Dėl servituto pakeitimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-458/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 32.1; 94.2.1; 123.6 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. P. ieškinį atsakovams E. J., V. T.-K. ir L. T.-K., dalyvaujant trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl servituto pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami Žemės įstatymo 23 straipsnio, reglamentuojančio žemės servituto nustatymą administraciniu aktu, taip pat CK 4.126 straipsnio, reglamentuojančio servituto nustatymą teismo sprendimu, taikymo klausimai.

Ieškovas E. P. prašė teismo pakeisti Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymo Nr. 4-6419-(1.3) dalį, nustatant, kad atsakovų E. J., V. T.-K. ir L. T.-K. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame 2,4468 ha žemės sklype(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovui priklauso 310 kv. m sklypo dalies kelio servitutas administraciniam pastatui(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudoti. Ieškovas nurodė, kad pagal Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą 2006 m. kovo 3 d. jis įsigijo administracinį pastatą(duomenys neskelbtini). 2008 m. balandžio 7 d. ieškovas kreipėsi į žemės sklypo, kuriame yra jam nuosavybės teise priklausantis pastatas, savininkus E. J. ir S. K. K. (jo teisių perėmėjai – atsakovai V. T.-K. ir L. T.-K.) dėl servituto įteisinimo, bet pastarieji atsakymo nepateikė. Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. 4-6419-(1.3) atsakovų žemės sklype ieškovo pastatui buvo nustatytas 115 kv. m kelio servitutas, kuriuo naudojantis žemės ūkio transporto priemonės negali patekti į pastatą – kelio servitutas nustatytas pastato sienos link, nėra galimybės manevruoti transportu prie pastato. Ieškovui nebuvo pranešta apie tai, kad administraciniu aktu atsakovų žemės sklype bus nustatytas kelio servitutas, taigi jis nedalyvavo šį nustatant.

Byloje teismų nustatyta, kad 2008 m. balandžio 7 d. dėl servituto nustatymo ieškovas kreipėsi į E. J. ir S. K. K., iš kurio atsakovai L. T.-K. ir V. T.-K. pagal 2008 m. balandžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo 12234/24468 dalis 2,4468 ha žemės sklypo(duomenys neskelbtini). Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. 4-6419-(1.3) atsakovams priklausančiam žemės sklypui nustatytas 115 kv. m kelio servitutas. Pagal ieškovui priklausančio administracinio pastato inventorinę bylą patalpa 1-8, 107,83 kv. m, ir patalpa 1-6, 16,78 kv. m, yra garažai, kurių durys užmūrytos; kelio į šiuos du garažus nėra. Kadangi aplink pastatą vakarinė teritorijos dalis neužstatyta, yra galimybė įrengti kelią į garažus. Ieškovas teismui ir šalims pateikė parengtą žemės sklypo servituto planą, pagal kurį prašomas nustatyti 5 m pločio ir 24,06 ilgio kelio bei 13,39 m, 13,58 m ilgio ir 10,28 m, 12,77 m pločio aikštelės, iš viso – 310 kv. m, servitutas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kretingos rajono apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimu tenkino ieškinį – pakeitė Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymo Nr. 4-6419-(1.3) dalį nustatant, kad atsakovų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame 2,4468 ha žemės sklype(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovui priklauso 310 kv. m sklypo dalies kelio ir aikštelės servitutas administraciniam pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)pagal ieškovo pateiktą teismui ir šalims parengtą žemės sklypo servituto planą (b. l. 180, 184-185, 5 m pločio ir 24,06 m ilgio kelio bei 13,39 m, 13,58 m ilgio ir 10,28 m, 12,77 m pločio aikštelės), iš viso 310 kv. m servitutas.

Teismas nurodė, kad ieškinys dėl servituto nustatymo teisme gautas 2008 m. rugsėjo 2 d., po trūkumų pašalinimo priimtas 2008 m. rugsėjo 17 d., o Klaipėdos apskrities viršininko įsakymas dėl servituto nustatymo priimtas 2008 m. rugsėjo 16 d., t. y. po to, kai ieškinys jau buvo priimtas nagrinėti teisme. Spręsdamas šalių ginčą teismas vadovavosi CK 4.37 straipsnio 1 dalies, 4.111, 4.126 straipsnių nuostatomis; nustatė, kad esančio kelio plotis yra 5 m ir atsakovams yra nustatytas 115 kv. m kelio servitutas pastato sienos link. Kelio servitutas nustatytas patalpų 1-4 (4,62 kv. m) ir 1-5 (3,28 kv. m) link, o patalpas-garažus 1-8 (107,83 kv. m) ir 1-6 (16,78 kv. m) skiria laikančioji siena, todėl darant kelią į administracinių patalpų garažus per dabar nustatytą servitutinį kelią ir patalpas 1-4 (4.62 kv. m) bei 1-5 (3.28 kv. m) gali kilti techninių kliūčių, griūti antro aukšto perdanga. Ieškovas pageidauja pastate laikyti žemės ūkio techniką; jis neturi galimybės manevruoti transportu prie pastato. Kiemo aikštelė (servitutas) reikalinga su transportu patekti į pastato vidų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, atliekant atsakovų žemės sklypo geodezinius matavimus ir administraciniu aktu nustatant žemės sklypui servitutinį kelią, ieškovas nebuvo kviečiamas dalyvauti. Teismas atmetė atsakovų atstovo aiškinimą, kad ieškovas neturi teisės vykdyti veiklos, susijusios su žemės ūkio technikos naudojimu. Pastato patalpos 1-8 (107,83 kv. m) ir 1-6 (16,78 kv. m) yra garažai, anksčiau juose buvo laikoma žemės ūkio technika. Nepakeitus administraciniu aktu nustatyto žemės sklypo naudojimo servituto, gali būti pažeistos ieškovo nuosavybės teisės. Ieškovo prašomas nustatyti servitutas nepažeis atsakovų teisių.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu panaikino Kretingos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir ieškinį atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 32.1.1, 32.1.2 punktais, konstatavo, kad norminių aktų, reglamentuojančių geodezijos, topografijos ir geoinformatikos darbų priežiūros, žemės sklypų kadastro duomenų nustatymą, tikrinimą bei nekilnojamųjų daiktų kadastrinių matavimų valstybinės priežiūros taisykles, nenustatyta, kad atliekant kadastrinius matavimus privaloma derinti su pastato savininku. Pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas servitutą, vadovavosi ieškovo pateiktu planu, kuris neatitinka įstatymų reikalavimų, nubraižytas paties ieškovo. Be to, ieškovas neišnaudojo galimybių susitarti su atsakovais dėl servituto nustatymo ar kitokio būdo, užtikrinančio galimybę naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu pastatu (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pateikė teismui E. J. ir S. K. K. skirtą 2008 m. balandžio 7 d. raštą, kuriame siūlo aptarti pastatui reikalingos žemės sklypo dalies nustatymo klausimus, tačiau 2008 m. balandžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartimi 12234/24468 dalis žemės sklypo iš S. K. K. įsigijo atsakovai L. T.-K. ir V. T.-K., apie tai S. K. K. atsiliepimu į ieškinį informavo teismą ir ieškovą. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje I. G. v. O. K., bylos Nr. 3K-3-82/2007, servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Nors apie žemės sklypo bendraturčių pasikeitimą ieškovas sužinojo dar 2008 m. spalio 7 d. S. K. K. pateikus atsiliepimą į ieškinį, tačiau pasiūlymų nei atsakovams, nei jų atstovui nepateikė, taigi neturi pagrindo teigti, kad nepavyko ne teismine tvarka susitarti su atsakovais dėl servituto. Be to, pažymėtina, kad, ieškovui siūlant atsakovams keisti nustatytą servitutą, turi būti pateiktas specialistų Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka parengtas planas.

III. Kasacinio skundo ir apsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti šiam teismui iš naujo. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Dėl asmens teisių gynimo. Teismas pažeidė ieškovo teisę į efektyvią pažeistų teisių teisminę gynybą, priimdamas nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas iš esmės apsiribojo daiktinės teisės normų nurodymu, tačiau neatsižvelgė į tai, kad ieškovas negali naudotis savo pastatu. Ieškovo nuomone, buvo pažeista CPK 331 straipsnio 4 dalis, todėl nebuvo teisingos apeliacijos. Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarime nurodė, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves; iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus.

2. Dėl teisės normų taikymo. CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai tarpusavyje nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Teismas konstatavo, kad neišnaudotos galimybės susitarti su atsakovais dėl servituto ar kitokio būdo, užtikrinančio galimybę naudotis nuosavybės teise priklausančiu pastatu. Kasatoriaus nuomone, šalių bylinėjimasis vyksta beveik dvejus metus, todėl visos galimybės susitarti su atsakovais išnaudotos. Tai, kad servituto pakeitimas būtinas, pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis įrodymų visetu, tinkamai įvertinus visus įrodymus, to nepadarė apeliacinės instancijos teismas, iš viso nepasisakydamas, ar nepakeitus servituto įmanoma normaliomis sąnaudomis naudotis pastatu pagal paskirtį. Pagal kasacinio teismo praktiką asmuo gali kreiptis dėl teisės naudotis svetimu daiktu suteikimo, kai be tokios teisės nustatymo jis negali normaliai įgyvendinti jam priklausančių teisių. Teismų praktikoje akcentuojama, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti viešpataujančiojo daikto savininko interesų tinkamą įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-246/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. C. v. A. C., bylos Nr. 3K-3-234/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje žemės ūkio kooperatyvas „Naujieji Berčiūnai“ v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009).

Pažymėtina, kad pagal CPK 22 straipsnio 1 dalį išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka turi būti nustatyta įstatymuose. Daiktinėje teisėje „nesutarimo“ terminas nereiškia būtinos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos.

3. Dėl servituto plano pateikimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad, siūlant keisti nustatytą servitutą, žemės sklypo servituto planas turi būti parengtas ne paties ieškovo, o specialistų Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. V. v. V. Ž., bylos Nr. 3K-3-223/2010, nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi teisę kilus būtinybei pareikalauti papildomų įrodymų, juos įvertinti ir nustatyti kitokias, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, faktines aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikuoti kitaip, negu pirmosios instancijos teismas, t. y. apeliacinės instancijos teismas nėra saistomas pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir jų teisinio kvalifikavimo. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, privalo pats juos pašalinti ir padarytas fakto bei teisės klaidas ištaisyti, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priimdamas kitą sprendimą. Taigi šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad nagrinėjamo ginčo sprendimui būtina pateikti kelio servituto planą, neturėjo teisėto pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė svarbių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams ir kasacinio teismo suformuotai praktikai dėl bylos esmės atskleidimo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nesiėmė procesinių priemonių servituto siūlymų turiniui nustatyti, jų nevertino, taigi neištyrė bylai svarbių aplinkybių, turinčių reikšmės materialiosios teisės normų taikymui (CPK 176, 179, 265, 320 straipsniai, CK 4.121 straipsnis), ir padarė esminį proceso teisės normų pažeidimą. Šis pažeidimas ateityje gali lemti ieškinio tapatumo klausimą. Kasatoriaus teigimu, jis galėjo parengti tokį planą, tačiau teismai to nepareikalavo. Dėl netinkamai parengto servituto plano ieškovas sutinka, kad nėra pagrindo prašyti kasacinio teismo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

4. Dėl pastato savininko dalyvavimo nustatant servitutą. Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 534 nuostatos vertintinos sistemiškai su Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289, nuostatomis, pagal kurias apie servitutus turi būti tinkamai informuojami visi suinteresuoti asmenys.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai:

1. Dėl sprendimo motyvų ir teisingos apeliacijos. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kai kuriuos įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai, taip pat teisiniai argumentai, kuriais apeliacinės instancijos teismas vadovavosi darydamas savo išvadas, todėl kasatoriaus teiginiai dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimo yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad ieškovas nedalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, neteikė paaiškinimų, todėl negali teigti, kad nebuvo tinkamos apeliacijos. Remiantis CPK 12, 13 straipsniais, šalis, o ne teismas privalo įrodinėti bylai reikšmingas aplinkybes, būtent kad nėra galimybės naudotis pastatu.

2. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesusitaria ir 2) kai nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neišnaudojo galimybių susitarti dėl naudojimosi pastatu. Be to, Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr.4-6419-(1.3) nustatytas 115 kv. m kelio servitutas ir aplink visą ieškovui nuosavybės teise priklausantį pastatą nustatytas vieno metro pločio praėjimas. Tokio servituto nustatymas atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. O. K., bylos Nr. 3K-3-82/2007; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. C. v. A. C., bylos Nr. 3K-3-234/2007). Administraciniu aktu nustatytas servitutas užtikrina galimybę ieškovui tinkamai naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu pastatu. Ieškovo teigimu, nustatytas servitutas pastato sienos link, tačiau pagal byloje esančius dokumentus pats ieškovas panaikino kelią į garažus, taigi, ši padėtis susidarė dėl jo veiksmų, ir tai negali būti pagrindas labiau varžyti atsakovų teises. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje I. G. v. O. K., bylos Nr. 3K-3-82/2007, ir 2009 m. balandžio 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje ŽŪK „Naujieji Berčiūnai“ v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009, servitutas priverstinai (teismo sprendimu) gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; teismas turi įvertinti, ar daikto savininkas išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų; servituto nustatymas teismo sprendimu siejamas ne su absoliučiu negalėjimu be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, o su sąlyga, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Nagrinėjamos bylos atveju akivaizdu, kad skundžiamas teismo sprendimas atitinka kasacinio teismo suformuotą praktiką – apeliacinės instancijos teismas, nustatęs vienos iš būtinų servituto nustatymo sąlygos nebuvimą, pagrįstai atmetė ieškinį.

Pažymėtina, kad servituto planą ieškovas pateikė tik paskutinio teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, taigi, ieškovas ne tik tinkamai nesikreipė į atsakovus dėl naudojimosi jam priklausančiu pastatu, bet nei prieš bylos nagrinėjimą, nei bylos nagrinėjimo metu neturėjo aiškios pozicijos šiuo klausimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovui nuosavybės teise priklausantis pastatas žemės sklypo plane pažymėtas kaip neegzistuojantis, todėl ieškovas pirmiausia privalėjo išspręsti klausimą dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų patikslinimo, ir tik tada kreiptis į atsakovus ar teismą dėl servituto nustatymo.

3. Dėl išankstinio ginčo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, kad ieškovas nesilaikė išankstinės ginčo sprendimo tvarkos, ir tai patvirtina, kad teismas nepriėmė sprendimo ieškinį palikti nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

4. Dėl žemės sklypo plano ir apeliacinės instancijos teismo pareigų. Ieškovas savo reikalavimą suformulavo netiksliai, servituto planą kelis kartus taisė. Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus, taip pat išeiti už ieškinio ribų (CPK 12, 13 straipsniai). Be to, ieškovo interesams byloje atstovavo advokatas.

5. Dėl servituto nustatymo tikslo. Ieškovas nurodė, kad garaže ketina laikyti žemės ūkio techniką, ją remontuoti. Atsakovų nuomone, ieškovas neturi teisės žemės sklype vykdyti veiklos, susijusios su žemės ūkio technikos naudojimu. Atsakovų žemės sklypo paskirtis – „kita“, naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos (Žemės įstatymo 2 straipsnio 1, 16 dalys, 29 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Remiantis žemės ūkio ir aplinkos ministrų 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 rekreacinės paskirties žemė gali būti naudojama – ilgalaikio (stacionaraus) ir trumpalaikio poilsio pastatų statyboms. Žemės sklypas turi būti naudojamas pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį (Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktas, ATPK 5113 straipsnio 1 dalis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinio teismo teisės peržengti kasacinio skundo ribas šioje byloje

Vadovaujantis CPK 353 straipsniu, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas.

CPK 353 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas, šios bylos kontekste kasacinis teismas pasinaudoja imdamasis ex officio vertinti, ar viešojo administravimo subjektas, administraciniu aktu nustatydamas servitutą, neviršijo savo įgalinimų. Esant pagrindui pripažinti, kad veikta ultra vires, turėtų būti konstatuota, kad priimtas niekinis ir negaliojantis administracinis aktas, bei aptarti su tuo susiję teisiniai padariniai.

Dėl žemės servituto nustatymo administraciniu aktu atvejų

Žemės servitutai nustatomi Civilinio kodekso nustatytais pagrindais (CK 4.124 straipsnis). Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai išvardyti Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje. Apskrities viršininkas savo sprendimu – administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustato servitutus:

1) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti;

2) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi išnuomoti ar perduoti neatlygintinai naudotis;

3) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų;

4) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti.

Kadangi pagal byloje esančius įrodymus administraciniu aktu servitutas nustatytas privačioje žemėje, tai turi būti įvertinta, ar apskrities viršininkas, priėmęs tokį administracinį aktą, turėjo teisę tai daryti kuriuo nors iš Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje išvardytų pagrindų. Privačios žemės sklypams servitutai administraciniu aktu nustatomi dviem atvejais: pirma, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, ir, antra, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti.

Antruoju atveju administracinis aktas dėl servituto gali būti priimamas, kai būtina suteikti teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas) ir jiems naudoti bei juos aptarnauti reikalingus kelius bei takus. Faktinė situacija, nustatyta šioje byloje, neatitinka nurodytų teisinių kvalifikuojančių požymių.

Pirmuoju atveju, kada administracinis aktas dėl servituto gali būti priimamas privačios žemės sklypams, akcentuotinas gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų naudojimo poreikių (viešųjų poreikių) užtikrinimo aspektas. Pagal byloje surinktus įrodymus, administraciniu aktu svetimo nekilnojamojo daikto naudojimo teisė suteikta pastato savininkui E. P., kad būtų užtikrintas šio viešpataujančiojo daikto tinkamas naudojimas (T. 1, b. l. 114, pažymėjimo 6.2 punktas). Taigi konstatuotina, kad servitutas privačios žemės sklypui administraciniu aktu nustatytas Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nenumatytu pagrindu, Klaipėdos apskrities viršininkui viršijant įgalinimus (ultra vires), t. y. neteisėtai, tai lemia, kad priimtas niekinis ir negaliojantis administracinis aktas, nesukeliantis jokių teisinių padarinių - teisių ir pareigų, kylančių iš servituto viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkams.

Daiktinės teisės turėtojui netekus savo daiktinės teisės, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio ir Nekilnojamojo turto registro nuostatų 35 punkte nustatytu pagrindu servitutas išregistruotinas iš Nekilnojamojo turto registro.

Dėl bylos perdavimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui

Vadovaujantis CPK 8 straipsniu, teismas, šio kodekso nustatyta tvarka bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti 0,1424 ha servitutą atsakovų privačios žemės sklypui jam priklausančio pastato tinkamo naudojimo užtikrinimui (T. 1, b. l. 23). Tačiau vėliau pakeitė ieškinio dalyką ir prašė pakeisti Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. 4-6419-(1.3) nustatant, kad atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame 2,4468 ha žemės sklype ieškovui priklauso 310 kv. m sklypo dalies kelio servitutas pastatui naudoti (T. 1, b. l. 186, 198).

Apskrities viršininko sprendimas nustatyti servitutą, remiantis Žemės įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Nuo 2010 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja tos pačios normos redakcija, kuria nustatyta, kad sprendimas nustatyti servitutą gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Taigi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai sprendė ginčą dėl administracinio akto pakeitimo pažeisdami rūšinio teismingumo taisykles. Tačiau, įvertinant tai, kas jau nurodyta kasacinio teismo dėl tokio administracinio akto negaliojimo pagrindų, ir tai, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl atsakovams priklausančios žemės dalies, kuria ieškovas turėtų teisę naudotis užtikrinant jam priklausančio pastato tinkamą naudojimą, dydžio, yra teisinis pagrindas spręsti dėl servituto nustatymo vadovaujantis CK 4.126 straipsniu, ko iš esmės ir siekė ieškovas kreipdamasis į teismą. Šiuo atveju teismai, nevykdydami pareigos tinkamai taikyti įstatymus nagrinėjant bylas ir pažeisdami kooperacijos principą, neįgyvendino civilinio proceso tikslų (CPK 2, 8 straipsniai), todėl byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi sudaryti ieškovui procesines sąlygas patikslinti savo reikalavimus (CPK 8, 42 straipsnio 1 dalis), parengti teisės aktų reikalavimus atitinkantį nustatytino servituto atsakovų žemės sklype projektą, taip pat aiškintis, ar nėra pagrindo nustatyti viešpataujančiojo daikto savininko prievolę mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkams. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, aiškindamas CK 4.129 straipsnio nuostatas, ne kartą yra pabrėžęs servituto, kaip daiktinės teisės, atlygintinumo aspektą, kuris turi būti nagrinėjimo dalykas šios kategorijos bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje ŽŪK „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009).

Dėl kasacinio skundo argumentų, reikšmingų kasacinio teismo padarytų išvadų kontekste

CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga, kad servitutas nustatomas teismo sprendimu, jeigu savininkai nesusitaria, negali būti vertinama kaip reikalavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme. Kita vertus, toks susitarimas reikštų sandorio tarp šalių sudarymą, o sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas (CK 4.125 straipsnis). Dėl to savininkų nesusitarimo faktas konstatuotinas ne tik tada, kai įrodoma, kad siekiantis servituto asmuo teikė tarnaujančiuoju pripažintino daikto savininkui konkrečius pasiūlymus ir šis su jais visai ar iš dalies nesutiko, bet ir tada, kai įrodymų patvirtinta, kad susitarimas neįmanomas dėl esminio šalių požiūrių skirtumo į susidariusias situacijas ir jų sprendimo būdų, konflikto, nesantaikos ir pan., t. y. esant patikimų duomenų, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl teisės spręstinas teisme (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Tokiomis vertinimų taisyklėmis būtina remtis ir šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas neišnaudojo galimybių susitarti su atsakovais dėl servituto, ir tai, kaip matyti, buvo vienas iš pagrindų ieškiniui atmesti, vertintina kaip nepagrįsta, nes suponuojamas iš įstatymo nekylantis reikalavimas aktyviais veiksmais siekti susitarimo ir įrodyti, jog padarė viską, kad toks sandoris įvyktų. Tuo tarpu iš bylos proceso matyti, kad šalims susitarti nepavyko net ir ėmusis tam procesinių priemonių (T. 1, b. l. 151), todėl akivaizdu, kad susitarimas neįmanomas ir ginčas dėl servituto turi būti išspręstas teismo.

Konstatavus administracinio akto negaliojimą ir perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui šioje nutartyje nurodytais pagrindais, kasacinis teismas neatsako į kitus kasacinio skundo argumentus, kaip nereikšmingus priimant procesinį sprendimą kasaciniame teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 64,70 Lt tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad kasacinis skundas tenkintinas iš dalies ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą ir Kretingos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymo Nr. 4-6419-(1.3) dalį, kuria privataus žemės ūkio paskirties žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas 0,0115 ha ploto kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, pripažinti niekine ir negaliojančia.

Panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. 4-6419-(1.3) privataus žemės ūkio paskirties žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyto 0,0115 ha ploto kelio servituto – teisės važiuoti transporto priemonėmis – registraciją Nekilnojamojo turto registre.

Šios nutarties nuorašą išsiųsti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Sigitas Gurevičius

Gintaras Kryževičius