjo pakankamą pagrindą manyti ir kartu pagrįstą interesą tikėtis, kad Prospektu yra pateikta informacija, atitinkanti tikrąją reikalų padėtį. Be to, atsakovės darbuotojai patvirtino, kad atsakovės finansinė būklė yra gera. Teismo vertinimu, tokiomis aplinkybėmis nebūtų teisinga, protinga ir sąžininga reikalauti, kad ieškovas, iki buvo sudaryta ginčo sutartis ir (ar) ją sudarant, savo iniciatyva būtų ėmęsis papildomų priemonių, siekdamas išsiaiškinti, ar jam yra pateikta tinkama ir išsami informacija apie atsakovę ir jos finansinę padėtį. Bendro pobūdžio informacija apie atsakovės mokumo problemas tapo viešai prieinama, Lietuvos bankui 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimu paskelbus veiklos apribojimą (moratoriumą). Nutarimo, kuriuo nustatyti atsakovės veiklos trūkumai ir atitinkami ribojimai, kopija buvo išsiųsta ieškovui 2016 m. balandžio 19 d. Atsakovė neįrodinėjo, kad ieškovas turėjo galimybę anksčiau gauti Nutarimo kopiją.
Teismas konstatavo, kad atsakovės tyčiniai nesąžiningi veiksmai padarė įtaką ieškovo valiai sudaryti sutartį.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, 2017 m. liepos 13 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas iš esmės pakeitė ieškinio pagrindą, teigdamas, jog jis suprato obligacijų sutarties esmę, su tuo sietinas rizikas, tai, jog obligacijų įsigijimo sutartis nėra tapati terminuotojo indėlio sutarčiai (suklydimo nėra), o sandorio negaliojimo pagrindą sudaro apgaulė dėl netinkamo informacijos apie atsakovės finansinę būklę atskleidimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant kardinaliai skirtingai ieškovo pozicijai pradiniame ir patikslintame ieškiniuose, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino jo paaiškinimų kaip įrodinėjimo priemonės patikimumo aspektu.
Pradiniame ieškinyje ieškovas nurodė manęs, kad atsakovės bankroto atveju jis galės gauti draudimo išmoką. Esant tokiam ieškovo įsitikinimui, atsakovės nemokumo tikimybė negalėjo turėti esminės reikšmės ieškovo apsisprendimui sudaryti ar ne ginčo sandorį, nes, jo teigimu, bankroto atveju jo nuostolius kompensuotų VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ mokama draudimo išmoka. Tačiau patikslintame ieškinyje ieškovas jau nurodo, kad esminę reikšmę sprendimui įsigyti ginčo obligacijų turėjo ne obligacijų draustumo aplinkybė, o atsakovės finansinė padėtis. Nors pradiniame ieškinyje ieškovas aiškiai ir nėra nurodęs, kad pasirašomų su ginčo sutartimi dokumentų neskaitė, tačiau jo teiginiai, kad kliento aptarnavimo sutartis ir obligacijų sutartis buvo sudarytos greitai, viena po kitos, nesuteikiant laiko ieškovui įsigilinti į jų nuostatas ar pasikonsultuoti, leidžia spręsti, kad ieškovas jų neskaitė arba bent jau nesigilino į jų nuostatas. Patikslintame ieškinyje jau teigiama, kad ieškovui buvo suteikta pakankamai laiko pasidomėti siūlomu finansiniu produktu, ieškovas, prieš sudarydamas ginčijamą sutartį, įsigilino į Prospektą, jį perskaitė. Pažymėtina, kad ieškovo pozicija pasikeitė kaip tik tuo metu, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>, spręsdamas panašią situaciją, konstatavo, jog atsakovė pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau tai ieškovo apsisprendimo sudaryti ginčijamą sandorį nenulėmė, todėl nėra pagrindo obligacijų įsigijimo sandorius pripažinti negaliojančiais dėl suklydimo, ir po paminėtos bylos išnagrinėjimo buvo atnaujinta nagrinėjama byla. Iš aptartų aplinkybių matyti, kad ieškovas ne detalizavo pirminiame ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, o jas keitė iš esmės, dėl to kyla pagrįstų abejonių ieškovo paaiškinimų patikimumu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas apsiribojo vien atsakovės veiksmų, atskleidžiant Prospekte informaciją apie atsakovės finansinę būklę, analize, tačiau iš esmės nevertino, kokią įtaką ieškovo apsisprendimui sudaryti ginčijamą sandorį turėjo tokios aplinkybės.
Išskyrus savo paaiškinimus, ieškovas nepateikė kitų įrodymų, kad prieš ginčijamo sandorio sudarymą jis būtų domėjęsis atsakovės finansine padėtimi, gilinęsis į Prospektą ir būtent jame pateikta informacija jam būtų turėjusi esminę reikšmę nusprendžiant sudaryti ginčo sandorį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Savo teiginiams, kad atsakovės darbuotojai patikino ieškovą, jog atsakovės finansinė padėtis gera, jokie ribojimai atsakovei netaikomi, pagrįsti ieškovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, atsakovės darbuotojų, kurie bendravo su ieškovu prieš sudarant ginčijamą sandorį, po to, kai patikslino ieškinį, apklausti kaip liudytojų neprašė. Tik deklaratyvūs ieškovo teiginiai, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje situacijoje akivaizdžiai nepakankami, juo labiau kad jie yra priešingi nurodytiems pradiniame ieškinyje.
Įvertinus pakankamai turtingą ieškovo patirtį tiek dėl lėšų tvarkymo bankuose, vertybinių popierių įgijimo, tiek gyvenimišką patirtį apskritai, išsilavinimą, pareigas, nėra pagrindo daryti išvadą, kad jis nesuvokė galimos rizikos sudarius sutartį, nes labai tikėtina, kad jam jau vien dėl paminėtų asmeninių savybių pats finansinis produktas (obligacija) buvo žinomas, o investavimo rizika dar ir buvo atskleista.
Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad ieškovai, reikšdami reikalavimą nuginčyti sandorį, remdamiesi suklaidinimu ar apgaule dėl atsakovės finansinės padėties, turėtų įrodyti, kad bankas buvo nemokus konkrečių obligacijų sutarčių sudarymo metu, ir, išsprendęs iš esmės panašų ginčą, konstatavo nesant pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu.
Visuomenės informavimo priemonėse buvo ne tik atsakovei naudingos informacijos, bet ir duomenų apie banko veiklos trūkumus (informacija Lietuvos banko tinklalapyje, dienraštyje „Verslo žinios“), todėl pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad Nutarimas nebuvo viešosios diskusijos objektas, neatitinka tikrovės. Ieškovui buvo prieinama vieša informacija ne tik prieš arba pasirašant ginčo sandorį, bet ir rengiant pirminį ieškinį, tačiau ji nebuvo aktuali ir nekėlė poreikio kreiptis į Lietuvos banką su prašymu pateikti informaciją apie bet kokius sprendimus banko atžvilgiu. Dėl šios informacijos ieškovas kreipėsi tik po kasacinio teismo bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a> išnagrinėjimo, tai netiesiogiai taip pat leidžia spręsti apie tai, kad ne informacija (ar jos trūkumas) apie banko veiklą formavo ieškovo apsisprendimą dėl sandorio sudarymo.
Nepateikus pakankamai patikimesnių įrodymų, kad atsakovės veiksmai turėjo lemiamą įtaką ieškovo valiai sudaryti ginčo sandorį susiformuoti, atsakovės veiksmų, tyčios (ne)buvimo vertinimas iš esmės nebetenka prasmės, nes nėra pagrindo vien dėl šios aplinkybės ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad Nutarimas buvo banko sąmoningai nutylėtas būtent siekiant obligacijų sutarčių sudarymo (ar lėmė konkrečiai ieškovo apsisprendimą).
Lietuvos banko Priežiūros tarnyba viešai skelbia apie kredito įstaigų inspektavimus, tam tikrais atvejais ir pritaikytas priemones, tačiau tai savaime nelemia išvados apie tokios įstaigos nemokumą ar blogą finansinę padėtį. Nors Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2016 m. gegužės 2 d. rašte ir nurodyta, kad viena priežasčių paskelbti atsakovės veiklos apribojimą (moratoriumą) buvo ta, jog atsakovė ignoravo arba formaliai vykdė Lietuvos banko nurodymus mažinti veiklos riziką, tačiau vien ši aplinkybė nėra pakankama spręsti apie tai, kad būtent ji turėjo esminę reikšmę atsakovės mokumui. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad aplinkybės, turėjusios esminę įtaką vertinant atsakovės mokumą, egzistavo ginčijamo sandorio sudarymo metu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas G. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą; perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė VPĮ 6 straipsnio nuostatas.
Remiantis atsakovės platinamų vertybinių popierių pobūdžiu, Prospektas turėjo būti parengtas pagal 2004 m. balandžio 29 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 809/2004, įgyvendinančio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/71/EB (toliau – Prospekto direktyva) nuostatas dėl prospektuose pateikiamos informacijos bei šių prospektų formato įtraukimo nuorodos būdu ir paskelbimo bei reklamos skleidimo (toliau – Prospekto reglamentas) priedus Nr. 5 ir 11, t. y. jame turėjo būti atskleisti, inter alia (be kita ko), rizikos veiksniai. Remiantis Prospekto direktyvos 16 straipsniu, VPĮ 11 straipsniu, kiekvienas naujas veiksnys ar kita reikšminga informacija, atsiradusi po prospekto paskelbimo ir galinti turėti įtakos vertybinių popierių vertinimui, privalo būti paskelbti tokia pačia tvarka kaip ir prospektas. Atkreiptinas dėmesys, kad VPĮ 11 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta investuotojo teisė per dvi darbo dienas nuo papildomos informacijos paskelbimo dienos tam tikromis sąlygomis atšaukti savo sutikimą sudaryti vertybinių popierių sandorį. Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, prospektas vertintinas kaip valstybės laiduojama investuotojų interesų apsaugos priemonė, kuria vadovaudamasis investuotojas turėtų galimybę priimti pagrįstą ir motyvuotą sprendimą investuoti lėšas į platinamus vertybinius popierius. Prospektas yra viena iš priemonių pasitikėjimui finansų rinkomis skatinti. Tam, kad prospektas atliktų teisės aktuose nustatytą funkciją, jame turi būti atskleista: a) rizikų sąrašas bei b) individualūs su emitento veikla susiję rodikliai (turtas, įsipareigojimai, finansinė būklė, pelnas ir nuostoliai, veiklos perspektyvos) ir platinamų vertybinių popierių suteikiamos teisės. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendime byloje C441/12 pažymėjo, kad prospekto tikslas yra sudaryti sąlygas investuotojams įvertinti riziką atsižvelgiant į faktus, susijusius su emitento turtu, įsipareigojimais, finansine padėtimi ir jos pobūdžiu.
Nutarimas patvirtina, kad Prospekte atskleisti duomenys apie atsakovę neatitinka faktinės situacijos, jais, atsižvelgiant į Nutarimą, negalima pasitikėti. Prospekto 4.4.6 punkto nuostata, jog esminių įvykių, kurie turi reikšmės vertinant emitento mokumą, nebuvo, yra melaginga, t. y. atsakovė, žinodama apie Nutarimą, sąmoningai tinkamai nepaskelbė apie esminį įvykį ir tyčia Prospekte nurodė klaidingą informaciją. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (Nutarimas, Prospektas ir Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2016 m. gegužės 2 d. raštas) vienareikšmiškai patvirtina tai, jog atsakovė pažeidė VPĮ ir Prospekto direktyvoje nustatytą pareigą atskleisti informaciją.
Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovui buvo žinoma investavimo rizika, netyręs, ar emitentas informaciją apie savo veiklą atskleidė tinkamai. Taip yra diskredituojamas visas prospekto instituto teisinis reguliavimas, nepaisoma Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos, paneigiamas prospekto, kaip investuotojų investicijų apsaugos priemonės, pobūdis. Teisinis reguliavimas nenustato jokių investuotojų patirties kriterijų, kurių pagrindu kai kuriems iš jų užtektų atskleisti galimų rizikų sąrašą, neaptariant individualių emitento veiklos aspektų. Prospekto teisinis reguliavimas teismui nebuvo aiškus ir, priimant sprendimą, į jį nebuvo įsigilinta. Teismas, vertindamas Prospektą, pasirėmė vieninteliu standartiniu sakiniu, jog galima atitinkama rizika, netyrė emitento veiklą apibūdinančių nuostatų. Prospekte nebuvo realių duomenų, kurie padėtų įvertinti emitento nemokumo rizikos galimybę (laipsnį). Šio aspekto teismas nevertino ir tokiu būdu aiškindamas ir taikydamas VPĮ 6 straipsnio nuostatą padarė esminį materialiosios teisės pažeidimą, kuris gali turėti neigiamos įtakos finansų rinkos funkcionavimui. Pagal teismo VPĮ nuostatų taikymą ir aiškinimą emitentui visiškai nebūtina rengti prospekto, užtenka pateikti galimų rizikų sąrašą, nepateikiant duomenų rizikų realumui įvertinti.
Teismas nesivadovavo prospekto teisės institutu, įtvirtintu VPĮ 5–7 straipsniuose. Apgaulės dalyką sudaro Nutarime nurodyta informacija, kurią emitentas privalėjo atskleisti Prospekte, tačiau to nepadarė. Teismas ieškovui kaip vartotojui perkėlė pareigą įrodyti tokias aplinkybes, kurios iš esmės yra prieinamos tik atsakovei. Toks teismo reikalavimas prieštarauja teisės principui impossibilium nulla obligatio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma).
Nei Prospekto direktyvoje, nei VPĮ 6 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta, kad prospekte turi būti atskleista tik esminė informacija, susijusi su emitento mokumu. Prospekte atskleistinos informacijos pateikimo standartas yra ne jos kritiška reikšmė emitentui, o bet kokia informacija, kuri gali būti reikalinga investuotojui priimant motyvuotą sprendimą. Prospekto teisinis reguliavimas neriboja asmenų teisės investuoti į nemokius emitentus, kuriems gresia nemokumas, priešingai, prospekto teisinis reguliavimas nustato pareigą emitentui atskleisti tikrąją savo būklę investuotojui. Prospekto teisinis reguliavimas negarantuoja, kad investicija bus sėkminga ir emitentas nebankrutuos, tačiau užtikrina, jog investicijos atlikimo metu emitentas yra atskleidęs esminę su savo veikla susijusią informaciją. Būtent tokios informacijos apie atsakovę Prospekte nebuvo.
Teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju apgaulės dalykas turi būti faktinis emitento nemokumas vertybinių popierių įsigijimo sutarties sudarymo metu, yra nepagrįsta jokiais teisės aktais bei sudaro teisines prielaidas neatsižvelgti į prospektą bei jame teikiamą informaciją. Teismo suformuluotas precedentas de facto atima iš investuotojų teisės aktų laiduojamą jų interesų apsaugos priemonę – teisę gauti informatyvų, išsamų, aktualų ir realia informacija pagrįstą emitento prospektą.
Teismas netinkamai taikė CK 1.91 straipsnio nuostatas.
Siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu dėl apgaulės, būtina: a) nustatyti apgaulės faktą; b) ištirti ieškovo veiksmus prieš sudarant sandorį, sudarant sandorį ir po sandorio sudarymo, ieškovo valios formavimosi procesą, tikruosius ketinimus, ar ieškovas suvokė sandorio ir jo sąlygų esmę, ar sprendimą sudaryti sandorį priėmė savarankiškai.
Teismo išvada, kad neva obligacijų draustumas bankroto atveju buvo pagrindinė aplinkybė, dėl kurios ieškovas sudarė ginčijamas sutartis, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a> suformuluotai teisės taikymo taisyklei ir nedera su teismo nurodyta aplinkybe, jog neva ieškovas tikslino ieškinį dėl minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo. Nagrinėjamoje byloje, kaip ir nurodytos kasacinės bylos atveju, ieškovas yra priskirtinas prie vidutiniškai apdairių ir informuotų vartotojų. Dėl šių aplinkybių teismo nurodyta obligacijų draustumo aplinkybė negali būti laikoma aplinkybe, nulėmusia ieškovo sprendimą sudaryti obligacijų sutartis.
Ginčijamų sutarčių sudarymo būdas nereiškia, kad ieškovas jų neskaitė. Priešingai nei ginčijamų sutarčių tekstai, Prospektas buvo prieinamas viešai iki jų sudarymo. Dėl šių priežasčių patikslintame ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad ieškovas susipažino su Prospektu, neprieštarauja ieškinyje išdėstytai pozicijai, jog ginčijamas sutartis jis sudarė greitai. Teismui yra pateiktas rašytinis įrodymas – obligacijų pasirašymo sutartis, kurios 1.22 punkte yra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyta, kad ieškovas yra susipažinęs su Prospektu. Aplinkybė, kad Prospekte pateikta informacija ieškovui turėjo esminę reikšmę sudarant ginčijamą sutartį, yra subjektyvaus pobūdžio, jis ją deklaruoja. Teismo įžvelgtas ieškovo pozicijos prieštaringumas yra nepagrįstas faktais, nelogiškas ir prieštarauja susiklosčiusiai teismų praktikai; teismo atliktas įrodymų vertinimas yra šališkas ir grįstas prielaidomis, todėl prieštarauja CPK 176 straipsniui.
Teismo išvada, kad ieškovui buvo žinomos Nutarimo aplinkybės, yra nepagrįsta rašytinių įrodymų byloje vertinimu. Lietuvos banko tinklalapyje, dienraštyje „Verslo žinios“ pateikta informacija yra abstrakti, joje nenurodytas nė vienas Nutarime įvardytas konkretus su atsakovės veikla susijęs aspektas. Ginčijamų sutarčių sudarymo metu ieškovas neturėjo pagrindo abejoti Prospekte išdėstyta informacija, nes jis buvo patvirtintas valstybės institucijos Vertybinių popierių komisijos. Tinkamas procesinių teisių įgyvendinimas nėra pagrindas spręsti, kad atsakovės finansinė būklė ieškovui nebuvo svarbi ginčijamų sutarčių sudarymo metu.
Atsakovė bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“ atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Kaitaliodamas ieškinio faktinį bei teisinį pagrindus ieškovas ne tik elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, bet ir atskleidžia savo pozicijos byloje silpnumą. CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose įtvirtinti sandorių negaliojimo teisiniai pagrindai nėra tarpusavyje suderinami. Patikslinto ieškinio faktinis pagrindas yra prieštaringas, nes ieškovui (investuotojui) negalėjo būti vienodai svarbūs ir valstybės draudimo taikymo, ir emitento finansinės būklės aspektai. Kyla pagrįstų abejonių ieškovo paaiškinimų patikimumu.
VPĮ 6 straipsnio 1 dalies reikalaujamos informacijos pateikimo tikslas yra sudaryti sąlygas investuotojams įvertinti savo investicijų riziką. Tokių sąlygų sudarymas savaime nereiškia, kad kiekvienas konkretus investuotojas atlieka rizikos vertinimą identišku būdu (jeigu apskritai jį atlieka), o juo labiau – kad visi neprofesionalūs investuotojai vienodai vertina prisiimamą riziką konkretaus sandorio sudarymo metu (o ne vėliau, kai vertybinių popierių emitentas tampa nemokus). Byloje darytina labiau tikėtina išvada, kad ieškovas apskritai nesusipažino su Prospektu, iš to išplaukia, jog Prospekto turinys (kad ir koks jis būtų) paprasčiausiai negali tapti apgaulės dalyku.
Priešingai nei teigiama skunde, Nutarimu atsakovei nebuvo pritaikytos jokios poveikio priemonės, tiesiog buvo duoti privalomi nurodymai bei laikinai nustatyti individualūs banko veiklos riziką ribojančių normatyvų dydžiai ir papildomi reikalavimai dėl banko veiklos rizikos. Nutarimo preambulėje konstatuojama, kad tokių priemonių imamasi dėl nustatytų teisės aktų pažeidimų ir banko veiklos trūkumų, bet ne dėl to, kad banko veikla kelia grėsmę banko veiklos stabilumui ir patikimumui. Nėra pagrindo pripažinti, kad informacijos apie Lietuvos banko privalomus nurodymus ir kitus reikalavimus neįtraukimas į Prospektą neatitiko VPĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, nes bankui pritaikytų apribojimų ir papildomų reikalavimų mastas ir apimtis buvo nedideli ir negalėjo turėti neigiamos įtakos jo veiklai. Be to, byloje objektyviai konstatuotina, kad ši informacija buvo viešai atskleista ir turėjo būti žinoma ieškovui dar iki Prospekto patvirtinimo ir paskelbimo.
Pažymėtina, kad tik Lietuvos bankui (kaip finansų įstaigų priežiūros institucijai) yra suteikta diskrecija nustatyti konkrečią atskleidžiamos informacijos apie analogiško pobūdžio aktus turinį ir apimtį. Negalima teigti, jog banko pateikta Vertybinių popierių komisijos informacija apie Nutarimą buvo nepakankama, o bankas pažeidė VPĮ reikalavimus. Paskelbus pranešimą apie Lietuvos banko atliktą inspektavimą Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje, buvo vadovaujamasi vienodais ir skaidriais informacijos atskleidimo standartais. Tačiau ir ieškovui (investuotojui) turi būti taikomi analogiški paskelbtos informacijos gavimo standartai (kitokia pozicija reikštų ginčo šalių nelygybės prieš įstatymą įteisinimą).
Negalima sutikti su teiginiu, kad Prospekte nebuvo realių duomenų, kurie padėtų įvertinti emitento nemokumo rizikos galimybę (laipsnį). Ieškovas nepagrįstai teikia prioritetą Nutarimui, vertindamas jį iš įvykusio vėliau banko bankroto pozicijų. Iš esmės banko finansinė situacija pradėjo sparčiai prastėti, nemokumo grėsmė atsirado tik prieš poveikio priemonės (moratoriumo) pritaikymą. Prospekte pateikta labai daug duomenų, charakterizuojančių banko finansinę būklę. Kitų objektyvių duomenų apie kitokią, nei buvo nurodoma Prospekte bei papildomai skelbiamoje tarpinėje informacijoje, banko finansinę būklę kitais laikotarpiais, tarp jų ir Prospekto paskelbimo bei ginčo sandorio sudarymo metu, nagrinėjamoje byloje nėra. Atsakovė yra kredito įstaiga, užsiimanti finansine veikla, kuri iš prigimties yra labai rizikinga. Apie rizikas ieškovas buvo informuotas (Prospekto 1.3 punktas ir II skirsnis).
Taikant ieškovo siūlomą apgaulės nustatymo modelį, būtų nesilaikoma CK 1.91 straipsnio reikalavimų, nes nebūtų vertinama, ar kita sandorio šalis (atsakovas) tyčia atliko nesąžiningus veiksmus, taip pat būtų visiškai neatsižvelgiama į konkrečių ginčijamo sandorio aplinkybių esmingumą konkrečiam subjektui. Ieškovas nenurodo, kokių konkrečių reikalavimų bankas neva nevykdė ginčo sandorio sudarymo metu, taip pat net nebando įrodinėti, kokią esminę įtaką tariamai egzistavęs neįvardytų reikalavimų nevykdymas turėjo ieškovo valios formavimuisi, o siūlo tiesiog apsiriboti maksimaliai formaliu apgaulės fakto nustatymo modeliu. Prospekto 4.4.5 punkte esanti nuoroda nėra melaginga, nes, net jeigu būtų konstatuota, jog Nutarimas pripažintinas esminiu įvykiu VPĮ 2 straipsnio 10 dalies prasme, jis nelaikytinas turinčiu esminę reikšmę vertinant emitento mokumą. Ieškovas neteisingai traktuoja Prospekto 4.15.2 punktą, kuris neturi nieko bendro su emitento pareiga pateikti informaciją apie esminius įvykius.
Net nepagrįstai konstatavus, kad sudarant ginčijamą obligacijų pasirašymo sutartį buvo pažeisti VPĮ reikalavimai dėl Prospekto turinio, tai negali būti laikoma pagrindu pripažinti šią sutartį negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnį, nes VPĮ nustatytas išsamus tokio pobūdžio pažeidimo pasekmių sąrašas.
Nepateikta įrodymų, galinčių patvirtinti, kad ginčo sandorio sudarymo metu (t. y. anksčiau, nei nurodyta banko bankroto byloje) atsakovės finansinė būklė buvo bloga ir neatitiko ieškovo lūkesčių. Todėl nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovės veiksmus siekiant suklaidinti ieškovą. Ginčo aplinkybės turi būti vertinamos retrospektyviai, t. y. iš ginčo sandorio sudarymo, bet ne iš šios dienos pozicijų.
Trečiasis asmuo valstybės išmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti trečiajam asmeniui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Trečiojo asmens nuomone, Nutarime nurodytos informacijos nepateikimas (nepaminėjimas) nereiškia, kad ieškovas buvo apgautas. Visų pirma Nutarime pateikta informacija neatitinka esminės informacijos kriterijaus. Esminiu įvykiu VPĮ 2 straipsnio 12 punkto prasme laikytina viešai neprieinama informacija, būtent todėl ir reikalaujama ją atskleisti. Byloje nėra įrodyta, kad Nutarime pateikta informacija buvo esminė būtent ieškovui Prospekto išleidimo metu. Nutarime nebuvo nustatyta jokių ribojimų, kurie būtų susiję konkrečiai su banko platinamomis obligacijomis pagal Prospektą. Tai, kad obligacijų platinimas nebuvo niekaip ribojamas, patvirtina ir ta aplinkybė, kad Prospektas buvo patvirtintas priežiūros institucijos. Nutarime nėra pateikta pastabų, kad bankas neteisingai ar netiksliai būtų atspindėjęs savo finansinę atskaitomybę. Aplinkybė, kad 2011 m. pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama vertinti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi ar kad bankas buvo nemokus. Nutarimas buvo sudarytas 2011 m. sausio 18 d., t. y. daugiau nei pusę metų iki sutarties sudarymo. Net jeigu būtų konstatuota, kad Nutarime pateikta informacija buvo tokia esminga, jog ji turėjo būti expressis verbis atskleista Prospekte, tai savaime nepatvirtina, kad ieškovas sutarties nebūtų sudaręs. Esminiu įvykiu laikomas toks įvykis, kuris gali paveikti vertybinių popierių kainą rinkoje. Vadinasi, tokios informacijos neatskleidimas nesudaro pagrindo pripažinti vertybinių popierių įsigijimo sutarties negaliojančia dėl apgaulės. Lietuvos banko Priežiūros tarnyba nuolat viešai skelbia pranešimus apie kredito įstaigų inspektavimus, tam tikrais atvejais ir apie pritaikytas poveikio priemones, tačiau tai savaime nelemia išvados apie tokios įstaigos nemokumą ar blogą finansinę padėtį. Nutarime buvo įvardyti tik su banko veiklos organizavimu susiję trūkumai, kurie nėra susiję su jo mokumu. Ieškovas turėjo įrodyti, kuri Nutarime nurodyta informacija (kuris ribojimas ar Lietuvos banko pastabos) jam buvo tokia esminė, kad būtų nulėmusi apsisprendimą nesudaryti sutarties, tačiau to nepadarė. Vertybinių popierių komisija, patvirtindama Prospektą, taip pat nenustatė, kad Nutarime pateikta informacija yra tokia esminė, jog ją būtų buvę privaloma įvardyti (paminėti) Prospekte ar kad ji būtų galėjusi padaryti įtaką investuotojų pasirinkimui dėl investavimo į banko išleidžiamas obligacijas. Ieškovui buvo tinkamai atskleistos su sutarties sudarymu susijusios rizikos. Nutarimas galėtų būti vertinamas kaip turėjęs esminę įtaką ieškovo sprendimui sudaryti sutartį tik tuo atveju, jei ieškovui pateiktoje informacijoje investuotojo rizika apskritai nebūtų nurodyta.
Informacija apie priimtą Nutarimą ieškovui buvo prieinama, todėl nėra pagrindo vertinti, kad jis buvo apgautas. Ši informacija ieškovui iš tiesų nebuvo aktuali ir nekėlė poreikio kreiptis į Lietuvos banką iki 2016 m. Ne informacija (ar jos trūkumas) apie banko veiklą formavo ieškovo apsisprendimą dėl sutarties sudarymo. Vertinant ieškovo reikalavimą pripažinti sutartį negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, turi būti įvertinta jo patirtis, išsilavinimas bei pozicijos nenuoseklumas. Ieškovo pozicija bylos nagrinėjimo metu patvirtina, kad jo valia sudaryti sutartį visiškai nepriklausė nuo to, ar Prospekte buvo paskelbta informacija apie Nutarimą. Ieškovas, įvertinant jo darbinę ir gyvenimišką patirtį, galėjo ir privalėjo suprasti, kad obligacijos, kaip vertybinis popierius, turi jas išleidusio emitento nemokumo riziką, ir negalėjo būti apgautas, t. y. nesuprasti, kad bankas, kaip ir bet kuris kitas emitentas, gali bankrutuoti. Tai buvo aiškiai įvardyta Prospekte, o ieškovas teigia, kad atidžiai jį skaitė.
Akivaizdu, kad jeigu bankas nebūtų tapęs nemokus, ieškovas nebūtų ginčijęs sutarties, nes iš jos įvykdymo būtų gavęs naudą. Ieškovas nukentėjo ne dėl tariamos banko apgaulės, o dėl jo nemokumo, t. y. tos rizikos, apie kurią buvo aiškiai informuotas. Banko nemokumas kilo ne dėl normalios banko veiklos, bet dėl galimai nusikalstamų Banko vadovų ir pagrindinių akcininkų veiksmų, kurių nebuvo galima numatyti Prospekto rengimo ar sutarties pasirašymo metu.
Restitucija negali būti taikoma. Ieškovas yra patvirtinęs sutartį, pareikšdamas kreditoriaus reikalavimą banko bankroto byloje (CK 1.79 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra jokių įrodymų, kad draudžiamojo įvykio dieną ginčo lėšos būtų buvusios banko sąskaitoje. Taikant tokią restituciją, kokios prašo ieškovas, restitucijos tikslas nebūtų pasiektas, nes būtų sukeltos neigiamos teisinės pasekmės trečiajam asmeniui, kuris nedalyvavo sudarant sutartį ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Taigi būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (CK 1.5 straipsnis). Trečiasis asmuo, išmokėjęs papildomą draudimo išmoką, padidintų savo, kaip kreditoriaus, reikalavimą banko bankroto byloje, tai dar labiau sumažintų trečiosios ir ketvirtosios eilės kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybę.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškovo prašymo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai žodinio proceso tvarka
Ieškovas pateikė prašymą perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai žodinio proceso tvarka, motyvuodamas tuo, kad, Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. kovo 1 d. priėmus nutartį civilinėje byloje pagal BAB banko „Snoras“ ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, buvo paviešinta nauja informacija apie banko nemokumą, kurios išsamus nagrinėjimas žodinio proceso tvarka sudarytų sąlygas operatyviai ir tausojant teismų sistemos resursus išnagrinėti ir kitas bylas, kurios yra sustabdytos būtent dėl nagrinėjamos kasacinės bylos, o suformuotas teismo precedentas turės įtakos Lietuvos Respublikos finansų rinkų veikimui, sudarys pagrindą plėtotis teisminei ir mokslinei doktrinai.
Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą CPK 356 straipsnio 1 dalyje, kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Žodinis bylos nagrinėjimas skiriamas teisėjų kolegijai nusprendus, kad tai yra būtina (CPK 356 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje šalys procesiniuose dokumentuose kasaciniam teismui suformulavo savo pozicijas pakankamai aiškiai jų ginčui spręsti, dėl to nėra būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą.
Bylos perdavimas nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai galimas konstatavus CPK 357 straipsnio 1 dalyje nustatytą pagrindą – kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas. Kiekvienos bylos kontekste tai yra vertinamojo pobūdžio pagrindas. Nagrinėjamoje byloje toks klausimas, ieškovo manymu, yra emitento pareigos atskleisti informaciją prospekte apimties klausimas, kuris dar nebuvo nagrinėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje visų pirma aktualus teisės normų, reglamentuojančių sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl apgaulės, tinkamo aiškinimo ir taikymo klausimas. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija neformuluos naujų teisės taisyklių, o remsis jau sukurtomis (CPK 357 straipsnio 1 dalis), taip pat nenustatyta pagrindo taikyti precedentų keitimo taisyklių.
Dėl pirmiau nurodytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia netenkinti ieškovo prašymo bylą perduoti nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai žodinio proceso tvarka.
Dėl ieškovo pozicijos byloje nenuoseklumo vertinimo ir teisės normų, reglamentuojančių sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl apgaulės, aiškinimo ir taikymo
Kasaciniame skunde ieškovas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.91 straipsnio nuostatas, nepagrįstai konstatavo ieškovo pozicijos prieštaringumą.
CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pagal nurodyto straipsnio 5 dalį apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad suklydimas (CK 1.90 straipsnis) ir apgaulė (CK 1.91 straipsnis) kaip sandorio negaliojimo teisiniai pagrindai nėra suderinami. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011).
Taigi, remiantis pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, turi būti vertinami ne tik atsakovės, bet ir ieškovo veiksmai, tiriamas bei vertinamas jo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, siekiant išsiaiškinti jo valios formavimosi procesą ir tai, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas pradinį ieškinį reiškė CK 1.90 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, nurodė, kad klydo manydamas, jog sudaro ne obligacijų pasirašymo, bet indėlio sutartį ta apimtimi, kuria obligacijų sutartimi atsakovės prisiimami įsipareigojimai nėra draudžiami valstybės, pažymėjo, jog vienas iš esminių banko indėlio ir obligacijų pasirašymo sutarčių skirtumų yra susijęs su kreditoriaus prisiimama rizika, šalių sudaryta kliento aptarnavimo sutartis yra itin sudėtinga, susidedanti iš kelių dokumentų, ieškovui nebuvo suteikta išsami žodinė konsultacija. Pradiniame ieškinyje ieškovas neminėjo nei Prospekto, nei to fakto, kad su juo susipažino. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Prospektas yra 66 puslapių, t. y. pakankamai didelės ir daug didesnės apimties nei kliento aptarnavimo sutartis, dokumentas, surašytas vartojant specifinius terminus. Apie šio dokumento reikšmę savo valiai sudaryti ginčijamą sandorį jis pareiškė tik atnaujinus bylos nagrinėjimą po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a> priėmimo, kurioje, be kita ko, konstatuota, kad nors draudžiamumo aspektas banko klientui nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, tačiau jis nebuvo esminė aplinkybė, lemianti kliento apsisprendimą sudaryti sandorį (obligacijų pasirašymo sutartį) ar jo nesudaryti. Po bylos nagrinėjimo atnaujinimo ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, kuriame pakeitė faktinį ir teisinį pagrindą: rėmėsi CK 1.91 straipsniu ir nurodė, kad jo apsisprendimui sudaryti obligacijų sutartį lemiamą įtaką turėjo tai, jog jis perskaitė, įsigilino į atsakovės Prospektą, ir buvo atsakovės atstovų patikintas, jog atsakovė yra geros finansinės būklės bei tenkina visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus, Prospekte pateikiama klaidinga informacija apie atsakovę, jos finansinę būklę, veiklos teisėtumą, Lietuvos banko nurodymų vykdymą. Ieškovo teigimu, atsakovė nuslėpė reikšmingą sandorio sudarymui informaciją apie savo mokumą, žinodama apie jos veiklai taikomus ribojimus, Lietuvos banko nurodymų nevykdymą, dirbtinį finansinių rodiklių padidinimą, sąmoningai turėdama tikslą suklaidinti, parengė teisės aktų reikalavimų neatitinkantį Prospektą. Prospekte nurodžius apie atsakovei taikytus ribojimus ir kitas Nutarime išvardytas aplinkybes, ieškovo nuomone, joks investuotojas nebūtų sudaręs su ja obligacijų sutarčių.
Apeliacinės instancijos teismas įvertino tokį ieškovo procesinį elgesį kaip prieštaringą, nenuoseklią poziciją, dėl to jo paaiškinimus dėl valios sudaryti ginčijamą sandorį formavimosi aplinkybių vertino kaip nepatikimus.
Dispozityvumo principas garantuoja ir užtikrina proceso dalyviui teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, tarp jų – pasirinkti vieną ar kelis pažeistų teisių gynimo būdus, juos keisti (CPK 13 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK 7 straipsnio 2 dalyje dalyvaujantys byloje asmenys įpareigojami sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ir atsikirtimai.
Nagrinėjamoje byloje ieškovo pozicija dėl ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių kardinaliai pasikeitė kaip tik tuo metu, kai Lietuvos Aukščiausiais Teismas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>, spręsdamas panašią bylą, konstatavo, kad nėra pagrindo obligacijų įsigijimo sandorius pripažinti negaliojančiais dėl suklydimo, ir po minėtos bylos išnagrinėjimo buvo atnaujinta nagrinėjama byla. Taigi paaiškėjus neigiamai bylos pagal pradinį ieškinį baigties prognozei, ieškovas pakeitė ieškinio pagrindą, patikslintame ieškinyje nurodydamas faktines aplinkybes dėl jo atliktų veiksmų prieš sudarant ginčijamą sandorį, nesuderinamas su nurodytomis pradiniame ieškinyje. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl ieškovo pozicijos nenuoseklumo vertinimo. Pradiniame ieškinyje nurodytos aplinkybės, kad ieškovas ne iki galo suvokė sudaromo sandorio esmę, t. y. obligacijų ir indėlio sutarčių skirtumus, kliento aptarnavimo sutartį laikė itin sudėtingu dokumentu ir į ją nesigilino, logiškai nesuderinamos su patikslintame ieškinyje dėstomomis aplinkybėmis, jog ieškovas pasigilino į sudėtingesnį dokumentą – Prospektą – prieš sudarydamas ginčijamą sutartį. Akivaizdu, kad susipažinęs su Prospektu ieškovas nebūtų galėjęs klysti dėl banko indėlio ir obligacijų pasirašymo sutarčių skirtumų.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo faktinę aplinkybę, kad informacija apie atsakovės veiklos trūkumus ir atitinkamus ribojimus buvo viešai prieinama iki ieškovui sudarant ginčijamą sandorį, buvo prieinama ir rengiant pirminį ieškinį. Tai, kad ši informacija ieškovui nebuvo aktuali iki kasacinio teismo bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a> išnagrinėjimo, lėmė apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ne informacija (ar jos trūkumas) apie banko veiklą formavo ieškovo apsisprendimą dėl sandorio sudarymo. Sutikdama su šia apeliacinės instancijos teismo išvada, teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamų aplinkybių ir argumentų dėl Prospekto turinio nenurodymas pradinėse proceso stadijose suponuoja galimybę teigti apie tai, kad ieškovas juos vertino kaip neaktualius, neturėjusius įtakos jo valiai sudaryti ginčijamą sandorį.
Konstatavus, kad Prospekte nurodyta informacija, nepriklausomai nuo jos atitikties teisės aktų reikalavimams, neturėjo lemiamos reikšmės ieškovo valios sudaryti ginčijamą sandorį formavimuisi, Prospekto turinio vertinimas nėra aktualus nagrinėjamam ginčui išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jo šioje byloje nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
Teisėjų kolegija, apibendrindama šios nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl šis paliekamas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateikė dokumentus, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą sumokėjo 2196,15 Eur. Atmetus kasacinį skundą, atsižvelgiant į CPK 98 straipsnio nuostatas bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodytus maksimalius dydžius (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), teisėjų kolegija sprendžia, kad trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ iš ieškovo priteistina 1425,79 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo G. B. (duomenys neskelbtini) 1425,79 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus dvidešimt penkis Eur 79 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Andžej Maciejevski
Donatas Šernas
