Dėl teisės normų, reglamentuojančių dviejų bylų prejudicinį ryšį ir asmens, esančio pareiškėju administracinėje byloje, įtraukimą civilinėje byloje dalyvauti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, kai administracinėje byloje priimta teismo įsiteisėjusia nutartimi konstatuotas šių bylų prejudicinis ryšys, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-111-701/2018

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00870-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.3.6.2; 3.2.4.8.2. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gedimino Sagačio ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų V. R. D., D. D., A. D., Z. M., Ž. M., K. G., P. G., A. D., V. D., R. K., D. G., uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės automobilių keliai“, B. G., A. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarties, kuria atmestas prašymas įtraukti pareiškėjus į bylą trečiaisiais asmenimis, peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Valnetas“, ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Deloitte Lietuva“, „Deloitte Advisory S.R.O“, „Deloitte Central Europe Holding Limited“, „Deloitte Touche Tohmatsu Limited“ dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys „Nautilus Indemnity (Europe) Designated Activity Company“, S. B., R. S., L. D.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių dviejų bylų prejudicinį ryšį ir asmens, esančio pareiškėju administracinėje byloje, įtraukimą civilinėje byloje dalyvauti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, kai administracinėje byloje priimta teismo įsiteisėjusia nutartimi konstatuotas šių bylų prejudicinis ryšys, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-250-773/2017 prašė priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Deloitte Lietuva“, „Deloitte Advisory S.R.O“, „Deloitte Central Europe Holding Limited“, „Deloitte Touche Tohmatsu Limited“ 101 502 008 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio procesines palūkanas, ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjai prašė teismo įtraukti juos į civilinę bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje. Pareiškėjai nurodė, kad jie yra banko kreditoriai (investuotojai), Vilniaus apygardos administraciniame teisme pagal jų skundą nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-4207-789/2016 atsakovams Lietuvos bankui ir audito įmonei UAB „Deloitte Lietuva“ dėl žalos atlyginimo. Minėtoje administracinėje byloje pareiškėjai prašo Lietuvos banko neveikimą bankų priežiūros ir kontrolės srityje pripažinti neteisėtu bei priteisti iš jo pareiškėjų patirtų nuostolių atlyginimą, o UAB „Deloitte Lietuva“ prašo atlyginti nuostolius, kurie atsirado 2003–2011 metais netinkamai atlikus BAB Ūkio banko auditą. Nurodyta administracinė byla yra sustabdyta, iki bus išnagrinėta ši civilinė byla. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais administracinėje byloje nustatyta, kad tarp šios ir administracinės bylų egzistuoja prejudicinis ryšys. Faktų, nustatytų šioje byloje, nereikės iš naujo įrodinėti administracinėje byloje, todėl šioje byloje nustatyti faktai ir priimtas sprendimas turės įtaką pareiškėjų teisėms ir pareigoms administracinėje byloje. Pareiškėjai teigia, kad būtina leisti jiems tiesiogiai dalyvauti civilinėje byloje ir pateikti argumentus bei įrodymus, kurie gali turėti įtakos pirmiausia civilinės, o vėliau ir administracinės bylų sprendimams.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2017 m. kovo 23 d. nutartimi pareiškėjų prašymą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra ieškovės kreditoriai, jie administracinėje byloje siekia prisiteisti iš AB Lietuvos banko ir UAB „Deloitte Lietuva“ žalą, kurią kildina iš deliktinės atsakomybės, netinkamai atliekant banko kontrolę ir auditą. Pareiškėjų prašomą administracinėje byloje priteisti žalos sumą sudaro bankroto byloje patvirtinti jų, kaip kreditorių, reikalavimai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. nutartimi administracinę bylą sustabdė, iki bus išnagrinėta ši civilinė byla ir BAB Ūkio banko bankroto byla. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas sprendė, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas – ieškovei BAB Ūkio bankui galbūt padarytos žalos atlyginimas. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, kaip faktinį ieškinio pagrindą nurodo aplinkybes, kad UAB „Deloitte Lietuva“ netinkamai atliko BAB Ūkio banko finansinės atskaitomybės auditą pagal audito paslaugų atlikimo sutartis, kurios buvo pasirašomos kiekvienais metais nuo 2007 m. iki 2011 m., t. y. ieškovę ir atsakovę sieja sutartiniai santykiai. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjai yra ieškovės kreditoriai, kurie administracinėje byloje yra pareiškę reikalavimą atsakovei UAB „Deloitte Lietuva“ dėl žalos atlyginimo, nesudaro pagrindo spręsti, kad yra pakankamas nagrinėjamos civilinės bylos teisinis ryšys su pareiškėjų materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Teismas sprendė, kad šioje byloje priimtas sprendimas savaime nesukels pareiškėjams jokių materialiųjų teisių ir pareigų, nesudarys prielaidų regresiniam ieškiniui ar kitokiam jų teisinės padėties pasikeitimui. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nespręs dėl pareiškėjams neteisėtais atsakovės UAB „Deloitte Lietuva“ veiksmais galbūt padarytos žalos, todėl, teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad civilinėje byloje bus vertinamas UAB „Deloitte Lietuva“ veiksmų tinkamumas atliekant ieškovės finansinės atskaitomybės auditą, nėra pakankamas pagrindas įtraukti pareiškėjus į bylą.

Teismas, įvertindamas galimą pareiškėjų procesinį teisinį suinteresuotumą procesine bylos baigtimi, pažymėjo, kad šioje civilinėje byloje ieškovės bankroto administratorė atstovauja ne tik ieškovės, bet ir visų jos kreditorių, taip pat ir pareiškėjų, interesams bei juos gina (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 14 punktas). Teismas nurodė, kad pareiškėjai, siekdami pateikti papildomų įrodymų, patvirtinančių ieškinio reikalavimo pagrįstumą, turi teisę bendradarbiauti su bankroto administratore ir juos pateikti bankroto administratorei bei gauti iš jos informaciją apie įmonės bankroto eigą (ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjama byla yra didelės apimties, sudėtinga, joje keliami specifiniai audito įmonių atsakomybės klausimai, todėl pareiškėjų įtraukimas į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, būtų perteklinis procesinis veiksmas, dėl kurio dar labiau užsitęstų bylos procesas, taip pažeidžiant civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, bankroto tikslus, be to, didėtų ir bylinėjimosi išlaidos.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra pagrindo spręsti, jog jos išsprendimas turės įtakos pareiškėjų materialiosioms teisėms ir pareigoms, nes ieškinio reikalavimai nesusiję su pareiškėjų teisių ir pareigų nustatymu. Aplinkybė, kad šioje byloje nustatytais faktais ir ištirtais įrodymais pareiškėjai galėtų remtis administracinėje byloje, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo įtraukti į bylą juos trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų atskirąjį skundą, 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjai savo suinteresuotumą nagrinėjamoje byloje išimtinai sieja su administracinėje byloje skundo patenkinimo galimybėmis. Pareiškėjai neginčija aplinkybių, kad nėra tiesiogiai susiję materialiaisiais teisiniais santykiais su audito paslaugų atlikimo sutarčių, iš kurių kildinami ieškinio reikalavimai, šalimis, taip pat nenurodo, kokius materialiuosius teisinius padarinius jiems sukels bylos išnagrinėjimas, kaip nagrinėjamoje byloje priimtu teismo sprendimu gali būti (yra) paveikta jų teisinė padėtis. Tokia pareiškėjų pozicija patvirtina, kad jie ne tik nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialiojo teisinio santykio subjektai, bet ir nėra susiję su kuria nors iš šalių tokiais materialiaisiais teisiniais santykiais, dėl kurių kilęs ir nagrinėjamas byloje ginčas galėtų lemti pareiškėjų teises ar pareigas. Teismo vertinimu, pareiškėjų nurodytas BAB Ūkio banko kreditorių suinteresuotumo vertinimas neatitiktų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 47 straipsnio paskirties suteikti trečiajam asmeniui galimybę apsiginti nuo galimo regresinio ieškinio ar kitokio savo teisinės padėties pablogėjimo. Įvertinęs susiklosčiusius teisinius santykius, teismas sprendė, kad nagrinėjamos bylos ir pareiškėjų materialiųjų teisių bei pareigų teisinis ryšys nėra pakankamas (artimas) byloje nagrinėjamam teisiniam santykiui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė įtraukti pareiškėjus į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų.

Papildomai pasisakydamas dėl civilinėje byloje priimto teismo sprendimo reikšmės pareiškėjų finansinio reikalavimo patenkinimui bankroto byloje, žalos atlyginimo dydžiui administracinėje byloje, teismas pažymėjo, kad: bankrutuojanti įmonė yra atstovaujama bankroto administratorės, kuri, remiantis ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkto nuostatomis, gina tiek bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės, tiek ir visų jos kreditorių interesus, teismo patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai yra tenkinami ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Todėl jei nagrinėjamoje byloje galutiniu teismo procesiniu sprendimu ir būtų priimtas bankrutuojančiai įmonei palankus teismo sprendimas, išieškotos lėšos būtų pervestos bankrutavusiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamos atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka, o ne išimtinai pareiškėjų finansiniam reikalavimui patenkinti. Teismas taip pat pažymėjo, kad civilinėje byloje teikiami įrodymai yra susiję su galimais sutarčių pažeidimais, tuo tarpu administracinėje byloje – su deliktiniais. Taigi pareiškėjai, siekdami įrodyti savo skundo pagrįstumą administracinėje byloje, turės teisę teikti įrodymus administracinėje byloje.

Teismas konstatavo, jog aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi nustatė prejudicinį ryšį tarp administracinės ir civilinės bylų, nereiškia, kad jis nustatė ir pareiškėjų materialųjį teisinį suinteresuotumą su kuria nors iš audito sutarčių šalių ir kad civilinės bylos rezultatas turės įtakos pareiškėjų teisėms ir pareigoms. Civilinėje byloje nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės gali būti išdėstyti administracinės bylos baigiamajame sprendime, tačiau tai nereiškia, kad civilinės bylos rezultatas darys įtaką pareiškėjų teisėms ir pareigoms. Nors civilinėje byloje ir administracinėje byloje bus tiriama, ar UAB „Deloitte Lietuva“ tinkamai atliko BAB Ūkio banko auditą 2007–2011 metais, tačiau skirtingu civilinės atsakomybės pagrindu – civilinėje byloje bus tiriamos audito sutarčių šalių teisės, pareigos ir atsakomybė už sutarčių nuostatų pažeidimą, o administracinėje byloje bus nagrinėjamas klausimas dėl žalos, galimai padarytos pareiškėjams neteisėtais Lietuvos banko ir UAB „Deloitte Lietuva“ veiksmais, atlyginimo. Dėl to pareiškėjai, siekdami žalos atlyginimo, turės teisę teikti įrodymus administracinėje byloje.

Teismas nurodė, kad administracinė byla buvo sustabdyta, nes jos nebuvo galima toliau nagrinėti nežinant, ar (ir) kokia dalis pareiškėjų reikalavimų bus patenkinta iš banko turto, t. y. nežinant šių kreditorių patirtos žalos fakto ir dydžio, o ne dėl to, kad nebuvo galimybės administracinėje byloje nagrinėti klausimo dėl UAB „Deloitte Lietuva“ ir Lietuvos banko neteisėtų veiksmų (ne)atlikimo.

Atkreipdamas dėmesį į tai, kad pagal CPK 47 straipsnio 4 dalį trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus, ir į tai, kad pareiškėjai nurodė, jog jų ir BAB Ūkio banko bankroto administratorės nuomonės ne kartą išsiskyrė, jie (pareiškėjai) siekia civilinėje byloje dalyvauti ne tik kaip bankrutuojančios įmonės kreditoriai, bet ir kaip savarankiškai savo pažeistas teises ginantys asmenys, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjų įtraukimas į civilinę bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje neatitiktų CPK 47 straipsnio nuostatų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. ir Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis ir priimti naują procesinį sprendimą – įtraukti pareiškėjus į Kauno apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-520-773/2017 trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje bei suteikti jiems teisę pateikti atsiliepimą į ieškovės ieškinį, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 punktą, neteisėtai kvestionavo res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią turinčioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartyje konstatuotus prejudicinius faktus. Spręsdamas klausimą, ar civilinė byla turės įtakos materialiosioms pareiškėjų teisėms ir pareigoms, teismas turėjo besąlygiškai vadovautis administracinėje byloje nustatytu prejudiciniu faktu apie šių bylų prejudicinį ryšį. Konstatuodamas prejudicinį ryšį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kartu konstatavo, kad civilinės bylos nagrinėjimas ir šio nagrinėjimo rezultatas turės tiesioginės įtakos materialiosioms pareiškėjų teisėms ir pareigoms, nes nuo civilinėje byloje nustatytų faktų ir išdėstytų išvadų tiesiogiai priklausys pareiškėjų teisių ir interesų gynimo apimtis administracinėje byloje.

Teismas netinkamai taikė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą, klaidingai nurodė, jog visiems galimiems pareiškėjų, kaip ieškovės kreditorių, interesams civilinėje byloje atstovauja ieškovė, kuri minėtos teisės normos pagrindu neva turi pareigą visa apimtimi ginti ne tik bankrutuojančios įmonės, bet ir visų jos kreditorių interesus, nepriklausomai nuo šių kreditorių interesų apimties ir atsiradimo pagrindo. Bankroto procese bankroto administratorius veikia ne tik pačios įmonės, bet ir visų jos kreditorių interesais, tačiau tik tokia apimtimi, kiek šių kreditorių interesai yra išvestiniai iš pačios bankrutuojančios bendrovės interesų, t. y. bankroto administratorius kreditorių interesus gina netiesiogiai, per bankrutuojančią bendrovę. Tačiau šiuo atveju pareiškėjai turi papildomą suinteresuotumą dalyvauti civilinėje byloje, nes joje nustatytos aplinkybės dėl UAB „Deloitte Lietuva“ atliktų neteisėtų veiksmų turės prejudicinę reikšmę administracinėje byloje, pradėtoje pagal pareiškėjų skundą. Bankroto administratorius turi teisę ir pareigą ginti tik tuos visų bankrutuojančio subjekto kreditorių interesus, kurie tiek apimtimi, tiek savo teisine kilme sutampa su bankrutuojančio subjekto interesais. Esamu atveju pareiškėjų interesai, susiję su atsakovais yra ne tik platesni nei paties BAB Ūkio banko, bet ir atsiradę skirtingu teisiniu pagrindu. Bankroto administratorė savo reikalavimą civilinėje byloje kildina iš sutarties, o pareiškėjai savo reikalavimą UAB „Deloitte Lietuva“ kildina iš delikto.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad pareiškėjai pagrįstai nebuvo įtraukti į civilinės bylos nagrinėjimą, pažeidė CPK 5 straipsnio 1 dalį, pareiškėjų teisę į teisminę gynybą. Teismas sukūrė teisiškai ydingą situaciją, kai civilinėje byloje nustatytiniems faktams ir darytinoms išvadoms pareiškėjai negali daryti jokios įtakos, nors šie faktai ir išvados dėl civilinę ir administracinę bylas siejančio prejudicinio ryšio vėliau bus tiesiogiai taikomi pareiškėjų inicijuotoje administracinėje byloje. Neįtraukus pareiškėjų į civilinės bylos nagrinėjimą jų teisė į teisminę gynybą buvo iš esmės apribota ne tik civilinėje, bet ir administracinėje byloje, kadangi pastarojoje byloje dėl pareiškėjų bus taikomos tos aplinkybės, kurias civilinėje byloje BAB Ūkio banko bankroto administratorės pareiškimų ir „Deloitte“ įmonių atsikirtimų pagrindu, nepriklausomai nuo pareiškėjų valios, nustatys civilinę bylą nagrinėjantis teismas. Teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl pareiškėjų, atstovaujamų profesionalaus teisininko, įtraukimas į civilinės bylos nagrinėjimą trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, statusu galėtų apsunkinti ir (arba) pailginti civilinės bylos nagrinėjimą. Asmens teisė į teisminę gynybą yra pamatinė, todėl negali būti paneigiama remiantis tariamu proceso greitumo ar ekonomiškumo principu.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Pareiškėjai plečiamai aiškina prejudicinio ryšio tarp administracinės ir civilinės bylų nustatymą, nes vien administracinės bylos sustabdymo faktas dėl prejudicinio ryšio su dalimi civilinės bylos negali lemti pareiškėjų automatinio įtraukimo į civilinę bylą. Administracinio teismo sprendimas negali nustatyti prejudicijos bendrosios kompetencijos teismui, ypač kai skiriasi šių bylų šalys ir jose reiškiamų reikalavimų pagrindai. Administracinė byla buvo sustabdyta taip pat ir dėl ieškovės bankroto bylos.

Civilinėje byloje faktinės aplinkybės bus nustatytos būtent dėl UAB „Deloitte Lietuva“ atliktų pažeidimų, kas savaime jokios įtakos pareiškėjų materialiosioms teisėms ar pareigoms neturės.

Pareiškėjai yra banko kreditoriai, savo, kaip kreditorių, reikalavimus pareiškę banko bankroto byloje, ir jų interesai, kaip visų kreditorių, yra ginami banko bankroto administratorės, todėl atskirai į civilinę bylą įtraukti pareiškėjus nėra jokio teisinio pagrindo. Pareiškėjai neturėtų būti įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, ne tik todėl, kad nėra nustatytas jų suinteresuotumas civiline byla, bet ir dėl to, kad jų interesai neatitinka banko interesų.

Atsakovė UAB „Deloitte Lietuva“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Prejudicinę reikšmę galimai turės ne civilinėje byloje nustatytos aplinkybės, bet pati šios bylos baigtis, t. y. po civilinės bylos baigties bus aišku, ar (ir) kiek lėšų pateks į banko bendrą turto masę.

Civilinėje byloje priimtas sprendimas savaime nesukels pareiškėjams jokių materialiųjų teisių ir pareigų, nesudarys prielaidų regresiniam ieškiniui ar kitokiam jų teisinės padėties pakeitimui. Civilinėje ir administracinėje bylose įrodinėjamos skirtingos civilinės atsakomybės sąlygos, pareiškėjų ir UAB „Deloitte Lietuva“ nesieja jokie sutartiniai teisiniai santykiai, todėl, priešingai nei banko, reikalavimai kildinami ne iš sutartinės, bet deliktinės civilinės atsakomybės.

Pareiškėjai kasaciniame skunde teikia nuorodą į pirminį ieškinį, tačiau ieškinys buvo modifikuotas. Šiuo metu ieškovė, kardinaliai pakeitusi savo pirminę poziciją, 2017 m. kovo 10 d. patikslintame ieškinyje teigia, kad ji dar 2008 m. buvo nemoki ir jei UAB „Deloitte Lietuva“ bei „Deloitte Touche Tohmatsu Limited“ 2008 m. būtų tinkamai atlikusios auditą, tai būtų pastebėjusios tariamą ieškovės kapitalo nepakankamumą ir turėjusios pareigą informuoti Lietuvos banką, o šis būtų sustabdęs ieškovės tolesnę veiklą ir dėl to ieškovė nebūtų patyrusi žalos, kurią prašo solidariai atlyginti iš UAB „Deloitte Lietuva“ bei „Deloitte Touche Tohmatsu Limited“. Tuo tarpu pareiškėjai administracinėje byloje teigia, kad jie su ieškove 2010–2012 metais sudarė indėlių ir (ar) sąskaitų sutartis suklaidinti neteisingos 2010–2012 metų ieškovės audito ataskaitos bei Lietuvos banko nuslėpta nuo visuomenės informacija apie realią ieškovės turtinę padėtį ir dėl to UAB „Deloitte Lietuva“ ir Lietuvos bankas yra solidariai atsakingi pareiškėjams. Civilinėje ir administracinėje bylose nagrinėjami skirtingi fakto klausimai. Pareiškėjams nedalyvaujant civilinėje byloje, jokie joje nustatyti faktai prejudicinės reikšmės pareiškėjams neturės.

Šioje civilinėje byloje teismas nespręs pareiškėjų administracinėje byloje pareikštų reikalavimų, todėl vien ta aplinkybė, jog civilinėje byloje bus vertinamas UAB „Deloitte Lietuva“ ieškovei suteiktų paslaugų pagal audito sutartį dėl 2008 metų finansinės atskaitomybės tinkamumas, nesukelia jokios įtakos pareiškėjų materialiosioms teisėms ir pareigoms.

Nepagrįstai teigiama, kad, pareiškėjų neįtraukus į šią civilinę bylą, buvo pažeista jų teisė į teisingą teismą, nes šią teisę jie įgyvendino pateikdami skundą administracinėje byloje.

Atsakovas „Deloitte Touche Tohmatsu Limited“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad sutinkama su atsakovės UAB „Deloitte Lietuva“ atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytais argumentais.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „Nautilus Indemnity (Europe) Designated Activity Company“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: pareiškėjų įtraukimas į teismo procesą nereikalingai padidins bylinėjimosi išlaidas ir vilkins civilinės bylos nagrinėjimą. Pareiškėjų reikalavimai administracinėje byloje grindžiami civilinės atsakomybės sąlygomis, kurios iš esmės skiriasi nuo civilinėje byloje įrodinėjamų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl reikėtų įrodinėti skirtingus neteisėtus veiksmus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl asmens, esančio pareiškėju administracinėje byloje, įtraukimo civilinėje byloje dalyvauti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, kai administracinėje byloje priimta teismo įsiteisėjusia nutartimi konstatuotas šių bylų prejudicinis ryšys

Kasacija yra įsiteisėjusių teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo kontrolės forma. Kasacine tvarka byla nėra nagrinėjama iš naujo. Kasacijos paskirtis – teisės taikymo aspektu peržiūrėti, patikrinti kasacine tvarka skundžiamus įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus (CPK 340 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame procese kasatoriui, taigi ir kitiems dalyvaujantiems kasacinėje byloje asmenims, neleidžiama remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 3 straipsnio 6 dalis, 340 straipsnio 5 dalis, 347 straipsnio 2 dalis). Taigi, kasaciniame procese skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumas tikrinamas tik remiantis tais duomenimis, kurie buvo bylos medžiagoje teismui priimant skundžiamą procesinį sprendimą, ir tomis aplinkybėmis, kurios nustatytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų.

Byloje keliamas teisės klausimas dėl pareiškėjų įtraukimo dalyvauti trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų.

CPK 47 straipsnyje nustatyta, kad: tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms; jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva (1 dalis); pareiškime dėl įstojimo į procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, turi būti nurodytas įstojimo į procesą pagrindas ir kurios iš šalių pusėje siekiama įstoti (3 dalis); trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus (4 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo įtraukiamas į teismo procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali paveikti, nors ir netiesiogiai, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas. Pagrindinis trečiojo asmens dalyvavimo procese tikslas – padėti šaliai, su kuria jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo. Taigi trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir teisinis procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-334/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-334/2011">3K-3-334/2011</a>; 2014 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-424/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-424/2014">3K-3-424/2014</a>; kt.).

Kasacinio teismo konstatuota, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nors ir nėra tiesioginis ginčo dalyvis, yra suinteresuotas konkrečia bylos baigtimi ir jam procesinių įstatymų suteikiamos visos procesinės teisės, išskyrus tas, kurios susijusios su galimybe disponuoti ginčo dalyku. Tai trečiajam asmeniui leidžia dalyvauti procese taip, kad jis pats galėtų užtikrinti savo teises ir teisėtus interesus. Tam, jog asmuo galėtų įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, būtinas pakankamas (glaudus) nagrinėjamos bylos teisinis ryšys su trečiojo asmens materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Šis ryšys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju teismui įvertinus susiklosčiusius teisinius santykius ir faktines bylos aplinkybes, kurių gali būti pačių įvairiausių. Jei bylos ir trečiojo asmens materialiųjų teisių ir pareigų teisinis ryšys nepakankamas, teismas, atsižvelgdamas į CPK 7 straipsnį, turėtų atsisakyti priimti tokį asmenį dalyvauti byloje. Kita vertus, spręsdamas tokio asmens įtraukimo klausimą, teismas negali reikalauti, kad asmuo pagrįstų savo dalyvavimą byloje tuo, kad byla turės tiesioginės įtakos jo materialiosioms teisėms ir pareigoms, nes tokie padariniai būdingi tik bylos šaliai arba trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMS8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-21/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-21/2010">3K-3-21/2010</a>). Taigi, kiekvienu atveju klausimas dėl įtraukimo į bylą konkretaus trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teismo turi būti sprendžiamas priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių, be kita ko, įvertinant to konkretaus asmens teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi (ne)buvimą, teismo sprendimo galimą įtaką to asmens teisėms ir pareigoms ateityje, jo santykių su kiekviena iš ginčo šalių arba ginčo objektu pobūdį, faktinį ieškinio pagrindą.

Nustatyta, kad šioje civilinėje byloje ieškovė patikslintu ieškiniu, teismo priimtu 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi, prašė priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Deloitte Lietuva“, „Deloitte Advisory S.R.O“, „Deloitte Central Europe Holding Limited“, „Deloitte Touche Tohmatsu Limited“ žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas, ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjai, ieškovės kreditoriai, kurie 2010–2012 m. su ja sudarė indėlių ir (ar) sąskaitų sutartis, 2015 m. spalio 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko, ir UAB „Deloitte Lietuva“ priteisti žalos atlyginimą. Tiek šioje civilinėje byloje, tiek ir pagal pareiškėjų skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme iškeltoje administracinėje byloje į nagrinėjimo dalyką įeina aplinkybės, ar atsakovė UAB „Deloitte Lietuva“ tinkamai atliko ieškovės auditą 2007–2011 metais.

Administracinėje byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu dalyvaujanti BAB Ūkio bankas prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą, iki bus išspręsta civilinė byla. Prašymą grindė tuo, kad civilinė byla turi prejudicinę reikšmę administracinėje byloje: civilinėje byloje tiriama, ar UAB „Deloitte Lietuva“ tinkamai atliko BAB Ūkio banko auditą 2007–2011 metais; UAB „Deloitte Lietuva“ pareigų pažeidimo faktas yra esminis civilinės bylos ir administracinės bylos įrodinėjimo dalykas; UAB „Deloitte Lietuva“ veiksmų ištyrimas civilinėje byloje turės prejudicinę reikšmę administracinėje byloje, sprendžiant dėl UAB „Deloitte Lietuva“ neteisėtų veiksmų konstatavimo; BAB Ūkio banko pareiškėjams prisiimti įsipareigojimai patenka į BAB Ūkio banko reikalavimą civilinėje byloje atsakovei UAB „Deloitte Lietuva“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu, administracinę bylą sustabdė, kol Kauno apygardos teisme bus išnagrinėta ši civilinė byla ir BAB Ūkio banko bankroto byla. Teismas nurodė, kad šioje byloje reikalingų žalos, kurią galimai patyrė pareiškėjai, fakto ir dydžio neįmanoma nustatyti, kol Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje neišspręstas ieškovei BAB Ūkio bankui atsakovių „Deloitte“ įmonių galimai neteisėtais veiksmais padarytos žalos klausimas ir kol Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje BAB „Ūkio bankas“ bankroto byloje neišspręstas atsiskaitymo su kreditoriais, taip pat ir pareiškėjais, klausimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjų atskirąjį skundą, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad kol nėra baigtos banko bankroto procedūros, iš esmės nėra galimybės nustatyti, ar (ir) kokia dalis pareiškėjų reikalavimų bus patenkinta iš banko turto. Pasisakydama dėl atskirajame skunde keliamų abejonių dėl administracinės bylos prejudicinio ryšio su civiline byla teisėjų kolegija nurodė, kad byla gali būti stabdoma ir tik dėl dalies reikalavimų prejudicinę reikšmę turinčių aplinkybių nustatymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-96/2006), todėl tai, kad ne visos bylų šalys sutampa ir skiriasi jų procesinė padėtis, o civilinėje byloje prejudicinę reikšmę turintys faktai bus nustatomi tik dėl UAB „Deloitte Lietuva“ atliktų neteisėtų veiksmų, nėra pagrindas netenkinti prašymo stabdyti administracinę bylą. Atsižvelgdama į tai, kad civilinėje byloje bus tiriama, ar UAB „Deloitte Lietuva“ tinkamai atliko BAB Ūkio banko auditą 2007–2011 metais, UAB „Deloitte Lietuva“ veiksmų ištyrimas ir pareigų vykdymo įvertinimas yra esminis sprendžiant dėl reikalavimų pagrįstumo ir civilinėje, ir administracinėje bylose, BAB Ūkio banko pareiškėjams prisiimti įsipareigojimai patenka į BAB Ūkio banko reikalavimą UAB „Deloitte Lietuva“ civilinėje byloje, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad tarp šių bylų egzistuoja prejudicinis ryšys. Teisėjų kolegija konstatavo, kad civilinėje ir bankroto bylose bus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, turintys neabejotiną reikšmę nagrinėjamai bylai, galintys turėti įtakos baigiamajam sprendimui administracinėje byloje.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodytoje nutartyje papildomai, palyginus su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartimi, dėl prejudicinio ryšio tarp administracinės ir civilinės bylų bei pastarojoje byloje nustatytinų prejudicinių faktų administracinei bylai konstatavo, kad: civilinėje byloje prejudicinę reikšmę turintys faktai bus nustatomi dėl UAB „Deloitte Lietuva“ atliktų neteisėtų veiksmų; tarp šių bylų egzistuoja prejudicinis ryšys, nes civilinėje byloje bus tiriama, ar UAB „Deloitte Lietuva“ tinkamai atliko BAB Ūkio banko auditą 2007–2011 metais, UAB „Deloitte Lietuva“ veiksmų ištyrimas ir pareigų vykdymo įvertinimas yra esminis sprendžiant dėl reikalavimų pagrįstumo ir civilinėje, ir administracinėje bylose. Taigi, šios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties turinys (nepretenduojant į jos išaiškinimą, teisę į kurį pagal įstatymą turi nutartį priėmęs teismas) suponuoja galimybę padaryti išvadą, kad ja konstatuota, jog civilinėje byloje nustatyti faktai dėl atsakovės UAB „Deloitte Lietuva“ atliktų neteisėtų veiksmų turės prejudicinę reikšmę administracinėje byloje.

Kasaciniame skunde pareiškėjai teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis turi res judicata galią, apeliacinės instancijos teismas neteisėtai kvestionavo res judicata galią turinčioje nutartyje konstatuotus faktus. Taip teigdami pareiškėjai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-214/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-214/2008">3K-3-214/2008</a>; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-173/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-173/2010">3K-7-173/2010</a>), kuriose, ginčui esant išspręstam iš esmės, išaiškinta, kad įsiteisėjęs bendrosios kompetencijos teismo sprendimas turi res judicata galią. Nagrinėjamoje byloje aktualu atsakyti įklausimą, ar res judicata galią turi administracinio teismo nutartis, kuria ginčas (byla) nėra išspręstas iš esmės, o yra išspręstas tik administracinės bylos sustabdymo klausimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kuriomis kasaciniame skunde remiasi pareiškėjai, dėl tokio klausimo nėra pasisakyta, todėl konstatuotina, kad pareiškėjai jomis remiasi nepagrįstai. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Įsiteisėjusio administracinio teismo sprendimo res judicata galia įtvirtinta ABTĮ (bylai aktuali redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 96 straipsnio 4 dalyje, kurioje reglamentuojama, kad, sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Spręstina, kad pagal šią teisės normą sprendimo res judicata galia siejama su administracinės bylos išnagrinėjimu iš esmės. Įsiteisėjusiomis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimis yra išspręstas tik administracinės bylos sustabdymo klausimas, o pati administracinė byla nėra išnagrinėta iš esmės. Dėl to konstatuotina, kad aptariama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis neturi teismo sprendimo savybės – res judicata galios, ir kaip nepagrįsti atmestini kasacinio skundo teiginiai dėl jos turėjimo tokios galios bei šios neteisėto kvestionavimo apeliacinės instancijos teisme.

Vertinant kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 punktą, pažymėtina, kad šioje teisės normoje nustatyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Ši teisės norma susijusi su CPK 12, 78 straipsniais, kuriuose reglamentuojama bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Dalyvaujantis byloje asmuo, kuris tinkamai remiasi CPK 182 straipsnio 2 punkte nurodytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, atleidžiamas nuo pareigos jas įrodyti ir teismas šių reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą sudarančių aplinkybių negali nepripažinti įrodytomis.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04OC8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-88/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-88/2013">3K-3-88/2013</a>; kt.). CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 657/2015).

Be to, pagal kasacinio teismo formuojamą CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo praktiką prejudicinę reikšmę turi tik tos kitoje civilinėje ar administracinėje byloje nustatytos aplinkybės, kurios buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas, t. y. teismas šias aplinkybes nustatė, vadovaudamasis įrodinėjimo taisyklėmis, įtvirtintomis civilinio proceso ir kituose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Ny8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-77/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-77/2007">3K-3-77/2007</a>; 2008 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-141/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-141/2008">3K-3-141/2008</a>). Pažymėtina, kad prejudicinių faktų taisyklė tiesiogiai susijusi su asmenų teise į teisminę gynybą ir teise teikti įrodymus, todėl jos taikymas neturėtų būti išplėstas.

Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarčių matyti, kad jas priimdami teismai administracinės bylos nenagrinėjo iš esmės, sprendė tik jos sustabdymo klausimą, netyrė ir nenustatė jokių aplinkybių, kuriomis šalys civilinėje byloje grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, buvimo ar nebuvimo. Dėl to darytina išvada, kad šiomis administracinių teismų nutartimis prejudiciniai civilinei bylai faktai nėra nustatyti. Konstatuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje nagrinėjant ginčą iš esmės ir kaip nepagrįsti atmestini kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 punktą.

Kasaciniame skunde pareiškėjai teigia, kad: apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartyje išdėstyta nuoroda, jog civilinės bylos nagrinėjimas ir nagrinėjimo rezultatas turės įtakos pareiškėjų teisėms ir pareigoms; apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad pareiškėjai pagrįstai nebuvo įtraukti į civilinės bylos nagrinėjimą, pažeidė CPK 5 straipsnio 1 dalį, pareiškėjų teisę į teisminę gynybą; teismas sukūrė teisiškai ydingą situaciją, kai civilinėje byloje nustatytiniems faktams ir darytinoms išvadoms pareiškėjai negali daryti jokios įtakos, nors šie faktai ir išvados dėl civilinę ir administracinę bylas siejančio prejudicinio ryšio vėliau bus tiesiogiai taikomi pareiškėjų inicijuotoje administracinėje byloje; neįtraukus pareiškėjų į civilinės bylos nagrinėjimą jų teisė į teisminę gynybą buvo iš esmės apribota ne tik civilinėje, bet ir administracinėje byloje, kadangi pastarojoje byloje dėl pareiškėjų bus taikomos tos aplinkybės, kurias civilinėje byloje BAB Ūkio banko bankroto administratorės pareiškimų ir „Deloitte“ įmonių atsikirtimų pagrindu, nepriklausomai nuo pareiškėjų valios, nustatys civilinę bylą nagrinėjantis teismas; teismas netinkamai taikė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą, klaidingai nurodė, jog visiems galimiems pareiškėjų, kaip ieškovės kreditorių, interesams civilinėje byloje atstovauja ieškovė, kuri minėtos teisės normos pagrindu neva turi pareigą visa apimtimi ginti ne tik bankrutuojančios įmonės, bet ir visų jos kreditorių interesus, nepaisant šių kreditorių interesų apimties ir atsiradimo pagrindo.

Pažymėtina, kad CPK 18 straipsnyje nustatyta, jog įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Panašiai reglamentuojama ir ABTĮ (bylai aktuali redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 14 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Įsiteisėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis yra privaloma. Kaip jau minėta, jos turinys suponuoja galimybę padaryti išvadą, kad ja konstatuota, jog civilinėje byloje nustatyti faktai dėl atsakovės UAB „Deloitte Lietuva“ atliktų neteisėtų veiksmų turės prejudicinę reikšmę administracinėje byloje.

Teismas materialiosios teisės normas taiko, asmenų materialiąsias teises ir pareigas vienų kitiems nustato pagal materialiosios teisės normų dispozicijose reglamentuojamas jų taikymo sąlygas ir konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, reikšmingas tų materialiosios teisės normų taikymui. Dėl to spręstina, kad prejudicinių faktų vienoje byloje nustatymas daro reikšmingą, kartais galbūt netgi lemiamą įtaką materialiosios teisės normų taikymui bei asmenų materialiųjų teisių ir pareigų nustatymui kitoje byloje.

Asmens teisė kreiptis į teismą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ši teisė yra ir vienas iš civilinio proceso principų (CPK 5 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad iš Konstitucijos 30 straipsnio kylanti asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, ji negali būti dirbtinai suvaržyta, taip pat negali būti dirbtinai apsunkintas jos įgyvendinimas. Teisė kreiptis į teismą, inter alia (be kita ko), suponuoja ir tinkamo teisinio proceso reikalavimą, kuris yra vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai ir kt.). Taigi, ši teisė yra procesinio pobūdžio garantija, suponuojanti asmens teisę į tinkamą teismo procesą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas nuolat pabrėžia, kad Konvencija garantuoja „praktines ir efektyvias teises, bet ne teorines ir iliuzines“, todėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja valstybes kiekvienam asmeniui užtikrinti veiksmingą teisę kreiptis į teismą (žr. 1979 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Airey prieš Airija, peticijos Nr. 6289/73, par. 12-14, 24,). Teisinio ar faktinio pobūdžio šios teisės ribojimai gali būti pripažinti nesuderinamais su Konvencija, jei jie apsunkina pareiškėjo teisės kreiptis į teismą efektyvumą. Svarbu, kad taikomi apribojimai nesuvaržytų ar „nesusilpnintų“ asmens teisės į teismą tokiu būdu ar tokia apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė (žr. 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kt. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22083/93, 22095/93, par. 50).; kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluoti bendrieji principai dėl asmens teisės į teisingą procesą, atitinkantį šalių lygybės ir rungimosi principus (dėl nurodytų bendrųjų principų žr. 2002 m. birželio 18 d. sprendimą byloje Wierzbicki prieš Lenkiją, peticijos Nr. 24541/94, par. 39; 1997 m. vasario 18 d. sprendimą byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, peticijos Nr. 18990/91, par. 24; 2000 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Krčmar ir kiti prieš Čekiją, peticijos Nr. 35376/97, par. 40 ir kt.), pagal kuriuos: šalių lygybės principas reiškia, kad kiekvienai šaliai turi būti suteikta pagrįsta (protinga) galimybė pristatyti savo bylą – įskaitant įrodymus – sąlygomis, kurios nepastatytų jos kur kas nepalankesnę nei priešingos šalies padėtį; proceso rungimosi principas apima šalių galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus pateiktus įrodymus ar pastabas, siekiant paveikti teismo sprendimą.

Šios bylos aplinkybių kontekste konstatuotina, kad tinkamą teismo procesą atitiktų toks procesas, kai, be kita ko, asmenų materialiosios teisės ir pareigos vienų kitiems nustatomos užtikrinant jiems galimybę pasinaudoti visomis įstatymų įtvirtintomis procesinėmis teisinėmis priemonėmis ir garantijomis, o dėl asmens materialiųjų teisių sprendžiama pagal tokiame kitoje byloje priimtame teismo sprendime nustatytus prejudicinius faktus (išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims), dėl kurių šis asmuo turėjo galimybę pasinaudoti visomis įstatymų įtvirtintomis procesinėmis teisinėmis priemonėmis ir garantijomis, be kita ko, įrodinėti sau palankius faktus ir (ar) ginčyti oponuojančių asmenų įrodinėjamus faktus.

Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą viena iš bankrutuojančios įmonės administratoriaus funkcijų yra ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus. Kasacinio teismo konstatuota, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Kreditorių patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. Kreditorių visuma, veikdama per kreditorių susirinkimą (ĮBĮ 23 straipsnis), siekia apginti savo interesus bankrutuojančioje įmonėje, o realius kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-493/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-493/2012">3K-3-493/2012</a>). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-508/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-508/2010">3K-3-508/2010</a>).

Administracinėje byloje pareiškėjai prašo jiems individualiai padarytos žalos, anot, jų, atsiradusios specifiškai – dėl informacijos nuslėpimo ir jų suklaidinimo, atlyginimo priteisimo tiesiogiai. Jie reikalavimų BAB Ūkio banko ar visų šio banko kreditorių visumos vardu nereiškia, o siekia įrodyti individualiai į juos nukreiptų neteisėtų veiksmų atlikimą, būtent dėl tų veiksmų jiems padarytą žalą ir kitas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Patenkinus pareiškėjų reikalavimus administracinėje byloje jiems tiesiogiai priteistas žalos atlyginimas nepatektų į BAB Ūkio banko turto masę ir nebūtų naudojamas visų kreditorių visumos reikalavimams tenkinti bankroto byloje. Administracinėje byloje BAB Ūkio bankas savo paties prašymu teismo buvo įtrauktas dalyvauti trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir byla buvo sustabdyta būtent BAB Ūkio banko prašymu.

Šioje civilinėje byloje ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas ieškovės, atstovaujamos bankroto administratorės, pastarajai įgyvendinant ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte įtvirtintą funkciją. Juo siekiama tiek bankrutuojančio banko, tiek ir šio kreditorių visumos, įskaitant ir pareiškėjus, teisių ir interesų bendro gynimo taikant atsakovams sutartinę civilinę atsakomybę. Tačiau šiuo ieškiniu nesiekiama ginti pareiškėjų administracinėje byloje nurodomų pažeistų teisių dėl jiems individualiai, deliktu padarytos žalos. Ieškovės, atstovaujamos bankroto administratorės, ir pareiškėjų pozicijos dėl šios civilinės bylos ir administracinės bylos įrodinėjimo dalykais esančių tapačių aplinkybių įrodinėjimo yra skirtingos. Tuo tarpu pareiškėjai turi teisinį suinteresuotumą dalyvauti civilinėje byloje, nes joje nustatytos aplinkybės dėl atsakovės UAB „Deloitte Lietuva“ atliktų neteisėtų veiksmų pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį turės prejudicinę reikšmę administracinėje byloje ir nuo šių prejudicinių faktų priklausys materialiosios teisės normų taikymas bei administracinės bylos šalių materialiųjų teisių ir pareigų nustatymas administracinėje byloje. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarties turinį (žiūrėti šio nutarties 30 punktą) spręstina, kad administracinėje byloje pareiškėjai nedisponuos procesine galimybe įrodinėti jų skundo pagrindą sudarančias aplinkybes, susijusias su atsakovės UAB „Deloitte Lietuva“ atliktais neteisėtais veiksmais. Priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada vertintina kaip nepagrįsta, neatitinkanti prejudicinių faktų instituto paskirties ir jų taikymo taisyklių. Aplinkybė, kad šioje civilinėje byloje ieškinys pareikštas ieškovės, atstovaujamos bankroto administratorės, šiai ginant kreditorių teises, nepaneigia išvados dėl pareiškėjų teisinio suinteresuotumo šios bylos baigtimi ir joje priimto teismo sprendimo įtakos pareiškėjų materialiosioms teisėms bei pareigoms, nes remiantis šioje byloje nustatytais prejudiciniais faktais administracinėje byloje atitinkamos materialiosios teisės ir pareigos bus nustatomos tiesiogiai pareiškėjams. Dėl to teisiškai reikšmingais ir pagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai, kuriais nurodoma, kad skundžiama nutartimi teismas sukūrė teisiškai ydingą situaciją, kai civilinėje byloje nustatytiniems faktams dėl atsakovės UAB „Deloitte Lietuva“ neteisėtų veiksmų pareiškėjai negali daryti jokios įtakos procesinėmis teisinėmis priemonėmis, nors šie faktai dėl civilinę ir administracinę bylas siejančio prejudicinio ryšio vėliau bus kaip prejudiciniai laikomi nustatytais ir pareiškėjų inicijuotoje administracinėje byloje, ir kad neįtraukus pareiškėjų į civilinės bylos nagrinėjimą ribojama jų teisė į teisminę gynybą, teisė į tinkamą teismo procesą.

Darytina išvada, kad šios civilinės bylos išsprendimas gali turėti įtakos pareiškėjų teisėms ir egzistuoja pakankamas (glaudus) teisinis ryšys tarp šios civilinės bylos bei pareiškėjų materialiųjų teisių. Dėl to spręstina, kad šiuo aspektu nustatyta CPK 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šios teisės normos taikymo sąlyga.

CPK 47 straipsnio 4 dalies nuostata įtvirtinti draudimą trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus reglamentuoja byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, jau įtraukto dalyvauti asmens teises ir nevertintina kaip nustatanti teisinį pagrindą teismui atsisakyti asmenį įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.

Šios bylos aplinkybių kontekste spręstina, kad atsisakymas asmenis, kurių teisėms gali turėti įtakos bylos išsprendimas, įtraukti į tą bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, neatitinka jų teisės į tinkamą teismo procesą reikalavimo ir nepateisinamas pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais dėl bylos sudėtingumo, apimties, jos išnagrinėjimo operatyvumo, koncentruotumo, ekonomiškumo ir kt. Proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų (CPK 7 straipsnis) reikšmė ir jų taikymas negali būti absoliutinamas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šioje byloje teismai, netenkindami pareiškėjų prašymo įtraukti juos į civilinę bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje, netinkamai taikė CPK 5 straipsnio 1 dalį, 47 straipsnio 1 dalį, ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą.

Dėl bylos procesinės baigties

Atsakovė UAB „Deloitte Lietuva“ atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad: pareiškėjai kasaciniame skunde teikia nuorodą į pirminį ieškinį, tačiau ieškinys buvo modifikuotas; šiuo metu ieškovė, kardinaliai pakeitusi savo pirminę poziciją, 2017 m. kovo 10 d. patikslintame ieškinyje teigia, kad ji dar 2008 m. buvo nemoki ir jei UAB „Deloitte Lietuva“ bei „Deloitte Touche Tohmatsu Limited“ 2008 m. būtų tinkamai atlikusios auditą, tai būtų pastebėjusios tariamą ieškovės kapitalo nepakankamumą ir turėjusios pareigą informuoti Lietuvos banką, o šis būtų sustabdęs ieškovės tolesnę veiklą ir dėl to ieškovė nebūtų patyrusi žalos, kurią prašo solidariai atlyginti iš UAB „Deloitte Lietuva“ bei „Deloitte Touche Tohmatsu Limited“; tuo tarpu pareiškėjai administracinėje byloje teigia, kad jie su ieškove 2010–2012 metais sudarė indėlių ir (ar) sąskaitų sutartis suklaidinti neteisingos 2010–2012 metų ieškovės audito ataskaitos bei Lietuvos banko nuslėpta nuo visuomenės informacija apie realią ieškovės turtinę padėtį ir dėl to UAB „Deloitte Lietuva“ ir Lietuvos bankas yra solidariai atsakingi pareiškėjams. Atsakovė argumentuoja, kad civilinėje ir administracinėje bylose nagrinėjami skirtingi fakto klausimai, o, pareiškėjams nedalyvaujant civilinėje byloje, jokie joje nustatyti faktai prejudicinės reikšmės pareiškėjams neturės.

Taigi, atsakovė UAB „Deloitte Lietuva“ nurodo, kad civilinę bylą nagrinėjant pagal 2017 m. kovo 10 d. patikslintame ieškinyje išdėstytą ieškinio pagrindą jos ir administracinės bylos įrodinėjimo dalykai bus skirtingi ir vien jau dėl to jokie civilinėje byloje nustatyti faktai neturės prejudicinės reikšmės administracinėje byloje.

Vertinant tokius atsakovės argumentus pažymėtina, kad, kaip jau nurodyta šios nutarties 21 punkte, kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis); kasaciniame procese skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumas tikrinamas tik remiantis tais duomenimis, kurie buvo bylos medžiagoje teismui priimant skundžiamą procesinį sprendimą, ir tomis aplinkybėmis, kurios nustatytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų. Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartys priimtos, pareiškėjų pašymas dėl jų įtraukimo į šią civilinę bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, Kauno apygardos teisme gautas tuo metu, kai šioje byloje buvo nagrinėjamas teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi priimtas ieškovės patikslintas ieškinys. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis ir teismo nutartis priimti ieškovės patikslintą ieškinį, kuris teisme buvo gautas 2017 m. kovo 13 d. ir kuriame jo data nurodyta 2017 m. kovo 10 d., teismo priimtos tą pačią dieną – 2017 m. kovo 23 d. Šių nutarčių turinys neteikia duomenų apie jų priėmimo eiliškumą, taip pat ir skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinys neteikia duomenų apie ją priimant teismo atsižvelgimą į naujo patikslinto ieškinio priėmimą ir (arba) ieškinio faktinio pagrindo pokyčius. Aplinkybių bei argumentų dėl aptariamų ieškinio faktinio pagrindo pokyčių nenurodyta ir skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Dėl to konstatuotina, kad aptariamos atsakovės UAB „Deloitte Lietuva“ atsiliepime į kasacinį skundą nurodytos aplinkybės ir su jomis siejami argumentai nevertintini kasacine tvarka teisės taikymo aspektu tikrinant skundžiamas teismų nutartis ir vertinant jų teisėtumą.

Nustačius, kad šioje byloje teismai, netenkindami pareiškėjų prašymo įtraukti juos į civilinę bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje, netinkamai taikė teisės normas, yra pagrindas naikinti skundžiamas teismų nutartis (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Jas panaikinus priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų prašymas dėl jų įtraukimo į šią civilinę bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje, tenkintinas (CPK 47 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 4 dalis).

Kartu pažymėtina, kad CPK 47 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva nustatęs, kad bylos išsprendimas neturės įtakos įtraukto trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėms ir pareigoms, teismas motyvuota nutartimi pašalina trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, iš bylos; ši nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu.

Dėl nutarties paskelbimo

Nors nagrinėjama civilinė byla turi neviešos bylos statusą, teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties turinį ir vadovaudamasi Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P- 146-(7.1.2) (aktuali redakcija nuo 2017 m. balandžio 1 d.) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 1, 2, 5, 9.4 punktais, sprendžia, kad ši nutartis skelbtina viešai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Viena iš šių teisės normos taikymo sąlygų – teismo sprendimas, priimtas šalies naudai. Pagal šią teisės normą gauti iš kitos šalies savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (teismo procesinis sprendimas), o teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžia tik esant sprendimui (teismo procesiniam sprendimui), priimtam (priimamam) šalies naudai, ir šiuo remdamasis.

Šiuo atveju, tenkinant pareiškėjų kasacinį skundą, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartį panaikinti.

Priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų prašymą patenkinti. Įtraukti pareiškėjus V. R. D., D. D., A. D., Z. M., Ž. M., K. G., P. G., A. D., V. D., R. K., D. G., uždarąją akcinę bendrovę „Šilutės automobilių keliai“, B. G., A. P. į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje.

Šią nutartį paskelbti viešai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Gediminas Sagatys

Antanas Simniškis