Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių iškeldinimą iš gyvenamosios patalpos - socialinio būsto, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, taip pat teisės į būstą apsaugą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-246-248/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03161-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.16.11.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės ir Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovei N. Z. dėl iškeldinimo iš socialinio būsto ir pagal N. Z. priešieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl įpareigojimo tęsti (sudaryti) būsto nuomos sutartį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių iškeldinimą iš gyvenamosios patalpos – socialinio būsto, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, taip pat teisės į būstą apsaugą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė iškeldinti atsakovę N. Z. su jai priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.

3. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantis socialinis būstas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 30-1864 „Dėl socialinio būsto name (duomenys neskelbtini) išnuomojimo A. E. ir kitiems“ yra išnuomotas atsakovės N. Z. dviejų asmenų šeimai (atsakovei ir jos dukteriai, kuri šiuo metu yra deklaravusi išvykimą į (duomenys neskelbtini)). Su atsakove 2007 m. spalio 12 d. buvo sudaryta socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 1.39-N07/0545 (toliau ir – nuomos sutartis; socialinio būsto nuomos sutartis). Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 perdavė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise valdyti visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas.

4. Ieškovė nurodė, kad, remiantis atsakovės metinės turto deklaracijos duomenimis, nustatyta, jog jos gautos pajamos per 2016 metus sudarė 7850 Eur, o tai 3005 Eur viršija įtvirtintą asmens be šeimos 3876 Eur dydį su leistinu 25 proc. perviršiu. Be to, atsakovei nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis pastato – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), taip pat 1/2 dalis žemės sklypo tuo pačiu adresu. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 1-1081 „Dėl asmenų prašymų sudaryti terminuotas vienų metų Savivaldybės būsto nuomos sutartis netenkinimo ir šių asmenų iškeldinimo iš socialinių būstų“ netenkino asmenų prašymų (taip pat ir atsakovės) dėl terminuotų vienų metų būsto nuomos sutarčių sudarymo. Ieškovė 2017 m. rugpjūčio 29 d. pranešimu Nr. 1.35-17/4948 informavo atsakovę apie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimtą sprendimą ir nurodė iki 2017 m. lapkričio 30 d. atlaisvinti socialinį būstą. Pagal nuomos sutarties 40.3 punktą sutartis pasibaigia nuomininkui praradus teisę į socialinį būstą, todėl nuomos sutartis su atsakove laikytina pasibaigusia. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.612 straipsnyje nustatyta, kad savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą asmenys iškeldinami teismo tvarka. Atsakovė socialinio būsto iki šiol geranoriškai neatlaisvino.

5. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per trisdešimt kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pratęsti (sudaryti) su ja gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį rinkos kainomis bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Atsakovė nurodė, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus 1 teritorinio skyriaus sprendimu jai nustatytas 45 proc. darbingumo lygis ir bus sprendžiamas klausimas dėl jos tolimesnio darbingumo lygio nustatymo, jos galimybių dirbti, gauti socialines pašalpas ir kitas pajamas. Namas, kurio 1/2 dalį atsakovė įgijo 2015 m. vasario 23 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu, yra senas ir nepritaikytas jos poreikiams. Nors atsakovė pradėjo dirbti, tačiau jos finansinė padėtis nepagerėjo tiek, kad ji galėtų išsinuomoti būstą iš privačių asmenų arba rekonstruoti sau nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo dalį. Gaunamoms pajamoms viršijus leistiną dydį, atsakovė, siekdama išlaikyti pusiausvyrą ir teisėtomis priemonėmis likti gyventi socialiniame būste, pateikė prašymą dėl savivaldybės būsto nuomos rinkos kaina, tačiau tinkamai nebuvo įvertintos galimybės neiškeldinti atsakovės iš nuomojamo būsto, nuomos santykių nutraukimas be svarbių priežasčių ir iškeldinimas nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos būtų esminis, neproporcingas atsakovės teisių pažeidimas. Ieškovė, prašydama atsakovę iškeldinti iš socialinio būsto, nesilaikė neterminuotų socialinio būsto nuomos sutarčių nutraukimo tvarkos ir terminų. Atsakovė nebuvo įspėta apie socialinio būsto neterminuotos sutarties nutraukimą, negavo jokio pranešimo, kuriame būtų nurodyti socialinio būsto nuomos pasibaigimo pagrindai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino, atsakovės priešieškinį atmetė. Teismas nusprendė iškeldinti atsakovę su jai priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

8. Teismas, įvertinęs atsakovės pateiktų metinių turto deklaracijų duomenis, nustatė, kad atsakovės gautos pajamos per 2016 metus sudarė 7850 Eur ir tai 3005 Eur viršija Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme (toliau – PBĮIĮ) nustatytą asmens be šeimos 3876 Eur dydį su leistinu 25 proc. perviršiu, o pajamos per 2017 metus sudarė 8732 Eur ir tai 2937 Eur viršija PBĮIĮ asmens be šeimos nustatytą 4636 Eur dydį su leistinu 25 proc. perviršiu. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovei nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis pastato – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, 1/2 dalis tvarto ir garažo bei 1/2 dalis žemės sklypo tuo pačiu adresu. Remdamasis tuo, teismas padarė išvadą, kad atsakovė nebeatitinka asmens, turinčio teisę į socialinį būstą, statuso, todėl yra savarankiškas teisinis pagrindas konstatuoti, jog ji prarado teisę į socialinį būstą, dėl to turi būti iš jo iškeldinta.

9. Teismas pažymėjo, kad ieškovė pagrįstai ieškinyje nekėlė reikalavimo dėl socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimo. Atsižvelgdamas į nuomos sutarties 40.3 punktą, kuriame įtvirtinta, kad sutartis pasibaigia nuomininkui praradus teisę į socialinį būstą pagal PBĮIĮ, teismas sprendė, jog nuomos sutartis su atsakove laikytina pasibaigusia, nes nebeatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų asmenims, turintiems teisę į socialinio būsto nuomą.

10. Teismas atmetė priešieškinio reikalavimą, padaręs išvadą, kad atsakovė turi kitą tinkamą gyvenimui gyvenamąją vietą, nes jai nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis (37,46 kv. m) gyvenamojo namo, kurio baigtumas – 100 proc., nusidėvėjimas – 24 proc. Be to, socialinio būsto poreikis savivaldybėje kasmet didėja, nes 2018 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 30-485 patvirtintas asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti Vilniaus miesto savivaldybėje, sąrašas, kuriuo patvirtinti 1342 asmenys ir šeimos, laukiantys socialinio būsto, o Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. gruodžio 20 d. patvirtino socialinio ir savivaldybės būsto fondų sąrašus, kuriuose socialinio būsto fonde yra 1136 būstai; per 2017 metus į asmenų ir šeimų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą, sąrašą naujai įtrauktas 501 asmuo. Tenkinus ieškovės priešieškinį, nukentės labiausiai pažeidžiami asmenys, kuriems dėl objektyvių priežasčių yra sudėtinga patiems savarankiškai susirasti tinkamą būstą.

11. Remdamasis CK 6.612 straipsniu, teismas padarė išvadą, kad, atsakovei praradus teisę į socialinio būsto nuomą jos gautoms pajamoms daugiau kaip 25 proc. viršijant nustatytus metinius pajamų (turto) dydžius ir nesant pagrindo šio būsto atsakovei išnuomoti rinkos kaina, atsakovės tolesniam gyvenimui socialiniame būste nėra teisinio pagrindo, todėl ji turi būti iškeldinta iš užimamų patalpų, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.

12. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. lapkričio 26 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą – panaikino sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinio reikalavimas iškeldinti atsakovę iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, ir šią ieškinio dalį atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

13. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTk1LTcwMS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-195-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-195-701/2018">e3K-3-195-701/2018</a> išaiškinimus ir įvertinusi tai, kad atsakovė socialiniame būste apsigyveno nuomos sutarties pagrindu, ieškovė jokių įrodymų dėl atsakovės neteisėto apsigyvenimo ginčo socialiniame būste teismui nepateikė, tokių aplinkybių neįrodinėjo, nusprendė, jog nėra pagrindo daryti išvados, kad šiuo metu atsakovė socialiniame būste gyvena neteisėtai ir turi būti iškeldinta. Nenustačius aplinkybių, kad atsakovė ginčo socialiniu būstu naudojasi neteisėtai, nėra pagrindo jos iš socialinio būsto iškeldinti CK 6.612 straipsnyje nustatytu pagrindu.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių sudarytoje nuomos sutartyje yra nustatyti tik atvejai, kada gali būti nutraukta šalių sudaryta socialinio būsto nuomos sutartis, tačiau kokia tvarka sutartis nutraukiama, nenustatyta. Įvertinus šias aplinkybes, nagrinėjamoje byloje taikytinos CK nuostatos, reglamentuojančios gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimą.

15. Imperatyvioje CK 6.610 straipsnio normoje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti pripažinta negaliojančia, ji gali būti nutraukta, taip pat fiziniai asmenys gali būti iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų tik teismo tvarka. Įvertinusi tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė teismo tvarka būtų nutraukusi šalių nuomos sutartį, tokių reikalavimų byloje ieškovė nepareiškė, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nuomos sutartis yra galiojanti ir privalo būti vykdoma abiejų šalių. Esant galiojančiai šalių sudarytai socialinio būsto nuomos sutarčiai, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovė turi teisę toliau gyventi socialiniame būste ir nėra pagrindo jos iškeldinti.

16. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė turi kitą gyvenamąją vietą, savivaldybėje yra didelis socialinių būstų poreikis, todėl atmestinas priešieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo ieškovę sudaryti (pratęsti) su atsakove savivaldybės būsto nuomos sutartį rinkos kainomis. Atsakovei nepateikus įrodymų, pagrindžiančių, kad jai priklausanti gyvenamojo namo dalis yra netinkama gyventi, nėra pagrindo atsakovei nuomoti savivaldybei priklausančio buto.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Atsakovė nebeatitinka asmens, turinčio teisę į socialinį būstą, statuso, todėl yra savarankiškas pagrindas konstatuoti, kad ji prarado teisę į socialinį būstą, dėl to turi būti iškeldinta. Pirmosios instancijos teismas vertino ne tik atsakovės deklaruotas pajamas, kurios dvejus metus iš eilės (2016 ir 2017 metais) viršijo įstatyme nustatytą dydį su leistinu 25 proc. perviršiu, bet ir aplinkybę, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso dalis gyvenamojo namo, kuris, atsakovei nepateikus priešingų duomenų, yra tinkamas gyventi. Neatlaisvinus socialinio būsto yra pažeidžiamos savininko galimybės pagal galiojančius teisės aktus jį išnuomoti iš tiesų mažas pajamas turintiems asmenims, pažeidžiamos tų asmenų, kurie teisėtai laukia eilėje socialiniam būstui gauti, teisės.

17.2. Ieškovė pagrįstai ieškinyje nekėlė reikalavimo nutraukti socialinio būsto nuomos sutartį. Nuomos sutarties 40.3 punkte nustatyta, kad sutartis pasibaigia nuomininkui praradus teisę į socialinį būstą, todėl ši sutartis laikytina pasibaigusia. Nuomos sutarties pasibaigimas yra pagrindas nuomotojui teismo tvarka reikalauti patalpų atlaisvinimo, jeigu nuomininkas to nepadaro gera valia. Ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovę iš socialinio būsto iš tiesų reiškia ir prašymą nuspręsti dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pasibaigimo teisinių pasekmių. Pagal teisinį reguliavimą (CK 6.610 straipsnis) teismo prerogatyva yra įvertinti aplinkybes ir nuspręsti, ar yra pagrindas konstatuoti sutarties nutraukimą ir ieškovės prašomų teisinių pasekmių taikymą.

17.3. Ieškovės reikalavimai, įgyvendinant imperatyvias PBĮIĮ nuostatas dėl savivaldybės socialinio būsto nuomos, negali būti laikomi neteisėtais. Valstybės neturi pozityviosios pareigos visiems asmenims suteikti gyvenamąją vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTYtNzAxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-116-701/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-116-701/2017">3K-3-116-701/2017</a>; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Pinnock ir Walker prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 31673/11). Asmenys, neturintys teisės į socialinę paramą, negali būti a priori (iš anksto; nepatikrinus faktų) atleidžiami nuo PBĮIĮ vykdymo.

18. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

19. Atsakovė N. Z. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei priklausančio gyvenamojo namo 1/2 dalis yra tinkama gyventi. Namo 24 proc. fizinis nusidėvėjimas buvo nustatytas 2002 m. gegužės 14 d. Šiuo metu gyvenamasis namas, pastatytas 1973 m., yra visiškai fiziškai nusidėvėjęs, neturi vandentiekio ir kitų inžinerinių komunikacijų, yra nepritaikytas neįgaliam asmeniui gyventi. Be to, atsakovė, persikeldama gyventi į (duomenys neskelbtini) rajoną, netektų darbo ir vienintelio pragyvenimo šaltinio. Atsakovė atitinka PBĮIĮ nustatytą neįgalaus asmens sąvoką, nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2020 m. gegužės 10 d. atsakovei nustatytas 35 proc. darbingumo lygis.

19.2. Ieškovė, norėdama nutraukti nuomos sutartį, nuomininkui praradus teisę į socialinį būstą pagal PBĮIĮ, turėjo pradėti sutarties nutraukimo procedūrą ir sutartį nutraukti arba prašyti teismo ją nutraukti. Sutarties pasibaigimas ir sutarties nutraukimas yra skirtingi sutarčių pasibaigimo pagrindai.

19.3. Asmenys gali būti iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, jei nustatoma, kad jie užėmę gyvenamąją patalpą savavališkai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė socialiniame bute gyvena teisėtai – galiojančios neterminuotos nuomos sutarties pagrindu, todėl nėra pagrindo taikyti iškeldinimą iš savavališkai užimtos gyvenamosios patalpos reglamentuojančio CK 6.612 straipsnio. Vien argumento, kad atsakovės gautos pajamos viršija PBĮIĮ nustatytą asmens be šeimos leistiną 25 proc. dydį, nepakanka nuomos santykių pasibaigimo ir savavališko gyvenamųjų patalpų užėmimo faktams konstatuoti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl socialinio būsto nuomos sutarties pabaigos ir iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos – socialinio būsto, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto

20. Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo asmenims ir šeimoms principai, finansavimo šaltiniai, formos, paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti gaunančių asmenų teisės ir pareigos, taip pat socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos bei savivaldybės būsto pardavimo sąlygos ir tvarka nustatyta PBĮIĮ (šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

21. Parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama, vadovaujantis PBĮIĮ 3 straipsnyje įtvirtintais principais: 1) lygiateisiškumo – parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama užtikrinant asmenų ir šeimų lygybę; 2) socialinio teisingumo – parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama asmenims ir šeimoms, įvertinus jų turimą turtą, gaunamas pajamas ir kitus su asmens bei šeimos socialine padėtimi susijusius veiksnius; 3) pasirinkimo – paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimas paremtas teise asmenims ir šeimoms rinktis vieną iš kelių paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti formų; 4) veiksmingumo ir efektyvumo – parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama siekiant didinti asmenų ir šeimų, pagal šį įstatymą turinčių teisę į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, motyvaciją integruotis į darbo rinką ir racionaliai naudoti turimus išteklius.

22. Atsižvelgiant į nurodytus paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti principus, PBĮIĮ struktūrą, darytina išvada, kad vienas iš esminių šio įstatymo tikslų yra užtikrinti teisę į socialinį būstą turinčių asmenų (šeimų) galimybes turėti tinkamą būstą, be kita ko, kartu užtikrinant ir valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti socialinį teisingumą bei efektyvumą, t. y. eliminuojant vienų asmenų nepagrįstą privilegijų galimybę kitų atžvilgiu, tam, kad tokia parama galėtų pasinaudoti būtent tik tie asmenys (šeimos), kurių turtas ir pajamos yra mažesni už įstatyme nustatytus dydžius. Be to, šie tikslai neišvengiamai tiesiogiai susiję su savivaldybės turto (būstų) racionalaus valdymo, naudojimo ir disponavimo juo užtikrinimu.

23. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje socialinio būsto nuomos klausimais, taip pat išaiškinta, kad savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma – socialinė valstybės ir savivaldybių kartu įgyvendinama funkcija, nekomercinės veiklos forma. Dėl to, nepriklausomai nuo įstatymo nuostatų redakcijų, t. y. jose įvairiu metu įtvirtintų sąvokų, gyvenamųjų patalpų nuomos, teikiamos Lietuvos piliečiams, reikalingiems valstybės paramos (iki tam tikro laiko būsto suteikimas asmenims buvo sprendžiamas tokio būsto (ne)turėjimu, o ne galimybe komerciniu pagrindu jį įsigyti), susijusios su teisės į gyvenamąjį būstą įgyvendinimu, objektas – socialinis (nekomercinis) būstas. Visais atvejais toks būstas, kad ir kaip jis būtų įvardytas, suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka specialiajame įstatyme nustatytas sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu, ir gali būti naudojamas tik tokio asmens bei tokiu tikslu, kuriuo jis jam suteiktas nuomotis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).

24. Taigi, tik PBĮIĮ nustatytus kriterijus atitinkantis asmuo (šeima) turi teisę į socialinio būsto nuomą. Pagal PBĮIĮ 9 straipsnio 1 dalį teisę į socialinio būsto nuomą turi asmenys ir šeimos, kurie atitinka visus šioje dalyje nurodytus reikalavimus: 1) Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka deklaravo turtą ir gautas pajamas; deklaruoto turto vertė ir pajamos, kurios, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, neviršija šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatytų pajamų ir turto dydžių; 2) neturi Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise būsto arba nuosavybės teise turimas būstas, Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis, yra fiziškai nusidėvėjęs daugiau kaip 60 proc., arba nuosavybės teise turimo būsto naudingasis plotas, tenkantis vienam asmeniui ar šeimos nariui, yra mažesnis kaip 10 kvadratinių metrų arba mažesnis kaip 14 kvadratinių metrų, jeigu šeimoje yra neįgalusis arba asmuo, sergantis sunkia lėtinės ligos, įrašytos į Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, forma.

25. Asmens (šeimos) atitiktis nurodytiems kriterijams nustatoma ne tik kreipimosi dėl socialinio būsto nuomos ar būsto nuomos sutarties sudarymo metu, tokia patikra vykdoma nuolat. Tuo tikslu pageidaujantys gauti paramą būstui išsinuomoti ir jų šeimos nariai kiekvienais metais privalo: deklaruoti turimą turtą ir gautas pajamas už kalendorinius metus Gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka; pateikti visą teisingą informaciją, įrodančią teisę gauti paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, ir būtinus šiai paramai gauti dokumentus; informuoti savivaldybės administraciją apie būsto įsigijimą, materialinės padėties pasikeitimą, kuris lemia PBĮIĮ 11 straipsnyje nustatytų pajamų ir turto dydžių viršijimą, būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos sutarties pasibaigimą arba teisės į būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčio dalies kompensaciją praradimą (PBĮIĮ 22 straipsnis).

26. PBĮIĮ 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad socialinio būsto nuomos būsto sutartis nutraukiama, kai: 1) asmuo ar šeima įsigyja būstą nuosavybės teise, išskyrus atvejus, kai įsigyto būsto naudingasis plotas, tenkantis vienam šeimos nariui, yra mažesnis už nustatytą PBĮIĮ 9 straipsnio 1 dalies 2 punkte; 2) deklaruoto turto vertė ar pajamos, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, daugiau kaip 25 proc. viršija PBĮIĮ 11 straipsnio 3 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius; 3) asmuo ar šeima (visi šeimos nariai) išvyksta gyventi į kitos savivaldybės teritoriją ar kitą valstybę, kuri tampa jo (jų) deklaruota gyvenamąja vieta, kaip tai apibrėžta Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme; 4) asmuo ar šeima pasibaigus kalendoriniams metams, iki kitų metų gegužės 1 dienos, arba dėl svarbių priežasčių iki kitų metų birželio 1 dienos nepateikė turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijos Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka; 5) kitais CK nustatytais atvejais.

27. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), kaip socialinis būstas 2007 m. spalio 12 d. socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. 1.39-NO7/0545 išnuomotas atsakovės N. Z. dviejų asmenų šeimai (atsakovei ir jos dukteriai, kuri šiuo metu yra deklaravusi išvykimą į (duomenys neskelbtini)). Šios nuomos sutarties 40.3 punkte nustatyta, kad sutartis pasibaigia nuomininkui praradus teisę į socialinį būstą pagal PBĮIĮ; 41 punkte įtvirtinta, kad, pasibaigus gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčiai ar ją nutraukus prieš terminą, nuomininkas ir jo šeimos nariai iškeldinami CK nustatyta tvarka, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Atsakovei laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2018 m. gegužės 11 d. buvo nustatytas 45 proc. darbingumo lygis, o laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2020 m. gegužės 10 d. – 35 proc. darbingumo lygis. Atsakovės gautos pajamos tiek per 2016 m., tiek per 2017 m. viršija PBĮIĮ įtvirtintą asmens be šeimos pajamų dydį su leistinu 25 proc. perviršiu (2016 m. gautos pajamos – 7850 Eur, 2017 m. – 8732 Eur). Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis teismai nustatė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis pastato – gyvenamojo namo, kurio baigtumas yra 100 proc., fizinis nusidėvėjimas – 24 proc., taip pat 1/2 dalis tvarto, 1/2 dalis garažo ir 1/2 dalis žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje. Ieškovė 2017 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. 1.35-17/4948 informavo atsakovę, kad jos 2017 m. vasario 7 d. prašymas pakeisti socialinio būsto statusą į savivaldybės būstą ir sudaryti terminuotą vienerių metų savivaldybės būsto nuomos sutartį nėra patenkintas, ir nurodė iki 2017 m. lapkričio 30 d. atlaisvinti gyvenamąsias patalpas. Atsakovei neišsikėlus iš socialinio būsto, ieškovė pareiškė ieškinį dėl atsakovės iškeldinimo iš socialinio būsto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

28. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį ir nusprendė iškeldinti atsakovę iš socialinio būsto, remdamasis nuomos sutarties 40.3 punktu ir konstatavęs, kad atsakovės neatitiktis asmens, turinčio teisę į socialinį būstą, statusui yra savarankiškas teisinis pagrindas konstatuoti jos teisės į socialinį būstą pabaigą. Apeliacinės instancijos teismas priėmė priešingą procesinį sprendimą – ieškinio reikalavimą dėl atsakovės iškeldinimo iš socialinio būsto atmetė. Tokį sprendimą teismas, remdamasis CK 6.610 straipsniu, grindė tuo, kad ginčo socialinio būsto nuomos sutartis teismo tvarka nėra nutraukta, byloje toks reikalavimas taip pat nebuvo pareikštas, todėl teismas laikė, jog nuomos sutartis yra galiojanti ir atsakovės iškeldinti nėra pagrindo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad nenustačius aplinkybių, jog atsakovė socialiniu būstu naudojasi neteisėtai, remiantis ieškovės nurodytu CK 6.612 straipsniu nėra pagrindo atsakovės iškeldinti iš socialinio būsto.

29. Pagal CK 6.612 straipsnį, kai asmenys yra savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą, t. y. įsikėlę į ją be nuomos sutarties, jie iškeldinami teismo tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė ginčo socialiniame būste apsigyveno teisėtos socialinio būsto nuomos sutarties pagrindu. Vėlesni nuomos santykių pasikeitimai gali būti vertinami kaip galimybė atsirasti pagrindams nutraukti nuomos santykius ar kitaip jiems pasibaigti, bet ne kaip savavališkas apsigyvenimas gyvenamojoje patalpoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTk1LTcwMS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-195-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-195-701/2018">e3K-3-195-701/2018</a>, 35 punktas). Nors teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo pozicijai, kad šiuo atveju CK 6.612 straipsnio nuostata netaikytina, vis dėlto teismo motyvus, kuriais šis grindžia ginčo socialinio būsto nuomos sutarties galiojimą ir pagrindo iškeldinti atsakovę nebuvimą ta aplinkybe, jog ieškovė nebuvo pareiškusi reikalavimo dėl šios nuomos sutarties nutraukimo (CK 6.610 straipsnis), laiko teisiškai nepagrįstais.

30. CK 6.610 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti pripažinta negaliojančia, ji gali būti nutraukta, taip pat fiziniai asmenys iš gyvenamųjų patalpų gali būti iškeldinami tik teismo tvarka, išskyrus šio kodekso nustatytus iškeldinimo pagal prokuroro sankciją atvejus. Atsižvelgiant į tai, kad nuomininko teisė nutraukti nuomos sutartį reglamentuota CK 6.609 straipsnyje ir iš šio straipsnio turinio akivaizdu, jog jame nustatyta kitokia, neteisminė sutarties nutraukimo tvarka, spręstina, kad CK 6.610 straipsnis taikomas, kai gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis nutraukiama nuomotojo iniciatyva, ir skirtas nuomininkų teisės į būstą apsaugai garantuoti. Paminėtina, kad šio straipsnio išimtis nustatyta ir CK 6.614 straipsnyje, t. y. kai gyvenamosios patalpos juridinių ir fizinių asmenų nuomojamos komercinėmis sąlygomis.

31. PBĮIĮ 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti papildomi, lyginant su CK, gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo pagrindai, kurių esmė – kad tuo atveju, kai asmuo (šeima) nebeatitinka įstatyme nustatytų kriterijų teisei į socialinio būsto nuomą, socialinio būsto nuomos sutartis yra nutraukiama. Speciali sutarčių nutraukimo tvarka, esant šiems pagrindams, PBĮIĮ neaptarta.

32. Atsižvelgiant į nutarties 24–26 punktuose aptartas PBĮIĮ nuostatas konstatuotina, kad asmens (šeimos) teisė į socialinio būsto nuomą yra laikino (terminuoto) pobūdžio, ji tęsiasi tol, kol asmuo (šeima) atitinka įstatyme įtvirtintus kriterijus. Ši sąlyga yra objektyvi, iš esmės nepriklauso nuo šalių, ypač nuo socialinį būstą suteikiančio asmens (nuomotojo), valios, ir nėra aišku, kada ji įvyks ir ar iš viso įvyks. Todėl iš esmės socialinio būsto nuomos sutartis yra sąlyginis sandoris, kai sandorio šalių teisių arba pareigų atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų buvimo ar nebuvimo (CK 1.66 straipsnio 1 dalis). Sąlyginiai sandoriai gali būti su atidedamąja ir su naikinamąja sąlyga (CK 1.66 straipsnio 2, 3 dalys). Naikinamoji sąlyga lemia sandoriu nustatomų teisių ir pareigų pasibaigimą (CK 1.66 straipsnio 3 dalis). Įvertinus tai, kad socialinio būsto nuomos sutartis nebegali tęstis, kai nuomininkas praranda asmens, dėl savo turtinės padėties turinčio teisę į socialinio būsto nuomą, statusą, socialinio būsto nuomos sutartis atitinka sąlyginio sandorio su naikinamąja sąlyga esmę. Tai reiškia, kad, asmeniui dėl pasikeitusios turtinės padėties netekus teisės į socialinio būsto nuomą, socialinio būsto nuomos sutarties šalių teisės ir pareigos pasibaigia. Šis teisinių santykių pasibaigimo pagrindas nepriklauso nuo socialinį būstą suteikiančio asmens (nuomotojo) valios, tokia sąlyga nustatyta įstatyme, paprastai ji perkeliama į socialinio būsto nuomos sutartis ir privaloma jos šalims. Todėl tokiais atvejais nėra pagrindo spręsti, kad sutartis nutraukiama socialinį būstą suteikiančio asmens (nuomotojo) valia, o kartu – kad ji gali būti nutraukta tik teismo tvarka.

33. Toks aiškinimas atitinka ir nutarties 21, 22 punktuose nurodytus socialinės paramos teikimo principus ir tikslus, nes taip būtų išvengta socialinių būstų atlaisvinimo trukmės padidėjimo, savo ruožtu lemiančios jų suteikimo kitiems asmenims laiko pailgėjimą, socialinį būstą suteikiančiam asmeniui (nuomotojui) tenkančios papildomos administracinės naštos, rengiant ieškinius teismui, papildomo darbo krūvio teismams. Pažymėtina, kad naujausioje teisės doktrinoje pripažįstama, jog nuomos sutarties nutraukimas tik teismine tvarka, t. y. reikalavimas nuomos sutartį nutraukti tik teismo tvarka, kai yra sutarties nutraukimą leidžiančios įstatyme ar sutartyje nustatytos aplinkybės, nebeatitinka šiuolaikinių visuomenės vystymosi tendencijų (Chochrin, T. Vienašalis sutarties nutraukimas kaip kraštutinė savigynos priemonė: daktaro disertacija. 2019, p. 103–106).

34. Vis dėlto pažymėtina, kad, atsižvelgiant į aptariamų teisinių santykių visuomeninę svarbą, jų įtaką konstitucinės asmens teisės į būstą įgyvendinimui, sutarties pasibaigimo momentas turi būti nustatyta tvarka užfiksuotas, apie tai informuotas nuomininkas, jam suteikiamas protingas terminas kitam būstui susirasti ir socialiniam būstui atlaisvinti.

35. Socialinio būsto nuomos sutartis, būdama sąlyginis sandoris, gali būti tiek terminuota, tiek neterminuota. Pirmuoju atveju sutarties pabaigą gali lemti tiek suėjęs terminas, tiek įvykusi sąlyga, priklausomai nuo to, kuri aplinkybė įvyksta anksčiau. Paminėtina, kad, pagal CK 6.613 straipsnį, pasibaigus gyvenamosios patalpos terminuotos nuomos sutarties terminui, nuomotojo reikalavimu nuomininkas, jo šeimos nariai ar buvę šeimos nariai turi išsikelti iš gyvenamosios patalpos, o neišsikėlusieji iš jos iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. Taigi šiuo atveju sutarties pabaigą lemia termino pabaiga ir sutarties nutraukimas CK 6.610 straipsnio tvarka nereikalingas.

36. Kaip matyti iš teismų praktikos nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, terminuotos socialinio būsto nuomos sutartys paprastai sudaromos vieneriems metams, ir baigiantis sutarties terminui, priklausomai nuo nuomininkų atitikties PBĮIĮ nuostatų reikalavimams, sutartis arba pratęsiama (sudaroma nauja sutartis), arba nuomininkai iškeldinami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTk1LTcwMS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-195-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-195-701/2018">e3K-3-195-701/2018</a>). Nagrinėjamu atveju sutarties terminas joje nenurodytas, todėl sutartis laikytina neterminuota, sutartiniai santykiai pagal ją tęsiasi tol, kol nuomininkas pagal PBĮIĮ turi teisę į socialinį būstą arba kol sutartis nenutraukiama kitais pagrindais. Vis dėlto, nepriklausomai nuo šių skirtumų, abiem (terminuotos ir neterminuotos socialinio būsto nuomos sutarties) atvejais nuomininko atitiktis PBĮIĮ kriterijams turi būti tikrinama nustatytu periodiškumu, po patikrinimo turi būti iš naujo sprendžiama, ar nuomos santykiai gali (turi) tęstis, o šių santykių tęstinumas priklauso nuo tų pačių aplinkybių. Šie argumentai suponuoja išvadą, kad ir sutarčių pasibaigimo (nutraukimo) tvarka neturėtų būti iš esmės skirtinga. Taigi ir aptartu aspektu vertinant spręstina, kad tokiais atvejais, kai egzistuoja akivaizdus neterminuotos socialinio būsto nuomos sutarties pasibaigimo pagrindas dėl nuomininko neatitikties PBĮIĮ nustatytiems kriterijams, reikalavimas nutraukti sutartį teismo tvarka neturėtų būti taikomas.

37. Paminėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTk1LTcwMS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-195-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-195-701/2018">e3K-3-195-701/2018</a> 26 punkte kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, atsižvelgiant į socialinio būsto nuomos paskirtį – mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti, taip pat į žmogaus būsto neliečiamybės gerbimo principą, socialinį būstą suteikiančiam asmeniui (nuomotojui) (ieškovui), pareiškusiam ieškinį dėl nuomininkų iškeldinimo iš socialinio būsto pasibaigus nuomos sutarties terminui, tenka procesinė pareiga įrodyti, jog nėra pagrindo su šiais asmenimis sudaryti ir (arba) tęsti socialinio būsto nuomos sutarties, pavyzdžiui, kad nėra socialinio būsto nuomos šiems asmenims poreikio, asmenys neatitinka įstatyme įtvirtintų kriterijų, kt. Taigi tokio pobūdžio bylose pripažįstama būtinybė, sprendžiant klausimą dėl socialinio būsto nuomininkų iškeldinimo, tirti ir jų teisės į socialinio būsto nuomą apskritai turėjimo (neturėjimo) klausimą. Nors aptariamoje nutartyje, minėta, spręsta dėl terminuotos socialinio būsto nuomos sutarties pasibaigimo padarinių, tačiau jos argumentai aktualūs ir sprendžiant dėl neterminuotos socialinio būsto nuomos sutarties pabaigos bei padarinių, kai asmuo nebeatitinka asmens, kuriam gali būti nuomojamas socialinis būstas, statuso.

38. Plėtodama nurodytą praktiką teisėjų kolegija pažymi, kad teisme nagrinėjant ginčą dėl iškeldinimo, kai socialinio būsto nuomos sutartis pasibaigė nuomininkui nebeatitinkant PBĮIĮ nuostatų reikalavimų, turėtų būti patikrinamas ir sutartinių nuomos santykių pabaigos pagrindų (ne)egzistavimas, o nustatytų aktualių faktinių aplinkybių pagrindu sprendžiama dėl iškeldinimo. Tokiu būdu įvyktų tiek iškeldinimo, tiek sutartinių gyvenamosios patalpos nuomos teisinių santykių pabaigos, kaip iškeldinimo pagrindo, teisėtumo teisminė patikra, kuri atitiktų CK 6.610 straipsnio esmę (žr. nutarties 30 punktą).

39. Byloje, minėta, nustatyta, kad atsakovė nebeatitinka įstatyme įtvirtintų kriterijų teisei į socialinio būsto nuomą, nes atsakovės pajamos viršija įstatyme nustatytus dydžius, be to, atsakovei nuosavybės teise priklauso gyvenamosios patalpos (žr. šios nutarties 27 punktą), ši aplinkybė nėra ginčijama. Atsakovės kreipimasis į ieškovę dėl socialinio būsto statuso pakeitimo ir savivaldybės būsto nuomos rinkos kainomis, priešieškinio pareiškimas teisme leidžia daryti išvadą, jog pati atsakovė pripažįsta socialinio būsto nuomos sutarties pasibaigimo aplinkybių buvimą, tačiau, gindama savo teisę į būsto neliečiamybę, nesutinka su iškeldinimu.

Dėl teisės į būsto neliečiamybę ribojimo

40. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje. Tarptautinės teisės lygmeniu pagarbos šiai teisei principas įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje ir išplėtotas šią nuostatą aiškinančioje EŽTT jurisprudencijoje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Jane Smith prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106; 2006 m. vasario 7 d. sprendimą byloje Codona prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 485/05, ir kt.).

41. Nors teisėjų kolegija sutinka su ieškovės kasacinio skundo argumentu, kad valstybė neturi pozityviosios pareigos visiems asmens suteikti gyvenamąją vietą, nes bendriausia prasme Konvencijos 8 straipsnis negali būti aiškinamas kaip nustatantis valstybei tiesioginę pozityvią pareigą suteikti kiekvienam asmeniui būstą (žr., pvz., EŽTT 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Jane Smith prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106, ir kt.), tačiau valstybės pareiga užtikrinti būstą itin pažeidžiamiems asmenims išimtiniais atvejais gali būti kildinama iš Konvencijos 8 straipsnio (žr. 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje Yordanova ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 25446/06; 2013 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Winterstein ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07).

42. Konvencijos 8 straipsnis gali būti taikomas ir socialinio būsto (kuriuo pareiškėjas naudojosi kaip nuomininkas) kontekste, nors pagal nacionalinę teisę būsto laikino naudojimo teisė ir yra pasibaigusi (žr. 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo byloje McCann prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 46; 2013 m. liepos 18 d. sprendimo byloje Brežec prieš Kroatiją, peticijos Nr. 7177/10, par. 36).

43. Taigi, remiantis EŽTT praktikos standartais, formuojamais būsto netekimo bylose, ir šiuo atveju būtina nustatyti, pirma, ar konkrečiu atveju asmuo apskritai turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą ir, antra, ar ši teisė ribojama.

44. Konvencijos 8 straipsniu užtikrinama teisė į būsto neliečiamybę apima apsaugą nuo būsto praradimo, iškeldinimo ar sunaikinimo, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių griežčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti tokio ribojimo proporcingumą ir pagrįstumą.

45. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ginčo patalpos laikytinos atsakovės būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovę iš ginčo patalpų yra vertintinas kaip atsakovės teisės į būsto neliečiamybę ribojimas. Tačiau toks ribojimas gali būti pateisinamas tik egzistuojant Konvencijoje nustatytoms sąlygoms.

46. Vadovaujantis EŽTT praktika, teisės į būsto neliečiamybę ribojimas gali būti laikomas teisėtu ir nepažeidžiančiu Konvencijos tuo atveju, jei: 1) toks ribojimas turi teisinį pagrindą; 2) juo siekiama teisėtų interesų apsaugos; pavyzdžiui, siekis apsaugoti valstybės ar savivaldybės kaip turto savininkės interesus (žr., pvz., 2009 m. sausio 15 d. sprendimo byloje Čosič prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06, par. 19) arba siekis apsaugoti kitų asmenų, turinčių teisę gyventi ginčijamame (socialiniame) būste, interesus (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Pinnock ir Walker prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 31673/11; 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Popov ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 44560/11); 3) ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. taikytas ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių interesų yra nustatyta tinkama pusiausvyra. Vertinant taikomos priemonės proporcingumo klausimą, gali būti svarbūs įvairūs aspektai – iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, nepilnamečiai vaikai), gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas ir (ar) pan. (žr., pvz., EŽTT 2007 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Stankova prieš Slovakiją, peticijos Nr. 7205/02; 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą byloje Bjedov prieš Kroatiją, peticijos Nr. 42150/09; 2014 m. liepos 10 d. sprendimo byloje Lemo ir kiti prieš Kroatiją, peticijos Nr. 3925/10 par. 44).

47. Kartu pažymėtina, kad, sprendžiant iškeldinimo iš būsto klausimą, EŽTT praktikoje nuosekliai plėtojamas reikalavimas užtikrinti taikomos priemonės proporcingumo ir pagrįstumo svarstymą teisme (2008 m. gegužės 13 d. sprendimas byloje McCann prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 50; 2009 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Čosič prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06, par. 22 ir kt.). Dėl to šiame kontekste pabrėžtina, kad, vertinant teisės į būsto neliečiamybę ribojimą, turi būti nagrinėjami ir pasveriami konkuruojantys interesai, o nustatyti tinkamą pusiausvyrą tarp konkrečių konkuruojančių interesų tenka nacionaliniams teismams. Minėtas principas buvo išplėtotas valstybinės nuosavybės ir socialinio būsto kontekste.

48. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad griežčiausiai taikomą teisinę priemonę – būsto netekimą – teismas taiko individualiai, įvertindamas šios teisinės priemonės proporcingumą kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu, taip užtikrindamas taikomos priemonės suderinamumą su Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teise į būsto neliečiamybės gerbimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2013). Nepakanka vien nurodyti teisinį pagrindą nuomininkui iškeldinti, būtina atsižvelgti ir į individualias bylos aplinkybes bei teisėtus gyventojų interesus, kurie turi būti ginami; savivaldybė, reikšdama reikalavimą iškeldinti nuomininką, turi detalizuoti nuomininko iškeldinimu siekiamą tikslą, nurodyti galimą kitų asmenų teisės į socialinį būstą ar kitokios teisės gynybos būtinumą ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-313/2019 39–44 punktus).

49. Vadovaujantis aptarta tiek EŽTT, tiek kasacinio teismo suformuota praktika, konstatuotina, kad, vertinant atsakovės iškeldinimo iš socialinio būsto pagrįstumą, turėjo būti atliktas tokios ribojančios priemonės proporcingumo vertinimas, kuris laikytinas itin svarbia garantija. Tokia situacija, kai teismai taiko ribojančias priemones – iškeldinimą, tačiau nenagrinėja ir nevertina šios priemonės proporcingumo, yra laikoma savaime pažeidžiančia Konvencijos 8 straipsnį (EŽTT 2017 m. liepos 25 d. sprendimas Shvidkiye prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10). Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai atsakovės teisės į būsto neliečiamybę aspektu apskritai nepasisakė, šios teisės ribojimo aplinkybių neanalizavo, jas pagrindžiančių bylos įrodymų, jų pakankamumo nevertino, taip nukrypdami nuo EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos iškeldinimą iš būsto, teisės į būsto neliečiamybę reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai socialinio būsto sutarties galiojimą ir atitinkamai pagrindo iškeldinti iš socialinio būsto nebuvimą išimtinai susiejo su aplinkybe, jog ieškovė teismine tvarka nepareiškė reikalavimo tokią sutartį nutraukti, todėl netinkamai taikė ir aiškino socialinio būsto nuomos sutartinių teisinių santykių nutraukimą ir asmens iškeldinimą iš socialinio būsto reglamentuojančias materialiosios teisės normas, taigi, priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo socialinio būsto nuomos sutartinių teisinių santykių nutraukimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimu ir taikymu tuo aspektu, kad iškeldinimo iš socialinio būsto klausimui išspręsti (kai toks reikalavimas grindžiamas aplinkybių, nulemiančių socialinės nuomos sutarties nebegaliojimą, atsiradimu) nėra būtinas socialinį būstą suteikiančio asmens (nuomotojo) reikalavimo pareiškimas dėl nuomos sutarties nutraukimo teismine tvarka. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįvertino faktinių aplinkybių dėl atsakovės teisės į būsto neliečiamybę ribojimo ir tai galėjo nulemti neteisėto procesinio sprendimo priėmimą. Šis klausimas negali būti sprendžiamas kasaciniame teisme, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir pateikia teisės taikymo išaiškinimus, o faktinių aplinkybių nustatymas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai.

51. Kadangi šioje nutartyje nurodytos priežastys lemia poreikį šalims įrodinėti, o teismui – nustatyti šios bylos teisingam ir visapusiškam išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, o tai negali būti padaryta kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis), egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria ieškinys atmestas, ir pirmosios instancijos sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylos dalį iš naujo, ir spręsdamas dėl atsakovės teisės į būsto neliečiamybę ribojimo, turėtų vertinti: teisės į būsto neliečiamybę ribojimo atitiktį EŽTT praktikoje suformuluotiems proporcingumo kriterijams; iškeldinimo iš būsto proporcingumą, atsižvelgdamas į tai, kokios objektyvios galimybės atsakovei persikelti gyventi į jai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, esančio kitoje savivaldybėje, dalį ar išsinuomoti minimalius socialiai priimtinus asmens poreikius atitinkantį kitą būstą, įvertinant, ar šiais atvejais, po iškeldinimo pakeitus gyvenamąją vietą, nebūtų pažeista atsakovės teisė į darbą, teisė į tinkamą sveikatos priežiūrą (byloje teismų nustatyta, kad atsakovei yra nustatytas nedarbingumas); kitas reikšmingomis laikytinas aplinkybes.

53. Bylos dalį perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 92, 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinio reikalavimas iškeldinti atsakovę N. Z. su jai priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 26 d. nutarties dalį, kuria pakeista ši Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalis ir ieškinys atmestas. Šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 26 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Danguolė Bublienė

Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė