Civilinė byla Nr. e3K-3-306-313/2019
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-24484-2017-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.4; 2.6.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ieškinį atsakovui R. D. dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo regreso tvarka, dalyvaujant trečiajam asmeniui I. R..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės, kompensavusios smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą avansu, teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens įgyvendinimą ir skolininko prievolės pasibaigimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 1506,02 Eur kompensaciją, kuri avansu buvo išmokėta nukentėjusiosios E. R. atstovei pagal įstatymą I. R. kaip neturtinės žalos atlyginimas dėl atsakovo nukentėjusiajai padaryto smurtinio nusikaltimo Įstatymo nustatyta tvarka.
3. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, išnagrinėjusi 2013 m. balandžio 23 d. I. R. prašymą avansu kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, 2013 m. gegužės 16 d. priėmė sprendimą Nr. (1.34.)7R-3612 išmokėti 1506,02 Eur (5200 Lt) neturtinės žalos kompensaciją nukentėjusiosios E. R. atstovei pagal įstatymą I. R.. 2013 m. spalio 11 d. mokėjimo nurodymu 1506,02 Eur (5200 Lt) neturtinės žalos kompensacija išmokėta į I. R. nurodytą banko sąskaitą.
4. Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu atsakovas R. D. pripažintas kaltu nukentėjusiosios atžvilgiu padaręs nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. kovo 7 d. nutartimi minėtą nuosprendį paliko nepakeistą.
5. 2017 m. sausio 20 d. Teisingumo ministerija raštu užklausė Kauno apygardos prokuratūrą dėl proceso eigos baudžiamojoje byloje, o 2017 m. balandžio 10 d. buvo gautas Kauno apygardos prokuratūros atsakymas, kad ikiteisminis tyrimas yra baigtas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu.
6. Ieškovė nurodė, kad ji, kaip Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos vykdytoja, avansu kompensavusi nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą atsakovo smurtiniu nusikaltimu padarytą neturtinę žalą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.280 straipsnio 1 dalimi ir Įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, įgijo regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę iš atsakovo teismo tvarka išieškoti 1506,02 Eur dydžio išmokėtą kompensaciją. Nurodė, kad reikalavimui pareikšti teisme taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, nes sprendžiamas ne žalos atlyginimo klausimas, bet klausimas dėl išmokėtos kompensacijos atlyginimo regreso tvarka. Ieškinio senaties termino skaičiavimas turėtų prasidėti ne nuo kompensacijos išmokėjimo datos, bet nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje gavimo dienos (2017 m. balandžio 10 d.), kadangi nei ikiteisminį tyrimą atlikusi įstaiga, nei baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas neinformavo Teisingumo ministerijos apie priimtą ir įsiteisėjusią Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį baudžiamojoje byloje.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Kauno apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.
8. Teismas sprendė, jog ieškiniu pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo. Žalą patyrė valstybė, nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą avansu kompensuodama dėl atsakovo nusikalstamų veiksmų patirtą žalą. Ieškovė šiuo atveju yra tik Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos įgyvendintoja, kuri, atstovaudama valstybei, privalo pagal savo kompetenciją imtis priemonių, kad valstybei būtų sugrąžinta tiek lėšų, kiek buvo sumokėta žalos atlyginimo. Neteisėti atsakovo veiksmai (Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 23 d. nuosprendyje nurodyta nusikalstama veika) tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su ieškovės prievole išmokėti Įstatyme nustatytą kompensaciją, todėl prašoma priteisti suma yra valstybės patirta žala.
9. Nagrinėjamu atveju reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas – 3 metai (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).
10. CK 1.127 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Todėl ieškovei atgręžtinio reikalavimo teisė turėjo atsirasti tuo metu, kai ji atliko mokėjimus Įstatyme nustatyta tvarka. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas nagrinėjamu atveju buvo išmokėtas avansu, nesant apkaltinamojo nuosprendžio, teismas vertino, kad ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo realios galimybės įgyvendinti atgręžtinio reikalavimo teisę, t. y. nuo to momento, kai nustatomas už žalą atsakingas asmuo. Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 7 d. nutarties priėmimo. Ieškinys teisme gautas tik 2017 m. gruodžio 13 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams. Ieškovė, avansu kompensavusi nukentėjusiam asmeniui patirtą žalą, privalėjo nuolat domėtis bylos eiga, tačiau, kaip rodo bylos duomenys, išskyrus 2017 m. spalio 20 d. užklausą, daugiau jokių veiksmų atlikta nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė ieškinio reikalavimą priteisti žalos atlyginimą regreso tvarka dėl 2013 m. spalio 11 d. avansu išmokėtos kompensacijos priteisimo, esant praleistam ieškinio senaties terminui. Teismas nenustatė, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas arba egzistuotų svarbios jo atnaujinimo pagrindą sudarančios priežastys.
11. Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 5 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.
12. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės prašomą priteisti sumą vertino ne kaip kompensaciją, bet kaip valstybės patirtą žalą. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog valstybei atstovaujanti Teisingumo ministerija, kaip Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos įgyvendintoja, privalo pagal savo kompetenciją imtis priemonių, kad valstybei būtų sugrąžinta tokio dydžio lėšos, kiek ji sumokėjo žalos atlyginimo.
13. Kadangi nukentėjusiąją ir atsakovą siejo žalos atlyginimo santykiai, ieškovė, avansu kompensavusi atsakovo smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą, įstojo į pradinio kreditoriaus vietą. Todėl šiuo atveju yra sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas valstybei regreso tvarka (CK 6.280 straipsnio 1 dalis).
14. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos išvada, kad ieškovė vėliausiai nuo Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, kuriuo pripažinta, kad atsakovas padarė smurtinį nusikaltimą nukentėjusiosios atžvilgiu, įsiteisėjimo, t. y. nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 7 d. nutarties priėmimo, turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą.
15. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovei objektyviai niekas netrukdė reikšti reikalavimo už žalą atsakingam asmeniui dėl nukentėjusiam asmeniui avansu išmokėtos kompensacijos (žalos) atlyginimo netgi iš karto po šios kompensacijos išmokėjimo, juolab dar nepasibaigus ieškinio senaties terminui (per trejus metus nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo). Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, šio įstatymo nustatyta tvarka kompensavusi smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, valstybė įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę iš atsakingo už žalą asmens, jeigu šis yra nustatytas. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai žalą padaręs asmuo jau buvo aiškus nuo pat nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą kreipimosi avansu kompensuoti nusikaltimu padarytą žalą. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, kaltinamasis aktas buvo surašytas 2013 m. balandžio 26 d. ir po trijų dienų (2013 m. balandžio 29 d.) perduotas Kauno apygardos teismui (baudžiamoji byla Nr. 1-247-114/2013). Ieškovė avansu kompensavo nukentėjusiajai žalą, kai byla dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos padarymo jau buvo perduota teismui (2013 m. spalio 11 d.). Nors apkaltinamasis nuosprendis atsakovui įsiteisėjo tik 2014 m. kovo 7 d., tačiau vien ši aplinkybė nepaneigia ieškovės galimybių iki tol ar per trejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
16. Ieškovė neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, o teismas nenustatė svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, realiai trukdžiusių ieškovei laiku pareikšti tokio pobūdžio ieškinį. Ieškovė avansu žalą kompensavo 2013 m. spalio 11 d. ir, suvokdama senaties termino praleidimo pasekmes, siekdama savo pažeistų teisių apgynimo, privalėjo veikti aktyviai (nuolat domėtis baudžiamojo proceso eiga, pareikšti ieškinį dėl žalos regreso tvarka atlyginimo). Tačiau ieškovė Kauno apygardos prokuratūrą apie ikiteisminių tyrimų pabaigą bei rezultatą užklausė tik 2017 m. sausio 20 d. raštu, t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo kompensacijos išmokėjimo, o į teismą kreipėsi tik 2017 m. gruodžio 13 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo.
17. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovės argumentus dėl 10 metų ieškinio senaties termino taikymo, atsižvelgdamas į tai, kad, laikantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto reglamentavimo, prašymas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą gali būti pateiktas per 10 metų nuo teismo sprendimo, kuriuo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala, įsiteisėjimo. Nurodė, kad prašymus kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą ir prašymus avansu kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą reglamentuoja skirtingi Įstatymo straipsniai, esantys skirtinguose Įstatymo skirsniuose. Nors abu žalos kompensavimo būdai apima tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą iš specialios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos, ginant nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusių asmenų teises ir teisėtus interesus, jie taikomi skirtingais atvejais. Atitinkamai pagal kiekvieną kompensacijos pobūdį Įstatymo nuostatose įtvirtintos ir skirtingos procedūros teikti prašymą, jį vertinti ir priimti sprendimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
18. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:
18.1. Teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pradžią:
18.1.1. CK 1.127 straipsnyje yra įtvirtintos ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklės. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrąja ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisykle, šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 1.127 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, atsižvelgdami į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos specifiškumą, t. y. kad neturtinė žala buvo atlyginta avansu, pripažino, kad ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti pripažintas momentas, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatomas už žalą atsakingas asmuo. Tokiu būdu teismai, nustatydami ieškinio senaties termino pradžią, nepagrįstai modifikavo CK 1.127 straipsnyje išdėstytas ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisykles.
18.1.2. Siekiant įgyvendinti 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/80/EB dėl žalos kompensacijos nusikaltimų aukoms tikslus, vadovaujantis CK 1.3 straipsnio 3 dalimi, nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Toks pats terminas Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas asmenims, turintiems teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą. Remiantis minėta smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo sąlygas nustatančia Įstatymo norma, prašymas kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą turi būti pateiktas ne vėliau kaip per 10 metų nuo teismo sprendimo, kuriuo priteista smurtiniu nusikaltimu padaryta žala, įsiteisėjimo, išskyrus atvejus, kai šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Todėl visiems Įstatymo pagrindu atsiradusiems reikalavimams turėtų būti taikomas tas pats 10 metų ieškinio senaties terminas.
18.1.3. Teismai, pripažindami, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju prasidėjo nuo asmens sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, vertino subjektyvųjį ieškovės sužinojimo momentą. Toks šio termino eigos pradžios skaičiavimas būtų galimas tik nustačius, kad nagrinėjamu atveju taikoma CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė, o nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas buvo kvalifikuojamas kaip kylantis iš regresinės prievolės, kurios pareiškimui teisme ieškinio senaties termino pradžią reglamentuoja CK 1.127 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinanti objektyvųjį šio termino pradžios skaičiavimo kriterijų – pagrindinės prievolės įvykdymo momentą.
18.2. Teismai, spręsdami, kada ieškovė turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, formaliai vadovavosi kasacinio teismo praktikoje suformuluotomis taisyklėmis, visiškai neįsigilino į ieškovės charakteristiką (patirtį, galimybes (tarp jų finansines), žmogiškuosius išteklius, darbo krūvį ir pan.), tokiu būdu nukrypdami nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos:
18.2.1. Teisingumo ministerijai yra suteikti įgaliojimai atstovauti valstybei, šiai įgyvendinant regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę išreikalauti iš atsakingų už žalą asmenų sumų, kurios buvo išmokėtos asmenims, turintiems teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą. Šią funkciją vykdo Teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyrius, kuriame 2016 metais dirbo 5 darbuotojai. Šiam skyriui, be minėtos funkcijos, priskirta daugiau nei 10 kitų didelės apimties funkcijų, iš kurių viena – prašymų dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo nagrinėjimas ir sprendimų projektų parengimas.
18.2.2. Valstybės reikalavimo teisės teismo tvarka išieškoti tokio dydžio sumas, kurios buvo išmokėtos asmenims, turintiems teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą, įgyvendinimas nėra automatizuotas. Ikiteisminio tyrimo įstaigos savo iniciatyva neinformuoja Teisingumo ministerijos apie pasibaigusiame baudžiamajame procese priimtą įsiteisėjusį procesinį sprendimą. Kadangi tokių baudžiamųjų bylų nagrinėjimo procesas dažnai tęsiasi ilgiau nei trejus metus, Teisingumo ministerija ikiteisminį tyrimą vykdančių institucijų apie galimus priimtus procesinius sprendimus užklausia praėjus trejų metų terminui, nes dažnesnis domėjimasis būtų neracionalus ir pareikalautų didelių žmogiškųjų administravimo resursų.
18.2.3. Ieškovė, pateikdama ieškinį teismui, neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, kadangi apie savo pažeistą teisę sužinojo 2017 m. balandžio 10 d., gavusi informaciją iš Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus. Kadangi ieškinys teismui buvo pateiktas per 8 mėnesius nuo sužinojimo apie savo pažeistą teisę momento, ieškinio senaties terminas negalėjo būti praleistas, todėl nebuvo teisinio pagrindo prašyti jį atnaujinti. Teismai, konstatavę praleistą ieškinio senaties terminą, visiškai netyrė svarbių priežasčių egzistavimo aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą.
19. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:
19.1. Ieškovei teisė reikalauti žalos atlyginimo regreso tvarka atsirado ne nuo teismo sprendimo dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo, o nuo to momento, kai Įstatyme nustatyta tvarka buvo atlyginta kito asmens padaryta žala, kadangi, remiantis Įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, nuo to momento valstybė įgijo regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę išreikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalą asmens. Žalos atlyginimas nukentėjusiosios įstatyminei atstovei buvo išmokėtas 2013 m. spalio 11 d. Nagrinėjamu atveju, išmokėjusi žalos atlyginimo kompensaciją, ieškovė turėjo suvokti, kad prasidėjo ieškinio senaties eiga, ir ji turėjo ginti savo teises, paduodama ieškinį teismui per įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą, skaičiuojant jį nuo žalos atlyginimo išmokėjimo momento.
19.2. Šioje byloje taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju ieškinys teisme buvo gautas 2017 m. gruodžio 13 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo ieškinio senaties termino pradžios, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti.
19.3. Ieškovė avansu žalą kompensavo 2013 m. spalio 11 d., o apie priimtą sprendimą pateikė užklausą tik 2017 m. sausio 20 d. Avansu kompensavusi nukentėjusiam asmeniui patirtą žalą, ieškovė turėjo nuolat domėtis bylos eiga, tačiau, išskyrus 2017 m. sausio 20 d. užklausą, daugiau jokių veiksmų atlikta nebuvo. Teismai nenustatė aplinkybių byloje, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas arba egzistuoja svarbios priežastys, kurios sudaro jo atnaujinimo pagrindą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl valstybės, kompensavusios smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą avansu, teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens įgyvendinimo
20. Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi reikalavimo teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis). Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis).
21. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnis). Viena iš civilinės atsakomybės rūšių – deliktinė atsakomybė, kurią įstatymų leidėjas apibrėžia kaip prievolę, atsirandančią dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Taigi deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas – žala, atsiradusi asmeniui neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, kai yra visos įstatyme nustatytos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos (CK 6.246–2.50 straipsniai). Deliktinė civilinė atsakomybė yra grindžiama visiško nuostolių atlyginimo principu (lot. – restitutio in integrum) (CK 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis), jos tikslas – kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Dėl to negalima reikalauti daugiau, nei buvo padaryta žalos, o tos pačios žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik vieną kartą. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą turinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, kuris neatskiriamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos žalai atlyginti teisingai (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis).
22. CK 6.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę. Trečiasis asmuo gali visiškai ar iš dalies įvykdyti prievolę, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 straipsnio 3 dalis).
23. CK 6.101 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinti reikalavimo teisės perėjimo kitam asmeniui įstatymo pagrindu atvejai. Šis sąrašas nėra baigtinis, kadangi nustatyta, jog reikalavimo teisė kitam asmeniui gali pereiti ir kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 5 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prievolės įvykdymas, kai skolininko prievolę įvykdo trečiasis asmuo, yra vienas iš reikalavimo teisės perėjimo trečiajam asmeniui įstatymo pagrindu atvejų (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 5 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-565/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-565/2014">3K-3-565/2014</a>; 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTYtMzc4LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-416-378/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-416-378/2018">3K-3-416-378/2018</a>, 16 punktas). Todėl naujajam kreditoriui ir skolininkui CK šeštosios knygos VI skyriaus normos, reglamentuojančios reikalavimo perleidimą, taikomos tiek, kiek tai leidžia šio reikalavimo teisių perėjimo būdo prigimtis.
24. Kreditoriaus reikalavimo teisių perėjimas prievolę įvykdžiusiam asmeniui lemia prievolės subjektinės sudėties pasikeitimą – subrogaciją. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė – deliktinės arba sutartinės prievolės asmenų pasikeitimas, kai pati prievolė išlieka nepakitusi. Subrogacijos tikslas – įtvirtinti įstatymo nustatytos bendrosios taisyklės išimtį, kad prievolės įvykdymas lemia jos pasibaigimą. Išimtis nustatoma tam, kad naujasis kreditorius išlaikytų visas pradinio kreditoriaus teises, nes įvykdyta prievolė pagal bendrąją taisyklę pasibaigtų, o naujasis kreditorius prarastų senosios prievolės privalumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Ni8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-76/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-76/2008">3K-3-76/2008</a>).
25. Subrogacija atsiranda, kai pradinio kreditoriaus reikalavimo teisė sutarties ar įstatymo pagrindu pereina skolininko prievolę visiškai ar iš dalies įvykdžiusiam trečiajam asmeniui (naujajam kreditoriui), kuris šią reikalavimo teisę gali įgyvendinti įvykdytos prievolės apimtimi. Reikalavimo teisė, perėjusi naujajam kreditoriui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kuriomis grindžiami pradinio kreditoriaus ir skolininko santykiai.
26. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimas – vienas iš deliktinės civilinės atsakomybės atvejų. Valstybė, užtikrindama nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusių asmenų teises ir teisėtus interesus (pavyzdžiui, kai jiems neatlyginta teismo priteista smurtiniais nusikaltimais padaryta žala dėl to, kad už žalą atsakingas asmuo neturi tam lėšų; kai egzistuoja įstatyme įtvirtintos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas yra negalimas; kai nenustatytas nusikalstamą veiką padaręs asmuo; kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo turi imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, taip pat kitais įstatyme nustatytais atvejais), įtvirtino alternatyvų žalos kompensavimo būdą – smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja 2005 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas Nr. X-296 (toliau – Įstatymas). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į valstybės reikalavimo teisės atsiradimo momentą ir jos įgyvendinimą, taikytina įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2019 m. birželio 30 d. Remiantis minėtu Įstatymu, Teisingumo ministerija yra atsakinga už specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos įgyvendinimą, už sprendimų dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo ir šios žalos kompensavimo avansu priėmimą ir jų vykdymą bei valstybės atstovavimą, šiai įgyvendinant savo reikalavimo teisę išieškoti sumokėtas kompensacijų sumas iš už žalą atsakingų asmenų (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnio 2 dalis, 13 straipsnio 1 dalis, 14 straipsnio 4 dalis; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.22.5 punktas).
27. Taigi valstybės įtvirtintas smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimo mechanizmas – tai įstatyme nustatyti atvejai, kai valstybė, esant įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, įsipareigoja kompensuoti nukentėjusiam asmeniui smurtiniais nusikaltimais padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos (t. y. įsipareigoja įvykdyti smurtinį nusikaltimą padariusio asmens ar už jo veiką atsakingo asmens žalos atlyginimo prievolę), neviršydama Įstatyme nustatytų maksimalių kompensacijos dydžių.
28. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą ir smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą avansu. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimas – smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimas iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos, kai smurtinį nusikaltimą padaręs asmuo ar už jo veiką atsakingas asmuo neatlygina priteistos žalos ar teismo patvirtintoje sutartyje dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ar pašalinimo nurodytos žalos (Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimas avansu – smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimas iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos, kai nėra teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo iš smurtinį nusikaltimą padariusio asmens ar už jo veiką atsakingo asmens (Įstatymo 2 straipsnio 6 dalis).
29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybės reikalavimo teisės įgyvendinimo po to, kai nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos avansu buvo kompensuota smurtiniu nusikaltimu padaryta neturtinė žala.
30. Byloje nustatyta, kad Teisingumo ministerija 2013 m. gegužės 16 d. priėmė sprendimą avansu kompensuoti dėl smurtinio nusikaltimo nukentėjusiajai E. R. padarytą neturtinę žalą, išmokant jos atstovei pagal įstatymą 1506,02 Eur (5200 Lt) dydžio kompensaciją, ir šį savo sprendimą įvykdė 2013 m. spalio 11 d. iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos lėšų. Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-247-114/2013, kaltu, padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, E. R. atžvilgiu buvo pripažintas R. D.. Šiuo teismo nuosprendžiu taip pat buvo nuspręsta iš dalies tenkinti civilinės ieškovės I. R., kaip nukentėjusiosios E. R. atstovės pagal įstatymą, civilinį ieškinį ir priteisti iš kaltinamojo nukentėjusiosios naudai 100 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Šis teismo nuosprendis įsiteisėjo nuo 2014 m. kovo 7 d., kai buvo paskelbta Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMTk4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-198/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-198/2014">1A-198/2014</a>, kuria buvo atmesti byloje pareikšti apeliaciniai skundai. Teisingumo ministerija, įgyvendindama valstybės teisę reikalauti kompensuojant smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą išmokėtų sumų atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, 2017 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 1506,02 Eur avansu kompensuojant smurtiniu nusikaltimu nukentėjusiajai E. R. padarytą neturtinę žalą išmokėtos kompensacijos priteisimo iš atsakovo R. D..
31. Siekiant nustatyti, ar civilinę bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai atmetė ieškinį, taikydami CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ieškinio senaties termino pabaigos teisines pasekmes, būtina tinkamai nustatyti valstybės reikalavimo teisės atsiradimo teisinį pagrindą, t. y. ar valstybės vardu pareikštu ieškinio reikalavimu yra įgyvendinama subrogacijos ar regreso pagrindu atsiradusi valstybės reikalavimo teisė. Tinkamas reikalavimo teisės atsiradimo teisinio pagrindo kvalifikavimas ypač svarbus nustatant ieškinio senaties terminą ir jo skaičiavimo tvarką (CK 1.127 straipsnio 4 dalis, 1.128 straipsnis).
32. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimui avansu būdinga tai, kad sprendimas dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu priimamas, nesant teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo iš smurtinį nusikaltimą padariusio asmens ar už jo veiką atsakingo asmens, tačiau esant šiai Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintai privalomai sąlygai – kai vyksta baudžiamasis procesas dėl smurtinio nusikaltimo ir asmuo yra pripažintas civiliniu ieškovu arba įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad buvo padarytas smurtinis nusikaltimas, tačiau nebuvo pareikštas ieškinys dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ar ieškinys paliktas nenagrinėtas, arba nustatyta Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 3, 4 ar 7 punkte nurodyta aplinkybė.
33. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo avansu atveju valstybė prisiima pareigą, esant visoms Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms, išmokėti Įstatyme nurodytiems asmenims kompensacijas, apskaičiuotas remiantis objektyvaus pobūdžio neindividualizuotais Įstatymo 7 ir 11 straipsniuose įtvirtintais maksimalaus kompensacijos dydžio nustatymo kriterijais, kurie yra privalomi išmokėtiną kompensaciją apskaičiuojančiai ir išmokančiai valstybės institucijai.
34. Įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, priėmus sprendimą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, laikoma, jog sprendime nurodyto dydžio žala yra atlyginta. Žalos kompensavimas šio įstatymo nustatyta tvarka neatleidžia už žalą atsakingo asmens nuo pareigos atlyginti likusią smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą.
35. Vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, šio įstatymo nustatyta tvarka kompensavusi smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, valstybė įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę iš už žalą atsakingo asmens, jeigu šis yra nustatytas, teismo tvarka išieškoti tokio dydžio sumas, kiek yra sumokėta asmenims, turintiems teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą ar šios žalos kompensavimą avansu.
36. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai padaryta žala kompensuojama ne civilinės atsakomybės institutu, bet viešosios teisės normų įtvirtintais alternatyviais žalos kompensavimo būdais, išlieka alternatyvios kompensavimo sistemos ir civilinės atsakomybės santykis, nes tik civilinės atsakomybės taikymas sudaro turtinės prievolės žalos padariusiam asmeniui atsiradimo teisinį pagrindą. Tokiais atvejais valstybės įgyta atgręžtinio reikalavimo teisė įgalina taikyti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, nes valstybė ar jos įstaiga iš kalto dėl žalos padarymo asmens gali reikalauti išmokėtų žalos kompensavimo sumų atlyginimo tik nustačius už žalą atsakingo asmens civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir tik tokia apimtimi, kokio dydžio žalą tas asmuo realiai padarė nukentėjusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00OTYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-496/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-496/2008">3K-7-496/2008</a>; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-134/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-134/2013">3K-3-134/2013</a>; 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzMtNjk1LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-133-695/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-133-695/2017">3K-3-133-695/2017</a>, 15, 16, 20 punktai).
37. Nagrinėjamo ginčo atveju sprendžiant dėl valstybės reikalavimo teisių įgyvendinimo, išmokėjus smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensaciją, taip pat aktuali 1988 m. vasario 1 d. įsigaliojusi Europos Tarybos 1983 m. lapkričio 24 d. priimta Europos konvencija dėl kompensacijos nukentėjusiesiems nuo smurtinių nusikaltimų (toliau – 1983 m. Konvencija), pagal kurią valstybės narės įsipareigojo kompensuoti šioje konvencijoje nurodytais atvejais dėl tyčinių smurtinių nusikaltimų nukentėjusiesiems asmenims jų patirtus nuostolius. Lietuva šią konvenciją pasirašė 2004 m. sausio 14 d., tačiau jos iki šiol neratifikavo. Remiantis 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 18 straipsnio 1 punktu, kai valstybė yra pasirašiusi sutartį, kuri vėliau turi būti ratifikuota, valstybė privalo susilaikyti nuo veiksmų, kurie pažeistų sutarties objektą ir jos tikslą. Taigi nors formaliai ši 1983 m. Konvencija nėra laikytina sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi, Lietuva yra įsipareigojusi iki jos ratifikavimo nepažeisti šios konvencijos tikslo ir objekto. Pažymėtina, kad į 1983 m. Konvencijos nuostatas buvo atsižvelgta svarstant naujos redakcijos Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo projektą, patvirtintą 2008 m. lapkričio 14 d. įstatymu Nr. X-1843, pagrindiniame komitete, įvertinant minėto įstatymo projekto atskirų nuostatų atitiktį 1983 m. Konvencijai (žr. 2008 m. lapkričio 11 d. pagrindinio įstatymo projektą nagrinėjančio komiteto išvada Nr. XP-2661(2)).
38. 1983 m. Konvencijos 10 straipsnyje yra nustatyta, kad valstybė arba kompetentinga valdžios institucija gali perimti asmens, kuriam išmokėta kompensacija, teises išmokėtos kompensacijos apimtimi (angl. The State or the competent authority may be subrogated to the rights of the person compensated for the amount of the compensation paid). Ši nuostata reiškia kreditoriaus reikalavimo teisių perėmimą – delikto atveju atsiradusios civilinės atsakomybės prievolės kreditoriaus, kaip prievolės šalies, pasikeitimą išmokėtos kompensacijos apimtimi.
39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, kompensuojant smurtiniais nusikaltimais padarytą žalą avansu iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos, yra įvykdoma skolininko prievolė pradiniam kreditoriui, kad pats prievolės įvykdymas nelemia prievolės pasibaigimo, kadangi valstybė įstatymo pagrindu įgytą reikalavimo teisę neviršydama skolininkui išmokėtos kompensacijos ribų įgyvendina laikydamasi skolininko ir pradinio kreditoriaus prievolę reglamentuojančių deliktinės civilinės atsakomybės teisės normų, kurių pagrindu skolininkas turi pareigą atlyginti naujajam kreditoriui tik tokio dydžio žalą, kokia buvo realiai padaryta jo neteisėtais veiksmais, o naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius, daro išvadą, kad valstybei dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo avansu reikalavimo teisė atsiranda subrogacijos pagrindu, valstybei išmokėtos kompensacijos apimtimi perėmus pradinio žalos atlyginimo prievolės kreditoriaus reikalavimo teisę.
40. Kadangi valstybė, atlyginusi smurtiniais nusikaltimais padarytą žalą, perima pradinio žalos atlyginimo prievolės kreditoriaus reikalavimo teisę išmokėtos kompensacijos apimtimi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokiu atveju valstybės reikalavimo teisės įgyvendinimui taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).
Dėl skolininko prievolės pasibaigimo tinkamu įvykdymu
41. Teisingumo ministerijos 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu buvo priimtas tuo metu, kai baudžiamojoje byloje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, nustačius, kad 2013 m. balandžio 12 d. nutarimu baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą I. R. pripažinta civiline ieškove baudžiamojoje byloje. Iš Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje Nr. 1-247-114/2013, matyti, kad nukentėjusiosios mažametės atstovė pagal įstatymą ikiteisminio tyrimo metu buvo pareiškusi civilinį ieškinį, prašydama priteisti nukentėjusiajai 100 Lt turtinės ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Iš šio teismo nuosprendžio taip pat matyti, kad I. R. baudžiamojoje byloje nebuvo atsisakiusi savo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo dalies, proporcingos išmokėtos kompensacijos dydžiui. Be to, įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu iš kaltinamojo priteistas 1448,10 Eur (5000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo dydis taip pat buvo nustatytas, neįvertinus iš specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos lėšų išmokėtos nukentėjusiosios neturtinei žalai atlyginti skirtos kompensacijos dydžio, šia suma atitinkamai nesumažinant priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos. Nagrinėjamoje byloje iš antstolės 2018 m. sausio 3 d. pažymos dėl skolos ir vykdymo išlaidų nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio dalis dėl 28,96 Eur turtinės ir 1448,10 Eur neturtinės žalos atlyginimo buvo įvykdyta, o visa sumokėta suma pervesta išieškotojai I. R..
42. Kadangi Teisingumo ministerija atstovauja valstybei, šiai įgyvendinant savo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingų asmenų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.22.5 punktas), būtent šiai valstybės institucijai tenka pareiga užtikrinti veiksmingą Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės reikalavimo teisės įgyvendinimą bei Įstatymo pagrindu išmokėtų kompensacijų išieškojimą. Ši Teisingumo ministerijos pareiga apima tinkamą materialiąją reikalavimo teisę žalos atlyginimo prievolės atžvilgiu turinčios valstybės procesinių teisių ir pareigų įgyvendinimą baudžiamajame ir(ar) civiliniame procesuose.
43. Kadangi materialiojo teisinio santykio subjekto pasikeitimas lemia ir procesinių teisių perėmimą, valstybė, įgijusi pradinio kreditoriaus teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai išmokėtos 1506,02 Eur (5200 Lt) dydžio kompensacijos apimtimi, šią savo materialiąją reikalavimo teisę galėjo įgyvendinti dar baudžiamojoje byloje, pareikšdama reikalavimą dėl civilinio ieškovo procesinių teisių perėmimo dėl tos materialiųjų reikalavimų dėl neturtinės žalos aplyginimo dalies, kurią atitinka jos sumokėtos kompensacijos dydis, tokiu būdu įgydama civilinio ieškovo baudžiamojoje byloje procesinį teisinį statusą (BPK 109, 110 straipsniai, 113 straipsnio 2 dalis, CPK 48 straipsnio 1 dalis).
44. Be to, valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, savo reikalavimo teisę taip pat galėjo įgyvendinti ir neturtinės žalos dydį atitinkančios skolos išieškojimą užsitikrinti pasinaudodama teisių perėmimo institutu vykdymo procese (CPK 596 straipsnio 1 dalis).
45. Minėta, kad, nagrinėjamo ginčo atveju įvykus reikalavimo teisės perėjimui įstatymo pagrindu (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 5 punktas, 6.50 straipsnio 1 dalis), CK šeštosios knygos VI skyriaus normos taikomos tiek, kiek tai leidžia pati teisių perėjimo būdo prigimtis. Šiame skyriuje įtvirtinta sąžiningo skolininko teises ginanti taisyklė, kad kai apie reikalavimo perleidimą skolininkui nepranešta, laikoma, kad prievolės įvykdymas pradiniam kreditoriui yra tinkamas (CK 6.106 straipsnio 1 dalis). Šioje normoje išreikštas įstatymo leidėjo tikslas ginti sąžiningą skolininką, siejant jo prievolės pabaigą su pranešimu apie teisių perleidimą. Atidus ir rūpestingas naujasis kreditorius, siekdamas gauti tinkamą įvykdymą, turi informuoti skolininką apie žalos atlyginimo prievolės kreditoriaus pasikeitimą išmokėtos kompensacijos apimtimi bei pateikti jo, kaip reikalavimo teisių perėmėjo, įrodymus.
46. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, išmokėjusi nukentėjusiajai smurtiniu nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo kompensaciją ir įgijusi žalos atlyginimo prievolės kreditoriaus reikalavimo išmokėtos kompensacijos apimtimi, neužtikrino veiksmingo Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės reikalavimo teisės įgyvendinimo, o kartu ir tinkamo specialiosios Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo programos administravimo, užtikrinant Įstatymo pagrindu išmokėtų kompensacijų išieškojimą, taip pat atsižvelgdama į tai, kad skolininkas prievolę pradiniam kreditoriui įvykdė vykdydamas įsiteisėjusį teismo nuosprendį, kuriuo visas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas pradiniam kreditoriui (nukentėjusiajai), daro išvadą, kad nagrinėjamo ginčo atveju taikytina CK 6.106 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąžiningo skolininko apsaugos taisyklė ir skolininkas (atsakovas), įvykdęs savo prievolę pradiniam kreditoriui (nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą), laikytinas tinkamai įvykdžiusiu savo žalos atlyginimo prievolę, dėl ko jo prievolė pasibaigė CK 6.123 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu.
47. Skolininko prievolės pasibaigimas tinkamu įvykdymu ginčo atveju sudaro savarankišką ieškinio atmetimo teisinį pagrindą, kadangi kreditorius nebetenka teisės reikalauti iš skolininko šios prievolės įvykdymo.
48. Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl ieškinio senaties termino nutraukimo (CK 1.130 straipsnio 1, 3 dalys), jo pabaigos ir atnaujinimo (CK 131 straipsnio 1, 2 dalys) teisinių pasekmių ir galimos įtakos ieškovės reikalavimo teisės įgyvendinimui, ginant savo pažeistas teises, kaip neturinčių teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir vienodai teismų praktikai formuoti.
Dėl bylos procesinės baigties
49. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepakankamai atsižvelgė į valstybės, kompensavusios smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą avansu, teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens atsiradimo pagrindą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias subrogacijos pagrindu atsiradusios reikalavimo teisės įgyvendinimą ir skolininko prievolės pasibaigimą tinkamu įvykdymu. Kadangi atmetus ieškinį, nors ir kitu CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu (dėl ieškinio senaties termino pabaigos), buvo priimtas iš esmės teisingas procesinis sprendimas, kasaciniu skundu skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis, pakeitus atitinkamus jos motyvus išdėstytais šioje nutartyje, paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50. Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš kitos šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kasaciniam teismui atmetus ieškovės kasacinį skundą, atsakovo patirtų 300 Eur dydžio išlaidų advokato pagalbai apmokėti, turėtų nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, atlyginimas priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
51. Byloje yra pateikti įrodymai, kad, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą atsakovui bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, buvo patirta 65 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovei Lietuvos valstybei atstovaujančios Teisingumo ministerijos (CPK 99 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnis).
52. Kasacinis teismas patyrė 9,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovės atstovės Teisingumo ministerijos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui R. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 300 (tris šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti kasaciniame teisme atlyginimo.
Priteisti iš ieškovei Lietuvos valstybei atstovaujančios Teisingumo ministerijos (j. a. k. 188604955) valstybės naudai 65 (šešiasdešimt penkis) Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5630.
Priteisti iš ieškovei Lietuvos valstybei atstovaujančios Teisingumo ministerijos (j. a. k. 188604955) valstybės naudai 9,15 Eur (devynis Eur 15 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (į. k. – 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Alė Bukavinienė
Algirdas Taminskas
