Baudžiamoji byla Nr. 2K-467/2013
Teisminio proceso Nr. 1-18-1-01251-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.5.1.1;
2.1.7.4;
2.4.2.1;
2.4.7 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. G. (P. G.) gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo P. G. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės apribojimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį šešiems mėnesiams. P. G. įpareigotas per vieną mėnesį, šį teminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, atlyginti nukentėjusiajai R. D. nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nutartis, kuria nuteistojo P. G. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
P. G. nuteistas už tai, kad 2010 m. birželio 28 d., apie 18.30 val., Vilniuje, namo Architektų g. 27 kieme, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios R. D. sveikatą. P. G. tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė nukentėjusiajai R. D. kelis smūgius į galvą, taip padarydamas jai poodines kraujosruvas dešiniame skruoste–smilkinyje, ant rankų bei kairėje šlaunyje, odos nubrozdinimus dešiniame dilbyje, galvos smegenų sukrėtimą.
Kasaciniu skundu nuteistojo P. G. gynėjas advokatas R. Jurka prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami jo ginamojo baudžiamąją bylą, byloje esančius duomenis vertino nesilaikydami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes nevertino jų viseto, nenurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus – atmeta, taip pat netinkamai aiškino ir taikė BK 28 straipsnio nuostatas. Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino jo ginamojo bylos tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniame skunde, ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pasak kasatoriaus, apeliaciniu skundu jo ginamasis prašė ištirti byloje esančią kontraversišką specialisto išvadą, atkreipti dėmesį ir įvertinti tai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, ištirti prieštaravimus tarp R. D. ir D. D. parodymų, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir neišaiškino specialisto išvadose nurodytų sužalojimų kilmės, nevertino pirmosios instancijos teismo veiksmų, bylojančių apie jo šališkumą, o dėl R. D. ir D. D. parodymuose esančių tarpusavio prieštaravimų pasisakė tik deklaratyviai.
Kasatoriaus nuomone, negalima sutikti su teismų pateiktu specialisto išvados Nr. G2110/10 (01) vertinimu, nes šios teismų išvados yra prieštaringos ir neatitinka byloje esančių duomenų. Kasatorius pažymi, kad, nors ekspertas R. R. apeliacinės instancijos teisme ir patvirtino savo pateiktas išvadas, jo teiginius paneigia teisme apklaustos gydytojos, kurios anksčiau, t. y. po 2010 m. gegužės 27 d., o ne 2010 m. birželio 28 d. sužalojimų, R. D. diagnozavo galvos smegenų sukrėtimą. Kasatorius, išdėstęs liudytojų N. A., A. D., A. D., J. S. parodymus, teigia, kad specialisto išvada ir gydytojų parodymai yra nevienareikšmiški ir liudija apie tai, kad sužalojimai, kuriuos konstatavo ekspertas R. Raudys, yra prieš mėnesį patirtų sužalojimų pasekmė. Be to, pasak kasatoriaus, iš apeliacinės instancijos teismo paskirtos teismo medicinos ekspertizės akto matyti, kad R. D. nustatyti sužalojimai padaryti ne mažiau kaip septyniais trauminiais poveikiais, tačiau teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, neanalizavo šio ekspertizės akto visumos, todėl liko neaišku, kaip ir kuo remiantis buvo nustatyti tie septyni trauminiai poveikiai. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės, kaip ir pirmosios, instancijos teismas, jo ginamąjį nuteisė už visus R. D. nustatytus sužalojimus nesiaiškindamas, kokiomis aplinkybėmis atsirado visi (išskyrus smegenų sukrėtimą) šie sužalojimai. Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams ignoravus ir netyrus R. D. nustatytų sužalojimų kilmės bei aplinkybių, šioje byloje turinčių esminę reikšmę ir kurias įmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, tai turėtų būti pripažinta esminiu įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 straipsnis) pažeidimu.
Kasatoriaus teigimu, nors jo ginamojo apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nereagavo į gynėjo prašymą susipažinti su iš VšĮ Lazdynų poliklinika išreikalauta R. D. medicinine kortele, o vėliau, po specialisto apklausos, leido tik gynėjui susipažinti su kortelėje esančios informacijos dalimi, taip pat buvo pastebėta, kad taip duomenų tyrime neleidžiant dalyvauti proceso dalyviams buvo pažeistos BPK normos, o teismui neleidus „[...] pilnai susipažinti su medicininės kortelės istorija iki specialisto apklausos [...]“ buvo suvaržytos kaltinamojo ir gynėjo teisės tinkamai suformuluoti klausimus specialistui ir taip parodytas teismo šališkumas, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų nepasisakė.
Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neatsižvelgė į liudytojų S. S. ir A. N. (N.), 2010 m. birželio 28 d. du kartus važiavusių į Architektų gatvę dėl kilusio konflikto tarp P. G. ir R. D., parodymus apie tai, kad vizualiai matomų sužalojimų jie nepastebėjo, todėl kyla klausimas, kaip šie sužalojimai atsirado ekspertui juos nustatinėjant. Taip pat kasatorius pažymi, kad specialistas išvadoje mini ir kairės kojos sužalojimus, nors apie juos nekalba nei R. D., nei D. D.. Pasak kasatoriaus, teismas nesiaiškino šių prieštaravimų ir tai verčia manyti teismą buvus šališką.
Kasatorius skunde nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, tik deklaratyviai pateikdamas neva R. D. ir D. D. parodymų liečiamumą, kaip nepagrįstus įvertino jo ginamojo skundo argumentus dėl R. D. ir D. D. parodymų prieštaringumo. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas R. D. ir D. D. parodymų tarpusavio prieštaravimų dėl konflikto pradžios, smūgių skaičiaus, eigos, padarytų sužalojimų kiekio, masto neįžvelgė tik todėl, kad neanalizavo šių parodymų tarpusavio ryšio.
Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje pateikė vienintelį motyvą dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo, t. y. tai, jog P. G. pirmas užsipuolė nukentėjusiąją. Kasatorius, nesutikdamas su šiuo apeliacinės instancijos teismo argumentu, tvirtina, kad D. D. teismo posėdžio metu parodė, jog apimta pykčio R. D. pirma trenkė P. G. ir tik po to sekė atsakomasis šio veiksmas. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jo ginamasis buvo vienas prieš du asmenis. D. D. prie P. G. priėjo netikėtai, šiam ramiu žingsniu einant link savo garažo, o po kiek laiko pribėgo ir R. D., kuri iškart ėmėsi veiksmų prieš jį, todėl P. G., besigindamas, saugodamas savo sveikatą, R. D. trenkė atgal. Pasak kasatoriaus, jo ginamojo išgąstį patvirtina ir tai, kad tik po intensyvių D. D. smūgių jis išsitraukė peilį. Taigi, kasatoriaus nuomone, iš aplinkybių visumos matyti, kad kėsinimasis prieš jo ginamąjį buvo pavojingas, realus ir akivaizdus.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo P. G. gynėjo advokato R. Jurkos kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kurie nuosprendyje yra išdėstyti ir įvertinti. Pasak prokurorės, teismai įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir nepadarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Prokurorės teigimu, byloje įrodymais pagrįstai pripažinti duomenys, kurie buvo gauti teisėtais būdais ir patvirtino arba paneigė bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, taip pat kuriuos buvo galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme nurodytais veiksmais. Prokurorės tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Taigi, prokurorės nuomone, teismai savo sprendimus grindė įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3, 4 dalyse jiems keliamus leistinumo ir liečiamumo reikalavimus. Kartu prokurorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs nuosprendyje įrodymus, nurodė, kad neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios ir D. D. parodymais, ir taip įvykdė BPK 305 straipsnio 1 dalyje apkaltinamajam nuosprendžiui keliamus reikalavimus.
Prokurorė teigia, kad tai, jog P. G. nesunkiai sutrikdė R. D. sveikatą, patvirtino pati nukentėjusioji ir jos sūnus D. D., kurių parodymai apie įvykio aplinkybes, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, iš esmės sutapo viso bylos proceso metu. Pasak prokurorės, R. D. padarytų kūno sužalojimų pobūdį, sveikatos sutrikdymo mastą patvirtino specialisto išvada Nr. G. 2010/10 (01), teisme apklausto eksperto R. Raudžio parodymai, kad ankstesni R. D. sužalojimai nesusiję su jai vėliau konstatuotu galvos smegenų sukrėtimu ir nėra susiję priežastiniu ryšiu su specialisto išvadoje Nr. G. 2010/10 (01) konstatuotais sužalojimais.
Prokurorė, nesutikdama su kasatoriaus argumentais dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo nagrinėjant jo ginamojo bylą apeliacine tvarka, nurodo, kad tai, jog apeliacinės instancijos teismas neišaiškino specialisto išvadoje išvardytų sužalojimų kilmės, negali būti vertinama kaip apeliacinio skundo neišnagrinėjimas, nes apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neprivalo pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Kartu prokurorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymu, „[...] tuo pačiu atsakė ir į apeliacinio skundo argumentus dėl teismo šališkumo“.
Prokurorė atsiliepime taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nuteistojo P. G. veikos vertinti kaip padarytos esant būtinosios ginties situacijai, nes pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nebuvo pavojingo kėsinimosi: nuteistasis pirmas pradėjo konfliktą įžeidinėdamas R. D., jam negrėsė pavojingas kėsinimasis, D. D. tik gindamas motiną nuo nuteistojo fizinio smurto sudavė jam smūgį, R. D. veiksmai taip pat nesudarė situacijos, kuriai esant P. G. būtų reikėję gintis.
Nukentėjusioji R. D. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo P. G. (turėtų būti – gynėjo advokato R. Jurkos) kasacinį skundą atmesti.
Nukentėjusioji R. D. atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai vertino byloje esančias specialistų išvadas ir, siekdami, kad ekspertas atsakytų būtent į nuteistojo klausimus, kvietė jį į teismo posėdžius ir apklausė. Pasak nukentėjusiosios, teismai nuteistojo P. G. parodymus tikrino analizuodami jų atitiktį bylos medžiagai. Kartu nukentėjusioji pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo prašymu pakartotinai skyrė teismo medicinos ekspertizę, leisdamas nuteistajam suformuluoti klausimus ekspertui. Nukentėjusiosios nuomone, nuteistajam nebuvo suvaržyta teisė analizuoti išvadas, dalyvauti apklausiant specialistus, susipažinti su bylos medžiaga ir ekspertų išvadomis. Nukentėjusioji taip pat teigia, kad nuteistojo ir jo gynėjo iškelta versija, jog jos sveikatos būklei ir sužalojimams konflikto metu įtakos turėjo prieš keletą metų jai (nukentėjusiajai) atlikta chirurginė intervencija – kraujagyslių klipsavimas – yra paneigta byloje esančiomis medikų išvadomis. Be to, pasak nukentėjusiosios, būtina įvertinti ir tai, kad galvos smegenų sukrėtimas diagnozuojamas pagal objektyvius požymius, kurių negalima simuliuoti ar imituoti.
Nukentėjusioji, nesutikdama su kasacinio skundo argumentais dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus ir motyvuotai paaiškino, kodėl juos atmeta. Pasak nukentėjusiosios, nuteistojo argumentai tiek dėl nusikalstamos veikos padarymo, tiek dėl kitų jo ginčijamų teismo nustatytų esminių aplinkybių atmesti remiantis ištirtais ir apeliacinės instancijos teismo dar kartą išanalizuotais įrodymais, kurių įvertinimą pripažinti neatitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nėra pagrindo.
Nukentėjusioji atsiliepime taip pat nurodo, kad teismai pagrįstai leido susipažinti tik nuteistojo advokatui su dalimi jos ambulatorinės kortelės duomenų, nes duomenys apie asmens sveikatą nėra visiems ir viešai prieinami – šių duomenų atskleidimą saugo Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas.
Nuteistojo P. G. gynėjo advokato R. Jurkos kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
Šioje baudžiamojoje byloje kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, netinkamo BK 28 straipsnio taikymo, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimų, padarytų nagrinėjant P. G. baudžiamąją bylą. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius skunde teigia, kad, pvz., negalima sutikti su teismų pateiktu specialisto išvados Nr. G2110/10 (01) vertinimu, nes šios teismų išvados yra prieštaringos ir neatitinka byloje esančių duomenų; nors ekspertas R. Raudys apeliacinės instancijos teisme ir patvirtino savo pateiktas išvadas, jo teiginius paneigia teisme apklaustos gydytojos, kurios anksčiau, t. y. po 2010 m. gegužės 27 d., o ne 2010 m. birželio 28 d. sužalojimų, R. D. diagnozavo galvos smegenų sukrėtimą; specialisto išvada ir gydytojų parodymai yra nevienareikšmiai ir liudija apie tai, kad sužalojimai, kuriuos konstatavo ekspertas R. Raudys, yra prieš mėnesį patirtų sužalojimų pasekmė; teismas neatsižvelgė į liudytojų S. S. ir A. N., 2010 m. birželio 28 d. du kartus iškviestų ir važiavusių dėl kilusio konflikto tarp P. G. ir R. D., parodymus apie tai, kad vizualiai matomų sužalojimų jie nepastebėjo, todėl kyla klausimas, kaip šie sužalojimai atsirado ekspertui juos nustatinėjant, ir pan. Taigi šiais ir panašiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi
Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami jo ginamojo baudžiamąją bylą, byloje esančius duomenis vertino nesilaikydami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes nevertino jų viseto.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė nuteistąjį P. G., nukentėjusiąją R. D., liudytojus S. S., A. N., E. K. (K.), N. G. (G.), D. D., specialisto išvadą Nr. G 2110/10 (01) surašiusį ekspertą R. Raudį, iš VšĮ Lazdynų poliklinika išreikalavo nukentėjusiosios R. D. medicininę kortelę ir nuteistojo gynėjo prašymu leido jam susipažinti su šios kortelės duomenimis, susijusiais su R. D. padaryta trauma nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. birželio 28 d., taip pat, išklausęs proceso dalyvių nuomones dėl byloje esančių rašytinių dokumentų perskaitymo balsu, išvardijo byloje esančius rašytinius dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti ir, tenkindamas nuteistojo gynėjo prašymą, balsu perskaitė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato Lazdynų policijos nuovados tyrėjo A. L. tarnybinį pranešimą dėl atskiro pavedimo ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 18-1-01251-10, liudytojų S. S., A. N. parodymus. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, įvertinęs jų visetą, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstęs įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl P. G. padarytos veikos įrodytumo, motyvavo, kodėl atmetė kitus – P. G. teisinančius – įrodymus.
Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, nešališkai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, pašalinti byloje esančius prieštaravimus, kilusias abejones, išklausęs proceso dalyvių nuomonių dėl įrodymų tyrimo, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė nuteistąjį P. G., nukentėjusiąją R. D., ekspertą R. Raudį, liudytojus N. A., A. D., A. D., J. S., iš Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės ir VšĮ Lazdynų poliklinikos išsireikalavo R. D. medicinines korteles, paskyrė teismo medicinos ekspertizę, balsu perskaitė nukentėjusiosios parodymus, duotus 2010 m. rugpjūčio 3 d. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, motyvuotai konstatavo, kad „[...] konflikto metu P. G. tyčia sudavė R. D. keletą smūgių į galvą ir tokiu būdu nesunkiai sutrikdė jos sveikatą“.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų laikymosi
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino jo ginamojo bylos tiek, kiek to prašoma jo apeliaciniame skunde, ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pasak kasatoriaus, apeliaciniu skundu jo ginamasis prašė iširti byloje esančią kontraversišką specialisto išvadą, atkreipti dėmesį ir įvertinti tai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, ištirti prieštaravimus tarp R. D. ir D. D. parodymų, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir neišaiškino specialisto išvadose nurodytų sužalojimų kilmės, nevertino pirmosios instancijos teismo veiksmų, bylojančių apie jo šališkumą, o dėl R. D. ir D. D. parodymuose esančių tarpusavio prieštaravimų pasisakė tik deklaratyviai. Taigi kasatorius, nors tiesiogiai skunde ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, be BPK 320 straipsnio 3 dalies, pažeidė ir BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMwLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-430/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-430/2012">2K-430/2012</a>, 2K-603/2012, 2K-88/2013, 2K-7-107/2013). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo P. G. esminių skundo argumentų, pateikė išsamius motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu bei pagrįstu.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo P. G. baudžiamąją bylą, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl būtinosios ginties situacijos
Kasatorius skunde nurodo, kad D. D. teismo posėdžio metu parodė, jog apimta pykčio R. D. pirma trenkė P. G. ir tik po to sekė atsakomasis šio veiksmas. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jo ginamasis buvo vienas prieš du asmenis. D. D. prie P. G. priėjo netikėtai, šiam ramiu žingsniu einant link savo garažo, o po kiek laiko pribėgo ir R. D., kuri iškart ėmėsi veiksmų prieš jį, todėl P. G., besigindamas, saugodamas savo sveikatą, R. D. trenkė atgal. Taigi, kasatoriaus nuomone, iš aplinkybių visumos matyti, kad kėsinimasis prieš jo ginamąjį buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, todėl apeliacinės instancijos teismas, netaikydamas jo ginamojo baudžiamojoje BK 28 straipsnio nuostatų, šias nuostatas netinkamai aiškino ir taikė.
Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013).
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas buvo ar nebuvo būtinosios ginties situacija, įvertino byloje esančių įrodymų visetą ir atsižvelgė tai, kad: P. G. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai; R. G. pirmas užsipuolė nukentėjusiąją – ją įžeidinėjo ir sudavė smūgius į dešinį smilkinį, todėl D. D., gindamas motiną, jam sudavė atgal. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiajai R. D. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, taip pat į tai, kad konflikto metu P. G. išsitraukė peilį, o tuo tarpu nukentėjusioji ir D. D. įrankio (įrankių), kuriuo (kuriais) būtų galėję sužaloti nuteistąjį, neturėjo. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog, esant specifinei konfliktinei situacijai – muštynėms, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančioje situacijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392/2012, 2K-275/2013). Taigi apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad byloje nenustatyta, jog P. G. grėsė pavojingas kėsinamasis, ir motyvuotai konstatavo, kad „[...] P. G. veiksmai neatitinka būtinosios ginties sąlygų [...]“.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo P. G. baudžiamojoje byloje BK 28 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos pagrįstai netaikytos.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo P. G. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Aldona Rakauskienė
Jonas Prapiestis
