Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vaikų ir tėvų atskyrimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-132-943/2024

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09836-2022-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.4.5

(N)

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Egidijos Tamošiūnienės (pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo (duomenys neskelbtini) kasacinį skundą dėl (duomenys neskelbtini) teisėjų kolegijos (duomenys neskelbtini) nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui (duomenys neskelbtini) dėl vaiko atskyrimo nuo tėvo, trečiasis asmuo (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vaikų ir tėvų atskyrimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas (duomenys neskelbtini).

3. (duomenys neskelbtini).

4. Atsakovas (duomenys neskelbtini).

5. (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. (duomenys neskelbtini) teismas (duomenys neskelbtini) sprendimu atskyrė nepilnametį vaiką (duomenys neskelbtini) nuo tėvo (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini).

7. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini).

8. Teismas, atsižvelgdamas į išvardytas aplinkybes, nusprendė, kad (duomenys neskelbtini).

9. (duomenys neskelbtini) teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, (duomenys neskelbtini) nutartimi paliko nepakeistą (duomenys neskelbtini) teismo (duomenys neskelbtini) sprendimą.

10. Kolegija (duomenys neskelbtini).

11. (duomenys neskelbtini).

12. (duomenys neskelbtini).

13. (duomenys neskelbtini).

14. (duomenys neskelbtini).

15. (duomenys neskelbtini).

16. (duomenys neskelbtini).

17. (duomenys neskelbtini).

18. (duomenys neskelbtini).

19. (duomenys neskelbtini).

20. (duomenys neskelbtini).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

21. Kasaciniu skundu atsakovas prašo (duomenys neskelbtini). Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. (duomenys neskelbtini).

21.2. (duomenys neskelbtini).

21.3. (duomenys neskelbtini).

22. Ieškovas (duomenys neskelbtini) atsiliepimu į atsakovo (duomenys neskelbtini) kasacinį skundą prašo (duomenys neskelbtini). Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas toliau nurodomais esminiais argumentais.

22.1. (duomenys neskelbtini).

22.2. (duomenys neskelbtini).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vaikų ir tėvų atskyrimą, aiškinimo ir taikymo

23. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2, 6 dalyse įtvirtinta, kad tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose. Vaiko teisė į šeimos ryšius yra pirmojo lygio teisė, nes šeimoje nuo pirmųjų vaiko gimimo dienų ugdomos jo vertybės, elgesio normos, patenkinami esminiai vaiko meilės, saugumo, savivertės, savirealizacijos bei kiti poreikiai.

24. Vaiko teisė į šeimos globą ir priežiūrą bei šeimos ryšius laikoma viena plačiausiai tarptautinės bendrijos pripažįstamų vaiko teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2021, 32 punktas). Remiantis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 9 straipsniu, valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (toliau – ir EŽTT) plėtojamas principas, kad tėvo (motinos) ir vaiko buvimas kartu, mėgavimasis vienas kito draugija yra esminė šeimos gyvenimo sudedamoji dalis ir fundamentalus šeimos gyvenimo elementas, todėl visos valstybių vidaus priemonės, kaip nors kliudančios šiam pasitenkinimo jausmui, laikomos kišimusi į teisę, ginamą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje. Bet koks valstybės sprendimas, kuriuo tėvo (motinos) teisė bendrauti su vaiku paneigiama ar ribojama, laikytinas Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės į pagarbą šeimos gyvenimui apribojimu, todėl jis privalo išplaukti iš įstatymo (žr. EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo byloje Johansen prieš Norvegiją, peticijos Nr. 17383/90; par. 52; 2002 m. vasario 26 d. sprendimo Kutzner prieš Vokietiją, peticijos Nr. 46544/99, par. 58; 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje Pontes prieš Portugaliją, peticijos Nr. 19554/09, par. 74).

26. CK 3.155 straipsnio, reglamentuojančio tėvų valdžios turinį, 2 dalyje nustatyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaiką, rūpintis jo sveikata, išlaikyti, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, dėl kurių vaiko tėvai ar vienas iš jų negali gyventi su vaiku ir juo rūpintis, gali būti priimtas sprendimas atskirti vaiką nuo tėvų ar vieno iš jų (CK 3.179 straipsnis), o vengiant vykdyti savo pareigas, taikomas tėvų valdžios apribojimas (CK 3.180 straipsnis).

27. Pagal CK 3.179 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai tėvai (tėvas ar motina) negyvena kartu su vaiku dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.) ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas, teismas gali nuspręsti atskirti vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos). Vaiko atskyrimas nuo tėvų yra viena iš dviejų tėvų valdžios ribojimo rūšių, taikoma laikinai, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams dėl tam tikrų aplinkybių nesant tėvų kaltės. Pažymėtina ir tai, kad teismas sprendžia dėl vienos iš tėvų valdžios apribojimo rūšių (vaikų ir tėvų atskyrimo arba tėvų valdžios apribojimo), taikydamas skirtingas procesines taisykles. Prašymai dėl vaikų ir tėvų atskyrimo nagrinėjami supaprastinto proceso tvarka (CK 3.183 straipsnio 1 dalis), o ieškiniai dėl tėvų valdžios ribojimo – ginčo teisenos tvarka (CPK 400–409 straipsniai). Jei paaiškėja, kad yra pagrindas tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai apriboti, prašymas dėl vaiko atskyrimo perduodamas nagrinėti ieškinio teisena (CK 3.183 straipsnio 1 dalis). Skirtingų proceso taisyklių įtvirtinimas susijęs su bylos nagrinėjimo dalyku bei įrodinėjimo ypatumais. Atsižvelgiant į tai, kad vaikų atskyrimas nuo tėvų yra siejamas su objektyviomis aplinkybėmis, kurioms susiklosčius tėvai laikinai negali rūpintis vaikais ir dėl šių aplinkybių nėra tėvų kaltės, įstatymas nustato operatyvų tokių prašymų nagrinėjimą supaprastinta tvarka.

28. Nagrinėjama byla buvo pradėta pareiškus ieškinį dėl tėvo valdžios ribojimo, procesui tęsiantis ieškinys buvo pakeistas (patikslintas) ir tos pačios pirmiau ieškinyje nurodytos aplinkybės, faktinis ieškinio pagrindas, buvo kvalifikuotos kaip pakankamos švelnesnei tėvų valdžios ribojimo priemonei – vaiko ir tėvo atskyrimui – taikyti. Ši ribojimo priemonė galėjo būti taikoma supaprastinto proceso tvarka. Pažymėtina, kad CPK 376 straipsnio 3 dalis, reglamentuojanti teismo vaidmenį šeimos bylose, nustato, kad teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. CPK 405 straipsnyje, reglamentuojančiame bylų dėl tėvų valdžios apribojimo ypatumus, nustatyta, kad jeigu ieškovo nurodytu pagrindu ieškinys negali būti patenkintas, tačiau nagrinėdamas bylą teismas nustato kitas aplinkybes, dėl kurių ieškinys gali būti patenkintas, gavęs valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą, teismas ieškinį patenkina. Tai reiškia, kad teismo, nagrinėjančio klausimą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos) ar tėvų valdžios apribojimo, nesaisto nei ieškinio (prašymo) dalykas, nei faktinis pagrindas. Pažymėtina, kad šios kategorijos byloje teismo nevaržo ir teisinis reikalavimo pagrindas: kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CPK 135 straipsnio 1 dalis ir kitos civilinio proceso normos nenustato ieškovui pareigos nurodyti ieškinyje jo teisinį pagrindą, o jei ieškovas nurodo ieškinio teisinį pagrindą, tai jis teismui neprivalomas ir nevaržo teismo, sprendžiant ginčą, jį keisti ir taikyti kitą, negu nurodė ieškovas, nes teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2009 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2017 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017 60 punktą). Remdamasi suformuota kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje buvo užtikrintos visos procesinės garantijos atsakovui gintis nuo pareikšto ieškinio, teikti šiam klausimui išspręsti reikšmingus įrodymus, todėl vien bylos išnagrinėjimas pagal ginčo teisenos taisykles, kai šis klausimas galėjo būti išspręstas supaprastinto proceso tvarka, nedaro įtakos iš esmės teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo galiojimui.

29. Vaiko atskyrimas nuo tėvų (tėvo ar motinos) yra skirtas vaiko teisių ir interesų apsaugai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1423/2002; 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-965/2003; 2017 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017, 58 punktas). Kadangi vaikai atskiriami nuo tėvų nesant šių kaltės, tai pati tėvystė išlieka, taip pat tėvams išsaugomos visos asmeninės ir turtinės giminyste pagrįstos teisės bei pareigos, pavyzdžiui, tėvai ir toliau privalo teikti išlaikymą savo vaikui, kuris gyvena atskirai, ir pan. Atskyrus vaiką nuo tėvų, tėvai netenka tik teisės gyventi kartu su vaiku ir reikalauti jį grąžinti iš kitų asmenų, o kitomis tėvų teisėmis gali naudotis tiek, kiek tai įmanoma negyvenant kartu su vaiku.

30. CK 3.179 straipsnyje, reglamentuojančiame tėvų ir vaiko atskyrimą, nėra apibrėžtas sąrašas aplinkybių, kurioms esant vaikas gali būti atskirtas nuo tėvų, o nurodytas tik bendras principas, kad toks atskyrimas nuo tėvų gali būti daromas dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.), kai reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas. Kitaip tariant, vaikams ir tėvams atskirti užtenka fakto, kad tėvai negali pasirūpinti savo vaikais, užtikrinti jiems normalių gyvenimo sąlygų, todėl, siekiant apginti vaiko teises, vaikas turi būti perkeltas į kitą gyvenamąją vietą.

31. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad vaiko atskyrimas nuo tėvų kaip vaiko teisių ir interesų apsaugos priemonė taikoma nesant tėvų kaltės, kai tėvai negali vykdyti savo pareigų dėl objektyvių aplinkybių. Vadinasi, tėvų ir vaiko atskyrimas – laikina vaiko teisių ir interesų apsaugos priemonė, kuri leidžia veiksmingai suderinti prieštaringus visų suinteresuotų asmenų interesus – užtikrinti vaikui geriausias įmanomas gyvenimo sąlygas, ginti vaiko šeimos gyvenimą su socialiniais tėvais ir kartu nenutraukti ar bereikalingai nesilpninti vaiko ir jo biologinių tėvų ryšio, taikoma iki tol, kol išnyks aplinkybės, dėl kurių vaikas atskirtas nuo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-378/2020, 49 punktas). Šio instituto tikslas yra ne nubausti tėvus, o užtikrinti, kad vaikas gyventų tinkamomis sąlygomis ir juo būtų rūpinamasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-378/2020, 52 punktas). Pripažįstama, kad vaiko atskyrimas nuo šeimos galimas tik jei: 1) tai yra nustatyta įstatyme; 2) taikant tokią priemonę yra siekiama teisėtų tikslų; 3) šis atskyrimas yra būtina ir 4) proporcinga priemonė, derinant vaiko teisę augti saugioje aplinkoje ir vaiko teisę būti ugdomam tėvų šeimoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-378/2020, 22 punktas).

32. (duomenys neskelbtini).

33. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 3.179 straipsnio 1 dalį, objektyviomis aplinkybėmis, atitinkančiomis CK 3.179 straipsnio 1 dalies taikymo pagrindus, yra pripažinęs tai, kad vaiko tėvai ilgą laiką negyveno kartu su vaiku, dėl to vaiko ir tėvų santykiai nebuvo artimi, o vaikas dėl susiklosčiusios situacijos (ryšio su tėvais nebuvimo) gyventi kartu nenori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-965/2003). Kitoje kasacine tvarka nagrinėtoje byloje taip pat buvo spręsta dėl situacijos, kai vaikas po motinos žūties negyvena su tėvu dėl susiklosčiusių aplinkybių (motinai esant gyvai tėvai gyveno skyrium) ir dėl to tarp vaiko ir tėvo neužsimezgė socialiniai dvasiniai vaiko ir tėvo ryšiai. Kasacinis teismas minėtoje byloje sutiko, kad tokios aplinkybės, jas įrodžius, galėtų būti pagrindas taikyti CK 3.179 straipsnio 1 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2006) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-378/2020 54 punktą).

34. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, nacionaliniai teismai, spręsdami dėl tėvų valdžios apribojimo ir teisės į šeimos įgyvenimą suvaržymo, turi išsamiai įvertinti visą šeimos situaciją ir visas susijusias aplinkybes, ypač faktines, emocines, psichologines, materialines, medicininio pobūdžio aplinkybes, ir atlikti subalansuotą ir pagrįstą kiekvieno asmens interesų vertinimą, siekdami nustatyti, koks sprendimas būtų geriausias vaikui (EŽTT 2020 m. vasario 25 d. sprendimas byloje Y. I. prieš Rusiją, peticijos Nr. 68868/14, 78 punktas). Faktas, kad vaikas gali būti atiduotas į jo ugdymui palankesnę aplinką, taip pat negali pateisinti vaiko paėmimo iš biologinių tėvų globos (EŽTT 2006 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Wallova and Walla prieš Čekiją, peticijos Nr. 23848/04, 71 punktas; 2009 m. gegužės 26 d. sprendimas byloje Amanalachioai prieš Rumuniją, peticijos Nr. 4023/04, 86 punktas). Taigi, turi egzistuoti kitos aplinkybės, pagrindžiančios tokios griežtos priemonės būtinumą, pavyzdžiui, šeimoje vaiko patiriamos psichinės, fizinės sveikatos problemos, mokymosi sutrikimai, emociniai sutrikimai dėl tėvų piktnaudžiaujančio elgesio ar seksualinės prievartos, tėvų psichinė būklė, kelianti nerimą, ar pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013).

35. EŽTT, plėtodamas praktiką pagal Konvencijos 8 straipsnį, yra nurodęs, kad kiekviena laikinosios globos priemonė turėtų būti suderinta su pagrindiniu tikslu – suvienyti biologinius tėvus ir vaiką; žinoma, šiame kontekste reikia nustatyti teisingą interesų pusiausvyrą, ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams, kurie gali būti viršesni už tėvų; tėvams negali būti suteikta teisė į priemonių, kurios padarytų žalą vaiko sveikatai ir raidai, taikymą (žr., pvz., EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo byloje Johansen prieš Norvegiją, peticijos Nr. 17383/90, par. 78). Geriausių vaiko interesų apsvarstymas yra dvejopo pobūdžio: pirma, reikia užtikrinti, kad vaikas augtų sveikoje aplinkoje ir tėvas (motina) negali imtis priemonių, kurios pakenktų vaiko sveikatai, raidai, ir, antra, turi būti užtikrintas vaiko ryšių su šeima palaikymas (išskyrus tuos atvejus, kai paaiškėjo ypatingas šeimos netinkamumas), nes šių ryšių suvaržymas reiškia vaiko atskyrimą nuo jo šaknų (EŽTT 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Pontes prieš Portugaliją, peticijos Nr. 19554/09, par. 79; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-687/2018 32 punktas).

36. Geriausių vaiko interesų prioriteto principo turinys yra atskleidžiamas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkte. Taikant šį principą, turi būti remiamasi konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus vaiko poreikius. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą. Atsižvelgiant į Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintą reglamentavimą, darytina išvada, kad geriausi vaiko interesai kiekvienu atveju nustatomi individualiai, įvertinant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-378/2020 32 punktą).

37. Taigi, sprendžiant tokio pobūdžio bylas, svarbiausia yra nustatyti vaiko interesus ir kas juos geriausiai galėtų užtikrinti, įvertinti, dėl kokių priežasčių tėvai negyvena ar negali gyventi kartu su vaiku, ar nėra poreikio riboti tėvų valdžią. Šios aplinkybės lemia, kuri iš tėvų valdžios ribojimo rūšių taikytina byloje, siekiant užtikrinti geriausius vaiko interesus. Teismas, spręsdamas dėl poreikio riboti tėvų valdžią ar atskirti vaiką nuo tėvų, taip pat turi galimybę išklausyti vaiko, galinčio suformuluoti savo pažiūras, nuomonę ir į tai atsižvelgti (CK 3.183 straipsnio 3 dalis).

38. (duomenys neskelbtini).

39. Aplinkybės, kad tėvui ir vaikui nesuformavus tarpusavio ryšio dėl praeityje susiklosčiusių gyvenimiškų sąlygų, jų gyvenimo skyrium tam tikrą laikotarpį anksčiau, vaikas gali jaustis nesaugus psichologiškai, kyla grėsmė būti nepatenkintiems esminiams vaiko meilės, saugumo, savivertės, savirealizacijos bei kitiems poreikiams, yra pakankamos konstatuoti, jog tolimesnis vaiko palikimas gyventi su tėvu būtų traumuojanti patirtis vaikui. Dėl to tėvas, padedant atsakingoms valstybės institucijoms, privalo dėti visas pastangas, kad tokia situacija pasikeistų ir jo emocinis ryšys su vaiku būtų atkurtas. Pažymėtina ir tai, kad išsakyta vaiko nuomonė šiuo atveju buvo tik viena iš įrodinėjimo priemonių byloje, bylai reikšmingi faktiniai duomenys buvo nustatyti remiantis ir kitais įrodymais (vaiko situacijos vertinimo anketų, vaiko globos (rūpybos) peržiūros akto, atvejo vadybos duomenų ir kt.). (duomenys neskelbtini).

40. Galiausiai, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vaiko ir tėvo atskyrimas yra laikina priemonė, šiose bylose priimti teismo sprendimai gali būti peržiūrėti pasikeitus aplinkybėms. Kaip buvo minėta anksčiau, bylos dėl vaiko ir tėvo atskyrimo panaikinimo nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka, todėl atsakovas, manydamas, kad išnyko objektyvios aplinkybės, sudariusios pagrindą jį ir vaiką atskirti, gali kreiptis į teismą dėl šios tėvo valdžios ribojimo priemonės panaikinimo.

Dėl vaiko nuomonės, priimant su vaiku susijusį sprendimą, išklausymo

41. CK 3.177 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013). CK 3.164 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą ir, priimant sprendimą, turi būti atsižvelgta į jo norus, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams.

42. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017 konstatavo, kad tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje įtvirtinta nuostata, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus jį liečiančiu klausimu, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras. Pagal CPK 380 straipsnį, kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais.

43. Pažymėtina, kad vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas).

44. EŽTT praktikoje, sprendžiant dėl sprendimo atskirti vaiką nuo šeimos priėmimo proceso atitikties Konvencijos 8 straipsnio reikalavimams, vertinama ne tik tai, ar toks sprendimas yra pagrįstas pakankamais įrodymais (įskaitant atitinkamus liudytojų parodymus, kompetentingų institucijų išvadas, psichologų ir kitų ekspertų vertinimus ir medicininius įrašus), bet ir tai, ar suinteresuotiems asmenims buvo sudaryta pakankamai galimybių dalyvauti sprendimo priėmimo procese (žr., pvz., EŽTT 2002 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Schultz prieš Lenkiją, peticijos Nr. 50510/99; 2007 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Polašek prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 31885/05; 2007 m. kovo 20 d. sprendimą byloje Remmo ir Uzunkaya prieš Vokietiją, peticijos Nr. 5496/04).

45. Konvencijos tekste nėra tiesioginių nuorodų į vaiko teisę būti išklausytam šeimos bylose. Vis dėlto EŽTT savo jurisprudencijoje pabrėžia šios teisės reikšmę, nurodydamas, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos tekstas griežtai nenustato būtinos išklausymo formos (gali būti tiesiogiai ar per atstovą), tik pabrėžia, kad vaiko norai dėl to, su kuriuo iš tėvu gyventi, turi būti gerbiami (žr., pvz., EŽTT 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą byloje M. ir M. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 10161/13).

46. Taigi, priklausomai nuo bylos aplinkybių, teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis gali būti pripažįstama: 1) tai, ar pačiam vaikui buvo sudaryta galimybė išreikšti savo nuomonę (pvz., EŽTT 2004 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Haase prieš Vokietiją, peticijos Nr. 11057/02, 97 punktas; 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimas byloje Havelka ir kiti prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 23499/06, 62 punktas); 2) tai, ar buvo užtikrintas tinkamas suinteresuotų asmenų teisinis atstovavimas bylą nagrinėjant teisme (pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje A. K. ir L. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 37956/11; 2013 m. gegužės 19 d. sprendimas byloje B. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 1285/03).

47. EŽTT, be kita ko, yra nurodęs, kad vaiko nuomonė nėra visa lemianti, svarbiausia – geriausių vaiko interesų užtikrinimas, o teismai, spręsdami dėl vaiko gyvenamosios vietos, turi atsižvelgti į atitinkamų aplinkybių visumą; vaiko nuomonė yra viena iš jų, tačiau vien ji nėra lemiama, o galutinis sprendimas turi būti grindžiamas geriausiais vaiko interesais (pvz., EŽTT 2023 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Byčenko prieš Lietuvą, peticijos Nr. 10477/21).

48. Tiek pirmiau aptarti nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai įtvirtina nuostatą, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus jį liečiančiu klausimu, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras, tačiau teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad akcentuojamas tik pats vaiko nuomonės išklausymo faktas. Vaiko nuomonės išklausymo forma, vieta, kurioje vaikas ją išreiškė, nėra esminė, jeigu visuma įrodymų leidžia teigti, kad vaiko nuomonė buvo išreikšta laisva valia, vaikui sudarant tinkamas sąlygas pagal savo amžių ir brandą ją pareikšti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020, 86 punktas). Pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi teisę pasirinkti bet kurią iš paminėtų vaiko išklausymo formų, kuri leistų užtikrinti vaikui geriausią būdą laisvai ir nevaržomai išreikšti savo požiūrį.

49. (duomenys neskelbtini).

50. (duomenys neskelbtini).

51. (duomenys neskelbtini).

52. Teisėjų kolegija nurodo, kad bylą nagrinėjusių teismų įvertinti ir šioje nutartyje išvardyti bei aptarti įrodymai yra nuoseklūs, todėl pakankami spręsti apie vienareikšmę nepilnamečio vaiko nuomonę dėl gyvenimo atskirai nuo tėvo. Šiuo atveju matyti, kad vaikas išreiškė aiškią ir nuoseklią nuomonę, ši teismų buvo įvertinta ir nėra pagrindo teigti, kad vaiko išreikštas noras prieštarautų jo interesams (CPK 178 straipsnis).

53. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog vaiko nuomonė būtų buvusi išklausyta netinkamai ir nebuvo pagrindo ja vadovautis šioje byloje. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje nebuvo atsižvelgta į vaiko išreikštą norą bei neįvertinti prioritetiniai vaiko interesai. Minėta, kad EŽTT jurisprudencijoje, sprendžiant pagarbos vaiko nuomonei šios kategorijos bylose klausimą, akcentuojama įsiklausymo į vaiko nuomonę esmė, jo geriausių interesų užtikrinimo pusiausvyra, o ne nuomonės pateikimo forma.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

54. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje buvo nustatyta pakankamai aplinkybių vaiko požiūriui ir jo geriausių interesų užtikrinimui atskleisti, taip pat nustatytos objektyvios aplinkybės, sudarančios pagrindą atskirti (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini) tėvo. Atsižvelgiant į tai, remiantis kasacinio skundo argumentais naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

55. Atmetus atsakovo kasacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme neatlyginamos. Atsiliepimą pateikęs ieškovas neprašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl šis klausimas nespręstinas.

56. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 2,29 Eur tokių išlaidų. CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Kadangi procesinių dokumentų įteikimo išlaidos neviršija 8 Eur dydžio sumos, jų atlyginimas nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

(duomenys neskelbtini) teisėjų kolegijos (duomenys neskelbtini) nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Artūras Driukas

Egidija Tamošiūnienė

Agnė Tikniūtė