A. V. pagal BK 182 str. 2 d., 24 str. 6 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-127-489/2017

Proceso Nr. 1-10-2-00373-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.2.14.5.2.1; 2.8.1.3.

2017 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Masioko ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

išteisintojo A. V. gynėjai advokatei Vitai Neverauskaitei,

išteisintojo G. B. gynėjui advokatui Laimonui Judickui,

civilinio ieškovo AB DNB bankas atstovei advokatei Kristinai Balevičienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Marijaus Valantiejaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis.

A. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės 9 654,25 Eur vertės svetimo, UAB „Hansa lizingas“ priklausančio, turto įgijimo apgaule trečiojo asmens naudai) išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės 17 391,68 Eur vertės svetimo, UAB „Hansa lizingas“ priklausančio, turto įgijimo apgaule trečiojo asmens naudai) išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės 15 434,44 Eur vertės svetimo, AB „Parex faktoringas ir lizingas“ priklausančio, turto įgijimo apgaule trečiojo asmens naudai) išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės 12 271,01 Eur vertės svetimo, UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ priklausančio, turto įgijimo apgaule trečiojo asmens naudai) išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės 17 539,80 Eur vertės svetimo, AB „SEB lizingas“ priklausančio, turto įgijimo apgaule trečiojo asmens naudai) išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės 10 577,55 Eur vertės svetimo, UAB „NORD/LB lizingas“ priklausančio, turto įgijimo apgaule trečiojo asmens naudai) išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

G. B. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės 9 654,25 Eur vertės svetimo, UAB „Hansa lizingas“ priklausančio, turto įgijimo apgaule trečiojo asmens naudai) išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

G. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės 15 434,44 Eur vertės svetimo, AB „Parex faktoringas ir lizingas“ priklausančio, turto įgijimo apgaule trečiojo asmens naudai) išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Civilinių ieškovių AB SEB bankas, AB DNB bankas ir UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nuosprendžiu A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės 9 654,25 Eur vertės svetimo turto įgijimo apgaule trečiojo asmens naudai) laisvės atėmimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės 17 391,68 Eur vertės svetimo turto įgijimo apgaule trečiojo asmens naudai) laisvės atėmimo bausme vieneriems metams aštuoniems mėnesiams;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės 15 434,44 Eur vertės svetimo turto įgijimo apgaule trečiojo asmens naudai) laisvės atėmimo bausme vieneriems metams dešimčiai mėnesių;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės 12 271,01 Eur vertės svetimo turto įgijimo apgaule trečiojo asmens naudai) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės 17 539,80 Eur vertės svetimo turto įgijimo apgaule trečiojo asmens naudai) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams trims mėnesiams;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės 10 577,55 Eur vertės svetimo turto įgijimo apgaule trečiojo asmens naudai) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir A. V. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams dešimčiai mėnesių.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, A. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant jį be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

A. V. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (jam patikėto svetimo 3 760,71 Eur vertės turto iššvaistymo), 184 straipsnio 2 dalį (jam patikėto didelės 10 078,67 Eur vertės svetimo turto iššvaistymo), 184 straipsnio 2 dalį (jam patikėto didelės 12 181,64 Eur vertės svetimo turto iššvaistymo) išteisintas, kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

G. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl padėjimo apgaule įgyti svetimą, didelės 9 654,25 Eur vertės turtą trečiojo asmens naudai) laisvės atėmimo bausme vieneriems metams trims mėnesiams;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės 15 434,44 Eur vertės svetimo turto įgijimo apgaule trečiojo asmens naudai) laisvės atėmimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnę bausmę, ir G. B. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams dešimčiai mėnesių.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, G. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant jį be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

G. B. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl dviejų šiame straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų, t. y. jo žinioje buvusio didelės 10 078,67 Eur vertės svetimo turto ir jo žinioje buvusio didelės 12 181,64 Eur vertės svetimo turto pasisavinimo) išteisintas, kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš A. V. ir G. B. solidariai priteista UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ 15 446,96 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Iš A. V. priteista UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ 12 271,01 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Iš A. V. priteista AB SEB bankas 17 539,80 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Iš A. V. priteista AB DNB bankas 4554,82 Eur turtinės žalos atlyginimo bei 700,88 Eur atstovavimo išlaidų.

UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ civilinis ieškinys dalyje dėl 15 926,78 Eur turtinės žalos atlyginimo, nenustačius, kad A. V. ir G. B. veiksmuose yra nusikaltimo sudėtis, paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, civilinio ieškovo atstovės advokatės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų gynėjų advokatų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. V. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir G. B. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, veikdami kartu, A. V. apgaule trečiojo asmens naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, G. B. padėjo apgaule trečiojo asmens naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą.

A. V., būdamas UAB „Gilnija“, įregistruotos 1995 m. balandžio 14 d., (duomenys neskelbtini), direktorius, ir G. B., būdamas minėtos akcinės bendrovės akcininkas, žinodami, kad šakiniai krautuvai „Nissan FD01A15Q“ kėbulo Nr. FD01E700444 – 16 667,09 Lt likutinės vertės ir kėbulo Nr. FD01E700624 – 16 667,09 Lt likutinės vertės pagal 2005 m. rugsėjo 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 000010 jau yra parduoti Rusijos įmonei OOO „AKC“, registruotai Rusijoje, Kaliningrade, ir priklausančiai G. B., veikdami kartu, UAB „G“ akcininkui G. B. žinant apie planuojamą sudaryti šakinių krautuvų pirkimo–pardavimo sutartį ir nepranešus UAB „Hansa lizingas“ (šiuo metu „Swedbank lizingas“) apie tai, kad UAB „G“ minėtais šakiniais krautuvais jau nebeturi teisės disponuoti, taip pašalinus kliūtis, t. y. nutylėjus esminius duomenis, kuriuos žinodamas pirkėjas nebūtų sudaręs pirkimo–pardavimo sutarties dėl jos negalimumo ir taip sudarius sąlygas A. V. sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, 2005 m. spalio 5 d. A. V., veikdamas vieninga tyčia, žinodamas ir nepranešdamas UAB „Hansa lizingas“, kad pirkimo–pardavimo sutarties objektas (krautuvai Nr. FD01E700444 ir Nr. FD01E700624) UAB „G“ nepriklauso ir ši jais disponuoti neturi teisės, sudarė su UAB „Hansa lizingas“ pirkimo–pardavimo sutartį Nr. LT023656-7/PPS, pagal kurią UAB „Hansa lizingas“ iš UAB „G“ tariamai įsigijo šakinius krautuvus „Nissan FD01A15Q“ kėbulo Nr. FD01E700444 ir Nr. FD01E700624 už 33 334,18 Lt ir 2005 m. spalio 5 d. priėmimo–perdavimo aktu perdavė UAB „G“ žinion, taip A. V., nutylėdamas esminius duomenis, kuriuos žinodamas pirkėjas nebūtų sudaręs pirkimo–pardavimo sutarties dėl jos negalimumo, apgaule įgijo UAB „G“ naudai svetimą, t. y. UAB „Hansa lizingas“ priklausantį didelės 33 334,18 Lt (9654,25 Eur) vertės turtą, o G. B. padėjo apgaule UAB „G“ naudai įgyti minėtą didelės vertės svetimą turtą.

A. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad apgaule trečiojo asmens naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: būdamas UAB „G“, įregistruotos 1995 m. balandžio 14 d., (duomenys neskelbtini), direktorius, žinodamas, kad šakiniai krautuvai „Toyota“ (kėbulo Nr. 02-7FG10-18059, kėbulo Nr. 02-FG15-20896, kėbulo Nr. 02-7FGL15-15450, kėbulo Nr. 7FGL20-13505, kėbulo Nr. 02-7FD25-29358 – 60 049,98 Lt bendros likutinės vertės) pagal 2006 m. birželio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 000027 yra parduoti Rusijos įmonei OOO „AKC“, registruotai Rusijoje, Kaliningrade, ir priklausančiai G. B., 2006 m. liepos 3 d. veikdamas vieninga tyčia, žinodamas ir nepranešdamas UAB „Hansa lizingas“, kad pirkimo–pardavimo sutarties objektas („Toyota“ krautuvai kėbulo Nr. 02-7FG10-18059, kėbulo Nr. 02-FG15-20896, kėbulo Nr. 02-7FGL15-15450, kėbulo Nr. 7FGL20-13505, kėbulo Nr. 02-7FD25-29358) UAB „G“ nepriklauso ir ši jais disponuoti neturi teisės, sudarė su UAB „Hansa lizingas“ pirkimo–pardavimo sutartį Nr. LT035523/PPS, pagal kurią UAB „Hansa lizingas“ iš UAB „G“ tariamai įsigijo šakinius krautuvus „Toyota“ (kėbulo Nr. 02-7FG10-18059, kėbulo Nr. 02-FG15-20896, kėbulo Nr. 02-7FGL15-15450, kėbulo Nr. 7FGL20-13505, kėbulo Nr. 02-7FD25-29358) už 60 049,98 Lt ir 2006 m. liepos 3 d. priėmimo–perdavimo aktu perdavė UAB „G“ žinion; taip, nutylėdamas esminius duomenis, kuriuos žinodamas pirkėjas nebūtų sudaręs pirkimo–pardavimo sutarties dėl jos negalimumo, apgaule įgijo UAB „G“ naudai svetimą, t. y. UAB „Hansa lizingas“ priklausantį didelės 60 049,98 Lt (17 391,68 Eur) vertės turtą.

Be to, A. V. ir G. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami kartu, apgaule trečiojo asmens naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą:

A. V., būdamas UAB „G“, įregistruotos 1995 m. balandžio 14 d., (duomenys neskelbtini), direktorius, ir G. B., būdamas šios bendrovės akcininkas, bendrininkaudami, žinodami, kad šakiniai krautuvai „Toyota“ (serijos Nr. 7FGL15-16365, 02-FG15-13675, 7FGL15-25257, 7FD20-40343, 7FD20-40414 – 53 292,02 Lt bendros likutinės vertės) pagal 2006 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą GIL Nr. 000023 yra parduoti Rusijos įmonei OOO „AKC“, registruotai Rusijoje, Kaliningrade, ir priklausančiai G. B., 2006 m. kovo 31 d., veikdami kartu, UAB „G“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu Nr. 8 priėmė sprendimą penkis šakinius krautuvus „Toyota“ (serijos Nr. 7FGL15-16365, 02-FG15-13675, 7FGL15-25257, 7FD20-40343, 7FD20-40414) parduoti UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, nors tokio sprendimo priėmimas buvo negalimas, nes visi šie krautuvai UAB „G“ nuosavybės teise jau nebepriklausė; G. B., savo parašu patvirtindamas neatitinkantį tikrovės minėtą sprendimą ir žinodamas bei nepranešdamas UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, kad sutarties objektas šakiniai krautuvai „Toyota“ (serijos Nr. 7FGL15-16365, 02-FG15-13675, 7FGL15-25257, 7FD20-40343, 7FD20-40414) UAB „G“ nepriklauso ir ši jais disponuoti neturi teisės, ir A. V. 2006 m. balandžio 5 d., veikdamas vieninga tyčia, žinodamas ir nepranešdamas UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, kad pirkimo–pardavimo sutarties objektas („Toyota“ krautuvai serijos Nr. 7FGL15-16365, 02-FG15-13675, 7FGL15-25257, 7FD20-40343, 7FD20-40414) UAB „G“ nepriklauso ir ši jais disponuoti neturi teisės, sudarė su UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-2006/04-03, pagal kurią UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ iš UAB „G“ tariamai įsigijo šakinius krautuvus „Toyota“ (serijos Nr. 7FGL15-16365, 02-FG15-13675, 7FGL15-25257, 7FD20-40343, 7FD20-40414) už 53 292,02 Lt ir 2006 m. balandžio 5 d. įrengimų perdavimo–priėmimo aktu perdavė UAB „G“ žinion, taip, A. V. ir G. B., bendrininkaudami, nutylėdami esminius duomenis, kuriuos žinodamas pirkėjas nebūtų sudaręs pirkimo–pardavimo sutarties dėl jos negalimumo, apgaule įgijo UAB „G“ naudai svetimą, AB „Parex faktoringas ir lizingas“ priklausantį, didelės 53 292,02 Lt (15 434,44 Eur) vertės turtą.

Be to, A. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad apgaule trečiojo asmens naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: būdamas UAB „G“, įregistruotos 1995 m. balandžio 14 d., (duomenys neskelbtini), direktorius, žinodamas, kad šakiniai krautuvai „Toyota“ (serijos Nr. 02-7FD25-42623, 02-FD25-41265 – 42 369,34 Lt bendros likutinės vertės) pagal 2006 m. rugsėjo 4 d. PVM sąskaitą faktūrą GIL Nr. 000031 yra parduoti Rusijos įmonei OOO „AKC“, registruotai Rusijoje, Kaliningrade, ir priklausančiai G. B., 2006 m. rugsėjo 7 d. veikdamas vieninga tyčia, žinodamas ir nepranešdamas UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, kad pirkimo–pardavimo sutarties objektas („Toyota“ krautuvai serijos Nr. 02-7FD25-42623, 02-FD25-41265) UAB „G“ nepriklauso ir ši jais disponuoti neturi teisės, sudarė su UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-2006/09-13, pagal kurią UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ iš UAB „G“ tariamai įsigijo šakinius krautuvus „Toyota“ (serijos Nr. 02-7FD25-42623, 02-FD25-41265) už 42 369,34 Lt ir 2006 m. rugsėjo 7 d. įrengimų perdavimo–priėmimo aktu perdavė UAB „G“ žinion, taip, nutylėdamas esminius duomenis, kuriuos pirkėjas žinodamas nebūtų sudaręs pirkimo–pardavimo sutarties dėl jos negalimumo, apgaule įgijo UAB „G“ naudai svetimą, t. y. UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ priklausantį didelės 42 369,34 Lt (12 271,01 Eur) vertės turtą.

Be to, A. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad apgaule trečiojo asmens naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: būdamas UAB „G“, įregistruotos 1995 m. balandžio 14 d., (duomenys neskelbtini), direktorius, žinodamas, kad šakinis krautuvas „Linde F40D-04“ (gamyklinis Nr. H2X352N00825) 60 561,43 Lt likutinės vertės pagal 2007 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą GIL Nr. 000078 yra parduotas JAV įmonei „Arafur LLC“, 2008 m. gegužės 13 d. veikdamas vieninga tyčia, žinodamas ir nepranešdamas UAB „SEB lizingas“, kad pirkimo–pardavimo sutarties objektas (krautuvas „Linde F40 D-04“, gamyklinis Nr. H2X352N00825) UAB „G“ nepriklauso ir ši juo disponuoti neturi teisės, sudarė su UAB „SEB lizingas“ pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PP 2008-050073, pagal kurią UAB „SEB lizingas“ iš UAB „G“ tariamai įsigijo šakinį krautuvą „Linde F40 D-04“ (gamyklinis Nr. H2X352N00825) už 60 561,43 Lt ir 2008 m. gegužės 13 d. priėmimo–perdavimo aktu perdavė UAB „G“ žinion, taip, nutylėdamas esminius duomenis, kuriuos žinodamas pirkėjas nebūtų sudaręs pirkimo–pardavimo sutarties dėl jos negalimumo, apgaule įgijo UAB „G“ naudai svetimą, t. y. UAB „SEB lizingas“ priklausantį didelės vertės 60 561,43 Lt (17 539,80 Eur) turtą.

Be to, A. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad apgaule trečiojo asmens naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: būdamas UAB „G“, įregistruotos 1995 m. balandžio 14 d., (duomenys neskelbtini), direktorius, žinodamas, kad šakiniai dyzeliniai krautuvai „Toyota 02-7FD14“ (serijos Nr. 19054, 19060, 19965) pagal 2005 m. gruodžio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą GIL Nr. 000020 yra parduoti Rusijos įmonei OOO „AKC“, registruotai Rusijoje, Kaliningrade, ir priklausančiai G. B. ir šakiniai dyzeliniai krautuvai „Toyota 02-7FD14“ (serijos Nr. 19051, 19201) yra jo paties nenustatytomis aplinkybėmis perleisti nenustatytiems asmenims, t. y. UAB „G“ krautuvais (bendra likutinė vertė 36 522,16 Lt) nebedisponuoja, 2005 m. gruodžio 29 d. veikdamas vieninga tyčia, žinodamas ir nepranešdamas UAB „NORD/LB lizingas“, kad pirkimo–pardavimo sutarties objektu (krautuvais „Toyota 02-7FD14“, serijos Nr. 19051, 19054, 19060, 19201, 19965) UAB „G“ nebedisponuoja, sudarė su UAB „NORD/LB lizingas“ pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2005/12-T231-P1, pagal kurią UAB „NORD/LB lizingas“ iš UAB „G“ tariamai įsigijo šakinius dyzelinius krautuvus „Toyota 02- 7FD14“ (serijos Nr. 19051, 19054, 19060, 19201, 19965) už 36 522,16 Lt ir perdavė UAB „G“ žinion, taip, nutylėdamas esminius duomenis, kuriuos žinodamas pirkėjas nebūtų sudaręs pirkimo–pardavimo sutarties dėl jos negalimumo, apgaule įgijo UAB „G“ naudai svetimą, t. y. UAB „NORD/LB lizingas“ priklausantį didelės vertės 36 522,16 Lt (10 577,55 Eur) turtą.

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo G. B. gynėjo advokato L. Judicko, nuteistojo A. V. gynėjos advokatės V. Neverauskaitės ir civilinio ieškovo AB DNB bankas atstovės advokatės K. Balevičienės apeliacinius skundus, nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus tenkino, o civilinio ieškovo atstovės advokatės skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino – G. B. ir A. V. išteisino, kaip nepadariusius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas visuose epizoduose, dėl kurių buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, konstatavo, kad veikos kvalifikavimui pagal BK 182 straipsnio 2 dalį svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir iš anksto susiformavusią kaltininko tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju bylos duomenys neleidžia daryti neginčijamos išvados apie išankstinės ir kryptingos nuteistųjų G. B. ir A. V. tiesioginės tyčios neatlygintinai įgyti kaltinime nurodytas svetimas lėšas buvimą dar iki lizingo sutarčių su bankais sudarymo ir sąmoningą siekį sudaryti situaciją, kad lizingo bendrovės negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistų teisių ar šis procesas būtų esmingai apsunkintas. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nesant patikimų G. B. ir A. V. kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, konstatavo, kad nors nagrinėjamu atveju G. B. ir A. V. veiksmai sudarant lizingo ir pirkimo–pardavimo sutartis su UAB „Hansa lizingas“ buvo apgaulingi, tačiau tarp šalių yra susiklostę civiliniai, o ne baudžiamieji teisiniai santykiai.

2. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras M. Valantiejaus prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

3. Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas santykius tarp G. B., A. V. ir lizingo bendrovių civiliniais, neteisingai kvalifikavo šiuos santykius, nes civilinis teisinis santykis yra civilinės teisės subjektų teisinis ryšys, dėl materialinių (turto) ar asmeninių (neatsiejamai susijusių su asmenybe) vertybių, atsirandantis civilinių teisės normų pagrindu, susaistantis juos tarpusavyje susijusiomis teisėmis ir pareigomis, kurių įgyvendinimas užtikrinamas teisės normų nustatytomis valstybės prievartos priemonėmis.

4. Skunde pažymima, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nuosavybės teisės į šakinius krautuvus perleidimas buvo civiliniai teisiniai santykiai, tačiau tai prieštarauja CK 4.48 straipsnio 1 daliai, kurioje yra nurodyta, kad perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Išteisintieji, nebūdami krautuvų savininkai, neturėjo teisės perleisti nuosavybės teisės į juos, dėl šios priežasties civilinio teisinio santykio sukūrimas tarp jų ir lizingo bendrovių buvo neįmanomas. Svetimo daikto, nepriklausančio asmeniui nuosavybės teise, negalima laikyti nuosavybės teisės perleidimo dalyku, o tokio asmens – civilinių teisinių santykių šalimi. Pasak prokuroro, kadangi nėra vieno iš būtinųjų civilinio teisinio santykio elementų – objekto (šiuo atveju nuosavybės teisės), nėra ir jokio teisinio pagrindo juos tokiais laikyti. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ir apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog aplinkybės dėl apeliantų nuosavybės teisės į šakinius krautuvus nebuvimo nusikalstamos veikos padarymo momentu yra neginčijamai įrodytos, todėl teismo padaryta išvada, kad tarp apeliantų ir lizingo bendrovių buvo civiliniai teisiniai santykiai, prieštarauja paties teismo išvadoms, nors neginčijamai konstatuojama, jog nebuvo civilinio teisinio santykio objekto, tačiau buvo civilinis teisinis santykis, nors tokia padėtis yra objektyviai neįmanoma.

5. Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad, remiantis kasacinio teismo praktika, šakinių krautuvų lizingo sutartys turėjo būti pripažintos niekinėmis pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, nes teisės normos, kurioms prieštarauja sandoris, yra imperatyvios (CK 4.48 straipsnio 1 dalis, 6.158 straipsnio 1 dalis), ginčo sandoris pažeidžia nurodytose normose įtvirtintus imperatyvus (nuosavybės teisę į krautuvus perleido ne jų savininkas ir nutylėjo aplinkybę, kad neturi nuosavybės teisės į juos, t. y. elgėsi nesąžiningai) ir šių pažeidimų padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (ne savininkas negalėjo būti lizingo sutarties šalimi – kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjItNjg3LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-422-687/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-422-687/2016">3K-3-422-687/2016</a>). Niekinis sandoris negalioja nuo sudarymo momento – ab initio (CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Kasatorius nurodo, kad lizingo sutartims esant niekinėmis jos nesukūrė jokių teisių ir pareigų, todėl negalima laikyti, jog tarp šalių buvo sukurti civiliniai teisiniai santykiai.

6. Kasatoriui kyla abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad išteisintųjų veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios. Kasatorius nurodo, kad kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235/2012, 2K-358/2011, 2K-312/2013, 2K-602-693/2015). Todėl, anot prokuroro, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad išteisintųjų veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios prieštarauja paties teismo išvadai, jog jie (G. B. ir A. V.), žinodami apie tai, pateikė apgaulingus duomenis lizingo bendrovei. Pasak kasatoriaus, tyčios baigtumą patvirtina ir kitos teismo išvados, o būtent, kad G. B. ir A. V. pasirašė akcininkų susirinkimo protokolus, žinodami apie jų turinį ir tikslą, kuriuo šie sprendimai yra priimami, o paskui pateikė juos lizingo bendrovėms, žinodami, jog juridinio asmens akcininkų sprendimuose nurodyti krautuvai lizingo sutartį siekiančiam sudaryti juridiniam asmeniui nebepriklauso. Todėl, kasatorius mano, kad, esant tokioms neginčytinai nustatytoms sistemingų valinių veiksmų atlikimo aplinkybėms, daryti išvadą, jog asmenys nesiekė taip veikti, nebuvo teisinio pagrindo.

7. Skunde nurodoma, kad vienas iš pagrindinių apeliacinės instancijos teismo motyvų, kuriuo yra grindžiamas tiesioginės tyčios nebuvimas G. B. ir A. V. veiksmuose, yra tas, jog po sutarties sudarymo nebuvo siekiama neatsiskaityti ir įmokos buvo mokamos. Kasatorius teigia, kad toks vertinimas peržengia sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, baigtumo momentą ir šie veiksmai neturi ir negali turėti jokios įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nes sukčiavimas įgyjant svetimą turtą laikomas baigtu, kai turto savininkas ar valdytojas arba asmuo, kurio žinioje yra turtas, perleidžia jį kaltininkui ar kitam asmeniui, o šis įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-66/2014, 2K-364- 648/2016 ir kt.). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apgaulingas buvo ne lizingo sutarčių sudarymo veiksmas, o melagingų duomenų pateikimas ir nebepriklausančių daiktų pardavimas, nulėmęs lizingo bendrovių žalą. Todėl, anot prokuroro, lizingo sutarčių vykdymas ar nevykdymas padarytų nusikalstamų veikų sudėčiai įtakos neturi. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad civilinio ieškinio nepareiškimas baudžiamojoje byloje ar nesikreipimas į teismą civiline tvarka nerodo nusikalstamos veikos nebuvimo, taip pat nereiškia žalos nepadarymo kaip ir įmokų pagal niekines lizingo sutartis mokėjimas po jų sudarymo, nes žalos požymio veikos baigtumo momentu šie veiksmai nepanaikina, o tik sumažina ją po fakto, todėl šiais aspektais grįsti nusikalstamos veikos nepadarymo nėra jokio pagrindo. Taip pat ir įmokų nebemokėjimas dėl pasaulinės ekonomikos krizės negali paneigti apeliantų tyčios buvimo ar nebuvimo, nes sprendimas ir (ar) galimybė atsiskaityti ir (ar) neatsiskaityti pagal niekines lizingo sutartis buvo priimamas nusikalstamai veikai jau pasibaigus. Šios aplinkybės nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje, sudėties požymiai, o remiantis BK 2 straipsnio 4 dalimi pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

8. Kasatorius pažymi, kad kaltininko tyčia paprastai susiformuoja iki apgaulės panaudojimo momento. Kaltininko susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-50/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-50/2013">2K-50/2013</a>, 2K-178/2014 ir kt.). Pasak kasatoriaus, būtent tokią aplinkybę ir patvirtina bylos medžiaga bei apeliacinės instancijos teismo neginčijamai įrodytomis pripažintos aplinkybės – akcininkų susirinkimo sprendimai parduoti žinomai bendrovei nebepriklausantį turtą buvo priimti iki lizingo sutarties sudarymo, t. y. esminių duomenų lizingo bendrovei nepranešimas – pasyviosios apgaulės panaudojimas.

9. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas tyčios nebuvimą apeliantų veiksmuose, neatribojo jų tikslų ir veiksmų laiko atžvilgiu. G. B. ir A. V., turėdami tikslą įgyti lizingo bendrovių lėšas, sudarė niekines sutartis pasinaudodami apgaule ir tik po to pradėjo mokėti įmokas. Tarp neteisėto lėšų įgijimo ir įmokų mokėjimo praėjo laiko tarpas ir šių veiksmų, kaip teigia prokuroras, negalima laikyti viena trunkamąja veika. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ir nukentėjusiųjų patirta žala nebuvo iš karto kompensuota. Pažymima, kad žalos priteisimas civiline tvarka nėra lygus žalos panaikinimui, todėl iki žala nėra atlyginama, nusikalstamos veikos požymis išlieka. Neteisėtai įgytas turtas laikui einant gali nuvertėti, tačiau tai nerodo, kad dėl to žala nukentėjusiajam nebuvo padaryta ar sumažėjo. Pasak prokuroro, visi veiksmai po nusikalstamos veikos, kurios sudėtis yra materiali, padarymo baigtumo momentas jos požymiams įtakos neturi.

10. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog nagrinėjamu atveju G. B. ir A. V. veiksmai, sudarant lizingo ir pirkimo–pardavimo sutartis su UAB,,Hansa lizingas“, buvo apgaulingi, tačiau tarp šalių yra susiklostę civiliniai, o ne baudžiamieji teisiniai santykiai, netinkamai aiškino pavojingumo, kaip nusikalstamos veikos, požymį (BK 11 straipsnio 1 dalis). Skunde pažymima, kad iš esmės yra pripažinta, jog išteisintieji iškraipė objektyvią tiesą, turėdami tikslą nulemti nukentėjusiojo klaidą, ir suvokė, kad sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją. Kasatorius nurodo, kad spręsdamas apie tyčios turinį ir kryptingumą teismas atsižvelgė tik į išteisintųjų veiksmus po nusikalstamos veikos padarymo, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į nustatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties elementus ir jų pobūdį. Byloje neginčytinai nustatyta, kad lizingo sutarčių ir pirkimo–pardavimo sutarties dalykas – šakiniai krautuvai, kurie sutarčių sudarymo dieną UAB „G“ nuosavybės teise nepriklausė. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad G. B., žinodamas, jog UAB „G“ priklausantys krautuvai parduodami jo įkurtai Kaliningrado įmonei OOO „AKC“, žinojo ir apie A. V. ketinimą kreiptis į lizingo bendrovę dėl grįžtamojo lizingo suteikimo jau parduotiems dviem krautuvams, o šie duomenys patvirtinta, kad sudaromų lizingo sutarčių esmė jiems buvo žinoma ir kad jų sudarymo tikslas buvo trūkstamų apyvartinių lėšų UAB „G“ įgijimas. Taigi, nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog UAB „G“ buvo realiai veikianti įmonė, besivertusi ir prekyba naudota kėlimo technika (t. y. galbūt suponuojant išvadą, kad įmonė nebuvo iš anksto skirta kaip priedanga nusikalstamai veikai atlikti), tačiau neatsižvelgė į tai, kad, sudarant minėtus sandorius ir siekiant įgyti trūkstamų apyvartinių lėšų, lizingo bendrovei buvo sąmoningai pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys apie UAB „G“ nuosavybės teise valdomą turtą. Minėtų klaidinančių aplinkybių sukūrimas nebuvo nepasisekusių civilinių teisinių santykių ar verslo rizikos padarinys, kuris galėtų liudyti mažesnį veikos pavojingumą, o priešingai – buvo kryptingi veiksmai, rodantys didesnį padarytos veikos pavojingumą ir jos baudžiamąjį teisinį vertinimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas nusikalstamos veikos pavojingumo požymį (BK 11 straipsnio 1 dalis), ultima ratio principą ir tyčią (BK 15 straipsnis) turtinio pobūdžio nusikalstamose veikose (sukčiavime), netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

11. Prokuroras pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje itin svarbūs bendrieji teisės principai: 1) jog niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (nulius commodum capere de sua iniuria propria); 2) iš neteisės negali atsirasti teisė (lex injuria jus non oritur), nes pradiniai išteisintųjų veiksmai buvo neteisėti, tą pripažino ir teismas, o vėlesni jų veiksmai nepadaro jų naudos gavimo iš pirminių veiksmų teisėto. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo G. B. ir A. V. veiksmuose nenustatė tyčios ir netinkamai taikė BK 182 straipsnio nuostatas, nes nebuvo teisinio pagrindo G. B. ir A. V. bei nukentėjusiųjų santykius laikyti civiliniais teisiniais santykiais.

12. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra grindžiamas tarpusavyje prieštaraujančiomis išvadomis dėl esminių bylos aplinkybių (ypač kai subjektyviosios pusės nebuvimas yra argumentuojamas vien tik po veikos pasibaigimo atliekamais veiksmais), todėl laikyti, jog jis yra pagrįstas ir teisėtas, negalima, taip pat daroma prielaida, kad buvo pažeistos BPK 332 straipsnio 7 dalies nuostatos ir tai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį.

13. Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skunde nurodytų BPK pažeidimų ir kasacinio skundo nagrinėjimo ribų

14. Kasaciniame skunde nurodoma, kad išteisinamasis apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl kvalifikuoto sukčiavimo sudėties nebuvimo grindžiamas tarpusavyje prieštaraujančiomis išvadomis, nes dėl esminių bylos aplinkybių (tiesioginės kaltininkų tyčios nebuvimo) argumentuojamas ne visais byloje nustatytais faktais, o tik po veikos pasibaigimo atliktais veiksmais. Kasatoriaus manymu, tai iš esmės prieštarauja BPK 332 straipsnio 7 dalies nuostatoms.

14.1. Pagal BPK 332 straipsnio 7 dalies nuostatas, reglamentuojančias apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio reikalavimus, jeigu apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, kodėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, arba kokie kiti nuosprendžio klausimai netinkamai išspręsti.

14.2. Šiuo atveju, nagrinėjamoje bylos dalyje dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto G. B. ir A. V. kvalifikuoto sukčiavimo, pasibaigus apeliaciniam procesui, buvo priimta ne nutartis, o naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokio nuosprendžio turinį reglamentuoja ne BPK 332 straipsnio 7 dalies, o BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos. Kasatorius nepateikia jokių teisinių argumentų, kad šios BPK nuostatos būtų iš esmės pažeistos.

Taigi kasatoriaus nuorodos, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė priimto naujo nuosprendžio surašymą reglamentuojančias BPK normas, yra be teisinių argumentų, kuriuos privalomai numato BPK 368 straipsnio 2 dalis.

Kita vertus pažymėtina, jog kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad tai, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Kasacinės instancijos teismas žemesnių instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Dėl to tie kasacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojamos atskiros apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvados, prašoma atsižvelgiant į atskiras bylos aplinkybes daryti kitokias išvadas dėl išteisintųjų kaltumo, nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 182 straipsnio 2 dalies taikymu

15. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, naujame išteisinamajame nuosprendyje konstatavęs, jog išteisintųjų G. B. ir A. V. veiksmuose nenustatė tiesioginės tyčios užvaldyti lizingo bendrovių turto apgaunant šias bendroves, ir nustatęs tik civilinius teisinius santykius, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 182 straipsnio 2 dalis), netinkamai aiškino sukčiavimo pavojingumo požymį, prasilenkė su kasacinio teismo formuojama praktika tiek baudžiamosiose, tiek civilinėse bylose.

Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

16. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio sudarymo metu turėjimas tyčios nevykdyti prievolės yra baudžiamosios atsakomybės už BK 182 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką taikymo kriterijus. Tačiau vien turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-788/2017).

Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.). Be to, tokiais atvejais gana svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-507/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-507/2012">2K-507/2012</a>, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016 ir kt.).

17. Patikrinusi skirtingus sprendimus dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo priėmusių teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus skundo teiginiais dėl to, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl kvalifikuoto sukčiavimo sudėties nebuvimo paremtos neišsamiu reikšmingų bylos aplinkybių įvertinimu.

18. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas aplinkybes dėl G. B. ir A. V. išteisinimo, išsamiai aptarė kiekvieną 2014 m. birželio 16 d., t. y. po penkerių metų nuo tyrimo pradžios, prokuroro iniciatyva teisme pakeisto kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį epizodą. Dėl prokuroro pakeistame kaltinime išteisintiesiems inkriminuojamų aplinkybių šis teismas išdėstė teisinius argumentus, kurie atitinka teismų praktikoje suformuotas BK 182 straipsnyje numatytos sukčiavimo sudėties aiškinimo taisykles, kai panaudojama apgaulė juridinio asmens vardu sudarant civilinius sandorius su kitu juridiniu asmeniu, tačiau nutylint svarbias aplinkybes, o vėliau nustojant vykdyti susitarimų sąlygas.

19. Šioje byloje A. V. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir G. B. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinami ir pirmosios instancijos teismo nuteisti už tai, kad abu bendrininkaudami, atstovaudami juridiniam asmeniui UAB „G“, kuris vertėsi didmenine sandėliavimo įrangos prekyba, apgaule įgijo UAB „G“ naudai didelės vertės svetimą turtą, nes žinodami, kad krautuvai yra parduoti G. B. įmonei, ir kad UAB „G“ minėtais krautuvais jau neturi teisės disponuoti, nutylėdami esminius duomenis, kuriuos žinodami pirkėjai nebūtų sudarę pirkimo–pardavimo ir lizingo sutarčių, jas sudarė su lizingo bendrovėmis, didelės vertės krautuvus šioms bendrovėms pardavė.

20. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai aptaręs pirkimo–pardavimo ir tuo pačiu metu sudarytų finansinių lizingo sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybes, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad veikos kvalifikavimui pagal BK 182 straipsnio 2 dalį svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir iš anksto susiformavusią kaltininkų tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, kurios nagrinėjamoje byloje nenustatyta. UAB „G“ buvo realiai veikianti didmenine sandėliavimo įrangos prekyba besiverčianti įmonė, kuriai buvo reikalingas apyvartinis kapitalas, lėšos veiklos plėtrai, ir dėl to ji civiliniais sandoriais kilnojamus daiktus – turimus krautuvus – pardavė lizingo bendrovėms su sąlyga, kad krautuvai lizingo sutarčių pagrindu bus toliau valdomi ir naudojami UAB „G“ nuožiūra, už tai mokant sutartus kilnojamų daiktų išpirkimo mokesčius. Bylos medžiaga patvirtina, kad sudarius lizingo sutartis su lizingo davėjais buvo siekiama atsiskaityti, mokėjimai vykdavo laiku, jie nutrūko dėl pasaulinės finansinės krizės, dėl kurios sustojo G. B. įmonių Kaliningrade atsiskaitymai su UAB „G“. Teismas nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad UAB „G“ būtų iškelta bankroto byla ir taip būtų apsunkintas ar taptų neįmanomas tolesnis lėšų išieškojimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad lizingo bendrovės, kurioms taikomi aukštesni rūpestingumo sudarant sandorius reikalavimai, atstovai taip pat elgėsi neatsakingai. Sudarydami didelės vertės šakinių krautuvų pirkimo–pardavimo bei lizingo sutartis jie neįsitikino faktiniu įgyjamo turto buvimu, jo technine būkle, nereikalavo įregistruoti šakinių krautuvų nuosavybės teisių lizingo bendrovių vardu, nesiėmė kitų atsargumo priemonių. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytų sprendimų civilinės teisenos bylose matyti, kad dalis lizingo bendrovių skolas ir palūkanas dėl neįvykdytų lizingo sutarčių prisiteisia civilinio proceso tvarka.

21. Bylos duomenimis nepaneigti A. V. ir G. B. teiginiai, kad, sudarant sutartis su lizingo bendrovėmis bei pateikiant joms tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „G“ dispozicijoje esančius šakinius krautuvus, buvo siekiama ne neatlygintinai užvaldyti lizingo bendrovių turtą, o tik laikinai pasinaudoti lizingo lėšomis kaip paskola UAB „G“.

22. Pagal teismų praktiką, jeigu paskolos (kredito) gavėjas bankui ar kitai kredito įstaigai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba nutylėjo faktus, lėmusius paskolos (kredito) išdavimą, nors privalėjo apie juos pranešti, ir imdamas paskolą (kreditą) jau turėjo tikslą jos negrąžinti, jo veika kvalifikuotina kaip sukčiavimas. Tačiau jeigu kaltininkas apgaule gauna paskolą (kreditą) nesant tyčios jos neatlygintinai įgyti, o turint tikslą panaudoti pagal paskirtį, jo veika nesudaro sukčiavimo sudėties ir kvalifikuojama kaip kreditinis sukčiavimas pagal BK 207 straipsnį. Pažymėtina, kad A. V. ir G. B. tokie kaltinimai nebuvo pateikti.

23. Kasaciniame skunde įrodinėjant išteisintųjų tyčią ir neigiant civilinių teisinių santykių buvimą (beje, pripažintą net pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje), remiamasi įvairiais kasacinės jurisprudencijos pavyzdžiais, tačiau nagrinėjamai bylai faktų ir aktualaus teisės aiškinimo aspektu artimiausios yra situacijos, susiklosčiusios baudžiamosiose bylose, kuriose priimtos kasacinės nutartys Nr. 2K-454/2012, 2K-535/2011, 2K-161-696/2017, 2K-451/2014. Kasacinio teismo nutartyse nuosekliai aiškinama, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės nustatymo ir turto užvaldymo ar turtinės prievolės išvengimo fakto. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, pasireiškianti tyčios forma. Kaltininkas suvokia, kad turtas įgyjamas neteisėtai, panaudojant apgaulę, ir turto savininkas dėl to patirs turtinės žalos, numato tokius padarinius ir jų nori. Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento.

24. Taigi, nagrinėjamai bylai aktualiame kontekste, civilinių sutarčių sudarymo momentu asmenų tyčia turėjo būti nukreipta į gautų už keltuvus pinigų užvaldymą, įmokų pagal lizingo sutartis mokėjimo vengimą ir žalos turto savininkui padarymą. Šiuo atveju buvo svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą sudarant pirkimo–pardavimo sutartis, bet ir kaltininkų apgaulės subjektyvų suvokimą. Kad jie neteisėtai užvaldo didelės vertės turtą ir padaro turtinę žalą lizingo bendrovėms. Kodėl toks suvokimas šiuo atveju nebuvo nustatytas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje paaiškinta.

25. Kasatorius nurodo atskiras kasacinio teismo nutartis, priimtas įvairiose civilinėse bylose, ir formuluoja argumentus, kad šiuo atveju tarp sutartis sudariusių šalių nebuvo sukurti civiliniai teisiniai santykiai, tačiau tai nepaneigia CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų svarbių sutarčių aiškinimo principų, kad kiekviena tarp šalių sudaryta sutartis turi būti aiškinama sąžiningai ir kad reikia aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Sudarytų civilinių sutarčių aiškinimo principai lemia būtinybę atsižvelgti pirmiausia į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes (CK 1.193 straipsnio 2 dalis), taip pat analizuoti šalių elgesį tiek derantis dėl sutarties sudarymo, tiek po jos sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su abiejų šalių teisėmis ir pareigomis, tuo pačiu dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, t. y. vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (pvz., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yODgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-288/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-288/2009">3K-7-288/2009</a>, 3K-7-409/2010 ir kt.). Taigi šiuo atveju išteisintųjų kaltumas negali būti vertinamas vien tik vertinant UAB „G“ vardu sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių neteisėtumo faktus, atsiribojant nuo kitų įvykių, realiai vykusių, lizingo sutartimis sukurtų teisinių santykių.

26. Darytina bendra išvada, kad, atsižvelgiant į paduoto kasacinio skundo nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribas, kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo naujo išteisinamojo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių šį sprendimą reikėtų naikinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Marijaus Valantiejaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Vytautas Masiokas

Tomas Šeškauskas