Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-370/2014

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorija 27.10 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Eglei Berželionytei,

dalyvaujant ieškovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atstovams advokatams Jūratei Kūgytei ir Gintautui Bartkui, atsakovų V. M., R. M., N. M., Z. S., V. T., A. T., J. U., AB „Krašto projektai“ atstovei advokatei Ingai Daunoravičienei, trečiojo asmens „Lietuvos energijos gamyba“, AB, atstovui A. Z., atsakovo UAB „PZU Lietuva“ atstovei R. M. ir atsakovui A. G.,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo sujungtas civilines bylas Nr. 3K-3-370/2014 ir Nr. CIK-1196/2014 pagal ieškovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, ieškinį atsakovams V. M., N. M., R. M., D. B., Z. S., akcinei bendrovei „Krašto projektai“, J. U., V. T., A. T., S. R., A. G., V. T., V. F., J. Č., E. L., M. R., M. B., K. T., A. V., K. R., A. B., J. Ž., T. B., uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, A. L., A. V., A. V., J. V., R. S., S. V., M. R., A. Ž., L. J., A. Ž., A. S., uždarajai akcinei bendrovei Medicinos biznio centrui, V. P., R. M., E. J., V. Ž., R. R., R. R., A. J., P. M., G. L. J., J. V. A., J. R., R. S., G. M., M. M., Z. D., A. M., V. S. dėl pripažinimo, kad neegzistuoja valstybės pareiga išpirkti atsakovams priklausančias pasibaigusio juridinio asmens akcinės bendrovės Lietuvos elektrinės akcijas; byloje trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, „Lietuvos energijos gamyba“, akcinė bendrovė; taip pat pagal ieškovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, ir trečiojo asmens „Lietuvos energijos gamyba“, akcinės bendrovės (ankstesnis pavadinimas – „Lietuvos energija“, akcinė bendrovė), kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, ieškinį atsakovams V. M., R. M., D. B., N. M., Z. S., akcinei bendrovei „Krašto projektai“, V. T., A. T., S. R., A. G., A. K., V. T., J. U., V. F., J. Č., E. L., B. S., M. R., M. B., K. T., A. V., K. R., A. B., J. Ž., T. B., uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, A. L., A. V., A. V., J. V., R. S., S. V., M. R., A. Ž., L. J., A. Ž., A. S., Medicinos biznio centrui, uždarajai akcinei bendrovei, V. P., R. M., E. J., V. Ž., R. R., tretiesiems asmenims Lietuvos bankui ir „Lietuvos energijos gamyba“, akcinei bendrovei, dėl teisingos akcijų kainos nustatymo ir atsakovų V. M., N. M., R. M., Z. S., akcinės bendrovės „Krašto projektai“, J. U., D. B. priešieškinį ieškovui dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl valstybės pareigos išpirkti atsakovams priklausančias pasibaigusios akcinės bendrovės Lietuvos elektrinės akcijas egzistavimo ir teisingos AB Lietuvos elektrinės akcijų kainos nustatymo.

Ieškovas Lietuvos valstybė ir atsakovai buvo AB Lietuvos elektrinės akcininkai: valstybei priklausė 96,51 proc., o atsakovams – apie 3,5 proc. akcijų. Atsakovai, vadovaudamiesi Vertybinių popierių įstatymo 37 straipsnio 15 dalimi, siekė, kad ieškovas nupirktų atsakovams priklausančias akcijas. Ieškovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, prašė pripažinti, kad neegzistuoja ieškovo pareiga išpirkti atsakovams, t. y. smulkiesiems akcininkams, priklausančias pasibaigusio juridinio asmens AB Lietuvos elektrinės akcijas. Ieškovo teigimu, privalomo akcijų išpirkimo institutas Lietuvos teisėje įtvirtintas 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojus Vertybinių popierių rinkos įstatymui (toliau – ir VPRĮ), kurio 191 straipsnyje įtvirtinta akcinės bendrovės stambiųjų akcininkų pareiga, jiems peržengus 95 proc. turimų akcijų ribą, išpirkti likusias smulkiųjų akcininkų turimas akcijas. Ieškovo tvirtinimu, ši įstatymo pareiga kyla tik akcijų paketams, įsigytiems po įstatymo įsigaliojimo, ir jam netaikoma, nes akcijos įsigytos iki įstatymo įsigaliojimo. AB Lietuvos elektrinė buvo išregistruota, taigi reikalavimas išpirkti nebeegzistuojančios bendrovės akcijas prieštarautų privalomo akcijų išpirkimo tikslams, nes nebeliko akcijų išpirkimo objekto.

Atsakovo V. M. užsakymu UAB korporacija „Matininkai“ atliko AB Lietuvos elektrinės akcijų vertinimą ir nustatė, kad 2006 m. gruodžio 31 d. vienos akcijos vertė buvo 7,39 Lt. Vertybinių popierių komisija (toliau – ir VPK) 2007 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 2K-116 atsisakė derinti atsakovų pasiūlytą kainą, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2231-1/2007 panaikino šį VPK sprendimą ir įpareigojo komisiją pagal V. M. 2007 m. kovo 26 d. pateiktą prašymą suderinti 7,39 Lt kainą už vieną AB Lietuvos elektrinės akciją; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. kovo 17 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistą. Vertybinių popierių komisija 2008 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 2K-140 pripažino suderinta V. M. pasiūlytą privalomo akcijų pardavimo kainą 7,39 Lt už vieną paprastąją vardinę 1 Lt nominaliosios vertės akciją. Atsakovai pateikė AB Lietuvos elektrinei pranešimus (prašymus) dėl akcijų išpirkimo pagal šią suderintą kainą. Ieškovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, su atsakovų pasiūlyta privalomo akcijų išpirkimo kaina – 7,39 Lt už vieną akciją – nesutiko ir, vadovaudamasi Vertybinių popierių įstatymo (toliau – ir VPĮ) 37 straipsnio 10, 14 dalimis, ieškiniu prašė teismo nustatyti teisingą AB Lietuvos elektrinės akcijų kainą.

Atsakovai V. M., N. M., R. M., Z. S., AB „Krašto projektai“, J. U., D. B. priešieškiniu prašė priteisti jiems iš ieškovo 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo sumos, kurią privalės sumokėti ieškovas atsakovams už siūlomas privalomai supirkti AB Lietuvos elektrinės akcijas pagal teismo sprendimu nustatytą kainą, nuo ieškovo ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 12 d. sprendimu atmetė ieškinį pripažinti valstybės pareigos išpirkti AB Lietuvos elektrinės akcijas neegzistavimą.

Teismas sprendime nurodė, kad nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusio VPRĮ 191 straipsnio 1 ir 16 dalyse nustatyta, kad emitento, kurio akcijos yra įtrauktos į Lietuvos Respublikoje įregistruotos vertybinių popierių biržos oficialųjį arba einamąjį prekybos sąrašą, akcininkas, veikdamas savarankiškai ar kartu su kitais asmenimis, įsigijęs akcijų, suteikiančių ne mažiau kaip 95 procentus visų balsų šio emitento visuotiniame akcininkų susirinkime, turi teisę reikalauti, kad visi kiti emitento akcininkai parduotų jiems priklausančias akcijas, suteikiančias balso teisę, o šie privalo jas parduoti šio įstatymo nustatyta tvarka; taip pat bet kuris akcininkas turi teisę reikalauti, kad akcininkas, veikdamas savarankiškai ar kartu su kitais asmenimis, įsigijęs akcijų, suteikiančių ne mažiau kaip 95 procentus visų balsų emitento visuotiniame akcininkų susirinkime, nupirktų jam priklausančias akcijas. Įstatymas nuo jo įsigaliojimo dienos sukūrė akcininkams naujas teises ir pareigas, tarp jų ir pareigą emitento, kurio valdomo akcijų paketo dydis yra ne mažiau kaip 95 procentai visų balsų šio emitento visuotiniame akcininkų susirinkime, nupirkti iš visų kitų akcininkų jiems priklausančias akcijas, jeigu jie to reikalauja.

Konstitucinis Teismas 2005 m. gruodžio 12 d. ir 2006 m. sausio 17 d. nutarimuose konstatavo, jog privalomo oficialaus pasiūlymo supirkti likusius vertybinius popierius pateikimo institutas taip pat yra skirtas kitų akcininkų, ypač smulkiųjų, turtinėms teisėms apsaugoti.

2005 m. spalio mėn. smulkieji akcininkai su prašymu supirkti akcijas kreipėsi į ieškovą, turėjusį 96,51 procento AB Lietuvos elektrinės akcijų, viršijančių 95 procentų visų balsų šio emitento visuotiniame akcininkų susirinkime ribą. Ieškovas visiškai atitiko VPRĮ 191 straipsnio sąlygas iš bendrovės smulkiųjų akcininkų išpirkti likusias akcijas. Atsakovai dėl ieškovo pareigos išpirkti akcijas kreipėsi iki AB Lietuvos elektrinės reorganizavimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartimi netenkinus ieškovui Lietuvos valstybei atstovaujančios Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos apeliacinio skundo nutarta palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad 2011 m. įvyko AB Lietuvos elektrinės reorganizavimas ir ši bendrovė 2011 m. rugpjūčio 5 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Reorganizacija vyko sujungiant reorganizuojamas bendroves AB Lietuvos elektrinę ir AB „Lietuvos energija“ į „Lietuvos energija“, AB, kuriai po reorganizacijos perėjo visos AB Lietuvos elektrinės teisės ir pareigos bei turtas. Buvusios AB Lietuvos elektrinės akcininkams jų akcijos buvo keičiamos nustatytu santykiu (1,37) paprastąją vardinę AB Lietuvos elektrinės akciją keičiant į „Lietuvos energija“, AB, (dabartinis pavadinimas „Lietuvos energijos gamyba“, AB) paprastąją vardinę akciją.

Lietuvos valstybė privalomą 95 procentų visų balsų šio emitento visuotiniame akcininkų susirinkime ribą peržengė anksčiau, negu atsirado įstatyme nustatyta pareiga kreiptis su prašymu išpirkti smulkiųjų akcininkų turimas akcijas, o smulkieji akcininkai savo teisę išpirkti jiems priklausančias AB Lietuvos elektrinės akcijas pradėjo įgyvendinti jau įsigaliojus 2005 m. sausio 1 d. VPRĮ 191 straipsnio 1 dalies nuostatoms, nustatančioms privalomą akcijų išpirkimą, todėl emitento smulkiųjų akcininkų ir Lietuvos valstybės (akcijų paketo savininko) teisiniams santykiams taikytinos nuo 2005 d. sausio 1 d. galiojančio VPRĮ 191 straipsnio nuostatos, nepaisant to, kad ieškovas turimų akcijų ribą peržengė iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo. 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojęs VPRĮ papildymas 191 straipsniu priimtas 2004 m. balandžio 27 d., įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvą 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymų. Direktyvos nuostatų analizė leidžia teigti, jog privalomo akcijų išpirkimo institutas turi būti taikomas ne tik tiems asmenims, kurie įsigyja ar ateityje įsigis vertybinius popierius, bet ir tiems, kuriems įstatymo įsigaliojimo metu priklausantys vertybiniai popieriai sudaro ne mažiau kaip 90 procentų balsavimo teises suteikiančio kapitalo.

Įvykęs AB Lietuvos elektrinės reorganizavimas šios bendrovės sujungimo su AB „Lietuvos energija“ būdu ir nustatyta teisė AB Lietuvos elektrinės akcininkams gauti naujai sukurtos bendrovės akcijas nustatytu akcijų keitimo santykiu negali būti pagrindas išvengti VPRĮ 19 straipsnio įtvirtintos prievolės išpirkti iš smulkiųjų akcininkų buvusios AB Lietuvos elektrinės akcijas. Prievolė išpirkti reorganizuotos bendrovės akcijas atsirado dar 2005 metais, kai smulkieji akcininkai pareiškė prašymą jas parduoti (išpirkti), t. y. iki reorganizacijos. Lietuvos valstybei užginčijus išperkamų akcijų kainą ir dėl to vykstant teisminiam ginčui, tuo metu atlikta bendrovės reorganizacija nepanaikino valstybės kaip akcininkės pareigos išpirkti smulkiųjų akcininkų turėtas akcijas. Prievolė atsirado iki reorganizacijos ir ji negali pasibaigti be įvykdymo.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi ir 2011 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi, ištaisydamas rašymo apsirikimą, nustatė teisingą vienos paprastosios vardinės AB Lietuvos elektrinės 1 Lt nominaliosios vertės akcijos kainą – 7,48 Lt, už kurią ieškovas Lietuvos valstybė turi išpirkti šias akcijas iš atsakovų, 1 AB Lietuvos elektrinės akciją prilygindamas 1,37 „Lietuvos energija“, AB, akcijos. Taip pat teismas priteisė iš ieškovo Lietuvos valstybės atsakovams V. M., N. M., R. M., Z. S., AB „Krašto projektai“, J. U. ir D. B. po 5 proc. metinių palūkanų nuo ieškovo kiekvienam iš nurodytų atsakovų mokėtinos sumos už privalomai išperkamas akcijas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2008 m. liepos 31 d.) iki teismo nutarties visiško įvykdymo.

Teisingai akcijų kainai pagal VPĮ 37 straipsnį nustatyti teismas paskyrė ekspertizę. Ekspertai nustatė, kad AB Lietuvos elektrinės 100 proc. akcijų paketo teisinga vertė turto sudėtinių dalių vertės požiūriu, taikant atkuriamosios turto vertės metodą, yra 1 090 589 153 Lt, vienos akcijos kaina – 7,48 Lt, o verslo požiūriu, taikant naudojimo pajamų metodą, – 893 900 000 Lt, vienos akcijos kaina – 6,13 Lt. Ekspertų nuomonės pagrindžiant teisingą kainą išsiskyrė po lygiai: vieni nurodė, kad akcijų teisingesnę paketo vertę atspindi atkuriamosios vertės metodo taikymas, kiti – kad naudojimo pajamų metodo taikymas. Teismas pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nustatant teisingą akcijų kainą turi būti vadovaujamasi atkuriamosios vertės metodu, t. y. prioritetas turi būti teikiamas turto požiūriui. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju vertinimo objektas yra specifinis – elektrinė (AB Lietuvos elektrinė). Įmonė turi strateginę reikšmę ir yra įtraukta į Lietuvos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių sąrašą, jos veikla yra specifinė ir reguliuojama valstybės, įmonė disponuoja specializuotos paskirties turtu, kuris paprastai nėra parduodamas ar išnuomojamas rinkoje kitaip nei verslo dalis, jos akcijų apyvarta yra ribota, nes tik nedidele akcijų dalimi prekiaujama rinkoje. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad šalia įmonės yra išplėtota infrastruktūra (įrengtas vandens telkinys, pastatyta gyvenvietė, kt.), kuri turi didelę vertę, tačiau neatsispindėjo vertinant akcijas. Be to, ekspertizės akte ekspertai patvirtino, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis tarptautiniuose ir Europos vertinimo standartuose taip pat rekomenduojama taikyti atkuriamosios vertės metodą. Teismas nurodė, kad turto požiūriu ekspertų nustatyta kaina yra artima buhalterinei AB Lietuvos elektrinės akcijų vertei, ir sprendė, jog ekspertų nustatytos akcijų vertės skirtumas nuo reguliuojamoje rinkoje esančios akcijų kainos yra pateisinamas ir nesudaro pagrindo mažinti akcijų vertę. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, toks akcijų kainos nustatymo būdas labiausiai atspindi teisingą akcijų kainą ir užtikrina šalių lygiateisiškumą. Teismas pažymėjo, kad nustatant akcijų kainą negali būti remiamasi VĮ Valstybės turto fondo 2006 m. vasario 23 d. turto vertinimo ataskaita, kurioje nustatyta AB Lietuvos elektrinės vienos akcijos vertė 4,10 Lt, nurodydamas, kad dėl to pasisakė Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiame 2007 m. rugsėjo 26 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. kovo 17 d. nutartyje, priimtuose administracinėje byloje Nr. A-438-999/2008, šie išaiškinimai turi prejudicinę reikšmę (CPK 182 straipsnio 2 punktas) ir iš naujo nenagrinėtini. Teismas, spręsdamas dėl akcijų vertinimo būdo, taip pat atkreipė dėmesį į VPĮ 37 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad teisingos akcijų kainos nustatymo būdą gali pasirinkti akcijų privalomą pirkimą inicijuojantis akcininkas (VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 15, 16 dalys). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. kovo 17 d. nutartyje taip pat pripažino, kad VPĮ 37 straipsnio 16 dalyje ir 4 dalies 3 punkte nurodytu atveju parduodamų akcijų kaina nustatoma akcijas parduodančio asmens pasirinktu būdu. Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiame 2007 m. rugsėjo 26 d. sprendime pažymėjo, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nereglamentuojami vertinimo būdai, o tik vertinimo metodai, todėl VPĮ nurodytas vertinimo būdas atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme išvardytus vertinimo metodus. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovų pasirinktas atkuriamosios vertės būdas akcijų kainai nustatyti yra teisėtas, pagrįstas teisiniu reguliavimu ir prielaidomis taikyti būtent tokį būdą.

Teismas nustatė, kad AB Lietuvos elektrinė yra reorganizuota, sujungiant šią bendrovę su AB „Lietuvos energija“, ir nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. veiklą tęsia „Lietuvos energija“, AB. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, jog akcijų išpirkimas vykdytinas keičiant vieną paprastąją vardinę AB Lietuvos elektrinės akciją į 1,37 „Lietuvos energija“, AB, paprastosios vardinės akcijos (AB „Lietuvos energija“ ir AB Lietuvos elektrinės Reorganizavimo sąlygų 5.19 punktas). Teismas taip pat pažymėjo, kad kilus ginčui AB Lietuvos elektrinės akcininkas buvo valstybė, todėl būtent jai išlieka pareiga išpirkti atsakovų turimas akcijas, nepaisant to, kad akcijas valstybė perleido UAB Visagino atominei elektrinei; šią pareigą bylos nagrinėjimo metu ieškovas pripažino.

Bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, ir trečiojo asmens „Lietuvos energija“, AB, atskiruosius skundus išnagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartį pakeitė: panaikino teismo nutarties dalį, kuria iš ieškovo Lietuvos valstybės atsakovams V. M., N. M., R. M., Z. S., AB „Krašto projektai“, J. U. ir D. B. priteista po 5 proc. metinių palūkanų, šį klausimą išsprendė iš esmės ir priešieškinį atmetė; kitą nutarties dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai nutarė pritarti 7,48 Lt kainai už vieną paprastąją vardinę AB Lietuvos elektrinės akciją, kuri ekspertų nustatyta atkuriamosios vertės metodu. Grįsdama šią išvadą, kolegija nurodė, kad pagal Turto vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 (toliau – Turto vertinimo metodika), 21, 22, 24.4 punktus, elektrinė yra specialiosios paskirties turtas, o vertinant specialiosios paskirties turtą rekomenduojama taikyti atkuriamosios vertės metodą. Vertinimo objektas yra specifinis – AB Lietuvos elektrinės akcijos; AB Lietuvos elektrinė įstatymu įtraukta į Lietuvos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių sąrašą, t. y. turi specifinę ir svarbią reikšmę, įmonė disponuoja specializuotos paskirties turtu, o akcijų kiekis rinkoje ribojamas. VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 3 punkte ir 16 dalyje nurodytu atveju parduodamų akcijų kaina nustatoma akcijas parduodančio asmens pasirinktu būdu. Atsižvelgdama į tai, kad VPK, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. sprendimą (kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo paliktas galioti), 2008 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 2K-140 pagal atsakovo V. M. pateiktą prašymą suderino 7,39 Lt kainą už vieną paprastąją vardinę AB Lietuvos elektrinės akciją, UAB korporacijos „Matininkai“ nustatytą atkuriamosios vertės metodu, teisėjų kolegija sprendė, jog šis būdas yra pagrįstas ir teisėtas. Šiuo atveju stambiajam akcininkui kreipusis į teismą VPĮ 37 straipsnio 14 dalyje nustatyta tvarka dėl teisingos akcijų kainos nustatymo, teismas turėtų vertinti, ar naudojantis teisėtais ir pagrįstais būdais nustatyta akcijų kaina formaliai atitinka duomenis pagal faktiškai egzistuojančias aplinkybes, darančias įtaką akcijų kainai. Pirmosios instancijos teismui nenustačius tokios neatitikties ar teisės aktų pažeidimo, teisėjų kolegijos nuomone, turto vertinimas smulkiųjų akcininkų pasirinktu atkuriamosios vertės metodu turi būti laikomas teisėtu, o juo nustatyta akcijos kaina yra teisinga.

Teisėjų kolegija atmetė ieškovo teiginius, kad teismo ekspertizės akte verslo ir turto požiūriais yra nustatyta AB Lietuvos elektrinės akcijų paketo rinkos vertė, bet ne teisinga akcijų kaina. VPK 2011 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 6K-14 patvirtino Teisingos akcijų kainos nustatymo gaires (toliau – ir Gairės), kurios, be kita ko, įtvirtina teisingos akcijų kainos nustatymo principus. Remiantis Gairių 2.1 punkte išdėstytu neutralumo principu, nustatant teisingą akcijų vertę, vertinamas visas (100 proc.) akcijų paketas ir nustatoma vienai akcijai tenkanti 100 proc. akcijų paketo vertė. Šiuo būdu vienos paprastosios vardinės akcijos kainą nustatė teismo paskirti ekspertai. Be to, tas pats Gairių punktas nustato, kad, siekiant išvengti subjektyvumo, neturėtų būti naudojami įprastinėmis rinkos sąlygomis vertinant akcijų paketą taikomi įvairūs koeficientai (pvz., mažumos diskontas). Kolegijos nuomone, šiam principui prieštarauja ir ieškovo prašytas taikyti tam tikras koeficientas – nuolaida dėl prievartos.

Teisėjų kolegija atmetė atskirųjų skundų teiginius, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl akcijų santykio ir ieškovo pareigos išpirkti akcijas, išėjo už ieškinio ribų, pažeidė civilinio proceso dispozityvumo, rungimosi principus. Grįsdama šią išvadą, kolegija nurodė, kad šioje byloje egzistuoja viešasis interesas, leidžiantis teismui peržengti ieškinio ribas, būti aktyviam ir detalizuoti priimtą procesinį sprendimą taip, jog nekiltų ginčo jį vykdant. Ginčas dėl teisingos akcijų kainos nustatymo vyksta tarp AB Lietuvos elektrinės smulkiųjų akcininkų ir buvusio stambiojo akcininko – Lietuvos valstybės. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 17 d. nutarime nurodė, kad „kai kuris nors akcininkas, veikdamas vienas ar kartu su kitais asmenimis, įgyja tiek įmonės akcijų, kad gali kontroliuoti įmonės veiklą, lemti priimamus sprendimus, dėl to atitinkamai sumažėja kitų akcininkų, ypač smulkiųjų, galimybės daryti įtaką įmonės veiklai, jų turimų akcijų vertė gali kristi. Tokių akcininkų teisių apsauga – viešasis interesas“. Be to, teisingas įstatymų taikymas, kai viena ginčo šalis yra valstybė, o kita – smulkieji akcininkai, taip pat yra viešasis interesas. Kolegija atmetė teiginius, kad teismas išėjo už ieškinio ribų nurodydamas ieškovo Lietuvos valstybės pareigą išpirkti iš smulkiųjų akcininkų AB Lietuvos elektrinės akcijas. Kolegijos teigimu, Lietuvos valstybė savo pareigos išpirkti akcijų neginčijo ir, kaip stambusis akcininkas VPĮ 37 straipsnio prasme, pasinaudojo šiame straipsnyje suteikta teise teisme ginčyti smulkiųjų akcininkų nustatytą kainą už siūlomas išpirkti akcijas.

Teisėjų kolegija taip pat atmetė atskirųjų skundų teiginius, kad byloje nebuvo keliamas klausimas dėl AB Lietuvos elektrinės akcijų santykio su „Lietuvos energija“, AB, akcijomis. Kolegijos teigimu, prašymas AB Lietuvos elektrinės akcijas prilyginti AB „Lietuvos energija“ (faktiškai – „Lietuvos energija“, AB) akcijoms atsakovų atstovės buvo pareikštas per paskutinį teismo posėdį, ieškovas dėl jo galėjo pasisakyti baigiamosiose kalbose. Vykdant AB „Lietuvos energija“ ir AB Lietuvos elektrinės reorganizaciją sujungimo būdu, abiejų bendrovių akcininkų susirinkime buvo patvirtintos Reorganizavimo sąlygos, kurios Akcinių bendrovių įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta tvarka nustato ir po reorganizavimo pasibaigsiančių bendrovių akcijų keitimo į po reorganizavimo veiksiančių bendrovių akcijas santykį, jo pagrindimą, po reorganizavimo veiksiančių bendrovių akcijų skaičių pagal klases ir jų nominaliąją vertę, taip pat akcijų skirstymo akcininkams taisykles (Reorganizavimo sąlygų 5 skyrius). Remiantis Reorganizavimo sąlygų 5.19 punktu ir 3 priedu, AB Lietuvos elektrinės akcijų keitimo į „Lietuvos energija“, AB, akcijas santykis yra 1:1,37. Reorganizavimo sąlygos, vadovaujantis CK 2.101 straipsnio 1 dalimi, paskelbtos viešai. Abiejų reorganizuotų įmonių pagrindinė akcininkė Lietuvos valstybė Reorganizavimo sąlygomis nustatė akcijų santykį, todėl pirmosios instancijos teismas akcijų santykio klausimo nesprendė, nurodė nustatytą faktą, t. y. už ieškinio ribų neišėjo.

Teisėjų kolegija atmetė teiginius, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, priimdamas nutartį, o ne sprendimą. Pagal VPĮ 37 straipsnio, CK 2.119 straipsnio nuostatas, dėl teisingos akcijų kainos nustatymo teismas priima nutartį, o dėl teismo nutarties, nustatančios kainą, gali būti teikiamas atskirasis skundas.

Kolegija taip pat atmetė apeliacinių skundų argumentus, kad teismas nepagrįstai vadovavosi administracinių teismų išaiškinimais, nurodydama, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė ir pareiškėjo V. M. užsakyto UAB korporacijos „Matininkai“ atlikto turto vertinimo metu pasirinkto metodo leistinumą bei teisėtumą, svarstė teisingos akcijų kainos nustatymo tvarką, todėl skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje aptartos aplinkybės iš dalies buvo įrodinėjimo dalykas administracinėje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Dėl to administracinių teismų procesiniai sprendimai turi prejudicinę galią šioje byloje.

Teisėjų kolegija atmetė argumentus dėl netinkamo įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme. Kolegijos manymu, teismui turint diskrecijos teisę nustatyti teisingą akcijų kainą ir pakakus duomenų metodui pasirinkti, teismas, atsižvelgęs į visas bylai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai neskyrė papildomos ar pakartotinės ekspertizės, todėl proceso teisės normų nepažeidė. Kolegijos teigimu, ieškovo su atskiruoju skundu pateikta įmonės „Osauhing Kinnisvaraekspert Tallinn“ filialo „BPE Lithuania“ išvada dėl atliktos ekspertizės akto nėra papildoma ar pakartotinė teismo paskirta ekspertizė ir nepaneigia byloje atliktos ekspertizės išvadų.

Teisėjų kolegija atmetė ieškovo prašymą dėl teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo (CPK 98 straipsnis.). Kolegija pažymėjo, kad ieškovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė tik pažymą dėl teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo ir PVM sąskaitos faktūros nuorašą, tačiau advokato išrašyta sąskaita atstovaujamam asmeniui nereiškia tokių išlaidų apmokėjimo, nesant byloje pateikto tokių išlaidų apmokėjimą patvirtinančio dokumento.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir pripažinti valstybės pareigos išpirkti AB Lietuvos elektrinės akcijas neegzistavimą. Kasatoriaus prašymas grindžiamas tokiais esminiais argumentais, toliau pateikiama jų santrauka:

2003 m. liepos 25 d. kasatoriui iš AB Lietuvos elektrinės akcininko „E.ON Energie AG“ įsigijus 16 438 076 vnt. bendrovės akcijų, kasatoriaus valdomo bendrovės įstatinio kapitalo dalis padidėjo iki 96,51 procento. Tuo metu galiojo 2002 m. balandžio 1 d. VPRĮ redakcija, kurioje nei privalomo pardavimo (angl. squeeze-out right), nei privalomo išpirkimo (angl. sell-out right) institutai nebuvo įtvirtinti, jie atsirado tik 2005 m. sausio 1 d. į nacionalinę teisę (VPRĮ) perkeliant 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymų (toliau – Direktyva) nuostatas. Vadovaudamiesi nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusia VPRĮ redakcija ir siekdami inicijuoti privalomą bendrovės akcijų išpirkimą, 2005 m. spalio mėn. šio įstatymo nustatyta tvarka dalis bendrovės smulkiųjų akcininkų, kreipėsi į Vertybinių popierių komisiją dėl bendrovės akcijų kainos suderinimo. Reorganizavus bendrovę, 2011 m. rugpjūčio 5 d. ji išregistruota iš Juridinių asmenų registro ir pasibaigė kaip juridinis asmuo.

Direktyvos nuostatomis buvo siekiama inter alia užtikrinti teisinį apibrėžtumą ir bendrovių akcininkų teisėtų lūkesčių apsaugą realizuojant atitinkamas Direktyvos nuostatas. Direktyvos preambulės 10 punkte nurodyta, kad įpareigojimas pateikti pasiūlymą visiems vertybinių popierių savininkams netaikomas tiems kontrolės paketams, kurie jau egzistuoja tą dieną, kai įsigalioja nacionaliniai teisės aktai, kuriuose perkelta Direktyva. Direktyvos preambulės 9 punkte įtvirtinta, kad valstybės narės turėtų imtis priemonių vertybinių popierių savininkams apsaugoti tais atvejais, kai įsigyjama bendrovių kontrolė. Analogiškas principas, siekiantis kitų vertybinių popierių savininkų apsaugos, jei „kuris nors asmuo įgyja bendrovės kontrolę“, yra numatytas Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punkte. Europos Komisijos ataskaitoje dėl Direktyvos taikymo (Report from the Commission to the European Parliament, the Council, the European Economic and Social Committee and the Committee of the Regions, 28.6.2012, COM(2012) 347 final, p. 3. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/internal_market/company/docs/takeoverbids/COM2012_347_en.pdf) bei išorės ekspertų parengtoje Direktyvos poveikio vertinimo ataskaitoje (Marccus Partners, The Takeover Bids Directive Assesment Report, p. 26. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/internal_market/company/ docs/takeoverbids/study/study_en.pdf), nustatant Direktyvos tikslą, taip pat nurodoma būtinybė užtikrinti bendrovių akcininkų interesų apsaugą būtent po bendrovės kontrolės pasikeitimo, todėl bendrovės kontrolės pasikeitimas yra būtina privalomo akcijų išpirkimo sąlyga. Kasatorius daro išvadą, kad atsižvelgiant į bendrovės kontrolės pasikeitimo, t. y. tam tikros akcijų ribos peržengimo momento, kaip privalomo akcijų išpirkimo taikymo sąlygos, reikšmę ir tikslą suteikti galimybę mažumos akcininkams pasitraukti būtent dėl kontrolės pasikeitimo, šio instituto taikymas praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo šios kontrolės pasikeitimo akivaizdžiai prieštarautų įmonės perėmimo proceso ir konkretaus akcijų privalomo išpirkimo instituto esmei.

Viena iš VPRĮ 191 straipsnio 1 ir 16 dalyse įtvirtinto privalomo akcijų pardavimo ir išpirkimo sąlygų yra akcininko, veikiančio savarankiškai ar kartu su kitais asmenimis, įsigijimas akcijų, suteikiančių ne mažiau kaip 95 procentus visų balsų emitento visuotiniame akcininkų susirinkime. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai išaiškino, kad VPRĮ nuostatos, įtvirtinančios privalomą akcijų išpirkimą, gali būti taikomos nepaisant to, kada buvo suformuotas atitinkamas akcijų paketas. Kasatoriaus teigimu, privalomas akcijų išpirkimas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nurodyta atitinkama akcijų skaičiaus riba buvo peržengta teisės akto, įtvirtinančio šį institutą, galiojimo metu. Kadangi bendrovės akcijų 95 proc. riba peržengta iki VPRĮ redakcijos, įtvirtinusios privalomą akcijų išpirkimą, įsigaliojimo 2005 m. sausio 1 d., tai įgijusiam šias akcijas kasatoriui neatsirado pareiga privalomai išpirkti likusias akcijas iš bendrovės smulkiųjų akcininkų.

Skundžiamuose sprendime ir nutartyje teismai iš esmės nukrypo nuo Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, aiškinančios įstatymų negaliojimo atgaline data (lex retro non agit) principą ir draudžiančios įstatymą taikyti tiems juridiniams faktams, kurie atsirado iki atitinkamo įstatymo įsigaliojimo dienos. Konstitucinis Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje, atskleisdami lex retro non agit principo reikšmę, yra įtvirtinę, kad norminiai aktai netaikomi tiems faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki šių norminių aktų įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo BUAB „Amilista“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-100/2012; 2013 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ginantis viešąjį interesą generalinis prokuroras v. UAB „Pelėda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-424/2013). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtintos dvi principo lex retro non agit išimtys, t. y. kai įstatymo atgalinis veikimas yra nurodytas pačiame įstatyme arba kai priimami įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar administracinę atsakomybę arba švelninantys bausmę ar administracinę nuobaudą. Nė viena iš šių sąlygų neatitinka situacijos nagrinėjamoje byloje, dėl to principo lex retro non agit išimtys netaikytinos.

Įgijęs bendrovės kontrolę suteikiančių daugiau nei 95 proc. akcijų kasatorius negalėjo pagrįstai numanyti atsirasiant likusių akcijų išpirkimo pareigą, dėl to reikalavimas kasatoriui įgyvendinti privalomą akcijų išpirkimą paneigtų teisėtus kasatoriaus lūkesčius. Nors pirminiame VPRĮ pakeitimų projekte (Nr. IXP-2879) buvo įtvirtinta nuostata, kad „privalomas akcijų pardavimas ir pirkimas galimas ir tais atvejais, kai akcininkas, veikdamas savarankiškai ar kartu su kitais asmenimis, akcijas, suteikiančias ne mažiau kaip 95 procentus visų balsų emitento visuotiniame akcininkų susirinkime, įsigijo iki šio Įstatymo įsigaliojimo“, tačiau šios nuostatos neliko įstatymų leidėjo priimtuose ir 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusiuose VPRĮ pakeitimuose. Dėl to VPRĮ pakeitimų nuostatos taikytinos tik po jų įsigaliojimo susiformavusiems bendrovių 95 procentų akcijų kontrolės paketų atžvilgiu.

Laikantis pozicijos, kad privalomo akcijų išpirkimo institutas gali būti taikomas neapibrėžtą laiką, būtų pažeidžiami ir pačios bendrovės, kurios akcijų atžvilgiu taikomas šis institutas, kaip visumos interesai. Direktyvos 15 ir 16 straipsniai, reglamentuojantys privalomą akcijų pardavimą ir išpirkimą, įtvirtina 3 mėnesių terminą pasinaudoti teise reikalauti parduoti arba išpirkti akcijas. Kasatoriaus teigimu, oficialus pasiūlymas privalomai išpirkti akcijas ir privalomas akcijų išpirkimas yra vientisas procesas, atliekamas VPRĮ nustatyta tvarka. Iš karto po akcijų ribos peržengimo kasatorius neprivalėjo teikti oficialaus pasiūlymo pagal galiojusios redakcijos VPRĮ, dėl to jam netaikytina vėliau įsigaliojusios VPRĮ redakcijos pareiga privalomai išpirkti akcijas. Egzistuojanti rizika, kad smulkieji atitinkamos bendrovės akcininkai gali bet kada kreiptis, reikalaudami privalomai išpirkti jų akcijas, gali neigiamai paveikti pačios bendrovės kaip visumos veiklą bei vertę. Tai turėtų būti laikoma nesuderinama su Direktyvos ir įmonių perėmimo proceso tikslais.

Byloje teismai netinkamai vertino vieno iš įrodymų – VPK rašto – turinį. Šiame rašte, atsakant į klausimą, ar egzistuoja privalomo akcijų išpirkimo pareiga, jei 95 procentų akcijų riba buvo peržengta iki įsigaliojant įstatymui, nustatančiam tokią pareigą, aiškiai nurodyta, kad „jeigu tuo metu įstatymas nenumatė pareigos asmeniui tai jis jos ir neprivalo vykdyti“.

Bendrovę reorganizavus, ji 2011 m. rugpjūčio 5 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro ir taip pasibaigė kaip juridinis asmuo. Net ir tuo atveju, jei kasatoriaus pareiga išpirkti akcijas ir būtų egzistavusi, ši pareiga pasibaigė.

Trečiasis asmuo AB „Lietuvos energijos gamyba“ pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo su juo sutinka ir prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Atsakovai V. M., N. M., D. B., Z. S., AB „Krašto projektai“, J. U., R. M., V. T. ir A. T. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartį. Atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

Teismai įvertino Direktyvos tikslą – subalansuoti stambiųjų ir smulkiųjų akcininkų teises (Direktyvos 9 punktas), kitas Direktyvos nuostatas, dėl to pagrįstai nurodė, kad privalomo akcijų išpirkimo institutas turi būti taikomas ne tik tiems asmenims, kurie įgyja ar ateityje įsigis vertybinius popierius, bet ir tiems, kuriems įstatymo įsigaliojimo metu priklausantys vertybiniai popieriai sudaro ne mažiau kaip 90 proc. balsavimo teises suteikiančio kapitalo. Teismai padarė pagrįstą išvadą, jog privalomo oficialaus siūlymo ir privalomo akcijų išpirkimo institutai netapatūs, jų įgyvendinimo procedūros taip pat skirtingos ir specifinės, todėl nėra jokio teisėto pagrindo pasiūlymui skirtas nuostatas taikyti teisės reikalauti parduoti ar teisės parduoti institutui. Direktyvos tikslas ir buvo apsaugoti tokius smulkiuosius akcininkus, kurie dėl stambiojo akcininko valdomo paketo neturi galimybių daryti įtakos bendrovės valdymui. Dėl šių priežasčių, įvertinus Direktyvos siekiamus tikslus ir privalomo akcijų išpirkimo instituto esmę, darytina išvada, jog nepaisant bendrovės kontrolės įsigijimo momento, smulkieji akcininkai turi būti ginami ir jų akcijos turi būti išperkamos, jeigu jie to nustatyta tvarka reikalauja. Direktyvos 15 straipsnio 2 dalies ir 16 straipsnio 2 dalies nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad privalomo akcijų išpirkimo institutas turi būti taikomas ne tik tiems asmenims, kurie po VPRĮ pakeitimo įsigyja ar ateityje įsigys vertybinius popierius, bet ir tiems, kuriems VPRĮ pakeitimo įsigaliojimo metu (2005 m. sausio 1 d.) priklausantys vertybiniai popieriai sudarė ne mažiau kaip 90 procentų balsavimo teises suteikiančio kapitalo. Vadinasi, tuo atveju, jeigu asmuo atitinkamą akcijų skaičių įsigijo iki įstatymo įsigaliojimo ir jam įstatymo įsigaliojimo metu priklausantys vertybiniai popieriai sudarė ne mažiau kaip 90 procentų balsavimo teises suteikiančio kapitalo, likusiųjų vertybinių popierių savininkas gali reikalauti, kad siūlytojas iš jo nupirktų jo vertybinius popierius sąžininga kaina. Taigi bendrovės kontrolės pasikeitimo momentas neturi teisinės reikšmės taikant privalomo akcijų išpirkimo institutui. Tai, kad privalomo akcijų išpirkimo institutas ir yra skirtas būtent smulkiųjų akcininkų teisių apsaugai, patvirtino Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 17 d. nutarime.

VPRĮ įtvirtino tokias sąlygas, reikalingas norint taikyti privalomą akcijų išpirkimo procedūrą: pirma, akcininkas turėjo turėti bendrovės akcijų, kurios įtrauktos į Lietuvos Respublikoje įregistruotos vertybinių popierių biržos oficialųjį arba einamąjį prekybos sąrašą, ir, antra, akcininkas, veikdamas savarankiškai ar kartu su kitais asmenimis, turėjo būti įsigijęs akcijų, suteikiančių ne mažiau kaip 95 procentus visų balsų šio emitento visuotiniame akcininkų susirinkime. 2005 m. spalio mėn., kai smulkieji akcininkai kreipėsi į Vertybinių popierių komisiją su prašymu suderinti privalomai išperkamų akcijų kainą, kasatorius atitiko visas VPRĮ 19 straipsnyje nustatytas sąlygas, dėl to jam kilo pareiga supirkti iš smulkiųjų akcininkų jų turimas bendrovės akcijas.

Teismai pagrįstai konstatavo, kad santykio, iš kurio kyla reguliuojamos įsigaliojusio teisės akto pagrindu teisės ir pareigos, atsiradimas iki šio įstatymo įsigaliojimo nelaikytinas įstatymo atgaliniu veikimu. Įstatymų negaliojimo atgaline data principas neleidžia reikalauti įvykdyti pareigos, kurią nustato nauja įstatymo norma, iki jos įsigaliojimo arba jau po jos įsigaliojimo, tačiau už laikotarpius, buvusius iki naujos normos atsiradimo. Smulkiesiems akcininkams kreipusis dėl akcijų išpirkimo po to, kai 2004 m. balandžio 27 d. priimtu įstatymu Nr. IX-2174 nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojo VPRĮ pakeitimai, šio įstatymo taikymas nereiškia jo atgalinio veikimo, nes iki akcijų išpirkimo instituto įsigaliojimo jokie teisiniai faktai ar teisinės pasekmės dar neegzistavo.

Nors įsigydamas pagrindinį akcijų paketą kasatorius nežinojo, kad nuo 2005 m. sausio 1 d. jam kils pareiga supirkti privalomai parduodamas akcijas, tai nereiškia, jog naujai sureguliavus teisinius santykius buvo pažeisti kasatoriaus teisėti lūkesčiai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad teisėtų lūkesčių principas nereiškia, kad esamas teisinis reglamentavimas (tam tikra sistema) negali būti keičiamas. Pareiga privalomai supirkti akcijas buvo įtvirtina siekiant įgyvendinti Direktyvą, apsaugoti viešąjį interesą – smulkiųjų akcininkų teises, todėl reikalavimas, kad kasatorius įgyvendintų privalomą AB Lietuvos elektrinės akcijų išpirkimą, nepaneigia kasatorius teisėtų lūkesčių. Įstatymo leidėjas, užtikrindamas teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinės valstybės principų įgyvendinimą, įtvirtinęs privalomo akcijų išpirkimo institutą, nustatė 8 mėnesių pereinamąjį laikotarpį privalomo akcijų supirkimo procesui pasiruošti. Pereinamasis laikotarpis buvo nustatytas tam, kad iki įstatymo įsigaliojimo 95 proc. akcijų paketą turintys akcininkai turėtų galimybę per jį sumažinti savo akcijų skaičių iki 95 proc., jeigu jie neketintų privalomai supirkti akcijų iš smulkiųjų akcininkų.

Teismai tinkamai vertino Vertybinių popierių komisijos rašto turinį, kuriame nurodyta, kad jeigu tuo metu, kai buvo peržengta akcijų riba, galioję teisės aktai asmeniui nenumatė teisės į privalomą akcijų pardavimą ir pirkimą, tai tokios teisės tuo metu asmuo ir neturėjo; analogiškai ir su pareigomis, jeigu tuo metu įstatymas nenumatė pareigos asmeniui, tai jis jos ir neprivalėjo vykdyti. Atsakovai nurodo, kad 2003 m. liepos 25 d. kasatoriui padidinus savo valdomų bendrovės akcijų dalį iki 96,51 proc. tuo metu galioję teisės aktai nei teisės reikalauti parduoti, nei pareigos supirkti akcijas nenumatė, taigi tuo metu kasatorius jos ir neturėjo, o smulkieji akcininkai supirkti akcijų tuo metu ir nereikalavo, tačiau kai 2005 metais įsigaliojo naujos įstatymo nuostatos, sukūrusios naujas teises ir pareigas, tiek kasatoriui, tiek kitiems subjektams, atitinkantiems įstatyme numatytus požymius, kilo pareiga parduoti ir teisė reikalauti supirkti akcijas.

Teismai tinkamai ir pagrįstai sprendė, jog pareiga išpirkti akcijas dėl bendrovės reorganizacijos nepasibaigė, nes pasikeitė tik prievolės įvykdymo būdas, t. y. superkant iš atsakovų jų turimą „Lietuvos energija“, AB, akcijų kiekį santykiu, kurį nustatė bylą dėl teisingos akcijų kainos nagrinėję teismai. Kiekvienas AB Lietuvos elektrinės akcininkas reorganizavimo metu nustatytu santykiu (keičiant vieną paprastąją vardinę AB Lietuvos elektrinės akciją į 1,37 „Lietuvos energija“, AB, paprastosios vardinės akcijos) vietoje elektrinės akcijų gavo „Lietuvos energija“, AB, akcijų. Vien dėl to prievolė supirkti akcijas išliko ir netapo neįvykdoma. Kadangi atsakovai valią parduoti akcijas išreiškė ir ją tinkamai įformino ieškovui turint reikiamą bendrovės akcijų dalį, civilinis teisinis santykis susiformavo ir ši prievolė negali pasibaigti be įvykdymo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartį. Atsiliepime į kasacinį skundą, nekartojant ankstesniame atsiliepime į kasacinį skundą pateiktų argumentų, išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

Konstitucinis Teismas išaiškino, jog bendrosios taisyklės, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, „esmė yra ta, kad įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai „negrįžta į praeitį“, t. y. jie netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado iki naujai priimto norminio akto įsigaliojimo“ (Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimas). Kitaip tariant, Šia nuostata Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, teisėms ir pareigoms, atsiradusioms po naujo teisės akto įsigaliojimo, yra taikomos šio naujojo teisės akto nuostatos. Ypač tai yra aktualu tokiems teisiniams santykiams, kurie yra tęstiniai, nes tokie teisiniai santykiai gali atsirasti galiojant vienoms įstatymo normoms ir tęstis įsigaliojus kitoms normoms.

VPRĮ pakeitimo įstatymas buvo priimtas 2004 m. balandžio 27 d., jame nurodyta, kad 191 straipsnis, reglamentuojantis privalomąjį akcijų išpirkimą (pardavimą), įsigalioja nuo 2005 m. sausio 1 d. Taigi, kaip teisingai pažymėjo žemesniųjų instancijų teismai, įstatymų leidėjas nustatė pakankamai ilgą pereinamąjį laikotarpį, per kurį suinteresuoti asmenys turėjo galimybę pasiruošti įgyvendinti šiuo straipsniu įtvirtinamas teises ir pareigas. Kasatorius (stambusis akcininkas) taip pat turėjo galimybę per tokį ilgą laiką pertvarkyti savo turimas emitento akcijas, pvz., parduoti ar kitaip perleisti jų dalį kitiems asmenims, tačiau akcijų neperleido. Įstatymų leidėjas nenumatė, kad 191 straipsnyje nustatyta procedūra gali būti taikoma tik tiems akcininkams kurie peržengė 95 procentų ribą po 2005 m. sausio 1 d.

Direktyvos 10 punktas numato, kad „įpareigojimas pateikti pasiūlymą visiems vertybinių popierių savininkams netaikomas tiems kontrolės paketams, kurie jau egzistuoja tą dieną, kai įsigalioja nacionaliniai teisės aktai, kuriuose perkelta ši direktyva“, šis punktas reglamentuoja privalomo oficialaus pasiūlymo pateikimą, o ne privalomą akcijų išpirkimą. Privalomo oficialaus pasiūlymo pateikimas ir privalomo akcijų išpirkimo pareiga yra skirtingi institutai, kurie, priešingai nei teigia kasatorius savo skunde, negali būti tapatinami ir aiškinami analogiškai.

Vadovaujantis tuo metu galiojusio VPĮ (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. birželio 21 d.) 37 straipsnio 10 dalimi, per 90 dienų nuo pranešimo apie akcijų išpirkimą paskelbimo Lietuvos Respublikos dienraštyje akcininkas, turintis ne mažiau kaip 95 procentus visų balsų emitento visuotiniame susirinkime, turi išpirkti iš kitų reikalavimą pareiškusių akcininkų jų turimas emitento akcijas arba užginčyti šiame pranešime nurodytą už akcijas siūlomą kainą šio straipsnio 14 dalyje nustatyta tvarka. Pranešimas apie bendrovės akcijų išpirkimą buvo paskelbtas 2008 m. gegužės 23 d. Taigi būtent nuo tos dienos kasatorius turėjo pradėti įgyvendinti Vertybinių popierių įstatymo nustatytą prievolę smulkiųjų akcininkų reikalavimu išpirkti jų turimas bendrovės akcijas.

Kitu kasaciniu skundu ieškovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutarties dalis dėl teisingos AB Lietuvos elektrinės akcijų kainos nustatymo panaikinti ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai, nurodydami, kad privalomo akcijų pirkimo būdu reikalaujantis supirkti akcijas subjektas akcijų kainą nustato jo pasirinktu būdu, kuris įpareigoja ir teismą, pažeidė Konstitucijoje, Teismų įstatyme bei CK įtvirtintus principus, neteisingai aiškino privalomą akcijų pirkimą reglamentuojančius teisės aktus. Vykstant teisminiam ginčui dėl teisingos akcijų kainos tokią kainą nustato teismas, todėl klausimo, ar akcijų kaina teisinga, vertinimas priklausė išskirtinai Vilniaus apygardos teismo kompetencijai (Vertybinių popierių rinkos įstatymo 191 straipsnis). Jei akcininkas pasinaudoja teise kreiptis į teismą dėl akcijų kainos nustatymo, bendrosios kompetencijos teismas nėra saistomas nei VPK sprendimų, nei ekspertų vertinimų ir privalo nustatyti teisingą akcijų kainą, įvertindamas tiek ekonominius (rinkos vertės), tiek konstitucinius nuosavybės teisės ribojimo (prievartos elementas) aspektus. Be to, teismai nepagrįstai taikė atsakovų pasirinktą jiems palankų akcijų vertinimo metodą ir neatsižvelgė į tai, kad akcijas nupirkti reikalaujančio asmens akcijų kainai nustatyti pasirinktas būdas reiškia nepriklausomo turto vertintojo atliekamo akcijų vertinimo, bet ne konkretaus vertinimo metodo, pasirinkimą. Akcijas reikalaujantis pirkti akcininkas gali pasirinkti akcijų vertinimo atlikimą, o pasirinktas turto vertintojas savo ruožtu, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes ir vertinamo turto specifiką, parenka turto vertinimo metodą (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnis, Turto vertinimo metodikos 22 punktas).

2. Teismai nepagrįstai sprendė, kad vertinant akcijas turi būti taikomas atsakovų pasirinktas akcijų vertinimo metodas – turto požiūris. Pasirenkant tinkamą ir pagrįstą akcijų teisingos kainos nustatymo pagrindą privalo būti atsižvelgta ir į vertinimo metodų taikymo problematiką bei tinkamumą, vertinimo objektą. Vertinant akcijas naudojamas dividendų diskontavimo metodas, kurio esmė – būsimųjų pajamų dabartinės vertės nustatymas. Nustatyti tikėtiną grąžą, kurią atneš bendrovė ateityje, yra verslo požiūrio esmė. Tarptautinėje praktikoje vertinant akcijas (įmones) taip pat pirmenybė teikiama verslo požiūriui. Teismai, grįsdami pasirinkimą taikyti turto požiūrį, nepagrįstai nurodė, kad AB Lietuvos elektrinės akcijos yra specialiosios paskirties turtas, t. y. nepagrįstai elektrinės akcijas prilygino pačiai elektrinei, kaip specialiosios paskirties turtui. Vertinimo požiūrio pasirinkimą lemia rinkos duomenų buvimas ar nebuvimas, bet ne turto rūšies specifiškumas. Visi ekspertai sutiko, kad duomenų vertinti ginčo akcijas tiek verslo, tiek turto požiūriu pakanka. Byloje vertinamos elektrinės akcijos, o ne elektrinė kaip turtinis kompleksas. Elektrinės akcijos nėra ribotos paklausos, jos yra parduodamos rinkoje, todėl negali būti prilyginamos elektrinei kaip turtui. Be to, teismai, siekdami nustatyti vertinimo metodą, turėjo įvertinti Turto vertinimo metodikos parengimo laikotarpį ir pasikeitimus energetikos sektoriuje. 2000–2001 m. įvykdžius esminę energetikos ūkio pertvarką, reorganizavus ir privatizavus energetikos sektorių, atskyrus gamybos, perdavimo ir skirstymo veiklas, elektrinės kaip objektai nebegali būti laikomos specialiosios paskirties turtu, kaip nurodyta Turto vertinimo metodikoje, parengtoje, kai veikė viena monopolinė įmonė AB „Lietuvos energija“. Teismai nepagrįstai nevertino ekspertizės akte nustatytos akcijų vertės koreliavimo su akcijų rinkos kaina. Teismai pasirinko vieną iš išorinių veiksnių – buhalterinę akcijų vertę – neargumentuodami, kodėl nevertinti kiti rekomenduojami išoriniai veiksniai, svarbūs nustatant teisingą akcijų kainą. Teismai netyrė ir nevertino, kodėl akcijų kaina reguliuojamoje rinkoje yra daug mažesnė nei turto požiūriu ar pajamų požiūriu nustatyta akcijų rinkos vertė.

3. Teismai nepagrįstai neįvertino „prievartos nuolaidos“ taikymo galimybės priverstinio akcijų pirkimo procese. Ekspertizės akte verslo ir turto požiūriais nustatyta akcijų paketo rinkos vertė, bet ne teisinga akcijų kaina. Kai atsiranda poreikis parduoti turtą arba jį pirkti priverstiniu būdu, rinkos vertė nėra lygi teisingai akcijų kainai, nes neatspindi nuosavybės ribojimo aplinkybės – prievartos veiksnio. Teisinga kaina gali būti nustatyta rinkos vertės pagrindu, įvertinus prievartos įtaką. Priverstinio pirkimo stambiojo akcininko atžvilgiu atveju dėl prievartos turi būti siūloma nuolaida nuo akcijų rinkos vertės. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai ir neargumentuodamas sutapatino dvi visiškai skirtingas teisines kategorijas – mažumos nuolaidą ir nuolaidą dėl prievartos, todėl nepagrįstai sprendė, kad nuolaidos dėl prievartos taikymas prieštarautų Teisingos akcijų kainos nustatymo gairėms. Teisingos akcijų kainos nustatymo gairės nurodo, kad privalomo akcijų pirkimo atveju turi būti vertinamas 100 proc. akcijų paketas, netaikant mažumos nuolaidos (t. y. neatsižvelgiant į tai, kad smulkiųjų akcininkų akcijos nesuteikia kontrolės bendrovėje). Taip Gairėse įtvirtintas neutralumo principas, visoms akcijoms nustatant vienodą vertę, tačiau Gairės nedraudžia taikyti nuolaidos dėl prievartos nustatant teisingą akcijų kainą privalomo akcijų pirkimo atveju. Privalomo akcijų pirkimo atveju, kai smulkieji akcininkai nori, kad jų akcijas nupirktų stambusis akcininkas, jie turi daryti nuolaidą dėl prievartos. Dėl to šioje byloje nustatoma teisinga akcijų kaina turi būti mažesnė nei rinkos vertė, t. y. nuo rinkos vertės turi būti taikoma nuolaida dėl prievartos.

4. Teismai, procesinius sprendimus grįsdami Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartyje nurodytais išaiškinimais, vadovavosi teismų, kurie neturėjo kompetencijos nustatinėti teisingą akcijų kainą, išvadomis. Teisingos akcijų kainos nustatymo klausimas yra priskirtas bendrosios kompetencijos teismams, todėl administracinių teismų sprendimai ir jų nustatytos aplinkybės dėl teisingos akcijų kainos šioje byloje neturi prejudicinės galios. Administracinių teismų išaiškinimai dėl AB Lietuvos elektrinės akcijų teisingos kainos neturi prejudicinės galios šioje byloje, nes teisingos akcijų kainos nustatymas nebuvo administracinių bylų nagrinėjimo dalykas. Administraciniai teismai tyrė tik konkrečius VPK veiksmus formalių įstatymuose įtvirtintų procedūrų prasme. Be to, administracinėje byloje ir šioje byloje dalyvavo skirtingos šalys, t. y. bylų šalys nėra tapačios.

5. Teismai nepagrįstai sprendė, kad byloje yra viešasis interesas, todėl neteisėtai peržengė ieškinio ribas ir pažeidė proceso dispozityvumo ir rungimosi principus. Byla yra išskirtinai dispozityvi: vyksta turtinio (finansinio) pobūdžio akcininkų ginčas. Prioriteto smulkiesiems akcininkams taikymas teismo proceso metu, kurio tikslas yra iš esmės apginti stambiojo akcininko teises, kad smulkieji akcininkai nepareikalautų nepagrįstos akcijų pirkimo kainos, suabsoliutina smulkiųjų akcininkų turtinius interesus ir paneigia stambiojo akcininko teises. Teismai, be pagrindo peržengdami ieškinio ribas, nepagrįstai AB Lietuvos elektrinės akcijas prilygino „Lietuvos energija“, AB, akcijoms ir neteisėtai sprendė, kad šias akcijas privalo išpirkti Lietuvos valstybė, atstovaujama Energetikos ministerijos. Byloje nebuvo keliamas klausimas dėl AB Lietuvos elektrinės akcijų prilyginimo „Lietuvos energija“, AB, akcijoms ir kokiu santykiu tai turėtų būti daroma. Byloje taip pat nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl ieškovo pareigos pirkti akcijas.

6. Teismai pažeidė ieškovo teisę į sąžiningą ir tinkamą teismo procesą, nes atsakovų atstovė prašymą prilyginti AB Lietuvos elektrinės akcijas „Lietuvos energija“, AB, akcijoms pateikė paskutinio teismo posėdžio metu, o teismai nesuteikė ieškovui teisės tinkamai pasiruošti bylai ir dėl šių klausimų pateikti atsiliepimą (CPK 141 straipsnis). Be to, nebuvo priimta teismo nutartis prijungti papildomą medžiagą (prašymą) dėl akcijų prilyginimo (CPK 251 straipsnio 1 dalis).

7. Pirmosios instancijos teismas ginčą privalėjo išspręsti teismo sprendimu, o ne nutartimi. Išsprendęs ginčą nutartimi, teismas pažeidė ieškovo teisę į tinkamą procesą, sutrumpino terminą skųsti procesinį sprendimą apeliacine tvarka.

8. Teismai netinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Teismai privalėjo vertinti VĮ Valstybės turto fondo 2006 m. vasario 23 d. turto vertinimo ataskaitą, kurioje nustatyta AB Lietuvos elektrinės vienos akcijos vertė 4,10 Lt (CPK 185 straipsnis). Teismai nepagrįstai atsisakė taikyti CPK 219 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytas galimybes pateikti ekspertams papildomus klausimus arba skirti pakartotinę ekspertizę. Pakartotinę ekspertizę buvo būtina skirti, nes ekspertų nuomonės dėl tinkamo vertinimo požiūrio parinkimo nesutapo, be to, ekspertizės akte nėra pasirinktas, motyvuotas ir pagrįstas vienas vertinimo metodas, nustatantis tiksliausią ir objektyviausią akcijų vertę. Taigi ekspertizės aktas nėra užbaigtas. Be to, ekspertai nesilaikė Teisingos akcijų kainos nustatymo gairių. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai sprendė, kad į bylą papildomai pateiktas įrodymas – įmonės „Osauhing Kinnisvaraekspert Tallinn“ filialo „BPE Lithuania“ išvada dėl atlikto ekspertizės akto yra nepagrįsta ir neturi įrodomosios reikšmės. Teismai nepagrįstai neapklausė ekspertės J. B. kaip liudytojos, galinčios pateikti informacijos bylai reikšmingais klausimais.

9. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškinio ir taikė CPK nuostatas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas nepagrįstai sprendė, kad advokato išrašyta PVM sąskaita faktūra nereiškia tokių išlaidų apmokėjimo. Ieškovo teisė neturėtų būti ribojama vien todėl, kad jis protingą laiką uždelsė faktiškai atsiskaityti su advokatu.

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo „Lietuvos energija“, AB, prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartis, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai nepagrįstai rėmėsi viešuoju interesu, todėl neteisėtai išėjo už bylos ribų. Trečiasis asmuo AB Lietuvos elektrinė buvo reorganizuotas ir pasibaigė. Jo procesines teises šioje byloje perėmė trečiasis asmuo „Lietuvos energija“, AB. Teismai, nepriklausomai nuo šalių valios išspręsdami klausimus dėl teisių perėmimo, kurių šalys nekėlė, atėmė procesinę kasatoriaus teisę dėl to išreikšti savo poziciją, nors procesiniai teismų sprendimai gali lemti kasatoriaus, bylos nagrinėjimo metu naujai įsteigto juridinio asmens, akcininkų struktūros pokyčius.

2. Teismai neatsižvelgė į bylos nagrinėjimo metu pasikeitusias reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė neįvykdomus procesinius sprendimus. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad bylos nagrinėjimo metu nebeliko juridinio asmens – AB Lietuvos elektrinės, dėl kurio akcijų kainos teisingumo ir buvo iškelta ši civilinė byla. Nelikus juridinio asmens, neliko ir jo akcijų, todėl nebeįmanoma įvykdyti teismų nustatytos pareigos šias akcijas pirkti (CK 6.317 straipsnio 1 dalis). Teismai galėjo išspręsti byloje ieškovo keltą teisingos akcijų kainos klausimą, tačiau neturėjo pagrindo ir teisės nustatyti, kad šias akcijas turi pirkti tam tikras asmuo (Lietuvos valstybė), nes tų akcijų teismo sprendimo priėmimo metu nebebuvo, t. y. nebuvo pirkimo dalyko. Valstybė tam tikru metu buvo stambiuoju AB Lietuvos elektrinės akcininku, tačiau vėliau savo akcijas perleido kitiems asmenims, todėl negali būti verčiama ginčijamais teismų procesiniais sprendimais tapti kito juridinio asmens – „Lietuvos energijos“, AB, akcininku, įpareigojant ją priverstinai pirkti iš atsakovų kitą turtą – šio trečiojo asmens akcijas.

3. Teismai nepagrįstai prilygino AB Lietuvos elektrinės akcijas kitiems vertybiniams popieriams – Lietuvos energija, AB, akcijoms santykiu 1:1,37. Byloje AB Lietuvos elektrinės akcijų kaina nustatyta 2006 m. gruodžio 31 d., remiantis atkuriamosios vertės metodu, o teismai sprendė, kad šioms akcijoms prilyginamos „Lietuvos energija“, AB, akcijoms santykiu 1:1,37, kuris nustatytas 2001 m. liepos 4 d. AB „Lietuvos energija“ ir AB Lietuvos elektrinės Reorganizavimo sąlygų 5.19 punkte. Šis santykis Reorganizavimo sąlygose nustatytas remiantis visai kitokiais principais, naudojant pajamų požiūrį ir vadovaujantis diskontuotų pinigų pajamų metodu, atsižvelgiant į 2011 m. situaciją. Taigi teismai sugretino du skirtingus dalykus.

4. Teisingai vertybinių popierių kainai nustatyti teismai nepagrįstai taikė atkuriamosios vertės metodą. Negalima tapatinti įmonės turto vertės su įmonės akcijų kaina, nes įmonė, kurios akcijos vertinamos, be specifinės paskirties turto (elektrinės) turi ir daug įprastoms įmonėms būdingų, vertinant svarbių požymių (pajamas, įsipareigojimus, kitokį turtą).

5. Teismai pasirinko neteisingą procesinio dokumento formą ir pažeidė CPK 259 straipsnio 1 dalį, nes nutartimi išsprendė ieškovo keltą klausimą dėl teisingos akcijų kainos bei kitus teismų išsikeltus ir ex officio išspręstus klausimus (kas turi tas akcijas pirkti, kokiu santykiu akcijos prilyginamos kitoms akcijoms). Išimtis, leidžianti teismui priimti nutartį, yra nustatyta tik reikalavimui dėl teisingos akcijų kainos nustatymo, tačiau kiti teismo iškelti ir ex officio išspręsti klausimai tokiems išimtiniams atvejams nepriskiriami ir turėjo būti išspręsti teismo sprendimu.

Ieškovas atsiliepimu į trečiojo asmens „Lietuvos energija“, AB, kasacinį skundą prašo teismų procesinius sprendimus dėl akcijų kainos nustatymo panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovas pritaria trečiojo asmens skundo argumentams, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nebuvo keliamas klausimas dėl AB Lietuvos elektrinė akcijų prilyginimo AB „Lietuvos energija“ akcijoms, kad AB Lietuvos elektrinė kaip juridinis asmuo pasibaigė ją reorganizavus ir jos akcijų nebėra, kad ginčo akcijos negali būti prilyginamos „Lietuvos energija“, AB akcijoms, kad byloje nebuvo keliamas klausimas dėl ieškovo pareigų atlikti tam tikrus veiksmus.

Atsiliepimuose į kasacinius skundus atsakovai UAB DK „PZU Lietuva“, V. M., N. M., R. M., Z. S., V. T., A. T., J. U. ir AB „Krašto projektai“ prašo kasacinius skundus atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimuose atsakovai nurodo tokius argumentus:

1. Teismai pagrįstai rėmėsi viešuoju interesu ir išėjo už bylos ribų. Teisingas įstatymų taikymas, kai viena ginčo šalis yra valstybė, o kita – smulkieji akcininkai, yra viešasis interesas. Privalomo siūlymo supirkti likusius vertybinius popierius pateikimo institutas yra skirtas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintai vertybei apsaugoti, todėl teismas, vadovaudamasis CPK 265 straipsnio 2 dalimi, sprendime nurodęs, kad pareigą supirkti akcijas turi ieškovas, ir nustatęs akcijų keitimo santykį, gindamas viešąjį interesą užtikrino priimtos nutarties vykdymą, VPĮ nuostatų įgyvendinimą, smulkiųjų akcininkų teisių ir Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsaugą.

2. Nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad teismas, pasisakydamas dėl akcijas privalančio supirkti subjekto, peržengė bylos ribas ir sprendė klausimus, kurių šalys byloje nekėlė. Byloje nebuvo ginčo dėl akcijas turinčio supirkti subjekto, šią savo pareigą pripažino ir ieškovas, todėl teismas, pasisakydamas dėl akcijų supirkimo subjekto, vertino abiejų šalių valią. Bylos nagrinėjimo metu daugiau kaip 95 proc. AB Lietuvos elektrinės akcijų buvo netiesiogiai valdomos Lietuvos valstybės, todėl nekilo klausimas, kas yra stambusis akcininkas, kuris VPĮ 37 straipsnio nustatytais pagrindais privalo išpirkti smulkiųjų akcininkų akcijas. Taigi šiuo klausimu teismas už ieškinio ribų neišėjo, o konstatavo įstatymų nustatytą ir teisme nepaneigtą faktą. Kasatoriai, ginčydami ieškovo pareigą išpirkti ginčo akcijas, nepagrįstai remiasi tuo, kad, reorganizavus AB Lietuvos elektrinę, valstybė nebėra akcijų savininkė. Vieno asmens teisių įgyvendinimas negali pažeisti kito asmens teisių ir teisėtų interesų, todėl faktas, kad Lietuvos valstybė pasinaudojo įstatymu suteikta teise ginčyti smulkiųjų akcininkų nustatytą akcijų kainą, o bylos nagrinėjimas užtruko ilgiau nei trejus metus, per kuriuos įmonė reorganizuota, negali būti pagrindas ieškovui Lietuvos valstybei išvengti savo įstatymu nustatytos prievolės išpirkti smulkiųjų akcininkų akcijas, nes tokiu atveju būtų pažeistos jų teisės. Taip pat nepagrįsti teiginiai, kad teismai priėmė neįvykdomą sprendimą, nes aplinkybė, jog AB Lietuvos elektrinė dėl reorganizacijos išregistruota, nereiškia, kad prievolė supirkti smulkiųjų akcininkų akcijas, iš AB Lietuvos elektrinės pakeistas „Lietuvos energija“, AB, akcijomis, tapo neįmanoma įvykdyti. Reorganizavimas atliktas sujungimo būdu, todėl po dviejų bendrovių sujungimo atsiradusiai „Lietuvos energija“, AB, perėjo visas tiek AB Lietuvos elektrinės, tiek AB „Lietuvos energija“ turtas, teisės ir pareigos. Dėl to ir ginčo akcijos nebuvo atimtos, anuliuotos ar kitaip nustojo egzistuoti, o buvo pakeistos į naujai sukurtos bendrovės akcijas. Atsakovams (kreditoriams) neprieštaraujant, ieškovas įpareigotinas įvykdyti prievolę supirkti akcijas kitu būdu, t. y. superkant tą „Lietuvos energija“, AB, akcijų dalį, kurią iki bendrovių reorganizavimo (2011 m. rugpjūčio 1 d.) atsakovai valdė kaip AB Lietuvos elektrinės akcijas (CK 6.39 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, net ir pripažinus, kad prievolės įvykdyti neįmanoma, atsakovams išlieka teisė reikalauti prievolės įvykdymo ir nuostolių atlyginimo, nes prievolės nebegalima įvykdyti dėl aplinkybių, už kurias atsako ieškovas (CK 6.62 straipsnio 3 dalis). Bendrovių reorganizavimo procesas buvo vykdomas tik siekiant išvengti privalomo akcijų supirkimo procedūros.

3. Nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad teismai, pasisakydami dėl akcijų keitimo į naujai sukurtos bendrovės akcijas santykio, peržengė ieškinio ribas ir pasisakė byloje nenagrinėtais klausimais. Teismai pagrįstai nustatė, kad AB Lietuvos elektrinės akcijos prilyginamos „Lietuvos energija“, AB, akcijoms santykiu 1 su 1,37. Įvykus reorganizacijai kiekvienas akcininkas už 1 AB Lietuvos elektrinės akciją gavo 1,37 naujos įmonės „Lietuvos energija“, AB, akcijų, todėl pagrįsta teigti, kad tokiu santykiu turi būti keičiamos ir superkamos „Lietuvos energija“, AB, akcijos. Abiejų reorganizuotų įmonių pagrindinė akcininkė Lietuvos valstybė Reorganizavimo sąlygomis pati nustatė akcijų santykį, todėl teismai šio klausimo nesprendė. Atsižvelgiant į tai, kasatorių teiginiai dėl skirtingų akcijų vertinimo metodų ar būdų neturi reikšmės.

4. Nepagrįsti kasatorių argumentai, kad teismai netinkamai taikė Vertybinių popierių įstatymo 37 straipsnį. Ieškovas neteisingai nurodo, jog teismai turėjo remtis ne VPĮ 37 straipsniu, o 191 straipsniu, nes VPĮ 48 straipsnio 3 dalis šio įstatymo 37 straipsnio taikymą sieja su sprendimo priėmimu ir įgyvendinimu, o VPK sprendimas dėl AB Lietuvos elektrinės privalomo akcijų pardavimo kainos suderinimo buvo priimtas po 2006 m. liepos 14 d., todėl visam šio sprendimo ir akcijų supirkimo procedūros įgyvendinimui turi būti taikomas VPĮ 37 straipsnis. Be to, pačiame sprendime nurodoma, kad vadovaujamasi Vertybinių popierių įstatymo 37 straipsnio 6 dalimi.

5. Nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad teismai netinkamai rėmėsi atsakovų pasirinktu metodu akcijų kainų vertinimui atlikti. Teismai tinkamai įvertino visas aplinkybes ir šalių pateiktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kurios akivaizdžiai nurodytų, jog vienu ar kitu būdu (turto požiūriu ar verslo požiūriu) ekspertų nustatyta kaina neatitiktų teisingumo sąlygos, todėl, nesant akivaizdžių kliūčių, atsižvelgdami į tai, kad smulkieji akcininkai pasirinko teisingos akcijų vertės nustatymo būdą – vertinimą turto požiūriu, priėmė atitinkamus sprendimus. Teismai pagrįstai pasirinko akcijų kainą nustatyti vertinant turto požiūriu, nes šis metodas taikytinas atsižvelgiant į VPĮ nustatytą leidimą akcijų kainą siūlančiam akcininkui pačiam pasirinkti akcijų būdą, o būtent šį būdą pasirinko smulkieji akcininkai. Be to, šis požiūris taikytinas ir dėl vertinamo objekto specifikos. Nepagrįsti ieškovo teiginiai dėl nulaidos dėl prievartos taikymo. Privalomas akcijų pardavimas yra prievartinis smulkiųjų akcininkų turto (akcijų) nusavinimas, todėl stambiajam akcininkui Gairių 2.2 punkte rekomenduojama apsvarstyti klausimą dėl kainos priedo taikymo. Gairėse nenustatyta atvejų, kai stambiajam akcininkui būtų papildomai kompensuojama už privalomą akcijų pirkimą. Nepagrįsti kasacinių skundų argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Teismai vertino visus išorinius veiksnius, tinkamai ir išsamiai išanalizavo visus byloje esančius įrodymus.

6. Teismai pasirinko teisingą procesinio dokumento formą (VPĮ 37 straipsnio 14 dalis, CK 2.118, 2.119, 2.127–2.130 straipsniai). Be to, teismo procesinio sprendimo forma neturi lemiamos įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui.

7. Teismai pagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis. Administraciniai teismai vertino ne akcijų kainos teisingumą, o smulkiojo akcininko, siūlančio akcijų kainą, pasirinkto kainos nustatymo būdo pagrįstumą, t. y. ar pasirinktas akcijų kainos nustatymo būdas yra leistinas, teisėtas ir tinkamas nagrinėjamoje situacijoje. Bendrosios kompetencijos teismuose nagrinėjant klausimą dėl teisingos akcijų kainos nustatymo būdo, administracinių teismų išaiškinimai šiuo klausimu yra ypač svarbūs ir turi prejudicinę galią.

8. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė CPK nuostatas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nes ieškovas laiku nepateikė faktinių išlaidų turėjimą patvirtinančių dokumentų. Teismas gali priteisti šaliai tik jos faktiškai turėtas, o ne būsimas išlaidas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bendrovės stambiojo akcininko prievolės išpirkti smulkiųjų akcininkų turimas akcijas egzistavimo

Privalomas vertybinių popierių perleidimas yra smulkiųjų akcininkų teisių apsaugos priemonė. Privalomo pardavimo (angl. squeeze-out right) ir privalomo išpirkimo (angl. sell-out right) institutai atsirado ir buvo įtvirtinti nuo 2005 m. sausio 1 d. į nacionalinę teisę (VPRĮ) perkėlus 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymų nuostatas.

2004 m. balandžio 27 d. priimtu įstatymu Nr. IX-2174 nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusio pakeisto VPRĮ 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad emitento, kurio akcijos yra įtrauktos į Lietuvos Respublikoje įregistruotos vertybinių popierių biržos oficialųjį arba einamąjį prekybos sąrašą, akcininkas, veikdamas savarankiškai ar kartu su kitais asmenimis, įsigijęs akcijų, suteikiančių ne mažiau kaip 95 procentus visų balsų šio emitento visuotiniame akcininkų susirinkime, turi teisę reikalauti, kad visi kiti emitento akcininkai parduotų jiems priklausančias akcijas, suteikiančias balso teisę, o šie privalo jas parduoti šio įstatymo nustatyta tvarka. To paties straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai bet kuris akcininkas reikalauja, kad akcininkas, veikdamas savarankiškai ar kartu su kitais asmenimis, įsigijęs akcijų, suteikiančių ne mažiau kaip 95 procentus visų balsų emitento visuotiniame akcininkų susirinkime, nupirktų jam priklausančias akcijas, šio straipsnio 2–10, 13, 14 dalių nuostatos taikomos mutatis mutandis.

Direktyvos preambulės 10 punkto nuostata, jog „įpareigojimas pateikti pasiūlymą visiems vertybinių popierių savininkams netaikomas tiems kontrolės paketams, kurie jau egzistuoja tą dieną, kai įsigalioja nacionaliniai teisės aktai, kuriuose perkelta ši direktyva“, taikoma privalomajam oficialiam siūlymui taip, kaip jį ir jo atlikimo procedūras reglamentuoja Direktyvos nuostatas perkėlusio VPRĮ normos. „Teisės reikalauti parduoti“ ir „teisės parduoti“ teisinis reglamentavimas įtvirtintas Direktyvos 15, 16 straipsniuose ir VPRĮ, šio reglamentavimo esmė yra akcininko, kaip jį apibūdina nurodyti teisės aktai, pareiškimas pradėti privalomą akcijų supirkimą, kurį pateikus pradedama akcijų išpirkimo procedūra. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties vertinimu, kad privalomo oficialaus siūlymo ir privalomo akcijų išpirkimo institutai netapatūs, jų įgyvendinimo procedūros skirtingos, dėl to nėra jokio teisėto pagrindo pasiūlymui skirtas nuostatas taikyti teisės reikalauti parduoti ar teisės parduoti institutui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2003 m. liepos 25 d. kasatoriui Lietuvos valstybei iš AB Lietuvos elektrinės akcininko „E.ON Energie AG“ įsigijus 16 438 076 vnt. bendrovės akcijų, kasatoriaus valdomo bendrovės įstatinio kapitalo dalis padidėjo iki 96,51 procento. Tokia Lietuvos valstybės kaip bendrovės akcininko turimų akcijų dalis išliko ir tada, kai 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos VPRĮ nuostatos. Įgyvendindamas VPRĮ 191 straipsnio 16 dalyje nurodytą teisę, vienas iš smulkiųjų AB Lietuvos elektrinės akcininkų V. M. 2005 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į Vertybinių popierių komisiją su prašymu suderinti privalomai išperkamų akcijų kainą, vėliau savo prašymus pateikė kiti smulkieji bendrovės akcininkai.

VPRĮ 191 straipsnio 16 dalyje nustatyta bent vieno emitento (bendrovės) smulkiųjų akcininkų teisė reikalauti išpirkti turimas akcijas ir ją atitinkanti stambiojo akcininko, savarankiškai ar kartu su kitais asmenimis įsigijusio akcijų, suteikiančių ne mažiau kaip 95 procentus visų balsų emitento visuotiniame akcininkų susirinkime, pareiga išpirkti šias akcijas. Esant nurodytoms sąlygoms įstatymas nustato pareigą išpirkti akcijas iš smulkiųjų akcininkų. Pažymėtina tai, kad įsigaliojus aptariamai teisės normai joje įtvirtinta pareiga taikytina visiems asmenims, kurie kreipimosi dėl akcijų išpirkimo metu atitiko šiame įstatyme išvardytus požymius. Pagal juos bet kuris akcininkas turi teisę reikalauti išpirkti akcijas iš stambiojo akcininko, įsigijusio daugiau kaip 95 proc. balsų suteikiančių emitento akcijų. Įstatyme akcininko prievolė išpirkti akcijas neapribota laiko momentu, kada jis peržengė nustatytą 95 proc. ribą – kai atsiranda viena iš įstatyme išvardytų sąlygų, kurios visos kartu lemia prievolės išpirkti akcijas kilimą. Nei šioje teisės normoje, nei kitose įstatymo nuostatose nenustatyta išlygų dėl tų asmenų (bendrovių stambiųjų akcininkų, turinčių daugiau kaip 95 proc. balsų bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų), kurie aptariamą akcijų (balsų) ribą peržengė iki VPRĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2005 m. sausio 1 d. Nuo nurodytos datos pakeisto VPRĮ aptariamos teisės normos įsigaliojo visa apimtimi ir jame nėra nustatyta kitokios jų įsigaliojimo tvarkos.

Įstatymų galiojimo laike nuostatos įtvirtintos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje – galioja tik paskelbti įstatymai, taip pat Civilinio kodekso 1.7 straipsnyje – galioja tik įstatymų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti teisės aktai ir jie negalioja atgaline tvarka (lex retro non agit). Teisės principas, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, reiškia, kad jis galioja tik ateičiai, t. y. teisiniams santykiams, susiklosčiusiems įsigaliojus įstatymui. Šis principas reiškia, kad norminiai aktai paprastai netaikomi tiems faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki šių norminių aktų įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimas). Tačiau iš tęstinių teisinių santykių, atsiradusių iki įsigaliojant įstatymui, kylančioms teisėms, pareigoms ar faktams taikomos galiojančio įstatymo, reglamentuojančio tuos santykius, nuostatos.

AB Lietuvos elektrinės akcininko Lietuvos valstybės 95 proc. balso teisę suteikiančių akcijų ribos peržengimas iki VPRĮ pakeitimų įsigaliojimo 2005 m. sausio 1 d. suformavo tęstinius šio ir kitų akcininkų teisinius santykius, kuriuos reglamentavo nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusios VPRĮ normos, nustačiusios emitento smulkiųjų akcininkų teisės reikalauti išpirkti jų akcijas teisinį pagrindą. Įsigaliojus įstatymo pakeitimams, šie teisiniai santykiai nepasibaigė, jų pagrindu galiojant įstatymui atsiradusiems teisiniams padariniams taikytinos šio įstatymo nuostatos. Dėl išdėstytų argumentų pripažintinas teisiškai pagrįstu pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties išvada, kad emitento smulkiųjų akcininkų ir Lietuvos valstybės, kaip peržengusio 95 proc. ribą akcininko, teisiniams santykiams taikytinos nuo 2005 m. sausio 1 d. galiojančio VPRĮ 191 straipsnio nuostatos. Kitokiu atveju, netaikant priverstinio akcijų išpirkimo procedūros, negalėtų būti pasiektas vienas iš Direktyvos ir VPRĮ tikslų – smulkiųjų akcininkų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimas.

Konstatavus AB Lietuvos elektrinės akcininko, peržengusio 95 proc. balsų visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų ribą, prievolę išpirkti iš bendrovės smulkiųjų akcininkų akcijas šiems kreipusis su reikalavimu nupirkti jų turimas akcijas, aptariama prievolė nėra įvykdyta, ji nepasibaigė ir kitais CK 6.123–6.129 straipsniuose nustatytais pagrindais. Reorganizavimo būdu 2011 m. sujungus AB Lietuvos elektrinę ir AB „Lietuvos energija“ į „Lietuvos energija“, AB (dabartinis pavadinimas – „Lietuvos energijos gamyba“, AB), šiai bendrovei po reorganizacijos perėjo visos AB Lietuvos elektrinės teisės, pareigos ir turtas. Reorganizacija atlikta vėliau, negu atsirado prievolė išpirkti smulkiųjų akcininkų akcijas, tik po to, kai vienas jų 2005 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į Vertybinių popierių komisiją su prašymu suderinti privalomai išperkamų akcijų kainą, ir po to, kai atliekant įstatymo nustatyta tvarka akcijų išpirkimo procedūrą Vilniaus apygardos teismui 2008 m. liepos 22 d. buvo pateiktas stambiojo akcininko Lietuvos valstybės ieškinys dėl teisingos kainos nustatymo. AB Lietuvos elektrinės akcininkams jų turėtos AB Lietuvos elektrinės akcijos buvo keičiamos nustatytu santykiu (1:1,37) paprastąją vardinę AB Lietuvos elektrinės akciją keičiant į „Lietuvos energija“, AB, paprastąją vardinę akciją. Dėl išdėstytų aplinkybių konstatuotina, kad prievolė išpirkti smulkiųjų akcininkų akcijas atsirado, ji išliko ir turi būti įvykdoma įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl to Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutarties išvada pripažinti valstybės pareigą išpirkti atsakovams priklausančias AB Lietuvos elektrinės akcijas yra teisiškai pagrįsta ir ši nutartis, nenustačius jos panaikinimo ar pakeitimo pagal CPK 346 straipsnį pagrindų, paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis), o ieškovo kasacinis skundas dėl šios nutarties atmestinas.

Dėl teisingos išperkamų akcijų kainos nustatymo

Ieškinio dėl teisingos išperkamų akcijų kainos nustatymo pateikimo teismui metu (2008 m. liepos 22 d.) galiojusio VPĮ įstatymo 48 straipsnio (pakeisto 2008 m. birželio 5 d. įstatymu Nr. X-1592) 7 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 37 straipsnio, reglamentuojančio privalomą akcijų išpirkimą, nuostatos netaikomos tais atvejais, kai sprendimai dėl privalomo akcijų pardavimo ar pirkimo yra priimti ir pradėti įgyvendinti iki 2006 m. liepos 14 d. Kadangi Vertybinių popierių komisijos 2008 m. gegužės 22 d. sprendimas priimtas vėliau, nei įstatyme nurodyta data, o šis sprendimas nepradėtas įgyvendinti, nes po jo priėmimo nagrinėjamoje byloje ieškovas (stambusis akcininkas) inicijavo teisminį ginčą dėl teisingos išperkamų akcijų kainos nustatymo, tai teismui nėra teisinio pagrindo netaikyti VPĮ įstatymo 37 straipsnio pagal šio įstatymo 48 straipsnio 7 dalį.

VPĮ 37 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad už akcijas siūloma kaina turi būti teisinga. Pagal šio straipsnio 4 dalies 3 punktą, kai akcijos įgytos kitais būdais, o ne 1 ir 2 punktuose nurodytais privalomo oficialaus ar savanoriško pasiūlymo būdais, akcijų kaina nustatoma akcijas superkančio asmens pasirinktu būdu, užtikrinančiu teisingą superkamų akcijų kainą. Aptariamo straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, nustatant kainą pagal šio straipsnio 4 dalies 3 punktą, kaina, už kurią siūloma supirkti akcijas, turi būti pagrįsta ir iš anksto suderinta su Vertybinių popierių komisija. Jeigu turintis vykdyti prievolę išpirkti (parduoti) akcijas akcininkas (-ai) nesutinka su Vertybinių popierių komisijos nustatyta akcijų kaina, jis (jie) turi teisę kreiptis į apygardos teismą pagal emitento buveinę, kad būtų nustatyta teisinga akcijų kaina (VPĮ 37 straipsnio 10 ir 14 dalys).

Apibendrintas Direktyvos ir jos nuostatas perkėlusio VPĮ nuostatų dėl privalomo akcijų pardavimo ir pirkimo teisinio reglamentavimo turinys leidžia daryti išvadą, kad emitento smulkiųjų akcininkų teisė reikalauti įpareigoti stambųjį akcininką supirkti jų akcijas turi būti tinkamai įgyvendinama, šis procesas turi būti proporcingas siekiamam tikslui – smulkiųjų akcininkų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti, subalansuoti stambiojo ir smulkiųjų akcininkų interesus, o akcijos turi būti superkamos sąžiningai ir už teisingą kainą, taip užtikrinant, kad nė viena šalis iš akcijų perleidimo nepagrįstai nepraturtėtų ar nepatirtų nuostolių, kartu suderinant smulkiųjų ir stambiojo akcininkų teises. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad privalomo akcijų išpirkimo teisės įgyvendinimas siejamas, visų pirma, su ekonominiu veiksniu – 95 procentų kapitalo ir kontrolės bendrovėje įgijimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos AB „Mineralinių ir cheminių produktų bendrovė „EuroChem““ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-332/2011). Privalomo akcijų pardavimo ir pirkimo institutas suteikia galimybę stambiajam akcininkui supirkti likusias akcijas iš smulkiųjų investuotojų ir taip apsisaugoti nuo neproporcingai didelių išlaidų, susijusių su likusių smulkiųjų akcininkų teisių užtikrinimu, ir nuo įprastos bendrovės veiklos trikdymo smulkiesiems akcininkams naudojantis turimomis teisėmis, supaprastinti bendrovės valdymą. Pasinaudodami galimybe perleisti turimas akcijas smulkieji akcininkai taip apsisaugo nuo galimo jų nuvertėjimo sumažėjus jų likvidumui arba nuostolių, jei stambusis akcininkas pakeistų bendrovės veiklos strategiją, dividendų politiką ir kt. Privalomo akcijų pardavimo ir pirkimo atvejais teisingos kainos nustatymas turi ne tik ekonominį, bet ir konstitucinės nuosavybės teisės ribojimo elementą, dėl to taikant šį institutą ir nustatant teisingą kainą turi būti atsižvelgta ir į pareigą supirkti (parduoti) akcijas turinčio asmens (-ų) interesus.

Įgyvendinant Direktyvos 15 straipsnio 5 dalies nuostatą, pagal kurią valstybės narės užtikrina, jog būtų garantuota sąžininga kaina, VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodyta, kad už privalomai perkamas ar parduodamas akcijas jų kaina nustatoma akcijas superkančio asmens pasirinktu būdu, užtikrinančiu teisingą superkamų akcijų kainą. Vertybinių popierių komisija 2011 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 13K-5 patvirtintos Teisingos akcijų kainos nustatymo gairės reglamentuoja teisingos akcijų kainos, pagrįstos teisinga verte, nustatymą, kai teisinga kaina nustatoma asmens pasirinktu būdu privalomo akcijų pardavimo bei pirkimo atveju ir privalomo oficialaus siūlymo atveju. Šiose Gairėse pateikiami ir bendrieji teisingos akcijų vertės bei teisingos akcijų kainos nustatymo principai. Gairės reglamentuoja ir atvejus, kai akcijų savininkai, remdamiesi VPĮ 37 straipsnyje įtvirtintomis privalomo akcijų pardavimo bei pirkimo nuostatomis, teikia vertybinių popierių priežiūrą atliekančiai institucijai prašymą derinti teisingos akcijų kainos pagrindimą (likviduotos Vertybinių popierių komisijos funkcijas, įskaitant vertybinių popierių priežiūrą, remiantis 2011 m. lapkričio 17 d. Lietuvos banko įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-1666, nuo 2012 m. sausio 1 d. perėmė ir atlieka Lietuvos bankas). Gairėse plačiau išdėstytos, detalizuotos VPK 2006 m. sausio 13 d. Rekomendacijų dėl praktikos nustatant teisingą kainą privalomo akcijų pardavimo ir pirkimo atvejais nuostatos (toliau – ir Rekomendacijos). Pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą nustatyti teisingą akcijų kainą, jau galiojo nurodytos Gairės, dėl to į jų nuostatas taip pat atsižvelgtina sprendžiant ginčą.

Gairėse pateikta teisingos akcijų vertės sąvoka – tai ne mažiau kaip dviem požiūriais (kiekvienu požiūriu pasirinkus atitinkamus vertinimo metodus) įvertinta ir tik pagal vieną motyvuotai pasirinktą vertinimo metodą nustatyta tiksliausia, objektyvi akcijų vertė (rinkos, naudojimo, atkuriamoji ar kita vertė), kuria remiantis nustatoma teikiamo privalomo oficialaus pasiūlymo arba privalomo akcijų pirkimo ar pardavimo teisinga kaina. Pagal Gairių 2 punktą, rinkos vertė nebūtinai laikoma teisinga akcijų kaina, pvz., tokiais atvejais, kai yra mažas akcijų likvidumas, manipuliavimo vertybinių popierių kaina reguliuojamoje rinkoje požymių ir pan. Tokiais atvejais galėtų būti laikomi ir dideli akcijų vertės svyravimai rinkoje, ypač per neilgą laikotarpį, neleidžiantys nustatyti objektyviai teisingos rinkos vertės požiūriu akcijų kainos. Taigi akcijų rinkos vertė reguliuojamoje rinkoje savaime nereiškia teisingos kainos privalomo akcijų pardavimo ir pirkimo kontekste.

Gairių 2.1 punkte nurodyta, kad asmuo, kuriam VPĮ nustatyta tvarka taikomos privalomo akcijų pardavimo ir pirkimo nuostatos, siekdamas nustatyti teisingą akcijų kainą, sudaro sutartį su vertinimą atliksiančiu asmeniu, kuris pateikia atliekamame vertinime akcijų teisingos kainos pagrindimą. Kvalifikuotą vertinimą gali atlikti turto arba verslo vertintojas, turintis reikiamą kvalifikaciją pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. VPK 2006 m. sausio 13 d. su Lietuvos turto vertintojų asociacija suderintose Rekomendacijose dėl praktikos nustatant teisingą kainą privalomo akcijų pardavimo ir pirkimo atvejais nustatyti bendri akcijų vertinimo ir teisingos jų kainos nustatymo privalomo akcijų pardavimo ir pirkimo atvejais principai. Juose išdėstytas reikalavimas vertintojui laikytis neutralumo principo, kai vertinamas visas (100 procentų) akcijų paketas ir nustatoma vienai akcijai tenkanti bendrovės, kaip verslo, vertė. Siekiant išvengti subjektyvumo, neturėtų būti naudojami įprastinėmis rinkos sąlygomis vertinant akcijų paketą taikomi įvairūs koeficientai (pvz., mažumos diskontas). Rekomenduojama, kad įmonės akcijos būtų vertinamos mažiausiai dviem vertinimo metodais – juos pasirenka turto vertintojas, jie turi būti objektyvūs ir pagrįsti. Rekomendacijose taip pat rekomenduojama atsižvelgti į išorinius veiksnius, tokius kaip akcijų rinkos kaina, buvusio oficialaus pasiūlymo kaina ir kitus, turinčius įtakos vertinamų bendrovės akcijų teisingai kainai nustatyti. Šie principai patvirtinti ir plačiau išdėstyti vėliau VPK priimtose Gairėse (2.1 punktas), kuriame nurodyta, kad privalomo akcijų pardavimo ir pirkimo atvejais atliekant vertinimą ir nustatant teisingą akcijų kainą rekomenduojama atsižvelgti į išorinius veiksnius, tokius kaip vertybinių popierių kainą reguliuojamoje rinkoje, akcijos buhalterinę vertę, dividendų sumą, mokėtą akcininkų savininkams ir kitus veiksnius, turinčius įtakos vertinamos bendrovės akcijų vertei. Teisinga akcijų vertė gali būti koreguojama atsižvelgiant į išorinius veiksnius, siekiant, kad ta vertė tiksliausiai atitiktų teisingą akcijų kainą. Kai nustatyta balsų riba buvo peržengta, tačiau pareiga pateikti privalomą oficialų pasiūlymą nebuvo įgyvendinta, teikiant vertybinių popierių priežiūros institucijai derinti teisingą kainą, atsižvelgtina ir į per laikotarpį nuo ribos peržengimo iki dėl to atsiradusios teisės įgyvendinimo įvykusius pokyčius: pinigų laiko vertę, akcijų kainos reguliuojamoje rinkoje, buhalterinės akcijos vertės pokyčius ir kitas svarbias aplinkybes, galėjusias turėti įtakos teisingai akcijų kainai, arba papildomai turi būti atliktas akcijų vertinimas. Be to, reikalaujančiam privalomo akcijų pardavimo arba pirkimo asmeniui, siekiančiam nustatyti teisingą akcijų kainą, rekomenduojama išsiaiškinti kitos šalies (stambiojo akcininko arba smulkiųjų akcininkų) lūkesčius ir nuomonę dėl galimos teisingos akcijų kainos.

Gairių 3 punkte nurodyta, kad vertinimas gali būti atliekamas trimis požiūriais: rinkos, kaštų (turto) ir naudojimo pajamų (verslo vertės). Atliekant vertinimus skirtingais požiūriais, taikomi skirtingi vertės nustatymo metodai. VPĮ 37 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodyta, kad už privalomai perkamas ar parduodamas akcijas jų kaina nustatoma akcijas superkančio asmens pasirinktu būdu, užtikrinančiu teisingą superkamų akcijų kainą. Pagal Turto ir verslo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, turto vertinimo metodus, metodo taikymo būdus parenka turto vertintojas, atsižvelgdamas į vertinimo atvejį, vertinamo turto specifiką bei naudojimo paskirtį. Vertinant akcijas, jų teisingą kainą privalomo išpirkimo (pardavimo) kontekste konkrečius vertinimo metodus pasirenka turto vertintojas, jie turi būti ne mažiau kaip du, objektyvūs ir pagrįsti, atitikti vertinimo tikslą (Rekomendacijos ir Gairių 2.1 punktas). Kai turintis vykdyti prievolę išpirkti (parduoti) akcijas akcininkas (-ai) nesutinka su Vertybinių popierių komisijos nustatyta akcijų kaina, jis (jie) turi teisę kreiptis į apygardos teismą pagal emitento buveinę, kad būtų nustatyta teisinga akcijų kaina (VPĮ 37 straipsnio 10 ir 14 dalys). Jei bylą nagrinėjantis teismas skiria ekspertizę teisingai privalomai išperkamų akcijų kainai nustatyti, jos metu akcijų vertinimą atliekantys ir teisingą jų kainą pateikiantys ekspertai (turto ir (ar) verslo vertintojai) turi laikytis teisės aktų nuostatų, juose išdėstytų ir privalomo akcijų pardavimo bei pirkimo institutų taikymo praktikoje taikomų vertinimo ir teisingos akcijų kainos nustatymo principų.

Dėl AB Lietuvos elektrinės akcijų teisingos kainos nustatymo

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad privalomo akcijų išpirkimo procedūra pradėta vienam iš AB Lietuvos elektrinės smulkiųjų akcininkų V. M. 2005 m. lapkričio 19 d. kreipusis į Vertybinių popierių komisiją su prašymu suderinti privalomai išperkamų akcijų kainą. Šio akcininko užsakymu turto vertintojas UAB korporacija „Matininkai“ atliko AB Lietuvos elektrinė akcijų vertinimą, pagal kurį atkuriamosios turto vertės metodu nustatė 1 Lt nominaliosios vertės paprastosios vardinės akcijos vertę – 7,39 Lt, buvusią 2006 m. gruodžio 31 d. Vertybinių popierių komisija 2005 m. gruodžio 22 d. ir 2007 m. balandžio 20 d. sprendimais atsisakė suderinti smulkiojo akcininko siūlomą AB Lietuvos elektrinės privalomo akcijų pirkimo kainą – atitinkamai 7,30 Lt ir 7,39 Lt už vieną akciją, ir pareikalavo reikšmingai sumažinti kainą bei akcijų vertę nustatyti remiantis mažiausiai dviem vertinimo metodais, taip pat atsižvelgti į akcijų rinkos kainą ir kitus išorinius veiksnius. Nurodytus Vertybinių popierių komisijos sprendimus apskundus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. kovo 17 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, kuriuo panaikintas Vertybinių popierių komisijos 2007 m. balandžio 20 d. sprendimas ir komisija įpareigota suderinti 7,39 Lt kainą už vieną paprastąją vardinę AB Lietuvos elektrinės akciją. Vykdydama teismo įpareigojimą, Vertybinių popierių komisija 2008 m. gegužės 22 d. sprendimu pripažino suderinta privalomo akcijų pardavimo kainą 7,39 Lt už vieną paprastąją vardinę AB Lietuvos elektrinės akciją.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-438-999/2008, buvo įvertintas VPK 2007 m. balandžio 20 d. sprendimo atsisakyti suderinti AB Lietuvos elektrinės išperkamų akcijų kainą teisinis pagrįstumas. Nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį ir nurodė, kad kreipiantis į VPK dėl kainos suderinimo akcijų kaina nustatoma jas parduodančio asmens pasirinktu būdu, įpareigojo VPK suderinti kainą, tačiau nesprendė ginčo dėl teisingos akcijų kainos nustatymo ir nevertino, kuriuo vertinimo metodu apskaičiuota AB Lietuvos elektrinės akcijų kaina tiksliausiai atitinka teisingos kainos kriterijų. Administraciniai teismai nurodytoje byloje nagrinėjo kainos suderinimo su VPK klausimą, kurio proceso metu pagal VPĮ dar nėra sprendžiamas teisingos kainos nustatymo klausimas. Įvykdžius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įpareigojimą, VPK atliktas akcijų kainos suderinimas ir tai suteikia bet kuriam akcininkui teisę pagal VPĮ 37 straipsnio 14 dalį kreiptis į apygardos teismą tam, kad būtų nustatyta teisinga akcijų kaina; būtent šį klausimą sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Teisingos akcijų kainos nustatymas nebuvo administracinių bylų nagrinėjimo dalykas, o administracinių teismų nutartys ir jose priimti išaiškinimai yra reikšmingi nagrinėjamoje byloje tiek, kiek jie susiję su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku – teisingos kainos nustatymu. Nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi taip pat pažymėta, kad remiantis VPĮ akcijų kaina nustatoma jas parduodančio asmens pasirinktu būdu, toks konstatavimas perteikia įstatymo nuostatą, tačiau tai negali būti teismo pripažįstama šioje byloje turinčiu prejudicinę galią faktu CPK 182 straipsnio 2 dalies prasme.

AB Lietuvos elektrinės stambusis akcininkas Lietuvos valstybė su suderinta akcijų išpirkimo kaina nesutiko ir 2008 m. liepos 22 d. ieškiniu nagrinėjamoje byloje prašė teismo nustatyti teisingą AB Lietuvos elektrinės akcijų kainą. Pareiškusio ieškinį nustatyti teisingą išperkamų AB Lietuvos elektrinės akcijų kainą ieškovo prašymu Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi pritaikė VPĮ 37 straipsnio 14 dalyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė vykdomą privalomą AB Lietuvos elektrinės akcijų išpirkimo procedūrą iki šioje byloje įsiteisės teismo nutartis dėl akcijų kainos nustatymo.

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartimi paskirta ekspertizė, ją pavesta atlikti šalių bendru susitarimu pasiūlytiems ekspertams. Abiejų ginčo šalių (Lietuvos valstybės kaip stambiojo akcininko ir smulkiųjų akcininkų) bendru sutarimu pasiūlius šalims priimtinas ekspertų kandidatūras ir teismui juos paskyrus, byloje atlikta akcijų teisingos kainos nustatymo ekspertizė. Ekspertai, naudodami atkuriamosios vertės metodą (turto vertės požiūriu) ir naudojimo pajamų vertės metodą (verslo vertės požiūriu), įvertino AB Lietuvos elektrinės akcijų vertę, buvusią 2006 m. gruodžio 31 d., kai akcijų vertė nustatyta siekiant pagrįsti teisingą kainą pagal VPĮ 37 straipsnį. Vertinimo ataskaitoje ir jos išvadose nurodyta, kad pusė ekspertų (trys iš šešių) jiems priimtinu atkuriamosios vertės metodu apskaičiavo 7,48 Lt vienos akcijos vertę, kita pusė ekspertų teikė pirmenybę naudojimo pajamų vertės metodui, juo remdamiesi apskaičiavo 6,13 Lt vienos akcijos vertę. Ekspertai nustatė, kad AB Lietuvos elektrinės 100 procentų akcijų paketo teisinga vertė turto sudėtinių dalių vertės požiūriu, taikant atkuriamosios vertės metodą, yra 1 090 589 153 Lt, vienos akcijos kaina – 7,48 Lt, o verslo požiūriu, taikant naudojimo pajamų metodą, – 893 900 000 Lt, vienos akcijos kaina – 6,13 Lt. Ekspertų išvadoje jų nuomonės išsiskyrė po lygiai, vienų teigimu, teisingesnę akcijų paketo vertę išreiškia atkuriamosios vertės metodo taikymas, o kitų – kad teisingesnę vertę atitinka naudojimo pajamų metodo taikymas. Byloje teismai neturėjo teisinio pagrindo nesiremti ekspertizės aktu kaip įrodymu arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę, jos akto išvadų pagrįstumo nepaneigia kiti bylos įrodymai (CPK 218, 219 straipsniai).

Ekspertizės aktas ir jo išvados dėl akcijų vertės ir teisingos privalomai išperkamų (parduodamų) akcijų nustatymas savaime nenulemia teismo sprendimo, kuriuo yra sprendžiamas teisingos akcijų kainos klausimas, šį klausimą galutinai išsprendžia tokią teisę turintis teismas (VPĮ 37 straipsnio 10 ir 14 dalys), remdamasis byloje surinktų įrodymų viseto vertinimu (CPK 185 straipsnis), o turto (verslo) vertintojų pateiktas vertinimas, ekspertizės aktas yra reikšmingas įrodymas, pagrindžiantis teisingos akcijų kainos dydį.

Turto vertinimo metodikos 23–25 punktuose nurodyta, kad rekomenduojama taikyti: atkuriamosios vertės metodą, kai reikia vertinti specialiosios paskirties turtą, t. y. ribotos paklausos ar ne rinkai skirtą turtą (maldos namus, sporto objektus, valdžios institucijų ir reprezentacinius pastatus, elektrines, specialius įrenginius ir kita); naudojimo pajamų vertės metodą, kai reikia vertinti gamybinės, ūkinės komercinės paskirties pastatus, statinius ir įrenginius, taip pat įmones ar kitą turtą kaip verslo objektą, duodantį pelną, arba tikintis, kad vertinamo turto naudojimo vertė objektyviausiai atspindės jo vertę rinkoje.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, taikydami Turto vertinimo metodikos 21, 22, 24.4 punkto nuostatas, kad vertinant specialios paskirties turtą, t. y. elektrines ir kitokį šiose normose minimą turtą, rekomenduojama taikyti atkuriamosios vertės metodą, sprendė, jog nagrinėjamoje byloje, nustatant teisingą akcijų kainą, turi būti remiamasi ekspertų nustatyta akcijų paketo verte, nustatyta atkuriamosios vertės metodu.

Teisėjų kolegija nurodo, kad atkuriamosios vertės nustatymo metodas yra visuotinai priimtinas vertinimo metodas, atliekamas skaičiuojant akcijų vertę turto vertės požiūriu. Jeigu vertinimas atliekamas bent dviem metodais, kaip nagrinėjamoje byloje, kai jis atliktas ir kitu ekspertams priimtinu naudojimo pajamų metodu, teismas sprendžia, kuriuo metodu remiantis galima pagrįstai tiksliau nustatyti vertinimo objekto vertę, nagrinėjamu atveju – teisingą bendrovės akcijų kainą.

Kaip nurodyta ekspertų išvadoje, vertinimas turto požiūriu – tai įmonės ir (ar) nuosavo kapitalo vertės nustatymas, taikant įmonės turto, atmetus įsipareigojimus, vertinimo rinkos verte metodus. Turto požiūriu nustatyta vertė atitinka strateginį investuotojo požiūrį, investuotojo, kuris suinteresuotas ne tik investicijos grąža, bet ir tikisi papildomos, kitokios naudos, kurią suteikia šios investicijos valdymas. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad sprendžiant dėl konkretaus vertinimo metodo prioriteto atsižvelgtina ir į tikslą, kurio siekė akcininkai, įgiję bendrovės akcijas, o vėliau pradėję akcijų privalomo išpirkimo (pardavimo) procedūrą. Jeigu akcijas įgiję akcininkai dalyvavo bendrovės valdyme arba plėtojant bendrovės verslą, ar bendrovei išleidus akcijų emisiją jų nupirktomis akcijomis buvo atitinkamai padidintas bendrovės įstatinis kapitalas, tai tokių akcininkų suinteresuotumas įgyjant akcijas yra platesnis negu vien akcijų investicijomis teikiama tiesioginė grąža (akcijų rinkos vertės prieaugis, dividendai ir kt.). Tokiu atveju reikalaujančių privalomo išpirkimo (pardavimo) akcininkų teisėtus lūkesčius, jų turimų akcijų tikrąją vertę geriau atspindi akcijų vertinimas turto požiūriu. Kai reikalaujančio išpirkti (parduoti) akcininko (-ų) kaip racionalaus investuotojo lūkesčiai įgyjant tas akcijas buvo tapti tos bendrovės kaip verslo dalininku, gauti tiesioginę grąžą iš investicijos, t. y. akcijų kainos prieaugio, dividendų ir pan., tai tokių akcijų vertę geriau atskleistų jų vertinimas verslo požiūriu, kai objektyviai nėra galimybės vertinti rinkos požiūriu. Ekspertai vienbalsiai sutiko su tuo, kad objektyviai įvertinti rinkos požiūriu teisingą AB Lietuvos elektrinės akcijų kainą nebuvo galimybės, nes informacijos apie bendrovės akcijų kainų lygmenis vertybinių popierių biržoje, prekybos apimtis joje neužteko tam, kad būtų galima apskaičiuoti rinkos verte pagrįstą teisingą akcijų kainą. Pasisakantys už verslo vertės požiūrį (naudojimo pajamų metodą) ekspertai pažymėjo, kad nėra objektyvaus pagrindo teigti, jog investicija į AB Lietuvos elektrinės akcijas turėjo kitokią paskirtį negu įprasta investicija į investicinį objektą, iš kurio tikimasi tam tikros grąžos. Byloje ginčo objektas yra AB Lietuvos elektrinės 3,49 proc. akcijų, įgytų smulkiųjų akcininkų, privalomo pardavimo už teisingą kainą kitam akcininkui – Lietuvos valstybei, turėjusiai 95,51 proc. visų bendrovės akcijų. Smulkiųjų akcininkų akcijomis buvo prekiaujama vertybinių popierių biržoje tuo metu, kai AB Lietuvos elektrinė buvo biržos bendrovių akcijų prekybos sąraše. Jų pagrįstas interesas buvo gauti investicinę grąžą. Ekspertų išvadoje nurodyta, kad nėra tikėtina manyti, kad smulkieji akcininkai kaip investuotojai turėjo ketinimų dėl bendrovės valdomo specializuotos paskirties turto (elektrinės). Teisėjų kolegija sutinka su šio teiginio pagrįstumu, nes nenustatyta kitokio, išskyrus vien investicijų finansinės grąžos, smulkiųjų investuotojų tikslo ir intereso įgyjant akcijas, tampant bendrovės dalininkais. Racionaliam investuotojui, besivadovaujančiam rinkos vertės sąvoka, objektyviomis sąlygomis AB Lietuvos elektrinės akcijų vertė nebūtų didesnė negu bendrovės galimi generuoti pinigų srautai, atsižvelgus į šių pinigų srautų generavimo riziką. Dėl to teisingos akcijų kainos nustatymas naudojimo pajamų metodu (verslo požiūriu) atitinka bendrovės verslo rinkos vertės sampratą ir racionalaus investuotojo lūkesčius.

Ekspertizės akte atkuriamosios turto vertės metodu apskaičiuojant teisingą akcijų kainą turto požiūriu įvertintas visas bendrovės turimas elektros energijos pajėgumas. Šiuo aspektu bendrovės kaip verslo vertę tiksliau nustato naudojimo pajamų metodu atliktas vertinimas, kuriuo atsižvelgta į faktinį mažesnį bendrovės gamybinio pajėgumo panaudojimą per vertintą bendrovės veiklos laikotarpį. Ekspertų požiūriu, rezervų pajėgumų skirtumas buvo esminis, nulėmęs turto ir pajamų požiūriais gautus akcijų vertės rezultatus.

Pirmiau nurodyta, kad ekspertai teisingai akcijų kainai įvertinti netaikė rinkos požiūrio, nes pagrįstoms vertintojų (ekspertų) išvadoms daryti rinkos požiūriu informacija buvo nepakankama. Vis dėlto vertindami akcijas naudojimo pajamų metodu ir apskaičiuodami teisingos akcijų vertės dydį ekspertai atsižvelgė į šios bendrovės akcijų kainą vertybinių popierių biržoje 2002–2006 m. laikotarpiu, skirtingai negu vertinant akcijas atkuriamosios vertės metodu, kai į akcijų kainą biržoje neatsižvelgta. Apskaičiuojant privalomai išperkamų (parduodamų) emitento akcijų teisingą kainą, atsižvelgtina ir į išorinius veiksnius, tarp jų į to emitento akcijų kainos reguliuojamoje rinkoje lygmenis (Gairių 2.1 punktas, Rekomendacijos). Ekspertizės metu naudojimo pajamų metodu AB Lietuvos elektrinės akcijų vertė apskaičiuota įvertinus nurodytus išorinius veiksnius, turinčius įtakos teisingos akcijų kainos nustatymui. Naudojimo pajamų metodu ekspertų nustatyta AB Lietuvos elektrinės vienos akcijos vertė 2006 m. pabaigoje buvo 6,13 Lt. Vienos akcijos vidutinė svertinė kaina biržoje per 2006 m. buvo 3,82 Lt, o kaina tų pačių metų pabaigoje, biržos uždarymo metu buvo 4,49 Lt. Tai atitinka 26,80 proc. kainų skirtumą. Ekspertų išvadose pažymėta, kad remiantis leidinio „Mergerstat Review“ informacija vertinant bendrovės smulkiųjų akcininkų turimų mažumos akcijų dalį istoriškai rinkose tokių akcijų vertės buvo 20–30 procentų mažesnės už nustatytą tikrąją jų vertę dėl mažumos akcijų suteikiamos bendrovės kontrolės trūkumo. Taigi naudojimo pajamų metodu apskaičiuota AB Lietuvos elektrinės vienos akcijos vertė 6,13 Lt yra pagrįsta ir bendrovės akcijų buvusia kaina biržoje, skirtingai negu atkuriamosios turto vertės metodu apskaičiuota 7,48 Lt vienos akcijos vertė.

Teisėjų kolegija pripažįsta priimtinu AB Lietuvos elektrinės teisingai akcijų kainai nustatyti ekspertų (vertintojų) pasirinktą naudojimo pajamų metodą (verslo požiūrį). Šiuo metodu akcijų kaina įvertinta atsižvelgus į daugiau teisingai akcijų kainai nustatyti reikšmingų aplinkybių ir veiksnių, dėl to šio metodo pagrindu nustatytina AB Lietuvos elektrinės teisinga akcijų kaina VPĮ 37 straipsnio požiūriu. Nuolaida dėl priverstinio akcijų pirkimo stambiojo akcininko atžvilgiu netaikytina, nes galimybė ją taikyti teisės aktuose nenustatyta.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir, vadovaudamasi VPĮ 37 straipsnio nuostatomis, suteikiančiomis teismui teisę nustatyti teisingą akcijų kainą, nustato 6,13 Lt AB Lietuvos elektrinės privalomai perkamų akcijų kainą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismas šioje byloje nustato teisingą akcijos kainą, tačiau nesprendžia jų išpirkimo procedūros ir vykdymo klausimų, tarp jų ir AB Lietuvos elektrinės akcijų po šios bendrovės reorganizavimo prilyginimo,,Lietuvos energijos gamyba“ AB akcijoms, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to su šiais klausimais susijusių ir neturinčių įtakos byloje sprendžiamam AB Lietuvos elektrinės teisingos akcijų kainos nustatymui kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų kasacinis teismas nenagrinėja. Taikydamas VPĮ 37 straipsnio 13 dalį teismas šioje byloje yra sustabdęs AB Lietuvos elektrinės akcijų privalomą išpirkimo procedūrą. Išpirkimo procedūra tęsiama, kai įsiteisėja teismo nutartis dėl teisingos akcijų kainos nustatymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovo advokato išrašyta PVM sąskaita faktūra nereiškia, kad ši sąskaita faktūra yra apmokėta, ir dėl to tokioje sąskaitoje faktūroje įrašyta suma neturi būti paskirstoma šalims kartu su visomis bylinėjimosi išlaidomis. Tokia teismo išvada atitinka įstatymo nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje konstatuota, kad, pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, nepateikus prašymo priteisti išlaidas už advokato pagalbą ir išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų iki baigiamųjų kalbų, šios išlaidos negali būti priteisiamos. Nepateikus įrodymų, patvirtinančių, jog advokato išrašyta sąskaita atstovaujamam asmeniui yra apmokėta, pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai advokato atstovavimo išlaidos negali būti priteisiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Siemens Osakeyhtio, veikiantis per Siemens Osakeyhtio Lietuvos filialą, v. UAB „Urbico“, bylos Nr. 3K-3-408/2010).

Išnagrinėjus bylą kasacine tvarka ir joje teismui konstatavus prievolės privalomai išpirkti akcijas egzistavimą bei nustačius teisingą AB Lietuvos elektrinės akcijų kainą, išspręstas dviejų faktų, turinčių teisinius padarinius, klausimas: patvirtintas ir prievolės išpirkti akcijas buvimas, ir jų teisinga kaina. Teisingos kainos nustatymas teismo atliktas ieškovo, kaip vieno iš bendrovės akcininkų, reikalavimu, kainos nustatymas buvo ir atsakovų, kaip kitų bendrovės akcininkų, interesas, nes visi akcininkai kartu bendru sutarimu inicijavo ekspertų, kurie nustatytų akcijų kainą, skyrimą. Teisingos kainos nustatymas buvo pagrįstas ir teisėtas ieškovo, atsakovų bei trečiojo asmens lūkestis, įgyvendintas byloje priimtais teismų procesiniais sprendimais, kuriais kaina apibrėžta konkrečiu dydžiu. Nė iš vienos bylos šalies kitai nėra priteista lėšų; tiek ieškovas, tiek atsakovai prašė teismo nustatyti teisingą akcijų kainą, ir šis kainos nustatymas atliktas. Kadangi byloje priimtais teismų procesiniais sprendimais nespręstas klausimas dėl lėšų pagal nustatytą teisingą akcijų kainą priteisimo, o nustatytas teisingos akcijų kainos paritetas, atitikęs bylos šalių materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, kasacinis teismas vertina, kad jokia šalis bylos nelaimėjo labiau (didesne apimtimi) už kitą. Todėl teismas neturi teisinio pagrindo priteisti ieškovui jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą proporcingai teismo patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad teisingos kainos nustatymas atitiko bylos šalių interesus, jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas viena kitai nepriteistinas. Dėl kitos bylos dalies – prievolės privalomai išpirkti akcijas egzistavimo – ieškovo reikalavimai byloje netenkinti, o jo kasacinis skundas atmestas. Šią bylos dalį laimėjusiems atsakovams priteistinas advokato atstovavimo išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Dėl to iš ieškovui Lietuvos valstybei atstovaujančios Energetikos ministerijos priteistina atsakovams V. M. 3000 Lt ir AB,,Krašto projektai“ 2000 Lt jų apmokėtų advokato atstovavimo išlaidų atlyginimo už atsiliepimų į kasacinius skundus parengimą ir atstovavimą žodinio proceso metu kasacinio teismo posėdžiuose.

Kasaciniame teisme patirta 1745,32 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. lapkričio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovo ir atsakovų lygiomis dalimis (CPK 96 straipsnio 1–5 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį pakeisti ir nustatyti teisingą išperkamos vienos paprastosios vardinės AB Lietuvos elektrinės 1 Lt nominaliosios vertės akcijos kainą – 6,13 Lt (šešis litus 13 ct).

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovams V. M. 3000 Lt (tris tūkstančius litų) ir akcinei bendrovei „Krašto projektai“ (juridinio asmens kodas 122228598) 2000 Lt (du tūkstančius litų) iš ieškovui Lietuvos valstybei atstovaujančios Energetikos ministerijos (juridinio asmens kodas 302308327) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovui Lietuvos valstybei atstovaujančios Energetikos ministerijos (juridinio asmens kodas 302308327) 872,66 Lt (aštuonis šimtus septyniasdešimt du litus 66 ct) ir atsakovų V. M., R. M., D. B., N. M., Z. S., akcinės bendrovės „Krašto projektai“ (juridinio asmens kodas 122228598), V. T., A. T., S. R., A. G., A. K., V. T., J. U., V. F., J. Č., E. L., B. S., M. R., M. B., K. T., A. V., K. R., A. B., J. Ž., T. B., uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas 110057869), A. L., A. V., A. V., J. V., R. S., S. V., M. R., A. Ž., L. J., A. Ž., A. S., Medicinos biznio centro, UAB, (juridinio asmens kodas 300128921), V. P., R. M., E. J., V. Ž. ir R. R. po 20,29 Lt (dvidešimt litų 29 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Janina Januškienė

Egidijus Laužikas