R. E. pagal BK 129 str. 2 d., 132 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-480/2013

Teisminio proceso Nr. 1-69-1-00023-2008-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.2.8;

1.1.3.2;

1.1.8.1.1;

2.1.7.4;

2.3.6.4.5.1;

2.4.5.2.1 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nuteistojo R. E. gynėjai advokatei Ligijai Marcinkienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. E. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutarties.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu R. E. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu keturiolikai metų.

Priteista iš R. E. nukentėjusiosioms A. Z. 621 Lt turtinei, 99 397 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2000 Lt advokato atstovavimo išlaidų, D. Ž. 5200 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 5658,27 Lt gydymo išlaidų.

Nuspręsta išieškoti iš nuteistųjų R. E., A. K. ir M. N. po 500,60 Lt proceso išlaidų valstybei.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartimi nuteistojo R. E. apeliacinis skundas atmestas.

Apygardos teismo nuosprendžiu nuteisti A. K. ir M. N., tačiau jie kasacine tvarka nesiskundžia.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Greičiaus pranešimą, nuteistojo gynėjos, prašiusios nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. E. nuteistas už tai, kad 2008 m. sausio 13 d., apie 3.20 val., šalia parduotuvės, esančios Kretingoje, Rotušės a. 3, tuoj po A. K. ir M. N. sukeltų muštynių, kurių metu jie abu kumščiais sudavė M. Ž. į galvą ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą (dvi nedideles kraujosruvas galvos skliauto minkštuosiuose audiniuose kairėje kaktos pusėje ir viršugalvio dešinėje), be to, A. K. peiliu dūrė A. Ž., padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą (durtinę pjautinę žaizdą dešinės alkūnės–dilbio vidiniame paviršiuje), A. Ž., S. L., A. K. ir M. N. pasitraukus iš muštynių, R. E. dėl chuliganiškų paskatų tyčia du kartus peiliu dūrė M. Ž. į nugarą ir krūtinę, taip padarydamas nekiauryminę durtinę pjautinę nugaros dešinės pusės žaizdą bei durtinį pjautinį kiauryminį krūtinės ląstos priekinio paviršiaus sužalojimą su kairės pusės II šonkaulio priekinio galo (kremzlės) nupjovimu ir pošonkaulinės arterijos bei kairiojo plaučio viršutinės skilties pažeidimu, dėl kurio, išsivysčius masyviam nukraujavimui į pleuros ertmę ir sunkiam hemoraginiam – hipovoleminiam šokui, M. Ž. 2008 m. sausio 13 d., 9.45 val., ligoninėje mirė, t. y. tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė M. Ž.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. E. prašo pakeisti abiejų instancijų teismų sprendimus, jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 135 straipsnio 1 dalį, motyvuodamas, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 4 dalį, 14 straipsnį, 54 ir 59 straipsnius, 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą), padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus ir nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos. Pirmiau nurodyti BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus. Jo veikoje nėra BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo sudėties. Kvalifikuojant veiką kaip nužudymą dėl chuliganiškų paskatų, nebuvo įvertintos jo paskatos ir tikslai, priežastinis ryšys tarp veikos ir kilusių padarinių. Jo parodymai yra nuoseklūs ir jais netikėti nėra jokio pagrindo, bylos duomenys nepatvirtina jo tyčinės kaltės. Konstatuojant tyčią nužudyti, reikia nustatyti, kad kaltininkas numatė, jog savo veiksmais gali atimti gyvybę nukentėjusiajam. Tyčinei kaltei būdingas pakankamai didelis padarinių numatymo laipsnis. Esant mažam padarinių tikėtinumui, teismų išvados dėl tyčinės kaltės kaltininko veiksmuose buvimo laikytinos abejotinomis. Teismų motyvai nepatvirtina, kad nuteistasis numatė mirties galimybę. Padaryta veika atitinka neatsargaus gyvybės atėmimo nusikaltimo sudėtį, numatytą BK 132 straipsnyje. Tačiau teismai nenustatinėjo ir neanalizavo neatsargios kaltės (nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo) požymių jo veikoje. Teismuose jis neneigęs peiliu sužalojęs M. Ž., tačiau tikina įdurti rankoje turėtu peiliu galėjęs netyčia, t. y. dėl neatsargumo. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme jis paaiškino, kad, besigrumdamas su A. Ž., koja užkliuvo už ant žemės gulėjusio peilio. Nežinia iš kur atsiradusį peilį jis pakėlė ir kaire ranka sugniaužė dalį jo kriaunų bei geležtės, norėdamas numesti šalin, tačiau tuo metu ant jo puolė A. Ž., todėl šio kontakto metu galėjo šį sužeisti. Traukdamasis nuo A. Ž. kasatorius sėdmenimis atsitrenkė į nuo žemės besikeliantį M. Ž. ir tuo metu jo krūtinė buvo peilio lygyje. Nuteistojo manymu, savo kūno svoriu atsirėmęs į besikeliantį M. Ž. arba sukdamasis pasižiūrėti už ko užkliuvo, jis netyčia (t. y. dėl neatsargumo) galėjo įdurti nukentėjusiajam. Kasatorius tvirtina visiškai nesupratęs, kad šiais veiksmais galėjo sukelti pavojų žmogaus gyvybei; teismų praktikoje asmens kaltė nustatoma ne vien pagal eksperto išvadas. Nepaneigta jo versija, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas neturint tiesioginių įrodymų. Priešingai, įrodymų visuma patvirtina, kad jis ne tik kad nesiekė mirtinai sužaloti nukentėjusįjį, bet jo veiksmuose nebuvo ir tyčios tą padaryti; mirtis nebuvo tyčinio nužudymo pasekmė.

Teismai savo išvadų dėl kasatoriaus kaltumo nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, jos yra abejotinos, neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių, liudytojų parodymų. Pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, neištyrė dalies esminių bylos aplinkybių, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, neatliko įrodymų tyrimo, netyrė ir nevertino aplinkybių, galėjusių iš esmės paveikti apeliacinio teismo išvadas. Taip liko nepašalinti prieštaravimai nukentėjusiosios D. Ž. duotiems parodymams, netirtos aplinkybės dėl prielaidos, kad A. K., konflikto pradžioje kontaktuodamas su M. Ž., turėjo peilį ir galėjo sužaloti M. Ž., kad kasatorius galėjo neatsargiai peiliu įdurti M. Ž. tik keldamasis. Specialistas savo išvadose nurodė, kad nukentėjusiojo krūtinės priekyje esantys sužalojimai turėjo būti padaryti stipriais dūriais, tačiau D. Ž. parodė, kad kasatorius kontaktavo su nukentėjusiuoju ne iš priekio, o iš už nugaros, sugriebdamas jam už drabužių. Todėl akivaizdu, kad jis niekaip negalėjo stipriai smogti peiliu iš priekio.

Teismas nustatė, jog konflikto pradžioje grumtynės vyko tarp visų, o konflikto pabaigoje A. Ž., S. L., A. K. ir M. N. pasišalino ir liko tik kasatorius, kuris neva ir sužalojo M. Ž. Tačiau tokios teismo išvados prieštarauja D. Ž. teisme patvirtintiems pirmiesiems ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, pagal kuriuos jos vyrą užpuolę vaikinai išsiskirstė, vienas jų nuėjo kino teatro link, kitas – per mašinų stovėjimo aikštelę turgaus link. Šios liudytojos žodžiais tariant, pastarasis vaikinas buvo paskutinis, kuris ir mušė jos vyrą. Tuo tarpu kitas nuteistasis šioje byloje M. N. pirmuose parodymuose teigė, eidamas su A. K. parko link, matęs „zuikį“ (R. E.), nueinantį kavinės „Rūsys“ (esančios kino teatro pastate) kryptimi. Dėl šių prieštaravimų neaišku, ar kasatorius, nuėjęs kino teatro pusėn, buvo tas paskutinis vaikinas, sužalojęs M. Ž.. Teismas konstatavo, kad kasatorius grūmėsi su M. Ž. toliau nuo automobilio, tačiau liudytojas A. A. parodė matęs, kad vienas iš vaikinų, besimušančių toliau nuo automobilio, buvo iki pusės nuogas. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad iki pusės nuogas buvo A. Ž.

Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Turėjo būti įvertinta, kad viso bylos proceso metu jis pripažino radęs peilį, kuriuo galėjo netyčia užkliuvęs įdurti nukentėjusiajam ir dėl neatsargumo sukelti tokius padarinius. Be to, turėjo būti atsižvelgta ir į paties nukentėjusiojo elgesį. Byloje nustatyta, kad M. Ž. buvo pakankamai išgėręs, elgėsi įžeidžiančiai, provokuojančiai ir tai turėjo įtakos veikos padarymui. Pirmiau nurodytos aplinkybės turėtų būti pripažintos jo atsakomybę lengvinančiomis (BK 59 straipsnio l dalies 2, 6 punktai), į kurias atsižvelgus turėtų būti švelninama bausmė.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas, nes viso proceso teisme metu kolegijos pirmininkas demonstravo išankstinį nusistatymą prieš jį, t. y. atsisakė tenkinti prašymą atnaujinti įrodymų tyrimą ir pašalinti byloje esančius prieštaravimus, taip pat neleido tinkamai išdėstyti visų faktinių bylos aplinkybių. Teismo šališkumą rodo ir tai, kad baigiamųjų kalbų metu kolegijos pirmininkas, ignoruodamas BPK 10 ir 22 straipsniuose įtvirtintas nuostatas, nutraukė jo gynėjos kalbą. Tai nesiderina su BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimais. Pasak nuteistojo, šios instancijos teismas, nesilaikydamas bylos nagrinėjimo proceso tvarkos, taip pat neatnaujindamas įrodymų tyrimo, pažeidė nuteistajam garantuojamą teisę į teisingą teismą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 58 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų laikymosi

Kasaciniame skunde nurodomi prieštaringi argumentai: vienu atveju kasatorius pripažįsta galėjęs neatsargiai peiliu sužaloti M. Ž. ir mano, jog tokia jo veika turi būti kvalifikuojama kaip neatsargus gyvybės atėmimas pagal BK 132 straipsnį, vėliau jau abejoja, ar jis galėjo būti tas „paskutinis“ vaikinas, mušęs nukentėjusįjį, ir kelia versiją, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas A. K. muštynių pradžioje. Pažymėtina, kad kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas patikrina, ar gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl kasacinio skundo teiginiai, kuriais iš esmės neigiamos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išvados dėl įrodymų vertinimo, savaip vertinami įrodymai ir pateikiama sava įvykio versija, paliekami nenagrinėti, nes tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad R. E. tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė M. Ž., baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, išsamiai tyrė ir motyvuotai vertino byloje esančius įrodymus kiekvieną atskirai ir jų visetą, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Siekiant patikrinti byloje esančių įrodymų patikimumą, remiantis BPK 276 straipsnio nuostatomis, buvo tiriami ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teisėjui duoti kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai bei kiti byloje esantys duomenys, užfiksuoti įvykio vietos apžiūros protokole, specialisto išvadoje Nr. M 66/08(03), daiktų apžiūros protokole. Šių teisme išnagrinėtų įrodymų visumos pagrindu teismas dėl R. E. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, išdėstė R. E. kaltę patvirtinančius įrodymus ir išsamius motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Taip pat skundžiamame nuosprendyje motyvuotai paneigta R. E. versija, kad M. Ž. jis galėjo peiliu sužaloti netyčia ar kad nukentėjusįjį sužalojo A. K.. Nustatęs įvykio aplinkybes, kiekvieno nuteistojo nusikalstamų veiksmų apimtį, teismas išdėstė ir veikos kvalifikavimo motyvus. Remiantis specialisto išvada Nr. M 66/08(03) konstatuota, kad, R. E. dūrus du kartus peiliu M. Ž. į nugarą ir krūtinę, buvo padaryta nekiauryminė durtinė pjautinė nugaros dešinės pusės žaizda ir durtinis pjautinis kiauryminis krūtinės ląstos priekinio paviršiaus sužalojimas su kairės pusės II šonkaulio priekinio galo (kremzlės) nupjovimu ir pošonkaulinės arterijos bei kairiojo plaučio viršutinės skilties pažeidimu, dėl kurio, išsivysčius masyviam nukraujavimui į pleuros ertmę ir sunkiam hemoraginiam – hipovoleminiam šokui, M. Ž. mirė. Teismo išvada, kad R. E. prieš M. Ž. panaudotas smurtas buvo tiesioginė nukentėjusiojo mirties priežastis, pagrįsta, kaip ir išvada, jog R. E. smurtavimą peiliu prieš M. Ž. lėmė chuliganiškos paskatos, nes nustatyta, kad R. E. kartu su A. K. ir M. N. viešoje vietoje, matant pašaliniams, dėl mažareikšmės dingsties išprovokavo konfliktą ir sukėlė muštynes. Jų metu M. Ž. elgėsi ramiai, nesidavė R. E. provokuojamas, o paklusęs žmonos D. Ž. raginimams, apsisuko ir ėjo prie automobilio. Būtent tuo metu R. E. iš už nugaros peiliu dūrė M. Ž. į nugarą ir krūtinę. Teismo išsamiai ištirtais įrodymais, specialisto išvada, papildoma specialisto apklausa, nukentėjusiosios D. Ž. parodymais, byloje nustatyta, kad R. E. peiliu sudavė stovinčiam M. Ž. du stiprius smūgius. Smūgis, suduotas į kairę krūtinės ląstos pusę, buvo mirtinas. Įvertinęs objektyvius bylos duomenis, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog R. E. veiksmai buvo tyčiniai. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apkaltinamajame nuosprendyje pateikti išsamūs veikos kvalifikavimo motyvai, nustatytas priežastinis ryšys tarp veikos ir kilusių padarinių, atskleistas chuliganiškų paskatų ir kaltės turinys. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas, įvertinę byloje esančių įrodymų visetą, pagrįstai konstatavo, kad R. E. peilį prieš M. Ž. panaudojo dėl mažareikšmės, pačių nuteistųjų neteisėtais veiksmais išprovokuotos dingsties, viešoje vietoje neleistinu, akivaizdžiai agresyviu ir morales požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu elgesiu demonstruodamas akivaizdų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, aiškų iššūkį visuomenės tvarkai, priešpastatydamas save aplinkiniams, demonstruodamas niekinamą požiūrį į juos, ir padarė pagrįstą išvadą, jog R. E. padaryti smurtiniai veiksmai prieš M. Ž. buvo nulemti chuliganiškų paskatų. Taigi R. E. nusikalstamą veiką teismai teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą kaip tyčinį nužudymą, padarytą dėl chuliganiškų paskatų.

Apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir kitų šio kodekso normų reikalavimų.

Kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo nepagrįsti. Pažymėtina, kad teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių kasatorius skunde nenurodė. Pagal bylos duomenis, nėra jokio pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, turėjo išankstinę nuomonę, t. y. buvo šališkas. Teismo posėdžio protokolo duomenys nepatvirtina, kad, nagrinėjant R. E. apeliacinį skundą, būtų buvę padaryta BPK normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pažeidimų. Nelaikytina šališkumu ir nuteistojo teisės į teisingą teismą pažeidimu apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatlikti įrodymų tyrimo. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atnaujinti įrodymų tyrimą apeliacinio proceso metu, jeigu pirmosios instancijos teismas neištyrė reikšmingų kaltinamojo kaltumą ar nekaltumą patvirtinančių aplinkybių arba pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prieštaringais įrodymais, kuriuos reikia papildomai ištirti. Pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai ištyrus visus bylos įrodymus ir juos tinkamai įvertinus, apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo atlikti papildomo įrodymų tyrimo.

Dėl bausmės

Kasatoriaus argumentai dėl bausmės švelninimo nepagrįsti. Teismai neturėjo pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis R. E. prisipažinimo padarius nusikaltimą ir nukentėjusiojo provokuojančio elgesio (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktai). Iš bylos medžiagos matyti, kad R. E. nepripažino kaltės dėl padaryto nusikaltimo, taip pat nėra duomenų, jog nukentėjusysis būtų elgęsis provokuojančiai. Priešingai, byloje nustatyta, kad, A. K. su M. N. išprovokavus konfliktą, ištempus M. Ž. iš automobilio, buvo sukeltos muštynės, kurių metu R. E. provokavo M. Ž. muštis, tačiau šis stovėjo ramiai, o po to, pašauktas žmonos, bandė pasišalinti iš konflikto vietos.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, įvertinęs nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltę, R. E. apibūdinančius duomenis (anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, ilgą laiką slapstėsi nuo teisėsaugos, nekritiškas, nesigaili nusikaltęs), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, paskyrė jam keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmę, kuri atitinka BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Kasaciniame skunde nurodytais motyvais švelninti R. E. paskirtą bausmę nėra pagrindo, nes pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, ji nėra aiškiai per griežta.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. E. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Albinas Sirvydis

Vytautas Greičius